Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas, I1-5763-342/2020

Teismas: Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-10-28
Bylos Nr.: I1-5763-342/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-63-3-00673-2020-5
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjas: Aušrelė Mažrimienė (pirm.)
Pareiškėjas: T. B.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybė

Kategorijos

Administracinė byla Nr. I1-5763-342/2020Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00673-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 37.6; 55.1.3 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 28 d.Klaipėda

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Aušrelė Mažrimienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas T. B.(toliau – ir pareiškėjas) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovė) 1 500 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodo, jog atsakovės atstovas periodiškai nuo 2019-11-07 iki 2020-05-21 (toliau – ir ginčo laikotarpis) žemino pareiškėjo orumą, nes gamtinius reikalus buvo priverstas atlikti matant kitiems suimtiesiems (nuteistiesiems) bei Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) darbuotojams. Paaiškina, kad kamerose tualetai nuo gyvenamojo ploto atskirti tik 1,5 m aukščio sienele, durelės ne didesnės nei 0,8 m., kurios neužtikrina privatumo naudojantis tualetu, nes per durų langelį ir akutę viskas matosi. Akcentuoja, jog kameroje yra įrengta vaido stebėjimo kamera. Pažymi, kad pareiškėjas ir su juo laikomi asmenys buvo priversti naudotis tualetu ir atlikti gamtinius reikalus vieni kitų akivaizdoje, dėl ko kildavo buitiniai konfliktai, buvo įtampa, jautė gėdą, pažeminimą, diskomfortą, nepasitenkinimą, kilo kitos problemos. Tvirtina, kad Klaipėdos AVPK darbuotojai – tiek vyrai, tiek moterys, nuolat ir be skrupulų stebėjo pareiškėją, nes toks jų darbas. Teigia, kad per visą nurodytą laikotarpį daug kartų buvo užkluptas atliekant gamtinius reikalus per duryse įrengtą akutę, langelį, atidarant duris, vaizdo stebėjimo kameras. Pažymi kad durys būna atidaromos be jokio įspėjimo. Nurodo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 3, 9, 10, 18, kt., kurių plotas apytiksliai nuo 10 kv. m. iki 15 kv. m. Mano, kad buvo pažeista teisė į teisės aktais nustatytą minimalų kameros plotą. Tvirtina, jog kameros buvo perpildytos, leistina norma buvo viršyta keletą kartų. Dėl nurodytų priežasčių patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu, kt. nepatogumais. Pažymi, jog yra sutrikęs miegas, jaučia nuolatinę depresiją, kameroje kilo konfliktai, fizinio kontakto konfliktai, nebuvo laisvos vietos judėti, turėjo gulėti arba sėdėti lovoje arba ant kėdės. Pažymi, kad kameroje Nr. 18 buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, nes viską užėmė baldai, kameroje Nr. 3 buvo trys asmenys, tekdavo gulėti arba sėdėti, kitose kamerose taip pat. Nurodo kokį plotą užima baldai kamerose ir daro išvadą, kad judėjimui lieka 0,5 kv. m. ploto. Apibendrina teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, susijusia su neturtine žala.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės atstovas nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje, kuri veikia pripažinta tinkama eksploatacijai komisijos, į kurios sudėtį įėjo ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos departamento (toliau– ir NVSC) atstovai, 2015-12-22 patvirtintu aktu Nr. IL-16783 „Dėl areštinės patalpų pridavimo eksploatacijai”. Pažymi, kad minimu aktu patvirtinta, kad naujos areštinės patalpos atitinka teisės aktų reikalavimus ir gali būti eksploatuojamos. Teigia, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas ir saugomas Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės vyresniosios specialistės, atliekančios viršininko funkcijas, 2020-06-29 tarnybiniame pranešime, reg. Nr. 30-PR2-7939 (toliau – ir Tarnybinis pranešimas), nurodytais laikotarpiais ir sąlygomis. Argumentuoja, jog pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje praleido ne daugiau kaip 22 paras; iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad buvimo areštinėje metu vienam asmeniui teko ne mažiau kaip 5,03 kv. m ploto, todėl teisės aktais nustatytas minimalaus ploto, turinčio tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, reikalavimas pažeistas nebuvo.

Nurodo, kad NVSC periodiškai tikrina Klaipėdos AVPK areštinėje laikomų asmenų laikymo sąlygų atitiktį Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintiems Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” (toliau– ir Higienos norma HN 134:2015) keliamiems reikalavimams. Pažymi artimiausius ginčo laikotarpiui atliktus patikrinimus AVPK areštinėje ir teigia, kad per NVSC patikrinimus Klaipėdos AVPK areštinėje Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nėra buvę nustatyta. Tvirtina, jog Klaipėdos AVPK sanitarinių mazgų zonos nuo gyvenamųjų patalpų atskirtos atitvarais, jos atitvertos (visiškai), todėl tiek asmenys, esantys kamerose, tiek pareigūnai galimybės matyti (stebėti) asmenį, atliekantį gamtinius reikalus, neturi. Atkreipia dėmesį, jog per NVSC patikrinimus sanitarinių mazgų zonų įrengimo pažeidimų nėra buvę nustatyta.

Teigia, kad 2016-07-20 Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos sprendimu Nr. 2R-4788 (9.1-1.) leista Klaipėdos apskr. VPK areštinės kamerose vykdyti vaizdo stebėjimą. Paaiškina, kad areštinės patalpose vaizdo stebėjimo kameros įrengtos siekiant užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, viešąją tvarką ir asmenų saugumą, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, areštinės pastatų, patalpų ir turto apsaugą. Tvirtina, jog įrengtomis vaizdo stebėjimo kameromis nestebimos vietos, kuriose asmens stebėjimas žemintų žmogaus orumą (sanitarinio mazgo zona). Pažymi, kad būdamas Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjas prašymų, pareiškimų ir skundų dėl pažeidžiamų ar pažeistų teisių neteikė; šešis kartus buvo apžiūrėtas bendruomenės slaugytojos, keturis kartus su nusiskundimais dėl sveikatos. Teigia, kad iš medicininėje kortelėje fiksuotų įrašų matyti, jog pareiškėjo teikti nusiskundimai nėra niekaip susiję (kilę) su jo buvimu Klaipėdos AVPK areštinėje.

Mano, jog nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų neturtinei žalai priteisti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė laikant jį Klaipėdos AVPK areštinėje.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).

Dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Dėl minimalaus areštinės kamerų ploto

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo kamerose sąlygų, kai Areštinės kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją ir kt.).

EŽTT praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją ir kt.).

EŽTT naujausioje praktikoje (žr., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje.

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgęs į teismų praktiką ir ploto kriterijaus reikšmę vertinant visas kalinimo sąlygas, EŽTT minėtoje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13, byloje nusprendė, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m. daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Tačiau tam tikrais atvejais kalinimo sąlygų kumuliatyvus poveikis gali tokią prezumpciją paneigti. Tuomet įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris gali paneigti šią prezumpciją, pagrįsdamas, kad buvo veiksnių, galėjusių adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: a) reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; b) toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; c) pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių. Kai vertinamas kalinimas kalėjimo kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m., Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Teismas taip pat pabrėžė, kad atvejais, kai kalinamam asmeniui suteikiama daugiau nei 4 kv. m. ploto daugiavietėje kameroje ir dėl to nekyla asmeninės erdvės stokos klausimas, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygų adekvatumą Konvencijos 3 straipsnio prasme išlieka aktualūs kiti kalinimo sąlygų aspektai.

Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Nustatant vienam sulaikytajam asmeniui laikomam areštinės kameroje tenkančio minimalus ploto normatyvą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017-04-03 įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės, aktuali akto redakcija galiojanti nuo 2018-10-24) 58 punktu, kuriame nustatyta, kad policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m.(sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Iš esmės tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A678-442/2015, 2015-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A2277-520/2015, 2015-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A2711-520/2015 ir kt.).

Iš Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) vyresniojo specialisto, atliekančio viršininko funkcijas, 2020-06-29 tarnybinio pranešimo (b. l. 12 - 13) turinio matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019-11-07 11:08 iki 2019-11-07 13:56 buvo laikomas kameroje Nr. 12, kurios plotas 21,75 kv. m., sanitarinio mazgo plotas – 1,68 kv. m., asmenų skaičius kameroje – 2, todėl atlikus aritmetinius paskaičiavimus ((21,75-1,68)/2) pareiškėjui teko 10,04 kv. m areštinės kameros ploto; laikotarpiu nuo 2019-11-07 13:56 iki 2019-11-08 13:11 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 1, kurios plotas 17,30 kv. m., sanitarinio mazgo plotas – 1,68 kv. m., asmenų skaičius kameroje – 2, atlikus aritmetinius paskaičiavimus ((17,30-1,68)/2) pareiškėjui teko 7,81 kv. m areštinės kameros Nr. 1 ploto; laikotarpiu nuo 2019-11-08 13:11 iki 2019-11-15 09:17 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 3, kurios plotas 16,78 kv. m., sanitarinio mazgo plotas – 1,68 kv. m., asmenų skaičius kameroje – 3, atlikus aritmetinius paskaičiavimus ((16,78-1,68)/3) pareiškėjui teko 5,033 kv. m areštinės kameros ploto; laikotarpiu nuo 2019-11-15 09:17 iki 2019-11-15 14:25 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 23, kurios plotas 16,78 kv. m., sanitarinio mazgo plotas – 1,68 kv. m., asmenų skaičius kameroje – 2, atlikus aritmetinius paskaičiavimus ((16,78-1,68)/2) pareiškėjui teko 7,55 kv. m areštinės kameros ploto; laikotarpiu nuo 2019-11-15 14:25 iki 2019-11-21 09:43 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 3, kurios plotas 16,78 kv. m., sanitarinio mazgo plotas – 1,68 kv. m., asmenų skaičius kameroje – 3, atlikus aritmetinius paskaičiavimus ((16,78-1,68)/3) pareiškėjui teko 5,033 kv. m areštinės kameros ploto; laikotarpiu nuo 2019-12-03 16:26 iki 2019-12-05 9:56 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 10, kurios plotas 14,31 kv. m., sanitarinio mazgo plotas – 1,68 kv. m., asmenų skaičius kameroje – 1; laikotarpiu nuo 2019-12-09 16:28 iki 2019-12-12 10:22 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4, kurios plotas 17,04 kv. m., sanitarinio mazgo plotas – 1,68 kv. m., asmenų skaičius kameroje – 3, atlikus aritmetinius paskaičiavimus ((17,04-1,68)/3) pareiškėjui teko 5,12 kv. m areštinės kameros ploto; laikotarpiu nuo 2020-05-18 19:01 iki 2020-05-21 10:48 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 18, kurios plotas 7,18 kv. m., sanitarinio mazgo plotas – 1,35 kv. m., asmenų skaičius kameroje – 1. Pažymėtina, jog pareiškėjas neginčija atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie jo laikymo Areštinėje laikotarpius bei kamerų, kuriose buvo laikomas, numerius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Atsakovės atstovo nurodyti laikotarpiai bei kamerų numeriai iš esmės sutampa su pareiškėjo nurodytais. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pareiškėjas, prašydamas neturtinės žalos atlyginimo, privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali.

Atlikus aritmetinius paskaičiavimus (iš Areštinės kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą bei gautą plotą padalinus iš asmenų skaičiaus kameroje), teismas konstatuoja, kad pareiškėjo laikymo Areštinėje laikotarpiais, pareiškėjui teko nuo 5,033 kv. m. ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti. Kadangi atsakovės atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir daro išvadą, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma – daugiau kaip 5 kv. m. (Taisyklių 58 punktas), todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 straipsnis).

Be kita ko, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2018-10-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Darytina išvada, kad nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto pažeidimu.

Dėl privatumo pažeidimų

Pareiškėjas teigia, kad sanitarinis mazgas nebuvo pilnai izoliuotas, jo įrengimas neatitiko nustatytų reikalavimų (atskirtas 1,5 m aukščio sienele, durelės ne didesnės nei 0,8 m.), per durų langelį ir akutę viskas matosi, todėl buvo pažeistas privatumas, jautėsi nuolat stebimas.

EŽTT ne kartą yra akcentavęs, kad prie viršytos priimtinos kentėjimo ribos, be kita ko, priskirtina galimybė privačiai naudotis tualetu. Privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002-07-15 sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99); 2001-04-19 sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), ir kt.). EŽTT praktikoje nurodyta, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo. Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (žr., pvz., EŽTT 2013-04-25 sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., EŽTT 2009-03-12 sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07), 2007-11-15 sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2002-07-15 sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012-01-10 sprendimą byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 2012-05-10 sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., EŽTT 2012-01-10 sprendimą byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017-03-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015-12-15 sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); taip pat LVAT 2018-01-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018). Taikant nacionalinį teisinį reguliavimą atsižvelgiama į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų.

LVAT, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., LVAT 2018-03-21 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018, 2018-02-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1913-756/2018, 2018-02-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-552/2018, 2017-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017 ir kt.). Saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., LVAT 2018-02-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-552/2018, 2017-04-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017).

Tai reiškia, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., LVAT 2015-07-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017). Todėl vertinant pareiškėjui dėl nevisiškai tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kilusius nepatogumus, atsižvelgtina ir į tai, ar atsakovas pagrindė (nepagrindė), jog pareiškėjo privatumas buvo užtikrintas tuo laikotarpiu, bei ar buvo kitų aplinkybių, leidžiančių spręsti apie pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą ir pan., net jei sanitariniai mazgai ir yra įrengti kamerų kampuose bei jie nėra tiesiogiai matomi pro kamerų duryse įrengtus langelius (žr., pvz., LVAT 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1506-624/2018, 2017-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017). Patvirtinančiomis privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimą laikomos aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti prie durų ir nėra papildomai izoliuoti, t. y. sanitarinio mazgo įėjimas nuo gyvenamosios kameros dalies nėra atitvertas durimis ar kitokiomis pertvaromis, taip pat tai, kad visą pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpį su juo kameroje buvo ir kiti suimtieji (nuteistieji) (žr., pvz., LVAT 2018-03-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2134-575/2018, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017, 2017-04-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-725-756/2017). Tais, atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies yra atskirta tiek pertvara, tiek varstomomis durimis, pripažįstama, jog pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (žr., pvz., LVAT 2018-03-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad Klaipėdos AVPK sanitarinių mazgų zonos nuo gyvenamųjų patalpų atskirtos atitvarais, jos atitvertos (visiškai) Klaipėdos AVPK sanitarinių mazgų zonos nuo gyvenamųjų patalpų atskirtos atitvarais, jos atitvertos (visiškai). Nurodytas aplinkybes patvirtina 2020-06-29 tarnybinis pranešimas (b. l. 12 - 13), kuriame nurodyta, kad Areštinės kamerose yra įrengtos 170 cm sanitarinio mazgo atskiriamosios pertvaros su 120 cm varstomomis durimis, metaliniai unitazai ir sanitarinio mazgo ventiliacijos sistema. Iš NVSC 2018-01-29, 2019-06-11, 2019-10-09 patikrinimo aktų (b. l. 24 – 26, 27 – 30, 31 – 33) matyti, kad tikrinant Areštinės kameras, tikrinimo metu pažeidimų, susijusių ir su sanitariniu mazgu, nenustatyta. Pažymėtina, kad pareiškėjas jo laikymo Areštinėje laikotarpiais skundų Administracijai, NVSC dėl sanitarinių mazgų įrengimo, galimo privatumo pažeidimo, neteikė. Įvertinus Areštinės sanitarinio mazgo įrengimą - sanitarinio mazgo zona atskirta nuo likusios kameros dalies pertvara ir varstomomis durimis - konstatuotina, jog pareiškėjo privatumas nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas.

Pareiškėjas taip pat nurodo kad buvo pažeista jo teisė į privatumą, nes Klaipėdos AVPK buvo stebimas vaizdo kameromis.

Bausmių vykdymo kodekso 67 straipsnis nustato, kad nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodoma, jog draudžiama, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti suimtąjį be išankstinio jo sutikimo. Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog nuolatinę asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūrą atlieka šių įstaigų pareigūnai; šių asmenų priežiūrai gali būti naudojamos techninės priemonės.

Apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų ir policijos komisariatų areštinėse dirbančių policijos pareigūnų ir kitų darbuotojų teises ir pareigas, taip pat policijos areštinėse laikomų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką nustato Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija), patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-02-10 įsakymu Nr. 5-V-139 (Instrukcijos 1 punktas). Instrukcijos 3.3 punkte nurodyta, jog nuotolinio asmenų stebėjimo sistema – tai vaizdo stebėjimo bei ryšio tarp areštinės kamerose laikomų asmenų ir policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančio pareigūno sistema, kai areštinės kamerose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros (su filmavimo galimybe) ir susisiekti su policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančiu pareigūnu, stebinčiu areštinės kameras vaizdo monitoriuje, skirtos telefonspynės. Instrukcijos 101 punkte nurodyta, kad jei policijos areštinėje yra įrengta nuotolinio asmenų stebėjimo sistema, policijos pareigūnas (-ai) ar darbuotojas (-ai), dirbantis (-ys) pagal darbo sutartį, naudodamasis šia vaizdo stebėjimo sistema, užtikrina nuolatinį visų policijos areštinėje esančių areštinės kamerų ir jose laikomų asmenų stebėjimą bei užtikrina, kad būtų sureaguota į netinkamą šių asmenų elgesį, jų teisėtus prašymus ir pan.; periodinis asmenų stebėjimas per kamerose esančius langelius tokiose policijos areštinėse gali būti nevykdomas; kitas darbo organizavimas vykdomas instrukcijoje nustatyta tvarka.

Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) specialistės, atliekančios viršininko funkcijas 2020-06-29 tarnybiniame pranešime (b. l. 12-13) nurodyta, jog pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje prašyme ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 1, 3, 4, 10, 12, 18, 23. Iš Tarnybinio pranešimo ir Klaipėdos AVPK atsiliepimo matyti, jog Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija 2016-07-20 sprendimu leido areštinės kamerose vykdyti vaizdo stebėjimą. Areštinės patalpose vaizdo stebėjimo kameros įrengtos siekiant užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, viešąją tvarką ir asmenų saugumą, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją. Pažymėta jog į įrengtų vaizdo kamerų stebėjimo lauką nepatenka jose esanti sanitarinio mazgo zona.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog teisinis reguliavimas įpareigoja uždarytų asmenų elgesiui stebėti įrengti vaizdo stebėjimo kameras ir pamainos pareigūnams sudaryti sąlygas nuolat stebėti uždarytų asmenų elgesį. Tačiau vaizdo stebėjimo kameros neturi fiksuoti sanitarinio mazgo teritorijos žemiau kaip 150 cm nuo grindų (žr., pvz., LVAT 2017-06-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017). Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, darytina išvada, jog teisės aktuose yra numatyta galimybė suimtųjų priežiūrai pasitelkti technines priemones ir vykdyti jų nuolatinį vaizdo stebėjimą.

Skunde pareiškėjas nepateikė detalesnių argumentų ir duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, jog Klaipėdos AVPK kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose vyksta vaizdo stebėjimas, pažeidžiantis asmens teises. Pareiškėjas pateikia tik savo deklaratyvią nuomonę apie vaizdo kamerų filmavimą sanitariniuose mazguose, todėl laikytina, jog jam buvo tinkamai užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu vaizdo stebėjimo kamerų įrengimas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kad pareiškėjas buvo neteisėtai stebimas, ir kad dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Teismas įvertinęs faktinius duomenis, teisinį reguliavimą, teisminę praktiką sprendžia, kad nuolatinė Klaipėdos AVPK areštinėje laikomų asmenų priežiūra techninių priemonių pagalba buvo vykdoma teisėtai.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Pareiškėjas teigia, kad dėl skunde nurodytų aplinkybių patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu, kt. nepatogumais.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo bei atsakovės atstovo paaiškinimus, nagrinėjamos bylos medžiagą, teisės aktus bei teismų praktiką, konstatuoja, kad šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 straipsnis). Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų bei žalos, t. y. nesant būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo bei jo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. Prieš Olandiją, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją ir kt.; LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo T. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėja Aušrelė Mažrimienė