Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Vidmanto Skabursko apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Nuosprendžiu tenkintas Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš V. Š. priteista 92,79 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.1. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 241 straipsnio 2 dalies, 242 straipsnio 1 dalies nuostatas, neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl to byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados, argumentai ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Vidmanto Skabursko apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

7. Įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

8. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-211-628/2022).

9. Patikrinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatuotina, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kokius nurodo apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas, neturi.

12. Teisėjų kolegija, vertindama nuteistojo parodymus procese, pažymi, kad šie parodymai nebuvo nuoseklūs, kito. 2022 m. vasario 26 d. atvykusiems apžiūrėti įvykio vietą policijos pareigūnams V. Š. nurodė, jog abu su M. P. griuvo užkliuvę už kilimo. Šios aplinkybės užfiksuotos į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų kūno kamerų (daiktų) apžiūros protokole (1 t., b. l. 28–30). Apklausiamas įtariamuoju 2022 m. kovo 28 d., V. Š. parodė, jog, išgirdęs kritimo garsą, grįžęs į koridorių pamatė besikeliantį nuo žemės M. P., kuris užkliuvo už suvynioto kilimo ir nukrito ant įrankių, kurie buvo sudėti ant žemės koridoriuje. T. Ž. šalia nukentėjusiojo nebuvo (buvo virtuvėje) (1 t., b. l. 181–184). Teisiamajame posėdyje, minėta, nuteistasis teigė, jog, grįžęs į koridorių, pamatė T. Ž., padedantį atsikelti nuo žemės M. P..

13. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo parodymai proceso metu buvo nuoseklūs. M. P. teisme parodė, kad išgertuvių metu susiginčijo su V. Š. dėl to, kad šis jo sugyventinei N. Ž. rašė SMS žinutes dėl atsiskaitymo už skolą natūra. V. Š. bandė įspirti jam į tarpkojį, tačiau nepavyko, nes jis (nukentėjusysis) nuteistojo koją „pagavo“. Tuomet jie koridoriuje susistumdė. V. Š. paėmė jam (M. P.) už kapišono ir pargriovė ant žemės, čiupo už kaklo, o kita ranka į dešinę akį kišo pirštus. Įrankiai buvo padėti kitame koridoriaus šone, už metro, o gal ir daugiau, nuo tos vietos, kur jis su V. Š. buvo pargriuvę ant žemės. Į įrankius jis (M. P.) negalėjo atsitrenkti, nes V. Š. laikė jį už kapišono ir galvos. Į namus jį parvedė T. Ž., kuriam pasakė, kad V. (Š.) griebė jam (M. P.) už akies, kurios vos neiškabino. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad M. P. įvykio metu buvo neblaivus ir prisiminti visų įvykio aplinkybių teisingai negali, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo parodymai teisme atitinka aplinkybes, kurias M. P. nurodė, apklausiamas apie įvykį pareiškimo pateikimo policijos įstaigai metu, o būtent: kad išgertuvių metu kilo žodinis konfliktas dėl V. Š. pasiūlymo jo (M. P.) sugyventinei už skolą su juo pergulėti; kilus konfliktui, V. Š. spyrė jam (nukentėjusiajam) į tarpkojį, tačiau jis spėjo pagauti V. Š. už kojos ir jį nuo savęs atstūmė. Tuomet apsisuko, ėjo link durų ir pajuto, kaip pribėgęs V. (Š.) iš už nugaros sugriebė jam už bliuzono gobtuvo, pervertė ant žemės ir, kaire ranka apkabinęs jo kaklą, dešinės rankos pirštu dūrė į akį ir stipriai ėmė ją spausti, dėl to jam buvo sukeltas fizinis skausmas (1 t., b. l. 5–11). Iš esmės analogiškus parodymus nukentėjusysis davė parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 48–50), taip pat akistatos su V. Š. metu (1 t., b. l. 189–192). M. P. parodymus dėl nuteistojo prieš jį panaudoto fizinio smurto netiesiogiai patvirtina liudytojos N. Ž. parodymai. Teisiamajame posėdyje liudytoja parodė, kad M. P. į namus parvedė jos brolis T. Ž.. M. (P.) atrodė baisiai – dešinioji jo akis atrodė taip, tarsi buvo mėginta ją draskyti, buvo kruvinas žandas, sudraskytas megztinis, nuo jo nuplėštas kapišonas. M. (P.) jai papasakojo, kad su V. Š. susiginčijo dėl jos (N. Ž.), kilo muštynės, V. (Š.) prispaudė M. (P.) prie žemės ir bandė išlupti akį. Tas pačias aplinkybes N. Ž. nurodė ir apklausiama liudytoja ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 59–61). Teisiamajame posėdyje liudytojas T. Ž., po įvykio parvedęs nukentėjusįjį namo, parodė matęs nubrozdinimą ties M. P. dešine akimi, žemiau akies; pasak liudytojo, iš pradžių akis normaliai atrodė, tačiau einant paraudonavo, buvo matyti akies kraujagyslės. T. Ž. teisme taip pat nurodė girdėjęs, kaip M. P. šūkavo, kad V. Š. bandė jam akį išrauti.

14. Liudytojo T. Ž. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip nepatikimus ir, darydamas išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių, jais nesivadovavo. T. Ž. teisiamajame posėdyje nurodė, kad nuteistasis fizinio smurto prieš M. P. nenaudojo, nukentėjusysis, eidamas pro duris, užkliuvo už kilimo. Jis pats (T. Ž.) nematė, kaip M. (P.) užkliuvo, tačiau išgirdo kritimo garsą. Nuėjęs pažiūrėti, pamatė nukentėjusįjį, gulintį veidu prie medžiui pjauti skirto įrankio. V. Š. tuo metu rakino laukujes duris, į koridorių, pasak T. Ž., atėjo, išgirdęs kritimo garsą. Tačiau T. Ž. ir nuteistojo parodymai dėl konflikto kilimo priežasties ir įvykio eigos nesutampa. V. Š., kaip ir nukentėjusysis M. P., teisme nurodė, jog konfliktas kilo dėl SMS žinutės. Tuo tarpu T. Ž. teisme tvirtino, kad pas V. Š. jokios kalbos apie N. (Ž.) ar žinutes nebuvo. Taip pat teigė, jog M. P. puolė V. Š., norėjo sučiupti už „maikės“, o jis neleido, įsikišo tarp jų ir prirėmė M. prie sienos. Nei nuteistasis, nei nukentėjusysis tokių aplinkybių nenurodė. Be to, liudytoja N. Ž. teisme nurodė po įvykio gavusi iš T. Ž. žinutę, kurią pateikė į bylą. Baudžiamosios bylos duomenimis, iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini), abonentas „(duomenys neskelbtini)“, 2022 m. vasario 22 d. 20.20 val. buvo atsiųsta SMS žinutė: „Vos M. nepalaide. Pats užsišoko“ (1 t., b. l. 62–63). Liudytoja N. Ž. teisme taip pat parodė, kad jos broliai T. ir T. Ž., mama A. Ž. labai dažnai susitinka su V. Š., mama ir T. nuolat būna pas V. Š.. Pasak liudytojos, jos brolis T. Ž., būdamas neblaivus, kelis kartus buvo pas ją atėjęs ir, daužydamas duris, reikalavo, kad M. (P.) „atsiimtų“ parodymus. Kad neitų į teismą, atsiimtų kaltinimus, jos prašė ir mama A. Ž. Šias liudytojos nurodytas aplinkybes patvirtina į bylą pateiktas N. Ž. ir liudytojos A. Ž. susirašinėjimas trumposiomis SMS žinutėmis (2 t., b. l. 91–96).

16. Specialisto išvada ir ją pateikusio specialisto paaiškinimai yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo vertinamas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas ištyrė specialisto išvadas ir jas pateikusio specialisto (teismo medicinos eksperto) paaiškinimus bei įvertino juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Nuteistojo parodymai procese kito, liudytojo T. Ž. parodymus teismas pagrįstai pripažino nepatikimais. Tuo tarpu nukentėjusiojo M. P. parodymai buvo nuoseklūs, nekito, juos netiesiogiai patvirtina liudytojos N. Ž. parodymai, šios liudytojos į bylą pateiktos T. Ž. jai atsiųstos trumposios SMS žinutės turinys, taip pat iš dalies T. Ž. parodymai teisme (girdėjo, kaip M. P. šūkavo, kad V. Š. bandė jam akį išrauti). Minėtų įrodymų visuma atitinka specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (išvados 1 punktas) nurodytą nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mechanizmą. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teisingai ir motyvuotai nusprendė, jog V. Š. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, išgertuvių metu, tyčia pargriaudamas nukentėjusįjį M. P. ant grindų bei iš už nugaros ranka apkabinęs jį per kaklą, kita ranka durdamas jam pirštu į dešinę akį ir stipriai ją spausdamas, padarė nukentėjusiajam M. P. kraujosruvą dešinės akies obuolio odenoje, odos nubrozdinimus dešinėje kaktos ir skruosto srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

17. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako ir tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas nežymiai sužalojo žmogų. Baudžiamojo įstatymo požiūriu baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla tiek tiesioginės, tiek netiesioginės tyčios atveju. Pagal byloje nustatytas aplinkybes V. Š., naudodamas fizinį smurtą prieš M. P., suprato savo veiksmų pobūdį, numatė dėl tokių jo veiksmų galinčius atsirasti pavojingus padarinius (kad nukentėjusysis mažų mažiausiai patirs fizinį skausmą arba jam bus padarytas kūno sužalojimas) ir jų norėjo, todėl veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nuteistojo V. Š. veiksmuose yra visi tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, todėl baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai.

18. Nuteistojo gynėjas skunde nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo atliktas eksperimentas, siekiant nustatyti, ar buvo galima sužaloti M. P. jo nurodytomis aplinkybėmis, be to, teismas nesiaiškino, ant kokio šono gulėjo nukentėjusysis, ką jis prieš save, gulėdamas, matė, ar tikrai V. Š. turėjo rankose metalinį strypą (armatūrą), kokio ilgio jis buvo, kas nuteistojo rankose jį matė, ar M. P. ėjo į tualetą, jei ėjo, tai kokiu laiku, kur tuo metu buvo kiti įvykio dalyviai, ar jie tai matė.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2K-P-89/2014). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, Nr. 2K-524/2014, Nr. 2K-76-942/2017). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Tai, kad nuteistojo gynėjo nurodomi tam tikri įrodymų tyrimo (rinkimo) veiksmai neatlikti, nereiškia, jog šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai įmanoma; taip pat tai nereiškia, kad buvo pažeisti nekaltumo prezumpcijos, rungimosi principai ar kaip nors apribotos nuteistojo procesinės teisės, ar kad teismas neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-507/2017).

21. Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu taip pat prašo atleisti V. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą nutraukti.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad nėra pagrindo atleisti V. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės, pritaikius BK 37 straipsnį.

23. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154/2013, Nr. 2K-153-942/2016, Nr. 2K-93-788/2017, Nr. 2K-186-689/2020, Nr. 2K-36-788/2021 ir kt.). Atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, konkrečioje situacijoje įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

24. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, Nr. 2K-581/2014, Nr. 2K-299-648/2015). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso neturi teisės taikyti BK 37 straipsnį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai, pavyzdžiui, neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, Nr. 2K-128-489/2020, Nr. 2K-36-788/2021 ir kt.).

25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam M. P. nuteistojo veiksmais buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Veika padaryta tyčia pargriovus nukentėjusįjį ant grindų, iš už nugaros ranka apkabinus jį per kaklą, kita ranka duriant pirštu į dešinę akį ir stipriai ją spaudžiant, taip padarant kraujosruvą dešinės akies obuolio odenoje, odos nubrozdinimus dešinėje kaktos ir skruosto srityje. Šie sužalojimai buvo akivaizdžiai matomi (asmens apžiūros protokolas, 1 t., b. l. 81–90), dėl jų nukentėjusysis kreipėsi į medikus. Tokie veiksmai negali būti laikomi nepavojingais, mažareikšmiais, nepadarę žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams. Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra teisinio pagrindo atleisti V. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas.

27. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

28. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. Š. bausmę, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė nesunkų nusikaltimą, veika baigta, padaryta tiesiogine tyčia. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad V. Š. anksčiau teistas 8 kartus (1 t., b. l. 125–134), daugiausiai už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, paskutinį kartą – Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 15 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, taip pat buvo baustas administracine tvarka, dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad V. Š. yra linkęs daryti smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, todėl skyrė jam už padarytą nusikaltimą griežčiausią BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), teismas laisvės atėmimo bausmės trukmę nustatė didesnę už sankcijos vidurkį, t. y. 8 mėnesius laisvės atėmimo.

29. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad V. Š. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, todėl prašo ją pakeisti į baudą.

30. Pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje baudos bausmė nenumatyta. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje nustatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. Be to, BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tik tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

31. Būtinų sąlygų skirti V. Š. švelnesnę bausmę, taikant BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, šioje baudžiamojoje byloje nėra, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas švelninti nuteistajam pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį.

32. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tokį savo sprendimą teismas privalo pagrįsti išimtinių aplinkybių, susijusių su padaryto nusikaltimo pavojingumo ir kaltininko asmenybe, buvimu. Pagal teismų praktiką šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015).

33. V. Š., anksčiau nors ir teistas, o veiką padarė kaip recidyvistas, tačiau byloje nėra duomenų, kad per laiką, praėjusį nuo nagrinėjamos nusikalstamos veikos (nusikaltimas įvykdytas 2022 m. vasario 22 d.), būtų dar kartą nusikaltęs. V. Š. veikos padarymo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo, anksčiau buvo baustas administracine tvarka tik už KET pažeidimus (1 t., b. l. 158–159). Nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo, ir šiuo metu dirba ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., b. l. 105; 3 t., b. l. 25), darbdavio apibūdinamas teigiamai. Nusikaltimas įvykdytas išgertuvių metu, o konfliktas, peraugęs į fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimą, įvykdytas šiam išreiškus nepasitenkinimą dėl SMS žinutės, kurią nuteistasis nusiuntė nukentėjusiojo sugyventinei. Byloje nėra duomenų, kad dėl M. P. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo jo sveikata nebūtų pilnai atsistačiusi ir kad dėl nusikalstamos veikos būtų atsiradę neigiami liekamieji reiškiniai, kurie pakeistų nukentėjusiojo gyvenimo kokybę ateities aspektu. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl šių padarytą nusikalstamą veiką bei nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių V. Š. net ir minimalios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, tiek net ir kitų BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių rūšių paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir pasiektų iš esmės tik vieną tikslą – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas ir nereikalingas. Todėl nuteistajam taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos (nesant BK 62 straipsnyje reikalaujamų sąlygų visumos dėl švelnesnės bausmės skyrimo) ir skirtina švelnesnė bausmės rūšis – 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda (minimali BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte už nesunkų nusikaltimą nustatyta bauda). Paskirtai baudai sumokėti nustatytinas vienerių metų terminas, skaičiuojamas nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos. Dėl to, kas išdėstyta, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai).

34. Dėl teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme

35. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2023 m. vasario 15 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kuria prašoma priteisti valstybei iš V. Š. 93,33 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (3 t., b. l. 33, 34–36). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnio nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama, koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam/nuteistajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-218-1073/2020, Nr. 2K-41-697/2021).

36. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 23 d. nuosprendį apskundė nuteistojo gynėjas. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). V. Š. pats gynėjo nepasirinko, todėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 11 d. nutartimi jam buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas advokatas Vidmantas Skaburskas (3 t., b. l. 17). Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies: pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, V. Š. skiriama švelnesnė bausmės rūšis – bauda. Atsižvelgus į šias aplinkybes, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš V. Š. neišieškomos.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 23 d. nuosprendį pakeisti:

V. Š., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, panaikinti paskirtą bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoniems) mėnesiams ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, skirti jam 50 MGL (2 500 Eur) baudą.

Paskirtai baudai sumokėti nustatyti vienerių metų terminą nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos į pasirinktą Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 6801.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Neišieškoti iš V. Š. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.