- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-02
- Bylos Nr.
- e2A-571-823/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00784-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė, Goda Ambrasaitė-Balynienė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- Atzwanger S
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Versina“
- Kategorijos
- 2.6.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.8.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės Atzwanger S.P.A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4555-431/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Versina“ ieškinį atsakovei Atzwanger S.P.A. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Versina“ kreipėsi į teismą ir, patikslinusi reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovės Atzwanger S.P.A. 194 944 Eur skolos, 771,79 Eur palūkanų, 8,05 proc. metinių palūkanų, nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakove 2015 m. liepos 22 d. sudarė prekių pirkimo – pardavimo sutartį (toliau ir – Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei biologinio filtro medienos skiedras (toliau ir – prekės) bei jas pristatyti ir supilti į biologinius filtrus, esančius statybos aikštelėje Vilniuje. Bendra Sutarties kaina – 243 680 Eur be PVM (294 852,80 Eur su PVM). Prekės buvo perkamos ir įrengiamos (supilamos), vykdant 2013 m. rugsėjo 10 d. rangos sutartį Nr. 47 „Mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginių projektavimas, statyba ir eksploatavimas, (duomenys neskelbtini), Vilnius“, kurią sudarė UAB „VAATC“ ir UAB „Energesman“. Ieškovė įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus – pristatė ir supylė Sutartyje nurodytas prekes joje numatytu adresu (2016 m. vasario 11 d. prekės buvo supiltos į biologinius filtrus), o 2016 m. vasario 18 d. pagal Sutarties 5 punktą atsakovei buvo pateikta eksploatacinių savybių deklaracija (toliau ir – Deklaracija). Atsakovė pagal Sutarties 2.2.1. punktą sumokėjo ieškovei 20 proc. Sutarties kainos – 48 736 Eur (be PVM), tačiau likusios prekių kainos dalies nesumokėjo.Atsakovė Atzwanger S.P.A. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovės pareiga atsakovei perduoti prekes apėmė ne tik fizinį prekių pristatymą, bet ir atitinkamos, su prekėmis susijusios, dokumentacijos perdavimą. Atsakovė 2016 m. gegužės 4 d. pateikė ieškovei pretenziją, kurioje nurodė, kad ieškovė tinkamai neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Sutartį, tai yra netinkamai perdavė prekes, kadangi pateiktoje Deklaracijoje yra trūkumų. Prekių gamintoju Deklaracijoje yra nurodyta ieškovė, nors iš susitikimų, pokalbių bei apsilankymų statybvietėje yra akivaizdu, kad ieškovė nėra prekių gamintoja. Deklaracijoje trūksta nuorodų į prekių reglamentavimą (specifikacijas). Deklaracijos skiltyje „produkto tipas“ ieškovė pažymėjo, kad ši kategorija yra netaikoma, nors ji yra taikoma. Kadangi ieškovė nėra įvykdžiusi prievolės tinkamai perduoti ir įrengti prekes, sutartyje numatytas kainos sumokėjimo terminas dar nėra prasidėjęs.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovei UAB „Versina“ iš atsakovės Atzwanger S.P.A. 194 944 Eur skolos, 771,79 Eur palūkanų, 8,05 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos (2016 m. balandžio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 4 625,21 Eur bylinėjimosi išlaidų. Grąžino ieškovei UAB „Versina“ permokėtą 42,75 Eur žyminio mokesčio dalį.Teismas nustatė, kad ieškovė, vykdydama 2015 m. liepos 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartį, pristatė ir supylė Sutartyje nurodytas prekes joje numatytu adresu (2016 m. vasario 11 d. prekės buvo supiltos į biologinius filtrus), o 2016 m. vasario 18 d. pagal Sutarties 5 punktą atsakovei buvo pateikta eksploatacinių savybių deklaracija. Byloje nėra duomenų, kad pirkėjas dėl prekių kokybės ar kitų trūkumų būtų pareiškęs pretenzijas. Į bylą pateiktas 2016 m. vasario 29 d. „Nebaigtų darbų ir defektų sąrašas – statyba ir inžinerija“, kurio stulpelyje F1, F2 „Biofiltrų statyba“ nurodyta, kad iki 2015 m. gruodžio 28 d. užpildu neužpildytas biofiltras 2016 m. vasario 18 d. yra pilnai sutvarkytas, kas leidžia daryti išvadą, kad medžiagos aikštelėje sumontuotos. Teismas nurodė, kad pagal Statybos techninio reglamento STR 1.01.04:2013 6 punkto nuostatas Deklaracijos 7 punktas, atitinkamai ir Deklaracijos 1 punktas, neprivalo būti užpildyti. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad pagal Sutarties sąlygas nustačius reikalavimus prekėms, numačius pardavėjo pareigą pateikti atitikties deklaraciją pagal medžiagų specifikacijos kokybę ir kiekius, pateiktosios medienos skiedros, net sutinkant su ieškovės argumentais, kad pagal norminius teisės aktus jos nevertintinos kaip statybos produktas, privalo atitikti sutartyje numatytus kokybės kriterijus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.333 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad objektas, kuriam buvo tiekiamos prekės pagal sutartį yra pabaigtas ir šiuo metu jau pradėtas eksploatuoti. Tokiu atveju teisingam Sutarties sąlygų vykdymo įvertinimui ir kilusio ginčo išsprendimui aktualus ne tiek formalus Deklaracijos atitikimas norminių aktų reikalavimams, kiek yra svarbus pačios prekės atitikimas Sutartimi nustatytos techninės specifikacijos reikalavimams (CK 6.333 straipsnis). Teismas sprendė, kad pardavėjas įvykdė Sutarties 3.3. punkto reikalavimus, atliekant bandymus, kurie buvo aprašyti 2016 m. balandžio 15 d. baigiamųjų bandymų ataskaitoje. Baigiamųjų bandymų išvadose nurodyta, kad 2016 m. balandžio 18 d. atlikti visi iki eksploatavimo pradžios privalomi MBA įrenginių veikimo bandymai ir patvirtinamas MBA įrenginių veikimas ir tinkamumas eksploatavimo paslaugų teikimui. Vėlesnis 2016 m. spalio 11 d. preliminarus skleidžiamo kvapo tyrimas atliktas su išlygomis ir atitinkamai kritiškai vertintini gauti rezultatai, apie ką pažymima ir pačiose tyrimo išvadose. Tačiau, nepaisant to, efektyvumo rezultatai procentine išraiška yra geresni, lyginant su 2016 m. balandžio 15 d. ataskaita, t. y. atitinka 2016 m. balandžio 15 d. išvadas, kad pasiekti maksimalų valymo efektyvumą reikalingas pakankamai ilgas biologinio aktyvumo laikas. Šalių pasirašytoje Sutartyje nėra nuorodos į tai, koks turi būti „karštųjų“ ir „šaltųjų“ bandymų rezultatas dėl fiksuojamo valymo efektyvumo. Vertinant Sutartyje numatytus atsiskaitymo pagal Sutartį terminus ir lyginant juos su bandymų ataskaitoje įvardijamu reikalingu, pakankamai ilgu biologinio aktyvumo laiku, darytina tikėtina ir logiška išvada, kad Sutarties 3.3 punkto įvykdymas nebuvo siejamas su ne mažesniu kaip 95 proc. kvapų filtravimo efektyvumo konstatavimu. Todėl teismas pripažino, kad, ieškovei įvykdžius visas prekių pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas, atsakovei tenka pareiga sumokėti ieškovei likusią 194 944 Eur prekės kainos dalį (CK 6.344 straipsnio 1 dalis). Už pavėlavimą sumokėti kainą pirkėja privalo mokėti palūkanas, kurios skaičiuotinos nuo 2016 m. balandžio 18 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė Atzwanger S.P.A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Versina“ ieškinį atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Teismas nepagrįstai ignoravo faktą, kad dar 2016 m. vasario 29 d. defektų ir nebaigtų darbų sąraše buvo konstatuoti biologinių oro filtrų, sudarytų iš ieškovės patiektų medienos skiedrų (Sutarties objektas), trūkumai, kurie iki šiol nėra ištaisyti. Sprendime kelis kartus visiškai nepagrįstai nurodoma, esą tarp šalių nėra ginčo dėl prekių kokybės. Šio ginčo esmė yra ta, kad ieškovė privalėjo įrodyti, jog prekių kokybė atitinka Sutartyje aprašytas technines specifikacijas, pateikdama nustatyta tvarka išduotas prekių eksploatacinių savybių deklaracijas. Ieškovė pateikė Deklaraciją, neatlikusi medienos skiedrų eksploatacinių savybių pastovumo vertinimo bei tikrinimo, todėl Deklaracija realiai neaptvirtina, kad medienos skiedros turi tas savybes ir atitinka tuos parametrus, kurie aprašyti Sutartyje. Ieškovės pateiktos medienos skiedros nefiltruoja oro tokiu efektyvumu, kaip kad tai turėtų daryti, o tai reiškia, kad ieškovės patiektos prekės neatitinka joms Sutartimi keltų kokybės reikalavimų. Šią aplinkybę patvirtina atsakovės į bylą pateiktas preliminarus kvapų tyrimas ir gamyklos operatoriaus bei generalinio rangovo UAB „Energesman“ 2016 m. lapkričio 24 d. raštas. Teismas minėtą aplinkybę įvertino netinkamai, nes konstatavo, kad ieškovė yra įvykdžiusi visas savo sutartines pareigas, atsakovė esą nereiškė pretenzijų dėl prekių kokybės, o jos reiškiamos pretenzijos dėl eksploatacinių savybių deklaracijos yra nepagrįstos. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Sutarties 3.3 punkte numatytų pareigų įvykdymas nebuvo siejamas su ne mažesniu kaip 95 proc. kvapų filtravimo efektyvumo konstatavimu. Šis Sutarties punktas numatė, kad Sutartis laikoma įvykdyta po to, kai pardavėjas įvykdo visas savo prievoles ir pademonstruoja pirkėjui, kad prekės atitinka visas reikalaujamas savybes ir sėkmingai praėjo paleidimo, „šaltųjų“ ir „karštųjų“ bandymų etapus. Pagal teismo pateiktą aiškinimą, galima būtų daryti išvadą, jog ieškovei pakako tiesiog atlikti bandymus, o jų atitikimas Sutarties sąlygoms yra visiškai nesvarbus. Sutarties 3.3 punktas įpareigojo ieškovę ne tik atlikti bandymus, bet su įrengtomis medienos skiedromis pasiekti teigiamus tų bandymų rezultatus, kuriuos nustatė ne pati Sutartis tiesiogiai, bet visos atliekų mechaninio – biologinio apdorojimo gamyklos užsakovas UAB „VAATC“. UAB „VAATC“ pirkimo dokumentuose, Techninėse specifikacijose ir užsakovo reikalavimuose. 11.3 skyriuje „Oro taršos iš stacionarių šaltinių limitai ir kvapų kontrolė“ buvo aiškiai nurodyta, kad bendras oro filtrų efektyvumas privalo užtikrinti kvapų emisijos sumažinimą ne mažiau kaip 95 proc. maksimalaus lygio. Taigi, atsakovė Sutarties 3.3 punktu įsipareigojo ne tik užtikrinti, kad biofiltrai sėkmingai įveiktų bandymus, bet kad tuose bandymuose būtų pasiektas 95 proc. kvapų filtravimo efektyvumo rodiklis. 2016 m. balandžio 15 d. baigiamųjų bandymų ataskaitos 10.1 punkte įrašytas tas pats reikalavimas, kad bendras oro valymo ir biologinio filtravimo sistemos kvapų filtravimo efektyvumas turi būti bent 95 proc. Tačiau ataskaitoje nurodyta, kad kvapų filtravimo efektyvumas pagal 2016 m. kovo 10 d. atliktą tyrimą atitiko vos 79 proc. valymo efektyvumo. Vėlesnis, 2016 m. spalio 11 d. atliktas, preliminarus skleidžiamo kvapo tyrimas nustatė, kad kvapų filtravimo efektyvumas trijose skirtingose vietose tesiekė 83,8, 79,1 ir 89,7 proc. Teismas šiuos rezultatus įvertino kritiškai, nes kvapo tyrimas atliktas su išlygomis. Tačiau tyrimo išlygos buvo susijusios su mėginių skaičiumi – viso biofiltrų ploto veiksmingumui nustatyti reikia daugiau mėginių, negu buvo paimta. Šios išlygos būtų reikšmingos, jeigu visi paimtieji mėginiai būtų patvirtinę bent 95 proc. kvapų filtravimo efektyvumą, nes dėl per mažo jų kiekio vis tiek nebūtų galima daryti apibendrinančios išvados, jog biofiltrai veikia reikiamai efektyviai. Vėliau, UAB „Energesman“ 2016 m. lapkričio 24 d. raštu nurodė, kad negali patvirtinti, jog gamyklos biofiltrai ir jų užpildas (medienos skiedros) jau yra sėkmingai praėję „karštuosius“ bandymus (bandymus su įkrova). Pagal užsakovo reikalavimus kvapų filtravimo efektyvumas turi būti mažiausiai 95 proc. Taigi, atliktų bandymų rezultatai akivaizdžiai parodo, kad kvapų filtravimo sistemos efektyvumas nesiekia atsakovės ir darbų užsakovo reikalaujamo 95 proc. ir šis trūkumas vis dar nėra pašalintas. Tokie nepatenkinami rezultatai įrodo, kad ieškovė netinkamai įvykdė Sutartį ir todėl jai nepriklauso atlyginimas. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad Deklaracijos 7 ir 1 punktai neturėjo būti užpildyti. Darydamas tokią išvadą, teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias statybos produktų pateikimo į Lietuvos rinką reikalavimus, taip pat nesilaikė sutarčių aiškinimo taisyklių. Medienos skiedrų eksploatacinių savybių deklaracijos formą ir turinį nustato imperatyvios teisės normos. Medienos skiedros yra statybos produktas, kurio tiekimą Lietuvos rinkoje ir panaudojimą statybose reguliuoja viešosios teisės normos. Medienos skiedromis užpildytas biofiltras yra Vilniaus regiono komunalinių atliekų mechaninio – biologinio apdorojimo gamyklos integrali dalis, skirta filtruoti iš gamyklos išeinantį orą. Be tinkamai veikiančių biofiltrų gamykla negalėtų tinkamai funkcionuoti ir netenkintų esminių statinių reikalavimų. Esminiai statinių reikalavimai yra pateikti Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 305/2011 (toliau ir – Statybos produktų reglamentas) I priede. Šiame priede nurodoma, kad higienos, sveikatos ir aplinkos esminis reikalavimas reikalauja, kad statiniai būtų projektuojami ir statomi taip, kad viso jų būvio ciklo metu, juos statant, naudojant ir griaunant nekiltų jokio pavojaus darbuotojų, gyventojų ar kaimynų higienai arba sveikatai ir saugai ir per visą jų būvio ciklą jie neturėtų pernelyg didelio poveikio aplinkos kokybei ar klimatui. Biofiltrai buvo suprojektuoti ir įrengti būtent šio esminio statinių reikalavimo patenkinimui. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad medienos skiedroms nėra taikomi visi reikalavimai dėl kokybės tikrinimo, kurie taikomi kitiems statybos produktams, nes jos nėra įtrauktos į Reglamentuojamų statybos produktų sąrašą, patvirtintą Aplinkos ministro 2015 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. D1-80 (toliau ir – Reglamentuojamų statybos produktų sąrašas). Aplinkos ministras netvirtina ir negali patvirtinti baigtinio statybos produktų sąrašo. Tačiau, bet kuriuo atveju, visiems statybos produktams galioja Statybos įstatymas, kuris visiems be išimčių statybos produktams nustato reikalavimą tikrinti jų kokybę ir ją patvirtinti išduodant eksploatacinių savybių deklaraciją. Aplinkos ministro 2013 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. D1-612 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.04:2013 „Statybos produktų, neturinčių darniųjų techninių specifikacijų, eksploatacinių savybių pastovumo vertinimas, tikrinimas ir deklaravimas. Bandymų laboratorijų ir sertifikavimo įstaigų paskyrimas“ (toliau ir – Nedarniųjų produktų reglamentas, galiojo iki 2016 m. kovo 15 d.) 13 punktas numato, kad gamintojas, atlikęs eksploatacinių savybių pastovumo vertinimą ir tikrinimą, parengia valstybine kalba eksploatacinių savybių deklaraciją. Šio reglamento priede yra pateikta eksploatacinių savybių deklaracijos forma. Tai reiškia, kad net ir tuo atveju, jeigu pagal Sutartį tiektos medienos skiedros neturi darniųjų techninių specifikacijų, ieškovė turėjo užpildyti Nedarniųjų produktų reglamente nustatytos formos eksploatacinių savybių deklaraciją. Teismas privalėjo analizuoti, ar ieškovės pateikta Deklaracija atitinka minėtų teisės aktų reikalavimus. Tačiau teismas nepagrįstai to nepadarė, apsiribodamas teiginiu, jog Deklaracijos formalus neatitikimas norminių aktų reikalavimams nėra svarbus ginčo išsprendimui.Teismas neįvertino, kad būtent Deklaracija yra dokumentas, kuris turėtų būti išduodamas nustatyta tvarka patikrinus, ar prekės atitinka sutartinius kokybės reikalavimus. Kitaip tariant, teismas neįvertino, kad Deklaracija yra teisės aktų numatyta prekės kokybės pažyma. Nepagrįstai atribodamas Deklaraciją nuo prekių kokybės, teismas nepagrįstai sumenkino Deklaracijos reikšmę teisingam bylos išsprendimui ir neteisėtai perkėlė įrodinėjimo naštą dėl prekių kokybės atsakovei. Sutarties 5.2 punkto (a) dalyje aiškiai numatyta, kad ieškovė įsipareigoja kartu su prekėmis pateikti būtent eksploatacinių savybių deklaraciją, o ne sertifikatą, pažymą, atitikties deklaraciją ar bet kokį kitą dokumentą. Sąvoka „eksploatacinių savybių deklaracija“ teisės aktuose vartojama kalbant būtent apie statybos produktus. Tuo tarpu kitų produktų atitiktis yra patvirtinama kitais dokumentais, pvz. mašinoms, sukeičiamajai įrangai, saugos įrangai, kėlimo reikmenims ir kt. yra išduodamos EB atitikties deklaracijos. Kadangi Sutartyje yra vartojama teisės aktuose įtvirtinta eksploatacinių savybių deklaracijos sąvoka, tai bet kuris protingas asmuo, veikiantis statybos srityje, būtų supratęs, kad dokumentas, kurį įsipareigojo pateikti ieškovė, turi atitikti tų teisės aktų, kuriuose ši sąvoka yra numatyta, reikalavimus. Nagrinėjamu atveju – tai statybos produktų pateikimą į Lietuvos Respublikos rinką reglamentuojantys teisės aktai. Ieškovė turėjo pateikti atsakovei visiškai analogiškas medienos skiedras (pagal joms keliamus reikalavimus) trims atliekų rūšiavimo gamykloms Šiauliuose, Marijampolėje ir Vilniuje. Visais trimis atvejais sutartyse, sudarytose su ieškove dėl medienos skiedrų tiekimo, buvo numatyta analogiška prievolė pateikti tiekiamų prekių eksploatacinių savybių deklaraciją. Marijampolės projekte ieškovė pateikė eksploatacinių savybių deklaraciją, kurioje nurodyta, kad ji yra teikiama pagal Statybos produktų reglamentą, medienos skiedrų kodas pagal ES medienos reglamento 1 priedą yra 4401. Tai yra, ieškovė tiekė medienos skiedras kaip statybos produktą, kuris turi darniąsias technines specifikacijas. Tokiais savo veiksmais ieškovė iš esmės pripažino atsakovės poziciją.Ieškovės pateikta Deklaracija neatitinka teisės aktų keliamų reikalavimų, todėl nepatvirtina medienos skiedrų kokybės. Ieškovei pateiktoje 2016 m. gegužės 4 d. pretenzijoje buvo nurodyta, jog Deklaracijos 7 punkte neteisingai nurodyta, kad prekėms nėra taikomos statybos produkto eksploatacinių savybių pastovumo vertinimo ir tikrinimo sistema ar sistemos, tačiau teismas šios aplinkybės neanalizavo. Nepriklausomai nuo to, ar medienos skiedros turi darniąsias technines specifikacijas, ar ne, ieškovė privalėjo atlikti medienos skiedrų eksploatacinių savybių vertinimą ir tikrinimą, o tai darydama privalėjo taikyti kurią nors iš vertinimo ir tikrinimo sistemų, nurodytų Statybos produktų reglamente arba Nedarniųjų produktų reglamente. Deklaracijoje privalėjo nurodyti, kurią iš šių sistemų ieškovė taikė.Ieškovė turėjo pateikti atsakovei visiškai analogiškas medienos skiedras (pagal joms keliamus reikalavimus) trims atliekų rūšiavimo gamykloms Šiauliuose, Marijampolėje ir Vilniuje, tačiau pateikė visiškai skirtingas deklaracijas ir laikėsi skirtingos pozicijos dėl to, pagal kokius teisės aktus buvo parengtos deklaracijos. Teismas privalėjo aiškintis, ar pateikta Deklaracija yra tinkamos formos ir tinkamo turinio. Nepatikrinus ir nustatyta tvarka neįrodžius medienos skiedrų kokybės, terminas atsakovei sumokėti likusią kainą už prekes nėra pradėtas skaičiuoti. Teismas padarė klaidingą išvadą, jog ieškovė įvykdė visas Sutarties sąlygas, todėl atsakovei tenka pareiga sumokėti ieškovei likusią 194 944 Eur prekės kainos dalį. Teismas netinkamai įvertino atliktų baigiamųjų bandymų ataskaitų rezultatus. Sutarties 5.2 punktas aiškiai ir nedviprasmiškai numatė, jog kartu su prekėmis ieškovė turi perduoti atsakovei tinkamos formos ir tinkamai užpildytą Deklaraciją. Sutarties nuostatos aiškiai susiejo termino sumokėti kainą skaičiavimo pradžią su ieškovės prievolių visišku ir tinkamu įvykdymu. Sutarčiai taip pat taikytina Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutarčių, priimta 1969 m. gegužės 23 d. Vienoje (toliau ir – Vienos konvencija), kuri iš esmės analogiškai numato, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus apima ir pareigą perduoti su prekėmis susijusius dokumentus. Nagrinėjamoje byloje prekių pobūdis nulėmė tai, kad ieškovės pareiga perduoti prekes apima ir pareigą pateikti visus atitinkamus dokumentus, t. y. eksploatacinių savybių deklaracijas. Šalys susitarė dėl prievolės su atidedamuoju terminu. Ieškovė Deklaraciją turėjo pristatyti dar anksčiau, nei kad turėjo būti įrengtos medienos skiedros, ir nuo šios pareigos įvykdymo priklausė pirmosios įmokos mokėjimo termino skaičiavimas. Atitinkamai, ieškovei nepristačius tinkamos formos ir turinio Deklaracijos, atsakovė net neprivalėjo ieškovei sumokėti pirmosios įmokos. Net ir įrengusi medienos skiedras, ieškovė negali reikalauti įvykdyti kito mokėjimo, kol neįvykdė pirmosios įmokos sąlygų (t. y. nepristatė reikiamų dokumentų). Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės dvigubas palūkanas, tai yra 771,79 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. gegužės 6 d. ir papildomai 8,05 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos (2016 m. balandžio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnį byla laikoma iškelta nuo ieškinio priėmimo dienos. Kadangi ieškinys buvo pareikštas tik 2016 m. gegužės 6 d., teismas nepagrįstai priteisė procesines palūkanas nuo 2016 m. balandžio 27 d.Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kai ieškovas atsisako reikalavimų, turi būti atlyginamos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, kadangi ieškinys toje dalyje nėra tenkinamas. Teismas atsakovei iš ieškovės turėjo priteisti 21 proc. (2 608,02 Eur) atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, o ieškovei iš atsakovės – tik 79 proc. (3 653,92 Eur).Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė UAB „Versina“ prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: Atsakovė procesiniuose dokumentuose teigė, kad jai nekyla pareiga atsiskaityti dėl to, kad ieškovės pateikta prekių eksploatacinių savybių deklaracija buvo užpildyta netinkamai. Tik vėliau atsakovė pradėjo keisti poziciją ir teigti, kad ji vengia pareigos atsiskaityti dėl to, kad pagal Sutartį tiektos prekės nefunkcionuoja tinkamai. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog faktiškai atsakovė neturi ieškovei jokių pretenzijų dėl Sutarties vykdymo, o tik ieško įvairių formalių priežasčių, kurios galėtų pateisinti jos atliktą Sutarties pažeidimą – pinigų pagal Sutartį nesumokėjimą. Atsakovė nepateikė nei vieno įrodymo, kuris neabejotinai patvirtintų, kad kvapų sistemos filtravimo efektyvumas nėra pakankamas ir Sutartis yra netinkamai įvykdyta. Atsakovė neteisingai aiškina Sutarties 2.2. bei 2.3. punktus. Šios Sutarties sąlygos neabejotinai leidžia daryti išvadą, kad apmokėjimas pagal Sutartį yra siejamas išskirtinai su medžiagų pristatymu ir medžiagų instaliavimu (faktiškai supylimu į biofiltrus). Sutarties 3.3. punktas niekaip neapsprendžia atsiskaitymo tvarkos ir sąlygų, nes yra siejamas su pardavėjo pareigomis, nurodytomis Sutarties 6.1. – 6.4. punktuose, t. y. pareiga pakeisti pristatytas prekes; pareiga sumokėti baudą, jeigu prekių kokybė neatitiks garantijos sąlygų, kaip tai numatyta atsakovės subrangos sutartyje su UAB „Energesman“; pareiga suteikti prekių kokybės garantija (24 mėnesiai), kurios galiojimas prasideda po baigiamųjų bandymų. Byloje yra pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad objektas, kuriam buvo tiekiamos prekės pagal Sutartį, yra visiškai pabaigtas ir šiuo metu jau pradėtas eksploatuoti, kas neabejotinai reiškia, jog tiek pats objektas, tiek ir jame esantis biologinis filtras (kartu su jo užpildu, t. y., tiektomis prekėmis pagal Sutartį), funkcionuoja tinkamai. Atsakovės prielaidos apie tai, kad galimai biologinis filtras nepasiekia reikiamo efektyvumo, yra grindžiamos vieninteliu preliminariu tyrimu. Tačiau minėtas dokumentas nepatvirtina atsakovės teiginių. Preliminarų tyrimą atliko pati atsakovė ir su ja susiję asmenys, ieškovės atstovai į jo vykdymą net nebuvo kviečiami. Minėtame dokumente nėra nei vieno asmens, kuris atliko tyrimus, parašo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovei buvo sudarytos galimybės prašyti teismo skirti byloje ekspertizę tam, kad jos dėstomi teiginiai apie netinkamą biofiltro veikimą būtų patikrinti, tačiau atsakovė tokia teise nepasinaudojo. 2016 m. gruodžio 6 d. raštas bei prie jo pridėti Vilniaus, Šiaulių ir Marijampolės MBA įrenginių techninių projektų išrašai patvirtina, kad biofiltro veikimo efektyvumui esant nepakankamam, tai galėjo atsitikti ne dėl netinkamos kokybės prekių, o dėl pačios atsakovės netinkamų objekto techninio projekto sprendinių. Atsakovė klaidiną teismą, teigdama, kad teismas nustatė, jog medienos skiedros yra statybos produktas. Teismas sprendime niekur nenurodė, kad pagal Sutartį tiektos prekės – medienos skiedros, yra statybos produktas. Priešingai, teismo sprendime konstatuojama, kad pagal norminius teisės aktus jos nevertintinos kaip statybos produktas. Tai reiškia, kad teismas sutiko, jog medienos skiedros nėra statybos produktas. Pagal Sutartį tiektos medienos skiedros nėra statybos produktas, kadangi jos nėra nuolat įmontuotos į statinį ir nėra skirtos bei nedaro jokio poveikio statinio eksploatacinėms savybėms, susijusioms su esminiais statinių reikalavimais. Medienos skiedros nėra įtrauktos ir į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. D1-80 „Dėl Reglamentuojamų statybos produktų sąrašo patvirtinimo“ patvirtintą reglamentuojamų statybos produktų sąrašą. Sutartyje niekur nėra nurodyta, kad pagal ją teikiamos prekės yra statybos produktas (nevartojama tokia sąvoka). Net ir pažodinis Sutarties teksto ir vartojamų sąvokų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad sudarydamos Sutartį šalys suprato ir susitarė, kad pagal ją yra parduodamos ir perkamos medienos skiedros, kurios yra ne statybos produktas, o filtravimo medžiaga. Sutarties anglų kalba 5.2. punkte panaudota sąvoka, kuri sutarties vertime į lietuvių kalbą išversta ne kaip eksploatacinių savybių deklaracija, o kaip atitikties deklaracija, buvo pasirinkta ir naudojama ne specialiąja, o bendrąja reikšme, kaip reiškianti, kad turės būti teikiamas pardavėjo patvirtinimas, jog prekės atitinka Sutarties sąlygas. Atsakovė ištraukė iš viso Sutarties konteksto vieną vienintelę sąvoką, naudojamą anglų kalba sudarytame Sutarties tekste, kuri Sutarties vertime net verčiama nevienareikšmiai, ir iš jos daro akivaizdžiai neteisingas išvadas apie tai, kokie galėjo būti tikrieji Sutarties šalių ketinimai, nors pirmosios instancijos teisme šie argumentai net nebuvo teikiami. Atsakovė siekia suklaidinti teismą, teikdama aiškiai neteisingą Marijampolės projekte tiekėjų pateiktos eksploatacinių savybių deklaracijos turinio vertinimą. Marijampolės projekte buvo naudojama Reglamentu (ES) Nr. 305/2011 nustatyta deklaracijos forma. Tačiau, minėtos deklaracijos 1 punkte „Unikalus produkto tipo identifikacinis kodas“ teikiama nuoroda į ES medienos reglamentą (EEB) (2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 995/2010, kuriuo nustatomos veiklos vykdytojų, pateikiančių rinkai medieną ir medienos produktus, pareigos) ir nurodomas kito dokumento – 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo – numeris (2658/87). Tai patvirtina, kad Reglamento (ES) Nr. 305/2011 nuostatos pagal sutartį tiektoms prekėms – medienos skiedroms – nėra taikomas. Atsakovė nesąžiningai nutyli, kad Sutarties projektą parengė ir ieškovei pateikė būtent atsakovė. Ji pati Sutarties 5.2. punkte įrašė jame nurodytą deklaracijos sąvoką. Taigi, Sutarties 5.2. punkto nuostatoje vartojama sąvoka privalo būti aiškinama ieškovės naudai ir atsakovės nenaudai.Pagrindinis, ir iš esmės vienintelis, atsakovės argumentas, kodėl ji neatsiskaito pagal Sutartį už tinkamai patiektas prekes, yra tas, kad ieškovės pateikta deklaracija yra užpildyta netinkamai. Atsakovė teigia, kad medienos skiedros yra statybos produktas, neturintis darniųjų specifikacijų, ieškovė privalėjo pateikti tokios formos deklaraciją, kokia yra numatyta Eksploatacinių savybių vertinimo STR. Šiaulių apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-755-368/2016 dėl faktiškai analogiškos situacijos, atsakovė Warmwood S.R.L., kurią atstovauja ta pati atstovė, savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad medienos skiedros yra statybos produktas, turintis darniąsias technines specifikacijas ir, kad deklaracijos formą ir jos pildymo taisykles nustato Reglamentas (ES) Nr. 305/2011. Atsakovė netinkamai aiškina Sutarties 2.2. punkto nuostatas. Atsakovės pareiga sumokėti 80 proc. Sutarties kainos dalį atsiranda ne nuo prekių ar dokumentų pristatymo, o nuo medžiagų (prekių) sumontavimo aikštelėje (supylimo į biologinius filtrus). Prekės buvo pristatytos ir sumontuotos aikštelėje (supiltos į biologinius filtrus), kas pagal nurodytą Sutarties punktą reiškia, jog nuo to momento, suėjus 60 dienų, atsakovė privalėjo sumokėti ieškovei likusią Sutarties kainą. Be to, Deklaracija jai taip pat buvo pateikta. Sutartyje nebuvo sutarta nei dėl konkrečios Deklaracijos formos, nei dėl turinio. Jeigu atsakovė mano, kad Deklaracija buvo pateikta per vėlai, ar kad joje trūksta kažkokios atsakovės pageidaujamos informacijos ir dėl to ji patiria kažkokių nuostolių, ji turėtų kreiptis dėl jų atlyginimo. Tačiau šis faktas niekaip nekeičia ir neįtakoja Sutartyje numatytos atsakovės pareigos atsiskaityti su ieškove už pateiktas prekes.Teismo sprendimo netikslumas, susijęs su ieškinio pareiškimo datos nurodymu, traktuotinas kaip rašymo apsirikimas ir spręstinas ne teikiant apeliacinį skundą, o CPK 276 straipsnio 2 dalyje nurodytą pareiškimą. Atsakovė sumaišė dvi savarankiškas procesines teises, numatytas CPK 42 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje. Ieškovės 2016 m. rugsėjo 26 d. pareiškimas „Dėl ieškinio reikalavimo sumažinimo“ buvo teikiamas pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį, siekiant pasinaudoti minėtoje teisės normoje numatyta proceso šalies teise sumažinti ieškinio reikalavimus. Ši teisė yra savarankiška ir nėra tapati atsakovės cituojamai teisei, įtvirtintai CPK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. ieškinio reikalavimų atsisakymui.2017 m. rugsėjo 12 d. ieškovė teismui pateikė Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-490-943/2017. Nurodė, kad minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl skolos pagal faktiškai analogišką biologinio filtro medienos skiedrų pirkimo – pardavimo sutartį priteisimo iš atsakovės, kuri vėliau sutarties vykdymą perleido susijusiai įmonei Warmwood S.R.L. Pasak ieškovės, minėtos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra iš esmės identiškos – abejose bylose esančių sutarčių, pagal kurias buvo tiekiamos medienos skiedros, turinys yra identiškas, skiriasi tik sudarymo datos, prekių pristatymo adresas ir kiekis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, sudarančių pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas, ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuoja pagal apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį šalių nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstu ieškovės (pardavėjos) ieškinio reikalavimą pirkėjui sumokėti pardavėjai pagal pirkimo – pardavimo sutartį nesumokėtą parduotų prekių kainos dalį, kartu atmesdamas atsakovės (pirkėjos) atsikirtimus, jog sutartyje nustatytas apmokėjimo už prekes terminas dar nėra prasidėjęs, kadangi ieškovė (pardavėja) vis dar nėra įvykdžiusi savo prievolių pagal sutartį. Atsakovė (pirkėja), nesutikdama su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ginčui aktualias teisės normas ir pažeidė įrodinėjimo taisykles, neteisingai paskirstydamas įrodinėjimo pareigą tarp šalių ir netinkamai vertindamas šalių pateiktus įrodymus. Atsakovė taip pat remiasi bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimu priimant ginčijamą teismo sprendimą.
Byloje nustatytos, nagrinėjamam ginčui reikšmingos, faktinės aplinkybės
Atsakovė Atzwanger S.P.A. (pirkėja) ir ieškovė UAB „Versina“ (pardavėja) 2015 m. liepos 22 d. sudarė prekių pirkimo – pardavimo sutartį, kuria pardavėja (ieškovė UAB „Versina“) įsipareigojo parduoti pirkėjai (atsakovei Atzwanger S.P.A.) prekes, nurodytas techninėje specifikacijoje (1 Sutarties priedas), o pirkėja – sumokėti už prekes Sutartyje aptartą kainą (Sutarties 1.1. punktas).Sutartyje nurodytas sutarties objektas, jo kiekis bei kaina – biologinio filtro medienos skiedros, kurios parametrai, kiekis ir kokybė atitinka nurodytiems Sutarties 1 priede; kiekis: pirmasis sluoksnis – 624 m³, antrasis (galutinis) sluoksnis – 2 422 m³; kaina – 243 680 Eur + PVM (Sutarties 1.1. punktas). Pardavėjo tiekiamų medžiagų ir paslaugų apimtys pagal Sutartį numatė: medžiagų tiekimą; medžiagų pervežimą aikštelėje; medžiagų instaliavimą, kuris atliekamas iš biologinio filtro išorės tam, kad būtų išvengta biologinio filtro grindų dangos pažeidimų. Remiantis Sutarties 5.2 punktu, kartu su prekėmis pardavėja turėjo perduoti pirkėjui dokumentus: atitikties deklaraciją bei visus kitus būtinus dokumentus, kurių reikalauja pirkėja arba valdžios institucijos. Sutarties nuostatos numatė, kad pirkėjas sumoka prekių kainą – 243 680 Eur, tokiu būdu: 20 proc. kainos sumokama per 30 kalendorinių dienų po medžiagų, kartu su visais būtinais dokumentais ir liudijimais, pristatymo į aikštelę (1 įmoka); ir 80 proc. kainos sumokama per 60 kalendorinių dienų po medžiagų sumontavimo (2 įmoka) (Sutarties 2.2. punktas). 2015 m. gruodžio 28 d. buvo surašytas prekių tiekimo, pristatymo ir instaliavimo aktas (toliau ir – Aktas), kuriame nurodyta, kad pardavėja UAB „Versina“ pateikė pirkėjai Atzwanger S.P.A. Sutartyje sutartą prekių kiekį (pirmasis sluoksnis – 624 m³, antrasis sluoksnis – 2 422 m³), iš viso 294 852,80 Eur (243 680 Eur be PVM) sumai, UAB „Versina“ atstovo parašu patvirtinant, kad 2015 m. gruodžio 28 d. prekės buvo pateiktos ir sumontuotos. Nors minėtas Aktas nėra patvirtintas iš pirkėjos (atsakovės Atzwanger S.P.A.) pusės, tačiau atsakovė 2016 m. kovo 22 d. mokėjimo pavedimu pervedė UAB „Versina“ 48 736 Eur sumą (20 proc. prekių kainos). Likusios prekių kainos dalies (80 proc.) atsakovė ieškovei nesumokėjo ir dėl to ginčo byloje nėra.2016 m. vasario 29 d. ir 2016 m. balandžio 29 d. nebaigtų darbų ir defektų sąrašuose (F1, F2 skiltyje „Biofiltrų statyba“) 2015 m. gruodžio 28 d. nustatyta, kad užpildas buvo pristatytas, tačiau biofiltrai juo neužpildyti (nustatytas dalinis pirmojo Sutarties etapo ieškovės įsipareigojimų įvykdymas – medžiagų pristatymas į aikštelę), defektų ir nebaigtų darbų „ištaisymo data“ nurodant 2016 m. vasario 18 d. (antrojo Sutarties etapo ieškovės įsipareigojimų įvykdymo – medžiagų sumontavimo, konstatavimas). Byloje neginčijama, kad Deklaracija taip pat buvo pateikta 2016 m. vasario 18 d. (atsakovės atsiliepimo į ieškinį 9 punktas). Atsakovė, nuo ieškovės jai pareikšto reikalavimo sumokėti likusią prekių kainos dalį gynėsi teigdama, kad Sutartyje numatytas terminas apmokėti prekes prasidės tik tuomet, kai ieškovė įvykdys savo sutartines prievoles tinkamai perduoti prekes – pašalins pateiktos Deklaracijos trūkumus. Pateiktame triplike atsakovė akcentavo, kad Deklaracijos netinkamumas ir 2016 m. gegužės 4 d. pretenzijos pagrįstumas yra pagrindinė priežastis, kodėl atsakovė laiko, jog terminas sumokėti likusią kainos dalį pagal Sutarties 2.2.2 punktą neprasidėjo (tripliko 7 punktas). Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad atsakovė nei dėl Deklaracijos trūkumų, nei dėl kitų Sutarties vykdymo etapų jokių pretenzijų ieškovei iki ieškovės kreipimosi į teismą dienos nereiškė – atsakovės pretenzija ieškovei dėl Deklaracijos trūkumų pateikta tik 2016 m. gegužės 4 d. t. y. jau po to, kai ieškovė 2016 m. balandžio 25 d. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio teismui pareiškimo dienos atsakovės atžvilgiu taikymo, kuriame, be kita ko, nurodė ir apie ketinimus reikšti atsakovei šioje byloje nagrinėjamus reikalavimus, bei kuris teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartimi buvo tenkintas, 246 116,80 Eur sumai areštuojant atsakovės turtą.
Dėl šalių argumentų, susijusių su prekių kokybe
CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. Proceso šalis, kuriai pareikštas ieškinys, atsižvelgdama į ieškinyje suformuluotus reikalavimus ir juos pagrindžiančias aplinkybes, teikia atsikirtimus, gali visiškai arba iš dalies pripažinti ieškinį, taip pat pareikšti priešieškinį. Tiek priešieškinis (CPK 143 straipsnis), tiek atsiliepimas į ieškinį (CPK 142 straipsnis) yra atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdai, kurių pasirinkimas tenka atsakovui ir priklauso nuo jo siekiamo rezultato. Jeigu atsakovas yra pasyvioji šalis, jis savo atsikirtimus gali išdėstyti atsiliepime į ieškinį, tačiau jeigu atsakovas reiškia savarankiškus reikalavimus ieškovui (pvz., taikyti sutartinę atsakomybę, atlyginti žalą ir pan., t. y. veikia aktyviai), pastarieji turi būti suformuluoti pasirenkant kitą gynybos priemonę – reiškiant priešieškinį.Pagal Sutarties 6 punktą, jeigu pristatytos pirkėjui prekės neatitinka Sutarties sąlygų, pirkėjas nedelsdamas informuoja pardavėją apie netinkamą prekių kokybę prieš tai atlikęs prekių patikrinimą, tačiau, bet kokiu atveju, ne vėliau, nei per 21 (dvidešimt vieną) kalendorinę dieną po atlikto patikrinimo. Pardavėjas, gavęs pranešimą apie prekių kokybės neatitikimą privalo pakeisti nekokybiškas prekes naujomis per protingai nustatytą ir šalių suderintą laiką. Jeigu pardavėjo pristatytų prekių kokybė neatitiks sutarties įvykdymo garantijos sąlygų, kaip tai numatyta pirkėjo subrangos su „Energesman“ sutartyje, pardavėjas privalės sumokėti pirkėjui baudą, kurios dydis numatytas pirkėjo subrangos su „Energesman“ sutartyje. Iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatavo, jog atsakovė jokių pretenzijų dėl prekių kokybės ieškovei nereiškė, o vienintelės atsakovės pretenzijos yra dėl kartu su prekėmis pateiktos Deklaracijos trūkumų. Tačiau, nepaisant to, teismas ginčijamu sprendimu vertino ir pačių prekių atitiktį Sutartyje nustatytiems techninės specifikacijos reikalavimams, galiausiai konstatuodamas, kad Sutarties 3.3 punkto įvykdymas nebuvo siejamas su ne mažesniu kaip 95 proc. kvapų filtravimo efektyvumu, o ieškovė įvykdė Sutarties 3.3 punkto reikalavimus, atlikdama bandymus, kurie buvo aprašyti 2016 m. balandžio 15 d. baigiamųjų bandymų ataskaitoje. Atsakovė apeliaciniu skundu, be kita ko, ginčija šias pirmosios instancijos teismo išvadas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pasekmės, pristačius netinkamos kokybės prekes, atskirai aptartos Sutarties 6 punkte, o atsakovės (pirkėjos) prievolės apmokėti už patiektas prekes atsiradimo pradžia pagal Sutartį nesiejama nei su atliktų „kaštųjų“ ir/ar „šaltųjų“ bandymų pabaiga, nei su šių bandymų rezultatais, taip pat į tai, kad atsakovė nagrinėjamoje byloje nepareiškė priešieškinio ir apskritai nepateikė įrodymų, kad pagal Sutarties 6.1 punktą ji informavo ieškovę apie netinkamų prekių kokybę, o savo atsisakymą vykdyti mokėjimo prievolę siejo išimtinai su pateiktos Deklaracijos trūkumais, minėtos, pirmosios instancijos teismo vertintos, aplinkybės laikytinos nesusijusiomis su šioje byloje nagrinėjamo ginčo objektu, todėl, kaip neturinčios reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, teisėjų kolegijos detaliau neanalizuojamos. Papildomai pažymėtina, kad į bylą pateiktų įrodymų visuma patvirtina, jog įrenginių eksploatacija buvo pradėta ir nėra jokių pastabų, nusiskundimų ar neatitikimų, susijusių su biofiltrų veikimu. Tokias aplinkybes patvirtina tiek į bylą pateiktas 2015 m. gruodžio 30 d. statybos užbaigimo aktas, 2016 m. gegužės 2 d. eksploatacijos pradžios aktas, 2016 m. sausio 18 d. UAB „Energesman“ pažyma, 2016 m. balandžio 18 d. baigiamųjų bandymų ataskaita, tiek 2016 m. vasario 29 d. ir 2016 m. balandžio 29 d. nebaigtų darbų ir defektų sąrašai.
Dėl Deklaracijos tinkamumo
Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė turėjo pateikti atsakovei visiškai analogiškas medienos skiedras (pagal joms keliamus reikalavimus) trims atliekų rūšiavimo gamykloms Šiauliuose, Marijampolėje ir Vilniuje. Visais trimis atvejais sutartyse, sudarytose su ieškove dėl medienos skiedrų tiekimo, buvo numatyta analogiška prievolė pateikti tiekiamų prekių eksploatacinių savybių deklaraciją, tačiau ieškovė pateikė visiškai skirtingas deklaracijas ir laikėsi skirtingos pozicijos dėl to, pagal kokius teisės aktus buvo parengtos deklaracijos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais apeliantės argumentais, atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, tarp ieškovės bei Warmwood S.R.L. (perėmusios prievoles iš ATZWANGER S.P.A.) taip pat buvo kilęs ginčas dėl apmokėjimo už ieškovės pagal 2015 m. liepos 22 d. su ATZWANGER S.P.A. sudarytą prekių pirkimo – pardavimo sutartį patiektas medžiagas – biologinio filtro medienos skiedras, statybos aikštelėje Šiauliuose (Šiaulių apygardos teisme nagrinėta civilinė byla Nr. e2-755-368/2016). Minėtoje byloje nuo ieškovės pareikštų reikalavimų atsakovė taip pat gynėsi argumentais, susijusiais su ieškovės pateiktos Deklaracijos trūkumais, nurodydama iš esmės analogiškus atsakovės šioje byloje bei 2016 m. gegužės 4 d. pretenzijoje nurodytiems ieškovės Deklaracijos trūkumams, o būtent, kad pateiktoje deklaracijoje yra nurodyta ieškovė, nors akivaizdu, kad ieškovė nėra prekių gamintoja; deklaracijoje trūksta nuorodų į prekių reglamentavimą/specifikacijas; deklaracijos skiltyje „produkto tipas“ ieškovė pažymėjo, kad ši kategorija yra netaikoma, nors iš tiesų ji yra taikoma. Minėtos bylos duomenys patvirtina, kad, priešingai atsakovėms teiginiams, ieškovė ir kartu su Šiauliuose patiektomis medžiagomis buvo pateikusi analogišką (tiek forma, tiek nurodoma informacija), šioje byloje pateiktajai, eksploatacinių savybių deklaraciją. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. liepos 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-490-943/2017 apeliacine tvarka išnagrinėjęs minėta civilinę bylą, sprendė, kad medienos skiedros pirkimo – pardavimo sutartimi buvo įsigytos kaip atskira savarankiška prekė, kuri nėra laikytina statybos produktu pagal Reglamentą (ES) Nr. 305/2011. Teismas aptariamoje nutartyje konstatavo, kad net ir tuo atveju, jei medienos skiedros būtų laikomos statybos produktu, tai neįtakotų pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir/ar pagrįstumo, nes ieškovės pateikta eksploatacinių savybių deklaracija yra užpildyta naudojant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. D1-612 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.04:2013 priedu patvirtintą eksploatacinių savybių deklaracijos formą. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. liepos 13 d. nutartyje sprendęs, kad atsakovės įsigytos prekės nelaikytinos statybos produktu ir joms Reglamentas (ES) Nr. 305/2011 netaikytinas, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalims sutartimi nesusitarus dėl deklaracijos formos ir turinio, nėra pagrindo teigti, jog ieškovė pagal sutarties sąlygas pateikta deklaracija, užpildyta naudojant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. D1-612 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.04:2013 priedu patvirtintą eksploatacinių savybių deklaracijos formą, neatitinka teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių kitokiam, nei šiame nutarties punkte aptartam, ir šioje byloje aktualios ieškovės Deklaracijos vertinimui, todėl atsakovės argumentai dėl Deklaracijos trūkumų, remiantis minėtais argumentais, atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo
Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais. Tačiau sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas nėra preziumuojamas, todėl ginčo atveju jis privalo būti įrodytas (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-686/2017 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011). Kaip minėta, pagal Sutartį 60 kalendorinių dienų terminas apmokėti 80 proc. prekių kainos prasideda po to, kai įvykdomas antrasis Sutarties vykdymo etapas – medžiagos sumontuojamos Sutartyje nurodytoje aikštelėje. Atsakovė, atsikirsdama į ieškovės ieškinio reikalavimus, neįrodinėjo, kad medžiagos pagal Sutartį nebuvo sumontuotos, o byloje pateiktas Rangos sutarties Nr. 47 „Vilniaus regiono komunalinių atliekų mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginių projektavimas, statyba“ 2016 m. vasario 29 d. nebaigtų darbų ir defektų sąrašas bei kiti įrodymai byloje patvirtina tiek pirmojo, tiek antrojo etapo ieškovės įsipareigojimų pagal Sutartį įvykdymą. Taigi, byloje esančių įrodymų pagrindu, pagrįstai galima spręsti, kad tiek pirmasis, tiek antrasis sutarties kainos sumokėjimo etapas prasidėjo 2016 m. vasario 18 d. – ieškovei sumontavus medžiagas bei jai visiškai įvykdžius pirmojo etapo reikalavimus – pateikus Deklaraciją.Atsakovės argumentai, susiję su patektos Deklaracijos trūkumais, šia nutartimi jau pripažinti nepagrįstais, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai sprendė, jog atsakovė nepagrįstai nevykdo savo mokėjimo prievolės pagal Sutartį ir pagrįstai ieškovės reikalavimą tenkino.
Dėl procesinių palūkanų
Iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos (jo prašymu priteisiamos) kompensacinės palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai). Civilinės bylos iškėlimu laikomas procesinis veiksmas, kai teismas, priimdamas rezoliuciją, išsprendžia ieškinio priėmimo klausimą (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai procesines palūkanas priteisė nuo 2016 m. balandžio 27 d., kadangi ieškinys buvo pareikštas tik 2016 m. gegužės 6 d. Tuo tarpu ieškovės vertinimu ši pirmosios instancijos teismo nuoroda yra rašymo apsirikimas, taisytinas CPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka, o ne pateikiant dėl to apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 276 straipsnyje įtvirtinto teismo sprendimo klaidų taisymo instituto paskirtis – operatyviai ištaisyti techninio pobūdžio (nekeičiančias sprendimo esmės) klaidas teismo sprendime, neinicijuojant dėl to apeliacinio proceso. Kita vertus, nei CPK 276 straipsnyje įtvirtinto teismo sprendimo klaidų taisymo instituto esmė, nei kitos CPK nuostatos nedraudžia proceso šaliai argumentus, susijusius su techninio pobūdžio ginčijamo sprendimo netikslumais, įtraukti į paduodamą apeliacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismui šiuos netikslumus ištaisyti. Taigi, atsakovės argumentai, kad tokio pobūdžio klaida išimtinai gali būti taisoma tik teikiant atitinkamą prašymą pirmosios instancijos teismui CPK 276 straipsnio nustatyta tvarka, nepagrįsti. Ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje teisingai nurodyta, kad ieškovei iš atsakovės priteistinos procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tačiau nurodant palūkanų skaičiavimo termino pradžią, klaidingai nurodyta ne bylos iškėlimo teisme (ieškinio priėmimo) diena – 2016 m. gegužės 9 d., o ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo teisme dienos priėmimo diena – 2016 m. balandžio 27 d., todėl ši ginčijamo teismo sprendimo dalis atitinkamai tikslintina.
Dėl sumažintų ieškinio reikalavimų ir bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo
Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės sumažintų ieškinio reikalavimų dalyje turėjo bylą nutraukti, o, teismui to nepadarius, buvo netinkamai paskirstytos šalių bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su šiais apeliantės argumentais, kurie atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką, kad ieškovui sumažinus savo reikalavimus, bylos dalis dėl atsisakytų reikalavimų turi būti nutraukiama (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Jeigu ieškovas pareiškė didelės sumos ieškinį, nuo kurio gindamasis atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidų, o atsakovas vėliau savo reikalavimus sumažino, atsisakyta reikalavimų dalis paprastai turėtų būti laikoma kaip sprendimas, priimtas atsakovo naudai, išskyrus, jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino dalį reikalavimų tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti didesnį reikalavimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013). Šiuo atveju ieškovė buvo pareiškusi ieškinį atsakovei dėl 246 116,80 Eur sumos bei 974,34 Eur palūkanų priteisimo. Atsakovė, iš esmės viso proceso pirmosios instancijos teisme metu, gynėsi nuo tokios apimties ieškinio reikalavimų. Ieškovė ieškinio reikalavimus sumažino tik 2016 m. rugsėjo 26 d., t. y. jau po bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje, nurodydama, kad, atsižvelgiant į atsakovės atsiliepime į ieškinį dėstomus argumentus, iš atsakovės ieškiniu reikalaujama priteisti suma mažintina iki 194 944 Eur sumos, atitinkamai iki 771,79 Eur sumažinant priteistinų palūkanų dydį. Nors klausimas dėl bylos užbaigimo sumažintoje ieškinio reikalavimų dalyje skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nebuvo išspręstas, tačiau, nustačius CPK 293 straipsnio 4 punkte nurodytas aplinkybes bei atsižvelgus į CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį klausimą išsprendžia iš esmės ir ieškovės atsisakytų ieškinio reikalavimų dalyje – dėl 51 172,80 Eur sumos bei 202,55 Eur palūkanų, civilinę bylą nutraukia. Kadangi ieškinio reikalavimai buvo sumažinti ne dėl atsakovės veiksmų, bet ieškovei sutikus su dalies atsakovės atsiliepimo į ieškinį argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 2 dalimi, sprendžia, kad egzistuoja pagrindas pakeisti ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, bylinėjimosi išlaidas ieškovei priteisiant proporcingai teismo patenkintų jos reikalavimų daliai (vertinant nuo pradinių ieškinio reikalavimų), o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai, atsižvelgiant į priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumas, neviršijančias 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių. Proporcingai, atsižvelgus į Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, ieškovei iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidos sudarytų 3 663,21 Eur, atsakovei iš ieškovės – 773,72 Eur. Įskaičius priešpriešinius šalių reikalavimus, ieškovei iš atsakovės priteistinų bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų suma sudaro 2 889,49 Eur.
Dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų
Atsakovės apeliacinį skundą dėl ginčo esmės atmetus, ieškovei iš atsakovės priteistinos jos turėtos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos, neviršijančios Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, – 1 031 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą pakeisti.
Bylos dalį pagal ieškinio reikalavimus dėl 51 172,80 Eur sumos bei 202,55 Eur palūkanų priteisimo iš atsakovės Atzwanger S.P.A. ieškovės UAB „Versina“ naudai nutraukti.
Sumažinti ieškovei UAB „Versina“ iš atsakovės Atzwanger S.P.A. priteistų bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų dydį iki 2 889,49 Eur.
Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytą bylos iškėlimo teisme dieną – vietoje 2016 m. balandžio 27 d., nurodant 2016 m. gegužės 9 d.
Priteisti ieškovei UAB „Versina“ iš atsakovės Atzwanger S.P.A. 1 031 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.