Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-278-898/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-05-13
Bylos Nr.: 1A-278-898/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-03330-2021-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
Nuteistasis: R. P.
Nukentėjusysis: L. R.
Advokatai: Vitalijus Vitkovskis

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-278-898/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-03330-2021-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.13; 1.2.26.2; 2.1.15.3; 2.4.6.4.4; 2.4.7; (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gegužės 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės ir Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Gabijai Alsytei,dalyvaujant prokurorei Jūratei Semėnienei,nuteistajam R. P. (R. P.), jo gynėjui advokatui Vitalijui Vitkovskiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir jam skirta 55 MGL (2 750) Eur dydžio bauda.

Nukentėjusiosios L. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir nukentėjusiosios naudai iš nuteistojo R. P. priteista 30 Eur turtinei ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. R. P. nuteistas už tai, kad jis 2021 m. sausio 26 d. apie 15 val. viešoje vietoje – kieme, prie kalno, esančio (duomenys neskelbtini), kur su rogėmis važinėjosi vaikai, be jokios priežasties, vartodamas necenzūrinius žodžius ir dešinėje rankoje laikydamas nenustatytą daiktą, sudavė vieną smūgį L. R. į dešinės rankos riešą, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą bei padarydamas odos nubrozdinimą dešinio riešo išoriniame paviršiuje ir taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios L. R. sveikatą. Šie nuteistojo veiksmai kvalifikuoti kaip nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 18 d. nuosprendį ir priimti naują sprendimą: R. P. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.1. Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, tirdamas bylos aplinkybes buvo šališkas ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, todėl priėmė neteisėtą nuosprendį.

2.2. Skunde pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistajam paskambinęs nepilnametis sūnus pranešė, jog nukentėjusios L. R. sutuoktinis J. R. agresyviai mojuodamas kumščiais bėgo link jo, dėl ko jis, pabėgęs nuo minėto vyro, paskambino nuteistajam R. P., kuris, turėdamas tikslą apsaugoti savo vaiką, atėjo išsiaiškinti situaciją. Jam atėjus, tarp nepažįstamo vyro (J. R.) ir nuteistojo kilo žodinis konfliktas, kurio metu J. R. jam į akis papurškė ašarinių dujų, dėl ko nuteistasis patyrė ragenos ir junginės maišelio cheminį nudegimą. Be to, konflikto metu J. R. buvo sugriebęs už rankos, toje vietoje rankos skausmą jautė ilgą laiką. Dėl susiklosčiusios konfliktinės situacijos tiek nuteistasis, tiek J. R. iškvietė policijos pareigūnus, parašė pareiškimus, tačiau pagal nuteistojo pareiškimą buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nuteisiant nuteistąjį šioje byloje.

2.3. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nesivadovaudamas įrodymų vertinimo taisyklėmis, nepašalinęs abejonių bei prieštaravimų, nepagrįstai nusprendė, kad nuteistasis pats sau patrynė rankomis akis ir imitavo dujų papurškimą bei tyčia sudavė L. R. per dešinę ranką, sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Skunde nurodoma, jog J. R. iniciavo konfliktą ir yra atsakingas už kilusias pasekmes. Šio liudytojo elgesys tiek įvykio metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo panašus į savo emocijų nevaldantį asmenį, kuris gali elgtis neadekvačiai. Teigiama, jog nuteistajam priėjus prie liudytojo J. R. ir šalia jo stovėjusios nukentėjusiosios L. R., jis galimai iš išgąsčio papurškė ašarinių ar kitokių dujų, o nuteistasis, pajutęs skausmą, refleksiškai, besigindamas, staigiai pakėlė savo rankas, uždengdamas veidą ir tuo metu neatsargiai galėjo kliudyti nukentėjusiosios L. R. ranką.

2.4. Pažymima, kad nuteistojo parodymai buvo nuoseklūs, pastarasis pripažino, kad galimai, besigindamas nuo galimo J. R. užpuolimo, rankos mostelėjimu galėjo kliudyti nukentėjusiosios ranką, tačiau nuteistojo veiksmuose nėra tyčios. Taip pat pabrėžiama, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje neilgai trukęs, neintensyvus fizinis skausmas gali būti pripažintas mažareikšmiu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-895/2019). Teigiama, jog ir pripažinus, kad nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas paskyrė neteisingą bausmę, pažeisdamas proporcingumo principą.

2.5. Nurodoma, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo surinkta objektyvių duomenų, kad nuteistasis nebuvo apipurkštas dujomis, kadangi nebuvo apžiūrėta įvykio vieta, neištirti proceso dalyvių rūbai, nebuvo nustatinėjami įvykio liudytojai, nebuvo objektyviai įvertinti medikų parodymai, nenustatytos oro sąlygos įvykio metu, kurios svarbios nustatant ašarinių dujų sklaidą, jų išlikimo ore aplinkybes, be kita ko, nebuvo rastas ir ištirtas dujų balionėlis.

2.6. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo VŠĮ Vilniaus universitetinės ligoninės oftalmologo R. K. parodymais, paremtais ilgamete medicinine praktika gydant pacientus su dujų cheminio poveikio traumomis, kuris parodė, kad pirminės medicininės apžiūros metu nuo paciento veido jautėsi aitrus dujų kvapas, veidas buvo paraudęs, kas atitinka cheminio apdegimo požymius bei nurodė kitus būdingus ašarinių ar pipirinių dujų poveikio žmogaus organizmui požymius. Nepagrįstai nesirėmė ir eksperto K. Z. išvada, kurioje konstatuota, kad R. P. buvo padarytas abiejų ragenos ir junginės maišelio I-laipsnio cheminis nudegimas. Ekspertas, peržiūrėjęs L. R. vaizdo įrašą, patvirtino, kad R. P. veide matomi požymiai negalėjo atsirasti trinant rankomis akis ir veidą; nurodė, jog tyrimą atliko remdamasis medicininiais Pirminės sveikatos priežiūros centro pateiktais dokumentais, pažymėdamas, jog jam retai tenka apžiūrėti asmenis, kurie būdavo sužaloti ašarinėmis dujomis, iš karto po gautos traumos, tačiau purškiant į asmenį ašarinėmis dujomis iš artimo atstumo, asmuo gaudavo įvairių laipsnių cheminių nudegimų bei jausdavosi dujų kvapas.

2.7. Teigiama, jog teismas, atmesdamas nuteistąjį teisinančius duomenis, subjektyviai ir selektyviai pasirinko kaltinančius duomenis. Teismas skyrė prioritetą policijos pareigūnų, o ne specialistų – medikų parodymams, nors pastarieji (medikai), peržiūrėję nukentėjusiosios teisme pateiktą vaizdo įrašą, patvirtino, kad nuteistojo veidas turėjo cheminio nudegimo požymių. Apelianto manymu, apklausti pareigūnai atvykę į įvykio vietą tik formaliai atliko savo pareigas, dėl to nebuvo galima nustatyti faktinių įvykio aplinkybių. Apklausos metu pareigūnai nurodė, kad nuteistasis buvo susijaudinęs ir neadekvatus, galimai neblaivus, tačiau tai paneigia nukentėjusiosios pateiktas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas nuteistasis ramus, o nuteistojo blaivumas nebuvo tikrinamas. Pareigūnai konstatavo, jog dujų kvapo nebuvo, tačiau nuteistojo akys buvo pažeistos ir pareigūnai nuteistąjį vežė į ligoninę. Liudytojas D. Š. nurodė, kad oro sąlygų tiksliai nepamena, gal buvo sniegas, šalta, vėjuota, dėl ko, skunde keliama prielaida, jog dujų kvapo atvykus minėtiems pareigūnams galėjo nesijausti.

2.8. Nurodoma, jog L. R. parodymai yra netikslūs ir melagingi, o liudytojos E. Z. parodymai suderinti su nukentėjusiosios ir jos sutuoktinio J. R. parodymais, tai rodo prieš teismo posėdį, matant proceso dalyviams, liudytojo J. R. darytas poveikis liudytojai, nurodant ką sakyti ir kaip elgtis teisme. Apklausiama E. Z. nurodė, jog įvykio metu išbyrėjus šaldytiems maisto produktams, ji juos padėjo sudėti į maišelį, juos paėmė ir išsinešė, tačiau nukentėjusioji L. R. bei J. R. tvirtino, kad produktus išmetė, dėl ko teigiama, jog pastarųjų proceso dalyvių parodymai yra melagingi ir nelogiški.

2.9. Taip pat teigiama, jog priimant apkaltinamąjį nuosprendį teismas nepagrįstai rėmėsi ankstesniu nuteistojo teistumu, susidarydamas klaidinantį vidinį įsitikinimą, kadangi, kai teistumas yra išnykęs, laikoma, kad asmuo yra neteistas.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis bei nuteistojo gynėjas apeliacinį skundą palaikė, prašė skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, motyvai, kuriais remiantis dalis ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų nepripažinti įrodymais, be to, objektyviai ištirtos nuteistojo nusikalstamą veiką ir jo iškeltas versijas apibūdinančios aplinkybės, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamo nuosprendžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirta bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, adekvati padarytai nusikalstamai veikai, taip pat atitinka nuteistojo asmenybę, dėl to nėra teisinio pagrindo pripažinti ją neproporcinga. Tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio dėl patirtos turtinės žalos atlyginimo pagrįstumą, neįvertino byloje esančių įrodymų visumos, nepašalino esančių prieštaravimų, kartu netinkamai įvertino bendrąsias civilinės atsakomybės kilimo sąlygas, tokiu būdu padarė neteisingą išvadą dėl nukentėjusiajai priteistinos turtinės žalos atlyginimo iš nuteistojo. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 18 d. nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų.

Dėl įrodymų vertinimo R. P. pripažįstant kaltu pagal BK 284 straipsnį.

5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, po ko galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). Vadinasi, teismas privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. padarytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-507/2016, 2K-84-489/2017, 2K-180-689/2018).

6. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje tirdamas ir nuosprendyje vertindamas byloje esančius įrodymus, aptartų taisyklių nepažeidė. Skundžiamame teismo nuosprendyje byloje įrodinėtinos aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos sudėties požymius, buvo nustatinėjamos leistinais įrodymais – tiesioginių ir netiesioginių įvykio liudytojų parodymais bei procesų dalyvių parodymus patvirtinančiais dokumentais, vertinant jų visumą, nesiremiant ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis teismo pripažintais nepatikimais. Priešingai nei teigiama skunde, nuteistąjį charakterizuojantys duomenys, be kita ko, ankstesnis nuteisimo faktas, nebuvo pagrindas nuteistąjį pripažinti kaltu, šios aplinkybės buvo analizuojamos tik nustatant bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kurios, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negali būti laikomos skunde deklaruojamais esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais. Šiame kontekste būtina pabrėžti, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes, tačiau teistumo pasibaigimas negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimas). Ankstesni asmens teistumai yra vertinami kaip nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės, t. y. teismai įvertina teistumo išnykimo faktą, bet, atsižvelgdami į BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimus, turi įvertinti ir kaltininko asmenybę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-560/2014).

7. Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, teigiama, jog teismas nepašalino byloje esančių abejonių, selektyviai vertino bylos duomenis, be kita ko, ginčijamas byloje esančių įrodymų pakankamumas, fragmentiškai nurodant atskirus, neesminius prieštaravimus proceso dalyvių parodymuose. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog R. P. viešoje vietoje, vartodamas necenzūrinius žodžius ir dešinėje rankoje laikydamas nenustatytą daiktą, sudavė vieną smūgį L. R. į dešinės rankos riešą, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą bei padarė odos nubrozdinimą dešinio riešo išoriniame paviršiuje taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios L. R. sveikatą ir sutrikdė visuomenės rimtį. Nuteistojo iškelta versija (papurškus dujomis, jam dengiantis veidą ranka neatsargus smūgio sudavimas L. R.) paneigta, o inkriminuota nusikalstama veika įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, byloje surinkti įrodymai įvertinti pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, kurie sudarė nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę.

8. Vertinant baudžiamojoje byloje iš karto po įvykio surinktus pirminius duomenis, matyti, kad nukentėjusiosios 2021 m. sausio 26 d. pareiškime nurodyta, jog jos vyrui J. R. sudrausminus berniuką, prie jų atėjo berniuko tėvas (R. P.); nukentėjusioji, siekdama užfiksuoti konfliktinę situaciją, bandė filmuoti telefonu, tačiau tuo metu R. P. trenkė jai per dešinės rankos riešą, dėl to jos telefonas iškrito iš rankų. Pareiškime taip pat užfiksuota, jog nuteistasis jos vyrui pasakė: ,,tu <...>, nelysk prie mano vaiko“. Po to nuteistasis pradėjo trinti akis ir sakė, kad jam pripurškė dujų (t. 1, b. l. 9). Detalizuojant pareiškime nurodytas aplinkybes, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 24-27; 47-49), bei, tikrinant ikiteisminio tyrimo duomenis teisme, teismo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė iš esmės analogiškas nagrinėjamo įvykio aplinkybes aiškiai apibūdindama įvykio chronologiją, nuteistojo atlikus veiksmus, smūgio sudavimo mechanizmą bei sukelto sužalojimo lokalizaciją. Nukentėjusioji L. R. paaiškino, kad jai grįžtant iš parduotuvės kieme sutiko J. R., kuris papasakojo, kad sudrausmino vaikus gąsdinantį berniuką, po ko, šio vaiko papasakojimu, prie jų atėjo minėto vaiko tėvas (nuteistasis R. P.). Nuteistojo pirmieji žodžiai, skirti jos vyrui, buvo: „ko tu, senas pidaraste, pristojai prie mano vaiko?“. Nuteistasis bandė išprovokuoti jos vyrą, dėl ko ji išsitraukė telefoną dešine ranka ir pasakė, kad pradės filmuoti. Nuteistasis buvo veidu atsisukęs į ją, ji pajuto smūgį į riešą. Smūgio metu jo ranka nusileido labai greitai, smūgis buvo stiprus. Kumštyje buvo kažkas tamsaus, jautė, kad buvo kažkoks kietas daiktas. Po smūgio nuteistasis greitai atitraukė ranką. Ranka buvo nubrozdinta ir ant jos buvo mėlynė. Smūgio sudavimą matė vaikai, buvę jai už nugaros. Tuo metu nuteistasis pasakė, kad iškvies policiją, pradėjo kumščiu trintis savo dešinę akį, sakydamas, jog jam pripurškė į akis, tačiau nukentėjusioji dujų kvapo nejautė, o vyro veidas nebuvo paraudęs. Nukentėjusioji pažymėjo, jog, atvykus policijos pareigūnams, juos apžiūrėjo, jie parodė savo daiktus, kišenes, bet dujų balionėlio nerado, taip pat pareigūnai apžiūrėjo ir teritoriją.

9. Pastebėtina, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, būtent nukentėjusiosios parodymai papildo ir atitinka kitus byloje esančius įrodymus, kartu iliustruoja nuteistojo parodymų bei apeliacinio skundo argumentų prieštaringumą. Tiesioginis įvykio liudytojas J. R. teismo posėdžio metu patvirtino nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes, kad nuteistasis pribėgęs pradėjo šaukti: „ką čia, seni pidarastai, skriaudžiat mano vaiką“, o nukentėjusiajai siekiant nufilmuoti įvykio aplinkybes, išgirdo duslų garsą, po ko pamatė, jog nukentėjusiosios telefonas buvo ant žemės, o ji susiėmė už rankos. Pamatė kraują ir ėmė kviesti policijos pareigūnus. Liudytojas, pažymėdamas, jog ašarinių dujų neturėjo, jog įvykį stebėjo jiems už nugarų buvę vaikai, taip pat nurodė, kad po suduoto smūgio nuteistasis ėmė trinti akis, pasakė, kad kvies policiją. Liudytojas J. R. ikiteisminio tyrimo metu nurodė analogiškas įvykio aplinkybes (t. 1, b. l. 17-21), kurias patvirtino ir liudytojas L. L. (L. R. ir J. R. anūkas), L. R. ir J. R. teigimu, stovėjęs už jų nugaros. Pastarasis teismo posėdžio metu nurodė, kad atėjus vyriškiui prie senelio, tas vyras vartojo negražius rusiškus žodžius, o jo močiutė norėjo pradėti filmuoti, tačiau tuo metu vyras trenkė ranka jai per dešinę ranką ir jai iškrito telefonas. Liudytojas patvirtino, jog, kai vyras trenkė močiutei per ranką, jis stovėjo už senelio, jam už nugaros, o močiutė stovėjo prie senelio. Liudytojas L. L. teismo posėdžio metu taip pat nurodė, jog dėl kilusio įvykio bijojo, kelias naktis senelis miegojo šalia jo, lydėdavo jį į mokyklą. Ikiteisminio tyrimo metu pažymėjo, jog įvykį matė ir pažįstami vaikai – E. su sesute. Taip pat buvo ir kiti, bet jie pabėgo namo, nes išsigando to vyro (t. 1, b. l. 154-157).

10. Šiame kontekste nesutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesiremti aptartų proceso dalyvių parodymais, kadangi vien pastarųjų šeimos ar giminystės ryšių faktas negali paneigti šių parodymų patikimumo, nes pastarieji yra ne tik nuoseklūs ir sutampantys tarpusavyje, tačiau šių proceso dalyvių nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, be kita ko, ir išvestiniai – liudytojos E. Z. parodymai, kuriais taip pat galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Nors liudytoja E. Z. teismo posėdžio metu parodė, kad įvykio metu buvo ne kartą išėjusi, pripažindama, jog dalį įvykio aplinkybių jai papasakojo jos bendraklasis L. L., šios nurodomos aplinkybės patvirtina liudytojo L. L. parodymų patikimumą, kadangi nurodydama aplinkybes, kurias girdėjo iš pirminio šaltinio – L. L., ši netiesiogiai patvirtino tai, jog ir neformalaus pokalbio metu liudytojas neiškreipė įvykio aplinkybių, jog nukentėjusiajai buvo suduota per ranką. Ši liudytoja taip pat patvirtino, jog įvykio vietoje buvo nepilnamečiai vaikai J., M., L., kurie matė įvykį (t. 1, b. l. 141-142). Pastebėtina, kad pastarosios liudytojos parodymai nepripažinti savarankišku įrodymų šaltiniu, todėl net ir pripažinus jokiais objektyviais duomenimis neparemtas skunde nurodomas aplinkybes dėl galimo poveikio liudytojai, šių parodymų eliminavimas neturi jokios teisinės reikšmės teismo sprendimo pagrįstumui. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiosios L. R. ir liudytojų nurodytas aplinkybes įrodo ir byloje esantys dokumentai – 2021 m. vasario 1 d. objektų apžiūros protokolas, kuriame fiksuota L. R. dešinės rankos riešo apžiūra bei konstatuota, jog matosi paraudimas ir galimai baigianti gyti žaizda (t. 1, b. l. 28-36; t. 2, b. l. 137); 2021 m. vasario 3 d. specialisto išvada Nr. 243/2021 (01), kurioje nurodyta, jog L. R. padarytas odos nubrozdinimas dešinio riešo išoriniame paviršiuje, atitinkantis nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Šioje išvadoje taip pat nurodyta, jog sužalojimas galėjo būti padarytas kietu buku daiktu nagrinėjamo įvykio metu, t. y. galimai 7-14 parų iki apžiūros, o L. R. apibūdintos smūgio sudavimo aplinkybės ir sužalojimo lokalizacija neprieštarauja galimam sužalojimo susidarymo mechanizmui (t. 1, b. l. 62-63).

11. Taigi, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusiosios L. R. parodymai dėl esminių nuteistajam R. P. inkriminuojamų aplinkybių iš esmės nekito ir buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu, priešingai nei nuteistojo. Pastarasis ikiteisminio tyrimo metu pirmosios ir papildomos apklausų metu parodė, kad dešine ranka užsidengė veidą, o kaire ranka norėjo vyrui iš rankų išmušti dujų balionėlį, tačiau pataikė moteriai, kuri stovėjo šalia, į dešinę ranką, kurioje ji laikė mobiliojo ryšio telefoną (t. 2, b. l. 20-23; 38). Teisiamojo posėdžio metu paneigė šiuos parodymus, teigdamas, kad įvykio metu jis stovėjo šonu priešais vyrą, todėl kai jam purškė į akis, jis bandė dešine ranka išmušti balionėlį, tačiau tuo metu šalia stovėjo nukentėjusioji su telefonu, dėl ko pataikė į moters ranką. Pastarasis, be kita ko, ir apeliaciniame skunde nurodė kitas smūgio sudavimo aplinkybes, jog, besigindamas, pakėlė savo rankas, uždengdamas veidą ir (keldamas rankas) neatsargiai galėjo kliudyti nukentėjusiosios L. R. ranką. Iš aptartų parodymų turinio seka, jog nuteistasis, siekdamas pateisinti savo veiksmus, tyčia sudavė smūgį nukentėjusiajai į dešinės rankos riešą, ketindamas išmušti rankoje esantį telefoną, bei iškėlė ne tik prieštaringas įvykio versijas, tačiau pastarojo nurodomas smūgio sudavimo mechanizmas neatitinka sukeltų sužalojimų lokalizacijos – odos nubrozdinimo dešinio riešo išoriniame paviršiuje, kuris galėjo būti padarytas tik kryptingu smūgiu iš viršaus, kaip nurodo nukentėjusioji, siekiant apibrėžto tikslo – išmušti rankoje buvusį telefoną, dėl ko refleksišku rankos pakėlimu nustatytas sužalojimas negalėjo būti padarytas. Svarbu ir tai, jog nuteistasis pripažino, kad aiškiai matė L. R. ir J. R. buvimo vietą, jų išsidėstymą nuteistojo atžvilgiu, tačiau, pastarojo teigimu, besigindamas, šis smūgiavo dešine ar kaire ranka ne greta esančio J. R. kryptimi, o šalia stovinčios nukentėjusiosios, kuri tuo metu išsitraukė telefoną, siekdama užfiksuoti nuteistojo elgesį. Šiuo aspektu pažymėtina tai, jog nuteistasis neneigė fakto, kad būtent nukentėjusioji įvykio metu pirmoji nurodė, kad telefonu nufilmuos, kaip jis elgiasi, tai rodo ne tik tai, jog nuteistojo elgesys nebuvo socialiai priimtinas, tačiau kartu iliustruoja ir aiškias nuteistojo neteisėtų veiksmų paskatas.

12. Analizuojant skunde deklaruojamą nuteistojo parodymų nuoseklumą, matyti ir tai, jog pastarojo nurodomas aplinkybes paneigia kiti byloje esantys įrodymai. Nuteistasis laikosi versijos, jog nukentėjusiajai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą neatsargiai, bandydamas ranka išmušti balionėlį, tačiau į įvykio vietą atvykęs pareigūnas D. Š., apklaustas kaip liudytojas, teismo posėdžio metu parodė, kad jis bendravo su nuteistuoju, kuris sakė, kad jam pripurškė dujų, tačiau dujų balionėlio nei aplink, nei pas J. R. nerado. Nurodė, jog jam, kaip pareigūnui, nepasirodė, kad yra pripurkšta dujų, kadangi nebuvo nei kvapo, nei išraudusio ar paburkusio veido tik akys paašarojusios, kurias jis trynė. Taip pat apklaustas į įvykio vietą kartu su D. Š. atvykęs policijos pareigūnas S. J. teismo posėdžio metu patvirtino, kad R. P. akys neašarojo, jis nečiaudėjo, ant vyro veido nepastebėjo jokių nudegimų nuo dujų požymių. Šiam liudytojui susidarė įspūdis, kad žmogus meluoja. Taigi, apklausti į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, apžiūrėję nukentėjusiąją ir liudytoją J. R., apelianto nurodomo dujų balionėlio nerado, nors šie nebuvo pasišalinę iš įvykio vietos, taip pat nenustatė ir galimų panaudoto ašarinių dujų balionėlio sukeliamų požymių. Nors skunde kvestionuojama policijos pareigūnų kompetencija nustatyti nuteistajam sukeltus sužalojimus, tačiau pažymėtina tai, jog pastarieji tik apibūdino objektyviai pasireiškiančius požymius, kuriuos sukelia ašarinės dujos, kuriuos iš esmės nurodė ir teisme apklausti specialistai (past. – ekspertas K. Z. teisme nurodė, jog asmeniui papurškus dujų į akis būna šie požymiai – veido, akių odos paraudimai, gali išsiskirti seilės, priartėjant prie asmens pačiam pradeda ašaroti akys, atsiranda išskyros iš nosies (t. 3, b. l. 22-23)). Šiuo aspektu pastebėtina ir tai, jog aptartų požymių nenustatė ir į įvykio vietą atvykęs greitosios medicinos pagalbos darbuotojas – liudytojas I. K.. Vilniaus greitosios medicinos skubios pagalbos specialistas teismo posėdžio metu paaiškino, kad specifinės pagalbos nuteistajam nereikėjo bei pažymėjo, kad įvykio aplinkybes atsiminė geriau ikiteisminio tyrimo metu. Pastarasis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog atvykus į įvykio vietą juos pasitiko R. P., kuris sakė, kad nepažįstamas vyras jam papurškė į akis pipirinių dujų, tačiau R. P. būklė buvo stabili, nors akys buvo paraudusios, jis buvo visiškai ramus. Po dujų panaudojimo būdingo ašarojimo ar dusulio nebuvo (t. 1, b. l. 161-164).

13. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto K. Z. specialisto išvadoje Nr. p776/2021 (01) R. P. konstatuotas abiejų akių ragenos ir junginės maišelio I laipsnio cheminis nudegimas, tačiau svarbu tai, jog ši išvada pateikta vadovaujantis VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 2021 m. sausio 26 d. Medicinos dokumentų išrašu, o išvados tiriamojoje dalyje užfiksuota ir tai, jog R. P. apžiūros metu jokių mechaninių, cheminių požymių neišliko (t. 1, b. l. 86-87). Ekspertas K. Z., apklaustas teisme, nurodė, jog išvada buvo surašyta, remiantis pateiktais medicininiais dokumentais, kartu pripažino, jog, jeigu dokumentuose nebūtų nurodytas cheminis veido nudegimas, nurodant tik akių hiperemiją, negalėtų pasakyti, kad buvo papurkšta dujų ir išvada galėtų būti kitokia. Be to, priešingai nei specialistas R. K., teisiamojo posėdžio metu peržiūrėjęs vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas nuteistasis iš karto po įvykio, ekspertas K. Z. nurodė, jog vaizdo medžiagoje cheminio toksinio poveikio neskiriama. Taigi, aptarta specialisto išvada iš esmės nulemta gydytojo oftalmologo R. K. išduotu VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 2021 m. sausio 26 d. Medicinos dokumentų išrašu, kuriame R. P. diagnozuotas ragenos ir junginės maišelio nudegimas. Hiperemija vokuose/junginėje (past. – teisme apklaustas specialistas R. K. nurodė, jog išraše nurodytas terminas reiškia paraudę, nudeginta) (t. 1, b. l. 85).

14. Šiame kontekste visų pirma būtina įvertinti tai, jog aptartas medicinos dokumentų išrašas surašytas 2021 m. sausio 26 d., 15.50 val., o traumos data ir laikas: 2021 m. sausio 26 d., 15.00 val. Tuo metu iš karto po įvykio užpildytoje Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje (forma Nr. 110/a) užfiksuota paciento R. P. būklė laikotarpiu tarp 2021 m. sausio 26 d., 15.14 val. ir 15.24 val. Minėtoje kortelėje nurodyta, jog pacientas skundžiasi akių sužalojimu, be kita ko, negali pasirašyti pateiktos medicininės formos, tačiau vertinant paciento objektyvią būklę nustatyta, jog paciento vyzdžiai tikrinimo metu reaguoja, o odos spalva normali (t. 1, b. l. 91-92). T. y., apžiūrint nuteistąjį iš karto po įvykio, jam nebuvo nustatyta jokių objektyvių požymių, būdingų asmenį paveikus ašarinėmis dujomis. Šie iš esmės buvo nustatyti tik nuteistajam pačiam atvykus į VšĮ Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę specialisto R. K., tai kelia pagrįstų abejonių tiek pastarojo liudytojo parodymų patikimumu, tiek medicininio dokumentų išrašo teisingumu.

15. Apklaustas specialistas R. K. teisme nurodė, jog R. P. buvo nustatytas cheminis veido nudegimas, nuteistajam pasakius, kad pripurškė dujų. Specialistas pažymėjo, jog nuteistasis negalėjo atsimerkti, apžiūrėjo jį tik, kai įlašino nuskausminančių lašų, kai šis galėjo atsimerkti. Jo akys ašarojo, tačiau išraše to nėra užfiksuota, nes buvo daug žmonių. Nustatyti požymiai negalėjo atsirasti rankomis trinant akis. Specialisto manymu, kai atvyko pacientas, jautėsi aitrus kvapas nuo organizmo, nuo veido. Buvo veido odos, vokų nudegimas, paraudimas. Specialistas nurodė, jog aprašytą diagnozę lėmė paciento paaiškinimai, paraudusios akys, matymas, kad žmogui skauda ir juntamas kvapas (t. 3, b. l. 21-22). Specialistas R. K. taip pat nurodė, jog įprastai papurškus dujų į akis asmuo negali būti atsimerkęs, parausta vokų, veido oda, akys stipriai ašaroja, o tai tęsiasi apie pora valandų. Pažymėtina, jog būtent šiuos požymius ir vertino į įvykio vietą atvykę pareigūnai, Vilniaus greitosios medicinos skubios pagalbos specialistas I. K., nepaisant to, jų nenustatė, nors tokie požymiai, specialisto R. K. teigimu, turėjo tęstis porą valandų. Specialistas R. K. taip pat nurodė, jog atvykęs nuteistasis negalėjo atsimerkti, apžiūrėjo jį tik, kai įlašino nuskausminančių lašų, tačiau tokios aplinkybės nebuvo užfiksuotos į įvykio vietą atvykusių pareigūnų, ar greitosios pagalbos darbuotojų, o nuteistojo reali būklė nagrinėjamo įvykio metu užfiksuota vaizdo įraše, darytame nukentėjusiosios L. R. iš karto po tiriamo įvykio, kuriame matyti, jog užfiksuotas nuteistasis yra atsimerkęs. Teismo posėdžio metu, peržiūrėjus vaizdo įrašą, nustatyta, jog nuteistasis ramiai stovi, snargliavimosi, čiaudėjimo nematyti, stipraus akių ašarojimo taip pat nematyti. Svarbu ir tai, jog į įvykio vietą atvykę greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, priešingai nei gydytojos oftalmologas, netrukdomi du kartus apžiūrėjo paciento akis, nustatydami, jog paciento vyzdžiai tikrinimo metu reaguoja (t. 1, b. l. 91-92).

16. Nagrinėjamu aspektu pabrėžtina tai, jog kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuomonės, kad specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-240/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018). Nagrinėjamoje byloje specialisto išvada Nr. p776/2021 (01) buvo tikrinama teismo posėdžio metu apklausiant specialistus bei nustatyta, jog specialisto išvada pateikta remiantis iš esmės neišsamiu medicinos dokumento išrašu, kuriame nebuvo užfiksuoti požymiai, būdingi papurškus dujų į akis, o išrašą surašęs gydytojas oftalmologas, detaliau apklausiamas dėl nuteistojo būklės teismo posėdžio metu, tiksliai negalėjo nurodyti, ar nurodo aplinkybes, susijusias su konkrečia nuteistojo būkle, ar aplinkybes, žinomas iš jo darbo praktikos. Taip pat specialistas nurodė prieštaringas aplinkybes dėl nuteistojo būklės. Bylos duomenimis objektyviai nustatęs, jog iš karto po nagrinėjamo įvykio nuteistajam nebuvo nustatyti medicinos išraše užfiksuoti sužalojimai ar gydytojo oftalmologo nurodomi objektyvūs paciento būklės požymiai, esant pagrįstų abejonių pradinių duomenų teisingumu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo specialisto R. K. išvada, kadangi ši nėra pakankamai išsami ir pagrįsta. Sutiktina su apeliantu, jog baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, vis dėlto, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistajam nustatyti sužalojimai negalėjo būti sukelti nagrinėjamo įvykio metu, o nuteistojo iškelta versija, siekiant pateisinti sąmoningu ir kryptingu veiksmu suduotą smūgį nukentėjusiajai į rankos sritį, paneigta objektyvių įrodymų visuma.

17. Šių teismo išvadų nepaneigia ir byloje apklaustų liudytojų N. P. ar R. S. parodymai, kadangi šie pagrįstai nebuvo pripažinti leistinais įrodymais. Šiuo aspektu būtina pabrėžti, jog tai lėmė ne išskirtinai nustatyti jų ryšiai su nuteistuoju, tačiau jų neatitikimas patikimumo savybei, kadangi išanalizavus jų turinį, palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad jie negali nei patvirtini, nei paneigti byloje nustatytų aplinkybių, taip pat yra prieštaringi bei tarpusavyje nesusiję. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, liudytojas N. P. teismo posėdžio metu parodė, kad, iškvietus tėtį (nuteistąjį R. P.), jis priėjo prie J. R. ir pradėjo su juo kalbėtis, tačiau jo dėmesį nukreipė draugas, todėl pokalbio turinio neprisimena. Taip pat pastarasis nurodė, jog įvykio metu buvo tėčiui už nugaros, kur buvo ir jo draugas, dėl ko įvykio aplinkybių nematė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo remtis pastarojo nurodomomis įvykio aplinkybėmis. Liudytojo teisiamojo posėdžio metu nurodytos aplinkybės ne tik nepatvirtina R. P. nurodytų aplinkybių, priešingai, šis, iš esmės paneigdamas nuteistojo versiją, apklausų metu parodė, jog, būdamas už nuteistojo nugaros, jokio kvapo nejautė, nors, remiantis bylos duomenimis, pastarasis buvo už nuteistojo, kurio teigimu, jų trajektorija buvo purškiamos galimai ašarinės dujos. Pastebėtina ir tai, jog N. P. nurodė, kad ketindamas įsigyti dujų balionėlį, susipažino su jiems būdingoms savybėmis, pavyzdžiui, sukeliamu veido paraudimu, tai galėjo turėti įtakos jo ikiteisminio tyrimo metu nurodomoms aplinkybėms, apibūdinant nenuoseklius identifikacinius balionėlio požymius (past. – ikiteisminio tyrimo metu, kad balionėlis buvo spalvotas su juodu dangčiu; teisme, kad balionėlis buvo juodas su žaliais atspalviais), ar juo sukeliamus sužalojimus. Teismas pagrįstai nesivadovavo ir liudytojo R. S. parodymais, kadangi be liudytojo N. P. pastarojo įvykio vietoje niekas nematė. Be to, aplinkybė, jog įvykį galimai matė ir R. S., paaiškėjo tik pakartotinės N. P. apklausos metu, atliekamos šio iniciatyva. Iš N. P. parodymų turinio matyti, jog šis davė nuteistajam palankius parodymus, kurie teismo buvo pripažinti nepatikimais, o R. S. apklausų metu taip pat nurodė, jog dėl nagrinėjamo įvykio aplinkybių jis kalbėjo su nuteistuoju, kas iliustruoja ir pastarojo ryšius su nuteistuoju, ir jo galimą tiesioginį suinteresuotumą. Analizuojant pastarojo parodymų turinį nustatyta ir tai, jog šis liudytojas teisiamojo posėdžio metu negalėjo patvirtinti savo ankstesnių parodymų, teigdamas, jog matė, kaip vyras išsitraukė balionėlį ir pradėjo purkšti R. P. į veidą, be kita ko, nurodė, kad dalis nurodomų aplinkybių tai tik jo spėjimas, atitinkamai šie negali būti pripažinti patikimais. Kita vertus, R. S. nurodomos įvykio aplinkybės savaime neatitinka ir nuteistojo nurodomos įvykio eigos, kadangi, R. S. teigimu, stebėdamas, kaip nuteistajam purškia dujas asmuo, šis nurodė, jog nematė, kaip R. P. išmušė moteriai iš rankų telefoną, nors nuteistojo teigimu, tai vyko vienu metu. Tokiu būdu palyginus šiuos su kitais byloje esančiais įrodymais, pastarųjų parodymai pagrįstai buvo pripažinti nepatikimais.

18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės, todėl visų įmanomų procesinių veiksmų neatlikimas nereiškia, jog šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai reikšminga bylai, ar kad buvo pažeistos nuteistojo procesinės teisės, kadangi kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta pašalinti. Tačiau pabrėžtina, kad jų pašalinimo būdas yra ne tik nustatytų procesinių veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas. Todėl atsižvelgus į tai, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, šiuo atveju byloje surinktų tiek tiesioginių, tiek netiesioginių įrodymų visumos pagrindu, susiejus juos į vientisą loginę grandinę, prieita kategoriškos išvados, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktų bei skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų pagrindu teisingai nustatė nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

19. Skunde keliamas R. P. atliktų veiksmų mažareikšmiškumo klausimas bei tai, kad jie buvo atlikti ginantis, dengiantis veidą. Analizuojant teismo pripažintas įrodytomis aplinkybėmis pastebėtina tai, jog tiek byloje apklausti liudytojai, tiek nuteistasis iš esmės pripažino, kad šiam atvykus į įvykio vietą jo nurodomas galimas pavojus vaiko sveikatai ar gyvybei buvo nutrūkęs, t. y. byloje nėra jokių duomenų suteikiančių pagrindą teigti, kad J. R., ar juo labiau L. R., atliktų kokius nors puolamojo pobūdžio veiksmus prieš nuteistąjį ar jo šeimos narį, dėl ko nagrinėjamu atveju nuteistojo veiksmai buvo panaudoti ne gynybos, bet puolimo tikslais, todėl susiklosčiusioje situacijoje nuteistajam negalėjo kilti teisė į būtinąjį gintį. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. P. veiksmus įvertino kaip atliktus viešoje vietoje – kieme, prie kalno, esančio (duomenys neskelbtini), kuri yra viešai prieinama, į ją be jokių kliūčių gali patekti žmonės, kur su rogėmis važinėjosi vaikai, o nagrinėjamą įvykį stebėjo tiek nepilnametis nuteistojo sūnus, tiek mažametis nukentėjusiosios anūkas ir netoliese buvę kiti nepilnamečiai vaikai. Taigi, nustatyta nusikalstamos veikos padarymo vieta laikytina vieša vieta BK 284 straipsnio prasme. BK 284 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką apibūdina alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Nagrinėjamu atveju nuteistojo veiksmai – necenzūrinių žodžių vartojimas, kuris, įrodytas ne tik nuosekliais proceso dalyvių parodymais, tačiau ir 2021 m. kovo 4 d. akistatos protokolu, kuriame užfiksuota, jog akistatos metu R. P. pripažino, kad jo vaikas atsiprašė, jog vartojo necenzūrinius žodžius (t. 1, b. l. 171-173), bei fizinis smurtas – nenustatytu daiktu vieno smūgio L. R. į dešinės rankos riešą sudavimas, buvo kvalifikuotas kaip įžūlus elgesys. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Atsižvelgiant į tai, jog teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011), bei tai, kad byloje nustatytas necenzūrinių žodžių vartojimas yra nepriimtinas moralės požiūriu, demonstratyvus, t. y. pažeidžia nustatytas elgesio normas viešoje vietoje ir kartu demonstruoja nepagarbą ne tik nukentėjusiajai, bet ir aplinkiniams, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo veiksmai, atlikti konflikto metu, atitinka įžūlaus elgesio požymį.

20. Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad dėl įžūlių nuteistojo veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, t. y. kilo BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistojo veiksmais, prieštaraujančiais padoraus elgesio taisyklėms, ne tik buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata, bet ir dėl pastarojo veiksmų viešoje vietoje buvę mažamečiai vaikai pasijuto nesaugiai, buvo šokiruoti nuteistojo veiksmų – nukentėjusiosios anūkas nurodė, kad bijojo, kelias naktis senelis miegojo šalia jo, lydėdavo jį į mokyklą, pastarasis taip pat nurodė, jog kiti vaikai pabėgo namo, nes išsigando to vyro; nepilnametė liudytoja E. Z. nurodė, kad išsigando. Taigi, aptartos aplinkybės suteikia pagrindą daryti išvadą, kad asmeniniam konfliktui spręsti, nuteistasis pasirinko netinkamą vietą ir netinkamą būdą, suvokė, kad viešoje vietoje konfliktuodamas su nukentėjusiąja bei jos vyru, panaudodamas fizinį smurtą ir necenzūrinius žodžius, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tai atitinka BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtį. Nustačius, jog nuteistojo tyčiniais veiksmais buvo ne tik nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata, bet ir sutrikdyta visuomenės rimtis, verčiant viešoje vietoje buvusius mažamečius vaikus pasijusti nesaugiai, padaryta veika negali būti vertinama kaip formalus baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių pažeidimas. Priešingai, nustatytas pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika ir nėra teisinio pagrindo nuteistojo veiką pripažinti mažareikšme BK 37 straipsnio prasme.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

21. Spręsdama dėl nuteistajam paskirtos bausmės atitikimo baudžiamojo įstatymo reikalavimams, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad individualizuojant bausmę būtina įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

22. Nagrinėjamoje byloje R. P. pripažintas kaltu padaręs nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, kurio sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu skyrė nuteistajam turtinio pobūdžio sankciją – baudą, kurios dydis iš esmės yra artimas minimaliam ir sudaro 55 MGL (past. – už nesunkaus nusikaltimo padarymą kaltininkui skiriama bauda – nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, spręsdamas dėl R. P. skirtinos bausmės rūšies bei dydžio pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino esmines bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. padarytos veikos stadiją, pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą (R. P. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką viešajai tvarkai, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai), detalizuojant veikos pavojingumo laipsnį pabrėžta, jog nuteistojo veiksmais buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę (anksčiau teistas (t. 2, b. l. 5), teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka, paskirtos baudos sumokėtos (t. 2, b. l. 6-10), dirbantis (t. 2, b. l. 13), charakterizuojamas teigiamai (t. 2, b. l. 205)). Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

23. Įvertinus aukščiau aptartas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog darbingo amžiaus kaltininkui, saistomam ekonominiais ryšiais, t. y., turinčiam darbovietę (t. 2, b. l. 13), paskirta sankcijoje numatyta turtinio pobūdžio sankcija, nesant pastarojo sutikimo atlikti viešuosius darbus, kurios dydis yra artimas minimaliam, atitinka bausmės paskirtį ir bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Svarbu ir tai, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo turtinę padėtį, nustatė ilgesnį paskirtos bausmės – baudos – savanoriško mokėjimo laikotarpį, dėl ko nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad nuteistajam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, taip pat aptartos aplinkybės rodo tai, kad nuteistajam paskirta bausmė individualizuota tinkamai, tiek savo rūšimi, tiek dydžiu atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimus, teisingumo, proporcingumo principus, o padaryto nusikaltimo pobūdis bei nuteistojo asmenybė nesuteikia pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti dar labiau sušvelninus nuteistajam paskirtą bausmę.

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo.

24. BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla. Nors nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu nėra tiesiogiai ginčijama nuosprendžio dalis, kuria nukentėjusiosios L. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir nukentėjusiosios naudai iš nuteistojo R. P. priteista 30 Eur turtinei žalai atlyginti, apeliantas netiesiogiai kvestionuoja patirtos žalos pagrįstumą kartu nuteistojo apeliacinio skundo dalykas yra platesnis – prašoma pastarąjį išteisinti, todėl civilinio ieškinio klausimų išsprendimas neperžengia apeliacinio skundo ribų.

25. Analizuojant nukentėjusiosios L. R. ir liudytojų E. Z. ir L. L. nurodomas aplinkybes dėl patirtos turtinės žalos pastebėtina tai, jog tiek L. R., tiek L. L. nurodė, kad įvykio metu ant žemės išmesti maisto produktai, kuriuos nukentėjusioji buvo nusipirkusi parduotuvėje, po įvykio visų pirma buvo surinkti į kitą maišą, o vėliau išmesti, dėl to E. Z. parodymai neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, tačiau priešingai šias papildo. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje nebuvo tinkamai nustatytos nuteistojo civilinės atsakomybės kilimo sąlygos. Visų pirma pastebėtina tai, jog pirmosios instancijos teismas nepašalino proceso dalyvių parodymų prieštaringumo, tokiu būdu tinkamai nenustatė civilinio ieškinio pagrįstumo, kadangi byloje buvo iškeltos kelios įvykio versijos, kurių metu galimai buvo suplėšytas maišas su produktais, kurios įvykio metu laikė ne nukentėjusioji, o šios sutuoktinis, t. y. (1) liudytojui J. R. pasakius, kad tuomet jis filmuos ir traukiant telefoną, nuteistasis bandė išmušti telefoną iš jos vyro rankų, tačiau nepataikė, pataikė į pirkinių maišelį, dėl ko produktai pažiro ant sniego; taip pat įvykio liudytojai nurodė, jog (2) nuteistasis koja spyrė į liudytojo J. R. laikomą maišą, dėl ko šis suplyšo ir pabiro produktai; tuo metu nuteistasis teigia, kad (3) maišas iškrito iš liudytojo J. R. rankų šį sulaikant, jam bandant pasišalinti iš įvykio vietos.

26. Nepaisant to, šiuo aspektu svarbu būtent tai, jog pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 109 straipsnio, 111 straipsnio 1 dalies nuostatas civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas. Pagal teismų praktiką žalos samprata baudžiamojoje ir baudžiamojo proceso teisėje pirmiausia susijusi su nusikalstamos veikos, aprašytos BK specialiosios dalies straipsnyje, požymiais, kurių buvimas įrodinėjamas konkrečioje byloje. Tenkinant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali būti priteisiama atlyginti tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos padarinys. Tarp nusikalstamos veikos ir žalos turi būti tiesioginis priežastinis ryšys, reiškiantis, kad atitinkamą žalą (padarinius) sukėlė būtent BK specialiosios dalies straipsniu uždrausta nusikalstama veika, kuri yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-511/2017).

27. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos duomenų, nagrinėjamu atveju turtinė žala – nukentėjusiosios 30 Eur vertės turto netekimas grindžiamas aplinkybėmis, kurios iš esmės nebuvo inkriminuotos nuteistajam, atitinkamai byloje įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės pasireiškia BK 284 straipsnyje įvirtintų įžūlaus elgesio požymiu, t. y. necenzūrinių žodžių vartojimu bei smūgio sudavimu nukentėjusiajai, kurie nėra susiję priežastiniu ryšiu su vėlesnėmis aplinkybėmis, kurių metu, liudytojui J. R. iš rankų išmušant maišą su maisto produktais, buvo sugadintas 30 Eur vertės turtas, dėl ko nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo tenkinti nukentėjusiosios civilinio ieškinio dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo. Priešingai nei teigiama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, sukelta žala nebuvo nuteistajam kaltinime inkriminuotų nusikalstamų veiksmų pasekmė – turto netekimas nulemtas vėlesnių kaltininko veiksmų J. R. atžvilgiu, kurie nebuvo inkriminuoti nuteistajam pareikštame kaltinime, o ne nukentėjusiosios L. R. atžvilgiu, šiai suduodant smūgį. Šiuo atveju nustačius, jog turto netekimas nulemtas iš esmės neatsargiais nuteistojo veiksmais, nesant duomenų, jog turto netekimą sukėlė būtent nuteistajam inkriminuota BK specialiosios dalies straipsniu uždrausta nusikalstama veika, turtinės žalos atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, taikant deliktinės atsakomybės nuostatas, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo paliekant nenagrinėtą, nes kaltininko veiksmuose, kuriais grindžiamas turto netekimas, nenustatyta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (past. – kaltinimo keitimo klausimas pirmosios instancijos teisme nebuvo sprendžiamas nei nukentėjusiosios, nei teismo ar prokuroro iniciatyva). Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 18 d. nuosprendį:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiosios L. R. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir iš nuteistojo R. P. nukentėjusiajai priteista 30 Eur turtinei žalai atlyginti, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą:

vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiosios L. R. civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BudrysEglė GruodienėJurgita Kolyčienė