Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Laimutė Jokubauskaitė, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Renatai Šarkauskienei,

2020 m. gegužės 19 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R.K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė), atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, įstaiga), 10 000 € neturtinės žalos atlyginimą. Teigia, kad neturtinė žala kilo dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių sąlygų atliekant laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 11 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. Kybartų pataisos namuose, kurie 2019 m. balandžio 1 d. buvo reorganizuoti prijungiant prie Marijampolės pataisos namų kaip Kybartų sektorių (toliau – ir Kybartų PN).

Nurodo, jog žala buvo padaryta tuo, kad jis buvo laikomas negyvenamosios paskirties patalpose, t. y. pastato cokoliniame aukšte įrengtos kamerų tipo patalpos (toliau – ir KTP), kuriose buvo laikomas tik atvykus į Kybartų PN (toliau – ir karantinas) bei KTP, kuriose vėliau 3 paras atliko nuobaudą, remiantis viešojo registro duomenimis, yra įrengtos negyvenamosios paskirties pastatuose. Teigia, kad vėdinant patalpas per langus netoli esantis katilinės kaminas teršė patalpas dūmais ir pelenais. Nurodo, kad karantine ir KTP 10 cm atstumu nuo lango, atsidarančio į patalpos vidų, įrengtos neatidaromos grotos, todėl nėra galimybės vėdinti patalpas. Teigia, kad tiek karantine tiek KTP gultai, tiek bendrabučio patalpose dalis lovų, yra įrengti statmenai sienai su langais, o tarp lovų (gultų) ir sienų bei gretimų lovų (gultų) neišlaikomas minimalus atstumas. Nurodo, kad visos lovos ir gultai yra priglausti prie sienų, karantine gretimi gultai suglausti šonais, bendrabučio patalpose dalis lovų suglaustos galais. Teigia, kad dėl to viso kalinimo metu buvo priverstas miegoti glausdamasis prie šaltos ir drėgnos sienos, buvo priverstas miego metu save kontroliuoti, kad nesivartyti lovoje ir nepajudinti savo ar gretimos lovos ir taip nepažadinti kitų asmenų, todėl buvo pažeista teisė į privatumą miego metu.

Nurodo, jog žala buvo padaryta tuo, kad nebuvo užtikrintas bendrabučio gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų, koridorių ir laiptinių sienų bei lubų paviršių tinkamumas lengvam valymui, sienų tinkas daugybėje vietų buvo ištrupėjęs, sienos ir lubos buvo nešvarios, šios patalpos nebuvo remontuojamos, valomos, dezinfekuojamos, nebuvo atliekamas patalpų „pagrindinis valymas“. Mano, kad vadovaujantis teisės aktais, tiek bendrojo naudojimo patalpų tiek gyvenamosios paskirties patalpų valymas turi būti užtikrinamas įstaigos administracijos jėgomis. Nurodo, jog nebuvo išduodamos jokios plovimo, valymo ar dezinfekavimo priemonės kalinamiems asmenims tam, kad jie galėtų gyvenamąsias patalpas ir kameras valyti. Teigia, kad bendrabučio kambariai, besiribojantys su prausyklomis, nėra izoliuoti nuo drėgmės, ant šių kambarių sienų veisiasi pelėsis, tinkas ištrupėjęs nuo drėgmės.

Teigia, jog žala buvo padaryta tuo, kad bendrabučio kambariuose įrengtos dviaukštės lovos dažniausiai yra sulūžusios. Mano, kad vadovaujantis teisės aktais, viena lova, nesvarbu kokia daugiavietė ar daugiaaukštė ji bebūtų, turi būti skirta vienam asmeniui. Bendrabučio patalpose kalinami asmenys buvo verčiami ne tik dviese dalintis viena dviaukšte lova, bet ir dviese dalintis viena asmeninių daiktų spintele, be to, nebuvo taburečių, kurios neleistinai buvo pakeistos suoliukais. Teigia, kad buvo įrengtas tik vienas prie sienos priglaustas stalas ir tik vienas suoliukas, todėl jais vienu metu naudotis galėjo vos du asmenys. Lovų stalų, spintelių, suolų eksploatacijos terminai yra pasibaigę. Nurodo, kad nei vienoje bendrabučio patalpoje nebuvo kambarinių termometrų, taip pat ir laikrodžio bendrabučio būrio patalpų koridoriuje. Teigia, jog karantine ir KTP nebuvo spintelių asmeniniams daiktams susidėti, karantine nebuvo nei spintelės ar lentynos maisto produktams laikyti, nei elektrinio virdulio, KTP nebuvo lentynos tualeto reikmenims laikyti. Karantine ir KTP vietoje lovų yra įrengti savadarbiai gultai, kurie nėra saugūs sveikatai (sulūžusios konstrukcijos, surūdiję, rūbus tepantys paviršiai, smailūs kampai ir aštrios sulūžusių konstrukcijų briaunos). Rūdimis sugadino šviesius rūbus ir rankšluosčius, ne kartą skaudžiai užsigavo į smailias sulūžusių konstrukcijų briaunas.

Nurodo, jog pareiškėjui nebūdavo išduodamas užvalkalas čiužiniui, nebuvo aprūpinamas privalomu lovos skalbinių kiekiu (2 paklodės, 2 pagalvės užvalkalai), o savarankiškai įsigyti lovos skalbiniai (antra paklodė, antras pagalvės užvalkalas) kratų metu būdavo pasisavinami. Įstaigos direktoriaus įsakymu nebuvo nustatyta asmeninių apatinių ir viršutinių drabužių skalbimo skalbykloje ir džiovinimo tvarka ir tai daryti galėjo tik asmeniškai susitaręs su skalbykloje dirbančiais nuteistaisiais, tačiau lovos skalbiniai buvo skalbiami nekokybiškai, jie nebuvo dezinfekuojami, čiužiniai antklodės ir pagalvės niekuomet nebuvo nei valomi, nei dezinfekuojami. Nurodo, jog nuteistiesiems yra sudaryta galimybė už savo artimųjų lėšas įsigyti ir bendrabutyje eksploatuoti buitines rūbų skalbimo mašinas, tačiau galimybė skalbti viršutinius drabužius buitinėje (mažoje) skalbimo mašinoje yra labai apribota. Nebuvo rūbų džiovyklos, todėl buvo priverstas skalbinius džiovinti gyvenamajame kambaryje, ko pasėkoje patalpos mikroklimatas (drėgmė) tampa nebeatitinkančiu higienos normų reikalavimų. Nebuvo įrengtų buities kambarių, nebuvo leidžiama naudotis vieninteliu darbo zonoje esančiu rūbų lygintuvu, nebuvo aprūpintas ir nebuvo leidžiama turėti žirklių. Buvo leidžiama naudotis dušu ne dažniau kaip vieną kartą per savaitę, o katilinės avarijų ir remontų atvejais dar rečiau, be to, dėl per mažo skaičiaus dušų jų neužtekdavo visiems, todėl buvo pažeidžiama tarptautiniais teisės aktais nustatyta teisė maudytis klimatą atitinkančioje temperatūroje, jei galima, kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip du kartus per savaitę. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai yra keičiami neatsižvelgiant į jų užterštumą ir tik naudojimosi dušu dienomis. Įrengti pernelyg maži sanitariniai mazgai, sanitariniuose mazguose nėra oro šalinimo sistemos, sanitarinės paskirties patalpose (prausyklose) privalomų veidrodžių yra įrengta dvigubai mažiau nei yra praustuvių, nebuvo įrengta prausyklų patalpų hidroizoliacija.

Teigia, jog įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų leidėjai priėmė nekokybiškus teisės aktus, kurie neatitiko tarptautinės teisės reikalavimų. Mano, kad kalinimo sąlygos neatitiko nei tarptautinių, nei nacionalinių teisės aktų reikalavimų. Teigia, kad tam tikrais momentais buvo kankinamas šalčiu, alkiu ir drėgme, kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kenksmingos sveikatai ir žeminančios žmogiškąjį orumą. Aprūpinimas higienos ir buities priemonėmis buvo diskriminacinis ir nepakankamas, aprūpinant higienos priemonėmis buvo dar ir tyčiojamasi. Teigia, kad buvo kankinamas alkiu, buvo diskriminuojamas maitinant, maitinant buvo tyčiojamasi, buvo žeminamas žmogiškasis orumas. Nurodo, jog buvo įstumtas į žmogaus orumą žeminantį skurdą ir nebuvo aprūpinamas pajamomis, pakankamomis oriam paties pareiškėjo ir jo šeimos pragyvenimui, t. y. negalėjo rūpintis šeima ir artimaisiais, buvo paverstas artimųjų išlaikytiniu.

Teigia, kad atsakovės ir jos institucijų neteisėtu veikimu, neteisėtu neveikimu bei neveikimu taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus privalu veikti, pareiškėjui padaryta žala. Nurodo, kad dėl fizinių nepatogumų sutriko visavertis gyvenimas, dėl akivaizdaus žmogaus teisių ignoravimo, diskriminavimo ir netgi fizinio kankinimo viso kalinimo metu patyrė stiprius dvasinius sukrėtimus, kurie pasireiškė įvairiais psichologiniais išgyvenimais: neviltimi, pažeminimo, bejėgiškumo, skriaudos jausmu, liūdesiu, netgi nusivylimu savo pilietybės valstybe.

Teigia, kad tai, jog įstaigos pastatai yra registruoti kaip negyvenamieji, nepažeidžia teisės aktų reikalavimų, o tuo pačiu ir pareiškėjo teisių. Kybartų PN esančios patalpos, sanitariniai mazgai, tualetai, ventiliaciniai įrenginiai yra įrengti pagal teisės aktų reikalavimus ir atitinka Lietuvos higienos normas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nurodo, kad KTP iki 15 parų ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija visose gyvenamosiose patalpose, o taip pat galima ir ventiliacija per atvertus langus. Pareiškėjo teiginys, kad patalpos nebuvo aprūpintos elektriniais šildytuvais bei oro ventiliatoriais, yra nepagrįstas, kadangi reikiama temperatūra buvo nuolat palaikoma Kybartų PN teritorijoje veikiančios katilinės pagalba, o tinkama ventiliacija užtikrinta galimybe atidaryti langus bei įrengta ventiliacija. Pažymi, jog apsauginės grotos ant langų yra privalomos ir įrengtos vadovaujantis teisės aktais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Dėl teisinio reglamentavimo ir įrodinėjimo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis teismų praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių dėl byloje taikytinų teisės aktų teisėtumo, kita vertus, pareiškėjas nesuformulavo konkrečių prašymų kreiptis dėl konkrečių teisės aktų nuostatų teisėtumo ištyrimo. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojantys teisės aktai buvo ydingi, kad jie neturėjo būti taikomi ar turėjo būti taikomi atitinkami anksčiau galioję teisės aktai ir pan. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011, 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-209-552/2016).

Dėl minimalus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą ir savo teisių pažeidimą, be kita ko, kildina iš jo laikymo patalpose, kuriose atėmus inventoriaus ir kitų daiktų užimamą plotą vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Marijampolės PN pateiktais duomenimis pareiškėjas į Kybartų PN atvyko 2018 m. kovo 13 d. ir nuo 2018 m. kovo 14 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. bausmę atliko 3-ame nuteistųjų būryje, 321-ame kambaryje, bendrabučio tipo patalpose, o nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. kovo 6 d. atliko drausminę nuobaudą kamerų tipo patalpose.

Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1, 11¹.2 punktuose nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m., o kamerų tipo patalpose – negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėtina, kad Vidaus tvarkos taisyklės, neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių, baldų ar daiktų užimamo ploto. LVAT praktikoje pasisakyta, kad dėl pareiškėjo argumentų, kad dalį gyvenamųjų patalpų plotą mažino baldai, sanitarinis mazgas ir kiti įrenginiai, pažymėtina, kad į kameroje esantį sanitarinį mazgą ir kitus įrenginius, esančių baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, kuomet pareiškėjui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus; todėl pareiškėjo argumentai dėl minimalios ploto normos kameroje skaičiavimo, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą atmetami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-645-552/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-734-1062/2019).

Pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 14 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. vienam nuteistajam tenkantis plotas buvo nuo 3 kv. m iki 6 kv. m., o pareiškėjui atliekant drausminę nuobaudą kamerų tipo patalpose nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. kovo 6 d. vienam nuteistajam tenkantis plotas buvo 7,92 kv. m. Pareiškėjui mažiau nei 3,1 kv. m bendrabučio tipo patalpose teko 13 dienų. Taigi, konstatuojama, jog Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktu nustatyta gyvenamųjų patalpų ploto norma 13 dienų buvo pažeista, tačiau nagrinėjamu atveju nenustatytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, kadangi pareiškėjui neteko mažiau nei 3 kv. m ploto ir todėl apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią patalpos ploto normą, neatsižvelgiama į sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių bei baldų ir kitų daiktų užimamą plotą.

Įvertinus tai, šiuo atveju konstatuojamas vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų buvimas.

Dėl apgyvendinimo negyvenamosios paskirties patalpose

Pareiškėjas, be kita ko, nurodo, jog žala buvo padaryta tuo, kad buvo laikomas negyvenamosios paskirties patalpose, t. y. patalpos, kuriose buvo laikomas tik atvykus į Kybartų PN bei KTP, kuriose vėliau atliko nuobaudą, remiantis viešojo registro duomenimis, yra įrengtos negyvenamosios paskirties pastatuose.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 5.1 punkte nurodyta, kad pastatai pagal paskirtį skirstomi į gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų grupes, nurodant, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos. Šio reglamento 7.16 punkte nustatyta, kad negyvenamųjų pastatų pogrupis – specialiosios paskirties pastatai – tai pastatai skirti specialiesiems tikslams (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai).

Taigi, tai, jog Kybartų PN pastatai yra registruoti kaip negyvenamieji, nepažeidžia teisės aktų reikalavimų, o tuo pačiu ir pareiškėjo teisių (žr. pvz., LVAT 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648- 552/2018).

Įvertinus tai, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų buvimą.

Dėl kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų teikęs skundus įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl skunde teismui nurodomų patalpų neatitikimų teisės aktų reikalavimams, dėl pareiškėjo teisių neužtikrinimo ar dėl kitų nuteistųjų, kurie, pavyzdžiui, paskirti budėti, pareigų neatlikimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje yra nustatyta, jog nors atsakovas ir nepateikė įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį Nr. A-2446-624/2015).

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, įrodymų vertinimo aspektu pastebėtina, kad atsakovės atstovo paaiškinimuose nėra loginių klaidų ar akivaizdžiai melagingos informacijos, todėl spręstina, kad nėra pagrindo jais netikėti. Tuo tarpu pareiškėjo argumentai yra abstraktūs ir deklaratyvus. Pavyzdžiui, pareiškėjas nurodo, kad buvo kankinamas alkiu, buvo diskriminuojamas maitinant, maitinant buvo tyčiojamasi, buvo žeminamas žmogiškasis orumas, tačiau jokių kitų aplinkybių susijusių su maitinimu nenurodė, todėl neaišku kuo maitinant pareiškėją galėjo pasireikšti kankinimas, diskriminacija ir pan. Pavyzdžiui, pareiškėjas savo skunde nurodo su 5-uoju būriu susijusias aplinkybes, tačiau šiame būryje ir skunde nurodytuose kambariuose pareiškėjas bausmės neatliko. Pavyzdžiui, pareiškėjas nenurodė kokiais teisės aktai vadovaujantis jam atliekant laisvės atėmimo bausmę jis turėtų būti aprūpinamas pajamomis, pakankamomis oriam jo paties ir jo šeimos, artimųjų pragyvenimui.

Įvertinus tai bei nesant byloje daugiau duomenų galinčių patvirtinti pareiškėjo teiginius, be kita ko, atsižvelgiant į Marijampolės PN atsiliepime išdėstytus paaiškinimus dėl pareiškėjo nurodomų pažeidimų, laikytina, jog nėra pagrindo kitas pareiškėjo nurodytas aplinkybes laikyti pagrįstomis bei konstatuoti vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų buvimą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Konstatavus neteisėtus veiksmus, t. y. jog Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktu nustatyta gyvenamųjų patalpų ploto norma 13 dienų pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista ir pareiškėjui teko ne 3,1 kv. m patalpos ploto, o 3 kv. m, spręstinas klausimas dėl kitos CK 6.271 straipsnyje nustatytos viešosios atsakomybės sąlygos – žalos buvimo.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai, be to, nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos prigimtis apsprendžia ribotas galimybes jos dydį apskaičiuoti itin tiksliai, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.; mutatis mutandis dėl suimtojo teisinio statuso žr. 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Apibrėždamas laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų statusą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja EŽTT išskiriamus nuteistųjų teisinės padėties ypatumus. Administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013 teisėjų kolegija nurodė, kad pagal EŽTT praktiką įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013).

Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018). Dėl minėto padaryto pažeidimo pareiškėjui teko tik 0,1 kv. m mažiau gyvenamosios patalpos ploto nei nustato nacionaliniai teisės aktai, tačiau jam vis tiek teko nemažiau kaip 3 kv. m. Be to, tai truko tik 13 dienų, o būdamas bendrabučio tipo patalpose turėjo pakankamą judėjimo laisvę bei atitinkamą veiklą už kameros ribų, taip pat, kaip minėta nenustatyta jokių kitų jo kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių. Įvertinus tai, kaip minėta anksčiau, nėra pagrindo konstatuoti, jog šis laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimas būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Kaip minėta, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Be to, nenustatyta, kad įstaiga sąmoningai būtų siekusi pažeisti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat kad būtų išskyrusi jį iš kitų subjektų. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes ar kad minėtas laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Darytina išvada, kad padarytas pažeidimas nebuvo toks didelis, kad dėl jo pareiškėjas galėjo patirti nepatogumus, kurie galėtų būti įvertinti kaip žala. Įvertinus tai, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – žalos buvimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.