Kauno apylinkės teismo sprendimas

Iš santuokos liudijimo nustatyta, kad ieškovė B. M. D. ir atsakovas A. D. susituokė 1993-03-04 Kauno miesto civilinės metrikacijos biure. Šalys nepilnamečių vaikų neturi.

Dėl santuokos nutraukimo pagrindo.

Santuokos tikslas – šeimos santykių, pagrįstų meile, pagarba, lojalumu, pasitikėjimu sukūrimas. CK 3.60 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinio teisė reikalauti nutraukti santuoką, kai ji iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Tokį reikalavimą teismas gali patenkinti, kai nustato, kad sutuoktinis pažeidė santuoka prisiimtas pareigas taip, kad bendras sutuoktinių gyvenimas tapo nebeįmanomas. Taigi ištuoka galima, kai nustatyta, kad sutuoktinis iš esmės pažeidė santuokines pareigas, nustatytas CK 3.26-3.30, 3.35-3.36, 3.85, 3.92, 3.109 straipsniuose.

Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Įstatymo leidėjas CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtino prezumpciją, kada santuoka yra laikoma iširusia dėl sutuoktinio kaltės, t. y. nustatė sutuoktinio elgesio atvejus, kurie turėtų nekelti abejonių dėl jo kaltės, nebent tokiu elgesiu kaltinamas sutuoktinis įrodytų, kad taip nesielgė. Tokie atvejai – tai sutuoktinio nuteisimas už tyčinį nusikaltimą, jo neištikimybė, žiaurus elgesys su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, palikimas šeimos ir nesirūpinimas ja daugiau kaip vienerius metus. Teismų praktikoje kaip pagrindas nutraukti santuoką dėl sutuoktinio kaltės pripažįstamas ne tik CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nurodytas sutuoktinio elgesys, bet ir kiti sutuoktinio veiksmai, tokie kaip nuolatinis jam tenkančių pareigų nevykdymas, nesirūpinimas šeimos nariais, jų žeminimas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Ž. v. J. Ž., bylos Nr. 3K-3-233/2011).

Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį (nagrinėjamu atveju tiek ieškovė, tiek ir atsakovas), privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo kaip sutuoktinio pareigas. Siekiant proporcingai paskirstyti šalių įrodinėjimo pareigas, nurodyto straipsnio 3 dalyje nustatyta šios taisyklės išimtis, išvardijant atvejus, kai atsakovo sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo preziumuojama. Tačiau ir šioje normoje nustatytais atvejais ieškovui tenka pareiga įrodyti faktą, su kuriuo siejama kitos šalies kaltės prezumpcija. Be to, ši prezumpcija yra nuginčijama, kitas sutuoktinis gali ją paneigti įrodęs, kad santuoka iširo dėl kitų priežasčių.

Iš į bylą pateiktos 2010-04-14 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G955/10(02) (16 b. l.) matyti, kad ieškovė kreipėsi dėl sužalojimų, kuriuos, jos teigimu, 2010-04-09 padarė jo sutuoktinis. Išvadoje nurodyta, kad nustatyti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Ieškovė į bylą pateikė išrašų iš medicininių dokumentų bei siuntimų tirti, konsultuoti ir gydyti, patvirtinančių ieškovės sveikatos būklę, patirtus sužalojimus 2007-2008 m. laikotarpiu (17-19 b. l.). Į bylą pateikta 2012-06-20-14 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G1394/12(02) (174 b. l.) patvirtina, kad ieškovė kreipėsi dėl sužalojimų, kuriuos, jos teigimu, 2012-05-01 padarė jos sutuoktinis, ieškovei konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nors tai, kad ieškovė buvo kreipusis į medikus dėl jos atžvilgiu padarytų sužalojimų, neįrodo, kad medicininiuose dokumentuose minimus sužalojimus padarė jos sutuoktinis, tačiau teismo posėdžio metu atsakovas neneigė, jog ieškovei padaryti sužalojimai atsirado būtent dėl atsakovo veiksmų. Atsakovas neginčijo, kad ieškovę stipriai pastūmė šiai papriekaištavus dėl rūkymo kambaryje, neneigė buvus ir kitokio pobūdžio smurtinių veiksmų. Išklausius šalių paaiškinimus matyti, atsakovas neadekvačiai vertina savo elgesio ieškovės atžvilgiu pasekmes, nepripažįsta kad fizinio smurto naudojimas ieškovės atžvilgius netinkamas. Ieškovė tiek iki kreipimosi į teismą dėl santuokos nutraukimo, tiek nagrinėjant bylą nuosekliai įrodinėjo atsakovo netinkamą elgesį. Pažymėtina, kad atsakovas nenurodė ir neįrodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios patvirtintų ieškovės netinkamą sutuoktinės pareigų vykdymą.

Nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, svarbu atsižvelgti į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį santuokos išsaugojimo atžvilgiu tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Viena iš bendro šeimos gyvenimo ypatybių yra sugebėjimas derinti sutuoktinio ir savo interesus, priimti abipusių kompromisų būdu tarpusavio taikų susitarimą, kuris nepažeistų abiejų sutuoktinių interesų, prisiimti atsakomybę už šeimos išsaugojimą. Teismo vertinimu, faktine šalių santuokos iširimo priežastimi buvo netinkamas atsakovo požiūris į šeimą, nepagarba ieškovei, sistemingas smurto ieškovės atžvilgiu naudojimas. Konstatuotina, kad šalių santuoka egzistuoja formaliai, jos išsaugoti nėra jokių galimybių.

CK 3.70 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos iširimo sutuoktinio neturtinės žalos atlyginimo. Tai yra sutartinės atsakomybės rūšis, kai žala atsiranda specifinėje srityje – šeimoje, tarp sutuoktinių, nutraukiant santuoką. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 3.70 straipsnio 2 dalyje neturtinė žala ir jos piniginio įvertinimo kriterijai neapibrėžti, todėl, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos, susijusios su santuokos nutraukimu, priteisimo, kartu su CK 3.70 straipsniu taikytinos CK 6.250 straipsnyje įtvirtintos teisės normos (CK 3.1 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2007, 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2011).CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinti neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį,-tai žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos reikšmingos aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai vieno sutuoktinio kalti, sutuoktines pareigas pažeidžiantys veiksmai nulemia santuokos nutraukimą, tai kitas sutuoktinis gali patirti neturtinę žalą, t.y. dvasinius išgyvenimus, stresą, neigiamas emocijas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2008, 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2011).

Stresas, neigiamos žmogaus emocijos neišvengiamai neigiamai atsiliepia žmogaus sveikatai. Šalių paaiškinimais nustatyta, kad dėl atsakovo nuolat naudojamo smurto, tapusio šalių šeimos iširimo priežastimi, ieškovė patyrė dvasinį sukrėtimą, stipriai išgyveno. Dėl išdėstytų aplinkybių, kad ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas, tačiau prašomos neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra pakankamai pagrįstas, proporcingas ir adekvatus, todėl ieškovei priteistina iš atsakovo 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (CK 3.70 str. 2 d.).

Bendro turto padalijimo klausimą, be kitų privalomai spręstinų santuokos nutraukimo padarinių, teismas turi išspręsti nepriklausomai nuo to, kokiu iš CK 3.49 straipsnio 2 dalyje nustatytų būdų nutraukiama santuoka (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 3 dalis). Šis įstatymu nustatytas reikalavimas netaikomas tik tuo atveju, jeigu turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (CK 3.59 str., 3.62 str. 3 d.). Bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti tokį turtą turi sutuoktiniai (CPK 178 str., 382 str. 4 p.), dėl šio reikalavimo teismas nėra aktyvus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2010-05-20 nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010 yra išaiškinusi, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtinta pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtyje. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais, todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose. Kauno apygardos teismas 2012-09-06 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1796-480/2012 yra nurodęs, jog nagrinėjant santuokinio turto padalinimo klausimus, skirtingai nei klausimus, susijusius su nepilnamečiais vaikais, teismas nėra aktyvus ir byla nagrinėjama laikantis rungimosi principo (CPK 12 str.). Pagal bendrąsias taisykles įrodinėjimo našta tenka asmeniui, kuris remiasi tokiomis aplinkybėmis (CPK 178 str.).

Nustatydamas bendrą ir asmeninį turtą teismas vadovaujasi CK 3.87-3.91 str. CK 3.88 str. 3 d. nustatyta, jog turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai, todėl kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl pirmiau nurodyta įstatymo norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 str. 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 str. 3 d.), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 str. 1, 2 ir 4 d., 3.90 ir 3.91 str. taisyklėmis.

Iki santuokos sudarymo ieškovė nuosavybės teise turėjo nekilnojamąjį turtą- vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini) (85-86 b. l.), kurį 1992 m. lapkričio 6 d. mainų sutartimi perleido G., o šis perleido ieškovei dviejų kambarių butą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (32 b.l.). Sudarytoje ir notaro patvirtintoje mainų sutartyje nurodyta, kad buto (duomenys neskelbtini), vertė yra 16108 talonai, buto (duomenys neskelbtini), vertė – 30640 talonai (mainų sutarties 2 p.). Šios sutarties 3 punkte nurodyta, kad keitimas vykdomas be priemokos.

Atsakovui santuokos sudarymo metu nuosavybės teise priklausė nekilnojamasis turtas - žemės sklypas, sodo pastatas, ūkinis pastatas, šiltnamis, esantys (duomenys neskelbtini). (51-53 b.l.). 1993 m. kovo 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas perleido F. G. turėtą nekilnojamąjį turtą už 147398 talonus (158-159 b.l.), sutartyje atsakovas patvirtino pinigų gavimo faktą (158 b.l.). Atsakovo teigimu, faktiškai pinigai nebuvo gauti, o jam priklausęs nekilnojamasis turtas buvo perleistas F. G. kaip kompensacija dėl mainų sutartimi išmainytų butų kainų skirtumo. Tokias aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas F. G.. Ieškovės versija, kad mainant butus, kurių vertės taip žymiai skyrėsi, neturėjo būti mokamos kompensacijos, neįtikėtina. Tiek 1992-11-06 mainų sandoris, tiek 1993-03-12 pirkimo-pardavimo sandoris yra patvirtinti notarine tvarka, atsakovas reikalavimo pripažinti šiuos sandorius apsimestiniais nereiškė. Vis dėl to, atsižvelgiant į tai, kad šalys dar iki santuokos sudarymo artimai bendravo ir kūrė bendrus ateities planus, į tai, kad renkantis butą (duomenys neskelbtini), dalyvavo tiek ieškovė, tiek atsakovas, į tai, kad mainų sutartis sudaryta 1992-11-06, šalių santuoka sudaryta 1993-03-04, atsakovui priklausiusio nekilnojamojo turto pardavimo sandoris sudarytas 1993-03-12, laikytina, kad butas (duomenys neskelbtini), buvo įgytas tiek ieškovės, tiek atsakovo lėšomis.

1997 m. gegužės 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė butą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavė už 41800 Lt sumą (30 b.l.). Tą pačią dieną ieškovė sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį, kurioje nurodyta, kad B. M. D. perka nurodytą butą su rūsiu už 42800 Lt (31 b. l.). Ieškovė prašo šį butą pripažinti jos asmenine nuosavybe. Kadangi nekilnojamasis turtas įsigytas iki įsigaliojant 2000 m. Civiliniam kodeksui, spręstinas taikytinos teisės klausimas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos IV skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas įsigaliojus šiam kodeksui. Tai reiškia, kad sprendžiant ieškovės pareikšto reikalavimo dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe pagrįstumo klausimą, taikytinos 2000 m. Civilinio kodekso nuostatos.

Esant susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tik CK 3.88 straipsnio 3 dalyje yra nustatyti bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto registravimo ypatumai: turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai; kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog tam, kad viešajame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją (LR CK 3.88 straipsnio 2 dalis), būtinas bent vienas iš minėtų įrašų, t. y. arba įregistravimas turto abiejų sutuoktinių vardu, arba pažymėjimas registre, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu (CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Turtas, įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, nesant nuorodos, kad jis yra bendroji jungtinė nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Iki CK įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.) įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo turtas – butas su rūsiu Kovo (duomenys neskelbtini), buvo įgytas ieškovės ir atsakovo santuokos metu, todėl šiam turtui, atsižvelgiant į nurodytas teisės normas, galioja CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ieškovei, teigiančiai, kad nurodytas turtas yra jos asmeninė nuosavybė, tenka pareiga šią prezumpciją paneigti. Ieškovė reikalavimą dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybė grindė asmeninių lėšų panaudojimo šiam ginčo turtui įsigyti faktu, t.y. kad ji ginčo turtą įsigijo realizavusi jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą. Byloje nekilo ginčo dėl to, jog ginčo turtas buvo įgytas vieno sutuoktinio vardu, 1997-05-23 sutartyje pirkėja nurodyta tik ieškovė, o Nekilnojamojo turto registre ginčo turtas registruotas taip pat tik ieškovės vardu. Atsižvelgiant į tai, kad sandorio dėl ginčo turto perleidimo sudarymo metu teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turtas asmenine nuosavybe pripažįstamas vien tik turtą įgijus iš asmeninių lėšų ir vieno sutuoktinio vardu, o turto perleidimo sandoryje konkrečios nuostatos dėl to, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama, laikytina, jog ieškovė, siekdama paneigti turto bendrumo prezumpciją, turėjo įrodyti turtą įsigijus iš asmeninių lėšų ir savo vardu. Į bylą pateiktos butų pirkimo – pardavimo sutartys patvirtina, kad ieškovė pirmiausia pardavė butą (duomenys neskelbtini), už jį gavo 41800 Lt. Iš sutartyse nurodytų notarinių registrų numerių matyti, kad tik pardavusi nurodytą butą, ieškovė sudarė kitą pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią buvo įsigytas butas (duomenys neskelbtini), už šį butą ieškovė sumokėjo 42800 Lt. Iš šių nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad ieškovė, pirkdama butą (duomenys neskelbtini), turėjo panaudoti ne tik lėšas, gautas realizavus jai asmenine nuosavybe priklausiusį turtą. Ieškovė pardavė iki santuokos įgytą butą (duomenys neskelbtini), kurį įgijo bendromis su atsakovu lėšomis. Teismo vertinimu, šio buto įsigijimui buvo panaudotos ir bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe priklausančios lėšos. Pripažinimas, kad ginčo turtas yra asmeninė ieškovės nuosavybė, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.