Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-757-480/2023

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-07-04
Bylos Nr.: e2A-757-480/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-20-3-01613-2022-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Albina Rimdeikaitė, Gintautas Koriaginas, Tomas Romeika
Ieškovas: A. P.
Atsakovas: valstybės įmonei Turto bankui

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-757-480/2023Teisminio proceso Nr. 2-20-3-01613-2022-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.2; 2.3.2.6.2; 3.3.1.14; 3.3.1.18.2; 3.3.1.20 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. liepos 4 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tomo Romeikos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2172-1106/2023 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei valstybės įmonei Turto bankui dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti nekilnojamąjį turtą: pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius-kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu: (duomenys neskelbtini), J. V., mirusio (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe.

2. Ieškinyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovo sutuoktinės M. R. P. brolis J. V., po kurio mirties liko jo vardu registruotas nekilnojamasis turtas: pastatas-gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai-kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu: (duomenys neskelbtini). Ieškovo sutuoktinė savo lėšomis palaidojo J. V., pastatė paminklą. Ieškovas su sutuoktine prižiūrėjo J. V. kapą (ieškovas Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Žiežmarių apylinkės seniūnijos leidimu Nr. V4-8 buvo pripažintas J. V. kapavietės prižiūrėtoju) ir vyko prižiūrėti namų valdą. Ieškovo sutuoktinė priėmė mirusiojo palikimą, tačiau jai paveldėjimo teisės liudijimas į turtą nebuvo išduotas. (duomenys neskelbtini) mirė ieškovo sutuoktinė M. R. P., ieškovas priėmė jos palikimą, dėl ko, anot ieškovo, jis turėtų paveldėti ir mirusios sutuoktinės brolio paliktą turtą, tačiau notaras atsisako išduoti ieškovo mirusiai sutuoktinei paveldėjimo teisės liudijimą į visą jos brolio nekilnojamąjį turtą, nes, kaip paaiškėjo, šis turtas buvo įgytas J. V. būnant santuokoje su M. V., mirusia (duomenys neskelbtini), dėl ko laikytinas jungtine nuosavybe. Nors turtas įgytas santuokos metu, tačiau šis turtas įgytas iš asmeninių J. V. lėšų, jam anksčiau pardavus iki santuokos turėtą ir už asmenines lėšas išpirktą priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Mirus J. V. jo sutuoktinė M. V. ne tik, kad nepretendavo į savo, kaip sutuoktinės dalį, tačiau ir nepriėmė sutuoktinio palikimo. Po M. V. mirties ieškovas su sutuoktine namų valdoje leido gyventi M. V. sūnui, tačiau dėl netinkamo šio asmens gyvenimo būdo name kilo gaisras, dėl ko namas stipriai sudegė, o gaisre šis asmuo žuvo. Kadangi nėra gyvos nei M. V., nei jos sūnaus, kurie galėtų patvirtinti, jog nekilnojamasis turtas buvo įgytas išimtinai už asmenines J. V. lėšas, ieškovas yra priverstas kreiptis į teismą su prašymu šį turtą pripažinti asmenine ieškovo nuosavybe.

Atsiliepimas

3. Atsiliepime į ieškinį atsakovė valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas nurodė, kad su ieškiniu sutinka, ir prašė ieškinio tenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra, o ieškinio tenkinimo atveju atmesti reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, jei toks bylos nagrinėjimo metu būtų pareikštas. Atsiliepime nurodė, kad šioje byloje sprendžiant santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) klausimą, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis. Nekilnojamasis turtas Nekilnojamojo turto registre registruotas J. V. vardu. Atsakovė, nuo 2015 m. kovo 20 d. paveldėjimo santykiuose atstovaujanti valstybę, kai paveldimas nekilnojamasis turtas, įskaitant jam priskirtus žemės sklypus, bei akcijos, nėra gavusi pranešimo apie galimą palikėjo J. V. palikimo perėjimą valstybei. Dėl bylinėjimosi išlaidų nurodė, kad nors ieškovas nenurodo, kokio dydžio bylinėjimosi išlaidas patyrė, ir neprašo jų priteisti, tačiau tokį reikalavimą gali pareikšti bylos nagrinėjimo metu, tačiau susidariusioje situacijoje atsakovė neatliko jokių teisės aktams prieštaraujančių veiksmų, kurie būtų galėję pažeisti ieškovo interesus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2023 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinio netenkino.

5. Teismas sprendė, kad byloje sprendžiant santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) klausimą, turi būti vadovaujamasi CK nuostatomis.

6. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad J. V. suteikta teisė gyventi bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), 1981 m. gruodžio 28 d. orderiu, kai buvo nugriautas namas, kuriame gyveno, o santuoką su M. V. sudarė (duomenys neskelbtini), laikė, jog J. V. buvo buto pagrindinis nuomininkas, o jo sutuoktinė M. V. – šeimos narė, įgijusi šį statusą 1986 m., kartu su visomis Butų privatizavimo įstatymo bei Butų kodekse numatytomis šeimos nario teisėmis ir pareigomis, ir sprendė, kad šios išvados negali paneigti tai, jog M. V. nedalyvavo 1993 m. sudarant teisės naudotis gyvenamąja patalpa mainų sutartį ir jos nepasirašė.

7. Teismas nurodė, kad ta aplinkybė, jog J. V. net po mainų sutarties sudarymo sumokėjo už butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), savo investiciniais čekiais, nesudaro pagrindo priimti išvadą, jog butas privatizuotas jo asmeninės nuosavybės teise.

8. Teismas konstatavo, kad tai, jog pats J. V. ir kiti asmenys vertino, kad tai asmeninis jo turtas, yra tik privačių asmenų nuomonė, neparemta teisinėmis žiniomis, lygiai taip pat teisinės reikšmės neturi ir aplinkybė, jog M. V. po sutuoktinio J. V. mirties nesikreipė dėl jo palikimo priėmimo.

9. Teismas, byloje nesant įrodymų, jog buvo aiškiai išreikšta J. V. ir M. V. valia jog pirminis turtas – butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), privatizavimo būdu bus įgytas asmenine J. V. nuosavybe, pagal galiojusį teisinį reguliavimą, laikė, kad butas buvo įgytas bendrąja jungtine nuosavybe.

10. Teismas sprendė, kad perleidus butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), kiti įgyti būstai – butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), bei namas su priklausiniais, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), taip pat buvo įgyti kaip bendroji jungtinė J. V. ir M. V. nuosavybė, todėl mirusiajai M. V. priklausantis turtas paveldimas CK numatyta tvarka.

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

11. Apeliaciniu skundu ieškovas A. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl neteisingai sprendė, kad ginčo turtas nepripažintinas asmenine J. V. nuosavybe, bei vertindamas J. V. vardu registruoto turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), teisinį rėžimą, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias turto teisinį rėžimą ir jo įgijimo pagrindus.

11.2. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktinę bylos aplinkybę, kad J. V. teisė gyventi bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), suteikta 1981 m. gruodžio 28 d., kai buvo nugriautas namas, kuriame jis gyveno su tėvais, tačiau nepagrįstai nevertino šio fakto, o esminę reikšmę suteikė santuokos sudarymui su M. V. (duomenys neskelbtini), laikydamas, kad ji taip pat kaip ir J. V. buvo buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), nuomininkė ir buvo įgijusi teisę jį privatizuoti.

11.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino 1993 m. kovo 5 d. mainų sutarties nuostatas. Šioje sutartyje užfiksuoti duomenys, kad teisė naudotis gyvenamąja patalpa J. V. priklauso pagal orderį Nr. 351, patvirtina, jog butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), J. V. buvo įgytas išimtinai asmeninę J. V. teisę išmainius į privatizuotą butą, todėl sprendimo argumentai, kad tokią teisę turėjo ir J. V. sutuoktinė, yra nepagrįsti ir neteisingi. Jeigu tokią teisę būtų turėjusi ir J. V. sutuoktinė, ji taip pat būtų šio sandorio šalimi.

11.4. Nėra suprantama, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad J. V. sutuoktinė buvo registruota bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), ir turėjo teisę privatizuoti butą, nes tokių duomenų byloje nėra.

11.5. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 3.89 straipsnio nuostatas šios bylos faktinių aplinkybių kontekste, pagal kurį nustatyti atvejai, kai turtas, net ir įgytas po santuokos sudarymo, gali būti pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Ieškovo nuomone, buvo įrodytos abi sąlygos, paneigiančios bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją.

11.6. Nesuprantama ir tai, kodėl pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, kai dėl to nebuvo kilęs ginčas, o atsakovė nereiškė prieštaravimų.

12. Atsakovė VĮ Turto bankas atsiliepimo į apeliacinė skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

ir išvados

13. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

14. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų ir įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

15. Bylos medžiaga nustatytos faktinės aplinkybės, kad iki 1981 m. J. V. gyveno su savo ir ieškovo sutuoktinės tėvais name, kuris buvo nugriautas. Tiek J. V., tiek kitiems šeimos nariams, nugriovus namą, buvo suteikti butai Kauno mieste. Pagal orderį Nr. 351, išduotą Kauno m. LDT VK 1981 m. gruodžio 28 d., J. V. buvo suteikta teisė naudotis gyvenamąja patalpa, esančia adresu: (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) J. V. sudarė santuoką su M. V. (ikisantuokinė pavardė Š.). 1993 m. kovo 5 d. notariškai patvirtinta mainų sutartimi, sudaryta tarp K. J. ir J. V., J. V. turimą gyvenamąją patalpą, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), iškeitė į privatizuotą butą Nr. (duomenys neskelbtini), 34,43 kv. m ploto su rūsiu, esantį adresu: (duomenys neskelbtini). 1993 m. kovo 24 d. notariškai patvirtinta sutartimi Kauno m. valdyba pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 pardavė J. V. butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini). 1994 m. vasario 18 d. notariškai patvirtinta sutartimi J. V. pardavė butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini). 1994 m. vasario 25 d. notariškai patvirtinta sutartimi J. V. įsigijo gyvenamąjį namą, 3 ūkinius pastatus ir kiemo statinius (toliau – Nekilnojamasis turtas), esančius adresu: (duomenys neskelbtini).

16. Byloje taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė J. V., (duomenys neskelbtini) mirė M. V.. M. R. P., su kuria ieškovas A. P. susituokė (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini). Testamentų registro išrašas rodo, kad M. R. P. palikimą priėmė A. P. ir R. P., kuri paveldėjimo teises perleido A. P.. 2022 m. lapkričio 9 d. išduotu liudijimu Kaišiadorių rajono savivaldybės 3-ojo notarų biuro notaras A. B. paliudijo, kad J. V., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą priėmė sesuo M. P..

17. Kadangi notaras atsisako ieškovo A. P. (toliau – ieškovas arba apeliantas) mirusiai sutuoktinei M. R. P. išduoti paveldėjimo liudijimą į visą Nekilnojamąjį turtą, nes, kaip paaiškėjo, šis turtas buvo įgytas J. V. būnant santuokoje su M. V., ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl Nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine J. V. nuosavybe. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad byloje nesant įrodymų, jog buvo aiškiai išreikšta J. V. ir M. V. valia, jog pirminis turtas – butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), privatizavimo būdu bus įgytas asmenine J. V. nuosavybe, pagal galiojusį teisinį reguliavimą, laikytina, kad butas buvo įgytas bendrąja jungtine nuosavybe. Iš to seka, kad perleidus šį turtą, kiti įgyti būstai – butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), bei namas su priklausiniais, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), taip pat buvo įgyti kaip bendroji jungtinė J. V. ir M. V. nuosavybė.

18. Nesutikdamas su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas iš esmės pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai vertinant įrodymus, netinkamai aiškinant materialinės ir procesinės teisės normas bei ignoruojant ir nepaisant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir išaiškinimų. Teisėjų kolegija su apelianto teiginiais nesutinka, juos atmeta kaip nepagrįstus ir toliau pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių argumentų.

19. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-156-701/2016, 30 ir 33 pastraipos). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas ir nepagrįstai nustatė, kad Nekilnojamasis turtas nėra J. V. asmeninė nuosavybė. Ginčydamas teismo padarytas išvadas, ieškovas nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ar neišsamiai vertino byloje esančius įrodymus, o ta aplinkybė, kad pats ieškovas kitaip nei teismas vertina tam tikrus byloje esančius duomenis ir jų pagrindu daro kitokias, sau palankias išvadas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ir kad teismo išvados yra nepagrįstos.

20. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo ieškovas, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, kad J. V. sutuoktinė M. V. jokių teisių į butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), neįgijo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apelianto aiškinimu, kad jeigu nebūtų nugriautas J. V. tėvų gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), J. V. nebūtų įgijęs naudojimosi teisės į butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini). Tačiau pats šis faktas (gyvenamosios patalpos suteikimas už nugriautą gyvenamąjį namą), kurį taip akcentuoja apeliantas, jokių išskirtinių teisių J. V. į butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), J. V. nesuteikia. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 6 „Dėl atlyginimo piliečiams už jiems priklausančius statinius, griaunamus miestuose, miesto tipo gyvenvietėse ir kitose gyvenamosiose vietovėse, ryšium su žemės sklypų skyrimu valstybės ir visuomenės reikalams, tvarkos“ 1 punktas numatė, kad griaunant asmeninės nuosavybės teise piliečiams priklausančius gyvenamuosius namus ryšium su žemės sklypų paėmimu valstybės ar visuomenės reikalams, nurodytiems piliečiams, jų šeimų nariams, taip pat nuolat šiuose namuose gyvenantiems kitiems piliečiams pagal nustatytas normas suteikiami butai valstybinio ar visuomeninio butų fondo namuose. Butai turi būti tinkamai įrengti pagal tos gyvenamosios vietovės sąlygas ir atitikti sanitarinius ir techninius reikalavimus. Be to, gyvenamųjų namų savininkams jų pačių pasirinkimu arba atlyginama nugriaunamų namų, statinių ir įrenginių vertė, arba suteikiama teisė naudoti šių išardytų namų, statinių ir įrenginių medžiagas savo nuožiūra. Piliečių pageidavimu vietinių Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai sudaro jiems (vietoj butų suteikimo) galimybę be eilės stoti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvus ir gauti juose butus. Piliečių pageidavimu jiems priklausantys gyvenamieji namai ir statiniai, kurie turi būti nugriauti, gali būti perkelti ir atstatyti kitoje vietoje. Iš esmės analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir nuo 1983 m. kovo 1 d. iki 1998 m. liepos 1 d. galiojusiame LTSR butų kodekso 136 straipsnyje. Nors ieškovas nepateikė į bylą įrodymų (CPK 178 straipsnis), kad su buvusiais nugriauto namo savininkais už jų turto paėmimą valstybės ar visuomenės reikalams buvo tinkamai atsiskaityta, tačiau dėl vėliau pateikiamų argumentų, teisėjų kolegija vertina, kad jų nuosavybė pasibaigė dar 1981 m. J. V. buvo suteikta teisė naudotis gyvenamąja patalpa, esančia adresu: (duomenys neskelbtini), pagal orderį Nr. 351, išduotą Kauno m. LDT VK 1981 m. gruodžio 28 d., ką patvirtina 1993 m. kovo 5 d. notariškai patvirtintos sutarties 1 punktas (pastaba: paties orderio byloje nėra).

21. Nuo 1991 m. birželio 30 d. iki 2001 m. sausio 1 d. galiojusio Butų privatizavimo įstatymo Nr. I-1374 (toliau – Įstatymas) 7 straipsnis numatė neatlygintinį gyvenamųjų namų ar butų perdavimą piliečių nuosavybėn. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatą buvusiems namų savininkams neatlygintinai Įstatymo pripažįstama nuosavybės teisė į nuomojamą valstybinį gyvenamąjį namą ar butą, jeigu yra tenkinamos šios sąlygos: 1) jeigu buvusio savininko namas, priklausęs asmeninės nuosavybės teise, buvo nugriautas; 2) jeigu už šio savininko nuosavybę nebuvo kompensuota Nuosavybės teisė į nuomojamą butą buvusiam savininkui atsiranda iš įstatymo. Kad ši teisė būtų įgyvendinta, miesto, rajono valdyba turėjo priimti sprendimą neatlygintinai perduoti piliečio nuosavybėn jo nuomojamą butą ar namą (Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis), o atsisakymas priimti tokį sprendimą galėjo būti ginčijamas teismine tvarka (Įstatymo 8 straipsnis). Detalesnės šios teisės įgyvendinimo tvarkos nebuvo nustatyta.

22. 1993 m. kovo 24 d. notariškai patvirtintos sutarties 2 punktas rodo, kad butas, esantis adresu; (duomenys neskelbtini), įkainotas 13 510 rublių, kuriuos pirkėjas į Kauno m. butų privatizavimo tarnybos banko sąskaitą įmokėjo grynais pagal LR valst. komerc. banko Kauno sk. 1993 m. kovo 22 d. kvitą, kas leidžia spręsti, kad J. V. nebuvo neatlygintinai pripažinta nuosavybės teisė į butą, ir leido teisėjų kolegijai daryti jau prieš tai minėtą išvadą, kad nugriauto namo savininkų nuosavybė pasibaigė dar 1981 m. Toks nuosavybės pasibaigimo vertinimas nurodomas ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1162/2000).

23. Jau minėta, nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad J. V. gyveno bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) J. V. sudarė santuoką su M. V.. Ieškovas nėra pateikęs į bylą įrodymų, kad M. V. buvo registruota minėtame bute (CPK 12, 178 straipsniai), bet, kita vertus, jis neginčija ir fakto, kad sutuoktiniai V. kartu gyveno tame bute. CK (1964 m.) 318 straipsnio 1 dalis numatė, kad valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose gyvenamąja patalpa naudojamasi sutinkamai su gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi, sudaroma tarp nuomotojo – butų eksploatavimo organizacijos (o kai jos nėra, – atitinkamos įmonės, įstaigos, organizacijos) ir nuomininko – piliečio, kurio vardu išduotas orderis. LTSR butų kodekso 54 straipsnio 1 dalis numatė, kad nuomininko šeimos nariai, gyvenantys kartu su juo, lygiai naudojasi su nuomininku visomis teisėmis ir vykdo visas pareigas, kylančias iš nuomos sutarties, o pagal to paties straipsnio 3 dalį, prie nuomininko šeimos narių priskiriami nuomininko sutuoktinis, jų vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir tėvai (įtėviai). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Įstatymas įtvirtino Lietuvos gyventojų teisę įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose, nustatė jų įsigijimo tvarką. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustatė, kad butus įsigyti turi teisę tie asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo buto nuomininkai arba jų šeimos nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustatė, kad gyvenamojo namo ar buto nuomininkas ir jo šeimos nariai (Butų kodekso 54 straipsnio 3 dalis sutuoktinį priskyrė šeimos nariams) prieš namo ar buto privatizavimą turėjo susitarti dėl jo pirkimo ir kieno vardu bus sudaroma pirkimo - pardavimo sutartis bei kas taps perkamo turto savininku. Todėl įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą ir faktines byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. V. buvo buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), pagrindinis nuomininkas, o jo sutuoktinė M. V. – šeimos narė, įgijusi šį statusą 1986 m., kartu su visomis Įstatymo bei Butų kodekse numatytomis šeimos nario teisėmis ir pareigomis, kurios teisėtumo nepaneigia apeliacinio skundo argumentai.

24. Skundžiamo sprendimo turinys liudija, kad išvadą, jog butas, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), pripažintinas abiejų sutuoktinių (V.) bendrąja jungtine nuosavybe, pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, aptartu ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu ir suformuota kasacinio teismo praktika. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-37-311/2002 ir kitose kasacinėse bylose, aiškinant Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį ir SŠK 21 straipsnio nuostatas, nurodė, jei ginčo butas buvo įgytas jį privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą šalių santuokos metu, toks butas neabejotinai turi būti pripažintas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės apelianto argumentai, kad M. V. nedalyvavo buto privatizavimo sandorio sudaryme ir nebuvo šio sandorio šalis, nes turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno jų vardu (SŠK 21 straipsnio 3 dalis). Jau minėta, byloje yra duomenys (nutarties 22 pastraipa), kad už perkamą butą į privatizavimo tarnybos sąskaitą banke buvo įmokėta 13 510,00 rublių, tačiau įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad tai buvo asmeninės J. V. lėšos, į bylą nėra pateikta, todėl taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad šis butas nesudaro sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės (SŠK 21 straipsnio 2 dalis ir SŠK komentaro 21 straipsnio 2 dalis).

25. Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino 1993 m. kovo 5 d. mainų sutarties nuostatas. Šioje sutartyje nėra nurodyta apie J. V. turimą asmeninę teisę naudotis gyvenamąja patalpa, esančia adresu: (duomenys neskelbtini), kaip teigiama apeliaciniame skunde. Kaip nustatyta byloje, J. V. 1993 m. kovo 24 d. sutarties pagal Įstatymą pagrindu įgijo butą, esantį adresu; (duomenys neskelbtini), kuris 1993 m. kovo 5 d. sutartimi jo buvo išmainytas į butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), remiantis 1993 m. vasario 9 d. Kauno miesto valdybos potvarkiu Nr.140v. Mainų sutartyje jos šalys nenumatė priemokos, nors buvo keičiamas K. J. asmeninės nuosavybės teisėmis priklausantis butas, į J. V. teisę naudotis gyvenamąja patalpa, kas patvirtina mainų santykiuose galiojančią prezumpciją, kad mainomi lygiaverčiai daiktai, ir sandorio šalių tikėtiną susitarimą apie privatizavimo procedūros užbaigimą.

26. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepriklausomai nuo turto įgijimo momento - iki ar po šio kodekso įsigaliojimo. Tiek galiojusio SŠK 21 straipsnyje, tiek ir 2000 m. CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. CK 3.89 straipsnyje nustatyta, kada turtas yra priskiriamas asmeninei sutuoktinio nuosavybei. Šios teisės normos nenustato jokių papildomų išlygų tam, kad santuokos metu įsigytas turtas taptų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Asmuo, neigiantis sutuoktinių bendro turto prezumpciją, privalo įrodyti, kad ginčo turtas, įgytas santuokos metu, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. CK 3.89 straipsnio 1 dalyje išvardyti kriterijai, pagal kuriuos turtas gali būti priskirtas vieno sutuoktinio asmeninei nuosavybei: turto įgijimo laikas, turto įgijimo pagrindas, turto pobūdis, vieno iš sutuoktinių asmeninių lėšų panaudojimas, aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyti reikšmingi faktai, kad butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), privatizavimo būdu buvo įgytas J. V. ir M. V. bendrąja jungtine nuosavybe. Iš to seka, kad perleidus šį turtą mainų sutarties pagrindu įgytas butas su rūsiu, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), o jį pardavus, įgytas namas su priklausiniais, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), taip pat buvo įgyti kaip bendroji jungtinė J. V. ir M. V. nuosavybė. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės apie pirminio turto – buto privatizavimą šalių santuokos metu, vėlesnius turto perleidimo sandorius santuokos metu, net ir esant pateiktiems duomenims, kad nuosavybė į butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), o ir kitus vėliau įsigytus būstus, realizavus turėtą, įregistruota vieno asmens vardu, nepaneigus sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, toks Nekilnojamasis turtas laikytinas šalių bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnis, CK 3.87-3.88 straipsniai).

28. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė išvadas tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesą, tai pat materialinės teisės normas, reguliuojančiais butų privatizavimą, santuokoje įgyto turto teisinį rėžimą, skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo išvados atitinka nustatytas faktines aplinkybes byloje, tuo tarpu apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Nekilnojamojo turto teisinio rėžimo, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30. Netenkinus apeliacinio skundo, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė nepateikė prašymo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Gintautas Koriaginas Albina Rimdeikaitė Tomas Romeika