Kauno apylinkės teismo nuosprendis

dalyvaujant prokurorei Astai Kaminskienei, kaltinamajai I. J., jos gynėjai advokatei Šarūnei Gailiūnaitei, nukentėjusiajai E. Ž., jos atstovei advokatei Ingridai Maldeikienei,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

I. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, (duomenys neskelbtini), išsiskyrusi, vidurinio išsilavinimo, dirbanti (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), deklaravusi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), neteista,

kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. J. 2024 m. rugpjūčio 4 d. apie 02.20 val., baro-restorano (duomenys neskelbtini), koridoriuje, prie tualetų patalpos, apsvaigusi nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su nukentėjusiąją E. Ž. metu, tyčia sudavė rankų kumščiais ne mažiau kaip penkis smūgius nukentėjusiajai į galvos sritį ir į įvairias kūno vietas, po ko nukentėjusiajai nugara atsitrenkus į sieną, dešine ranka sugriebė už jos kaklo ir jį spaudė - taip sukėlė nukentėjusiajai E. Ž. fizinį skausmą ir padarė jai odos nubrozdinimus, minkštųjų audinių sumušimus kairėje kaktos pusėje, kairio smilkinio srityje, kairės akiduobės minkštuosiuose audiniuose, abiejose alkūnėse - tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

Šiais savo veiksmais I. J. kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje.

Pareiškimu apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolu nustatoma, kad E. Ž. pranešė apie tai, jog 2024 m. rugpjūčio 4 d. apie 02.30 val. jai būnant "(duomenys neskelbtini)" baro koridoriuje, adresu (duomenys neskelbtini), iš matymo pažįstama I. G. keturis ar penkis kartus kumščiu trenkė jai į galvos sritį bei ją pastūmė ir tokiu būdu apdraskė jos rankas. Prašo nubausti ją įstatymo nustatyta tvarka (1 t. b. l. 1-10).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G 1594/2024 (02) nustatoma, kad E. Ž. konstatuoti odos nubrozdinimai, minkštųjų audinių sumušimai kairėje kaktos pusėje, kairio smilkinio srityje, kairės akiduobės minkštuosiuose audiniuose, abiejose alkūnėse padaryti kietu buku daiktu. Sužalojimai kaktoje, kairio smilkinio bei kairės akiduobės minkštuosiuose audiniuose padaryti trimis smūgiais ir greičiausiai smūgiuojant ranka. Sužalojimai abiejų alkūnių srityse greičiausiai padaryti dviem poveikiais suspaudžiant šias sritis rankų pirštais. Sužalojimai padaryti per trumpą laiko tarpą ir galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku. Nustatyti sužalojimų padarymo eiliškumą remiantis turimais duomenimis, negalima. Negalima motyvuotai spręsti apie tiriamosios kūno padėtį įvykio metu. Šiuo atveju tegalima teigti, kad sužalojimų būdingų griuvimui nėra ir tiriamoji įvykio metu tikėtina buvo vertikalioje padėtyje. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t. b. l. 96-98).

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas

Fizinio skausmo sukėlimas ar sveikatos sutrikdymas – tai neteisėtas tyčinis mechaninis, cheminis, terminis, biologinis ir bet koks kitoks fizinis poveikis kito žmogaus organizmui, sukėlęs nežymų žmogaus sužalojimą arba trumpą susargdinimą. Poveikis kito žmogaus organizmui turi pasireikšti mušimu ar kitokiu smurtavimu, siekiant sukelti fizinį skausmą ar kitokias fizines kančias. Šis nusikaltimas gali būti padarytas tik tyčiniais kaltininko veiksmais. Kaltinamoji iš esmės savo kaltės neneigia.

Kaltinamoji neneigia sudavusi E. Ž. į veidą, specialisto išvada patvirtina, kad į veidą buvo smūgiuota tris kartus. Be to konstatuoti sužalojimai abiejų alkūnių srityse greičiausiai padaryti dviem poveikiais suspaudžiant šias sritis rankų pirštais. Darytina išvada, kad poveikiai buvo daugybiniai kaip ir teigia nukentėjusioji. Kaltinamoji teigia, kad tai buvo būtinoji gintis. BK 28 straipsnis apibrėžia kada asmuo turi teisę į būtinąją gintį, t.y. jam ar jo turtui turi realiai grėsti pavojus. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad I. J. būtų grėsęs pavojus iš nukentėjusios pusės, nenustatyta, kad ji būtų sužalota, kad nebūtų galėjusi kreiptis pagalbos į baro apsaugos darbuotojus, todėl jos veiksmai traktuotini kaip nusikalstami.

Neabejotinai tarp kaltinamosios veiksmų ir pasekmių yra priežastinis ryšys, jis įrodytas byloje surinktais įrodymais. Nuoseklūs nukentėjusios parodymai, rašytiniai įrodymai, teismui nekelia abejonių, kad nukentėjusiajai fizinį skausmą sukėlė ir nežymų sveikatos sutrikdymą padarė kaltinamoji.

Atsižvelgiant į surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, teismas mano, kad veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, t.y., kad kaltinamoji tyčia sudavė rankų kumščiais ne mažiau kaip penkis smūgius nukentėjusiajai į galvos sritį ir į įvairias kūno vietas, po ko nukentėjusiajai nugara atsitrenkus į sieną, dešine ranka sugriebė už jos kaklo ir jį spaudė - taip sukėlė nukentėjusiajai E. Ž. fizinį skausmą ir padarė jai odos nubrozdinimus, minkštųjų audinių sumušimus kairėje kaktos pusėje, kairio smilkinio srityje, kairės akiduobės minkštuosiuose audiniuose, abiejose alkūnėse. Teismas mano, kad atsižvelgus į visą įrodymų visetą kaltinamosios kaltė įrodyta ir ji baustina.

Dėl laidavimo

Teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamoji pateikė prašymą perduoti ją laiduotojo D. G. atsakomybėn be užstato.

BK 40 straipsnio 2 dalyje yra nurodytos imperatyvios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas taiko BK 40 straipsnį tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai. Be to, BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse yra įtvirtinta dar viena savarankiška atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, kad laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo ir galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017).

Nagrinėjamu atveju kaltinamoji I. J. iš esmės pripažino savo kaltę, tačiau nuoširdaus gailėjimosi nėra. Nusikalstamais veiksmais nėra padaryta turtinė ir neturtinė žala, kuri tik dalinai atlyginta. Kaltinamoji neteista, administracine tvarka nebaustas, psichiatrinio ir narkologinio kabinetų įskaitose neįrašyta.

Prašymą kaltinamąją I. J. perduoti pagal laidavimą be užstato jo atsakomybėn pareiškė kaltinamosios brolis D. G. sutuoktinė. Vertindamas laiduotojo D. G. asmenines savybes, galimybę daryti teigiamą įtaką kaltinamajai, teismas atsižvelgia į tai, kad D. G. neteistas, administracine tvarka bausta ir turi 2 galiojančias administracines nuobaudas, nėra duomenų, kad dirbtų ir jokių duomenų apie pragyvenimo šaltinį. Teisiamajame posėdyje negebėjo paaiškinti kokią įtaką darys seseriai, kad ji nedarytų daugiau nusikaltimų ar kitų teisės pažeidimų. Pasiryžimą būti laiduotoju nulėmė tai, kad kaltinamoji dėl savo poelgio gailisi.

Iš šių parodymų teismui matyti, kad jis nežino kaip padėti kaltinamajai, nežino ar gali jai daryti teigiamą įtaką. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad D. G. nėra teismo pasitikėjimo vertas asmuo, esantis autoritetu kaltinamajai ir turintis galimybę jai daryti teigiamą įtaką.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į kaltinamosios asmenybę, teismas sprendžia, kad kaltinamajai I. J. nėra pagrindo taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Baudžiamojoje byloje nukentėjusioji E. Ž. pateikė 5 199,29 Eur civilinį ieškinį. Tai sudaro199,26 Eur turtinei žalai ir 5 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti, priteisiant iš I. J. (1 t. b.l. 130-132). Bylos nagrinėjimo metu kaltinamoji nukentėjusiajai atlygino 100,00 Eur padarytos žalos.

Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsniu, 6.251 straipsnio 2 dalimi, kitomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis bei atsižvelgdamas į teismų praktiką. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 2 d. įpareigoja teismą, nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai. Teisės aktuose sveikata yra siejama ne tik su ligų ar fizinių defektų nebuvimu, bet ir su psichine bei dvasine asmens gerove. Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio, Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1 straipsnio nuostatomis ir Pasaulio sveikatos organizacijos pateiktu psichikos sveikatos apibrėžimu bei kitų teisės aktų, kuriuose apibrėžiamos ligos ir kiti sveikatos sutrikimai, nuostatomis, teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo gali būti įgyvendinama siejant neturtinę žalą ne tik su fiziniais defektais, bet ir su psichine bei dvasine asmens gerove.

Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. CK nėra nustatytas konkretus atlygintinos neturtinės žalos minimumas ar maksimumas, todėl neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingomis pripažintas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose. Taigi, teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tad teismas dėl materialinės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio turi spręsti aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes, atsižvelgti ir į individualias nukentėjusiojo savybes. Neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo paties išgyventų emocijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2008). Tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio padariniai vertinami ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kokią įtaką tai turės nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Asmens sveikata, kaip psichinės ir fizinės gerovės būsena, suvokiama kaip viena fundamentaliausių ir vertingiausių asmeninių neturtinių vertybių, kurios pažeidimas gali sukelti stiprius dvasinius išgyvenimus, ypač sunkius bei skausmingus padarinius, todėl žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes. Esant sveikatos sutrikdymui, vertinamas jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-139/2016). Kartu pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 3K-3-371/2003, 3K-3-103/2009, 2K-181/2010 ir kt.). Tačiau negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Neturtinės žalos atlyginimo funkcija – ne turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė – tai asmens patirtų fizinių ir dvasinių išgyvenimų „sušvelninimas“, santykinis pažeistos psichinės ir fizinės gerovės atkūrimas, satisfakcijos nuskriaustajam suteikimas.

Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusios sveikata po įvykio stipriai nepablogėjo, neliko ilgalaikių liekamųjų reiškinių, nereikėjo sistemingos ir nuolatinės medikų pagalbos. Tačiau nusikaltimas padarytas viešoje vietoje, nusikaltimas smurtinis, padarytas iš žemų, menkaverčių dingsčių. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, o taip pat ir į kaltininkės kaltę, jos turtinę padėtį (darbinga, vieniša motina, duomenų apie nekilnojamąjį turtą nėra), į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, bei teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad 1 500,00 eurų dydžio neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai yra pakankama satisfakcija už jos patirtus neigiamus išgyvenimus.

Nukentėjusioji patyrė ir materialinių nuostolių susijusių su gydymu, kelionės išlaidomis. Teismas konstatuoja, kad išlaidos yra pagrįstos ir priteistinos iš kalto asmens.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

Teismas atsižvelgia į I. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, pavojingumo laipsnį (nesunkus nusikaltimas), į nusikaltimo padarymo žemus ir smurtinius motyvus, siekiant aiškintis asmeninius santykius panaudojant smurtą, į tiesioginės tyčinės kaltės formą.

Teismas konstatuoja, kad kaltinamosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina tai, kad dalinai atlygino padarytą žalą. Atsakomybę sunkinanti aplinkybė - veiką padarė apsvaigusi nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Vertinant asmenybę, pažymėtina, kad ji praeityje neteista (1 t. b.l. 145-146), administracine tvarka nebausta ( 1 t., b. l. 147). VšĮ Jonavos PSPC pas gydytoją psichiatrą dėl psichikos ligų nesilankė, nesigydė (1 t., b. l.140). VšĮ Jonavos PSPC pas gydytoją psichiatrą dėl priklausomybės ligų nesilankė, nesigydė (1 t., b. l. 140). Atsižvelgęs į tai bei įvertinęs atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančią aplinkybę, kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes (BK 61 str.), teismas sprendžia, kad I. J. baustina laisvės apribojimo bausme.

Ikiteisminio tyrimo metu I. J. paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktina iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus bausmės vykdymą – panaikintina.

Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmuose gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2025 m. lapkričio 5 d. pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad E. Ž. buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, kurios išlaidas sudaro 655,25 Eur.

Pažymėtina, kad vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atveju). Nagrinėjamu atveju procesas vyko pirmos instancijos teisme E. Ž. advokato pagalba buvo būtina. Kaltinamoji viena augina du mažamečius vaikus, pajamos minimalios, byloje nėra duomenų apie jai nuosavybės teise priklausantį turtą, todėl iš I. J. nepriteistinos valstybės turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 302-307 straipsniais,

nusprendžia:

I. J. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir jį nubausti 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Per visą bausmės atlikimo laiką nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.

Per devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Iki bausmės vykdymo pradžios kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti nekeisti, o pradėjus bausmės vykdymą – panaikinti.

Priteisti iš I. J., asmens (duomenys neskelbtini) E. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., 1 699,26 Eur (tūkstantį šešis šimtus devyniasdešimt devynis eurus ir 26 ct) civilinio ieškinio tenkinimui.

Nepriteisti iš I. J. valstybės turėtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmus Jonavoje.

Išaiškinti kaltinamajam, kad apeliacinis procesas gali vykti žodinio arba rašytinio proceso tvarka. Apeliantas skunde turi nurodyti dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos. Kai apeliacinis skundas paduotas dėl to, jog yra įstatyme numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, arba dėl to, jog yra pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, ar dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, ar neteisingai paskirtos bausmės, ar netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų ir apeliaciniu skundu neprašoma bloginti nuteistojo, išteisintojo asmens padėties bei proceso dalyviai neprašo bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka ir byloje nėra būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus, tuomet byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.