- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-15
- Bylos Nr.
- e2A-566-278/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-00086-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė, Birutė Valiulienė, Zina Mickevičiūtė
- Ieškovas
- D. B.
- Atsakovas
- A. U.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zinos Mickevičiūtės, Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1159-940/2019 pagal ieškovo D. B. ieškinį atsakovei A. U., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, akcinei bendrovei (toliau ir AB) „Swedbank“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. B. prašė teismo priteisti iš atsakovės A. U. 13830,07 Eur skolą, kaip kompensaciją už antstolio S. R. išieškotas pinigines sumas kreditorės AB „Swedbank“ naudai, vykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, jog (duomenys neskelbtini) šalys sudarė santuoką, kurios metu 2006-09-28 su AB „Swedbank“ sudarė kredito sutartį buto, esančio (duomenys neskelbtini) remontui, o kredito grąžinimas buvo užtikrintas minėto buto, priklausiusio jam asmeninės nuosavybės teise, įkeitimu. Iš gautos paskolos buvo pastatytas namo priestatas, garažas, pakeista elektros instaliacija, santechnika, langai, stogas, trinkelėmis išklotas kiemas, be to, atsakovei buvo skiriamos lėšos jos asmeninių poreikių tenkinimui. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-09-14 sprendimu, abiejų sutuoktinių bendru sutikimu santuoka buvo nutraukta, atsakovei piniginė kompensacija nebuvo mokėta, nes namas (butas) ir žemė sklypas buvo jo asmeninė nuosavybė, tačiau bute atsakovei leista gyventi ir po santuokos nutraukimo. Šalims nevykdant sutartinių įsipareigojimų AB „Swedbank“, pradėtas priverstinio vykdymo procesas. Iš varžytynių pardavus butą, AB „Swedbank“ buvo pervesta 22 886,04 Eur, išieškotos 1 113,96 Eur vykdymo išlaidos, o pardavus jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą, bankui pervesta 3 849,21 Eur bei išieškotos 295,79 Eur vykdymo išlaidos. Iš atsakovės darbo užmokesčio kreditorei buvo išieškota tik 484,83 Eur. Nurodė, kad vykdė solidariąją prievolę AB „Swedbank“, todėl turi teisę reikalauti iš atsakovės priteisti ½ dalį iš jo išieškotų piniginių lėšų.
Atsiliepimas
3. Atsakovė A. U. prašė ieškinį atmesti ir iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad kredito sutartimi gautos lėšos buvo panaudotos ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimui ir nors ji naudojosi tam tikrais patogumais, tačiau iš esmės buvo pagerintas ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas, kuris santuokos metu nebuvo dalinamas ir su visais pagerinimais liko ieškovui. Teigė, kad atskirų susitarimų dėl įsipareigojimų vykdymo tvarkos su ieškovu nesudarė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Pirmosios instancijos teismas 2019-05-13 sprendimu ieškovo D. B. ieškinį atmetė, iš ieškovo priteisė 300 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei A. U. ir 9,50 Eur pašto išlaidas valstybės naudai.
5. Teismas nustatė, kad santuokoje šalys su AB „Swedbank“ (AB „Hansabankas“ teisių ir pareigų perėmėja) 2006-09-28 sudarė kredito sutartį Nr. 06-073555-FA (su vėlesniais jos papildymais ir pakeitimais), pagal kurią šalims buvo suteiktas 34 931,81 Eur kreditas buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), remontui. Prievolės užtikrinimui butas buvo įkeistas bankui, kuris, kaip ir 333/591 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise, pagal 2007-08-29 paveldėjimo liudijimą, priklausė ieškovui D. B.. Nustatė, kad šalių santuoka 2016-09-14 sprendimu nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutarimu, o santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 4 punktu šalys sutarė, kad prievolė pagal 2006-09-28 kredito sutartį Nr. 06-076555-FA lieka solidaria ir kreditorei grąžinama nekeičiant kredito sutarties sąlygų.
6. Nustatė, kad nuo 2015-12-14 antstoliui vykdant išieškojimą iš skolininkų D. B. ir A. U., pardavus ieškovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, išieškota 28 145 Eur ir 2018-04-10 skolos likutis sudarė 5 753,65 Eur, bendra išieškoma skola 6 002,75 Eur. Nurodė, kad negrąžinto kredito dalis yra išieškoma iš atsakovės darbo užmokesčio ir 2018-05-23 išieškotojai pervesta 484,83 Eur.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad po santuokos nutraukimo atsakovė su šeima gyveno bute (duomenys neskelbtini), iki turtas buvo išvaržytas.
8. Vadovaudamasis šalių pasirašytos kredito sutarties nuostatomis, teismas atmetė atsakovės teiginius, kad tarp jos ir AB „Swedbank“ susiklostė laidavimo, o ne paskoliniai santykiai bei konstatavo, kad šalys įgijo solidariąją prievolę kreditorei. Nurodė, kad nutraukus santuoką bendru sutarimu sutuoktinių turto balansas nebuvo sudarytas, prievolė tarp buvusių sutuoktinių nebuvo padalinta, todėl šalys išliko solidarios prievolės subjektai ir dėl to nėra ginčo. Duomenų apie tarpusavio susitarimus dėl prievolės vykdymo ar tarpusavio susitarimus dėl kompensacijos išmokėjimo po santuokos nutraukimo, byloje nėra.
9. Nustatė, kad bylos duomenys patvirtina, jog šalims gyvenant santuokoje, jos iš esmės įmokų pagal kredito sutartį nemokėjo. Nutraukiant santuoką jau buvo leista vykdyti išieškojimą iš įkeisto turto, buvo užvesta vykdomoji byla Nr. 0102/15/01965. Duomenų apie tai, kad ieškovas D. B. gera valia dengė kreditą gyvenant šalims santuokoje ir po santuokos nutraukimo, teismui nepateikta.
10. Atsižvelgęs į Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-09-14 sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismas sprendė, kad vien ta aplinkybė, jog ginčo šalys po santuokos nutraukimo išliko solidariai atsakingos kreditorei, savaime nereiškia, kad bendraskolių šios solidariosios prievolės dalys yra lygios ir būtina įvertinti, ar po santuokos nutraukimo nepakito solidariųjų bendraskolių tarpusavio prievolės.
11. Šalių paaiškinimais, liudytojų Z. A., J. B. parodymais teismas nustatė, kad gauta paskola buvo panaudota buto remontui ir jo pagerinimui, buvo tvarkoma aplinka, kiemas, pastatytas priestatas, garažas, pakeista santechnika, elektros instaliacija, renovuota namo išorė, pakeisti buto langai, nebuvo baigti tik vidaus remonto darbai. Visi aplinkos tvarkymo darbai vyko žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris asmeninės nuosavybės teise priklausė ieškovui. Teismas nurodė, jog nors byloje nėra pateikta duomenų kiek tiksliai pakito nekilnojamojo turto vertė (buto ir žemės sklypo) po atliktų pagerinimų, kuriems buvo panaudotas gautas kreditas, tačiau abi ginčo šalys pripažino ir iš esmės neginčijo, kad už gautą paskolą ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausęs nekilnojamas turtas buvo iš esmės pagerintas, o gautos lėšos panaudotos ne tik buto remontui, bet ir aplinkos, kiemo tvarkymui.
12. Teismas sutiko su ieškovo atstovo pozicija, kad santuokos metu ieškovui priklausęs turtas buvo laikomas šeimos turtu ir paskola buvo imama šio turto pagerinimui, todėl atsakovė tam tikrus buities pagerinimus, gavus kreditą, turėjo patirti ir patyrė, nes šeima gyveno šiame bute.
13. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog esminė aplinkybė yra ta, kad nutraukus santuoką kompensacija už atliktus pagerinimus ar kompensacija už prievolės vykdymą bankui, atsakovei nebuvo priteista. Aplinkybių, kad atsakovei po santuokos nutraukimo atiteko tam tikras turtas, kuris buvo įgytas ar pagerintas kredito pagrindu, ar priteista kompensacija už asmeninės nuosavybės teise ieškovui priklausiusį turtą, kuris šalims gyvenant santuokoje buvo pagerintas, ieškovas neįrodė.
14. Nurodė, jog nors po santuokos nutraukimo iki priverstinai išvaržant įkeistą butą atsakovė su šeima bute gyveno, tačiau tai nesudaro pagrindo spręsti, kad po santuokos nutraukimo atsakovei atiteko tam tikras turtas ar kompensacija už atliktus pagerinimus. Byloje pateiktas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nesant kitų leistinų objektyvių įrodymų, taip pat nepatvirtina, kad virtuvės baldų komplektas buvo įgytas už paskolos sumą ir po santuokos nutraukimo atiteko būtent atsakovei.
15. Teiginius apie kredito sutarties pasirašymo metu ieškovo taikytą psichologinį spaudimą atsakovei vertino, kaip neturinčius esminės reikšmės ginčo sprendimui, nes sudaryta kredito sutartis nėra pripažinta negaliojančia ar nuginčyta.
16. Pažymėjo, kad ieškovas laisva valia prisiimdamas prievoles, prisiėmė riziką dėl kilusių pasekmių, t.y., priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto ir jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto. Nurodė, jog ieškovas privalėjo įvertinti, kad tinkamai nevykdant kredito sutarties, kurio paskirtis buvo iš esmės pagerinti jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą, įkeistas turtas gali būti išvaržytas. Konstatavo, jog ieškovui tinkamai vykdant įsipareigojimus bankui, įvykdytų įsipareigojimų suma būtų didėjusi tik jam priklausančio turto dalis, o atsakovei įvykdžius solidarios prievolės bankui dalį, jai priklausančio turto vertė nekito, nes nekilnojamasis turtas, nutraukiant santuoką, nebuvo dalintas, liko asmenine ieškovo nuosavybe.
17. Teismas darė išvadą, kad pardavus iš varžytynių ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą, kuris buvo pagerintas solidariosios prievolės pagrindu ir atsakovei, nutraukus santuoką, negavus jokios kompensacijos, šalims šio turto nesidalinus, kartu buvo išspręstas ir solidariųjų skolininkų tarpusavio atsiskaitymo klausimas taip, kad ieškovas netenka regreso tvarka reikalauti iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusio ir išvaržyto turto išieškotos skolos dalies iš kito solidariojo skolininko.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
18. Apeliaciniu skundu ieškovas D. B. prašo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti.
19. Nurodo, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas diskriminavo jį bei nepagrįstai ir nesąžiningai išaiškino ginčo šalių santuokos nutraukimo pasekmių sutartį (CK 6.193 straipsnio 1 dalis).
20. Teigia, kad pagal skundžiamame sprendime išdėstytus motyvus, regreso teisės, kylančios iš solidarios prievolės kreditoriui, jis būtų nepraradęs jei, nutraukiant santuoką, šalys būtų pasidalinusios jam priklausantį nekilnojamąjį turtą. Mano, jog sprendime išdėstyta motyvacija neatitinka žmogaus subjektinių teisių sampratos ir yra akivaizdžiai diskriminacinė. Nurodo, kad teismas negynė jo teisių, vadovaudamasis vien aplinkybe, kad jis turėjo nekilnojamojo turto, o atsakovė tokio turto neturėjo.
21. Teigia, kad teismas ne tik be pagrindo aiškino šalių santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, bet ir aiškino ją nesąžiningai, pažeisdamas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas pagrindines sutarčių aiškinimo taisykles. Nurodo, kad aiškindamas santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, teismas modifikavo sutartį, primesdamas šalims sutarties nuostatas, dėl kurių šalys nesitarė ir nekėlė viena kitai reikalavimų. Tvirtina, kad teismas nusprendė, jog atsakovė turėjo teisę į kompensaciją dėl nekilnojamojo turto ir (ar) jo pagerinimų, o jai negavus kompensacijos už nekilnojamąjį turtą, jis neteko regreso teisės. Be to, teismas nepagrįstai išaiškino, kad jis neįrodė, jog atsakovei atiteko kompensacija už turto pagerinimus. Tokia išvada prieštarauja šalių bylos vedimo pozicijai ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėms.
22. Tvirtina, kad atsakovė reikalavimų dėl kompensacijos už nekilnojamojo turto pagerinimus nereiškė. Jei atsakovė keltų ar kada nors kels jam ieškinį dėl kompensacijos už pagerinimus, įrodinėjimo pareiga dėl patirtų išlaidų teks būtent jai, o ne jam. Be to, šalims nebuvo būtina įrodinėti, kad atsakovė negavo kompensacijos už nekilnojamojo turtą ar jo pagerinimus, nes šalys to neginčijo. Mano, kad kompensacijos gavimo ar negavimo aplinkybė negalėjo būti pagrindu ieškinį tenkinti ar atmesti. Lygiai taip pat kaip ir aplinkybė dėl jo turimo turto.
23. Nurodo, kad sprendimas pažeidžia lygiateisiškumo principą, nes tuo atveju, jei vykdymo procese bus išieškomos piniginės sumos iš atsakovės, jai niekas neužkirs kelio reikšti prieš jį regresinį ieškinį CK 6.9 straipsnio 1 dalies pagrindu. Tuo tarpu jis negalės reikšti tuo pačiu pagrindu ieškinio atsakovei, jei šis sprendimas įsiteisės.
Atsiliepimas
24. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. U. prašo sprendimą palikti nepakeistą.
25. Nurodo, kad darydamas išvadas dėl bendraskolių solidariosios prievolės dalių, nutraukus šalių santuoką, teismas ne modifikavo ginčo šalių santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, primesdamas šalims sutarties nuostatas, dėl kurių šalys nesitarė ir nekėlė viena kitai reikalavimų, kaip apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, o vadovavosi šalių pasirašyta santuokos nutraukimo pasekmių sutartimi, kaip įrodymu šioje byloje. Tvirtina, kad pats ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, jog namo dalis ir žemės sklypas buvo jo asmeninė nuosavybė, todėl jis net neketino po santuokos nutraukimo šio turto dalintis, o paskola buvo paimta šio turto pagerinimui.
26. Teigia, kad paskola buvo paimta ne šeimos turto išlaikymui, o ieškovo asmeninio turto pagerinimui, todėl naudą gavo vienas ieškovas. Nurodo, kad faktinės aplinkybės patvirtina, jog paėmus paskolą bendro turto nebuvo sukurta ar įgyta, o ieškovas laisva valia prisiimdamas prievoles, prisiėmė riziką dėl kilusių pasekmių, t.y., priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto ir jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, o ji prisiėmė riziką grąžinti paskolą solidariai bankui, jeigu įkeisto turto neužteks kreditui grąžinti. Vien todėl, kad paskola paimta santuokos metu, nereiškia, kad ši prievolė yra solidari sutuoktinių santykiuose.
27. Nurodo, kad priteisus iš jos ieškovui prašomą sumą, D. B. nepagrįstai praturtėtų jos sąskaita, nes kompensuotų puse prarasto asmeninio turto vertės, taip pabloginant ir taip sunkią jos padėtį, negavus iš paimtos paskolos jokios asmeninės naudos, o po santuokos nutraukimo negavusi ir turto dalies. Be to, tvirtina, kad ieškovui išvykus iš Lietuvos, likusią skolos dalį antstolis išieško iš jos darbo užmokesčio.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas D. B. apeliaciniu skundu, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, skundžiamą sprendimą, apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį išdėstytus teisinius argumentus, konstatuoja, jog, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, išsamiai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
30. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti ieškovo D. B. ieškinį dėl skolos priteisimo regreso tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.
31. Iš bylos duomenų matyti, kad 2006-09-28 šalys ir AB bankas „Hansabankas“ (teisių perėmėja AB „Swedbank“) sudarė paskolos sutartį būstui, esančiam (duomenys neskelbtini), remontuoti ir pagal šią sutartį (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) šalims buvo suteiktas 34 931,81 Eur kreditas, kuris turėjo būti grąžintas iki 2026-08-30. Nustatyta, kad kredito grąžinimas buvo užtikrintas D. B. asmeninės nuosavybės teise priklausiusio buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio remontui šalys ir ėmė paskolą, įkeitimu (hipoteka). Šalys įgijo solidariąją prievolę kreditorei AB „Swedbank“ ir apeliaciniu skundu šios prievolės solidarumas nėra kvestionuojamas. Byloje nekilo ginčo, kad gautas kreditas buvo panaudotas D. B. asmeninės nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto esminiam pagerinimui – buto remontui, aplinkos ir kiemo tvarkymui.
32. Nustatyta, kad vykdant priverstinį negrąžinto kredito išieškojimą iš skolininkų, buvo parduotas asmeninis D. B. priklausantis nekilnojamasis turtas ir gautomis lėšomis iš dalies padengtas banko kreditas, apmokėtos vykdymo išlaidos, o nepadengto kredito dalies išieškojimas šiuo metu nukreiptas į atsakovės A. U. darbo užmokestį. Apeliantas nurodo, kad pardavus jam priklausiusį asmeninį turtą, atsakovė privalo jam sumokėti 13 830,07 Eur (teismas sprendė, jog yra įsivėlusi aritmetinė klaida ir pusė sumos sudarytų 13 830,09 Eur).
33. Civilinio kodekso 6.6 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 straipsnio 7 dalis), kadangi vieno solidariojo skolininko įvykdyta prievolė baigiasi tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnis). Kartu toks solidariąją prievolę ar jos dalį įvykdęs skolininkas perima kreditoriaus teises ir įgyja teisę pareikšti regresinį, t.y., atgręžtinį, reikalavimą kitiems solidariesiems bendraskoliams. Pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Minėta norma taikytina solidariajam skolininkui įvykdžius tiek visą solidariąją prievolę, tiek jos dalį. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų.
34. Byloje nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-09-14 sprendimu nutraukiant šalių santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtinant šalių santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, solidari sutuoktinių prievolė AB „Swedbank“ nebuvo dalijama ir keičiama, buvę sutuoktiniai liko bendraskoliai, o vykdant priverstinį išieškojimą, 2017-01-04, 2018-02-14 varžytynėse buvo parduotas apeliantui D. B. priklausantis asmeninis turtas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sutuoktiniai yra solidarieji skolininkai prieš kreditorių (išoriniuose santykiuose), o vidiniuose tarpusavio santykiuose nėra draudžiama nustatyti, kokią skolos dalį mokės kiekvienas iš sutuoktinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010-05-20 nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Kaip minėta, šalys ir po santuokos nutraukimo išliko solidariai atsakingos kreditorei pagal kredito sutartį, taip užtikrindamos kreditorės interesų apsaugą, tačiau sprendžiant D. B. pareikštus reikalavimus atsakovei vertintina, ar santuokos nutraukimo byloje teismo sprendimu nebuvo modifikuoti vidiniai tarpusavio skolininkų santykiai, jų apimtis.
35. Iš 2016-09-14 sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties matyti, kad santuokos metu šalys įsigijo 725 Eur vertės automobilį, kuris bendru sutarimu paskirtas atsakovei. Joks kitas turtas į bendrą dalintino sutuoktiniams jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto balansą įtrauktas nebuvo, jokie sutuoktinių tarpusavio susitarimai dėl kompensacijos išmokėjimo atsakovei ar pan., sudaryti nebuvo, o teismo posėdyje D. B. nurodė, kad butas ir žemės sklypas (kurie po santuokos nutraukimo, t.y., 2017-01-04 ir 2018-02-14 iš varžytynių buvo parduoti vykdant priverstinį išieškojimą) yra jo asmeninė nuosavybė, t.y. paveldėtas. Kad banko suteikto kredito dalį būtų panaudojusi atsakovė savo asmeninėms reikmėms, ar šalys būtų įsigijusios kokio nors turto (išskyrus D. B. turto pagerinimą), duomenys nebuvo pateikti (CPK 178 straipsnis).
36. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad iš varžytynių pardavus įkeistą D. B. asmeninės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą, kuris buvo pagerintas solidariosios prievolės pagrindu ir, nutraukiant santuoką, atsakovei negavus jokios kompensacijos už asmeninio turto pagerinimą, t.y., šalims šio turto nesidalinus, kartu buvo išspręstas ir solidariųjų skolininkų tarpusavio atsiskaitymo klausimas taip, kad D. B. netenka regreso tvarka reikalauti iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusio ir išvaržyto turto išieškotos skolos dalies iš kito solidariojo skolininko – atsakovės. Esant tokiai faktinei situacijai nėra pagrindo sutikti, jog vien tai, kad ginčo šalys po santuokos nutraukimo išliko solidariai atsakingos kreditorei, savaime reiškia, kad bendraskolių solidariosios prievolės dalys yra lygios. Tuo labiau, kad apeliantui tinkamai vykdant prievoles, priverstinis vykdymas net nebūtų buvęs pradėtas, o minėtą turtą jis būtų išsaugojęs. Teismas pagrįstai nurodė, kad tinkamai vykdant įsipareigojimus bankui, įvykdytų įsipareigojimų suma būtų didėjusi tik D. B. priklausančio asmeninio turto dalis, nes nekilnojamasis turtas, nutraukiant santuoką, nebuvo dalinamas.
37. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas modifikavo šalių santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, primesdamas šalims sutarties nuostatas, dėl kurių šalys nesitarė ir nekėlė viena kitai reikalavimų, t.y., kad atsakovė turėjo teisę į kompensaciją dėl nekilnojamojo turto ir (ar) jo pagerinimų, o kadangi jos negavo – ieškovas neteko regreso teisės. Iš skundžiamo sprendimo turinio akivaizdu, jog teismas tik konstatavo (nustatė), jog šalys į bendro dalintino turto balansą, santuokos nutraukimo metu, buvo įtraukę tik automobilį, kaip santuokos metu įgytą turtą, tuo tarpu vėliau iš varžytynių parduotas turtas, kaip ir turtas, kurio pagerinimui šalių santuokos metu buvo suteiktas kreditas, nebuvo dalinamas, už D. B. liekančius pagerinimus atsakovei nebuvo išmokėta jokia kompensacija. Toks faktinės situacijos tarp šalių konstatavimas nereiškia nei sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių plečiamojo aiškinimo, nei jos nuostatų modifikavimo, todėl minėti apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
38. Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo teiginiais, jog priimtas sprendimas diskriminuoja apeliantą dėl jo turėto nekilnojamojo turto bei suteikia teisę atsakovei, išmokėjus dalį kredito, ateityje reikšti jam regresinį ieškinį. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teisme vykusio proceso metu nepagrįstai būtų buvę varžomos apelianto teisės ar, kad atsakovei būtų buvę suteiktos nepagrįstos privilegijos, ar pan., tokių duomenų nėra pateikta ir su apeliaciniu skundu. Aplinkybė, jog teismas skirtingai nei apeliantas aiškino susidariusią faktinę situaciją bei teisės normas, reglamentuojančias bendraskolių tarpusavio prievolių dalis, ir priėmė jam nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, kad apeliantas kokiu nors pagrindu, šiuo atveju, kaip tvirtinama skunde, dėl turėto nekilnojamojo turto, buvo diskriminuojamas. Teismas įvertina aplinkybę, kad AB „Swedbank“ suteiktas kreditas, pardavus apeliantui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, nėra pilnai grąžintas ir negrąžinto kredito dalis išieškoma iš atsakovės. Ar iš jos darbo užmokesčio išskaičiavus bankui likusios skolos dalį, kurios D. B. negrąžina, A. U. ateityje gali reikalauti, kad D. B. padengtų bankui jos sumokėtą sumą ir ar šios bylos sprendimas turės reikšmės procesiniam sprendimui kitose bylose, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tarpusavio atsiskaitymų tvarkos teismas šiuo sprendimu nekeičia.
39. Apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-08-02 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2012, nagrinėtos bylos aplinkybės yra labai panašios į šioje byloje esančią situaciją ir teismui priėmus priešingą sprendimą, nei, kad buvo priimtas kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje, patvirtinamas skundžiamo sprendimo nepagrįstumas. Kasacine tvarka nagrinėtoje byloje iš tiesų buvo tenkintas vieno iš solidariųjų skolininkų ieškinys kitam skolininkui dėl kreditoriui sumokėtų lėšų priteisimo regreso tvarka, tačiau minėtoje byloje teismų sprendimais buvo konstatuota, jog paskola buvo panaudota bendram turtui įsigyti ir šis turtas nebuvo išskirtas kaip ieškovui asmenine nuosavybės teise priklausantis turtas, tačiau abiejų sutuoktinių valia buvo įtrauktas į bendrą dalytino sutuoktiniams jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto balansą, t.y. už paskolintas lėšas įgytas turtas buvo laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kuri santuokos nutraukimo byloje, pagal šalių pateiktą susitarimą teismo sprendimu buvo tarp jų padalintas. Taigi, esant kitokiai faktinei situacijai tarp šalių, nei, kad skundžiamame sprendime, kitaip buvo išspręsti ir teisės į regresą klausimai.
40. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).
41. Dėl paminėtų motyvų, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas bei priėmė motyvuotą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
42. Atmetus apelianto D. B. apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teisme patirtos jo bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos (CPK 93 straipsnis). Nors atsakovė A. U. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, tačiau jas pagrindžiančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.