Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovams Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Marijampolės kalėjimo viršininko 2024 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. SN-20-562 „Dėl atsakymo į prašymą“ bei Tarnybos 2024 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. 2S-4365 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).

Iš bylos duomenų nustatyta, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę Marijampolės kalėjime.

Pareiškėjas 2024 m. balandžio 4 d. Marijampolės kalėjimo administracijai pateikė prašymą Nr. NPS-20-2567 išleisti jį trumpalaikei išvykai į namus, kadangi atitinka visus kriterijus. Nurodė, jog 2024 m. balandžio 19 d. vyks aplankyti mamos A. K. ir U. K. į (duomenys neskelbtini) rajoną.

Marijampolės kalėjimo Resocializacijos skyriaus specialistas pareiškėjo prašyme įrašė, jog nuteistasis neatitinka BVK 68 straipsnio reikalavimų.

Marijampolės kalėjimo Resocializacijos skyriaus vyresnysis specialistas – vertintojas 2024 m. balandžio 24 d. parengė Pažymą. Pažymoje nurodyta, kad vertinant nuteistojo atitiktį BVK 37 straipsnio 5 dalies ir 68 straipsnio 1 dalies reikalavimams buvo atsižvelgta į Lietuvos kalėjimų tarnybos Resocializacijos koordinavimo skyriaus 2023 m. rugsėjo 6 d. tarnybinį pranešimą Nr. LV-39636 „Dėl nusikalstamo elgesio rizikos pažangos konceptualaus paaiškinimo“ ir 2023 m. lapkričio 13 d. tarnybinį pranešimą Nr. LV-52305 „Dėl Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintų sąvokų ir pažangos mažinant nusikalstamo elgesio riziką konceptualaus paaiškinimo patikslinimo“. Pažymoje teigiama, kad nuteistojo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika pagal „OASys“ metodiką per bausmės atlikimo laiką vertinta 5 kartus (paskutinį kartą 2024 m. balandžio 12 d.) ir nustatyta nežymiai kintanti vidutinė pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika. Pažymoje taip pat nurodyta, kad pareiškėjas 2023 m. dalyvavo pareiškėjo individualiame resocializacijos plane numatytose priemonėse nukreiptose į jo kriminogeninių poreikių mažinimą ir apsauginių veiksnių stiprinimą. Šiuo metu savo pataisos procesą nutraukęs, nebaigė jam pradėtos vesti individualiame resocializacijos plane numatytos programos „Elgesys – pokalbis – pasikeitimas“, nes dėl keisto nuteistojo elgesio programos metu, buvo priimtas sprendimas programą nutraukti. Pažymoje pažymėta, kad, nors nuteistasis pripažįsta problemas, turinčias įtakos jo pakartotiniam nusikalstamam elgesiui, tačiau pokalbio metu stebima savivokos stoka siekiant nusakyti veiksmus problemų sprendimui įgyvendinti. Taip pat pažymėta, kad bausmės atlikimo metu net ir būdamas struktūruotoje aplinkoje, nevykdė nurodymų, elgėsi agresyviai. Nurodyta, kad šiuo metu bausmę atlieka už labai sunkų smurtinį nusikaltimą. Nuteistajam yra nustatytas 75 procentų nedarbingumo lygis, susijęs su sunkia psichikos liga. Vertinimo metu nustatyta, kad nuteistojo keliamos didelės žalos rizika kitiems, dėl jo sunkios psichinės ligos yra aukšta, nuteistojo emocinė būsena tiesiogiai priklauso nuo psichiatro paskirtų medikamentų vartojimų. Su darbu susijusių pajamų negauna, savanoriškai ieškinių nemoka. Pažymoje padaryta išvada, jog nuteistasis pažangos mažinant savo pakartotinio nusikalstomo elgesio riziką nepadarė.

Marijampolės kalėjimo viršininkas 2024 m. gegužės 9 d. pareiškėjui pateikė atsakymą Nr. SN-20-562 (toliau – Sprendimas) į jo 2024 m. balandžio 4 d. prašymą, kuriame išaiškino trumpalaikės išvykos be palydos iš bausmės atlikimo vietos suteikimo tvarką pagal BVK 68 straipsnį. Taip pat nurodė, kad vadovaujantis 2024 m. balandžio 24 d. vyresniojo specialisto – vertintojo pateikta pažyma Nr. RV-20-3220 „Dėl nuteisto S. K. pažangos siekiant valdyti kriminogeninius veiksnius“, vertinimo metu buvo išskirti pagrindiniai kriminogeniniai rizikos veiksniai, labiausiai susiję su pareiškėjo rizika pakartotinai nusikalsti ateityje, tai yra: alkoholio vartojimu, emocine būsena, mąstymu ir elgesiu, netinkamu gyvenimo stiliumi ir draugais bei nuostatomis. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas nepadarė pažangos siekiant sumažinti savo pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką, todėl jis neatitinka BVK 68 straipsnio l dalies 1 punkto reikalavimų ir trumpalaikė išvyka į namus nebus suteikta.

Pareiškėjas Marijampolės kalėjimo Sprendimą 2023 m. rugsėjo 24 d. apskundė Tarnybai, kuri, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka bei pateiktą dokumentinę medžiagą, 2024 m. rugpjūčio 21 d. nusprendė, kad skundas dėl Marijampolės kalėjimo darbuotojų veiksmų, neišleidžiant pareiškėjo į trumpalaikę išvyką į namus, yra nepagrįstas.

Taigi, nagrinėjamoje byloje vertintina, ar atsakovo veiksmai (neveikimas), priimant sprendimą, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti teisę į trumpalaikę išvyką į namus, buvo teisėti bei pagrįsti.

Nuteistųjų teisę trumpalaikei išvykai į namus reglamentuoja BVK (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) 68 straipsnis. Pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietų lengvojoje grupėje bausmę atliekantys nuteistieji turi teisę trims paroms, o dirbantys nuteistieji savo kasmetinių atostogų metu – iki dešimt parų be palydos išvykti iš bausmės atlikimo vietos į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar Lietuvos Respublikos teritorijoje pasimatyti su artimaisiais, jeigu jie atitinka visas šias sąlygas: 1) jų nusikalstamo elgesio rizika yra žema arba vidutinė ir yra nustatyta pažanga ją mažinant; 2) yra atlikę šio straipsnio 2 dalyje nustatytą minimalią laisvės atėmimo bausmės dalį; 3) neturi drausminių nuobaudų arba neįvykdytų administracinių nuobaudų ar administracinio poveikio priemonių; 4) užsiima pasiūlyta darbine veikla (savarankiškai dirba ne bausmės atlikimo vietoje) šio kodekso 61 straipsnyje nurodytą laiką ne mažiau kaip tris paskutinius bausmės atlikimo mėnesius (ši sąlyga netaikoma nuo dalyvavimo darbinėje veikloje atleistiems nuteistiesiems). Konkrečią nuteistojo trumpalaikės išvykos į namus datą, atsižvelgdamas į jo prašymą, nustato ir dėl elektroninio stebėjimo priemonių taikymo nusprendžia laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas (BVK 68 straipsnio 7 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą konstatuota, kad BVK nuostatose yra įtvirtinta plati pataisos įstaigos diskrecija; pataisos įstaigos direktorius, įgyvendindamas šią diskreciją, vadovaujasi ne tik asmens noru išleisti jį į namus, bet ir viešuoju interesu; viešasis interesas šiuo atveju apima inter alia (be kita ko) siekį saugoti ir ginti asmenį bei visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, ir tai daryti veiksmingai (2018 m. spalio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2325-1062/2018; 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-704-662/2021).

Dėl nuteistųjų teisės į trumpalaikę išvyką į namus ar už pataisos įstaigų ribų LVAT yra pažymėjęs, jog tai yra specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisės, suteikiamos, be kita ko, siekiant reintegruoti asmenį į visuomenę, t. y. palaikant ryšius su asmenimis laisvėje, kad atlikus bausmę asmeniui su artimųjų pagalba būtų lengviau pasiekti minėtą tikslą. Vis dėlto teisė pasimatyti su artimaisiais įstatymų nustatytais atvejais gali būti varžoma, siekiant skatinti nuteistuosius laikytis disciplinos reikalavimų bei užtikrinti gerą elgesį; be to, turi būti užtikrintas ir visuomenės saugumas (2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2112-520/2015; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-211-624/2021). LVAT praktikoje daroma išvada, kad nuteistųjų teisė į trumpalaikę išvyką į namus, net ir atsižvelgiant į siekį reintegruoti šiuos asmenis į visuomenę, nėra absoliuti, o tai, be kita ko, pagrindžia ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija Nr. R (82) 16 „Dėl trumpalaikių išvykų (atostogų) kaliniams“, kurioje ne tik rekomenduojama valstybėms – Europos Tarybos narėms, suteikti kaliniams atostogas dėl medicininių, mokymosi (švietimo), darbo (profesijos), šeimos ir kitų socialinių priežasčių (1 punktas), tačiau ir, suteikiant tokias atostogas, atsižvelgti į nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, paskirtos bausmės trukmę, į tai, koks įkalinimo periodo laikotarpis jau atliktas (užbaigtas), kalinio asmenybę ir elgesį bei pavojų (riziką), jei tokia yra, kurį jis gali sukelti visuomenei, kalinio šeimos ir socialinę padėtį, kuri galėjo pasikeisti įkalinimo metu, atostogų tikslą, jo trukmę ir sąlygas (2 punktas) (LVAT 2018 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-451-520/2018; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-211-624/2021). Dėl to bausmės atlikimo vietos įstaigos direktorius, priimdamas sprendimus dėl trumpalaikės išvykos suteikimo/nesuteikimo, privalo vadovautis teisės aktuose nustatytais kriterijais bei minėtais principais, įvertinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, priimamus sprendimus motyvuoti.

Ginčo kontekste taipogi svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime išaiškinęs, jog diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais atskiroms subjektų grupėms įstatymu galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus. Tai reiškia, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Iš esmės diskriminacijos sampratą analogiškai aiškina ir EŽTT (žr., pvz., 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06)).

Taigi pataisos įstaigos administracija, spręsdama, ar nuteistasis turi teisę į trumpalaikę išvyką į namus, visų pirma, privalo nustatyti, ar jis atitinka visas BVK 68 straipsnyje nustatytas sąlygas. Vis dėlto, net ir nustačius, kad vadovaujantis BVK 68 straipsnio nuostatomis, nuteistasis turi teisę į trumpalaikę išvyką į namus, tokia teisė nėra absoliuti, kadangi pataisos įstaigos administracija prieš priimdama sprendimą taip pat turi diskreciją atsižvelgti į nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį bei sunkumą, kalinio asmenybę, elgesį ir pavojų, kurį jis gali sukelti visuomenei, jo šeimos ir socialinę padėtį ir t. t.

Pareiškėjas skunde laikosi pozicijos, kad jis atitinka BVK 68 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Nurodo, kad jo nusikalstamo elgesio rizika yra vidutinė, jis padarė reikšmingą pažangą, lankė ir tebelanko įvairias programas, padedančiose keistis, mažinti nusikalstamo elgesio riziką.

Byloje nustatyta, kad nepalankus pareiškėjui sprendimas priimtas Marijampolės kalėjimo viršininkui apsvarsčius visą medžiagą, įvertinus jo asmenybę ir elgesį. Vertinimo metu nustatyta nežymiai kintanti vidutinė pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika. Remiantis Pažyma, pareiškėjas 2023 m. dalyvavo jo individualiame resocializacijos plane numatytose priemonėse, nukreiptose į jo kriminogeninių poreikių mažinimą ir apsauginių veiksnių stiprinimą.

Pareiškėjo teiginiai, kad jis padarė pažangą mažinant savo nusikalstamo elgesio riziką, yra tik jo subjektyvi nuomonė, kuriai teismas nepritaria, nes vien tik faktas, kad pareiškėjas daro tam tikrą pažangą mažinant nusikalstamo elgesio riziką, nereiškia, kad daroma pažanga yra akivaizdi. Šiuo atveju daroma pažanga yra suprantama kaip nusikalstamo elgesio rizikos veiksnių valdymas, t. y. tam tikri nuteistojo veiksmai, padedantys suvaldyti kriminogeninius veiksnius ir sumažinti jų įtaką (svarbu atsižvelgti į numatytų priemonių vykdymą, dalyvavimą programose, elgesį bausmės atlikimo metu ir kitus veiksnius). Akivaizdi pažanga reiškia realius, aiškius ir konkrečius asmens veiksmus, liudijančius apie nusikalstamo elgesio rizikos veiksnių valdymą, asmens elgesį ir jo pokyčius laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu.

Kaip matyti iš Pažymos, atsižvelgiant į paskutinio vertinimo metu išskirtų rizikos veiksnių valdymo galimybes, nuteistojo elgesio bei mąstymo ypatumus, kriminalinės patirties analizę, asmens bylos duomenis, interviu metu gautą informaciją, atliekant pakartotinį rizikos įvertinimą, taikant OASys metodiką, nebuvo nustatyti reikšmingi rizikos valdymo pokyčiai ir nustatyta išliekanti vidutinė pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika. Pareiškėjas nebaigė jam pradėtos vesti individualiame resocializacijos plane numatytos programos „Elgesys – pokalbis – pasikeitimas“, nes dėl keisto nuteistojo elgesio programos metu, buvo priimtas sprendimas programą nutraukti.

Iš Pažymos taip pat matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu yra stebima savivokos stoka siekiant nusakyti veiksmus problemų sprendimui įgyvendinti. Be to, remiantis Pažymos duomenimis, bausmės atlikimo metu, net ir būdamas struktūruotoje aplinkoje, pareiškėjas nevykdė nurodymų, elgėsi agresyviai.

Minėta, kad nustatant pažangą mažinant nusikalstamo elgesio riziką, be kito ko, svarbu atsižvelgti į asmens galimą sukelti didelės žalos riziką. Pažymoje nurodyta, kad nuteistojo keliamos didelės žalos rizika kitiems dėl jo sunkios psichinės ligos yra aukšta, nuteistojo emocinė būsena tiesiogiai priklauso nuo psichiatro paskirtų medikamentų vartojimų.

Taigi, teismas daro išvadą, kad atsakovas, remiantis anksčiau minėta Pažyma, turėjo teisę ir pagrindą priimti pareiškėjui nepalankų sprendimą. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su Marijampolės kalėjimo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadas, neįrodo jo teiginių pagrįstumo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, leidžiančių abejoti Pažymoje nurodytu vertinimu.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas); administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiam tikslui; šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Teismo vertinimu, skundžiami Marijampolės kalėjimo ir Tarnybos sprendimai atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, įvertinta pareiškėjo individuali situacija). Taip pat nustatyta, kad tiek Marijampolės kalėjimas, tiek Tarnyba, nagrinėdama ginčą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, tinkamai taikė ginčo teisiniam santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus individualius administracinius aktus. Tiek Marijampolės kalėjimas, tiek Tarnyba, nagrinėdami pareiškėjo prašymą, pateikė faktiškai ir teisiškai motyvuotus argumentus, dėl ko pareiškėjo prašymas dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo netenkintas. Panaikinti skundžiamų Marijampolės kalėjimo ir Tarnybos sprendimų ir įpareigoti Marijampolės kalėjimą iš naujo spręsti dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo pareiškėjui nėra teisinio pagrindo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis).

Dėl neturtinės žalos

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš Marijampolės kalėjimo ir Tarnybos sprendimų, kuriais atsisakyta suteikti jam trumpalaikę išvyką į namus. Pripažinus, kad minėti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, t. y. nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl jis atmestinas.

Likusieji skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. de H. v Netherlands). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmetamas, jis neįgijo teisės į išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. K. skundą atmesti.

Pareiškėjo S. K. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.