Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-4-530/2020

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-02-19
Bylos Nr.: 1A-4-530/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-03-2-00518-2015-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jūratė Jakubonienė, Kęstutis Dargužis, Danutė Giačaitė
Kaltinamasis: M. V., V. Z., J. A.

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-4-530/2020Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00518-2015-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4.1; 2.4.6.1; 2.4.7; (S)

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Jakubonienės,

sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Melisai Žvirblytei, Audronei Tulauskienei,dalyvaujant prokurorei R. K.,išteisintajam M. V., jo gynėjui advokatui R. M.,išteisintajam V. Z., jo gynėjui advokatui R. M.,išteisintajam J. A., jo gynėjui advokatui V. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Renaldos Kučinskaitės apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo M. V., V. Z. ir J. A. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį, jiems nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti paskirta J. A., po nuosprendžio paskelbimo panaikintina.

Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai: E. P. 683,27 Eur dėl turtinės žalos ir 10 000 Eur dėl neturtinės žalos atlyginimo bei M. P. 80 Eur dėl turtinės žalos ir 10 000 Eur dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. P. instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. M. V., V. Z. ir J. A. pirmosios instancijos teismo išteisinti kaltinus juos tuo, kad M. V., V. Z. ir J. A. būdami valstybės tarnautojais: M. V. – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių kuopos mobiliojo būrio vyresniuoju patruliu, V. Z. – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių kuopos mobiliojo būrio vyriausiuoju patruliu, J. A. – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių kuopos mobiliojo būrio vadu, veikdami kartu, tarnybos metu 2015 m. liepos 5 d. apie 23.50 val. M. V. ir V. Z. degalinės „Lukoil“ aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), neturėdami teisėto pagrindo, panaudojo fizinį smurtą E. P. ir M. P. atžvilgiu: E. P. užsuko rankas, jį pargriovė ant žemės ir jam bei M. P. uždėjo antrankius, šiuos asmenis neteisėtai sulaikė ir pristatė į (duomenys neskelbtini) apskrities VPK patalpas, (duomenys neskelbtini); toliau M. V. – tęsdamas savo neteisėtus veiksmus, o V. Z. – tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015 m. liepos 6 d. apie 00 val. M. V. ir V. Z. kartu (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose (duomenys neskelbtini) koridoriuje, priešais laikino sulaikymo kameras E. P. ir M. P. atžvilgiu panaudojo M. V. – fizinę prievartą (smurtą), V. Z. – smurtą: E. P. sudavė 10-20 smūgių rankomis į galvą, šonus, petį, veidą, apipurškė dujomis, M. P. sudavė ranka į krūtinę, spyrė per kojas, jam parkritus, spyrė į pilvą, du kartus ranka sudavė per veidą; patalpinus į laikino sulaikymo kameras Nr. 1 ir Nr. 3, kelis kartus į vidų papurškė dujas; tęsdami nusikalstamą veiką, 2015 liepos 6 d. apie 2.30 val. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato koridoriuje M. V. ir V. Z. kartu su J. A. smurtavo E. P. atžvilgiu, gulinčiam spardė į pilvą. M. V. sudavė rankomis 3-4 smūgius į galvos sritį, V. Z. sudavė rankomis 3-4 smūgius, o J. A. sudavė iki 5 smūgių rankomis į šonus ir surakino antrankiais jam rankas; prieš uždarant į laikino sulaikymo kamerą, M. V. papurškė dujų E. P. į veidą – tokiu būdu bendrais veiksmais ne mažiau kaip dėl vienuolikos smūgių E. P. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl pilvo, kairio peties, dešinės akies, dešinės rankos, abiejų ausų, abiejų kojų sumušimo ir M. P. dėl ne mažiau trijų smūgių padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl kairio riešo bei kairio klubo sumušimo. M. V., V. Z., J. A. buvo kaltinti, kad tokiais veiksmais viršijo savo įgaliojimus, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, kuriame numatyta, kad „Žmogaus asmuo neliečiamas. Žmogaus orumą gina įstatymas. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes“; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 8 punktuose, kuriuose numatyti valstybės tarnautojų veiklos svarbiausi etikos principai: pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo, pavyzdingumo, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 3 punkte, 5 punkte, 6 punkte nustatytas valstybės tarnautojo prievoles: „Laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų“, „Gerbti žmogaus teises ir laisves“, „Laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių <...> nepiktnaudžiauti tarnyba“, „Laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“; Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose, kuriuose numatyta, kad pareigūnas privalo „Gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves“, „Užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus <...>“, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3 punkte, kuriame numatyta, kad „Tarnyba policijoje grindžiama šiais profesinės etikos principais: pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, sąžiningumo, nesavanaudiškumo, padorumo, nešališkumo, atsakomybės, viešumo, pavyzdingumo“, o 4.1 punktas įpareigoja pareigūnus tarnybinėje veikloje „Gerbti ir ginti kiekvieno žmogaus orumą bei pagrindines teises ir laisves“; 4.2 punktas – „Užtikrinti kiekvieno sulaikyto asmens teisių ir laisvių apsaugą, o prireikus imtis neatidėliotinų priemonių, kad jam būtų suteikta medicinos ar kita būtina pagalba“; 4.3 punktas – neatlikti, neskatinti ir kitaip netoleruoti jokių kankinimo, nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio aktų“; 4.4 punktas – „Naudoti jėgą tik tuo atveju, kai tai neišvengiamai būtina, ir tik teisėtam tikslui pasiekti“; 4.6 punktas – „Saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo“. Taip sumenkino policijos autoritetą, sumažino pasitikėjimą policija bei diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir dėl to didelės žalos patyrė Lietuvos Respublikos valstybė bei nukentėjusieji E. P. ir M. P. dėl prieš juos neteisėtai panaudoto fizinio smurto.

Žemesnės instancijos teismas

2. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. vasario 27 d. nuosprendyje konstatuota, kad byloje nepavyko surinkti neginčijamų įrodymų, jog kaltinamieji M. V., V. Z., J. A., būdami policijos pareigūnais, atlikdami savo, kaip pareigūnų pareigas, piktnaudžiavo – viršijo savo įgaliojimus, dėl to didelės žalos patyrė Lietuvos Respublika bei nukentėjusieji E. P. ir M. P. dėl prieš juos pavartoto smurto.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorė Renalda Kučinskaitė prašė panaikinti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. liepos 20 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Pripažinti M. V. kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir jį nuteisti, paskiriant 100 MGL dydžio baudą. Pripažinti V. Z. kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir jį nuteisti, paskiriant 100 MGL dydžio baudą. Pripažinti J. A. kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir jį nuteisti, paskiriant 100 MGL dydžio baudą. Priteisti iš kaltinamųjų M. V., V. Z. ir J. A. solidariai turtinę 80 eurų ir 5 000 eurų neturtinę žalą nukentėjusiojo E. P. naudai. Priteisti iš kaltinamųjų M. V., V. Z. solidariai turtinę 80 eurų ir 5 000 eurų neturtinę žalą nukentėjusiojo E. P. naudai. Atlikti įrodymų tyrimą kviečiant ir apklausiant liudytojas I. P. (buvusi Š.) ir I. Š..

1.1. Skunde nurodė, jog išteisinamajame nuosprendyje išdėstytos išvados aiškiai neatitinka bylos aplinkybių, pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos, atliktas šališkas bylos aplinkybių tyrimas. Teismas, grįsdamas nuosprendžio išvadas, išskirtinai rėmėsi kaltinamųjų parodymais, fragmentiškai rėmėsi liudytojų parodymais ta apimtimi, kuri teismui leido daryti kaltinamuosius teisinančias išvadas, nepagrįstai atmetė liudytojų, nukentėjusiųjų parodymus dėl esminių įvykio aplinkybių. Kaltinamųjų parodymų, jų prieštaravimų nukentėjusiųjų parodymams, liudytojų R. T., D. J., J. P., V. J., I. L. (buvusi B.) parodymams, specialisto išvadoms, pateiktai vaizdo medžiagai (įrašai degalinės teritorijoje, policijos įstaigos patalpose) teismas tinkamai neįvertino. Teismas, neatsižvelgęs į įrodymų visumą ir neatlikęs įrodymų tyrimo, padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai prieštarauja tarpusavyje, jie nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais, todėl yra pagrindas jais netikėti. Taip pat teismas savo teisinančias išvadas grindė liudytojų – policijos pareigūnų parodymais. Ši liudytojų grupė iš esmės tvirtino tik tą aplinkybę, kad smurto prieš nukentėjusiuosius policijos patalpose nematė ir negalėjo nurodyti jokių aplinkybių apie kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų elgesį, nors iš vaizdo įrašų matyti, jog pristačius nukentėjusiuosius į policijos įstaigos patalpas, pareigūnai K. D., I. Z., L. K. stebi kas vyksta koridoriaus patalpose. Vertinant tai, kad paminėti liudytojai su kaltinamaisiais yra pažįstami, juos sieja tarnybos santykiai, jų parodymus teismas privalėjo vertinti itin kritiškai. Pažymėtina, kad tik įvertinus bylos duomenis jų patikimumo aspektu, galima pereiti prie įrodymų vertinimo. Teikdamas pirmenybę teisinantiems įrodymams bei nepagrįstai atmesdamas nukentėjusiųjų parodymus, teismas pažeidė lygybės prieš įstatymą ir rungtyniškumo principus.

1.2. Prokurorės skunde teigiama ir tai, kad teismas neįvertino visumos duomenų dėl to, kad E. P. ir M. P. buvo neteisėtai sulaikyti, jų atžvilgiu buvo taikytos specialiosios priemonės. Nebuvo objektyviai įvertinti liudytojo R. T. parodymai, kuris stebėjo įvykių eigą nuo policijos atvykimo į degalinės teritoriją. Nuosprendyje nenurodyta kuo remiantis teismas atmetė šio liudytojo parodymus ir padarė priešingas išvadas dėl nukentėjusiųjų sulaikymo, patvirtintas tik kaltinamųjų parodymais. Liudytojas R. T. su nukentėjusiaisiais pažįstami nebuvo. Šis liudytojas patvirtino iš esmės nukentėjusiųjų parodymuose nurodytas aplinkybes. Vaizdo įrašas, kuriame fiksuota įvykių eiga degalinėje, taip pat buvo vertintas tik tuo aspektu, kas naudinga kaltinamųjų pozicijai patvirtinti. Nurodė, jog nebuvo vertinta vaizdo visuma, jos atitiktis nukentėjusiųjų, liudytojo R. T. parodymams. Objektyviai nebuvo nustatyti jokie policijos pareigūnų reikalavimai (teisėti ar neteisėti), kuriuos turėjo vykdyti ar jiems paklusti nukentėjusieji. Teismas tik fragmentiškai įvertino liudytojų J. P. bei V. M. parodymus, dėl ko buvo padarytos tikrovės neatitinkančios išvados.

1.3. Taip pat skunde nurodė, jog teismas nepagrįstai paneigė specialiosios priemonės – dujų vartojimą nukentėjusiųjų atžvilgiu policijos patalpose. Iš laikino sulaikymo kamerų Nr. 1 ir Nr. 3, kuriose ir buvo patalpinti nukentėjusieji, vaizdo įrašų matyti, kaip kinta nukentėjusiųjų elgesys, jiems į kameras įpurškus dujų. Nepagrįstai buvo atmesti ir liudytojos I. L. parodymai, kad ji policijos patalpose, t. y. patalpinta į kamerą Nr. 3 juto dujų kvapą, dėl ko jai graužė veidą, akis. Neigdama šią aplinkybę, teisėja išskirtinai rėmėsi policijos pareigūnų, liudytojo D. M., kuris buvo pristatytas į policijos įstaigą tik praėjus tam tikram laikui nuo dujų vartojimo, parodymais. Taip pat prokurorė nesutiko su teismo išdėstytais argumentais, kurias vadovaujantis buvo atmesti liudytojo V. J. parodymai apie tai, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu policijos patalpose smurtaujama.

1.4. Skunde nurodė, kad liudytojo V. J. parodymai apie smurto, dujų vartojimą prieš nukentėjusįjį policijos įstaigoje, jo nurodytos aplinkybės iš esmės atitinka nukentėjusiųjų nurodytoms aplinkybėms. Nėra pagrindo abejoti šio liudytojo parodymais, kuriais patvirtinama, kad buvo smurtauta policijos įstaigoje. Taip pat niekuo nepagrįsta teismo išvada, kad liudytojas dėl neblaivumo negalėjo teisingai suvokti aplinkybių. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad ne visais atvejais neblaivaus asmens parodymai yra nepatikimi. Tam, kad teismas jais nesivadovautų, reikalinga nustatyti atitinkamas aplinkybes. Vaizdo įraše yra fiksuotas V. J. elgesys būnant laikino sulaikymo kameroje, jam išeinant iš jos. Nustatyta, kad V. J. ramiai sėdi kameroje, atrakinus kameros duris, pats iš jos išeina, nesvyruoja, negriuvinėja, judesiai koordinuoti, elgesys adekvatus. Todėl teismo padarytos išvados dėl parodymų nepatikimumo prieštarauja objektyviai nustatytiems duomenims.

1.5. Teismas taip pat rėmėsi liudytojų M. B., D. M. parodymais pabrėždamas nukentėjusiojo E. P. parodymų neatitikimą šių liudytojų parodymams. Prokurorė pažymėjo, kad šiems liudytojams žinomos tik tos aplinkybės, kas susiję su E. P. išleidimu iš policijos įstaigos ką jiems nurodė nukentėjusysis, su jais bendraudamas pakankamai trumpą laiką. Todėl nepagrįsta liudytojų parodymų pagrindu daryti teisinančias nuosprendžio išvadas. Neaišku kuo remiantis teismas padarė išvadas, kad D. M. parodymai patvirtina, kad E. P. sulaikytas, panaudojant leidžiamos fizinės prievartos veiksmus, vertino kaip smurtą jo atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai šis liudytojas apie smurtą E. P. atžvilgiu sužinojo iš paties nukentėjusiojo, nelogiška, kad jis galėjo nurodyti ar policijos pareigūnų fizinės prievartos veiksmai buvo leidžiami ar ne.

1.6. Teismas neigė specialisto išvadas dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo pavadinant jų pateikimą trafaretiškomis, tačiau išvados atitinka nukentėjusiųjų parodymus dėl sužalojimų patyrimo, jų padarymo laiko, kas paneigia teismo išvadą, kad sužalojimai nukentėjusiesiems galėjo būti padaryti jau po to, kai jie buvo išleisti iš policijos įstaigos. Prokurorė įžvelgia teismo argumentavimo nenuoseklumą dėl sužalojimo, nes teismas nurodė ir tai, kad tokius sužalojimus nukentėjusieji galėjo patirti patys dėl savo veiksmų sulaikymo metu bei būnant policijos įstaigoje. Todėl išlieka neaiški teismo pozicija dėl nukentėjusiesiems konstatuotų sužalojimų atsiradimo aplinkybių.

1.7. Skunde pažymėta, kad teismas nežymius neatitikimus tarp liudytojų, nukentėjusiųjų parodymų vertino kaip reikšmingus prieštaravimus ir tuo remdamasis nukentėjusiųjų parodymus atmetė. Pripažindamas nukentėjusiųjų parodymus prieštaringais ir nepatikimais, teismas rėmėsi pernelyg akcentuota kritine nuostata jų parodymų atžvilgiu. Teismo atliktas nukentėjusiųjų parodymų tyrimas yra paremtas ne esminių faktinių duomenų apie nusikaltimo padarymą analize, o detalių vertinimu, pabrėžiant nukentėjusiųjų netinkamą elgesį, fragmentiškų nesutapimų pripažinimu esminiais prieštaravimais, neįvertinant minėtų parodymų santykio su kitais įrodymais loginio integralumo aspektu. Taip pat teismas neatliko bylos duomenų lyginamosios analizės, o tiesiog konstatavo, kad visos abejonės yra aiškinamos kaltinamųjų naudai. Tačiau abejonės kaltinamųjų naudai yra aiškinamos tik tada kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Šiuo atveju iš nuosprendžio turinio matyti, kad visos bylos duomenų kontekste teismas nepagrįstai pabrėžtinai svaresniais įrodomąją prasme laikė išteisintųjų parodymus, nepagrįstai abejojo nukentėjusiųjų, nesirėmė liudytojų R. T., V. J. parodymais, vaizdo įrašuose fiksuotomis aplinkybėmis, įrodymus vertino atskirai vienas nuo kito, vienpusiškai. Kiti įrodymai – Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada, apžiūros protokolai, liudytojų I. P. (buvusi Š.), I. Š. parodymai, kita byloje esanti rašytinė medžiaga, turinti taip pat ne mažesnę svarbą, iš viso nuosprendyje nebuvo aptarta bei nebuvo pagrįsta, kodėl šie duomenys nelaikytini įrodymais.

1.8. Prokurorės nuomone, tam tikros nuosprendžio išvados yra prieštaraujančios nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pabrėždamas nukentėjusiojo E. P. agresyvų elgesį, teismas motyvuojamoje nuosprendžio dalyje nurodė, kad šis nukentėjusysis spyrė į tarnybinio transporto galines duris. Tai, pasak teismo, patvirtina vaizdo įrašas. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis subjektyviu vertinimu, kadangi toks E. P. veiksmas vaizdo įraše nefiksuotas. Toks aiškinimas laikytinas tik teismo prielaida, akivaizdžiai parodantis prielankumą kaltinamųjų gynybinei versijai. Taip pat teismas padarė kategoriškas, tačiau niekuo neparemtas išvadas apie tai, kad dėl girtumo V. J. svirduliavo, kad E. P. plaukai buvo per trumpi, jog juos būtų galima suimti ranka, taip akivaizdžiai palaikydamas kaltinamojo V. Z. poziciją, kad dėl trumparegystės M. P. negalėjo matyti į sulaikymo kamerą, kurioje buvo patalpintas, purškiamų dujų. Paneigtini teismo motyvai, kad nebuvo apžiūrėta laikinų sulaikymo kamerų durys, dėl ko negalima nustatyti kokiomis aplinkybėmis po jas galimai buvo purškiamos dujos. Prokurorė nurodė, kad nukentėjusiųjų parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu buvo apžiūrėta įvykio vieta tiek degalinės teritorijoje, tiek ir policijos įstaigoje bei fiksuotos laikino sulaikymo kamerų Nr. 1 (kur buvo laikomas nukentėjusysis E. P.) ir Nr. 3 (kur laikomas nukentėjusysis M. P.) durys bei nurodyta, kad duryse yra angos (skylės). Iš šių protokolų priedų aiškiai matyti kokios tai skylės, pro kurias nukentėjusiesiems sulaikymo kameras buvo purškiamos dujos. Taip pat nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausta E. P. žmona, jos tėvai, kurie matė E. P., kai jis grįžo iš policijos įstaigos. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta I. P. (buvusi Š.) (E. P. draugė), jos motina I. Š., kurios paliudijo joms žinomas aplinkybes. Šios liudytojos taip pat buvo įtrauktos į asmenų, kviečiamų liudyti teisme, sąrašą, tačiau teismas nesiėmė visų priemonių užtikrinti, kad šios liudytojos būtų išklausytos teisme.

1.9. Nuosprendyje nurodyta, kad kaltinamajame akte tik deklaratyviai nurodoma, jog dėl kaltinamųjų veikos didelės žalos patyrė Lietuvos Respublikos valstybė. Priešingai nei nurodo teismas, teismų praktikoje įtvirtinta, kad policijos darbuotojas, viršydamas savo tarnybinius įgaliojimus, nukentėjusiajam padaro net ir nedidelę žalą sveikatai, tokia fizinė žala savaime vertintina kaip didelė žala BK 228 straipsnio prasme ne tik nukentėjusiajam, bet ir policijos prestižui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2011). Šiuo atveju policijos pareigūnų piktnaudžiavimas pasireiškė fizinės žalos – nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymu nukentėjusiems asmenims. Pabrėžė ir tai, kad kaltinime nurodytas kiekvienas policijos pareigūno veiklą reglamentuojantis teisės aktas, kuris inkriminuotais veiksmais buvo pažeistas. Tokia kaltinimo formuluotė atitinka šios kategorijos bylose esamą teismų praktiką. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai nurodė, kad nebuvo atskleistas būtinas nusikalstamos veikos – didelės žalos požymis.

1.10. Taip pat skunde prokurorė kėlė teismo nešališkumo klausimą ir nurodė, jog 2016 m. liepos 18 d. nutartimi teisėja A. J. nusišalino nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo, nes grąžinus prokurorei baudžiamąją bylą, ji išsakė savo poziciją dėl kaltinamojo akto neatitikimo reikalavimams, vertino pateiktus įrodymus, pasisakė dėl veikų kvalifikavimo ir šiuos veiksmus prokurorė nurodė kaip teismo šališkumą. Tačiau šis nusišalinimas nebuvo patvirtintas. Taip pat įžvelgtinas ir proceso vilkinimo aspektas. Baudžiamoji byla teismui buvo perduota 2016 m. gegužės 3 d., tačiau tik 2017 m. liepos 14 d. pradedama nagrinėti iš esmės. Ilgas laikotarpis tarp įvykio ir apklausų teisme įtakojo liudytojų, nukentėjusiųjų galimybes prisiminti įvykio aplinkybes. Teisėja nebuvo objektyvi, posėdžio metu sudarė galimybes gynybai klaidinti liudytojus, nukentėjusiuosius, specialistą, jiems po kelis kartus užduodant tuos pačius klausimus tikslu ne išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes, o klaidinti šiuos asmenis, vėliau jų parodymų prieštaravimus pabrėžiant kaip esminius, neatsižvelgiant į tokių parodymų išgavimo aplinkybes teisme. Be to, teisėja pareiškė išankstinę poziciją ir dėl duomenų, kurių teismas netyrė, nurodant nuosprendyje, kad liudytojoms (I. P. (buvusi Š.), I. Š.) iš nukentėjusiųjų žinoma informacija nėra patikima, jeigu nepatikimi nukentėjusiųjų parodymai. Tokia argumentacija kritiška, nes šios liudytojos nurodė ne tik tai ją joms pasakojo nukentėjusysis, tačiau ir tai, kokius konkrečius sužalojimus jos matė bei patvirtino tą aplinkybę, kad būtent po sulaikymo E. P. buvo sužalotas.

1.11. Skunde nurodė, jog skiriant bausmę, atsižvelgtina į tai, jog kaltinimas pareikštas dėl apysunkio tyčinio nusikaltimo padarymo, nusikaltimas baigtas atsiradus nusikalstamoms pasekmėms, padarytas veikiant bendrininkų grupėje, kas sunkina kaltinamųjų baudžiamąją atsakomybę, tuo tarpu lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamieji praeityje neteisti, tačiau bausti administracine tvarka, turi pastovią gyvenamąją vietą, pajamas. Vertinant tiek nusikaltimų pobūdį, padarymo aplinkybes, kaltinamųjų asmenybes, jiems skirtina bauda. Nukentėjusieji E. P. ir M. P. pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiojo E. P. ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo, kurią sudaro jo įvykio dieną vilkėtų drabužių sugadinimas, tenkinti pilnai, likusioje dalyje dėl gydymo išlaidų atmesti, kadangi nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp kaltinamųjų nusikalstamų veiksmų ir jo patirtų gydymo išlaidų. Nukentėjusiojo M. P. pretenzijas dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinti pilnai, kadangi įrodyta, kad žala padaryta dėl nusikalstamos veikos. Civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos tenkinti dalinai ir priteisti iš kaltinamųjų nukentėjusiųjų naudai po 5 000 eurų neturtinės žalos atlyginimui, ieškinį likusioje dalyje atmesti.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė R. Kučinskaitė prašė apeliacinį skundą tenkinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, išteisintieji V. Z. ir J. A. bei V. Z. ir M. V. advokatas R. M., išteisintojo J. A. advokatas V. V. prašė apeliacinį skundą atmesti.

6. Apeliacinės instancijos teisme, siekiant išsamiai ir objektyviai ištirti bylai reikšmingas aplinkybes, buvo nutarta atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojas I. P. (buvusi Š.) ir I. Š., kurios nebuvo apklaustos pirmos instancijos teisme.

7. Liudytoja I. Š. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad 2015 m. liepos 5 d. smulkmenų tikrai neatsimena, kiek žino tą dieną kai atvažiavo su dukra pas žentą, pastebėjo, kad jo ausys buvo nudegintos, ant rankų buvo nubrozdinimai, akis pakraujavusi, silpnai ėjo. Jis pasakė, kad į namus negrįžo dėl to, kad jam būnant su M. P. degalinėje, į kurią juos atvežė buvusi M. P. žmona, susipyko su policijos pareigūnais, kurie juos išvežė į policijos skyrių. Daugiau jo nieko neklausė, nes jis artimiau bendravo su jos dukra. Liudytoja patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Papildomai pažymėjo, kad iš po atostogų Norvegijoje į Lietuvą ji grįžo galbūt liepos 6 d., neatsimena ar kartu grįžo su nukentėjusiuoju E. P.. Su M. P. nebendravo. E. P. jai yra minėjęs apie tris pareigūnus, kurie jį mušė. Kaip suprato smurtas buvo policijos komisariate, sakė, kad gavo dujų. Visų smulkmenų neatsimena kaip jį mušė. E. P. jai minėjo, kad buvo smurtaujama ir M. P. atžvilgiu, tačiau kokie buvo atliekami veiksmai neatsimena, gal pilvo srityje jam daugiau skaudėjo. Neatsimena kodėl juos sulaikė ir vežė į policiją.

8. Liudytoja I. P. (buvusi Š.) apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad 2015 m. liepos 5 d. su E. P. dar buvo nevedę, bet jau draugavo. Atsimena, kad E. P. grįžo apie 6 val. sakė, kad buvo uždarytas policijoje, kad jį mušė. Matė kaip jo ausys buvo nudegintos, oda net luposi, akis buvo pakraujavusi. Kai atsigulęs prisiglaudė prie jos, jai net perštėjo, tikriausiai nuo dujų. Vyras jai pasakojo, kad išėjo su kavos puodeliais iš degalinės ir jį išsivežė policija, visų smulkmenų jau neatsimena, kadangi praėjo ilgas laiko tarpas. Nurodė, kad tvirtina savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu. Ar prieš įvykį ant E. P. kūno sužalojimų nematė tiksliai atsakyti negali. Vyras nepasakojo, kad degalinėje vartojo alkoholį, keikėsi, vartojo necenzūrinius žodžius. Jis pasakė, kad tiesiog išėjo į lauką su kavos puodeliais, ir policininkai pasakę, „ko čia vaipaisi“ jį išvežė. Su J. P. bendraudavo visada, yra jos klausiusi kaip viskas buvo. Vyras jai nėra sakęs, kad nepakluso pareigūnų reikalavimams, pareigūnų pavardžių, kurie vartojo smurtą nepamena, ji jų nepažinojo. Vyras sakė, kad sugadino tarnybinį automobilį, už tai sumokėjo baudą ir atlygino žalą. Vyras normalaus būdo, nepasakytų, kad yra karštakošis, namie iškvietimų dėl smurto nebuvo. Atsimena, kad vyrui buvo peties uždegimas, turėjo nedarbingumo pažymą, tačiau kada tai buvo nepamena.

9. Apeliacinės instancijos teisme iš (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiklos skyriaus buvo gauta nutrauktoji medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini) dėl E. P. ir M. P. kaltės veikiant tyčia padarius administracinės teisės pažeidimą numatytą Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnio 1ir/ar 2 dalyse.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

10. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Renaldos Kučinskaitės apeliacinis skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

11. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl įrodymų vertinimo

12. Iš prokurorės apeliacinio skundo motyvų matyti, kad jos vertinimu apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu, kuriuo buvo išteisinti policijos pareigūnai, buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, kvestionuojama apkaltinamojo teismo nuosprendžio atitiktis BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams, tvirtinama, kad nuosprendis yra nepagrįstas, o jame esančių įrodymų vertinimas atliktas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus.

13. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tiek apkaltinamasis, tiek ir išteisinamasis nuosprendis turi atitikti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio reikalavimus. Jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Pagal komentuojamo straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, išanalizavusi nuosprendžio turinį ir kitą bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė apeliaciniame skunde nurodytų esminių BPK 20 straipsnio 1–5 dalių ar kitų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų, skundžiamame teismo nuosprendyje visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių vertinant byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismo nuosprendis neatitinka jam keliamų baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 304, 305, 307 straipsnių atitinkamų dalių) reikalavimų, dėl kurių reikėtų naikinti šios instancijos teismo nuosprendį.

Dėl teismo šališkumo

14. Prokurorė savo apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl teisėjos šališkumo, kadangi anot prokurorės teisėja nuo bylos nagrinėjimo pradžios rodė šališkumą, neteisėtai grąžino bylą prokurorei kaltinamajam aktui ištaisyti, pasisakė dėl veikos, jos kvalifikacijos. Pati teisėja bandė nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, tačiau jos nusišalinimo nepatvirtino teismo pirmininkė. Be to teismo šališkumą parodo ir tai, kad byla nuo gavimo teisme tik po metų buvo pradėta nagrinėti iš esmės, o ją nagrinėjant teisme teisėja nebuvo objektyvi, posėdžio metu sudarė galimybes gynybai klaidinti liudytojus, nukentėjusiuosius, specialistą, jiems po kelis kartus užduodant tuos pačius klausimus tikslu ne išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes, o klaidinti šiuos asmenis, vėliau jų parodymų prieštaravimus pabrėžiant kaip esminius, neatsižvelgiant į tokių parodymų išgavimo aplinkybes teisme. Be to, teisėja pareiškė išankstinę poziciją ir dėl duomenų, kurių teismas netyrė.

15. Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ir būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąją prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių byla nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-425/2012). Apeliantės nurodomi argumentai, kuriais iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimas, nėra pagrindas pripažinti, kad pirmos instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai.

16. Bylos duomenys patvirtina, kad 2016 m. liepos 12 d. Alytaus rajono apylinkės teisme buvo gautas prokurorės prašymas dėl teisėjos nušalinimo (4 t., b. l. 121). Prokurorė prašyme nurodė, kad teisėja nutartimi prokurorei grąžindama bylą išsakė savo išankstinę nuomonę dėl kaltinamojo akto, išankstines nuostatas dėl įrodymų vertinimo, pasisakė dėl veikų kvalifikavimo. 2016 m. liepos 18 d. Alytaus rajono apylinkės teisėja A. J. priėmė nutartį (4 t., b. l. 122), kuria nusišalino nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo bei šia nutartimi kreipėsi į Alytaus rajono apylinkės teismo pirmininkę dėl nušalimo patvirtinimo, nurodydama, jog proceso dalyviams negali kilti jokių abejonių dėl proceso skaidrumo, o kadangi byla turi būti išnagrinėta nepriklausomo ir nešališko teismo, bylą nagrinėjantis teisėjas turi nusišalinti. 2016 m. liepos 20 d. Alytaus rajono apylinkės teismo pirmininkė I. K. priėmė nutartį (4 t., b. l. 123–124), kuria atsisakė nušalinti teisėją A. J., nurodydama, kad teisėjos nurodytas nusišalinimo motyvas nesuteikia pagrindo spręsti, jog ji yra suinteresuota bylos baigtimi, be to nėra kitų aplinkybių, kurios keltų pagrįstų abejonių teisėjos šališkumu, o nenurodžius šių aplinkybių, teisėjos nusišalinimas vertinamas kaip nepagrįstas. 2016 m. spalio 31 d. Alytaus rajono apylinkės teisme buvo gautas nukentėjusiojo E. P. advokato padėjėjos K. B. pareiškimas dėl teisėjos A. J. ir viso apylinkės teismo nušalinimo nuo bylos nagrinėjimo (5 t., b. l. 11–14) bei 2017 m. gegužės 22 d. gautas patikslintas nukentėjusiojo E. P. pareiškimas dėl teisėjos A. J. ir viso apylinkės teismo nušalinimo nuo bylos nagrinėjimo (5 t. b. l. 102–105), abejuose pareiškimuose nurodyta, jog kyla pagrįstų abejonių, kad baudžiamoji byla bus išnagrinėta nešališkai ir neįtakojant pašalinių asmenų, kadangi tiek teisėja A. J., tiek ir visi kiti Alytaus rajono apylinkės teismo teisėjai bus įtakojamai savo šeimos narių policijos pareigūnų, dėl to nebus objektyviai ir nešališkai išnagrinėta byla. Alytaus rajono apylinkės teismo teisėja A. J. išnagrinėjusi pateiktą bei patikslintą prašymą dėl nušalinimo 2017 m. birželio 16 d. priėmė nutartį (5 t., b. l. 121–122), kurioje konstatavo, jog pareiškime nenurodytos pagrįstos priežastys dėl kurių teisėja negalėtų objektyviai ir nešališkai išnagrinėti bylos. Pagrindinis motyvas, kuriuo buvo grindžiamas nušalinimas, kad daugelis teismo darbuotojų yra susiję artimais ar net šeiminiais ryšiais su Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbuotojais. Teismas konstatavo, kad toks spėjimas yra laikomas tik prielaida ir byloje nėra šią aplinkybę patvirtinančių duomenų, dėl to nesant įrodyto pagrindo nėra galima abejoti teisėjos šališkumu.

17. Nušalinimo pagrindai yra nustatyti BPK 58 straipsnyje, kuriame yra išvardyta, kokiais konkrečiais atvejais BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys negali dalyvauti procese. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jei proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Taigi, šis punktas nustato galimybę pareikšti nušalinimą ir remiantis kitomis aplinkybėmis, tačiau tokias aplinkybes motyvuotai turi nurodyti proceso dalyviai. Nušalinimo instituto esmė yra ta, kad procese turi būti akivaizdu, jog nagrinėjant bylą įtakos sprendimo priėmimui negalės daryti suinteresuoti bylos baigtimi proceso dalyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2010 m. kovo 2 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-106/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165-648/2015 ir kt.). Taigi teisėjų kolegija patikrinusi bylos medžiagą šiuo aspektu, daro išvadą, kad bylą nagrinėjusios teisėjos A. J. šališkumo bylą nagrinėjant apylinkės teisme nenustatyta. Tai, kad ji kartą buvo gražinusi bylą prokurorei kaltinamojo akto trūkumams pašalinti ir šią nutartį aukštesnės instancijos teismas panaikino, bei grąžino bylą nagrinėti teisme, nėra pagrindas nusišalinti ar nušalinti bylą nagrinėjančią teisėją. Teisėjos nutartyje ( t.4, b.l. 95-99) nėra duomenų, jog ji būtų vertinusi kaip nors įrodymus, tačiau išdėstė nuomonę dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 str.3p. reikalavimų ir dėl galimo kitokio juridinės veikos kvalifikavimo, bei dokumentų apyrašo netikslumo. Teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad tokiais atvejais grąžinus bylą į teismą, ją nagrinėja tas pats teisėjas. Byloje nėra jokių duomenų, kad ji kaip nors būtų buvusi suinteresuota bylos baigtimi ar egzistuotų nušalinimo pagrindai numatyti BPK 58 straipsnio 1-4 punktuose.

18. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmos instancijos teisme byla buvo gauta 2016 m. gegužės 3 d. 2016 m. birželio 2 d. teisėjos nutartimi byla grąžinta prokurorui, kadangi kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų. Alytaus rajono apylinkės teisme 2016 m. birželio 8 d. gautas prokurorės skundas dėl Alytaus rajono apylinkės 2016 m. birželio 2 d. nutarties, kuria byla grąžinta prokuratūrai. 2016 m. liepos 4 d. teisėjo nutartimi prokurorės skundas buvo tenkintas, panaikinta Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartis ir priimtas naujas sprendimas – bylą perduoti nagrinėti Alytaus rajono apylinkės teismui. 2016 m. liepos 22 d. nutartimi baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje 2016 m. rugpjūčio 11 d. 9.15 val. 2016 m. rugpjūčio 11 d. teisiamasis posėdis neįvyko dėl teisėjos A. J. teisėto nebuvimo darbe. 2016 m. rugpjūčio 12 d. Alytaus rajono apylinkės teismo pirmininko įsakymu teisėjai A. J. suteiktos 2016 m. rugsėjo 12 - 15 dienomis papildomos poilsio dienos. 2016 m. spalio 10 d. ir spalio 31 d. nesant duomenų apie teismo šaukimo įteikimus nukentėjusiajam M. P.. 2016 m. lapkričio 30 d. paskirtas teisiamasis posėdis buvo atidėtas dėl kaltinamųjų M. V. ir V. Z. gynėjo advokato R. M. užimtumo anksčiau paskirtoje byloje. 2016 m. gruodžio 23 d. teisiamasis posėdis buvo atidėtas dėl kaltinamojo J. A., nukentėjusiojo E. P. neatvykimo į teismo posėdį bei nesant duomenų apie teismo šaukimo įteikimą nukentėjusiajam M. P.. 2017 m. sausio 17 d. teismo posėdis buvo atidėtas dėl kaltinamojo J. A. ir nukentėjusiojo E. P. atstovės advokatės A. Ručienės dalyvavimo kitoje byloje. 2017 m. vasario 14 d. teismo posėdis buvo atidėtas dėl kaltinamojo J. A. besitęsiančio reabilitacijos laikotarpio, taip patį teismo posėdį neatvykus nukentėjusiajam E. P. bei nesant duomenų apie teismo šaukimo įteikimą nukentėjusiajam M. P.. 2017 m. kovo 14 d. teismo posėdis buvo atidėtas dėl kaltinamųjų M. V. ir V. Z. gynėjo advokato R. M. užimtumo kitoje byloje ir kaltinamojo J. A. gynėjo advokato V. V. atostogų laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 9 d. iki 2017 m. kovo 29 d. 2017 m. balandžio 14 d. bylos nagrinėjimas buvo atidėtas dėl nukentėjusiųjų E. P. ir M. P. neatvykimo į teisiamąjį posėdį. 2017 m. balandžio 24 d. teismo posėdis buvo atidėtas dėl kaltinamojo J. A. gynėjo advokato V. V. dalyvavimo kitoje byloje. 2017 m. gegužės 22 d. baudžiamoji byla pradėta nagrinėti. Tai rodo, kad proceso vilkinimo nenustatyta, posėdžiai daugeliu atvejų neįvyko dėl to, kad nukentėjusiajam M. P. nebuvo galima įteikti teismo šaukimo, dėl to, kad kiti proceso dalyviai dalyvavo kitose anksčiau paskirtose bylose, ar turėjo suplanavę atostogas. Teismo posėdžiai buvo atidedami laikantis BPK įtvirtintų terminų, todėl prokurorės skundo argumentas, kad taip teismas siekė vilkinti bylos nagrinėjimą ir parodė savo šališkumą yra visiškai nepagrįstas.

19. Iš byloje esančių teisiamojo posėdžio protokolų turinio matyti, kad teisėja vadovaudama posėdžiui apklausiant kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, specialistą laikėsi eiliškumo įtvirtinto BPK 275 straipsnio 1 dalyje, leido užduoti klausimus prokurorei, nukentėjusiesiems ir jų atstovei, kaltinamiesiems ir jų gynėjams ( t. 5, b. l.156-175, t.6, b. l.17-23; 60-73; 115-120, t.7., b.l. 40-52, 60-86). Tai, kad proceso dalyviai naudojosi klausimų uždavimo tvarka kelis kartus BPK normos tai daryti nedraudžia. Matyti, kad tiek kaltinimas, tiek gynyba teise užduoti klausimus naudojosi aktyviai, todėl skundo argumentai, kad teismas buvo neobjektyvus, pažeidė rungimosi principus, yra nepagrįsti.

20. Prokurorė grįsdama savo argumentus dėl teismo šališkumo nurodė, kad teismas pabrėždamas nukentėjusiojo E. P. agresyvų elgesį, motyvuojamoje nuosprendžio dalyje nurodė, kad šis nukentėjusysis spyrė į tarnybinio transporto galines duris. Tai, pasak teismo, patvirtina vaizdo įrašas. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis subjektyviu vertinimu, kadangi toks E. P. veiksmas vaizdo įraše nefiksuotas. Teisėjų kolega nesutinka su tokiu prokurorės teiginiu, nes susipažinus su vaizdo įrašais paimtais iš degalinės buvo fiksuota, kaip patalpinus sulaikytuosius į tarnybinį automobilį, sujuda automobilis, sulaikytiesiems būnant automobilio viduje ir tai buvo įvardinta kaip spyris į galines duris. E. P. neneigė, jog spyrė į automobilio duris, būdamas automobilyje. Automobilio apgadinimai leidžia daryti įrodymais pagrįstą išvadą, kad tuo metu, kai automobilis sujudėjo, buvo spiriama į automobilio galines duris. Todėl apylinkės teismas darydamas išvadas teisės taikymo klaidų nepadarė ir tai jokiu būdu nerodo, jog teismas buvo šališkas vertindamas įrodymus.

Dėl asmenų išteisinimo dėl veikos numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje ir įrodymų vertinimo

21. Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, jog Alytaus apylinkės teismas nepagrįstai išteisino M. V., V. Z., J. A.. Teismas nurodė, jog nukentėjusieji M. P. ir E. P. buvo sulaikyti teisėtai, pareigūnai jų atžvilgiu neviršijo įgaliojimų, kadangi panaudojo leidžiamą naudoti fizinę prievartą. Be to, teismas nuosprendyje nurodė, jog nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių neabejotinai tvirtinti, jog minėti pareigūnai policijos komisariate smurtavo nukentėjusiųjų atžvilgiu. Prokurorės nuomone, apylinkės teismas netinkamai vertino įrodymus dėl to teismo išdėstytos išvados neatitiko bylos aplinkybių.

22. Pirmos instancijos teismo nuosprendžiu M. V., V. Z. ir J. A. dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltinimo padarymo išteisinti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendyje aprašyti visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, pateiktas jų vertinimas, argumentuotai nurodyta, kodėl teismas sprendžia, kad šioje byloje surinktų įrodymų visuma nėra pakankama konstatuoti, jog M. V., V. Z. ir J. A. padarė jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir, kad surinktų įrodymų neužtenka pagrįsti jų kaltei. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, įvertinusi skundo argumentas, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme nesutikti su išteisinamajame nuosprendyje padarytomis išvadomis ir byloje surinktus įrodymus vertinti taip, kaip apeliaciniame skunde siūlo prokurorė, neturi pagrindo.

23. BK 228 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, juridinis, fizinis asmuo ar kitas šiame straipsnyje numatytas subjektas. BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – nurodytos didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014). BK 228 straipsnyje numatyta alternatyvi veika - įgaliojimų viršijimas – aiškinamas kaip įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014).

24. M. V., V. Z. ir J. A. buvo pareikšti kaltinimai ir pirmos instancijos teisme byla buvo nagrinėjama dėl to, kad būdami valstybės tarnautojais: M. V. – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių kuopos mobiliojo būrio vyresniuoju patruliu, V. Z. – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių kuopos mobiliojo būrio vyriausiuoju patruliu, J. A. – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių kuopos mobiliojo būrio vadu, veikdami kartu, tarnybos metu 2015 m. liepos 5 d. apie 23.50 val. M. V. ir V. Z. degalinės „Lukoil“ aikštelėje, esančioje Naujoji g. 27, Alytuje, neturėdami teisėto pagrindo, panaudojo fizinį smurtą E. P. ir M. P. atžvilgiu: E. P. užsuko rankas, jį pargriovė ant žemės ir jam bei M. P. uždėjo antrankius, šiuos asmenis neteisėtai sulaikė ir pristatė į (duomenys neskelbtini) apskrities VPK patalpas, Jotvingių g. 8, Alytuje; toliau M. V. – tęsdamas savo neteisėtus veiksmus, o V. Z. – tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015 m. liepos 6 d. apie 00 val. M. V. ir V. Z. kartu (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose Jotvingių g. 8, Alytuje koridoriuje, priešais laikino sulaikymo kameras E. P. ir M. P. atžvilgiu panaudojo M. V. – fizinę prievartą (smurtą), V. Z. – smurtą: E. P. sudavė 10-20 smūgių rankomis į galvą, šonus, petį, veidą, apipurškė dujomis, M. P. sudavė ranka į krūtinę, spyrė per kojas, jam parkritus, spyrė į pilvą, du kartus ranka sudavė per veidą; patalpinus į laikino sulaikymo kameras Nr. 1 ir Nr. 3, kelis kartus į vidų papurškė dujas; tęsdami nusikalstamą veiką, 2015 liepos 6 d. apie 2.30 val. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato koridoriuje M. V. ir V. Z. kartu su J. A. smurtavo E. P. atžvilgiu, gulinčiam spardė į pilvą. M. V. sudavė rankomis 3-4 smūgius į galvos sritį, V. Z. sudavė rankomis 3-4 smūgius, o J. A. sudavė iki 5 smūgių rankomis į šonus ir surakino antrankiais jam rankas; prieš uždarant į laikino sulaikymo kamerą, M. V. papurškė dujų E. P. į veidą – tokiu būdu bendrais veiksmais ne mažiau kaip dėl vienuolikos smūgių E. P. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl pilvo, kairio peties, dešinės akies, dešinės rankos, abiejų ausų, abiejų kojų sumušimo ir M. P. dėl ne mažiau trijų smūgių padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl kairio riešo bei kairio klubo sumušimo. Taip sumenkino policijos autoritetą, sumažino pasitikėjimą policija bei diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir dėl to didelės žalos patyrė Lietuvos Respublikos valstybė bei nukentėjusieji E. P. ir M. P. dėl prieš juos neteisėtai panaudoto fizinio smurto.

25. Taigi nagrinėjant įgaliojimų viršijimo bylas, būtina nustatyti, ar asmuo turėjo teisę atlikti tam tikrus veiksmus, ar jie buvo būtini, taip pat, ar buvo atliekant juos, ypatingai jei buvo taikoma prievarta, laikytasi proporcingumo reikalavimų.

26. Teismų praktikoje nurodoma, jog įgaliojimų viršijamas paprastai pasireiškia veiksmais, kurie priklausė kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai; veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas, veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte numatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014).

27. Nagrinėjamoje byloje yra analizuojama situacija, ar policijos pareigūnai M. V. ir V. Z. pagrįstai sulaikė asmenis, šioje byloje nukentėjusiuosius E. P. ir M. P., galimai padariusius teisės pažeidimus- girto asmens pasirodymas viešoje vietoje, alkoholinių gėrimų vartojimas viešoje vietoje. Pirmos instancijos teismas vertindamas įrodymus atskirai, o po to jų visumą nurodė: kad nukentėjusieji iki jų sulaikymo viešoje vietoje - degalinėje buvo akivaizdžiai neblaivūs, M. P. rankose turėjo dar ir atidarytą skardinę alaus. Kaltinamieji M. V. ir V. Z., būdami policijos pareigūnais, sureagavo į netinkamą neblaivių asmenų elgesį ir ėmė vykdyti savo, kaip policijos pareigūnų, viešosios tvarkos užtikrinimo ir saugojimo pareigas, siekdami užkirsti kelią žalos visuomenei padarymą dėl neblaivių asmenų buvimo viešoje vietoje. Šios apylinkės teismo išvados pagrįstos išteisintųjų paaiškinimais, degalinės darbuotojos D. J. parodymais, liudytojo R. T. parodymais, liudytojos V. M. parodymais, filmuota vaizdo medžiaga, pačių nukentėjusiųjų parodymais, kad tą vakarą jie abu buvo išgėrę. Nukentėjusiesiems pristatytiems į policijos įstaigą nustatytas E. P. girtumas-2,02 promilės, o M. P.-2,33 promilės. Tai rodo, kad kaltinamieji M. V. ir V. Z., būdami policijos pareigūnais, sureagavo į netinkamą neblaivių asmenų elgesį ir ėmė vykdyti savo, kaip policijos pareigūnų, viešosios tvarkos užtikrinimo ir saugojimo pareigas, siekdami užkirsti kelią žalos visuomenei padarymą dėl neblaivių asmenų pasirodymo viešoje vietoje. Tenka pažymėti ir tai, kad nukentėjusysis M. P. rankoje laikė alų, kurio skardinė buvo atidaryta. Filmuota medžiaga esanti byloje patvirtina, kad M. P. rankoje laukė alaus skardinę ( t.6. b.l. 116,119).

28. Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nurodyta jog policijos pareigūnas gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, ir pranešti apie tai policijos įstaigai. Iš to seka, kad policijos pareigūnų M. V. ir V. Z. veiksmai sulaikant teisės pažeidėjus ir pristatant į policijos įstaigą, atitiko Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio atitinkamą dalį ir punktą. Todėl teismo išvados dėl sulaikymo pagrįstumo yra pagrįstos.

29. Aukštesnysis teismas neturi pagrindo sutikti su prokurorės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ar teisėtai nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo taikytos specialiosios priemonės. Pirmos instancijos teismas, savo nuosprendyje, nustatinėdamas policijos pareigūnų panaudotų veiksmų teisėtumą rėmėsi Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – Policijos veiklos įstatymas) nuostatomis, kurios reglamentuoja policijos prievartos panaudojimo teisėtumo sąlygas (1 straipsnis). Vertinant policijos pareigūnų veiksmus buvo remtasi šio įstatymo 18 straipsniu, kuriame nurodytos policijos pareigūno bendrosios teisės. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, jog šio įstatymo ketvirtajame skirsnyje numatytais atvejais panaudoti šaunamuosius ginklus, fizinę bei kitokią prievartą. Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnyje ir 24 straipsnyje nurodyta, kokiais atvejais policijos pareigūnas gali naudoti fizinę prievartą sulaikomų asmenų atžvilgiu. Kaip minėta anksčiau, apylinkės teismas tinkamai taikė ir rėmėsi Policijos veiklos įstatymu ir padarė pagrįstą išvadą, kad išteisintieji šio įstatymo nuostatų nepažeidė, be to apylinkės teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus konstatavo, kad policijos pareigūnai turėjo teisėtą pagrindą sulaikyti nukentėjusiuosius (E. P. ir M. P. neblaivūs buvo viešoje vietoje, ką patvirtino tiek patys nukentėjusieji 1 t., b. l. 22–24; 50–52, tiek ir liudytojai betarpiškai buvę su nukentėjusiais, kurių parodymai buvo patikrinti teisiamojo posėdžio metu 1 t., b. l. 67–69; 71–73; 75–78; 80–81). Byloje surinkti ir ištirti bei įvertinti įrodymai patvirtina, kad abu nukentėjusieji nevykdė pareigūnų teisėto reikalavimo sėsti į tarnybinį automobilį ir vykti į policijos įstaigą, priešinosi, E. P. bandė išlipti iš tarnybinio automobilio, kėlė triukšmą, vartojo necenzūrinius žodžius, todėl sulaikomiems asmenims buvo taikytos specialios priemonės – uždėti antrankiai.

30. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareigūnai būtų naudoję perteklinius fizinius veiksmus – smūgius nukentėjusiųjų atžvilgiu ar nebūtų paaiškinę už ką yra asmenys sulaikomi. J. P., buvusi prie tarnybinio automobilio, nurodė, kad ji pareigūnų smūgių vaikinams nematė, R. T. taip pat nematė kaltinamųjų smūgių nukentėjusiesiems. Liudytojas V. P. nurodė kalbėjęs su pas jį atvykusiu įvykio liudytoju ir šis jam nesakė, kad policininkai liudytojo sūnui ir jo draugui būtų sudavę smūgius. Liudytojas R. T., įvykio metu buvęs degalinėje ir matęs nukentėjusiųjų sulaikymą, patvirtino, kad kaltinamieji nukentėjusiems prieš jų sulaikymą įvardijo „pažeidimas, esi išgėręs viešoje vietoje“, tuomet V. Z. pasakė vienam iš vaikinų, kad jis turi alaus skardinę ir tai yra pažeidimas. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. M. nurodė, kad ji girdėjo ir matė, kaip J. P. policijos pareigūnų klausė, kodėl nukentėjusieji sulaikomi, į ką pareigūnas atsakė, kad jie yra neblaivūs viešoje vietoje. Todėl apylinkės teismo išvada, kad nukentėjusiesiems buvo pranešta, kokius pažeidimus jie padarė yra pagrįsta įrodymais.

Žemesnės instancijos teismas

31. Teisėjų kolegija laiko pakankamais įrodymais apylinkės teismo išvadas, kad sulaikomi nukentėjusieji priešinosi policijos pareigūnams. J. P. nurodė, kad ji buvo atėjusi prie policijos automobilio ir matė M. P., kuris liepė E. P. nieko nedaryti, nesipriešinti. Ši liudytoja nurodė, kad E. P. dėl to, kad priešinosi, buvo uždėti antrankiai. Liudytojas E. Ž. parodė, kad iš pradžių E. P. link policijos automobilio buvo vedamas nesurakintomis rankomis, jo rankos buvo prie šonų, policijos pareigūnai jį buvo paėmę už pažasties, rankų nelaužė. Liudytoja V. M. nurodė, kad matė, kaip vaikinai rėkė, koliojosi, vartojo įžeidžiančius ir necenzūrinius žodžius, o kai juos policininkai vedė, jie priešinosi, griuvinėjo, M. P. nėjo, įsispyręs stovėjo, darkėsi. Liudytoja nurodė, kad kai policininkai juos bandė įsodinti į automobilį, jie rėmėsi rankomis į automobilį, nelipo, tujino policininkus, rėkavo. Pirmos instancijos teismas vertindamas nukentėjusiųjų parodymus dėl sulaikymo teisėtumo akcentavo tai, kad ne visais nukentėjusiojo E. P. parodymais dėl įvykių degalinėje galima tikėti, nes jis nurodė aplinkybes, kurių nebuvo: pavyzdžiui, jis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad buvo pargriautas ir M. P., tačiau pats M. P. sakė, kad jis pargriautas degalinėje nebuvo; pasakodamas savo tėvui V. P. įvykio aplinkybes, nukentėjusysis E. P. nurodė, kad alaus skardinę pareigūnai degalinėje įmetė į šiukšlių dėžę, nors tokios aplinkybės nebuvo; V. P. nukentėjusysis E. P. nurodė, kad jį sumušė degalinėje prie policijos automobilio, tačiau jau aukščiau minėta, kad kaltinamieji smūgių nevartojo, tą patvirtino ir liudytojai J. P., R. T.. M. P. teisme nurodė, kad degalinėje jį pareigūnai „griežtai tempė“ link automobilio, jis nesipriešino, bet nėjo. Taigi ir M. P. nevykdė pareigūnų reikalavimų, dėl ko jam taip pat buvo uždėta spec. priemonė-antrankiai. Taigi šios pirmos instancijos teismo nustatytos aplinkybės yra pagrįstos ne tik liudytojų parodymais, bet ir kita bylos medžiaga. Vaizdo įrašai, kurie buvo paimti iš degalinės ir teisiamajame posėdyje ištirti, patvirtina apylinkės teismo nustatytas aplinkybes. Susipažinus su įrašais matyti, kaip sulaikomas asmuo( M. P.) rankoje turėtos skardinės skysčiu aplieja pareigūną. E. P. iš automobilio, į kurį jis buvo patalpintas, savavališkai išlipa, dėl to jis pargriaunamas ant grindinio ir uždedami antrankiai. Šios aplinkybės neginčijamai įrodo, kad abu sulaikyti asmenys nevykdė policijos pareigūnų nurodymų. Taigi teisėjų kolegija daryti kitokią išvadą dėl sulaikymo ir spec. priemonių panaudojimo nukentėjusiųjų atžvilgiu degalinėje, nei padarė apylinkės teismas neturi teisinio pagrindo.

32. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nebuvo tinkamai įvertinti R. T., J. P. ir V. M. parodymai, jie nebuvo vertinami su nukentėjusiųjų parodymais ir filmuota vaizdo įrašo medžiaga prie „Lukoil“ degalinės. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, jog apylinkės teismas analizuodamas šių asmenų parodymus bei filmuotą medžiagą detaliai ir nuosekliai nurodė, kurie nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai prieštarauja vieni kitiems. Pažymėtina, kad filmuotoje vaizdo medžiagoje prie „Lukoil“ degalinės, kurioje fiksuota sulaikymo eiga, policijos pareigūnų smurtinių veiksmų nenustatyta, tik buvo naudota fizinė prievarta siekiant uždėti antrankius. Taip pat negalima sutikti, jog liudytojų J. P. bei V. M. parodymai užfiksuoti teismo nuosprendyje neatitinka jų duotų parodymų teisiamojo posėdžio metu (t.6, b.l. 13-18 , 66-71) . V. M. teisiamajame posėdyje nurodė, kad E. P. ir M. P. dar iki sulaikant policijos pareigūnams juos, iš rankų išmetė maistą ir kavą ant žemės, policijos pareigūnams bandant juos nuvesti į tarnybinį automobilį jie ėmė priešintis, buvo agresyviai nusiteikę, abu vartojo necenzūrinius žodžius. Policininkai smurto nenaudojo ir buvo pakankamai tylūs, ramūs (t.6, b.l. 69). Tiek J. P., tiek V. M. savo parodymuose yra nurodžiusios, jog nukentėjusieji buvo neblaivūs, išgėrę, policijos pareigūnai J. P. nurodė, jog dėl to, kad jos vyras buvo viešoje vietoje neblaivus yra suimamas ir išvežamas į policijos įstaigą. Visų prokurorės skunde išvardintų liudytojų R. T., J. P. ir V. M. parodymai skundžiamame nuosprendyje yra nurodyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje, o vėliau naudojami motyvuojant teismo nuosprendį. Liudytojas R. T. teigė pamatęs policijos automobilį, perspėjęs abu neblaivius nukentėjusiuosius, tačiau priešingai pastarieji atėjo ir atsistojo šalia „bordiūro“. Jis apklausiamas teisme nurodė, kad policijos pareigūnai atvažiavę iš karto griebė abu vaikinus, jo nuomone jis nenorėtų, kad su juo taip būtų elgiamasi, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojo išsakyta nuomonė nėra įrodymas. Šis liudytojas patvirtino, kad pareigūnai įvardijo už ką asmenys yra sulaikomi. Liudytojas R. T. teisme patvirtino, kad degalinės teritorijoje matė policijos automobilį, matė, kaip du policijos pareigūnai veda vyriškį, jam užlaužę rankas. Kitas vyras ėjo šalia, jis rėkė "baikit, ką jūs čia darot" ar kažką panašaus. Pareigūnai jam sakė pasitraukti. Jo kalba nebuvo rišli, todėl liudytojui pasirodė, kad jis galėjo neblaivus. Nematė, kad vyras priešintųsi pareigūnams, jis tiesiog vedamas ėjo. Rankose pas vyriškius nieko nematė. Ant tų vyriškių smurto žymių nematė. Iš to seka, kad liudytojas E. P. išlipimo iš automobilio ir kai jam buvo uždėti antrankiai nematė. R. T. jam nepasakojo apie tai, kad tų asmenų atžvilgiu pareigūnai būtų smurtavę. Taigi visi pirmos instancijos teisme apklausti liudytojai patvirtino tas pačias esmines aplinkybes, kad pareigūnai neblaivius asmenis perspėjo sakydami, kad jie viešoje vietoje yra neblaivūs, liudytojai suprato iš judesių, kad abu sulaikomi asmenys yra neblaivūs, vienas jų turėjo skardinę alaus, filmuota medžiaga patvirtino, kad sulaikomasis bandė išlipti iš automobilio, muistėsi, todėl jis buvo paguldytas ant žemės ir uždėti antrankiai. Nei vienas liudytojas nenurodė, kad policijos pareigūnai būtų vartoję sulaikomų asmenų atžvilgiu smurtą, išskyrus antrankių uždėjimą. Tuo tarpu byloje yra įrodymai, kad sulaikomieji policijos pareigūnų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, rėkavo, grasino. Bylos duomenys įrodo, kad nukentėjusysis E. P. pats suprato, dėl ko jis buvo sulaikytas, nes paleistas iš policijos įstaigos, jis pasak liudytojos M. B. pats jai sakė, kad gėrė alkoholį ir policija prie jo sustojo, jis išvadino pareigūnus necenzūriniais žodžiais, todėl jį sulaikė. Netgi išėjęs iš policijos įstaigos, kaip nurodė liudytoja M. B., E. P. pasakė negražų žodį pareigūnų atžvilgiu, ji jį dėl to sugėdino. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja nurodė, kad šis vyras jai papasakojo, kad jie buvo viešoje vietoje neblaivūs, o prie jų prikibo policininkai, jis sakė, kad įžeidė pareigūną, tai iš esmės atkartojo ir teisme.

Žemesnės instancijos teismas

33. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad abu sulaikyti asmenys vežami į policijos komisariatą, spardė automobilio duris, bandė ištrūkti, vartojo necenzūrinius žodžius policijos pareigūnų atžvilgiu. E. P. dėl apgadinto automobilio atlygino 800 eurų žalos ( t. 7. b. l. 45). Pristatytų asmens kortelių išrašuose dėl nukentėjusiųjų E. P. ir M. P. pristatymo į policijos įstaigą yra nurodytas pristatymo pagrindas-protokolams, pranešimams surašyti ir uždarymo pagrindas-administracinio sulaikymo protokolas. Administracinio sulaikymo protokoluose VPK specialistas I. Z. tai pat nurodė, kokiu pagrindu buvo sulaikyti nukentėjusieji M. P. ir E. P.-kad sulaikoma už girto pasirodymą viešoje vietoje ir pasipriešinimą policijos pareigūnams.

34. Taigi ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu apylinkės teismas pagrįstai pripažino esant neįrodytas kaltinimo aplinkybes, kad M. V. ir V. Z. neturėdami teisėto pagrindo, degalinėje panaudojo fizinį smurtą E. P. ir M. P. atžvilgiu: E. P. užsuko rankas, jį pargriovė ant žemės ir jam bei M. P. uždėjo antrankius, šiuos asmenis neteisėtai sulaikė ir pristatė į policijos įstaigą. Todėl šioje dalyje prokurorės skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pats veiksmas fizinės prievartos panaudojimas viešoje vietoje be abejo aplinkiniams asmenims sukelia neigiamas emocijas, tačiau teismas motyvuodamas savo išvadas remiasi ne nuomonių pateikimu, o liudytojų parodymais apie reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes.

35. Iš kaltinimo formuluotės matyti ir tai, kad sulaikytuosius pristačius į Alytaus apskrities VPK patalpas, Jotvingių g. 8, Alytuje; toliau M. V. – tęsdamas savo neteisėtus veiksmus, o V. Z. – tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015 m. liepos 6 d. apie 00 val. M. V. ir V. Z. kartu Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose (duomenys neskelbtini) koridoriuje, priešais laikino sulaikymo kameras E. P. ir M. P. atžvilgiu panaudojo M. V. – fizinę prievartą (smurtą), V. Z. – smurtą: E. P. sudavė 10-20 smūgių rankomis į galvą, šonus, petį, veidą, apipurškė dujomis, M. P. sudavė ranka į krūtinę, spyrė per kojas, jam parkritus, spyrė į pilvą, du kartus ranka sudavė per veidą; patalpinus į laikino sulaikymo kameras Nr. 1 ir Nr. 3, kelis kartus į vidų papurškė dujas. Tęsdami nusikalstamą veiką, 2015 liepos 6 d. apie 2.30 val. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato koridoriuje M. V. ir V. Z. kartu su J. A. smurtavo E. P. atžvilgiu, gulinčiam spardė į pilvą. M. V. sudavė rankomis 3-4 smūgius į galvos sritį, V. Z. sudavė rankomis 3-4 smūgius, o J. A. sudavė iki 5 smūgių rankomis į šonus ir surakino antrankiais jam rankas; prieš uždarant į laikino sulaikymo kamerą, M. V. papurškė dujų E. P. į veidą – tokiu būdu bendrais veiksmais ne mažiau kaip dėl vienuolikos smūgių E. P. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl pilvo, kairio peties, dešinės akies, dešinės rankos, abiejų ausų, abiejų kojų sumušimo ir M. P. dėl ne mažiau trijų smūgių padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl kairio riešo bei kairio klubo sumušimo.

36. Pirmos instancijos teismas darė išvadą, kad šios kaltinime aplinkybės nėra įrodytos. Kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje prokurorė formuluodama kaltinimus nurodė, kad M. V. ir V. Z. kaltinami padarę veiką kartu, tačiau kaltinime nurodoma, kad M. V. tęsdamas savo neteisėtus veiksmus, o V. Z.-tęsdamas nusikalstamą veiką. Toliau nurodoma, kad M. V. panaudojo fizinę prievartą (smurtą), V. Z.-smurtą.

37. Pagal Policijos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 2 straipsnio 9 dalį, prievarta – tai policijos veiklos metodas, kuriuo siekiama įgyvendinti policijai pavestus uždavinius ir kuris taikomas, kai nevykdomi policijos reikalavimai ar nurodymai arba siekiama išvengti pavojaus. Pareigūnas įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali naudoti psichinę ar (ar) fizinę prievartą. Pagal šio įstatymo nuostatas psichinė prievarta – tai įspėjimas (žodžiu arba veiksmu) apie ketinimą naudoti fizinę prievartą (2 straipsnio 10 dalis). Fizinė prievarta – tai fizinės jėgos ar kovinių imtynių veiksmų ir (arba) specialiųjų policijos priemonių naudojimas (2 straipsnio 2 dalis). Specialiosios policijos priemonės – tai įstatymų ir tarptautinių teisės aktų nedraudžiamos vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintos policijos gynybos priemonės, kurios gali būti naudojamos psichinės ar fizinės prievartos metu (2 straipsnio 13 dalis).

38. Policijos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 26 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad prievartos rūšį ir jos naudojimo mastą pasirenka pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį ir individualias pažeidėjo savybes, o, kaip jau minėta, naudodamas prievartą, pareigūnas privalo stengtis išvengti sunkių padarinių.

39. Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstė įrodymus, juos įvertino atskirai, o vėliau sujungė į vieningą grandinę ir nurodė, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių neabejotinai tvirtinti, kad M. V., V. Z., J. A. policijos komisariate smurtavo pristatytų į policijos įstaigą nukentėjusiųjų M. P. ir E. P. atžvilgiu. Apylinkės teismui kilo daug abejonių, prieštaravimų ir neaiškumų, o surinktus įrodymus ištyrus teisme nepavyko pašalinti prieštaravimų. Teisėjų kolegija pritaria tokioms teismo išvadoms ir štai dėl ko.

40. Kaltinimai išteisintiesiems buvo pareikšti įvertinus pačių nukentėjusiųjų E. P. ir M. P. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, vertinant specialisto išvadas dėl pastarųjų sužalojimo ir kaip papildomais įrodymais nurodant liudytojų V. J., I. L. (buvusi B.) parodymus. Prokurorė teigė, apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi tik liudytojų – policijos pareigūnų parodymais. Anot jos, ši liudytojų grupė iš esmės tvirtino tik tą aplinkybę, kad smurto prieš nukentėjusiuosius policijos patalpose nematė ir negalėjo nurodyti jokių aplinkybių apie kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų elgesį, nors kaip pati prokurorė skunde nurodo, iš vaizdo įrašų matyti, jog pristačius nukentėjusiuosius į policijos įstaigos patalpas, pareigūnai K. D., I. Z., L. K. stebi kas vyksta koridoriaus patalpose. Vertinant tai, kad paminėti liudytojai su kaltinamaisiais yra pažįstami, juos sieja tarnybos santykiai, jų parodymus teismas privalėjo vertinti itin kritiškai. Teisėjų kolegija su tokiu selektyviu įrodymų vertinimu, siūlomu prokurorės, nesutinka.

41. Kaip žinia, kaltinamajam nuosprendžiui priimti šioje byloje buvo būtina nustatyti faktus, kad smurtinius veiksmus atliko kaltinamieji M. V., V. Z., J. A.. Pagrindinis kaltės įrodymas, pačių nukentėjusių parodymai. Vertinant nukentėjusiųjų parodymus buvo svarbu įvertinti tas aplinkybes, kad nukentėjusieji buvo neblaivūs, tai akivaizdu iš byloje esančios vaizdo medžiagos, nekoordinuoti judesiai būnant policijos įstaigos patalpose, agresyvus elgesys būnant laikinose sulaikymo kamerose, spardymas kameros durų, triukšmo kėlimas, necenzūrinių žodžių vartojimas. Tai rodo, kad nukentėjusieji pareigūnų atžvilgiu buvo nusiteikę priešiškai, todėl jų parodymus vertinti buvo būtina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, įvertinant parodymų nuoseklumą nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, ką šiuo atveju pirmos instancijos teismas ir padarė.

42. Nukentėjusysis E. P. teisme nurodė, kad kai jis buvo atvestas į koridorių, jis buvo mušamas-jam trankė per galvą, veidą, jis buvo pargriautas, į veidą purškė dujas. Teismo posėdžio protokole užfiksuota jog E. P. nurodė, kad jis nežino, kurie pareigūnai atliko šiuos veiksmus, bet kaltinamieji M. V. ir V. Z. ten buvo. Nurodė, kad vėliau jis buvo patalpintas į kamerą, beldė į duris, buvo išvestas, kaltinamasis J. A. jam sudavė smūgį į šoną, jis parkrito, gal ir daugiau kas tada sudavė, nepamena. Kai jis nugriuvo, purškė dujas, uždėjo antrankius, vėl patalpino į kamerą, į kamerą kelis kartus purškė dujas per akutę duryse. Nukentėjusysis M. P. nurodė, kad jį kažkuris iš pristačiusių pareigūnų pargriovė, spyrė, vėliau, patalpinus į kamerą, purškė dujas per kiaurymę duryse.

43. Byloje esantys vaizdo įrašai tokių aplinkybių kurias nurodo nukentėjusieji, užfiksuota nebuvo. Vaizdo įraše matyti, kad pristačius sulaikytuosius E. P. ir M. P., koridoriuje buvo pareigūnai K. D., I. Z. ir L. K.. Apklausti liudytojais teisme šie asmenys kategoriškai patvirtino, jog niekas jokio smurto pristatytiems nukentėjusiems nenaudojo ir nebuvo pagrindo, jokio dujų kvapo neužuodė. Nurodė, kad pastarieji buvo akivaizdžiai girti, vartojo necenzūrinius žodžius policijos pareigūnų atžvilgiu, grasino atleidimu iš darbo. K. D. teigė matęs kaip vieną sulaikytą asmenį budėtojas uždarinėjo į 1-ą ar 2-ą kamerą, tačiau jokių smūgių suduodamų sulaikytiesiems teigia nematęs.

44. Iš byloje esančių vaizdo įrašų Nr. 1 ir Nr. 3, kurie buvo ištirti apylinkės teisme ir specialistų išvada patvirtinta, kad šie įrašai yra ištisiniai, montavimo ar trynimo požymių nėra (3 t. , b. l. 76-77) matyti, kad abu sulaikytuosius patalpinus į laikino sulaikymo kameras, akivaizdžių jų kūno sužalojimų nematyti. Nustatyta tik tai, kad E. P. vienu metu buvo išvestas iš kameros ir gražintas su antrankiais. Vaizdo įrašas patvirtina, kad E. P. būdamas kameroje elgėsi agresyviai, šūkavo, spardė duris, uždenginėjo kameros akutę nusimautais šortais, išsitraukęs iš šortų virvutę dėjosi ant kaklo. Iš Policijos įstatymo nuostatų matyti, kad kai sulaikytas asmuo savo elgesiu parodo jog jis gali būti pavojingas pats sau, policijos pareigūnai turi teisę panaudoti specialiąsias priemones. Specialiosios priemonės – tai policijos ginkluotėje esamos lazdos, antrankiai bei surišimo priemonės, dujos, tarnybiniai šunys, transporto priverstinio stabdymo bei kitos įstatymais leidžiamos ir vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintos priemonės. Dėl spec. priemonių – antrankių uždėjimo E. P. tenka pažymėti tai, kad pareigūnų veiksmai buvo sąlygoti paties nukentėjusiojo veiksmų ir pareigūnų panaudota prievarta buvo būtina, nes buvo siekiama apsaugoti agresyvų, susižaloti save galintį bei komisariato turtą gadinantį asmenį. Taigi šios priemonės – antrankių panaudojimas nebuvo perteklinė prievartos priemonė nurodytiems tikslams pasiekti.

45. Bylos duomenys patvirtina, kad liudytojas V. J. įvykio vakarą sėdėjo prie laikino sulaikymo kamerų policijos įstaigoje. Jis teigė matęs, kaip prie laikino sulaikymo kamerų buvo atvesti nukentėjusieji. Šis liudytojas nurodė, kad prieš patalpinant į kamerą, atvestų vaikinų niekas nemušė, vaikinai tik gyrėsi, kad jie prieš 10 valandų grįžę iš Norvegijos, jie jau spėjo išgerti, dėl to susipyko su policijos pareigūnais ir dėl to šie juos mušė. Liudytojas V. J. teisme nurodė matęs, kaip išvedus nukentėjusiuosius iš kamerų, vieną jų mušė pareigūnai, o kito-nemušė. Mušė tik vienas pareigūnas, nukentėjusieji nebuvo pargriuvę ant žemės, jų nespardė, jis girdėjo šnypštimą, nes buvo purškiamos dujos į kamerą kuri buvo dešinėje, tačiau kvapo nejautė, nors balionėlį matė. Į klausimą atsakė, o gal dujų ir nepurškė, patikslino jog kvapo neužuodė ( t.5, b.l. 16). Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas neatpažino nei vieno jo nurodymu smurtavusio pareigūno.

46. Prokurorė nesutinka su teismo vertinimu, kad V. J. dėl girtumo negalėjo teisingai suvokti aplinkybių. Liudytojo V. J. parodymai gauti teisėtais būdais, jų patikimumas patikrintas Baudžiamojo proceso kodekse numatytomis priemonėmis, t. y. ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, tačiau apylinkės teismas įvertinęs aplinkybę, kad įvykio vietoje asmuo buvo neblaivus darė išvadas, kad jo girtumas turėjo įtakos ir aplinkybių suvokimui, dėl to jis galėjo savaip interpretuoti šias aplinkybes. Tai, kad V. J. buvo neblaivus jis pats nurodė apklausiamas teisiamajame posėdyje, kad buvo stipriai išgėręs, jautėsi pakankamai girtas ( t.5 b.l.171). Todėl vertindamas liudytojo V. J. parodymus, teismas pagrįstai sprendė dėl jų patikimumo.

47. Prokurorė skunde nurodo, teismas nepagrįstai paneigė specialiosios priemonės – dujų vartojimą nukentėjusiųjų atžvilgiu policijos patalpose. Anot jos laikino sulaikymo kamerų Nr. 1 ir Nr. 3, kuriose ir buvo patalpinti nukentėjusieji, vaizdo įrašų matyti, kaip kinta nukentėjusiųjų elgesys, jiems į kameras įpurškus dujų. Nukentėjusieji teigė, kad policijos pareigūnai jų atžvilgiu neteisėtai naudojo dujas, dėl ko nukentėjusiems būnant sulaikymo kamerose graužė akis, nudegino veidą, E. P. sužalojo ausis. E. P. teisme nurodė, kad jam du kartus purškė dujų į veidą prieš patalpinant į kamerą ir būnant kameroje kelis kartus purškė dujų. M. P. nurodė, kad jam taip pat į kamerą purškė dujas vieną kartą per akutę. Išteisintieji kategoriškai neigė naudoję specialias priemones - dujas.

48. Liudytoja L. K. teigė, kad ji budėtojų patalpose dujų kvapo neužuodė, bei patvirtino, kad jeigu būtų buvę koridoriuje dujų ji būtų užuodusi ( t.5. b. l.165). Liudytojas K. D. nurodė, kad jeigu būtų pripurkšta dujų kabinete būtų pajautęs, nes jų daug nereikia. Jam praeityje yra tekę panaudoti, tai jų poveikį žino ( t.5.b.l. 167). Liudytojas A. J. parodė, kad būnant komisariate, jis įvykio vakarą dujų kvapo nepajuto. Langelis kamerose yra, bet ertmės ten nėra ( t. 5, b. l. 167-169). Liudytojas I. Z. parodė, kad jis tą naktį budėjo. Jeigu kas būtų purškęs dujas, būtų jautę visi, tačiau jis jokio kvapo nejuto. Per langelį kameroje pripurkšti dujų negalima, nes jis yra uždaras. Būtų galima purkšti tik per atidarytas duris ( t.6, b. l. 9). Liudytojas D. M. parodė, kad jam būnant komisariate dujų kvapas nesijautė. Liudytojas komisariate išbuvo pusantros valandos( t. 6, b. l. 116). Liudytoja M. B. nurodė, kad ji laukdama policijoje prie budėtojo langelio matė vyriškį, kuris prašė iškviesti taksi. Jis minėjo, kad gėrė alkoholį ir policija prie jo pristojo. Sakė, kad pareigūną išvadino „gaidžiu“. Matėsi ant kaklo nežymus nubrozdijimas, kitų požymių nebuvo. Apie jokį tvyrantį dujų kvapą ji neužsiminė ( t.1., b.l. 159, t. 6. b.l. 118). Apklausti policijos pareigūnai teigė jog dujos kaip speciali priemonė naudojamos nebuvo. Specialistas L. U. teisme nurodė, kad jo išvadose jokių sužalojimų dėl dujų purškimo fiksuota nėra. Akies paraudimas plyšus kraujagyslei galėjo įvykti dėl kelių priežasčių: tiek susinervavus, kai pakyla spaudimas, tiek trauminio kontakto metu, tiek ir iš labai arti papurškus dujų ( t.7. b.l. 61). Liudytoja I. L. (buvusi B.) nurodė, jog ją patalpinus į kamerą, jautė dujų kvapą, nuo kurio jai griaužė veidą, tačiau iš filmuotos medžiagos, tokios vienareikšmiškos išvados negalima daryti, nes ji nesiėmė jokių veiksmų užsidengti veidą, trinti akis, nekosėjo, tik šūkavo ir prašėsi išleidžiama iš kameros. Išleidus iš kameros ji teigė, jog koridoriuje dujų kvapo nejautė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisme apklausiamas specialistas L. U. teigė, jog sužalojimų būdingų dujų poveikiui, tai yra odos nudeginimų, fiksuota nebuvo. E. P. akies paraudimas, kraujagyslės plyšimas galėjo įvykti dėl daugelio priežasčių, kuriuos teismas aprašė nuosprendyje. O sužalojimai ausyje E. P., negalėjo atsirasti dėl sąveikos su dujomis, šios aplinkybės nebuvo konstatuotos ir ekspertizės akte (7 t., b. l. 62). Iš viešai prieinamos informacijos https://www.army-shop.lt puslapio matyti, jog tiek ašarinių, tiek pipirinių dujų purškimo diapazonas yra nuo 4 metrų iki 5 metrų, taigi kaip teisingai išteisintasis M. V. yra nurodęs, papurškus dujas, jos būtų juntamos visame komisariate.

49. Susipažinus su kamerų vaizdo įrašais ir sugretinus su liudytojų parodymais, galima daryti išvadą, priešingą nei teigia prokurorė, kad objektyvių ir neginčijamų įrodymų – dujų panaudojimo nukentėjusiųjų atžvilgiu nėra. Vaizdo įraše Nr. 3, užfiksuota sulaikymo kamera, kurioje buvo nukentėjusysis M. P., matyti, kad per visą jo buvimo laiką kameroje, jis jokių požymių, jog į jo kamerą būtų purškiamos dujos nėra parodęs. M. P., nebuvo užsidengęs veido, akių netrynė, nekosėjo, priešingai, jis visą laiką buvo energingas, daužė bei spardė kameros duris, šūkavo, sėdosi ant gulto, vėl stojosi. Vaizdo įraše Nr. 1, kuriame užfiksuota sulaikymo kamera, matyti kad jog nukentėjusysis E. P. aktyviais veiksmais stengėsi ištrūkti iš kameros, daužė duris, nusirenginėjo rūbus, vienu metu buvo užsidengęs galvą marškinėliais, dažnai stebėjo kameros duryse esančią akutę, vienu metu staiga atsitraukė, tačiau teigti, jog šis jo veiksmas buvo dėl panaudotų dujų, duomenų nepakanka ir daryti vienareikšmiškas išvadas apie dujų naudojimą, pripurškiant jomis kameras, negalima.

50. Skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas nesiėmė visų reikiamų priemonių, kad liudytojos I. P. (buvusi Š.) ir I. Š. būtų apklaustos teisme, dėl to apeliacinis teismas siekdamas byloje nustatyti tiesą, apsiklausė šias liudytojas. Minėtos liudytojos nurodė, jog E. P. ausys buvo nudegintos, o liudytoja I. P. nurodė, jog E. P. atsigulus prie jos, jai ėmė perštėti, nurodydama priežastį – dujas. Tačiau vertinant šių liudytojų parodymus, būtina atsižvelgti į tai, kad jos abi yra nukentėjusiojo artimos šeimos narės. Be to, pagrįstas abejones dėl specialiosios priemonės – dujų naudojimo patalpose, patvirtina ir tai, kad E. P. išėjus iš kameros, su juo bendravo liudytojas D. M. ir liudytoja M. B., pastarieji ilgą laiką buvo policijos įstaigoje ( jų parodymai teisme), tačiau dujų kvapo sklindančio nei nuo E. P., nei patalpose, nejautė. Šių liudytojų parodymais nėra pagrindo abejoti, nes jie neturi jokio suinteresuotumo ir be to M. B. laukė artimo žmogaus, buvo blaivi, o D. M. buvo nustatytas tik lengvas girtumo laipsnis.

51. Surinkti objektyvius ir neginčijamus, kaltę patvirtinančius įrodymus tenka pareiga prokurorui kontroliuojančiam ikiteisminį tyrimą bei palaikančiam kaltinimą teisme. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju siekiant patikrinti nukentėjusiųjų nurodytą spec. priemonių – dujų panaudojimo faktą, konkrečius asmenis panaudojusius specialiąsias priemones, buvo tikslinga savalaikiai atlikti įvykio vietos apžiūrą, tiksliai aprašant kamerų duryse esančias akutes, atstumus tarp kamerų ir budėtojų dalies, pavesti atlikti tarnybinį patikrinimą dėl spec. priemonių panaudojimo tikslingumo. Tačiau byloje nėra duomenų, kad tokie ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti. Nustačius, kam buvo išduotos dujos, ir ar jos buvo panaudotos, kas iš pareigūnų galėjo naudoti specialias priemones – dujas, įvertinus išduotų specialių priemonių kiekį ir rūšį, būtų buvę galima daryti tam tikras išvadas. Byloje tokių duomenų nėra, o praėjus beveik penkeriems metams po įvykio toks veiksmas yra betikslis. Todėl dėl šio fakto buvimo ar nebuvimo apylinkės teismas pagrįstai vertino visų asmenų duotus parodymus, tame tarpe ir policijos pareigūnų. Apklausti liudytojais policijos pareigūnai teigė, jog pripurkšti į kamerą dujų, galima tik pro atidarytas kameros duris. Vaizdo įrašuose, kad būtų atidarytos durys ir purškiamos dujos, duomenų nėra. Todėl apylinkės teismas vertindamas tiek kaltinamųjų paaiškinimus, tiek nukentėjusiųjų parodymus, policijos pareigūnų apklaustų teisiamojo posėdžio metu, bei liudytojų dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvusių policijos įstaigoje kaltinime nurodytu laiku, įrodymų vertinimo klaidos nepadarė.

52. Skunde teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai teigė, jog kamerų durys nebuvo apžiūrėtos, nes toks veiksmas buvo atliktas atliekant parodymų patikrinimą vietoje su nukentėjusiais. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad atliekant parodymų patikrinimą vietoje su nukentėjusiais buvo užfiksuota, kad E. P. teigimu kameros duryse yra skylė, bei yra langelis ( t.2, b.l.8-9). Nukentėjusysis M. P. parodė, kad kameroje buvo patalpintas vienas. Praėjus 15-20 min. pastebėjo, kad per durų akutę buvo purškiamos dujos ( t. 2, b. l. 11). Tuo tarpu prieduose prie fotolentelės aprašant fotonuotrauką nurodoma, kad M. P. parodė kameros duryse esančią skylę, kuri be jokio stikliuko, pro kurią, jam būnant kameroje, buvo purkšta dujų ( t.2., b.l. 18). Tai rodo, kad asmuo aprašydamas fotolenteles, panaudojo daugiau informacijos nei tai buvo nurodyta pačiame protokole. Todėl pirmos instancijos teismo nurodytas ikiteisminio tyrimo trūkumas – neapžiūrėjimas įvykio vietos, ( durų ir juose esančių akučių, jų dydžio ir tai ar jos nėra dengtos stiklu) ir dėl to nesurašant protokolo, kaip to reikalauja Baudžiamojo proceso įstatymas yra pagrįstas bylos medžiaga. Teismas nagrinėdamas bylą iš esmės galėtų įpareigoti prokurorą atlikti tokį veiksmą ir pateikti duomenis teismui, tačiau įvertinus tiriamų įvykių laiką – praėjo beveik penkeri metai, šio veiksmo atlikimas būtų betikslis.

53. Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų M. B. ir D. M. parodymais pabrėždamas nukentėjusiojo parodymų neatitikimą. Aukštesnysis teismas įvertinęs bylos medžiagą, sugretinęs parodymus, padaryti kitos išvados nei padarė apylinkės teismas negali. Liudytojas D. M. savo pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog ant nukentėjusiojo E. P. smurto žymių nepastebėjo, taip pat nematė, kad jis būtų mušamas policijos įstaigoje. Šias aplinkybes patvirtino ir teisme, kad jis buvo policijos įstaigoje ir žymių ant E. P. kūno nepastebėjo. Panašias aplinkybes nurodė ir liudytoja M. B., teigdama jog vyriškis su šortais (E. P.) prašė iškviesti taksi, prašantysis asmuo buvo susierzinęs, jo kaklas lygtais buvo apdraskytas, tačiau kitų sužalojimų ji ant E. P. kūno nepastebėjo. Pirmos instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių ir šiuo atveju nepažeidė, kadangi ir šių liudytojų parodymus vertino įrodymų visumos kontekste.

Žemesnės instancijos teismas

54. Skunde, teigiama kad teismas nepagrįstai specialisto išvadas traktavo kaip trafaretą atsakant į suformuluotus klausimus. Visų pirma, iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (06) matyti, jog specialistui buvo pavesta atsakyti į klausimus, ir vienas iš jų buvo: Ar padaryti sužalojimai galėjo būti padaryti (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato tarnybinėse patalpose E. P. atžvilgiu? (3 t. b. l. 67–68). Apylinkės teisme apklausiamas specialistas L. U. nurodė, jog jam buvo užduotas trafaretinis klausimas-ar sužalojimai galėjo būti padaryti (duomenys neskelbtini) VPK patalpose, į tokį klausimą jis ir atsakė, kaip pats teigė - trafaretiškai bei pažymėjo, jog į klausimus ekspertas atsako pagal savo kvalifikaciją kaip medikas. Taigi, šiuo atveju negalima teigti, jog apylinkės teismo padarytose išvadose buvo nenuoseklumas. Aukštesnysis teismas pažymi, jog ekspertas atsakinėja į klausimus tik savo srities apimtyje, jis negali nustatyti vienų ar kitų aplinkybių byloje, ne pagal savo kompetenciją.

55. Skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas nesiėmė visų reikiamų priemonių, kad liudytojos I. P. (buvusi Š.) ir I. Š. būtų apklaustos teisme, dėl to apeliacinis teismas siekdamas byloje pašalinti nustatyti tiesą, patikrinti pastarųjų parodymus, atnaujino įrodymų tyrimą, apklausė šias liudytojas, bei bylą nagrinėjant iš naujo, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 5 dalimi pagarsino šių liudytojų parodymus. Liudytojos nurodė, jog E. P. ausys buvo nudegintos, o liudytoja I. P. nurodė, jog E. P. atsigulus prie jos, jai ėmė perštėti, nurodydama priežastį – dujas. Abi liudytojos nurodė, jog E. P. buvo mušamas policijos įstaigoje, jos teigė tai sužinojusios iš E. P., matė sužalojimus. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas šių liudytojų parodymus atkreipia dėmesį į tai, kad jos yra artimos E. P. ( žmona ir žmonos mama), todėl jų parodymai, galėtų būti vertinami tik kitų duomenų visumoje. Kaip nurodo specialistas savo išvadose, kad E. P. nurodytus sužalojimus galėjo patirti tiek nuo suduotų smūgių spardant kojomis ar smūgiuojant kumščiais, tiek lazda, tiek krentant bei atsitrenkiant į kietus bukus daiktus. Aukštesnysis teismas susipažinęs su policijos komisariate filmuotą vaizdo medžiaga, kurioje užfiksuotas kameros Nr. 1 esantis vaizdas, t. y. vaizdas kuriame yra sulaikytasis E. P.. Iš vaizdo įrašo matyti, kokius veiksmus atlieka E. P. – jis šūkauja, rankomis ir kojomis daužo duris, bando miegoti ant kameroje esančio suoliuko, nuo kurio nukrenta, jam pakilus nuo suoliuko matosi ant jo nugaros likę nuspaudimai nuo medinio suoliuko. Todėl apylinkės teismas turėjo pagrindą daryti išvadas, kad E. P. kūne fiksuoti sužalojimai, labiau tikėtina galėjo būti sąlygoti paties nukentėjusiojo atliktų pasipriešinimo veiksmų.

56. Nesutiktina ir su ta skundo aplinkybe, kad pirmos instancijos teismas nepadarė išvadų dėl nukentėjusiųjų sužalojimų atsiradimo aplinkybių. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad sužalojimų atsiradimą galėjo sąlygoti veiksmai atlikti pačių nukentėjusiųjų besipriešinant policijos pareigūnams prie „Lukoil“ degalinės bei būnant policijos komisariate.

57. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiesiems E. P. ir M. P. buvo konstatuoti nežymūs sveikatos sutrikdymai ( specialisto išvada ir specialisto paaiškinimai apylinkės teisme). 2015 m. liepos 8 d. 15.30 val. specialistas apžiūrėjo E. P., M. P. specialisto buvo apžiūrėtas 2015 m. liepos 9 d. 14.50 val. E. P. 2015 m. rugpjūčio 26 d. buvo atlikta ir surašyta papildoma specialisto išvada. Iš specialisto aprašymo išvadose, matyti, kad sužalojimai padaryti kieto buko daikto poveikyje. Buvo nustatyti dviejų rūšių sužalojimai: kraujosruvos ir nubrozdinimai.

58. 2015 m. liepos 8 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad E. P. poodinės kraujosruvos pilvo dešinėje, kairio peties sąnario nugariniame paviršiuje, dešinio riešo srityje, dešinės alkūnės srityje, kraujosruva dešinės akies junginėje, odos nubrozdinimai abiejų ausų kaušeliuose, dešinio riešo srityje, kairio kelio srityje, kairės blauzdos srityje, dešinėje čiurnoje, kairio kirkšnio sumušimas padaryta kieto buko daikto poveikyje, galimai prie nurodytų aplinkybių ir laiko, sužalojimai padaryti mažiausiai dėl vienuolikos trauminių poveikių, sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai kvalifikuotini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl padaryto sužalojimo nukentėjusysis galėjo jausti fizinį skausmą (3 t., b. l. 64-65, 67-68). 2015 m. rugpjūčio 26 d. specialistas išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), nurodoma, kad E. P. nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgius kumščiais, tiek spardant kojomis, tiek lazda, tiek krentant bei atsitrenkiant į kietus, bukus daiktus. Nėra galimybės konkrečiai nurodyti kiekvieno sužalojimo padarymo mechanizmo (t. 3, b. l. 67-68).

59. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad M. P. paviršinis odos nubrozdinimas kairio riešo sąnario srityje bei poodinės kraujosruvos kairio riešo sąnario srityje bei kairio klubo sąnario srityje padaryta kieto buvo daikto poveikyje galimai prie nurodytų aplinkybių ir laiko, sužalojimas padarytas mažiausiai trimis trauminiais poveikiais. Sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai kvalifikuotini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl padaryto sužalojimo nukentėjusysis galėjo jausti fizinį skausmą (3 t., b. l. 70).

60. Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad kaltinime neteisingai ir abstrakčiai nurodyta, kad nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam E. P. buvo padarytas dėl pilvo, kairio peties, dešinės akies, dešinės rankos, abiejų ausų, abiejų kojų sumušimo, o nukentėjusiajam M. P.-dėl kairio riešo ir kairio klubo sumušimo.

Žemesnės instancijos teismas

61. Pritariant apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams jog kaltinime toks abstraktus nustatytų sužalojimų įvardijamas yra ydingas, nes taip kaltinamiesiems užkertamas kelias į tinkamą gynybą. Dešinės rankos sumušimas neteisingai įvardintas, nes nustatyta kraujosruva ir nubrozdinimas riešo srityje; kaltinime taip pat neteisingai nurodoma, kad buvo sumušta dešinė akis, nes ekspertas nustatė ne sumušimą, o kraujosruvą šios akies junginėje, aplinkiniuose audiniuose, traumavimo požymių nerasta; kaltinime nurodomas dešinės rankos sumušimas, ekspertas nustatė ne visos rankos sumušimą, o kraujosruvą dešinėje alkūnėje; kaltinime nurodomas abiejų ausų sumušimas, tačiau ekspertas nustatė odos nubrozdijimą ausų kaušeliuose; kaltinimas nurodo abiejų kojų sumušimą, tačiau buvo nustatyti nubrozdinimai kairio kelio ir kairės blauzdos bei dešinės čiurnos srityse; nukentėjusiajam M. P. gi buvo nustatyti odos nubrozdinimas kairio riešo srityje ir poodinės kraujosruvos šio riešo sąnario srityje ir kairio klubo sąnario srityje.

62. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2015 m. liepos 6 d. ryte nukentėjusieji buvo išleisti iš policijos įstaigos. Liudytojas I. Z. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad išleisti iš kamerų, nukentėjusieji pareigūnams pretenzijų nereiškė, tik sakė, kad nedovanos pareigūnams, nes juos sulaikė degalinėje neteisėtai. Liudytojo teigimu nukentėjusysis M. P. jokių pretenzijų neišsakė, vizualiai jokių kūno pokyčių liudytojas nematė. E. P. taip pat nesakė, kad jį mušė, tik piktinosi pareigūnų elgesiu sulaikant. Liudytoja M. B., mačiusi iš policijos įstaigos paleistą nukentėjusįjį E. P., taip pat nurodė, mačiusi jog jis buvo neblaivus, bet jis jautėsi gerai, nesimatė, kad buvo sužalotas, nesakė, kad pareigūnai jį sumušė, tik piktinosi pareigūnų elgesiu jį sulaikant. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja nurodė, kad ji, matė ties vyro kaklu negilius įdrėskimus, tačiau kaip matyti iš vaizdo įrašų, E. P. ant kaklo dėjosi virvę, todėl tikėtina dėl to galėjo linkti paraudimai ar įdrėskimai. Specialisto išvada, E. P. kaklo srityje sužalojimų nebuvo rasta. Kaip jau minėta, šios liudytojos parodymais netikėti nėra pagrindo, nes ji neturi pagrindo apkalbėti, kadangi nepažįsta nei kaltinamųjų, nei nukentėjusiųjų.

63. Skunde teigiama, kad apylinkės teismo atliktas nukentėjusiųjų parodymų tyrimas yra paremtas ne esminių faktinių duomenų apie nusikaltimo padarymą analize, o detalių vertinimas, pabrėžiant nukentėjusiųjų netinkamą elgesį, fragmentiškų nesutapimų pripažinimu esminiais prieštaravimais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad prokurorė skunde neįvardija, kurie nuosprendyje įvardinti prieštaravimai yra neesminiai, todėl ir apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

64. Kaltinamasis M. V. nurodė, kad sulaikyti nukentėjusieji su antrankiais surakintomis rankomis buvo atvesti į policijos įstaigos patalpas ir pastatyti prie sienos prie laikino sulaikymo patalpų. Nukentėjusysis E. P. bandė įspirti V. Z., nepataikė, E. P. tapo agresyvus, keikėsi, jam prasidėjo agresijos priepuolis. M. P. stovėjo ramiai. Kaltinamasis V. Z. nurodė tokias pačias aplinkybes, jis nurodė, kad E. P. smūgio išvengė. Abu kaltinamieji nurodė, kad bandė sutramdyti agresyvų nukentėjusįjį E. P. ir jis buvo pargriautas. Kai apsiramino, nukentėjusiajam E. P. buvo patikrintas girtumas. Kaltinamieji nurodė nuėmę nukentėjusiesiems antrankius (nes antrankių jie negali palikti, kadangi važiuoja patruliuoti, antrankius jie privalo turėti), informavo budintįjį apie pristatytus asmenis ir nuėjo pildyti dokumentų į 106 kabinetą. Jie nurodė, kad girdėjo iš laikino sulaikymo kamerų triukšmą, bet triukšmas-jų darbo kasdienybė, jie į tai nekreipė dėmesio. Per tą laiką grįžo J. A., J. A. jie informavo apie nukentėjusiųjų apgadintą automobilį.

65. Nukentėjusysis E. P. nurodė, kad kai jis buvo atvestas į koridorių, jis buvo mušamas-jam trankė per galvą, veidą, jis buvo pargriautas. Teisme E. P. nurodė, kad jis nežino, kurie pareigūnai atliko šiuo veiksmus, bet kaltinamieji M. V. ir V. Z. ten buvo. Nurodė, kad vėliau jis buvo patalpintas į kamerą, beldė į duris, buvo išvestas, kaltinamasis J. A. jam sudavė smūgį į šoną, jis parkrito, gal ir daugiau kas tada sudavė, nepamena. Kai jis nugriuvo, purškė dujas, uždėjo antrankius, vėl patalpino į kamerą. Nukentėjusysis M. P. nurodė, kad jį kažkuris iš pristačiusių pareigūnų pargriovė, spyrė, vėliau, patalpinus į kamerą, purškė dujas per kiaurymę duryse.

66. Dėl sužalojimų kairio peties ir kairio kelio srityje pats nukentėjusysis E. P. nurodė, kad šie sužalojimai galėjo gautis tada, kai jis buvo sulaikomas degalinėje: kairio peties sužalojimas-kai degalinėje jį kaltinamieji vertė ant žemės, kairio kelio-kai degalinėje buvo paguldytas ant asfalto. Nukentėjusysis E. P. tiesiogiai nurodė, kad sužalojimas dešinio riešo srityje (specialistas nustatė nubrozdinimą ir kraujosruvą šiame rieše) jam atsirado nuo antrankių. Parodymo atpažinti metu nukentėjusysis E. P. nurodė, kad kai jam buvo uždėti antrankiai, buvo prispausta ant dešinės rankos dėvima grandinėlė, kurios net išsitraukti negalėjo, nuo antrankių jam buvo sužalota dešinė ranka ties riešo kauliuku. Iš vaizdo įrašo iš laikino sulaikymo kameros matyti, kad nukentėjusysis E. P., būdamas kameroje surakintomis už nugaros rankomis, perlipa per antrankius, taip rankas su antrankiais perkeldamas į priekį. Šis veiksmas taip pat galėjo būti žalojantis riešus. Riešo sužalojimai buvo fiksuoti ir nukentėjusiajam M. P.. Teisiamojo posėdžio metu specialistas nurodė, kad šie sužalojimai galėjo gautis būtent nuo antrankių, nes nukentėjusiesiems ant riešų nustatyti sužalojimai būdingi būtent sužalojimams nuo antrankių. Liudytojas I. Z. nurodė, kad nukentėjusysis E. P., išleistas iš kameros, skundėsi, kad jam spaudžia antrankiai, liudytojas matė, kad E. P. buvo nuspausta dešinė ranka, nubrozdinta ties kauliuku, dėl to liudytojas jam nuėmė antrankius. Šis liudytojas bei liudytojas D. B. patvirtino, kad jei asmeniui yra uždėti antrankiai, besipriešindamas asmuo gali susižeisti, susižaloti riešus.

67. Taigi šios aplinkybės apylinkės teismui leido daryti išvadas, kad sužalojimai ir M. P., ir E. P. riešuose atsirado nuo spec. priemonės-antrankių panaudojimo, nukentėjusiesiems stengiantis ištrūkti, atliekant nereikalingus judesius rankomis, nebūnant su antrankiais ramiai, muistantis.

68. Nukentėjusiajam E. P. buvo nustatytos kraujosruvos dešinės akies junginėje ir odos nubrozdinimas ausų kaušeliuose. E. P. nurodo, kad šie sužalojimai jam atsirado nuo to, kad kaltinamieji jam purškė dujas. Specialisto teigimu, tokio pobūdžio sužalojimai nėra būdingi nudeginimui dujomis, todėl pagrįstai teismas sprendė, kad nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiojo teiginius.

69. Nukentėjusiajam E. P. buvo nustatyta ir kraujosruva pilve, nubrozdinimai kairėje blauzdoje ir dešinėje čiurnoje, nukentėjusiajam M. P.-kraujosruva kairio klubo sąnario srityje. Kaip aukščiau minėta, įrodyta, kad degalinėje nukentėjusiuosius E. P. ir M. P. sulaikant, kaltinamieji M. V. ir V. Z. pavartojo policijos pareigūnams leidžiamą vartoti fizinę prievartą ir E. P. pargriovė ant žemės, kaip matyti iš vaizdo įrašų, ten buvo asfaltas. Iš vaizdo įrašų matyti, kad nukentėjusysis E. P. vilkėjo šortais ir marškinėliais trumpomis rankovėmis, taigi jo kūnas su asfaltu kontaktavo niekuo nepridengtas, todėl pagrįstai apylinkės teismas sprendė, kad nubrozdinimai bei kraujosruva gavosi nuo šio kontakto su asfaltu. Be to, E. P. nurodė, tą patvirtino ir kaltinamieji M. V. ir V. Z., kad policijos įstaigoje jis taip pat buvo pargriautas ant koridoriaus grindų. Todėl pritartina, kad sužalojimai nukentėjusiajam E. P. galėjo gautis ir dėl jo pargriovimo.

70. Kaip pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu nustatyta vaizdo įraše matyti, jog nukentėjusysis E. P., miegodamas kameroje ant suolelio, du kartus buvo nuo jo nugriuvęs ant grindų. Akivaizdu, kad iš aukščiau krisdamas ant kieto pagrindo E. P. taip pat galėjo susižaloti ir tai patvirtina specialisto išvados, kad sužalojimai galėjo gautis krentant ant kieto paviršiaus.

71. Nukentėjusieji M. P. ir E. P., vežami į policijos įstaigą, trankė, daužė automobilio vidų, naudojo stiprią fizinę jėgą, sulaužė metalinę automobilio pertvarą, E. P. spardė automobilio vidų, smarkiai spyrė į duris, nuo spyrio, kaip matyti vaizdo įraše iš degalinės, net atšoko automobilio durys. Liudytojas I. Z. nurodė, kad automobilio grotos pritvirtintos kniedėmis. Akivaizdu, kad tam, kad jas išlaužti, reikalinga didelė fizinė jėga. Specialistas neatmeta, kad sužalojimai alkūnėje, čiurnoje galėjo atsirasti ir daužant automobilio duris, šie sužalojimai galėjo atsirasti ir nukentėjusiesiems kontaktuojant su automobilio vidaus dalimis, o tai paaiškina kraujosruvos atsiradimą ir M. P. klubo sąnaryje. Akivaizdu, kad atlikdami tokius fizinius veiksmus, nukentėjusieji galėjo susižaloti ir patys. Pažymima ir tai, kad specialistas negalėjo nustatyti ant nukentėjusiųjų M. P. ir E. P. kūnų rastų kraujosruvų atsiradimo laiko, nes kraujosruvos formuojasi priklausomai nuo kiekvieno asmens individualių savybių.

Žemesnės instancijos teismas

72. E. P. teigė, kad dėl policijoje pavartoto smurto jam išsivystė išvarža. Tačiau papildoma specialisto išvada paneigė jo teiginius ir nurodė, kad patvirtinti kairės pusės kirkšninės išvaržos trauminę kilmę nėra galimybių, kadangi pilvo kairėje pusėje nenustatyta išorinių sužalojimų, operacijos metu nekonstatuota kokių nors kraujosruvų, galėjusių patvirtinti trauminę kilmę.

73. Taigi šios nustatytos aplinkybės apylinkės teismui leido suabejoti nukentėjusiųjų teiginiais dėl jiems suduotų smūgių, tai yra tyčinio smurto jų atžvilgiu vartojimo. Teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai aptarė kiekvieno sužalojimo nukentėjusiems atsiradimo mechanizmą, logine seka įrodymus sujungė į vieną grandinę ir darė išvadas, kurios kelia pagrįstas abejones dėl kaltinamųjų kaltės pagal jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.

74. Prokurorės apeliaciniame skunde nurodyta, jog apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, kad nebuvo atskleistas būtinasis nusikalstamos veikos – didelės žalos požymis. Teigdama, kad pagal teismų praktiką policijos darbuotojas, viršydamas savo tarnybinius įgaliojimus, nukentėjusiajam padaro ir nedidelę žalą sveikatai yra savaime vertintina kaip didelė žala. O didelė žala atsirado dėl to, kad buvo pažeisti policijos pareigūnų veiklą reglamentuojantis teisės aktas.

75. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad M. V., V. Z. ir J. A. buvo valstybės tarnautojai bei atlikdami savo pareigas viešoje vietoje teisėtai ir pagrįstai sulaikė neblaivius nukentėjusiuosius, iš kurių vienas turėjo rankoje alaus skardinę. Išskundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas atlikęs išsamią policijos pareigūnų įgaliojimus reglamentuojančių norminių aktų analizę, motyvuotai pripažino, kad išteisintieji pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes turėjo teisę vykdyti nukentėjusiųjų sulaikymą. Kadangi E. P. ir M. P. pasipriešino jiems buvo taikytos specialios priemonės – antrankiai ir buvo pristatyti į policijos įstaigą.. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte, policijos pareigūnas <...> pats būdamas įvykio liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui <...>. Pristačius į policijos įstaigą E. P. būdamas laikino sulaikymo kameroje elgėsi agresyviai spardė duris, rėkavo ir bandė savo žaloti, užsidėdamas ant kaklo virvę, todėl jam buvo panaudotos specialios priemonės antrankiai. Esant nustatytoms aplinkybėms darytina išvada, kad specialiųjų priemonių antrankių panaudojimas esamoje situacijoje nebuvo perteklinis ar būtų prieštaravęs tokių priemonių panaudojimo tikslams.

76. Pažymėtina, kad byloje nenustačius, kad išteisintųjų – policijos pareigūnų veiksmai buvo neteisėti, preziumuojama, kad jie esamoje situacijoje buvo teisėti, būtini ir proporcingi. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje T. prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kiti).

77. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė, tinkamai įvertino bylos įrodymus. Prokurorės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos išvadų ir negali būti vertinami kaip pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį, o apeliantės reiškiamas nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis, nenustačius esminių BPK pažeidimų, nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl M. V., V. Z., J. A. išteisinimo. Pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, dėl ko Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. liepos 20 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas , skunde nurodytais argumentais yra nepagrįstas ir atmetamas.

78. Prokurorės apeliaciniame skunde nurodytos kokios bausmės turėtų būti skirtos išteisintiesiems priėmus apkaltinamąjį nuosprendį bei kaip turėtų būti išspręsti nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai, tačiau apeliaciniam teismui palikus galioti pirmos instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, aukštesnysis teismas dėl šio prokurorės prašymo nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Renaldos Kučinskaitės apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. liepos 20 d. nuosprendžio atmesti.

Teisėjai Kęstutis DargužisDanutė GiačaitėJūratė Jakubonienė