Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1, 1.1.7.2.5, 1.1.8.1.1, 1.1.8.6.4, 1.1.8.1.2, 1.2.17.1.3, 1.2.17.3, 2.4.6.1.

2022 m. sausio 7 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Meilučio, Reginos Pocienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir keturiems mėnesiams;

- pagal BK 199² straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 3 dalimis, 5 dalies 5 ir 7 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas iš dalies atidėtas ir nustatyta, kad A. M. privalo po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atlikti šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį, o likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymas atidėtas trejų metų laikotarpiui, viso šio laikotarpio metu įpareigojant: 1) dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi.

Į paskirtą bausmę įskaitytas A. M. laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2021 m. balandžio 25 d. iki 2021 m. birželio 25 d.

A. M. paskirta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra – pratęsta iki bausmės vykdymo pradžios, pradėjus bausmės vykdymą šią kardomąją priemonę nutarta panaikinti.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199 straipsnio 3 dalį ir 199² straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nėra gauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

A. M. pripažintas kaltu ir pagal BK 199 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad jis veikdamas kartu bendrininkų grupe su A. V. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, veikusiais Baltarusijos Respublikos teritorijoje, žinodamas, kad iš Baltarusijos Respublikos teritorijos bus perduotos cigaretės su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, 2021 m. balandžio 24 d. vakare, tiksliai nenustatytu laiku, kartu su A. V. (duomenys neskelbtini) prieigose, prie valstybės sienos ženklo Nr. 1399 pritvirtino prie medžio iš Baltarusijos Respublikos teritorijos permestą lyną (virvę), po ko 2021 m. balandžio 25 d. nuo 00.12 val. iki 01.58 val., nenustatytiems asmenims iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 1399 ir Nr. 1400, t. y. ne per pasienio ir muitinės kontrolės punktą, minėtu lynu (virve) nuleidus 4000 pakelių cigarečių „Fest“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, jas priėmė (paėmė), nukabino nuo lyno (virvės) ir nunešė link (duomenys neskelbtini) kaimo, esančio (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu A. M., veikdamas kartu bendrininkų grupe su A. V. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, veikusiais Baltarusijos teritorijoje, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus – 4000 pakelių cigarečių „Fest“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, kurių bendra vertė įskaitant privalomus sumokėti mokesčius – 13937 Eur ir viršija 250 MGL dydžio sumą, išvengė muitinės kontrolės.

Be to, A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199² straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, pažeisdamas nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punktą, nustatantį, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, 3 punktą, nustatantį, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis nepaženklintus tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių, kai prekės įvežtos iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos nares,

veikdamas bendrininkų grupe su A. V., 2021 m. balandžio 25 d. nuo 00.12 val. iki 01.58 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rajone, priėmė (paėmė) nenustatytų asmenų iš Baltarusijos teritorijos į Lietuvos teritoriją per Lietuvos Respublikos valstybės sieną tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 1399 ir Nr. 1400 lynu (virve) nuleistas 4000 pakelių cigarečių „Fest“, paženklintus Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, kurių bendra muitinė vertė įskaitant privalomus sumokėti mokesčius – 13937 Eur, jas nukabino nuo minėto lyno (virvės) ir nunešė į mišką, esantį šalia (duomenys neskelbtini) kaimo, (duomenys neskelbtini) rajone (koordinatės (duomenys neskelbtini));

tokiu būdu jis, veikdamas bendrininkų grupe su A. V., pažeisdami nustatytą tvarką įgijo ir gabeno akcizais apmokestinamas prekes – iš viso 4000 pakelių cigarečių „Fest“, pažymėtas Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, kurių bendra muitinė vertė įskaitant privalomus sumokėti mokesčius – 13937 Eur ir viršija 250 MGL dydžio sumą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

1. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. nuosprendį dalyje dėl jam paskirtos bausmės pakeisti bei remiantis BK 54 straipsnio 3 dalimi paskirti jam viešųjų darbų bausmę su papildomais įsipareigojimais ar priemonėmis;

2. apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad be realios laisvės atėmimo bausmės nebus įgyvendinti bausmės tikslai, paskirtą bausmę sušvelninti ir paskirti šešių mėnesių laisvės atėmimą;

3. apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad pirmosios instancijos teismo paskirta atlikti šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir likusios bausmės dalies – vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas yra pagrįsti, sumažinti bausmės atidėjimo laikotarpį iki vienerių metų dviejų mėnesių.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apygardos teismas nevisapusiškai atsižvelgė ir įvertino aplinkybes, turinčias reikšmės skiriamos bausmės griežtumui bei tinkamam jos individualizavimui.

Skundžiamame nuosprendyje teismas pagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat nustatė ir vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikimą bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino kitų jo gynėjos teismo posėdyje nurodytų aplinkybių, kurios galėjo turėti įtakos individualizuojant bausmę.

Vieną iš tokių aplinkybių apeliantas nurodo tai, kad dėl šalyje susidariusios situacijos dėl Covid-19 pandemijos jis neturėjo galimybės vykdyti savo individualią veiklą – užsiimti dažymo darbais. Šia veikla jis pradėjo verstis gana neseniai, todėl neturėdamas didelės darbinės patirties jis sunkiai rasdavo užsakymų, todėl buvo priverstas kurį laiką išgyventi tik iš santaupų. Anot apelianto, bandymai ieškotis ir kitokio pobūdžio darbo, buvo nesėkmingi. Todėl būdamas sunkioje finansinėje situacijoje jis ir ryžosi įvykdyti šias nusikalstamas veikas. Apeliantas nesutinka su apygardos teismo teiginiais, kad nusikalstamų veikų darymas yra sąmoningai pasirinktas gyvenimo būdas, nesugebėjimas ir nenoras spręsti kylančių problemų visuomenėje priimtinais būdais. Nuteistasis A. M. pripažįsta, kad praeityje jis buvo teistas už analogiškas nusikalstamas veikas, tačiau atkreipia dėmesį, kad po paskutinio teistumo 2018 m. jis daugiau nei trejus metus nebuvo įvykdęs panašios veikos, stengėsi keisti savo gyvenimą, mokėsi siekdamas įgyti profesinių įgūdžių.

Apelianto teigimu, skirdamas bausmę apygardos teismas neįvertino ir to, kad jis nebuvo padarytų nusikalstamų veikų organizatorius, jokios naudos iš nusikaltimų negavo, o gabentų cigarečių kiekis tik minimaliai viršijo cigarečių kiekį, būtiną inkriminuojant nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnio 3 dalyje. Be to, cigaretės į apyvartą nepateko, taigi, jokios realios žalos valstybei padaryta nebuvo. Teigia, kad visas šias aplinkybes apygardos teismas galėjo įvertinti ir vadovaujantis BK 59 straipsnio 2 dalimi pripažinti atsakomybę lengvinančiomis.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismų praktikoje yra daug pavyzdžių, kuomet už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, esant kur kas didesniam kontrabandinių cigarečių kiekiui buvo paskirtos daug švelnesnės bausmės (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-388-1076/2019).

Apeliantas nurodo, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio galima spręsti, kad apygardos teismas kaip bausmės individualizavimui reikšmingą aplinkybę pripažino tai, kad abi jo padarytos nusikalstamos veikos buvo padarytos tiesiogine tyčia. Apelianto teigimu, toks pirmosios instancijos teismo požiūris neatitinka formuojamos teismų praktikos, kad tiek (tiesioginė) tyčia, tiek ir tikslas gauti turtinę naudą jau savaime yra būdingas finansiniams ar mokestiniams nusikaltimams, tad tokios aplinkybės neturėtų papildomai sunkinti asmens teisinės padėties paskiriant sankciją (BK 2 straipsnio 6 dalis, 60 straipsnio 2 dalis) (jau minėta apeliacinės instancijos teismo nutartis Nr. 1A-388-1076/2019).

Apelianto teigimu, atsižvelgiant į tai, kad jis yra pakankamai jauno amžiaus, turi tam tikrų sveikatos ypatumų, gyvenimo draugę, su kuria planuoja ateitį, galimybę dirbti, jam galėtų būti skirta viešųjų darbų bausmė. Tokiu atveju, jis ne tik atliktų jam teismo paskirtą bausmę, bet ir būtų naudingas visuomenei.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad įvertinus apelianto išdėstytas aplinkybes, atsižvelgus į teisingumo ir proporcingumo principus, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Juolab, kad priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-436-487/2016 yra nurodęs, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos nereikalauja nustatyti tam tikrų ypatingų, neįprastų aplinkybių, šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Anot apelianto, teismų praktikoje galima rasti ne vieną pavyzdį, kuomet vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi net ir už labai sunkių nusikalstamų veikų padarymą vietoj laisvės atėmimo bausmės buvo paskirtos švelnesnės bausmės rūšys (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-231-654/2018, Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 21 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-41-174/2018).

Teismo posėdžio metu nuteistojo A. M. gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje, pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo A. M. apeliaciniame skunde.

Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija savo kaltės, jo padarytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ir šių veikų teisinio kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirtos bausmės rūšimi bei dydžiu. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. alternatyviai prašo, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti jam viešųjų darbų bausmę; paskirtą laisvės atėmimo bausmę sušvelninti ir skirti jam šešis mėnesius laisvės atėmimo; tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra pagrįsta, sumažinti bausmės atidėjimo laikotarpį iki vienerių metų dviejų mėnesių. Teisėjų kolegijos nuomone, šie apelianto prašymai yra nepagrįsti ir negali būti tenkinami.

Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuomet, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pirmiau aptartų baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir nuteistajam A. M. už atskiras nusikalstamas veikas paskyrė savo dydžiu teisingas, BK 41 straipsnio 2 dalies, BK 54 straipsnio ir BK 61 straipsnio 2 dalies reikalavimus atitinkančias bausmes. Skiriant bausmes ir nustatant jos dydžius, atsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, duomenis apie kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Skundžiamu nuosprendžiu A. M. už minėtas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės savo dydžiu nėra aiškiai per griežtos, kaip apeliaciniame skunde teigia nuteistasis. Apeliantui paskirtos bausmės tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Už BK 199 straipsnio 3 dalyje bei 199² straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą baudžiamajame įstatyme numatytos baudos arba laisvės atėmimo iki aštuonerių metų bausmės. Pirmosios instancijos teismas A. M. už BK 199 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką skyrė dvejų metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o už BK 199² straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą – dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. bausmes, kurių dydžiai kur kas mažesnį nei sankcijose numatyti bausmių vidurkiai. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2 dalies, 5 dalies 1 punktu apygardos teismas bausmes subendrino apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę A. M. paskyrė dvejus metus šešis mėnesius laisvės atėmimo. Be to, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu bylą išnagrinėjus sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka paskirta subendrinta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė A. M. buvo paskirta vieneri metai aštuoni mėnesiai laisvės atėmimo.

Skirdamas bausmę A. M. pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). A. M. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas sunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 5 dalis), nusikalstamos veikos baigtos, jomis valstybei turtinė žala padaryta nebuvo, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad disponuojamų cigarečių vertė 250 MGL ribą, numatytą BK 199 straipsnio 3 dalyje, viršijo kiek daugiau nei 28 MGL. Vertinant nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes nustatyta, kad A. M. nevedęs, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, užsiima individualia veikla (t. 1, b. l. 52), ne kartą baustas administracine tvarka, be to, vien tik už pasienio teisinį režimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus (t. 2, b. l. 136–143), anksčiau teistas du kartus už analogiškas nusikalstamas veikas, paskutinį kartą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 21 d. nuosprendžiu jam buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas (t. 2, b. l. 148–151; t. 3, b. l. 1–12, 15–25). Iš VšĮ (duomenys neskelbtini) pažymos apie asmens gydymą matyti, kad A. M. buvo gydytas šioje įstaigoje, diagnozė: (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 32); VšĮ (duomenys neskelbtini) pateiktame 2021 m. gegužės 21 d. medicinos dokumentų išraše/ siuntime nurodyta diagnozė: (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 41). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2021 m. birželio 7 d. specialisto išvadoje Nr. 89TPK-144/2021 nurodyta, kad tyrimui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kad A. M. sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste ar byloje nagrinėjamo įvykio metu būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje, todėl jam nėra pagrindo skirti teismo psichiatrijos ekspertizę (t. 3, b. l. 47).

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, A. M. prašo, kad jam būtų nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte, t. y. kad nusikalstamos veikos buvo padarytos dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties. Pagal formuojamą teismų praktiką, tai reiškia, kad kaltininkui susidėjo tokios gyvenimo aplinkybės, kurios tiesiogiai nulėmė jo elgesį, t. y. vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-194-895/2015, Nr. 2K-138-03/2017 ir kt.). Anot A. M. sprendimą įvykdyti nusikalstamas veikas lėmė sunki jo finansinė padėtis, kuomet dėl besitęsiančio karantino bei neilgos jo kaip dažytojo darbinės patirties jis negavo užsakymų, buvo priverstas gyventi iš santaupų. Teisėjų kolegijos vertinimu sutiktina, kad šalyje susiklosčiusi situacija dėl Covid-19 ligos pandemijos galėjo turėti įtakos A. M. turtinei padėčiai, tačiau įvertinus byloje esančius duomenis nėra pagrindo teigti, kad jo finansinė situacija buvo beviltiška ar labai sunki, nulėmusi nusikalstamų veikų padarymą. Visų pirma, teismų praktikoje net ir ta aplinkybė, kad asmuo konkrečiu metu neturi darbo, laikytina kaip savaime nesudarančia pagrindo pripažinti sunkią ar beviltišką padėtį. Kita vertus, nuteistasis nepateikė jokių duomenų apie savo turimus turtinius įsipareigojimus, tuo laikotarpiu gautas pajamas, įrodančias buvus iš tiesų itin sudėtingą nuteistojo finansinę situaciją. Nuteistasis A. M. yra jauno, darbingo amžiaus, bylos duomenimis nuo 2019 m. birželio 6 d. vykdo individualią veiklą, išlaikytinių neturi, yra nevedęs. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, baudžiamosios bylos duomenys pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad padarytos nusikalstamos veikos – kontrabanda bei neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis nėra atsitiktinės. Kaip jau minėta, nuteistasis praeityje už analogiškas veikas buvo teistas du kartus, paskutinį kartą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 21 d. nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, buvo atidėtas (t. 3 b. l. 15–25), nagrinėjamas nusikalstamas veikas jis įvykdė praėjus tik kiek daugiau nei šešiems mėnesiams nuo jo išregistravimo iš probuojamųjų asmenų duomenų registro (t. 2, b. l. 148–151). Byloje nustatyta ir tai, kad A. M. ne kartą baustas administracine tvarka už pasienio teisinį režimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, paskutinį kartą 2020 m. lapkričio 25 d. (t. 2, b. l. 136–143), jam paskirtų baudų nemoka (t. 2, b. l. 144). Taigi, pasirinktas nusikalstamas elgesio modelis, nagrinėjamu atveju, negali būti pateisinamas sunkia nuteistojo materialine padėtimi. Sutiktina su apygardos teismo nuomone, kad padarytos nusikalstamos veikos, o taip pat ir ankstesni teistumai patvirtina, kad A. M. kontrabandą bei neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis renkasi kaip lengviausią būdą gauti pajamų. Taigi, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

Apeliantas nurodo ir tai, kad jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis gali būti pripažintos aplinkybės, kad jis nebuvo nusikalstamų veikų organizatorius, iš nusikalstamų veikų naudos negavo, sulaikytų cigarečių vertė tik minimaliai viršijo pagal BK 199 straipsnio 3 dalį būtiną akcizais apmokestinamų prekių vertę, be to, neteisėtas krovinys buvo sulaikytas ir į apyvartą nepateko. Iš tiesų, pagal BK 59 straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Pagal šią nuostatą teismas turi teisę pripažinti lengvinančiomis ir kitas aplinkybes, kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-448-303/2016, Nr. 2K-176-222/2019). Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, nors ir yra reikšmingos individualizuojant bausmę, tačiau neturėjo jokios įtakos nusikalstamų veikų padarymui ir nemažina nei jų, nei A. M. kaip kaltininko, pavojingumo.

Atmestini apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip bausmės skyrimui reikšmingą aplinkybę įvertino tai, kad nusikalstamos veikos buvo įvykdytos veikiant tiesiogine tyčia. Kaip jau minėta, BK 54 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodytos aplinkybės, į kurias teismas privalo atsižvelgti skirdamas bausmę. Viena iš šių aplinkybių yra ir kaltės forma bei rūšis (BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Tam neprieštarauja ir apeliaciniame skunde minimoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje Nr. 1A-388-1076/2019 išdėstyti teiginiai, jog tiek tiesioginė tyčia, tiek turtinės naudos siekimas yra būdingas finansiniams ir mokestiniams nusikaltimams, todėl tokios aplinkybės papildomai sunkinti asmens teisinės padėties skiriant bausmę neturėtų. Analizuojant skundžiamo nuosprendžio bausmės skyrimo motyvus matyti, kad parinkdamas bausmės rūšį už atskiras nusikalstamas veikas bei nustatydamas jų dydį apygardos teismas kaltės formą bei rūšį įvertino kartu su kitomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis, nesuteikdamos joms išskirtinės bausmės dydį lemiančios reikšmės.

Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir už nusikalstamų veikų padarymą paskirti jam viešųjų darbų bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, Nr. 2K-412/2014, Nr. 2K-126-693/2018). Taigi, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bausmė gali būti švelninama tik išimtiniais atvejais, nustačius aplinkybes, dėl kurių sankcijoje nurodytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti laikomas teisingu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-186-942/2015). Pažymėtina, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-P-89/2014).

Baudžiamojoje byloje sąlygos, numatytos BK 62 straipsnyje, nėra nustatytos. Taip pat nenustatyta ir jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo A. M. padarytų nusikaltimų ar jo asmenybę, kurių visuma leistų spręsti, kad už nusikaltimus, numatytus BK 199 straipsnio 3 dalyje, 199² straipsnio 2 dalyje, BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu galėtų būti skirta mažesnė ar kitos rūšies, negu įstatymo numatyta, bausmė (švelnesnė) ir taip realizuota BK 41 straipsnio 2 dalies numatyta bausmės paskirtis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti reikšmingus duomenis, pagrįstai neįžvelgė aplinkybių, kurios leistų vertinti nuteistojo veikų pavojingumą kaip daug mažesnį nei rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą, ar pripažinti, kad nuteistojo asmenybė vertintina kaip mažiau pavojinga. Tokiomis išimtinėmis aplinkybėmis negali būti pripažintos ir A. M. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su nuteistojo vaidmeniu nusikalstamos veikos padaryme, disponuotu akcizais apmokestinamų cigarečių kiekiu, tuo, kad nusikalstamomis veikomis valstybei žala nebuvo padaryta, nuteistojo nusikalstamus veiksmus įtakojusia finansine padėtimi, sveikatos būkle ir pan. Bylos duomenimis, A. M. nusikalstamas veikas įvykdė veikdamas bendrininkų grupėje kartu su kitu šioje byloje nuteistu asmeniu bei kitais nenustatytais asmenimis. Nei vienam iš šioje byloje teisiamų asmenų ir nebuvo inkriminuotas organizatoriaus požymis. Taigi, A. M. vaidmuo pagrįstai buvo įvertintas kaip bendravykdytojo pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes. Tai, kad disponuotų cigarečių vertė tik neženkliai viršijo BK 199 straipsnio 3 dalyje numatytą minimalią ribą, taip pat aplinkybės, kad A. M. iš nusikalstamos veikos naudos negavo, o cigaretės į apyvartą nepateko ir valstybei dėl to žala padaryta nebuvo, nėra niekuo išskirtinės ir nerodo mažesnio padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo. Juolab, kad žalai atsirasti bei kaltininkams gauti turtinę naudą iš neteisėtai disponuojamo cigarečių krovinio sutrukdė Valstybės sienos apsaugos pareigūnai sulaikydami tiek nuteistuosius, tiek ir jų gabentą neteisėtą krovinį. Be to, teisėjų kolegija jau pirmiau šioje nutartyje išdėstė motyvus, kuriais remdamasi atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad nusikalstamas veikas nuteistasis A. M. įvykdė dėl susidariusios itin sudėtingos finansinės situacijos.

Nuteistojo nurodomos aplinkybės susijusios su sveikatos ypatumais (nuteistajam diagnozuotas (duomenys neskelbtini)), amžiumi, yra reikšmingos, tačiau, vertinant jas bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumos kontekste, nesudaro pakankamo pagrindo švelninti nuteistajam bausmę. Kita vertus, šios aplinkybės yra vertinamos bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmei keliamų tikslų kontekste ir jų reikšmė skiriamai bausmei negali būti suabsoliutinama, t. y. vien tai negali atsverti ir būti prioritetas, lyginant su pagrindinėmis baudžiamosios atsakomybės nuostatomis bei įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumu. Nuteistasis A. M. nuteistas už dviejų sunkių nusikaltimų padarymą, todėl dėsningai kyla atitinkamos pasekmės, vienokiu ar kitokiu būdu suvaržančios nuteistojo teises ir laisves. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą nėra.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. M. akcentuoja Lietuvos apeliacinio teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-388-1076/2019, kurioje asmeniui, gabenusiam kur kas didesnį akcizais apmokestinamų cigarečių krovinį už BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199² straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje padarytus nusikaltimus buvo paskirtos švelnesnės bausmės – baudos. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju remtis šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi kaip precedentu nėra pagrindo, kadangi bylose nustatytos faktinės veikų padarymo bei bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės yra skirtingos. Minimoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje teismas nustatė, kad asmens vaidmuo bendrame cigarečių realizavimo išvengiant mokesčių kontekste buvo antraeilis, kaltininko gauta nauda, palyginus su nauda, kurią iš šio nusikaltimo turėjo gauti organizatoriai, buvo itin nedidelė, asmuo buvo nuteistas už pasikėsinimą neteisėtai disponuoti apmokestinamomis prekėmis, be to, svarbu ir tai, kad šioje byloje asmuo buvo teisiamas pirmą kartą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje A. M. įvykdė baigtus nusikaltimus, aktyviai dalyvavimo nusikalstamos veikos įvykdyme, pats ketino dalį disponuojamų cigarečių realizuoti, be to, kaip jau ne kartą minėta, už analogiškas nusikalstamas veikas jis jau buvo teistas du kartus.

Apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais apygardos teismuose išnagrinėtose bylose Nr. 1-231-654/2018, 1-41-174/2018 priimtais nuosprendžiais, kadangi nors šiose bylose asmenys buvo nuteisti už labai sunkius nusikaltimus (disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų), tačiau nuteistuosius charakterizuojančių aplinkybių visuma (anksčiau neteisti, turi mažamečių vaikų, vienas iš jų gydėsi nuo priklausomybės ir pan.) leido daryti išvadą, kad sankcijose numatytų bausmių paskyrimas šiems asmenims aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nagrinėjamu atveju, kaip jau nurodyta anksčiau, nėra nustatytų aplinkybių, rodančių mažesnį A. M. kaip asmens pavojingumą.

Taigi, įvertinus nuteistojo A. M. asmenybę, padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų padarymo motyvus ir tikslus, vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme, nustatytas baudžiamąją atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo A. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė yra aiškiai per griežta. A. M. paskirta bausmė yra proporcinga padarytų nusikalstamų veikų bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai, ją švelninti nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas paskirdamas galutinę subendrintą vienerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę nuteistajam A. M. taikė BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad A. M. po nuosprendžio įsiteisėjimo privalo atlikti šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį, o likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymą atidėjo trejų metų laikotarpiui. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. taip pat prašo laisvės atėmimo bausmės atidėjimo laikotarpį sumažinti iki vienerių metų dviejų mėnesių. Tačiau ir šis nuteistojo prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Kaip jau minėta, A. M. padarė du sunkius nusikaltimus, praeityje už analogiškas nusikalstamas veikas jis buvo teistas du kartus. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje įvykdymą jam buvo skirta piniginio pobūdžio bausmė – bauda, tačiau to paties teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartimi minėtu nuosprendžiu skirta bausmė buvo pakeista areštu, kadangi A. M. savo noru baudos nesumokėjo, išieškoti jos taip pat nepavyko (t. 3, b. l. 13–14), tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 21 d. nuosprendžiu už BK 199 straipsnio 1 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas apeliantui buvo paskirta vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą vadovaujantis BK 75 straipsniu atidedant dvejiems metams šešiems mėnesiams. Šioje byloje nagrinėjamas nusikalstamas veikas A. M. įvykdė praėjus tik kiek daugiau nei šešiems mėnesiams po to, kai jis buvo išbrauktas iš probuojamųjų asmenų registro. Taigi, šios aplinkybės leidžia daryti išvada, kad ankstesniais nuosprendžiais paskirtos bausmės, nustatytas gana ilgas bausmės vykdymo atidėjimo terminas nepasiekė bausmės paskirčiai keliamų tikslų, todėl trumpinti maksimalų skundžiamu nuosprendžiu nustatytą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje bei rezoliucinėse dalyse yra neteisingai nurodomas nuteistojo vardas, t. y. vietoj „A.“ nurodomas „A.“, todėl šis rašymo apsirikimas skundžiamame nuosprendyje taisytinas.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. nuosprendžio motyvuojamojoje ir rezoliucinėje dalyse padarytą rašymo apsirikimą ir vietoj vardo ir pavardės „A. M.“ nurodyti „A. M.“.