- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-17
- Bylos Nr.
- 1A-76-879/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-02237-2016-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Donatas Jatužis, Danutė Švitinienė, Daina Vaidachavičienė
- Nuteistasis
- M. L., J. V.
- Civilinis atsakovas
- AB „SEB“
- Advokatai
- Kristina Rutkauskienė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio, Danutės Švitinienės ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)
nuteistiesiems M. L., J. V., jų gynėjams advokatams Kristinai Rutkauskienei, Žygimantui Rutkauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. L. ir J. V. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį (BK redakcija galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu, 2016-01-15 veika) – laisvės atėmimu 1 metams;
- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2016-09-09 veika) – laisvės atėmimu 3 metams 8 mėnesiams;
- pagal BK 286 straipsnį (2017-01-29 veika) – laisvės atėmimu 1 metams;
- pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (2017-01-29 veika) – laisvės atėmimu 8 mėnesiams;
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais subendrinus jam paskirtas bausmes jas apimant, M. L. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Žemesnės instancijos teismas
Į bausmės laiką M. L. įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2016-01-15 iki 2016-01-16 (2 paros), nuo 2017-01-29 iki 2017-01-30 (2 paros) bei suėmime išbūtas laikas nuo 2017-04-04 iki 2017-06-04 (imtinai).
J. V. nuteistas:
- pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (2016-09-09 veika) – laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams;
- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2016-09-09 veika) – laisvės atėmimu 3 metams;
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu subendrinus jam paskirtas bausmes jas apimant, J. V. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.
Į bausmės laiką J. V. įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2017-05-26 iki 2017-05-28 (2 paros).
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 BK 75 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas J. V. atidėtas 2 metams, įpareigojant: per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laiką tęsti darbą arba būti registruotam darbo biržoje; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Iš M. L. ir J. V. solidariai priteista civiliniam atsakovui AB „SEB“ bankui 9856,38 Eur turtinės žalos atlyginimo bei procesinės 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo nuosprendžio visiško įvykdymo dienos.
Iš M. L. priteista Panevėžio apskrities VPK 24,20 Eur turtinei žalai atlyginti.
Iš M. L. priteista AB „Lietuvos draudimas“ 914,17 Eur turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. M. L., 2016 m. sausio 15 dieną, apie 02.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu su D. P. ir asmeniu, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas, (duomenys neskelbtini) mieste, viešoje vietoje, prie klubo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), tyčia, konflikto metu užsipuldami nukentėjusiuosius R. B. ir Ž. J., bendrais veiksmais kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas, ir D. P. sudavė rankomis R. B. ne mažiau trijų smūgių į viršutinę kūno dalį, po to bendrais veiksmais su asmeniu, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas, sudavė kumščiais ne mažiau keturių smūgių Ž. J. į galvą, o Ž. J. pabėgus toliau nuo pastato, pastarąjį pasiviję, bendrais veiksmais, kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas, ir D. P. sudavė kumščiais Ž. J. ne mažiau dešimties smūgių į viršutinę kūno dalį, tuo padarydami R. B. muštinę žaizdą ir pogleivio kraujosruva viršutinėje lūpoje, muštinę žaizdą ir gleivinės nubrozdinimą apatinėje lūpoje, viršutinių kairės pusės pirmo ir antro dantų nulūžimus, - nežymiai sutrikdė R. B. sveikatą, o Ž. J. padarydami odos nubrozdinimus dešinėje momeninėje srityje, kairės akies apatiniame voke, dešinėje plaštakoje, poodinę kraujosruvą kairės akies apatiniame voke, kairio riešo sumušimą, - nežymiai sutrikdė Ž. J. sveikatą, tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
2. Be to, M. L., 2016 m. rugsėjo 9 dieną, apie 03.59 val., (duomenys neskelbtini) mieste, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su J. V. ir tyrimu nenustatytais asmenimis, sugadindami didelės vertės svetimą turtą, pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą, o būtent: automobilio MITSUBISHI SHOGUN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir įrankių pagalba išversdami iš sienos pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), įmontuotą AB SEB bankui priklausantį išorinį pinigų išdavimo automatą, tokiu būdu jį nepataisomai sugadindami ir padarydami AB SEB bankui didelę turtinę 15 486,38 eurų žalą, pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą, AB SEB bankui priklausantį turtą- išorinį pinigų išdavimo automatą Diebold (duomenys neskelbtini) inventorinis numeris (duomenys neskelbtini), su jame buvusiais pinigais – 148390 eurų, tačiau vagystės nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes suveikė apsaugos signalizacija.
3. Be to, M. L., 2017 m. sausio 29 dieną, apie 01.15 val., (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, būdamas sulaikytas dėl galimo transporto priemonės vairavimo esant neblaiviam ir galimai sukelto eismo įvykio, policijos tarnybiniame automobilyje NISSAN NV200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų bei pasipriešino Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių kuopos 1-ojo būrio vyriausiesiems patruliams V. V. ir J. S., o būtent-siekdamas pabėgti iš tarnybinio automobilio, daužydamas rankomis ir spardydamas automobilį sulaužė automobilio apsaugines grotas, sulankstė galines duris bei sulaužė durų apdailą, tokiu būdu sugadindamas svetimą, Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priklausantį turtą bendros 446,07 eurų vertės, grasino pareigūnams V. V. ir J. S., sakydamas, kad juos „nupūs“ dujomis, užmuš, pasigaus juos mieste be uniformų, vadino pareigūnus necenzūriniais žodžiais. Po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, tą pačią naktį, apie 01.37 val., pristatytas į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato, esančio (duomenys neskelbtini), laikinojo sulaikymo patalpas, įžeidinėjo policijos pareigūnus necenzūriniais žodžiais ir nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nusiraminti bei pasipriešino Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių kuopos Mobiliojo būrio vyriausiesiems patruliams G. K. ir R. G., o būtent- stumdydamasis, muistydamasis, spausdamas rankas sau prie pilvo neleido pareigūnams nuimti antrankių, įsispyrė kojomis į suolą ir jį sulaužė, tokiu būdu dėl turto sugadinimo padarė Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui turtinę 24,20 eurų žalą. Po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, tą pačią naktį, apie 02.50 val., pristatytas į VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės, esančios (duomenys neskelbtini), Priėmimo – skubiosios pagalbos skyriaus patalpas dėl kraujo mėginio paėmimo neblaivumo nustatymui, pasipriešino Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių kuopos Mobiliojo būrio vyriausiajam patruliui R. G., o būtent – grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, tai yra sakė, kad iškirs pareigūną R. G. vienu galvos smūgiu ir vis tiek pabėgs, tampė R. G. suėmęs už tarnybinės uniformos striukės, vadino R. G. necenzūriniais žodžiais, tokiu būdu nepakluso teisėtam pareigūno R. G. reikalavimui nusiraminti, atsisėsti ir laukti medicinos darbuotojo. Tokiais savo veiksmais pasipriešino policijos pareigūnams ir sugadino svetimą turtą.
4. J. V., 2016 m. rugsėjo 9 dieną, apie 03.59 val., Panevėžio mieste, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su M. L. ir tyrimu nenustatytais asmenimis, sugadindami didelės vertės svetimą turtą, pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą, o būtent: automobilio MITSUBISHI SHOGUN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir įrankių pagalba išversdami iš sienos pastate, esančiame Marijonų g. 27, įmontuotą AB SEB bankui priklausantį išorinį pinigų išdavimo automatą, tokiu būdu jį nepataisomai sugadindami ir padarydami AB SEB bankui didelę turtinę 15 486,38 eurų žalą, pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą, AB SEB bankui priklausantį turtą - išorinį pinigų išdavimo automatą Diebold (duomenys neskelbtini) inventorinis numeris (duomenys neskelbtini), su jame buvusiais pinigais - 148 390 eurų, tačiau vagystės nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes suveikė apsaugos signalizacija.
II. Apeliacinių skundų argumentai
5. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. L. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio 3 dalį (2016-09-09 veika), BK 187 straipsnio 2 dalį (2016-09-09 veika), BK 286 straipsnį (2017-01-29 veika) panaikinti ir jį dėl šių veikų išteisinti; pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (2017-01-29 veika) pakeisti ir šią veiką perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 3 dalį, paskiriant arešto bausmę, jos dydį nustatant mažesnį nei straipsnio sankcijos vidurkis; už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje paskirti švelnesnę bausmę – arešto bausmę, jos dydį nustatant mažesnį nei straipsnio sankcijos vidurkis. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, M. L. paskirtas bausmes subendrinti, į bausmės laiką įskaityti laiką išbūtą laikinajame sulaikyme bei suėmime ir laikyti jį atlikus paskirtą bausmę. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Teismas ignoravo nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo principą, nepagrįstai perkėlė „įrodinėjimo naštą“ nuteistajam. Skundžiamo nuosprendžio išvados paremtos ne byloje surinktais įrodymais, o spėjimais ir prielaidomis, be to, išvados padarytos pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso ( toliau - BPK) 20 straipsnį reglamentuojantį įrodymų vertinimą, nes teismas sąmoningai dalies (ir būtent teisinančių M. L.) įrodymų nevertino, teismo išvados nepagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o visus nepašalintus prieštaravimus teismas vertino kaip įrodančius M. L. kaltę. Byloje surinktų vien tik netiesioginių įrodymų nepakanka M. L. kaltei dėl jam pareikštų kaltinimų pagrįsti;
5.2. Apeliantas visiškai nesutinka su nuosprendžio išvadomis, kad M savo parodymus derino prie byloje jau surinktų įrodymų, kadangi apie tai, jog turi namuose įvairių statybų - remonto darbams atlikti reikalingų įrankių, namuose dažnai daro remontą, M. L. nurodė dar Panevėžio apylinkės teisme, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės - suėmimo skyrimo. Šiuos M. L. parodymus patvirtino teismo posėdžio metu apklausta buvusi sutuoktinė I. L. Negali būti laikoma ir sąmoningu teismo klaidinimu M. L. nurodyta aplinkybė, jog jis įrankius nuomojosi ir UAB (duomenys neskelbtini), kuri pažymoje nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016-05-31 iki 2016-12-31 M. L. įrankių nesinuomojo, tačiau pažymoje yra nurodyta, kad M. L. iš šios bendrovės įrankius nuomojosi - vėliau, o pirmosios instancijos teismas vertino tik dalį pažymoje pateiktų duomenų, tokiu būdu sąmoningai iškraipė pateiktų duomenų esmę;
5.3. Teismas nenustatė, jog būtent „Makita“ grąžtas buvo naudotas nusikaltimui daryti, antra - jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad M. L. atnešė šį įrankį į įvykio vietą, nes iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ant grąžto „Makita“ korpuso rasta susimaišiusių ne mažiau nei dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš kurių vienas asmuo nustatyta, kad M. L., kieno palikti kiti pėdsakai - nenustatyta, kas tik patvirtina, jog šiuo grąžtu naudojosi ne venas asmuo;
5.4. Priešingai nei teigiama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, byloje nustatyta aplinkybė, jog M. L. pažįsta A. S., o automobilis „Mitsubishi Shogun“ yra A. S. arba jo draugų, o tai neįrodo M. L. kaltę dalyvavus nusikaltimo padaryme, o paneigia, nes bet kas iš asmenų, kurie naudojosi „Mitsubishi Shogun“, galėjo į automobilį atnešti grąžtą „Makita“, kuriuo prieš tai naudojosi M. L.;
5.5. Nors byloje nustatyta, kad galimai dalis M. P. autoserviso įrankių buvo naudojami nusikalstamai veikai atlikti, tačiau šie įrankiai priklauso būtent M. P., o pastarasis nurodė, kad M. L. nepažįsta, todėl akivaizdu, jog jam įrankių neskolino. Tokius M. P. parodymus patvirtina byloje atliktos specialisto išvados, jog M. L. biologiniai pėdsakai rasti tik ant grąžto, ant kitų įrankių nerasta, o M. L. kvapo nerasta nei automobilyje „Mitsubishi Shogun“, nei ant iš šio automobilio paimtos kuprinės, nei ant išimtų įrankių;
5.6. Pirmosios instancijos teismas nenustatė M. L. vaidmens nusikaltimo padaryme;
5.7. M. L. jokių aktyvių smurtinių veiksmų pareigūnų atžvilgiu neatliko - byloje nustatyta, jog nesant pakankamam pagrindui pareigūnai jo atžvilgiu naudojo visas turėtas specialiąsias priemones. Pareigūnai elgėsi neatsakingai ir neprotingai, provokavo M. L., nesant pakankamam pagrindui naudojo specialiąsias priemones. M. L. pareigūnų atžvilgiu nevartojo smurto ir negrasino jį tuoj pat panaudoti, o kaltinime nurodytus veiksmus atliko po to, kai R. G. jį stūmė, todėl siekdamas išlaikyti pusiausvyrą sugriebė už šalia buvusio pareigūno drabužių. M. L. atliktų veiksmų pobūdis ir intensyvumas nesiekė baudžiamajai atsakomybei kilti būtino pavojingumo, todėl jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, o jo veiksmai galėtų būti vertinami kaip turintys administracinio nusižengimo požymių;
5.8. Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Byloje nesurinkta jokių duomenų, kad M. L. tyčia sugadino Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priklausantį suolą ir padarė turtinę 24,20 eurų žalą. Tiek iš kaltinimo, tiek iš nustatytų aplinkybių matyti, jog M. L. suolą sulaužė ne tyčia jį spardydamas, o atsispyrė į suolą grumdamasis nuo pareigūnų, kurie jėga siekė nuimti M. L. antrankius, todėl jo veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties. Be to, BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytas svetimo turto sugadinimas reiškia, kad turto vertė iki sunaikinimo viršijo 5 MGL dydį. Iš UAB (duomenys neskelbtini) sąmatos matyti, jog automobilio remonto kaina su darbais yra 446,07 Eur, tačiau sąmatoje yra nurodyta turto atkuriamoji vertė, kuri neparodo turto sugadinimo metu buvusios turto vertės. Sąmatoje nurodyta sugadinto svetimo turto (detalių) vertė yra – 236 Eur ( t. y. nesiekia 5 MGL dydžio sumos). Taigi tokių duomenų visuma leidžia teigti, kad M. L. veiksmai dėl automobilio sugadinimo turi būti kvalifikuojami pagal BK 187 straipsnio 3 dalį kaip baudžiamasis nusižengimas;
5.9. Pirmosios instancijos teismas parinkdamas bausmės rūšį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 3 dalį iš esmės atsižvelgė tik į neigiamai jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes. M. L. nusikalstamos veikos priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai ir baudžiamajam nusižengimui, veikos padarytos spontaniškai, dėl šių veikų padarymo M. L. nuo ikiteisminio tyrimo pripažino savo kaltę, davė parodymus, šiuos parodymus patvirtino teisme. Taip pat teismas nevertino to, kad nuo viešosios tvarkos pažeidimo padarymo yra praėję 4 metai, o nuo turto sugadinimo - 3 metai. M. L. nors išsituokęs, su sugyventine augina mažametį vaiką. Darytina išvada, jog visuma M. L. ir padarytą veiką apibūdinančių aplinkybių, rodo mažesnį jo asmenybės ir padarytų veikų pavojingumą, todėl pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė aiškiai neproporcinga savo griežtumu. BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai gali būti pasiekti ir skiriant kitą BK 284 straipsnio sankcijoje numatytą švelnesnę bausmės rūšį - areštą, atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, bausmės dydį parinktinas artimas straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Analogiškai arešto bausmė skirtina ir už BK 187 straipsnio 3 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą.
6. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. V. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio 3 dalį (2016-09-09 veika) ir BK 187 straipsnio 2 dalį (2016-09-09 veika) panaikinti ir jį dėl šių veikų išteisinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Motyvuojamoji dalis
6.1. Skundžiamo nuosprendžio išvada dėl nuteistojo kaltės nėra pagrįsta objektyviais įrodymais, o tėra tik prielaidos ir sutapimų visuma, jokiais būdais nepatvirtinanti J. V. dalyvavimo įvykdant nusikalstamas veikas;
6.2. Nepaneigta versija, jog J. V. dažų flakonėlį pirko prekybos centre (duomenys neskelbtini) su tikslu nudažyti tuo metu turėto automobilio „Subaru Forester" buferį. Minėtas automobilis buvo nudažytas M. P. autoservise, kurio teritorija buvo stebima vaizdo kameromis. J. V. nurodė, kad minėtą automobilį pardavė pažįstamiems iš Latvijos. Teismo nuosprendyje esantys motyvai, jog nuteistasis nepateikė jokių duomenų dėl šio automobilio pardavimo nepagrįstai perkelia jam ,,įrodinėjimo naštą‘‘;
6.3. Panevėžio apskrities VPK tikrino tik Biržų parduotuvės (duomenys neskelbtini) klientą, pirkusį dažų flakoną, tačiau iš bylos duomenų tuo pačiu metu buvo ir kitų pirkėjų, kitame rajone, kas tyrėjų tikrinta nebuvo;
6.4. Iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme dienos nuteistasis nepažinojo M. L., nebendravo su juo, nepalaikė jokių ryšių, todėl ir negalėjo bendrininkauti pakankamai didelio pasirengimo, žinių ir sumanumo reikalaujančio nusikaltimo realizavime. Be kita ko, lankymasis pas M. P. garažuose ir ryšiai su A. S. nieko bendro neturi su įvykdyta nusikalstama veika;
6.5. Byloje nėra jokių duomenų, kad J. V. būtų neatvykęs į apklausą pagal tyrėjo, prokuroro ar teismo šaukimą, kaip to reikalauja BPK, o tokių nuosprendžio motyvų nurodymas rodo teismo šališkumą ir siekį bet kokiu būdu pagrįsti asmens kaltę dėl nusikaltimo įvykdymo;
Žemesnės instancijos teismas
6.6. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog stiklo šukė, rasta J. V. kepurėje, kokią jis nešiojo laikotarpiu yra iš nusikaltimo vietos, nes J. V. su tokia kepure fiksuotas 2016-09-08 Biržuose prekybos centre (duomenys neskelbtini), kai įsigijo purškiamų dažų flakonėlį, kurio dažai, kaip nustatyta tyrimu, yra vienodi su dažais, paimtais nuo bankomato įvykio vietos apžiūros metu. Pirmosios instancijos teismas, darydamas tokio pobūdžio logines išvadas, ignoruoja esmines faktines aplinkybes, susijusias su laikotarpiu - kada buvo įvykdyta nusikalstama veika - 2016-09-09 ir kada buvo atlikta krata J. V. buvimo vietoje - 2017-05-26, t. y., ženkliai daugiau nei po pusės metų. Ne gana to, teismas visiškai ignoruoja išsakytas pastabas — J. V. teismui paaiškino, jog kratos metu paimti daiktai buvo sumesti į krūvą, o pakuojami buvo jam jau esant pristatytam iš Biržų raj. į Panevėžio apskrities VPK tarnybinėse patalpose. Todėl visiškai tikėtina, kad ant jam priklausančios kepurės ir galėjo būti užnešta komisariato patalpose arba kepurę gabenant tarnybiniu automobiliu tyrimo metu rasta vienintelė stiklo dalelė, tarpe kitų nupurtytų tyrimo metu stiklo dalelių. Be to, teisme analizuojant vaizdo įrašus, nors ir pakankamai blogos kokybės, užfiksuotus vaizdo kameromis, akivaizdu, jog nei vienas vaizdo įrašuose užfiksuotas asmuo nedėvi kepurės su snapeliu, o būtent tokia - su snapeliu ir buvo paimta kratos metu J. V. buvimo vietoje;
6.7. Pirmosios instancijos teismas nenustatė J. V. vaidmens nusikaltimo padaryme.
7. Atsiliepimu į nuteistojo M. L. skundą, prokurorė R. Matulionienė nurodo jog nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nuteistojo atžvilgiu.
7.1. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad M. L. gyvenamosiose vietose nebuvo daromi remontai ir nebuvo požymių, kad remontas neseniai darytas, jokie remonto darbų įrankiai nerasti. Teismas išnaudojo galimybę ir patikrino M. L. informaciją apie nuomotus įrankius iš (duomenys neskelbtini) ir buvo gauti duomenys, kad M. L. nurodytame prekybos centre pastarasis įrankius nuomavosi 2017 m., t. y., daug vėliau nei 2016-09-09 nusikaltimas;
7.2. M. L. buvo kaltinamas ir teismas nustatė nusikaltimo paprastą bendrininkavimą, kai bendrininkai betarpiškai dalyvauja vykdydami objektyviąją bendros nusikalstamos veikos sudėties pusę, todėl ir šioje dalyje M. L. teiginys, kad teismas nėra objektyvus vertinant bylos duomenis, ignoruoja visas abejones dėl M. L. galimybės bendrininkauti šiame nusikaltime, yra nepagrįstas, neteisingas;
7.3. Nusikaltimą, numatytą LR BK 286 straipsnyje, kvalifikuoja grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, t. y., M. L. grasino pareigūnams sakydamas, kad juos „nupūs“ dujomis, užmuš, pasigaus juos mieste be uniformų, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, grasino pareigūnui, kad iškirs pareigūną vienu galvos smūgiu ir vis tiek pabėgs. Minėti nuteistojo veiksmai pagrįstai pripažinti kaip grasinimai tuoj pat panaudoti fizinį smurtą;
7.4. M. L. savo tyčiniais veiksmais Panevėžio apskrities VPK padarė turtinę žalą, didesnę nei 5 MGL. Šio įvykio metu M. L. laikinojo sulaikymo patalpose, aktyviai priešinosi teisėtiems policijos pareigūnui veiksmams ir savo tyčiniais veiksmais M. L. sulaužė suolą, tuo Panevėžio apskrities VPK dar padarydamas 24,20 Eur turtinę žalą.
8. Atsiliepimu į nuteistojo J. V. skundą, prokurorė R. Matulionienė nurodo, jog nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį nuteistojo atžvilgiu.
8.1. Ikiteisminiame tyrime J. V. nustatymas 2016-09-08 Biržų (duomenys neskelbtini) prekybos centre pastarajam perkant dažus buvo pirmas svarbus duomuo, patvirtinantis įtarimus J. V. atžvilgiu, tačiau tai nevienintelis duomuo, kuriuo ikiteisminiame tyrime buvo grindžiamas įtarimas J. V. atžvilgiu. J. V. pirkto dažų flakono sąsajos su dažų flakonu, rastu apžiūros metu automobilyje „Mitsubishi Shogun“ buvusioje kuprinėje, patvirtina BAR kodas ir prekės kodas, kuris nustatomas konkretaus prekybos centro, užsakant prekes iš konkrečių tiekėjų;
8.2. Kratos metu ir įvykio vietos apžiūros metu paimti daiktai buvo atskirai supakuoti, užantspauduoti, patvirtinti dalyvavusio tyrėjo arba eksperto parašais. Kratos metu rasti daiktai negalėjo būti sumesti į krūvą, ilgą darbo patirtį turintys pareigūnai žinojo ir suprato, kaip galima prarasti svarbius įkalčius;
8.3. Byloje prie charakterizuojančių duomenų yra prijungtos pažymos, kad J. V. ir M. L. nubausti už viešosios tvarkos pažeidimą, padarytą 2018-02-15, Panevėžyje, t. y., toje pačioje nustatytoje vietoje abu, būdami neblaivūs, pažeidė viešąją tvarką. Be to, abu buvo suimti Latvijoje kaip nusikaltimo bendrininkai Latvijoje įvykdytos vagystės byloje. Šios aplinkybės paneigia J. V. apeliacinio skundo teiginį, kad jis iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme dienos nepažinojo M. L., nebendravo su juo, nepalaikė jokių ryšių, todėl ir negalėjo bendrininkauti;
8.4. J. V. buvo kaltinamas ir teismas nustatė nusikaltimo paprastą bendrininkavimą, kai bendrininkai betarpiškai dalyvauja vykdydami objektyviąją bendros nusikalstamos veikos sudėties pusę. Todėl ir šioje dalyje J. V. teiginys, kad teismas nėra objektyvus vertinant bylos duomenis, ignoruoja visas abejones dėl J. V. galimybės bendrininkauti šiame nusikaltime, yra nepagrįstas, neteisingas.
9. Civilinis atsakovas AB „SEB“ bankas atsiliepime, cituodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį nurodo, jog skundžiamas nuosprendis yra priimtas ištyrus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, tiek lyginant juos tarpusavyje, tiek atskirai, todėl nėra pagrindo pritarti apeliaciniuose skunduose nurodytiems teiginiams ir nuosprendį naikinti dėl procesinių teisės normų pažeidimo.
10. Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti. Prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
11. Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.
12. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šiuo atveju apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio padavė nuteistieji M. L. ir J. V.. Abu nuteistieji nesutinka su jų nuteisimu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, BK 187 straipsnio 2 dalį; nuteistasis M. L. taip pat nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 286 straipsnį bei ginčija nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje kvalifikaciją. Be to, nuteistasis M. L. apeliaciniame skunde taip pat pateikia argumentus, kurie susiję su jam paskirtomis bausmėmis. Todėl apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, išdėsto motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų apeliacinių skundų esmės.
Dėl M. L. ir J. V. nusikalstamų veikų pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį
13. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose teigia, kad jie nepagrįstai nuteisti už pasikėsinimą pagrobti didelės vertės turtą ir to pasekoje už didelės vertės svetimo turto sugadinimą. Nuteistieji skunduose nurodo, jog byloje nėra užtektinai netiesioginių įrodymų, pagrindžiančių jų kaltę dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų, taip pat ginčijamos bylos aplinkybės bei atliktas įrodymų vertinimas.
14. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).
15. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje iš esmės yra aptarti visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, išdėstytos įrodytomis pripažintos aplinkybės, taip pat aptarti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Teismas, išanalizavęs bylos įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, padarė išvadą, kad byloje yra įrodyta, jog M. L., J. V. ir tyrimu nenustatyti asmenys, veikdami bendrininkų grupėje, pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą: „Mitsubishi Shogun“ ir įrankių pagalba išversdami iš sienos pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), įmontuotą AB SEB bankui priklausantį išorinį pinigų išdavimo automatą, tokiu būdu jį nepataisomai sugadindami ir padarydami AB SEB bankui didelę turtinę 15 486,38 Eur žalą, pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą, AB SEB bankui priklausantį turtą - išorinį pinigų išdavimo automatą, su jame buvusiais pinigais – 148 390 Eur, tačiau vagystės nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes suveikė apsaugos signalizacija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas esminių įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes – pagal nustatytas aplinkybes nuteistieji M. L. ir J. V. pagrįstai pripažinti kaltais padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje, BK 187 straipsnio 2 dalyje. Nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo.
16. Nuteistieji M. L. ir J. V. neigia savo kaltę dėl bendrininkavimo įvykdžius pasikėsinimą pagrobti AB SEB bankui priklausantį išorinį pinigų išdavimo automatą, tokiu būdu jį nepataisomai sugadindami ir padarydami AB SEB bankui didelę turtinę žalą, tačiau šie apeliantų teiginiai laikytini nepagrįstais ir atmestini. Nuteistųjų kaltė įvykdžius minėtas nusikalstamas veikas bendrininkų grupėje įrodyta įvykio vietos apžiūros protokolais, specialisto išvadomis, vaizdo įrašais, daiktų apžiūros protokolais, asmens parodymų atpažinti protokolais ir kitais byloje esančiais įrodymais.
16.1. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tiriant įvykio vietos teritoriją buvo rastas automobilis „Mitsubishi Shogun“, kuris, kaip vėliau nustatyta, buvo paruoštas nusikalstamos veikos padarymui. Automobilio viduje buvo rasti įrankiai, kuprinė, kurioje taip pat buvo įrankiai ir dažų flakonas su antracitiniais universaliais purškiamais dažais. Ant vieno iš įrankių – metalinio laužtuvo, buvo rasti stiklo vatos gumuliukai, t. y., medžiaga atitiko įvykio vietoje paimtus pavyzdžius bei nustatyta, jog minėtais antracitiniais dažais buvo užpurkšta dalis įvykio vietoje buvusių vaizdo stebėjimo kamerų. Taigi rasti įrankiai buvo naudojami nusikalstamos veikos metu. Ant vieno iš įrankių „Makita“ buvo rasti nuteistojo M. L. biologiniai pėdsakai. Apeliaciniame skunde kartojami tie patys argumentai kaip ir pirmosios instancijos teisme, jog minėtu laikotarpiu nuteistasis darė remontą ir dalį įrankių nuomavosi iš UAB (duomenys neskelbtini), dalį iš draugo vardu E., tačiau šie nuteistojo argumentai vertintini kaip jo gynybinė versija nepatvirtinanti ir nepaaiškinanti kaip „Makita“ grąžtas su jo biologiniais pėdsakais atsidūrė nusikaltimo vietoje. Visų pirma, iš byloje esančių duomenų matyti, kad gautoje pažymoje iš UAB (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog minėtu laikotarpiu (2016-05-31 – 2016-12-31) M. L. jokių įrankių nesinuomavo. Visų antra, bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje M. L. nurodė, kad dalį įrankių skolinosi ir iš draugo E., tačiau jokių duomenų apie šį asmenį nepateikė. Bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo apklaustas E. Ž. apie aplinkybes, kuriomis skolino įrankius nuteistajam M. L., tačiau nei konkretaus skolinimo laiko, nei konkrečių įrankių, jų pavadinimo, jis nurodyti negalėjo, kas leidžia abejoti šių parodymų patikimumu (16 t., b. l. 11). Analizuojant skunde akcentuojamus I. L. parodymus taip pat matyti, kad ji negalėjo nuosekliai nurodyti remonto darymo aplinkybių – nei jo darymo laikotarpio, nei asmenų, su kuriais darė remontą (vienu atveju nurodė 2016 m. pabaigą, kitu atveju 2016 m. rudenį, minėjo, kad darė remontą kartu su M. L., kitą kartą su tėvais arba viena bei dar nurodė, kad minėtu laikotarpiu buvo išvykusi į užsienį) (14 t., b. l. 144). Nors nuteistasis ir pažymi, kad ant „Makita“ grąžto rasti ne vieno asmens biologiniai pėdsakai, o ant kitų įrankių jo pėdsakų nėra, tačiau šie ir aukščiau analizuoti apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų jog „Makita“ grąžtas ir ant jo esantys būtent nuteistojo biologiniai pėdsakai, kartu su kitais „Mitsubishi Shogun“ automobilyje rastais įrankiais skirtais įsilaužti tik patvirtina, jog nuteistasis buvo įvykio vietoje su konkrečiu tikslu- panaudojant šį ir kitus įrankius rastus automobilyje pavogti AB „SEB“ priklausantį pinigų išdavimo automatą. Pastebėtina, kad skunde nuteistasis nurodo tik sau palankius įrodymus, tačiau toks įrodymų vertinimas, neatitinka baudžiamajame procese įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y., vertinti jų visumą.
16.2. Toliau tiriant bylos aplinkybes buvo nustatyta, jog dažų flakonas su antracitiniais dažais, kuris rastas automobilyje „Mitsubishi Shogun“, buvo pirktas nusikalstamos veikos išvakarėse (2019-09-08) UAB (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Peržiūrėjus prekybos centro minėtos dienos vaizdo įrašus buvo nustatyta, jog asmuo dėvėjęs sportinio stiliaus kepuraitę su snapeliu ir pirkęs šiuos purškiamus dažus yra nuteistasis J. V. Nuteistasis šiuo atveju neginčija aplinkybės, jog vaizdo įraše yra jis, tačiau teigia, jog minėti dažai buvo panaudoti M. P. autoservise jo turėto ir parduoto automobilio „Subaru Forester“ buferio dažymui, o flakonas paliktas autoserviso teritorijoje, todėl darytina išvada, jog tai nėra tas pats dažų flakonas, kuris rastas nusikaltimo vietoje. Kartu apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kodėl nebuvo tirti kiti dažų flakonai, pirkti kitose parduotuvėse. Atsakant į šį klausimą pabrėžtina, kad UAB (duomenys neskelbtini) prekybos centro specialistė R. Č. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog jie naudoja „Rivilė“ programą, kurios dėka mato, kas ir kokiame prekybos centre buvo parduota. Brūkšninį kodą įvedus į „Rivilė“ programą pagal prekių įvedimo duomenis parodomas prekės kodas, kuris ir patvirtina, kad būtent tų dažų flakonas yra pirktas viename ar kitame prekybos centre. Brūkšninis kodas yra nurodomas ant prekės, jį nuskenavus programa įveda kodą - nebe brūkšninį kodą, o kodą, kuris priskirtas tai prekei. Nagrinėjamu atveju buvo nurodytas analogiškas brūkšninis kodas, nes tai buvo tokie patys dažai. Minėto purškiamų dažų flakono kodas yra būtent jų parduotuvės kodas, kuris ir matomas jų siųstoje ataskaitoje (14 t., b. l. 143). Pirmosios instancijos teismas tirdamas J. V. versiją dėl automobilio „Subaru Forester“ pažymėjo, jog nuteistasis negalėjo įvardinti nei konkretaus asmens, iš kurio pirko automobilį, nors nurodė, kad automobilį jam pasiūlė senas pažįstamas, nei pažįstamo asmens Latvijoje, kuriam jį pardavė. Liudytojas M. P. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiamas pirmosios instancijos teisme jokių duomenų apie parduotą automobilį „Subaru Forester“ ir jo tvarkymo darbus jam priklausančiame servize nieko nenurodė, tačiau liudytoją apklausiant apeliacinės instancijos teisme, praėjus 3 metams po automobilio „Subaru Forester“ pardavimo, jis ganėtinai detaliai nurodė automobilio markę, apgadinimus, valstybinius numerius, kas leidžia abejoti šio liudytojo parodymų patikimumu, todėl teismas nesivadovauja šiais liudytojo parodymais duotais apeliacinėje instancijoje, kadangi jų nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai, o atvirkščiai - juos paneigia.
16.3. Kaip minėta anksčiau, UAB (duomenys neskelbtini) vaizdo įraše J. V. yra užfiksuotas su sportinio tipo kepuraite, kuri rasta ir paimta kratos metu J. V. gyvenamojoje vietoje Rinkuškių kaime. Atlikus tyrimą, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog ant šios J. V. priklausančios kepuraitės yra stiklo dalelių, tarp kurių rasta stiklo dalelė ir tirti pateiktos pilkos spalvos su violetiniu atspalviu stiklas yra vienodas, t. y., toks pats, kurio pavyzdžiai buvo paimti iš įvykio vietos nuo lauke esančių plytelių ir vienos stiklo šukės nuo išdaužto stiklo vidinės palangės (2 t., b. l. 164). Teismo posėdyje specialistė atlikusi tyrimą patvirtino, jog stiklas nėra standartinis, nedažnai naudojamas buityje, todėl atsitiktinis tokio stiklo dalelės patekimo galimybė ant nuteistojo kepurės yra minimali (14 t., b. l. 138). Apeliantas, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, akcentuoja BPK 179 straipsnio pažeidimą tuo, kad kratos metu rasti ir paimti daiktai nebuvo individualiai supakuoti ir užantspauduoti, todėl nėra galimybės nustatyti, ar ant specialistams tirti perduotos sportinės kepuraitės tyrimą atlikę pareigūnai tyčia neuždėjo stiklo dalelių. Iš tiesų, iš byloje esančio kratos protokolo matyti, kad J. V. gyvenamojoje vietoje atlikus kratą, protokole nėra duomenų apie paimtų daiktų supakavimą ir užantspaudavimą (10 t., b. l. 13), tačiau šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo teigti, jog įrodymai yra gauti neleistinu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-207-699/2017), nes byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, jog ikiteisminį tyrimą atlikę ir jame dalyvavę pareigūnai buvo suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį.
16.4. Atlikus kratą nuteistojo gyvenamojoje vietoje nei pats J. V., nei kiti kratoje dalyvavę asmenys neprieštaravo dėl kratos rezultatų. Pažymėtina, jog specialisto tyrimui buvo pateikti trys vokai su mikrodalelėmis iš įvykio vietos - visi vokai pasirašyti specialisto A. B., du vokai su mikrodalelėmis nuo automobilio „Mitsubishi Shogun“ sėdynių pasirašyti O. K.. Visi vokai atspauduoti. Pakuotės nepažeistos (2 t., b. l. 161). Taigi specialisto tyrimui pateiktos nepažeistos pakuotės eliminuoja bet kokią apelianto skunde keliamą tikimybę, jog ant J. V. priklausančios kepurės stiklo dalelės buvo uždėtos tyčia ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų, tuo labiau kad tai buvo mikrodalelės, kurios buvo apžiūrėtos ir tirtos mikroskopu, todėl logiškai vertinant tokių dydžių mikroskopinių dalelių perkėlimui ar jų pastebėjimui reikia specialios įrangos bei specialių žinių. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas nuteistojo J. V. kaltę grindė ne vieninteliu įrodymu (sportine kepuraite), o nuoseklia ir logiška netiesioginų įrodymų grandine, todėl nesivadovauti šiuo įrodymu, kuris kartu su kitais byloje esančiais įrodymais patvirtina, jog nuteistasis J. V. dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaltinime nurodytu metu ir vietoje, nėra pagrindo. Tuo pačiu atmestinas kaip nepagrįstas ir tas apeliacinio skundo argumentas, jog nuteistajam buvo perkelta ,,įrodinėjimo našta” (onus probandi – lot.), kadangi iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog visi nuteistajam J. V. atžvilgiu pareikšti kaltinimai yra grindžiami teisiamojo posėdžio metu ištirtais ir teismo įvertintais įrodymais.
17. J. V. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad nepažinojo M. L., todėl ir negalėjo bendrininkauti nusikaltimo realizavime, o lankymasis pas M. P. garažuose ir ryšiai su A. S. nieko bendro neturi su įvykdyta nusikalstama veika. Nuteistasis M. L. teigia, kad M. P., kuriam priklauso dalis įrankių naudotų nusikalstamai veikai daryti – nepažįsta, o A. S. pažinojimas ir automobilio „Mitsubishi Shogun“ priklausomybė šiam asmeniui neįrodo, o paneigia nuteistojo kaltę dalyvavus nusikaltimo padaryme.
18. Su šiais nuteistųjų argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti , o tai kad nuteistieji neigia tarpusavio santykius ar santykius su liudytoju M. P. bei automobilio „Mitsubishi Shogun“ priklausymą A. S., neleidžia daryti kitokių išvadų nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.
18.1. Visų pirma, nors nuteistasis J. V. neigia bet kokius ryšius su nuteistuoju M. L., tačiau matyti, jog, kai bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje nuteistiesiems buvo panaikintos kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas, abu nuteistieji buvo sulaikyti Latvijoje už automobilio pagrobimą. Tai patvirtina byloje esantis įrašas iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos (12 t., b. l. 175).
18.2. Visų antra, iš byloje esančių duomenų matyti, kad automobilis „Mitsubishi Shogun“ priklausė A. S. ir iki nusikalstamos veikos stovėjo M. P. garaže, kuriame lankėsi abu nuteistieji, A. S. taip pat pažinojo abu nuteistieji – tai patvirtino ir M. P. parodęs, kad automobilį prie jo garažo 2016 m. paliko A. S., kuris lankydavosi jo garaže - kartais vienas, kartais su J. V. (7 t., b. l. 70). Liudytojas R. K. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad M. P. garaže, kuriame jis dirbo pagalbinius darbus, atvažiuodavo A. S., o kartu su juo ir M. L., kurį jis atpažino asmens parodymo atpažinti metu (7 t., b. l. 172-176; 179) (šiuo atveju paneigiami nuteistojo M. L. argumentai, jog jis nepažinojo M. P., todėl negalėjo skolintis iš jo įrankių). Automobilis „Mitsubishi Shogun“ buvo specialiai pritaikytas ir, kaip jau minėta anksčiau, naudotas nusikalstamai veikai. Šiame automobilyje rastas purškiamų antracitinių dažų flakonas, kurį kaip byloje įrodyta, nusikalstamų veikų išvakarėse pirko J. V. ir kuris buvo panaudotas užpurkšti įvykio vietoje buvusias vaizdo stebėjimo kameras, „Makita“ grąžtas su biologiniais M. L. pėdsakais tik patvirtina, kad automobilyje buvo nuteistieji ir juo naudojosi, o tai kad automobilis nepriklauso nei vienam iš nuteistųjų esminės reikšmės neturi.
19. Nepagrįsti apeliacinių skundų argumentai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenustatė nuteistųjų vaidmens nusikaltimo padaryme, jog nuosprendyje nėra nurodyta, kokiais konkrečiais veiksmais nuteistieji realizavo nusikaltimo sudėtį. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyta (15 t., b. l. 48) jog „M. L. <...> veikdamas bendrininkų grupėje kartu su J. V. ir tyrimu nenustatytais asmenimis, sugadindami didelės vertės svetimą turtą, pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą, o būtent: automobilio „Mitsubishi Shogun“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir įrankių pagalba išversdami iš sienos pastate, <...> įmontuotą AB SEB bankui priklausantį išorinį pinigų išdavimo automatą, tokiu būdu jį nepataisomai sugadindami ir padarydami AB SEB bankui didelę turtinę <...> žalą, pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą, AB SEB bankui priklausantį turtą - išorinį pinigų išdavimo automatą <...> su jame buvusiais pinigais <...>, tačiau vagystės nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes suveikė apsaugos signalizacija“. Kaip matyti skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra konkrečiai įvardyta kokius veiksmus atliko nuteistieji. Pabrėžtina, jog M. L. ir J. V. yra nuteisti už nusikalstamą veiką padarytą bendrininkų grupėje. Bendrininkų grupė pagal BK 25 straipsnio 1 dalį yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Bendrininkų grupei, kitaip nei organizuotai grupei pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, vaidmenų pasiskirstymas nėra būtinas bendrininkavimo požymis. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y., mažiausiai bent du bendrininkai turi vykdyti objektyviąją bendros nusikalstamos veikos sudėties pusę (ar jos dalį). Taigi nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas klaidos nepadarė ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
20. Apeliaciniame skunde nuteistasis J. V. teigia, jog skundžiamo nuosprendžio motyvai dėl jo slapstymosi ir sulaikymo aplinkybių suponuoja teismo šališkumą ir bet kokį siekį pagrįsti asmens kaltę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014 ir kt.). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas aprašomojoje dalyje tik nurodė aplinkybes, kurias patvirtinta byloje esantys įrodymai, t. y., tarnybinį pranešimą dėl J. V. pabėgimo nuo policijos pareigūnų, J. V. paiešką, J. V. sulaikymą ir kt. (10 t., b. l. 15, 16, 23), todėl darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų leidžiančių abejoti baudžiamąją bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo teisėjo nešališkumu.
21. Apibendrinusi teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantų kaltė dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje, įrodyta. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia, todėl tenkinti M. L. ir J. V. prašymus ir išteisinti juos dėl šių nusikaltimų padarymo, nėra pagrindo.
Dėl M. L. nusikalstamų veikų pagal BK 286 straipsnį ir 187 straipsnio 1 dalį
22. Nuteistasis M. L. apeliaciniame skunde nesutinka su nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 286 straipsnį, kadangi, anot apelianto, atlikti veiksmai pagal pobūdį ir intensyvumą neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, todėl jo veiksmai atitinka administracinio nusižengimo sudėtį, be kita ko nurodo, jog sąmatoje nurodyta sugadinto policijos automobilio detalių vertė yra – 236 Eur ( t. y., nesiekia 5 MGL dydžio sumos), todėl jo veiksmai dėl automobilio sugadinimo turi būti kvalifikuojami pagal BK 187 straipsnio 3 dalį kaip baudžiamasis nusižengimas, o epizode dėl suoliuko turi būti išteisintas, kadangi jo veiksmuose nėra tyčios. Su šiais teiginiais teisėjų kolegija nesutinka.
22.1. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą arba 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl M. L. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, pagrindė išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, nukentėjusiųjų G. K., R. G., J. S., V. V., liudytojo Ž. S. parodymus, kuriais apylinkės teismas neturėjo teisinio pagrindo netikėti, kadangi šių asmenų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, išsamūs, tarpusavyje sutampantys. Nukentėjusieji J. S. ir V. V. parodė, kad 2017 m. sausio 29 d., važiuodami automobiliu sankryžoje pamatė akivaizdžiai eismo įvykį sukėlusį automobilį, iš kurio išlipęs šalinosi vienintelis tame automobilyje buvęs asmuo – M. L., todėl buvo nuspręsta jį sulaikyti. M. L. buvo pasodintas tarnybinio automobilio sulaikymo kameroje, kurioje elgėsi agresyviai – ne tik spardėsi, tačiau įžeidinėjo, naudojo necenzūrinius žodžius jų atžvilgiu bei rėkė, jog „nupūs“ dujomis, užmuš (8 t., b. l. 68-69, 80-82; 12 t., b. l. 53; 13 t., b. l. 182-183; 14 t., b. l. 9-10). Nukentėjusieji G. K., R. G. ir liudytojas Ž. S. taip pat nuosekliai viso proceso metu parodė, jog nuteistasis kaltinime nurodytu metu atvežtas į laikino sulaikymo patalpas elgėsi labai agresyviai, spaudėsi prie sienos, stangrino rankas, jas spaudė prie pilvo, taip pat nereagavo į pareigūnų reikalavimą nusiraminti ir leisti nuimti antrankius. Kai nuteistasis buvo pristatytas į VšĮ „Respublikinė Panevėžio ligoninė“, jis analogiškai tęsė savo ankstesnius veiksmus, o pareigūnui R. G. pareikalavus juos nutraukti ir įspėjus, jog bus panaudota fizinė prievarta – nuteistasis nereagavo. M. L. toliau artinosi prie R. G. teigdamas, jog vienu galvos smūgiu jį „iškirs“, suėmė R. G. už striukės ir ėmė tempti. Tada R. G. panaudojo fizinę prievartą ir pargriovė jį ant grindų, tačiau nuteistasis jo vis tiek nepaleido (8 t., b. l. 92-93, 102-103, 111-112; 13 t., b. l. 178-180; 180-181; 14 t., b. l. 14-15). Iš aptartų įrodymų matyti, kad tokiais veiksmai nuteistasis M. L. įgyvendino BK 286 straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus – priešindamasis policijos pareigūnams grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, todėl nuteistojo skunde akcentuojami Administraciniu nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 506 straipsnio 4 dalies ir 508 straipsniai, atitinkamai reglamentuojantys statutinio valstybės tarnautojo teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą ar šio tarnautojo garbės ir orumo pažeminimą, šiuo nagrinėjamu atveju negali būti taikomi. Apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodomas kitoks nuteistojo veiksmų vertinimas, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų nekeičia.
22.2. Nuteistasis M. L. apeliaciniu skundu taip pat nesutinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, kvalifikavimu, kadangi, anot apelianto, byloje esančioje pateiktoje sąmatoje sugadintų automobilio detalių vertė yra 236 Eur, t. y., nesiekia 5 MGL, todėl ši veika turi būti perkvalifikuota į BK 187 straipsnio 3 dalį.
22.2.1. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog nuteistasis M. L. sugadino 446,07 Eur vertės Panevėžio apskrities VPK priklausantį tarnybinį automobilį. Kvalifikuojant veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnį sugadinto ar sunaikinto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Teismų praktikoje turto vertė gali būti nustatoma įvairiais būdais: pagal pirkimo – pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus, daikto vertė – (didmeninė, rinkos, komiso kaina) – nustatoma nusikalstamos veikos padarymo metu. Iš byloje esančios sąmatos matyti, kad sugadintų detalių ir medžiagų vertė atitinkamai yra 240,72 Eur ir 127,93 Eur (be PVM) (8 t., b. l. 45), su PVM – 446,07 Eur. Nors nuteistasis turto tikrąją vertę vertina nurodydamas tik tam tikrų detalių kainą be PVM, tačiau tokia praktika yra ydinga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-12-495/2020, analizuodamas konfiskuotino automobilio vertės nustatymo klausimą pažymėjo, jog rinkos vertė rodo tą pinigų sumą, kurią analogiškai realiai mokėtų pirkėjas, o į pirkėjo mokamą kainą yra įskaičiuotas ir PVM, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas klaidos nepadarė ir turto vertės nustatymo klausimą išsprendė tinkamai.
22.2.2. Be kita ko pažymėtina, jog vadovaujantis turto vertės išaiškinimu, pateiktu BK 190 straipsnio 1 dalyje, šio kodekso XXVIII skyriuje numatytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos. Vadovaujantis 2014 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 897 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.), bazinis bausmių ir nuobaudų dydis nustatytas 37,66 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 2 dalį teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“ arba „MGL“ yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui. Pažymėtina, jog nuo 2018 m. sausio 1 d. bazinis bausmių ir nuobaudų dydis yra 50 Eur, tačiau kvalifikuojant veiką taikomas tas MGL dydis, kuris galiojo nusikalstamos veikos padarymo metu. Taigi, 2017 m. sausio mėnesį 1 MGL (BBND) buvo lygus 37,66 Eur. Atsakomybė pagal BK 187 straipsnio 3 dalį kyla, sunaikinus ar sugadinus nedidelės vertės svetimą turtą, t. y., kai jo vertė viršija 3 MGL (112,98 Eur), bet neviršija 5 MGL dydžio sumos (188,30 Eur). Šiuo atveju, kaip nustatyta aukščiau, sugadinto turto vertė yra 446,07 Eur, todėl nusikalstama veika atitinka BK 187 straipsnio 1 dalį, o ne BK 187 straipsnio 3 dalį.
22.3. Nuteistasis M. L. skunde taip pat nesutinka, jog sulaužydamas Panevėžio apskrities VPK priklausantį suolą veikė tyčia, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Pažymėtina, kaltės turinys baudžiamojoje teisėje atskleidžiamas įvertinus ne vien tik paties kaltininko parodymus, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet taip pat tiriant bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Nusikalstama veika, numatyta BK 187 straipsnyje gali būti padaryta, kitaip nei skunde nurodo nuteistasis, ne tik tiesiogine tyčia, bet ir netiesiogine tyčia. Nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Iš aukščiau aptartų aplinkybių matyti, kad nuteistasis M. L. atvežtas į Panevėžio apskrities VPK laikino sulaikymo patalpas intensyviai priešinosi – agresyviai stumdėsi, muistėsi. Nukentėjusysis R. G. parodė, kad nuteistajam besipriešinant, jis įsistūmė kojomis į suolą ir jį sugadino. Įvertinus pačius veiksmus, kurie buvo aktyvūs ir intensyvūs – stūmimąsi kojomis įsirėmus į suolą, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia, t. y., suvokė savo veikos pavojingumą, numatė, jog tokiais veiksmais bus sugadintas svetimas turtas, nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms atsirasti.
23. Apibendrinusi teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. L. kaltė dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnyje, įrodyta.
Dėl M. L. paskirtų bausmių ir bausmės vykdymo atidėjimo
24. Nuteistasis M. L. skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskirtomis bausmėmis už nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje (BK redakcija galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu) ir 187 straipsnio 1 dalyje (atsižvelgiant į tai, jog nėra pagrindo šią veiką perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 3 dalį) ir prašo jas sušvelninti bei bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje teisiamojo posėdžio metu prašė taikyti BK 75 straipsnio 3 dalį ir iš dalies atidėti bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija šių apeliacinio skundo argumentų ir prašymo nelaiko pagrįstais.
25. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-391/2013).
26. Už nusikalstamą veiką pagal BK 187 straipsnio 1 dalį skiriami viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas arba laisvės atėmimas iki 2 metų. Už nusikalstamą veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (BK redakcija galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu) skiriami viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 2 metų. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. L. už šias nusikalstamas veikas atitinkamai paskyrė 8 mėnesių laisvės atėmimą ir 1 metų laisvės atėmimo bausmes. Vertindama skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija neturi pagrindo prieštarauti pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nuteistajam M. L. paskirtų bausmių. Pirmosios instancijos teismas už nusikalstamą veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį pagrįstai nuteistajam nustatė 1 atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad nuteistasis prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, tačiau taip pat nustatė ir 3 jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui, ir nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 ir 13 punktai). Už nusikalstamą veiką pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jam nenustatė jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatė dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui, ir jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktai). Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistasis nusikalstamas veikas pradėjo daryti būdamas nepilnametis, anksčiau 7 kartus teistas už įvairias nusikalstamas veikas – vagystes, plėšimus, viešosios tvarkos pažeidimus ir pan., teistumas neišnykęs, baustas ir administracine tvarka, nedirbantis. Visa tai leidžia jį charakterizuoti neigiamai. Be kita ko, nusikalstamą veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, jis padarė praėjus kiek daugiau nei po 6 mėnesių atlikus laisvės atėmimo bausmę. Taip pat matyti, jog nuteistajam 1 kartą buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. Visa tai rodo, kad iki šiol nuteistajam taikytos bausmės (laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas bei realus šios bausmės atlikimas) jokio teigiamo poveikio jo elgesiui nepadarė, kadangi jis vis nusikalsdavo. Įvertinęs šiuos nuteistąjį M. L. charakterizuojančius bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad nuteistajam už nusikalstamas veikas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį turi būti paskirta griežčiausia sankcijose numatyta bausmė – laisvės atėmimas, kurios terminą teismas parinko nežymiai mažesnį už sankcijos vidurkį. Įvertinus prieš tai aptartus duomenis, apibūdinančius nuteistąjį bei jo nusikalstamas veikas, tokios jam paskirtos bausmės nelaikytinos per griežtomis ar aiškiai neteisingomis. Taigi, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visus nuteistajam M. L. skiriamos bausmės parinkimui reikšmingus duomenis ir tinkamai taikė BK 41 ir 54 straipsnius. Todėl teisėjų kolegija sutinka tiek su nuteistajam parinktomis bausmėmis, tiek su jos dydžiais.
27. Nuteistasis M. L. taip prašo taikyti jam BK 75 straipsnio 3 dalį ir iš dalies atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Visgi būtina pažymėti, kad, be kita ko, laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo (BK 75 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiai išvadai pagrindo šiuo atveju nėra. Svarstant BK 75 straipsnio taikymo galimybes nuteistajam M. L., svarbūs bylos duomenys apie praeityje jo padarytas nusikalstamas veikas ir už jų padarymą taikytų bausmių jam poveikis. Kaip jau minėta, M. L. ne kartą teistas – naujos nusikalstamos veikos padarytos dar neišnykus teisumui. Iš šių duomenų darytina išvada, kad nuteistasis savo nusikalstamų polinkių nesistengia pakeisti, jam sudėtinga laikytis visuomenėje nustatytų taisyklių, jis elgiasi neteisėtai. Kaip minėta, M. L. elgesio nepakeitė ir jam taikytos griežtos baudžiamosios teisės priemonės – laisvės atėmimas, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas. Šių institutų taikymas nuteistajam nebuvo sėkmingas jo reintegracijos į visuomenę procese bei bausmės tikslų pasiekimui. Nuteistojo nusikalstamam elgesiui neturėjo teigiamos įtakos ir jo apeliaciniame skunde nurodomi turimi socialiniai ryšiai. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas tik asmeniui, kuris išties įtikina, jog pasitikėjimas juo gali būti pagrįstas ir rezultatyvus. Šiuo atveju nuteistasis nepasinaudojo galimybe įrodyti, kad jis padarė teigiamas išvadas iš savo ankstesnio teistumo ir esmingai pakeitė savo gyvenimą pozityvia linkme. Taigi prašymas taikyti nuteistajam BK 75 straipsnio 3 dalį negali būti tenkinamas.
28. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam M. L. bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį už apeliaciniame skunde akcentuojamas nusikalstamas veikas, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę. Nuteistajam paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, ji atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Teisėjų kolegijai nėra jokio pagrindo manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti iš dalies atidedant nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Taigi keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo M. L. apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistųjų M. L. ir J. V. apeliacinius skundus atmesti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu į bausmės laiką M. L. įskaityti laiką išbūtą suėmime nuo 2020-06-15 iki bausmės vykdymo pradžios.
Kardomąją priemonę –suėmimą pradėjus vykdyti bausmę panaikinti.