Vilniaus apygardos teismo nutartis

2024-05-09 · Civilinė byla Nr. e2A-736-640/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2024-05-09
Bylos Nr.
e2A-736-640/2024
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-00846-2023-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Eglė Surgailienė, Margarita Stambrauskaitė
Atsakovas
Vilniaus rajono savivaldybės, Vilniaus rajono savivaldybei ir valstybės įmonei Turto bankui
Ieškovas
N. K.
Trečiasis asmuo
Z. I., J. I., uždaroji akcinė bendrovė „Nemenčinės agroservisas“
Kategorijos
  • 3.3.1.18.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-736-640/2024Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00846-2023-7Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.18.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gegužės 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Stambrauskaitės, Eglės Surgailienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. K. patikslintą ieškinį atsakovėms Vilniaus rajono savivaldybei ir valstybės įmonei Turto bankui dėl teisės pripažinimo, tretieji asmenys Z. I., J. I. ir uždaroji akcinė bendrovė „Nemenčinės agroservisas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė N. K. (toliau – ir ieškovė) 2023 m. kovo 21 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti jos teisę privatizuoti V. (V.) I., mirusio (duomenys neskelbtini), nuomotas gyvenamąsias patalpas – butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), įpareigojant atsakovę Vilniaus rajono savivaldybės administraciją per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškove Buto pirkimo-pardavimo sutartį, parduodant butą lengvatinėmis sąlygomis. 2023 m. gegužės 17 d. ieškovė pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriame pareiškė analogišką reikalavimą ieškinyje suformuotam reikalavimui, tačiau prašė minėtą sutartį įpareigoti sudaryti Vilniaus rajono savivaldybę (toliau – ir Savivaldybė) arba valstybės įmonę Turto banką (toliau – ir Turto bankas). 2023 m. rugpjūčio 24 d. ieškovė dar kartą pateikė patikslintą ieškinį, įtraukdama į bylą trečiuoju asmeniu uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Nemenčinės agroservisas“.

2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad yra V. I., mirusio (duomenys neskelbtini), dukra. V. I. savo gyvenamąją vietą Bute deklaravo nuo 1990 m. sausio 29 d. iki mirties, Bute jam ir jo šeimai (sutuoktinei Z. I., sūnui J. (J.) I. ir dukrai (ieškovei)) leido apsigyventi Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas (toliau – Komitetas) Gyvenamosios patalpos orderiu 006028. Vilniaus rajono valstybinės remonto ir techninio aptarnavimo įmonės „Agroservisas“ (toliau – įmonė „Agroservisas“) (dabar – UAB „Nemenčinės agroservisas“) Įmonės balanse esančio būstų fondo vertinimo ir privatizavimo komisija 1991 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 2 nusprendė leisti privatizuoti namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), jame gyvenantiems butų nuomininkams, 2 kambarių butą Nr. 14, kurio naudingas plotas 50,25 kv. m, buto nuomininkui V. I. (toliau – ir Sprendimas). Tuo metu V. I. ir dirbo minėtoje įmonėje „Agroservisas“, kuri tvarkė Buto privatizacijos dokumentus. Dokumentai buvo saugomi V. I. sutuoktinės Z. I. priklausančiame name (duomenys neskelbtini), tačiau 1993 metais šis namas sudegė, o kartu sudegė ir jame buvę Buto privatizavimo dokumentai. Po V. I. mirties, Bute liko gyventi jo sutuoktinė Z. I. su vaikais (J. I. ir N. K.), kurie iki šiol gyvena Bute, moka komunalinius mokesčius. Ieškovė pažymėjo, kad gyvendami Bute buvo įsitikinę, kad Butas yra privatizuotas ir visi dokumentai sutvarkyti. Tik po V. I. mirties, kai kreipėsi į notarą, sužinojo, kad Nekilnojamojo turto registre nėra jokių įrašų, kam nuosavybės teise priklauso Butas. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad turi V. I. Lietuvos taupomojo banko Vilniaus raj. taupomąja knygelę, kurioje yra padaryta atžyma apie mokėjimą už Butą. Įmonės „Agroservisas“ sprendimo pagrindu susiklostė V. I. ir Savivaldybės, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl Buto privatizavimo. Taigi, ieškovė (V. I. įpėdinė) įgijo teisę privatizuoti Butą, nes buvo įvykdytos visos Butų privatizavimo įstatyme numatytos būtinos privatizavimo sąlygos.

Atsiliepimas

3. Atsakovė Savivaldybė atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Savivaldybė pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų apie tai, kad įmonė „Agroservisas“, kurios balanse buvo apskaitomas Butas, būtų perdavusi Butą savivaldybei, todėl Butas priklauso valstybei. Valstybinio turto pardavimas yra pavestas centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui, kurio funkciją atlieka Turto bankas. Savivaldybė nurodė, kad atsižvelgdama į tai, mano, kad yra netinkama atsakovė šioje byloje. Savivaldybė pastebėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog V. I. siekė buto privatizavimo, nors nuo 1991 m. rugsėjo 12 d. žinojo, kad jam leista privatizuoti nuomojamą Butą. Savivaldybė taip pat pastebėjo, kad byloje nėra duomenų, jog V. I. būtų pateikęs pareiškimą įmonei „Agroservisas“. Savivaldybės manymu šiuo atveju taikytinas 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas.

4. Ieškovė dublike papildomai pastebėjo, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes apie tai, kad privatizavimo dokumentai nėra sutvarkyti ieškovė sužinojo tik po savo tėvo V. I. mirties, ieškovei kreipusis į notarę S. V. Ieškovė papildomai nurodė, kad Z. I. Bute apsigyveno 1993 metais, kai sudegė jos namas, buvęs (duomenys neskelbtini).

5. Triplike Savivaldybė pastebėjo, kad rūpestingas asmuo turėtų išsaugoti bent dalį įrodymų apie 30 metų vykdytus mokėjimus už komunalines ir kitas paslaugas. Savivaldybė nurodė, kad ji yra neregistravusi nuosavybės teisių į Butą, todėl negali perduoti nuosavybės teisių į Butą ieškovei. Savivaldybė triplike taip pat pažymėjo, kad vadovaujantis šiuo metu galiojančia Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo redakcija, Vilniaus rajono savivaldybės vykdomąja institucija tapo savivaldybės meras ir daugumos sprendimų priėmimo teisė suteikiama nebe savivaldybės administracijos direktoriui, o savivaldybės merui.

Atsiliepimas

6. Atsakovas Turto bankas atsiliepime prašė ieškovės patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat kaip pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą. Turto bankas pažymėjo, kad asmens, tinkamai neįgyvendinusio savo teisių butų privatizavimo galiojimo metu, teisės negali būti ginamos. Privatizavimas negali būti vykdomas nes Butų privatizavimo įstatymas nuo 1998 m. liepos 1 d. nebegalioja. Turto bankas pastebėjo, kad byloje nėra įrodymų, kad V. I. domėjosi privatizavimo eiga po Sprendimo priėmimo. Po Sprendimo priėmimo praėjo 32 metai, nėra duomenų, kad per šį laikotarpį būtų vykdytos procedūros dėl Buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo (privatizavimo), todėl tokie V. I. veiksmai neatitinka protingo ir rūpestingo asmens elgesio kriterijų. Turto bankas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė savo gyvenamosios vietos Buto adresu nėra deklaravusi. Pasak Turto banko, byloje taikytinas 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Turto bankas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad jis valstybės turtą parduoda tik viešo aukciono būdu. Turto bankas prašė atmesti ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes Turto bankas byloje dalyvauja imperatyvių teisės aktų pagrindu ir neatliko jokių kaltų veiksmų dėl kurių byla buvo inicijuota.

Šalies argumentai

7. Ieškovė 2023 m. birželio 27 d. pateiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad Bute šiuo metu gyvena tik ji su savo dukra, o Z. I. apsigyvena Bute, kai grįžta į Lietuvą iš Jungtinės Karalystės, į kurią išvyko darbo tikslais. Ieškovė paaiškino, kad Bute gyveno nuo 1991 m. iki 1995 m. rugpjūčio 22 d. ir nuo 2012 metų iki šiol. Po skyrybų su vyru ieškovė vėl norėjo deklaruoti savo gyvenamąją vietą Bute, tačiau iš Savivaldybės sužinojo, kad tokios teisės neturi. Ieškovė paaiškino, kad ji su dukra be Buto kitos vietos, kurioje galėtų gyventi, neturi.

8. Teismo posėdžiuose ieškovė ir jos atstovė palaikė patikslintame ieškinyje nurodytus argumentus, prašė patikslintą ieškinį tenkinti. Atsakovų atstovai prašė patikslintą ieškinį atmesti. Tretieji asmenys Z. I. ir J. I. prašė patikslintą ieškinį tenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai ir pripažino ieškovės N. K. teisę privatizuoti V. (V.) I., mirusio (duomenys neskelbtini), nuomotas gyvenamąsias patalpas – butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini); įpareigojo Vilniaus rajono savivaldybę imtis reikiamų priemonių ir per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškove N. K. buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, parduodant butą lengvatinėmis sąlygomis.

10. Teismas atmetė atsakovų argumentus, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas. Sprendime nurodyta, kad ieškovė negalėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą tol, kol neįgijo tokios teisės. Mirusio fizinio asmens turtinių reikalavimo teisių perėjimas pagal įstatymą arba testamentą yra paveldėjimas, todėl ieškovė pagrįstai savo ginamą teisę sieja su tokios teisės paveldėjimu mirus palikėjui (jos tėvui), o ne su data, kada įmonė „Agroservisas“ priėmė Sprendimą, suteikiantį teisę jos tėvui privatizuoti Butą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šio Sprendimo priėmimo metu ieškovė apskritai nebuvo sulaukusi pilnametystės, todėl atsakovai nepagrįstai tvirtina, kad būtent nuo 1991 m. rugsėjo 12 d. prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Skaičiuojant ieškinio senaties termino eigos pradžią atsakovų siūlomu būdu, 3 metų ieškinio senaties terminas 1994 m. rugsėjo 12 d. jau būtų pasibaigęs, o tai reiškia, kad ieškovė, kreiptis į teismą su ieškiniu turėjo laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) (kai sulaukė pilnametystės) iki 1994 m. rugsėjo 12 d., t. y. vos daugiau nei vienerius metus laiko, kai bendrasis ieškinio senaties terminas tuo metu buvo 3 metai. Šiuo metu bendrasis ieškinio senaties terminas yra ne 3, o 10 metų, tačiau ieškovė, po tėvo mirties (duomenys neskelbtini), sužinojusi apie savo teisių galimą pažeidimą (neužbaigtą Buto privatizavimo procedūrą), nedelsdama kreipėsi savo teisių gynybos, pareikšdama ieškinį ir prašydama teismo įpareigoti Savivaldybę (arba Turto banką) sudaryti su ja Buto pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas konstatavo, jog ieškinio senaties termino eigos pradžią skaičiuojant nuo datos, kada ieškovei išduotas paveldėjimo teisės liudijimas (1 t., b. l. 32), t. y. nuo 2021 m. gruodžio 27 d., ieškovė, 2023 m. kovo 21 d. pareikšdama ieškinį, nepraleido 3 metų ieškinio senaties termino, todėl su tuo susijusius atsakovų argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors BPĮ neteko galios nuo 2001 m. sausio 1 d., ir kaip teisingai nurodė Turto bankas, netekę galios įstatymai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams, tačiau, kaip jau minėta, teisiniai santykiai, susiję su Buto privatizavimu, šiuo atveju atsirado ne po 2001 m. sausio 1 d., o dar 1991 m. rugsėjo 12 d., kai įmonė „Agroservisas“ priėmė Sprendimą, suteikiantį teisę ieškovės tėvui privatizuoti Butą. Būtent šio Sprendimo pagrindu ieškovė pareiškė ieškinį, prašydama pripažinti, kad po tėvo mirties tokią teisę (privatizuoti Butą) dabar turi ji, kuri priėmė palikėjo (V. I.) palikimą, taip pat ir jo reikalavimo teises.

12. Teismas nurodė, jog byloje nėra pateikta duomenų ir teismas nenustatė, kad Butas negalėtų būti privatizavimo objektu. BPĮ 4 straipsnis, be kita ko, numatė, kas yra pirkimo-pardavimo subjektai, t. y. numatė, kad pagal šį įstatymą vietos savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos – jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus. Šiuo atveju būtent įmonė „Agroservisas“ priėmė Sprendimą, leidžiantį ieškovės tėvui privatizuoti įmonės balanse buvusį Butą. Įmonė „Agroservisas“ dabar yra UAB „Nemenčinės agroservisas“.

13. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 16 d. nutarimo Nr. 335 2 punktu numatyta rekomenduoti įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms perduoti žinybinį butų fondą į miestų (rajonų) valdybų balansą pagal esamą šio fondo būklę. Teismas nurodė, kad tai, jog įmonė „Agroservisas“ šios Lietuvos Respublikos Vyriausybės rekomendacijos nesilaikė ir neperdavė Savivaldybei savo balanse buvusio Buto ir, atitinkamai, tai, kad šiuo metu Nekilnojamojo turto registre nėra įrašų apie Buto nuosavybės teises, nereiškia, kad Savivaldybė negali būti Buto pirkimo-pardavimo subjektu. Priešingu atveju, nepagrįstai (dėl veiksmų, nepriklausiusių nuo ieškovės valios) ieškovė netektų galimybės ginti savo galimai pažeistas teises ir reikalauti sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį.

14. Sprendime nustatyta, kad ieškovė nuo gimimo (duomenys neskelbtini) iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ji BPĮ įsigaliojimo dieną (1991 m. birželio 30 d.) buvo Buto nuomininko (V. I.) šeimos narys (dukra). Todėl teismas nurodė, kad tiek ieškovė, tiek ir Savivaldybė turi teisę būti Buto pirkimo-pardavimo subjektais, t. y. Savivaldybė turi teisę būti pardavėja, o ieškovė – pirkėja. Aplinkybės, susijusios su tuo, kas ir kada deklaravo savo gyvenamąją vietą Bute, kas ir kada mokėjo ar nemokėjo komunalinius mokesčius, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ieškovės teisės įsigyti Butą iš Savivaldybės lengvatinėmis sąlygomis, teismo nurodymu nėra teisiškai reikšmingos byloje.

15. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad ieškovės tėvas butų privatizavimo galiojimo metu savo teises įgyvendino netinkamai. Buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo sąlygas numatė BPĮ 5 straipsnis, kuris, be kita ko, numatė, kad pareiškimus butams įsigyti asmenys paduoda savivaldybei pagal gyvenamąją vietą, o jei butas yra įmonės balanse – atitinkamai tos įmonės administracijai. Atsižvelgiant į tai, kad Butas buvo įmonės „Agroservisas“ balanse pareiškimas turėjo būti paduotas būtent tos įmonės administracijai, o ne Savivaldybei. Pažymėtina, kad ieškovė nurodė, jog jos tėvas dirbo būtent šioje įmonėje, kuri ir rūpinosi privatizacijos dokumentų tvarkymu. Tai, kad minėtos įmonės archyvo ieškovei nepavyko rasti, priešingai nei teigia Savivaldybė, nereiškia, kad ieškovės tėvas, kuriam buvo suteikta teisė privatizuoti Butą, nebuvo aktyvus ir nesiekė privatizuoti Buto. Kad ieškovės tėvas, kurio reikalavimo teises paveldėjo ieškovė, aktyviai siekė įgyvendinti savo teisę privatizuoti Butą patvirtina ir byloje esantys duomenys, t. y. ieškovės tėvo vardu Lietuvos taupomojo banko išduota investicinė taupomoji knygelė, kurioje yra atžyma, kad V. I. 1993 m. balandžio 1 d. atlikto mokėjimą už butą Lietuvos taupomojo banko išduotais indėliais (1 t., b. l. 42, 43). Taigi, teismas atsakovų argumentus, susijusius su tuo, kad ieškovės tėvas netinkamai įgyvendino savo teises butų privatizavimo galiojimo metu, vertino kaip deklaratyvius ir nepagrįstus bylos duomenimis.

16. Teismas atsižvelgęs į tai, kad palikimą po V. I. mirties, be ieškovės, taip pat priėmė ir tretieji asmenys Z. I. bei J. I., kurie bylos nagrinėjimo metu palaikė ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimus, padarė išvadą, kad buvusio Buto nuomininko (V. I.) šeimos nariai susitarė, kad Buto savininke taps ieškovė, kuri ir sudarys Buto pirkimo-pardavimo sutartį. Tai, kad buvęs nuomotojas anksčiau tokio susitarimo notarine tvarka nesudarė (arba susitarimas nėra išlikęs) nereiškia, jog tai eliminuoja ieškovės teisę įgyti Butą nuosavybės teise.

17. Teismas remdamasis kasacinio teismo praktika nurodė, jog sprendžiant ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos ne formaliai, bet įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, įtvirtintais CK 1.5 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585-313/2015; 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017). Teismas įvertinęs ieškovės ir trečiųjų asmenų duotus paaiškinimus pripažino, kad šiuo atveju labiau tikėtina, kad dalis su Buto privatizacija susijusių dokumentų neišliko dėl gaisro ar kitų priežasčių, o ne tai, kad tokių dokumentų niekada nebuvo, nes buvęs Buto nuomininkas, kuriam buvo leista įsigyti (privatizuoti) Butą ir kuris atliko tam tikrą mokėjimą už Butą, jokių dokumentų, susijusių su Buto privatizavimu nesitvarkė ir net nesiekė to daryti.

18. Teismas nurodė, jog Savivaldybė neteikė argumentų, susijusių su tuo, kad vieno mėnesio terminas Buto pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti būtų nepakankamas ar, kad Butas negalėtų būti parduodamas ieškovei lengvatinėmis sąlygomis. Todėl ieškovės patikslintą ieškinį tenkino visiškai ir Savivaldybę įpareigojo su ieškove Buto pirkimo pardavimo sutartį sudaryti per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parduodant ieškovei Butą lengvatinėmis sąlygomis.

19. Sprendime pasisakyta, jog pasibaigus BPĮ galiojimui, galimybę įsigyti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą nustato Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas. Šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog būstas gali būti parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri BPĮ nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, be kita ko, tais atvejais, kai būstą perka nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamus būstus pagal BPĮ (2 punktas). Taigi, teismo sprendimas įpareigoti Savivaldybę parduoti ieškovei Butą lengvatinėmis sąlygomis reiškia, kad Buto pardavimo kaina neturi būti didesnė negu kaina, kuri BPĮ nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją (Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

20. Atsakovė (apeliantė) Vilniaus rajono savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

21. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:

Šalies argumentai

22.1. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškininės senaties terminas skaičiuotinas nuo 2021 m. gruodžio 27 d., t. y. nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos, kadangi ieškovė žymiai anksčiau, o būtent nuo 2018 m. kovo 7 d. sužinojo, kad buto privatizavimas nėra užbaigtas, kartu sužinodama ir apie savo galimą teisės pažeidimą. Apeliantės vertinimu, ieškininės senaties terminas yra praleistas, nes teismas nepagrįstai nevertino deklaruotą gyvenamąją vietą įrodančius dokumentus ir jų svarbą nustatant šias bylai aktualias aplinkybes.

22.2. Skunde nurodoma, kad asmenį būtų galima laikyti įgijusį teisę privatizuoti butą, turi būti nustatytas ir teisiškai reikšmingas faktas – kad asmuo, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, kreipėsi į pirkimo - pardavimo subjektą – į vietos savivaldybę, kuri parduoda jai priklausančius butus, ar į įmonę, įstaigą, organizaciją, kurios pardavinėjo jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio prasmę privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo sudarymas buvo būtina buto pirkimo-pardavimo (privatizavimo) sutarties sudarymo sąlyga. Buto pirkimo-pardavimo (privatizavimo) sutartis negalėjo būti sudaryta jeigu toks susitarimas nebuvo pasiekiamas. Dėl to, apeliantės manymu, priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, buto privatizavimu suinteresuotas asmuo ar jo šeimos nariai neatliko veiksmų, būtinų šiai teisei įgyti ir tarp V. I. (N. K.) ir apeliantės nesusiklostė santykiai dėl buto privatizavimo, vietos savivaldos institucija negalėjo būti būsto pirkimo-pardavimo sutarties subjektu.

22.3. Apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad „ieškovė byloje įrodė, jog teisės privatizuoti Butą siekęs subjektas (V. I.) tinkamai išreiškė valią pasinaudoti šia teise“, nes byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad V. I. pateikė prašymą privatizuoti butą, nėra pateiktas susitarimas, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku. Teismo argumentas, kad „ieškovės tėvas, kurio reikalavimo teises paveldėjo ieškovė, aktyviai siekė įgyvendinti savo teisę privatizuoti Butą patvirtina ir byloje esantys duomenys, t. y. ieškovės tėvo vardu Lietuvos taupomojo banko išduota investicinė taupomoji knygelė, kurioje yra atžyma, kad V. I. 1993 m. balandžio 1 d. atlikto mokėjimą už butą Lietuvos taupomojo banko išduotais indėliais (1 t., b. l. 42, 43)“ turi būti vertinamas kritiškai, nes byloje, visų pirma, nėra pateiktas buto įkainavimo dokumentas ir nėra galimybės nustatyti, ar buto kaina buvo tinkamai apmokėta, be to, įrašas taupomojoje knygelėje yra taisytas. Antra, 1991 m. rugpjūčio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 335 „Dėl įmonių žinybinio butų fondo apskaitos“ 1 punkte buvo reglamentuota, kad „valstybinio turto pirminio privatizavimo programose ir informaciniuose biuleteniuose į įmonių įstatinį kapitalą neįtraukiamas žinybinį butų fondą sudarantis valstybinis kapitalas. Jeigu žinybinis butų fondas neperduodamas į miesto (rajono) valdybos balansą iki butų privatizavimo jį tvarko įmonė, įstaiga ar organizacija, kurios balanse yra šis fondas“. Tai reiškia, kad santykiai dėl buto privatizavimo galėjo susiklostyti tik tarp V. I. ir Valstybinės remonto ir techninio aptarnavimo įmonės „Agroservisas“, kurios balanse buvo apskaitomas privatizuotinas butas. Duomenų, kad bendrovė perdavė ginčo butą Vilniaus rajono savivaldybei, byloje nėra.

22.4. Apeliantė pažymėjo, kad byloje nėra ne tik minėtų dokumentų (prašymo, susitarimo), tačiau nėra ir kitų dokumentų, susijusių su buto privatizavimu bei disponavimu – nepateiktas buto įkainavimo aktas, nėra būsto namų knygos bei buto inventorizavimo bylos. Be to, kritiškai vertinti reikia ieškovės ir trečiųjų asmenų paaiškinimus dėl dokumentų dingimo gaisro metu, nes jokių įrodymų apie buvusį gaisrą byloje nėra.

22.5. Apeliantė taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatos numato tik savivaldybei nuosavybės teise priklausančio būsto pardavimą šio būsto nuomininkams. Iš byloje esančio 2020 m. rugsėjo 29 d. nekilnojamojo turto pažymėjimo matyti, kad Vilniaus rajono savivaldybės nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini) neregistruotos. Taipogi, byloje nėra įrodymų apie sudarytą ir tinkamai išviešintą šios patalpos nuomos sutartį. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo sudaryti buto pirkimo – pardavimo sutartį, nes ginčo butas savivaldybei nepriklauso, nuomos sutarties su V. I. ar su ieškove savivaldybė neturi. Pažymėjo, kad byloje nagrinėjamu atveju vietos savivaldos institucija buto savininko teisių neturi ir vertinti daikto savininko teisių turinį, tame tarpe ir terminą galimai pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti, negali.

Atsiliepimas

2. Atsakovė VĮ Turto bankas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliacinius skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.

3. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:

Šalies argumentai

24.1. Apeliantas nurodė, kad ieškinio senaties termino eiga skaičiuotina nuo 2018 m. kovo 7 d., kada ieškovė sužinojo, jog buto privatizavimas nebuvo užbaigtas, o ne nuo 2021 m. gruodžio 27 d., kada ieškovei išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. VĮ Turto bankas sutiko, kad praleistas 1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnyje nustatytas 3 metų senaties terminas ir nenurodytos svarbios priežastys jį atnaujinti.

Atsiliepimas

24.2. Atsakovė nurodė, kad teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatytas įpareigojimas sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. privatizuoti ginčo butą, negali būti įgyvendintas dėl BPĮ nustatyto naikinamojo termino pasibaigimo.

Šalies argumentai

24.3. Pažymėjo, kad nėra jokių įrodymų, kad, nors ir buvo įmonės „Agroservisas“ privatizavimo komisijos sprendimas leisti privatizuoti butą, buvo atlikti tolesni veiksmai – V. I. pateikęs raštišką prašymą dėl įmonei „Agroservisas“ dėl buto pardavimo, butas įkainotas (parengtas mokėjimo pranešimas), sudaryta buto privatizavimo sutartis pan. Byloje pateiktas įmonės „Agroservisas“ privatizavimo komisijos 1991 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. 2 nesudaro pagrindo teigti, jog buvo atlikti tolesni privatizavimo veiksmai. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad V. I. domėjosi privatizavimo eiga po 1991 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 2 priėmimo, reiškė papildomus prašymus ar skundus dėl minėtos įmonės atstovų neveikimo, ginčijo atsisakymą tenkinti jos prašymą (jeigu toks buvo), ar kitokiais veiksmais siekė įgyvendinti savo valią dėl buto privatizavimo. Pažymėjo, kad po 1991 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 2 priėmimo praėję 33 metai, nėra jokių duomenų, kad per šį laikotarpį būtų vykdytos atitinkamos procedūros dėl būsto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo (privatizavimo). Todėl pagrįstai darytina išvada, kad tokie V. I. veiksmai (nesirūpinama ir nesidomima privatizavimo eiga) neatitinka protingo ir rūpestingo asmens elgesio kriterijų (lot. bonus pater familias).

24.4. Pastebėjo, kad teismo sprendimo motyvai nenuoseklūs ir prieštaringi: jeigu teigiama, kad už butą buvo atsiskaityta (sprendimo 22 p.), tai galėjo būti atliekama tik notariškai patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, kuri savo ruožtu turėjo būti įregistruota per nustatytą terminą. Tuo tarpu byloje reiškiamas reikalavimas pripažinti teisę ieškovei privatizuoti butą, t.y. sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį.

Atsiliepimas

4. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliantės Vilniaus rajono savivaldybės apeliacinį skundą ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-4619-1141/2023 palikti nepakeistą bei priteisti ieškovei iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:

26.1. Ieškovė pažymi, kad nors remiantis 2023 m. gegužės 22 d. valstybės įmonės „Registrų centras“ pažymos Nr. GR.3A-4622 duomenimis ji šiuo metu niekur nėra deklaravusi savo gyvenamosios vietos, tačiau šiuo metu ieškovė su dukra A. K. faktiškai gyvena bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė pažymėjo, jog nors remiantis 2023 m. gegužės 22 d. valstybės įmonės Registrų centro pažymos Nr. GR.3A-4622 duomenimis ieškovė nuo 2018 m. kovo 7 d. buvo įtraukta į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą Vilniaus rajono sav., tačiau ieškovė nebuvo benamė ir dar prieš savo tėvo V. I. mirtį (duomenys neskelbtini) ieškovė kartu su savo dukra gyveno bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Ginčo bute ieškovė faktiškai gyveno nuo 1991 metų iki 1995 m. rugpjūčio 22 d. Nuo 1995 m. rugpjūčio 22 d. iki 2012 metų ieškovė gyveno bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu 2012 metais ieškovė faktiškai grįžo gyventi į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, jog ji išsiskyrė su vyru, kuris be ieškovės žinios, 2014 m. gruodžio 7 d. išdeklaravo ieškovę ir ieškovės dukrą iš buto, esančio (duomenys neskelbtini). Apie tai, kad ieškovės ir jos dukters gyvenamosios vietos yra išdeklaruotos iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), ieškovė sužinojo tik tada, kai reikėjo pasikeisti pasus. 2012 metais ieškovė su savo dukra faktiškai grįžo gyventi į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena iki šios dienos. Todėl ieškovė nesutiko su apeliantės apeliaciniame skunde nurodytu teiginiu, jog ieškovė nuo 2018 m. kovo 7 d., t. y. nuo jos įtraukimo į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą dienos, žinojo, kad negali deklaruoti savo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), dėl to, kad minėtas butas nėra privatizuotas ir V. I. nuosavybes teise nepriklauso. Ieškovė pažymėjo, jog gyvenant bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), V. I., jo sutuoktinė Z. I. ir vaikai J. I. ir ieškovė buvo įsitikinę, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra privatizuotas ir visi minėto buto privatizavimo dokumentai yra tinkamai sutvarkyti. Tačiau po V. I. mirties (duomenys neskelbtini), V. I. sutuoktinei Z. I. ir V. I. vaikams J. I. ir ieškovei kreipusis į Vilniaus rajono 5-ojo notaro biuro notarę Sandrą Vinciūnienę, Z. I., J. I. ir ieškovė sužinojo, jog VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre duomenų bazės išraše apie butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), nėra jokių įrašų, kam nuosavybės teise šis butas priklauso. Tokiu būdu apie tai, kad yra neužbaigta buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūra, ieškovei tapo žinoma tik po jos tėvo V. I. mirties (duomenys neskelbtini), ieškovei kreipusis į Vilniaus rajono 5-ojo notaro biuro notarę Sandrą Vinciūnienę. Todėl galima daryti išvadą, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

26.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje ieškovės pateiktus įrodymus. Ieškovė įgijo teisę privatizuoti V. I., mirusio (duomenys neskelbtini), nuomotas gyvenamąsias patalpas - butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), nes buvo įvykdytos visos Butų privatizavimo įstatyme numatytos būtinos privatizavimo sąlygos. Pirma, butas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo nuostatomis galėjo būti privatizavimo objektu. Antra, V. I., miręs (duomenys neskelbtini), buvo subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą. Po V. I. mirties teisę privatizuoti V. I., mirusio (duomenys neskelbtini), nuomotas gyvenamąsias patalpas - butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), siekia V. I. dukra ir įpėdinė – ieškovė. Trečia, V. I., miręs (duomenys neskelbtini), pareiškė norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas - butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) , ir Vilniaus rajono valstybinės remonto ir techninio aptarnavimo įmonės „Agroservisas“ Įmonės balanse esančio būstų fondo vertinimo ir privatizavimo komisija 1991 m. rugsėjo 12 d. Sprendimu Nr. 2 nusprendė: leisti privatizuoti žinybinį namą, esantį (duomenys neskelbtini), jame gyvenantiems butų nuomininkams; dviejų kambarių butą Nr. 14, kurio naudingas plotas 50,25 kv. metro, buto nuomininkui I. V. Taigi, ieškovės nuomone, šiuo atveju susiklostė V. I., mirusio (duomenys neskelbtini), ir apeliantės, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo.

26.3. Ieškovė sutiko su pirmosios instancijos teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendime padaryta išvada, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 16 d. nutarimo Nr. 335 2 punktu numatyta rekomenduoti įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms perduoti žinybinį butų fondą į miestų (rajonų) valdybų balansą pagal esamą šio fondo būklę. Tai, kad įmonė „Agroservisas“ šios Lietuvos Respublikos Vyriausybės rekomendacijos nesilaikė ir neperdavė Savivaldybei savo balanse buvusio Buto ir, atitinkamai, tai, kad šiuo metu Nekilnojamojo turto registre nėra įrašų apie Buto nuosavybės teises, nereiškia, kad Savivaldybė negali būti Buto pirkimo-pardavimo subjektu. Priešingu atveju, nepagrįstai (dėl veiksmų, nepriklausiusių nuo ieškovės valios) ieškovė netektų galimybės ginti savo galimai pažeistas teises ir reikalauti sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį.“ Taigi, ieškovės nuomone, šiuo atveju susiklostė V. I., mirusio (duomenys neskelbtini), ir apeliantės, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo.

Šalies argumentai

26.4. Ieškovė nurodo, kad dėl 1993 metais įvykusios nelaimės - namo, (duomenys neskelbtini), gaisro, nebuvo galima išsaugoti visų su buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), privatizavimu susijusių dokumentų. Tačiau visus su buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), privatizavimu susijusius dokumentus, kuriuos ieškovė turėjo, ieškovė pateikė į šią civilinę bylą. Ieškovės nuomone, buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūra nėra baigta, priešingu atveju VĮ Registrų centre būtų įregistruota V. I. nuosavybės teisė į minėtą butą ir ieškovei nebūtų tekę inicijuoti šios bylos dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo.

26.5. Ieškovė teigia, jog esant Vilniaus rajono valstybinės remonto ir techninio aptarnavimo įmonės „Agroservisas“ balanse esančio būstų fondo vertinimo ir privatizavimo komisijos 1991 m. rugsėjo 12 d. Sprendimui Nr. 2, kuriuo Vilniaus rajono valstybinės remonto ir techninio aptarnavimo įmonės „Agroservisas“ Įmonės balanse esančio būstų fondo vertinimo ir privatizavimo komisija nusprendė: leisti privatizuoti žinybinį namą, esantį (duomenys neskelbtini), jame gyvenantiems butų nuomininkams; dviejų kambarių butą Nr. 14, kurio naudingas plotas 50,25 kv. metro, buto nuomininkui I. V., neabejotina, kad turėjo būti ir V. I. prašymas dėl minėto buto privatizavimo. Ieškovės nuomone, tarp UAB „Nemenčinės agroservisas“ (buvusi Valstybinė remonto ir techninio aptarnavimo įmonė „Agroservisas“) dokumentų turėjo būti ir kiti dokumentai, susiję su buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimu bei disponavimu: buto įkainojimo aktas, būsto namų knygos bei buto inventorizavimo bylos. Be to, kaip minėta, gyvenant bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), V. I., jo sutuoktinė Z. I. ir vaikai J. I. ir ieškovė buvo įsitikinę, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra privatizuotas ir visi minėto buto privatizavimo dokumentai yra tinkamai sutvarkyti.

26.6. Ieškovė sutiko su pirmosios instancijos 2023 m. gruodžio 29 d. sprendime padaryta išvada, jog nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 16 d. nutarimo Nr. 335 2 punktu numatyta rekomenduoti įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms perduoti žinybinį butų fondą į miestų (rajonų) valdybų balansą pagal esamą šio fondo būklę, tačiau tai, kad įmonė „Agroservisas“ šios Lietuvos Respublikos Vyriausybės rekomendacijos nesilaikė ir neperdavė Savivaldybei savo balanse buvusio Buto ir, atitinkamai, tai, kad šiuo metu Nekilnojamojo turto registre nėra įrašų apie Buto nuosavybės teises, nereiškia, kad Savivaldybė negali būti Buto pirkimo-pardavimo subjektu. Priešingu atveju, nepagrįstai (dėl veiksmų, nepriklausiusių nuo ieškovės valios) ieškovė netektų galimybės ginti savo galimai pažeistas teises ir reikalauti sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio turi pareigą patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

7. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys ir ieškovei pripažinta teisė privatizuoti V. (V.) I., mirusio (duomenys neskelbtini), nuomotas gyvenamąsias patalpas – butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini); Vilniaus rajono savivaldybė įpareigota imtis reikiamų priemonių ir per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškove N. K. buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, parduodant butą lengvatinėmis sąlygomis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

8. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė 2023 m. kovo 21 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti jos teisę privatizuoti V. (V.) I., mirusio (duomenys neskelbtini), nuomotas gyvenamąsias patalpas – butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), įpareigojant atsakovę Vilniaus rajono savivaldybės administraciją per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškove Buto pirkimo-pardavimo sutartį, parduodant butą lengvatinėmis sąlygomis. 2023 m. gegužės 17 d. ieškovė pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriame pareiškė analogišką reikalavimą ieškinyje suformuotam reikalavimui, tačiau prašė minėtą sutartį įpareigoti sudaryti Vilniaus rajono savivaldybę arba valstybės įmonę Turto banką. 2023 m. rugpjūčio 24 d. ieškovė dar kartą pateikė patikslintą ieškinį, įtraukdama į bylą trečiuoju asmeniu UAB „Nemenčinės agroservisas“.

9. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad yra V. I., mirusio (duomenys neskelbtini), dukra. V. I. savo gyvenamąją vietą Bute deklaravo nuo 1990 m. sausio 29 d. iki mirties, Bute jam ir jo šeimai (sutuoktinei Z. I., sūnui J. (J.) I. ir dukrai (ieškovei)) leido apsigyventi Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas (toliau – Komitetas) Gyvenamosios patalpos orderiu 006028. Vilniaus rajono valstybinės remonto ir techninio aptarnavimo įmonės „Agroservisas“ (toliau – įmonė „Agroservisas“) (dabar – UAB „Nemenčinės agroservisas“) Įmonės balanse esančio būstų fondo vertinimo ir privatizavimo komisija 1991 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 2 nusprendė leisti privatizuoti namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), jame gyvenantiems butų nuomininkams, 2 kambarių butą Nr. 14, kurio naudingas plotas 50,25 kv. m, buto nuomininkui V. I. (toliau – ir Sprendimas). Tuo metu V. I. ir dirbo minėtoje įmonėje „Agroservisas“, kuri tvarkė Buto privatizacijos dokumentus. Dokumentai buvo saugomi V. I. sutuoktinės Z. I. priklausančiame name (duomenys neskelbtini), tačiau 1993 metais šis namas sudegė, o kartu sudegė ir jame buvę Buto privatizavimo dokumentai. Po V. I. mirties, Bute liko gyventi jo sutuoktinė Z. I. su vaikais (J. I. ir N. K.), kurie iki šiol gyvena Bute, moka komunalinius mokesčius. Ieškovė pažymėjo, kad gyvendami Bute buvo įsitikinę, kad Butas yra privatizuotas ir visi dokumentai sutvarkyti. Tik po V. I. mirties, kai kreipėsi į notarą, sužinojo, kad Nekilnojamojo turto registre nėra jokių įrašų, kam nuosavybės teise priklauso Butas. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad turi V. I. Lietuvos taupomojo banko Vilniaus raj. taupomąja knygelę, kurioje yra padaryta atžyma apie mokėjimą už Butą. Įmonės „Agroservisas“ Sprendimo pagrindu susiklostė V. I. ir Savivaldybės, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl Buto privatizavimo. Taigi, ieškovė (V. I. įpėdinė) įgijo teisę privatizuoti Butą, nes buvo įvykdytos visos Butų privatizavimo įstatyme numatytos būtinos privatizavimo sąlygos.

10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, nes apie savo pažeistas teises sužinojo tik po tėvo V. I. mirties pasikreipusi dėl palikimo priėmimo į notarą. Taip pat nurodė, jog įvertinus byloje pateiktus įrodymus galima daryti išvadą, jog ieškovė turi teisę privatizuoti ginčo Butą nes buvo įvykdytos visos Butų privatizavimo įstatyme numatytos būtinos privatizavimo sąlygos.

11. Apeliantė savivaldybė su teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti. Nurodo, jog negali būti įpareigota sudaryti ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties, nes ji minėtu butu nedisponuoja ir nėra jo savininkė. Be to, ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą bei nėra duomenų, jog ieškovės tėvas buvo pradėjęs privatizavimo procesą.

12. Atsakovai byloje prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, įtvirtintą 1991 m. rugsėjo 12 d. galiojusio Civilinio kodekso 84 straipsnyje. Tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, nes apie tai, jog Butas jos tėvo V. I. nebuvo nupirktas (privatizuotas) sužinojo tik po jo mirties (duomenys neskelbtini), o į teismą ji kreipėsi 2023 m. kovo 21 d., t. y. nepraėjus 3 metų terminui.

13. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams dėl ieškinio senaties terminio nagrinėjamu atveju ir nurodo, jog ieškovė negalėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą tol, kol neįgijo tokios teisės. Mirusio fizinio asmens turtinių reikalavimo teisių perėjimas pagal įstatymą arba testamentą yra paveldėjimas. Būtent todėl ieškovė pagrįstai savo ginamą teisę sieja su tokios teisės paveldėjimu mirus palikėjui (jos tėvui), o ne su data, kada įmonė „Agroservisas“ priėmė Sprendimą, suteikiantį teisę jos tėvui privatizuoti Butą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Sprendimo priėmimo metu ieškovė apskritai nebuvo sulaukusi pilnametystės, todėl atsakovai nepagrįstai tvirtina, kad būtent nuo 1991 m. rugsėjo 12 d. prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Skaičiuojant ieškinio senaties termino eigos pradžią atsakovų siūlomu būdu, 3 metų ieškinio senaties terminas 1994 m. rugsėjo 12 d. jau būtų pasibaigęs, o tai reiškia, kad ieškovė, kreiptis į teismą su ieškiniu turėjo laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) (kai sulaukė pilnametystės) iki 1994 m. rugsėjo 12 d., t. y. vos daugiau nei vienerius metus laiko, kai bendrasis ieškinio senaties terminas tuo metu buvo 3 metai. Šiuo metu bendrasis ieškinio senaties terminas yra ne 3, o 10 metų, tačiau ieškovė, po tėvo mirties (duomenys neskelbtini), sužinojusi apie savo teisių galimą pažeidimą (neužbaigtą Buto privatizavimo procedūrą), nedelsdama kreipėsi savo teisių gynybos, pareikšdama ieškinį ir prašydama teismo įpareigoti Savivaldybę (arba Turto banką) sudaryti su ja Buto pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškinio senaties termino eigos pradžią skaičiuojant nuo datos, kada ieškovei išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, t. y. nuo 2021 m. gruodžio 27 d., konstatuotina, kad ieškovė, 2023 m. kovo 21 d. pareikšdama ieškinį, nepraleido 3 metų ieškinio senaties termino.

14. Nepagrįsti apeliantės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog ieškovė̇ nuo 2018 m. kovo 7 d., t. y. nuo jos įtraukimo į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą dienos, žinojo, kad negali deklaruoti savo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), dėl to, kad minėtas butas nėra privatizuotas ir V. I. nuosavybes teise nepriklauso. Kaip nustatyta iš ieškovės paaiškinimų, šiuo metu ieškovė su dukra A. K. faktiškai gyvena bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė pažymėjo, jog nors remiantis 2023 m. gegužės 22 d. valstybės įmonės Registrų centro pažymos Nr. GR.3A-4622 duomenimis ieškovė nuo 2018 m. kovo 7 d. buvo įtraukta į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą Vilniaus rajono sav., tačiau ieškovė nebuvo benamė ir dar prieš savo tėvo V. I. mirtį (duomenys neskelbtini) ieškovė kartu su savo dukra gyveno bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Ginčo bute ieškovė faktiškai gyveno nuo 1991 metų iki 1995 m. rugpjūčio 22 d. Nuo 1995 m. rugpjūčio 22 d. iki 2012 metų ieškovė gyveno bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu 2012 metais ieškovė faktiškai grįžo gyventi į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, jog ji išsiskyrė su vyru, kuris be ieškovės žinios, 2014 m. gruodžio 7 d. išdeklaravo ieškovę ir ieškovės dukrą iš buto, esančio (duomenys neskelbtini). Apie tai, kad ieškovės ir jos dukters gyvenamosios vietos yra išdeklaruotos iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), ieškovė sužinojo tik tada, kai reikėjo pasikeisti pasus. 2012 metais ieškovė su savo dukra faktiškai grįžo gyventi į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena iki šios dienos. Tokiu būdu kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad ieškovė nuo 2018 m. kovo 7 d., t. y. nuo jos įtraukimo į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą dienos, žinojo, kad negali deklaruoti savo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), dėl to, kad minėtas butas nėra privatizuotas ir V. I. nuosavybes teise nepriklauso. Ieškovė pažymėjo, jog gyvenant bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), V. I., jo sutuoktinė Z. I. ir vaikai J. I. ir ieškovė buvo įsitikinę, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra privatizuotas ir visi minėto buto privatizavimo dokumentai yra tinkamai sutvarkyti. Tačiau po V. I. mirties (duomenys neskelbtini), V. I. sutuoktinei Z. I. ir V. I. vaikams J. I. ir ieškovei kreipusis į Vilniaus rajono 5-ojo notaro biuro notarę Sandrą Vinciūnienę, Z. I., J. I. ir ieškovė sužinojo, jog VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre duomenų bazės išraše apie butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), nėra jokių įrašų, kam nuosavybės teise šis butas priklauso. Tokiu būdu apie tai, kad yra neužbaigta buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūra, ieškovei tapo žinoma tik po jos tėvo V. I. mirties (duomenys neskelbtini), ieškovei kreipusis į Vilniaus rajono 5-ojo notaro biuro notarę Sandrą Vinciūnienę. Todėl galima daryti išvadą, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Atkreiptinas dėmesys, jog per visą laikotarpį nuo ginčo Buto suteikimo naudotis ieškovės tėvui iki pat dabar, nei jam, nei ieškovei ar tretiesiems asmenims nebuvo pareikšta jokių pretenzijų dėl gyvenimo ginčo Bute.

15. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad „ieškovė byloje įrodė, jog teisės privatizuoti Butą siekęs subjektas (V. I.) tinkamai išreiškė valią pasinaudoti šia teise“, nes byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad V. I. pateikė prašymą privatizuoti butą, nėra pateiktas susitarimas, kieno vardu bus sudaroma pirkimo - pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku. Be to, apeliantė nurodo, kad 1991 m. rugpjūčio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 335 „Dėl įmonių žinybinio butų fondo apskaitos“ 1 punkte buvo reglamentuota, kad „valstybinio turto pirminio privatizavimo programose ir informaciniuose biuleteniuose į įmonių įstatinį kapitalą neįtraukiamas žinybinį butų fondą sudarantis valstybinis kapitalas. Jeigu žinybinis butų fondas neperduodamas į miesto (rajono) valdybos balansą iki butų privatizavimo jį tvarko įmonė, įstaiga ar organizacija, kurios balanse yra šis fondas“. Tai reiškia, kad santykiai dėl buto privatizavimo galėjo susiklostyti tik tarp V. I. ir Valstybinės remonto ir techninio aptarnavimo įmonės „Agroservisas“, kurios balanse buvo apskaitomas privatizuotinas butas. Duomenų, kad bendrovė perdavė ginčo butą Vilniaus rajono savivaldybei, byloje nėra.

16. Kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog privatizavimo santykiai buvo susiklostę tarp ieškovės tėvo ir Savivaldybės ir būtent ji turi užbaigti privatizavimo procesą. Tačiau kitų rašytinių įrodymų - Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Gyvenamosios patalpos orderio 006028, kuriuo buvo leista ieškovės tėvui su šeima apsigyventi ginčo Bute, Vilniaus rajono valstybinės remonto ir techninio aptarnavimo įmonės „Agroservisas“ Įmonės balanse esančio būstų fondo vertinimo ir privatizavimo komisijos 1991 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 2, kuriuo buvo nuspręsta leisti privatizuoti namą, kuriame yra ginčo Butas, taip pat ieškovės tėvo vardu Lietuvos taupomojo banko išduotos investicinės taupomosios knygelės, kurioje yra atžyma, kad V. I. 1993 m. balandžio 1 d. atlikto mokėjimą už butą Lietuvos taupomojo banko išduotais indėliais, pagrindu galima daryti pagrįstą išvadą, kad teisės privatizuoti Butą siekęs subjektas (V. I.) tinkamai išreiškė valią pasinaudoti šia teise. Tačiau kaip jau minėta išvadai, jog būtent tarp ieškovės tėvo ir Savivaldybės susiklostė privatizavimo santykiai, byloje nėra pakankamų duomenų.

17. Apeliantė taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatos numato tik savivaldybei nuosavybės teise priklausančio būsto pardavimą šio būsto nuomininkams. Iš byloje esančio 2020 m. rugsėjo 29 d. nekilnojamojo turto pažymėjimo matyti, kad Vilniaus rajono savivaldybės nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini), neregistruotos. Byloje nėra įrodymų apie sudarytą ir tinkamai išviešintą šios patalpos nuomos sutartį. Todėl kolegija pritaria apeliantės argumentams, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo Savivaldybę sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį, nes ginčo Butas Savivaldybei nepriklauso, nuomos sutarties su V. I. ar su ieškove savivaldybė nėra sudariusi. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nemotyvavo ir nepasisakė, kodėl būtent Savivaldybę įpareigoja sudaryti Buto pirkimo-pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismo motyvas, jog atsakovė Savivaldybė neteikė argumentų, susijusių su tuo, kad vieno mėnesio terminas Buto pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti būtų nepakankamas ar, kad Butas negalėtų būti parduodamas ieškovei lengvatinėmis sąlygomis, nepagrindžia Savivaldybės pareigos sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį. Kaip matyti iš procesinių dokumentų Savivaldybė nurodė argumentus, kodėl ji negalinti sudaryti ginčo Buto pardavimo sandorio, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas atsakovės argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Pritartina apeliantės skunde nurodytiems motyvams, kad byloje nagrinėjamu atveju vietos savivaldos institucija buto savininko teisių neturi ir vertinti daikto savininko teisių turinį, tame tarpe ir terminą galimai pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti, negali.

18. BPĮ (redakcija galiojusi 1991 m. rugsėjo 12 d.) 2 straipsnis, be kita ko, numatė, kad pirkimo-pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, butai ir kambariai bendrabučiuose. Kokie butai negali būti privatizuojami buvo numatyta BPĮ 3 straipsnyje. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ginčo Butas negalėtų būti privatizavimo objektu. BPĮ 4 straipsnis taip pat numatė, kas yra pirkimo-pardavimo subjektai, t. y. numatė, kad pagal šį įstatymą vietos savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos – jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog būtent įmonė „Agroservisas“ priėmė Sprendimą, leidžiantį ieškovės tėvui privatizuoti įmonės balanse buvusį Butą. Iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo rašto matyti, kad dabar minėta įmonė yra UAB „Nemenčinės agroservisas“.

19. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 16 d. nutarimo Nr. 335 2 punktu numatyta rekomenduoti įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms perduoti žinybinį butų fondą į miestų (rajonų) valdybų balansą pagal esamą šio fondo būklę. Byloje iš nekilnojamo turto registro išrašo matyti, jog duomenų apie ginčo Buto savininką nėra. Tokiu būdu darytina išvada, jog įmonė „Agroservisas“ ginčo Buto Savivaldybei neperdavė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ta aplinkybė, jog įmonė „Agroservisas“ nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės rekomendacijos ir neperdavė Savivaldybei savo balanse buvusio Buto ir, atitinkamai, tai, kad šiuo metu Nekilnojamojo turto registre nėra įrašų apie Buto nuosavybės teises, nereiškia, kad Savivaldybė negali būti Buto pirkimo-pardavimo subjektu, nes priešingu atveju, nepagrįstai (dėl veiksmų, nepriklausiusių nuo ieškovės valios) ieškovė netektų galimybės ginti savo galimai pažeistas teises ir reikalauti sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Su tokiais argumentais nesutiktina ir kolegija tokius argumentus vertina kaip nepagrįstus. Vien tai, jog ginčo Butas nebuvo perduotas Savivaldybei, nesudaro pagrindo teigti, jog Savivaldybė turi teisėtą pagrindą imtis veiksmų sudaryti privatizavimo sandorį. Byloje nėra vertinta ir aiškintasi aplinkybės, susijusios su ginčo Buto teisiniu statuso likimu jo neperdavus į Savivaldybės balansą. Priimtas Sprendimas dėl leidimo privatizuoti ginčo Butą ir atitinkamai jo neperdavimas į Savivaldybės balansą galėjo būti sąlygotas ir tokios aplinkybės, jog Butas buvo jau privatizuotas ir sudarytas bei įvykdytas pirkimo-pardavimo sandoris dėl jo perleidimo. Tačiau šių aplinkybių byloje nebuvo aiškintasi. Atkreiptinas dėmesys, jog 1991 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Nr. 2 pagrindu buvo leista privatizuoti visą gyvenamą namą, adresu (duomenys neskelbtini), jame gyvenantiems butų nuomininkams, todėl aplinkybės, susijusios su kitų minėto namo butų privatizavimo proceso vykdymo eiga ir kitų butų teisinio statuso likimu, yra svarbios tinkamam ir teisingam bylos išsprendimui vertinant ginčo Buto privatizavimo aplinkybes.

20. Kolegija pažymi, jog skundžiamo teismo sprendimo motyvai nenuoseklūs ir prieštaringi. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog už Butą buvo atsiskaityta, kas sąlygoja išvadą apie jau sudarytą ir įvykdytą sandorį, tuo tarpu byloje teismas patenkina reiškiamą reikalavimą pripažinti teisę ieškovei privatizuoti butą, t. y. sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Tokiu būdu byloje lieka nepašalinti prieštaravimai dėl to, ar buvo tik ketinimas sudaryti privatizavimo sandorį ir jį pradėjus jis nebuvo baigtas, ar privatizavimo sandoris buvo sudarytas ir įvykdytas, tik neišviešintas ir neįregistruotas jo sudarymas įstatymų nustatyta tvarka.

21. Kolegija nurodo, nors iš esmės ieškinio reikalavimo tenkinimas taip kaip jis suformuluotas ieškinyje nėra galimas dėl ankščiau išdėstytų motyvų, tačiau nagrinėjamu atveju pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, jog būtent šiuo atveju ieškovei neturi būti suvaržytos teisės ginti savo galimai pažeistas teises į ginčo Butą vien dėl netinkamo buvusios įmonės „Agroservisas“ pareigų vykdymo.

22. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad asmenų, pageidaujančių privatizuoti gyvenamąsias patalpas, veiksmai priklausė nuo privatizavimą vykdančių institucijų atliekamų veiksmų ir todėl jie negalėjo daryti tiesioginės įtakos privatizavimo proceso eigai; teisės aktais nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turi būti atliekami atskiri privatizavimo proceso veiksmai ar sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis; pareiga informuoti, kad privatizavimą vykdančios savivaldybės tarnybos atliko atitinkamus veiksmus, po kurių turi sekti buto pirkėjo veiksmai, teko šioms tarnyboms; teisiniai santykiai, susiklostantys dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, vertinant juos gyventojų požiūriu, sudėtingi ir specifiški; kitai santykio šaliai – savivaldybei – butų privatizavimas buvo teisės aktų priskirta funkcija, todėl būtent ši šalis turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą; netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012).

23. Kadangi nagrinėjimu atveju ginčas kilo dėl specifinių teisinių santykių – buto privatizavimo ir susiklostė teisiškai ydinga situacija, jog ginčo Butas šiuo metu teisiškai nuosavybės teise niekam nepriklauso, tačiau ieškovė jame gyvena ir byloje nėra duomenų, jog į Butą pareikštos kitų asmenų pretenzijos ar ieškovei būtų reiškiamos pretenzijos dėl naudojimosi minėtu turtu. Pažymėtina, jog nei Savivaldybė, nei VĮ Turto bankas jokių veiksmų nuo 1991 metų nesiėmė įteisinti Butui ir perimti nei savivaldybės, nei valstybės nuosavybėn, todėl kolegija nurodo, jog byloje yra viešo intereso elementas ir yra pagrindas paneigti proceso dalyvių elgesio dispozityvumo principą ir ieškovei pasiūlyti patikslinti ieškinio dalyką pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes.

24. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė, neištyrė, faktinių aplinkybių, turinčių esminę reikšmę nagrinėjamam ginčui, neatskleidė bylos esmės, todėl apskųstas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

25. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. CPK 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

26. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

27. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą ieškinį tenkinti, neištyrė esminių bylos aplinkybių ir nepašalino prieštaravimų dėl to, ar buvo sudarytas ir įvykdytas privatizavimo sandoris. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl bylos procesą būtina pakartoti. Taip pat įvertinus nustatytinas faktines aplinkybes svarstytina galimybė ieškovei siūlyti patikslinti ieškinio dalyką pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes.

28. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų šiai bylai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, dėl to galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šie pažeidimai negali būti pašalinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, jie sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

29. Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 290-291 straipsniais

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Margarita StambrauskaitėEglė SurgailienėRūta Veniulytė-Jankūnienė