- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-26
- Bylos Nr.
- 2-93-213/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Byla nutraukta.
- Teisėjas
- Vita Lučkauskaitė
- Ieškovas
- A. E. M.
- Atsakovas
- A. B., S. Š.
- Trečiasis asmuo
- D. M., Kauno miesto 17-ojo notaro biuro
- Kategorijos
- 2.1.2.4.2.6Dėl suklydimo sudarytas sandoris
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. E. M. patikslintą ieškinį atsakovams A. B., S. Š., tretiesiems asmenims Kauno miesto 17-ojo notaro biuro notarei Rasai O. I. ir D. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė A. E. M. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašo: pripažinti negaliojančia A. E. M. ir A. B. 2012-01-18 Kauno 17-ame notarų biure sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. IR-433), kuria A. B., a.k. (duomenys neskelbtini) ir S. Š. a.k. (duomenys neskelbtini) bendrojon jungtinėn nuosavybėn buvo parduotas 8,03 ha žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini),., esantis (duomenys neskelbtini),.; taikyti vienašalę dalinę restituciją – grąžinti A. E. M., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybėn S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausančią ½ dalį 8,03 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Patikslintame ieškinyje (t 3, b. l. 39-44) ieškovė nurodė, jog 2012 m. sausio 18 d. sudarydama pirkimo-pardavimo sutartį iš esmės suklydo, kadangi neturėdama reikiamų žinių, būdama garbaus amžiaus, manė, jog notarų biure sudarydama sandorį juo perleidžia žemės sklypą išimtinai savo tik sūnėno A. B. naudai ir nežinojo, jog žemės sklypas bus įregistruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir ½ žemės sklypo dalį įgis ir atsakovė S. Š., kadangi tokiu atveju sutarties nebūtų sudariusi. Nurodė, jog ieškovės esminis suklydimas pasireiškė tuo, jog į notarų biurą vyko su tikslu neatlygintinai perleisti 8,03 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini),., esantį (duomenys neskelbtini), jos mirusio brolio A. B. sūnui atsakovui A. B., tačiau sužinojus, jog sudarant dovanojimo sutartį sūnėnui teks mokėti Gyventojų pajamų mokestį, buvo nuspręsta vietoje dovanojimo sutarties sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Sutarties rūšis ieškovei nebuvo svarbi, kadangi jos valia buvo perleisti savo sūnėnui jo tėvui turėjusią priklausyti senelio žemės dalį ir jos suvokimu, tokia jos valia buvo išpildoma sudarant atsakovo A. B. pasiūlytą pirkimo-pardavimo sutartį. Nors sutartyje buvo įrašyta parduodamo žemės sklypo kaina 5 000 Lt ir nurodyta, kad šie pinigai pardavėjui sumokėti prieš sutarties sudarymą, ieškovė jokių pinigų iš atsakovų nėra gavusi, tačiau jų nereikalavo ir nereikalauja, nes jos tikslas buvo atsakovui A. B. perleisti žemės sklypą neatlygintinai. Nurodė, jog sudarant sutartį ieškovei buvo paaiškinta jos esmė, tačiau aplinkybė, jog žemės sklypas pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu taps ne tik atsakovo A. B., bet ir jo sutuoktinės nuosavybe jai nebuvo paaiškinta. Nurodė, jog ieškovė matė, jog sutartį sudaro tik dvi šalys- ji ir jos sūnėnas atsakovas A. B., todėl suprato, kad žemės sklypą perleidžia būtent atsakovui, be to, sudarydama sutartį visiškai pasitikėjo atsakovu, kadangi jis jos sūnėnas ir yra teisininkas, advokatas, todėl buvo įsitikinusi, kad žemę perleidžia būtent jam. Sudariusi su atsakovu 2012-01-18 sutartį buvo visiškai rami, kad įvykdė savo šeimos susitarimą ir pareigą mirusiam broliui Algimantui dėl žemės sklypo perleidimo. Nurodė, jog ieškovės esminis suklydimas dėl sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties jai paaiškėjo tik 2015 metais, kuomet ji gavo iš Vilniaus miesto apylinkės teismo dokumentus dėl atsakovo A. B. ir atsakovės S. Š. santuokos nutraukimo, kurioje ji taipogi prašė pripažinti negaliojančia šią sutartį, pripažįstant ją dovanojimo sutartimi, kuria žemės sklypą padovanojo būtent atsakovui A. B.. Pažymėjo, kad ieškovė neturėjo jokio motyvo perleisti žemės sklypą bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn.
Ieškovė A. E. M. teismo posėdžio metu paaiškino, kad jos mamai buvo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį Kėdainių rajone. Testamentu visą turtą mama paliko jai, ieškovei, nors šeimoje buvo keturi vaikai. Tuomet ji nusprendė su seserimi pasidlainti gautą kompensaciją o broliui A. atiduoti žemę. Kadangi jos brolis (A. B. tėvas) mirė, nesutvarkęs visų reikiamų dokumentų dėl žemės, šiuo klausimu rūpinosi A. B.. Nurodė, kad tuo metu, kai vyko pas notarą įforminti žemę A. B. vardu, apie pinigus jokių kalbų nebuvo, jos sūnėno sutuoktinė S. nebuvo atvykusi pas notarą, kalbama buvo tik apie dovanojimą sūnėnui, jokios kalbos apie tai, kad žemės turi atitekti ir jo žmonai, nebuvo. Tik vėliau ji sužinojo, kad ginčo žemės sklypas atiteko abiem sutuoktiniams ir jeigu ji būtų žinojusi apie tai, tai tą žemės sklypą būtų padovanojusi sūnėno motinai. Kadangi ieškovės sveikata tuo metu, kuomet ji su sūnėnu lankėsi pas notarą, buvo prasta, ji neįsigilino į pasirašomus dokumentus, be to, jai niekas neskaitė tos sutarties ir nieko neaiškino. Nori dalį žemės atsiimti iš S. Š., nes laiko, jog S. Š. atėmė iš jos žemę. Nurodė, kad dėl žemės su S. Š. susitikusi nebuvo, taip pat ir apie pinigus su S. Š. nekalbėjo. Turėjo tikslą žemę padovanoti, o ne parduoti sūnėnui asmeniškai.
Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu patikslintą ieškinį palaikė patikslintame ieškinyje nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Papildomai nurodė, jog ieškovės valia buvo perduoti žemės sklypą sūnėnui, t. y. atsakovui A. B. asmeninėn nuosavybėn, kadangi turtas buvo šeimos ir pagal susitarimą su atsakovo A. B. mirusiu tėvu A. B. šis sklypas turėjo atitekti jam, tačiau šiam mirus, vienintelis A. B. įpėdinis liko atsakovas A. B. ir būtent jam ieškovė turėjo ketinimą perleisti šeimos žemę. Po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ieškovei paaiškėjus, jog dalis sklypo atiteko atsakovei, ieškovė tai laiko esminio suklydimo aplinkybe. Nesutiko su atsakovės atsiliepime nurodytais argumentais ir dėl jų nurodė, jog ieškovės pateiktas ieškinys nėra tapatus anksčiau nagrinėtam ieškiniui. Nurodė, jog ieškinio dalykas ir reikalavimai, pareikšti bylose - yra skirtingi. Tai, jog ieškinyje figuruoja tas pats sandoris – žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, nereiškia, jog sutampa skirtingų ieškinių dalykai – reikalavimai. Ieškinio dalykas yra ieškinio reikalavimų formulavimas, tai yra kitokia sąvoka nei ginčo objektas. Šioje byloje ieškovė reiškia reikalavimą dėl ieškovės esminio suklydimo sudarant sandorį, atsakovų santuokos nutraukimo byloje atsakovas A. B. reiškė reikalavimą pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti dovanojimo sutartimi, todėl pats reikalavimų lingvistinis pagrindas skiriasi. Teisme taip pat nebuvo nagrinėjamos faktinės aplinkybės dėl sandoriuose išreikštos A. E. M. valios, o teismas klausimą dėl sandorio nagrinėjo atsakovo A. B. priešieškinio ribose, kuriame nebuvo keliamas klausimas dėl jo tetos A. E. M. suklydimo. Todėl taip pat nėra pagrindo teigti, jog ieškinių pagrindai sutampa, kadangi ieškinių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Taip pat nurodė, jog nors Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo 36-38 lapuose teismas pasisakė dėl sandorio negaliojimo, tačiau teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nebuvo konkrečiai nurodyta, jog atsakovo A. B. priešieškinio reikalavimas dėl ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiu atmestas, todėl negalima teigti, jog teismas galutinai išsprendė klausimą dėl sandorio negaliojimo.
Atsiliepimas
Atsakovas A. B. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį kuriuo su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti visiškai. Atsiliepime nurodė, kad ieškovė iki sutarties sudarymo atsakovę yra mačiusi tik du kartus, todėl su ja neturėjo jokių giminystės ryšių ir artimų santykių. Ieškovė, nepriklausomai nuo sandorio sudarymo motyvų, iš esmės suklydo būtent sandorio sudarymo metu, turėdama klaidingą prielaidą, jog perleidžia žemę atsakovui A. B., nes tik šis asmuo dalyvavo pasirašant sutartį ir šis suklydimas iš visų bylos faktinių aplinkybių yra esminis, nes žemės atsakovei S. Š. ieškovė niekada nebūtų dovanojusi. Atsakovė S. Š. nesutikdama su ieškiniu nepagrindė, kad pirkimo-pardavimo sutartį siekė sudaryti, t. y. vedė derybas, atliko kitus aktyvius veiksmus, jei ir ne pati, tai per buvusį savo sutuoktinį A. B., nenurodė jokių faktinių aplinkybių apie sandorio sudarymo aplinkybes bei savo turėtą valią įgyti ginčo žemės sklypą.
Atsakovas A. B. teismo posėdžio metu ieškovės patikslintą ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Parodė, kad jo tetos tikslas buvo perleisti būtent jam žemės sklypą, kuris buvo B. šeimos palikimas, dėl kurio atgavimo reikėjo tvarkyti įvairius dokumentus, kuriuos tvarkė būtent atsakovas, o teta siekdama, kad žemės dalis atitiektų ir jos broliui A. B., kuris nespėjus įforminti sandorio, mirė, žemės sklypą perleido būtent atsakovui, kaip B. giminės palikuoniui, ir tai buvo tikroji tetos valia. Tai, jog atsakovė S. Š. neplanavo pirkti žemės bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nepatvirtina bylos medžiaga, be kita ko, kai vyko sandorio sudarymas, šeimą, t. y. atsakovę ir jos tris dukras, išlaikė vienintelis atsakovas ir visos šeimos pajamos buvo skiriamos šeimos būtiniesiems poreikiams tenkinti. Todėl atsakovė puikiai žinojo, jog žemės sklypas bus dovanojamas. Atsakovas taip pat parodė, jog nesiekė tetai paaiškinti kuo skiriasi dovanojimo sutartis nuo pirkimo-pardavimo, kadangi tikroji šalių valia buvo tetai perleisti jos sūnėnui žemės sklypą, o jam žemės sklypą priimti. Parodė, jog atsakovas taip pat buvo suklaidintas ir pačios atsakovės elgesio, ja per daug pasitikėjo, nes kaip vėliau suprato, jog padarė klaidą leisdamas tetai sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį, kadangi dėl to buvo netinkamai paskirstytas žemės sklypo dalys, nes tetos valia buvo perleisti žemės sklypą buvo išimtinai B. giminei. Papildomai atsakovas nurodė, jog nesutinka, jog iš jo kaip atsakovo, būtų priteistos bylinėjimosi išlaidos. Parodė, jog viso proceso metu laikėsi vieningos pozicijos, kad būtų ištaisyta padaryta klaida, todėl ieškinį palaikė. Atsakovas taip pat ginčijo atsakovės atstovės byloje pateiktą bylinėjimosi išlaidų paskaičiavimą ir nesutiko su jų dydžiu.
Atsakovo A. B. atstovė teismo posėdžio metu ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Parodė, kad per klaidą buvo perleistas turtas asmeniui, kuriam jis neturėjo būti perleistas. Tikroji ieškovės valia buvo perleisti žemės sklypą savo sūnėnui, o ne kartu ir atsakovei. Ieškovė tokią valią turėjo nuo pat žemės atkūrimo pradžios ir norėjo žemę perleisti savo broliui A. B., tačiau šiam mirus, žemę perleido atsakovui ir tuo tikėjo, tačiau sudarius pirkimo-pardavimo sutartį dalis žemės atiteko ir atsakovei. Atsakovė S. Š. nepagrįstai teigia, jog ieškovė buvo pasyvi dalyvaujant procese dėl žemės atkūrimo, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog ieškovė asmeniškai dalyvavo žemės atkūrimo procese, tuo rūpinosi ir buvo aktyvi. Nors ieškovė buvo suteikusi įgaliojimą atsakovui A. B., tačiau įgaliojimo suteikimas taip pat yra valios išraiška. Taip pat nurodė, kad atsakovės atsiliepime nėra nurodytų aplinkybių bei įrodymų, jog ji prisidėjo prie žemės sklypo įsigijimo bendrojon jungtinėn nuosavybėn, jos siekio įsigyti, sumokėtų pinigų, bei to, jog atsakovė sklypu būtų rūpinusi. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad atsakovas A. B. žemės sklypą įsigijo komerciniais tikslais.
Atsiliepimas
Atsakovė S. Š. teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jai buvo žinoma apie žemės atkėlimą į Trakų rajoną, apie sandorio sudarymą ji su ieškove nekalbėjo, visus reikalus tvarkė A. B.. Nurodė, kad su ieškove matėsi ne vieną kartą, ne kartą lankėsi pas buvusio vyro tetą. Nurodė, kad kai vyko sutarties pasirašymas, ji nedalyvavo, tačiau A. B. už šią žemę sumokėjo pinigus. Nurodė, kad abu su Albertu bandžiumi tarėsi, jog žemę perka šeimai, kad bus sudaroma pirkimo – pardavimo sutartis ir už tą žemę sumokėta 5000 litų., pinigai buvo sumokėti iki sandorio sudarymo. Nurodė, kad A. B. veikė pagal tetos išduotą įgaliojimą, jis veikė tetos vardu bet savo naudai, o ji atsakovė namuose buvo atsakinga už buitį. Nurodė, kad žemė buvo perkamai šeimai, ji važiavo į tą vietą, apžiūrėjo sklypą, vėliau jį išnuomojo ūkininkui.
Atsakovė S. Š. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį su kuriuo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad palaiko savo atsikirtimus, išdėstytus pirminiuose atsiliepimuose į pradinį ir patikslintą ieškinį. Nurodė, kad ieškovė pateikė tapatų ieškinį, kuris jau yra išnagrinėtas ir išspręstas ankstesniu ir įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu atsakovų santuokos nutraukimo byloje, kurioje teismas jau pasisakė dėl žemės sklypo perleidimo sandorio ir šis teismo sprendimas šalims turi prejudicinę galią. Tai, kad ieškovė pateikė tapatų ieškinį patvirtina tai, jog ieškovė prašo taikyti vienašalę restituciją tik atsakovės S. Š. atžvilgiu, t. y. identiškai kaip to reikalavo pats atsakovas A. B. santuokos nutraukimo civilinėje byloje, tiek šioje byloje siekia, kad žemės sklypas būtų pašalintas iš bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo. Taip pat nurodo, jog ieškinys nepagrįstas, kadangi ieškovės nurodomos aplinkybės, jog žemės sklypą ji pardavė nežinodama, kad jį parduoda ne asmeniškai A. B., todėl nesuprato sandorio esmės, tačiau toks sandorio sudarymas reiškia žemės sklypo pardavimą bendrojon sutuoktinių nuosavybėn ir ieškovės aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad sandoris sudarytas sklidimo įtakoje. Mano, kad sandorio sudarymo aplinkybės, sandorio šalys ir notarinė sandorio forma patvirtina, kad sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu, nes tokiu reikalavimu yra ginamos ne ieškovės, o atsakovo A. B. teisės siekiant eliminuoti iš santuokoje įgyto ir dalinto turto žemės sklypą. Nurodė, jog nėra pagrindžiamas ieškovės prieštaravimas tarp tariamos ieškovės valios – perleisti visą žemės sklypą atsakovui A. B. ir reikalavimo – grąžinti ½ dalį žemės sklypo ieškovei atgal. Taip pat nurodė, jog ieškovės valios ir tikslo kokį sandorį sudaryti nebuvo, kadangi visą procesą kontroliavo atsakovas A. B., ką nurodo ir pati ieškovė, o ieškovė tik deklaratyviai teigia, jog žemės sklypą išimtinai norėjo perleisti asmeniškai tik A. B.. Nurodė, jog ieškovei esant neutraliai ir pačiai nespendžiant žemės sklypo likimo klausimų teigti, jog jei ji būtų viską teisingai supratusi, būtų nesudariusi tokio sandorio, yra paneigiama pačios ieškovės neutralumo žemės sklypo atžvilgiu, todėl ji negalėjo suklysti dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo esminių aplinkybių.
Teismo posėdžio metu atsakovės S. Š. atsakovė su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog palaiko savo procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes ir motyvus. Nurodė, jog ieškovės patikslintas ieškinys ir ieškovės atsiliepime, pateiktame atsakovų A. B. ir S. Š. santuokos nutraukimo byloje nurodomas teisinis ir faktinis pagrindas sutampa. Šalys taip pat yra tos pačios. Tai, jog santuokos nutraukimo byloje ieškovė pateikė tik atsiliepimą į ieškinį tai buvo jos teisių ginimo būdas, pačiame atsiliepime ieškove detaliai išdėstė visas aplinkybes dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tuo pačiu pagrindu kaip ir atsakovas šioje byloje A. B.. Teismas nėra saistomas šalių pasiūlyto teisinio pagrindo, teismas pagal byloje esančius duomenis, toms aplinkybėms, kurias įrodinėja šalys, gali pritaikyti bet kokį kitą teisinį pagrindą. Todėl taip, kaip ieškovė formuluoja savo teisinį pagrindą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu susidaro situacija, jog ieškovė galėtų užvesti ne vieną civilinę bylą dėl to paties sandorio pripažinimo negaliojančiu. Išimtis iš šios taisyklės, kurią yra nurodęs Aukščiausiasis Teismas, yra aplinkybės, kuriomis bylos šalys nesirėmė pirmosios instancijos teisme metu ir teismui pateiktu kitu ieškiniu yra nurodomos naujos aplinkybės. Šiuo atveju taip nėra. Ieškovės atsakovė ir atsakovas iš naujo atkartoja ankstesnės bylos aplinkybes, t. y. iš naujo aiškinamos bendrosios jungtinės nuosavybės sąlygos, dovanojimo sandorio buvimas vietoje pirkimo-pardavimo sutarties ir t.t. Nesutiko su atsakovo atstovės nurodytomis aplinkybėmis, dėl atsakovės nedalyvavimo žemės sklypo įsigijimo procese, kadangi atsakovė, būdama A. B. sutuoktine, neprivalėjo aktyviais veiksmais dalyvauti žemės sklypo pirkimo-procese. Žemės sklypas kaip turtas buvo įgytas sutuoktiniams esant santuokoje, todėl kitas sutuoktinis gali ir nežinoti ką įgyja kitas sutuoktinis, tačiau šis turtas bet kuriuo atveju bus laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Taip pat nurodė, jog ieškovės nurodomas ieškinio reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu taip pat negalėtų būti tenkintas dėl eilės aplinkybių. Santuokos nutraukimo byloje teismo padarytos išvados šiam teismui ir bylos šalims turi prejudicinę galią, ir jų iš naujo ginčyti ir įrodinėti negalima. Ieškovės motyvas, jog ji suklydo, kadangi sandorio sudarymo metu nedalyvavo atsakovė S. Š., su ja matėsi ne daugiau dviejų kartų ir pan. nėra pagrindas ginčyti sandorį, kuris įgytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, kadangi atsakovė ir neprivalėjo dalyvauti sandoryje. Parodė, kad ieškovė nepaaiškino, kodėl turėtų būti taikoma restitucija ½ dalyje. Atkreipė dėmesį, jog iš ieškovės elgesio atsakovų santuokos nutraukimo byloje, ieškovė nesiekė atgauti žemės sklypo jos asmeninėn nuosavybėn. Toks ieškovės reikalavimas atsirado gerokai vėliau ir ne su pirmuoju ieškiniu, o gerokai vėliau. Akivaizdu, jog ieškovei nebuvo skirtumo kaip ji perleis žemės sklypą, todėl dabar bandyti ginčyti atsakovei tekusią žemės sklypo dalį negali būti pagrįsta, kadangi atsakovė S. Š. yra sąžininga įgijėja, ką patvirtino teismas atsakovų santuokos nutraukimo byloje.
Trečiasis asmuo D. M. teismo posėdžio metu parodė, kad atsiliepimo į ieškinį nereikš. Žemės sklypą įsigijo teisėtai iš varžytinių, mano, kad yra teisėtas ½ žemės sklypo savininkas. Parodė, jog giminės turėtų pačios išsiaiškinti dėl ginčo sklypo, jis nuomonės šiuo klausimu neturi ir atsiskaityti tarpusavyje. Nurodė, jog turėtų likti šio sklypo savininku, nes sklypą įsigijo pagal visus įstatymus. Parodė, jog šalys jau anksčiau galėjo prieštarauti 2012 metais įvykdytam sandoriui, todėl nežino, kodėl tik dabar kreipėsi į teismą. Papildomai nurodė, jog jau yra įsiregistravęs savo nuosavybės teises Registrų centre. Pirkdamas turtą iš varžytinių matė, jog yra uždėtas turto areštas, todėl susiskambino su antstoliu ir jam pasakė, jog įsigijus turtą areštai bus panaikinti. Apie tai, jog teisme yra byla tarp šalių jam nebuvo žinoma, niekas jo apie tai neinformavo. Papildomai parodė, jog jam aktualu buvo įsigyti sklypą, nes jis ribojasi su jo žeme, pats verčiasi ūkininkavimu ir ginčo sklype planuoja vykdyti žemės ūkio veiklą.
Tretysis asmuo Kauno miesto 17-ojo notaro biuro notarė Rasa O. I. į teismo posėdį neatvyko apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, prašo bylą nagrinėti jai nedalyvaujant, atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Liudytoja D. K. teismo posėdžio metu parodė, kad A. B. yra jos sūnėnas. Nurodė, kad tuomet, kai jie visi dalinosi turtą, susitarė, kad žemė priklauso broliui A. B. ir dėl to jokių pretenzijų neturi, o dėl ieškovės sudaryto sandorio aplinkybės jai nėra žinomos.
Motyvuojamoji dalis
Civilinė byla nutrauktina
Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad 2012 m. sausio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, patvirtinta Kauno miesto 17-ojo notarų biuro notarės R. I., notarinio registro Nr. R1-433, ieškovė A. E. M. pardavė atsakovui A. B. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), (toliau – Žemės sklypas) (t 1., b. l. 6-11).
Bylos medžiaga taip pat nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu, civilinėje byloje Nr. e2-501-989/2017, buvo nutraukta atsakovų A. B. ir S. B. (dabartinė pavardė Š.) santuoka dėl abiejų sutuoktinių kaltės, išspręsti santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos, išlaikymo klausimai bei padalintas santuokoje sutuoktinių įgytas turtas, tame tarpe ir turtas – žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris padalintas lygiomis dalimis po ½ nuosavybės teise tenkančią dalį A. B. ir S. Š. (t 2., b. l. 59).
Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-501-989/2017 atsakovas A. B. pateikė priešieškinį, kuriuo vienu iš reikalavimų prašė pripažinti gyvenant santuokoje 2012 m. sausio 18 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, nes ją buvo sudaromas apsimestinis sandoris, siekiant pridengti dovanojimo sutartį, kuria A. E. M. padovanojo Žemės sklypą atsakovui A. B., todėl prašė šią sutartį pripažinti dovanojimo sutartimi (t 1., b. l. 142, t. 2., b. l. 35). Nurodytoje byloje A. E. M., kurios procesinė padėtis nagrinėtoje byloje buvo atsakovė, pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo sutiko su atsakovo A. B. pareikštu reikalavimu dėl 2012 m. sausio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimo CK 1.87 straipsnio pagrindu ir sudaryto Žemės sklypo pripažinimo dovanojimo sutartimi.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-05-02 sprendimu atsakovo priešieškinio reikalavimą šioje dalyje vertino ginčo turtą kaip įgytą bendrosios jungtinės sutuoktinių teise, kuriam taikomas sutuoktinių turto teisinis režimas ir Žemės sklypą padalino lygiomis dalimis po ½ nuosavybės teisės dalį tenkančią kiekvienam iš sutuoktinių po santuokos nutraukimo. Iš teismo motyvuojamosios dalies matyti, jog teismas pasisakė dėl Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, nurodydamas, jog reiškiamu reikalavimu dėl Žemės sklypo pripažinimo dovanojimo sutartimi yra siekiama Žemės sklypą eliminuoti iš santuokoje įgyto ir dalintino turto sąrašo ir S. B. (dabartinė pavardė Š.) yra laikytina sąžininga įgijėja ir ji turi teisę į ginčijamo Žemės sklypo sandoriu jai sukurtų teisių įgyvendinimą, o būtent – nuosavybės teisės realizavimą. Teismas atmetė atsakovo A. B. argumentus dėl apsimestinio sandorio sudarymo nurodydamas, jog Žemės sklypo 2012 m. sausio 18d. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi šalys siekė sukurti ir sukūrė būtent tokias teisines pasekmes, kokių tikėjosi (nuosavybės teisių į nurodytą žemės sklypą perleidimo). Atsakovo A. B. ir atsakovės A. E. M. pasirinkta nuosavybės perleidimo forma (pirkimo-pardavimo sutartis) nepaneigia sutarties šalių valios iš esmės dėl nurodyto žemės sklypo nuosavybės teisių perleidimo (t 2., b. l. 37).
Ieškovė patikslintu ieškiniu prašo 2012 m. sausio 18 d pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia, kaip sudarytą esminio suklydimo įtakoje, taikant CK 1.90 straipsnyje numatytas sandorio sudaryto dėl suklydimo negaliojimo nuostatas (t 3., b. l. 37-43). Kaip pagrindinį ieškinio argumentą, remdamasi CK 1.90 straipsnio 1 dalimi, ieškovė nurodo, jog esminis jos suklydimas pasireiškė tuo, jog jos valia buvo Žemės sklypą perleisti asmeninėn jos sūnėno (nagrinėjamoje byloje atsakovas A. B.) nuosavybėn ir su tokiais ketinimais ji 2012 metais vyko pas notarą sudaryti sandorį, kuriuo neatlygintinai būtų perleista Žemės sklypo nuosavybės teisė, o pagal sudarytą sutartį Žemės sklypas įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės statusą, ko ieškovė nežinojo ir jei būtų žinojusi, sandorio nebūtų sudariusi. Nurodė, jog sudarant ginčo sutartį jai buvo paaiškinta jos esmė, tačiau aplinkybė, jog Žemės sklypas Pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu taps ne tik sūnėno, bet ir jo sutuoktinės nuosavybe, ieškovei nebuvo paaiškinta.
Atsakovė S. Š. atsiliepime į patikslintą ieškinį bei jos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog ieškovė pateikė tapatų ieškinį išnagrinėtai Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinei bylai, kuria teismas išsprendė ginčo Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties klausimą ir atmetė atsakovo A. B. priešieškiniu pateiktą reikalavimą dėl Žemės sklypo pirkimo-pardavimo.
Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas vienas civilinės bylos nutraukimo pagrindų: teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Ši taisyklė grindžiama teismo sprendimo res judicata teisine galia, reiškiančia, kad įsiteisėjęs (galutinis) teismo sprendimas yra privalomas ir negali būti paneigtas iškeliant kitą tapačią civilinę bylą. Procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys pasireiškia tuo, kad jo negalima skųsti apeliacine tvarka ir ginčyti juo nustatytų faktų.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas siejamas su trimis kriterijais (požymiais): tomis pačiomis šalimis, tuo pačiu ieškinio dalyku ir tuo pačiu ieškinio pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taigi, sprendžiant klausimą dėl ieškinių tapatumo pirmiausia reikia nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie yra anksčiau pradėtos nagrinėti bylos šalys. Tuo atveju, jeigu konstatuojamas tas pats ieškinio faktinis pagrindas ir dalykas, šalių procesinės padėties pasikeitimas (iš ieškovo į atsakovą ar iš atsakovo į ieškovą) nedaro įtakos bei neeliminuoja ieškinio tapatumo situacijos. Antrasis tapataus ieškinio požymis yra ieškinio dalyko sutapimas. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Trečiasis tapataus ieškinio požymis siejamas su ieškinio pagrindu. Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, todėl naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nėra teisminio nagrinėjimo dalykas jau nagrinėjamoje byloje. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2010, 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-290/2010; 2012 m. birželio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-284/2012, 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-393/2014, 2017 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-916/2017, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartis byloje Nr. e2S-110-794/2019 ir kt.).
Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika ir sprendžiant ar ieškovė A. E. M. pateikė tapatų ieškinį jau išnagrinėtai Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinei bylai Nr. e2-501-989/2017, būtina nustatyti tris esmines sąlygas, tai yra, kaip nurodyta aukščiau, ar byloje dalyvaujantys asmenys sutampa, ar nauju ieškiniu siekiama to paties tikslo ar rezultato (ieškinio dalykas), ar ieškinio reikalavimas grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis ir juridiniais faktais (ieškinio pagrindas).
Nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje A. E. M. ir A. B. prašė 2012 m. sausio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia pripažįstant ją dovanojimo sutartimi. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad, sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai. Šioje byloje atsakovas A. B. pateikė atsiliepimą į ieškovės patikslintą ieškinį dėl 2012 m. sausio 18 d. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, su kuriuo sutiko ir prašė ji tenkinti visiškai. Tuo tarpu Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje A. E. M. buvo pateikusi atsiliepimą į A. B. priešieškinį dėl 2018 m. sausio 18 d. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis pripažinimo negaliojančia, su kuriuo sutiko, prašydama sutartį pripažinti negaliojančia ir ją laikyti dovanojimo sutartimi. Todėl, kaip nustatyta, tiek šioje byloje ieškovė A. E. M., tiek atsakovas A. B. yra asmenys, kurie turi tą patį suinteresuotumą dėl ginčo dalyko – Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties ir jos pripažinimo negaliojančia. Nors nagrinėjamoje byloje šie asmenys turi skirtingas procesines padėtis, tačiau pagal teismų praktiką, tai nėra pagrindas nelaikyti šalių tapačiomis. Šioje byloje abejonių dėl ginčo šalių nekyla, jos yra tapačios, tik pasikeitė jų procesinė padėtis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008). Remiantis CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktu kiekviename ieškinyje turi būti nurodytas ieškinio dalykas, t. y. ieškovo atsakovui reiškiamas reikalavimas. Sprendžiant, ar dviejų ieškinių dalykas yra tapatus, yra svarbus ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės.
Nustatyta, jog ieškovė teismui pateiktame patikslintame ieškinyje ieškinio dalyką (reikalavimą) nurodo pripažinti negaliojančia A. E. M. ir A. B. 2012-01-18 Kauno 17-ame notarų biure sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. IR-433), kuria A. B. ir S. Š. bendrojon jungtinėn nuosavybėn buvo parduotas 8,03 ha žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini),., esantis (duomenys neskelbtini), Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje atsakovė pateiktame atsiliepime nurodė sutinkanti, jog teismas pripažintų negaliojančia Kauno 17-ame notarų biure 2012-12-18 tarp A. B. ir jos sudarytą 8,03 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, pripažįstant ją dovanojimo sutartimi (t 1., b. l. 156). Atsižvelgiant į tai, teismas, įvertinęs Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje Nr. e2-501-989/2017 byloje A. E. M. atsiliepime išreikštą sutikimą (reikalavimą) pripažinti Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, taip pat naujai pareikšto ieškinio reikalavimus, sprendžia, kad minėtų reikalavimų teisinis santykis yra tas pats, t. y. ieškovės A. E. M. ir A. B. 2012 m. sausio 18 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia teisinis vertinimas dėl kurio buvo pasisakyta ir pirkimo-pardavimo sutarties sandoris buvo atliktas ir įvertintas įsiteisėjusiu 2017 m. gegužės 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-501-989/2017. Todėl, darytina išvada, kad abiem atvejais ginčo objektas – 2012 m. sausio 18 d. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis – yra tapatus, nes tiek išnagrinėtoje civilinėje byloje, tiek ir pareikštu ieškiniu yra ginčijami tie patys sandoriai, o be to, gynybos būdas yra analogiškas, t. y. ieškovė prašo pripažinti negaliojančiu ginčijamą sandorį – 2012 m. sausio 12 d. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, todėl laikytina, jog ieškovė siekia išspręsti ginčą dėl to paties dalyko, kuris buvo išnagrinėtas ir teismo atmestas, iš esmės dar kartą. Nors ieškovė patikslintame ieškinyje pateikė antrą reikalavimą – taikyti restituciją, kuris nebuvo reiškiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje, tačiau tai nesudaro reikšmės vertinti, jog ieškovė pateikė skirtingą ieškinio dalyką (reikalavimą), kadangi reikalavimas taikyti restituciją yra išvestinis reikalavimas ir taikomas tada, kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu, šiuo atveju tik tada, kai ginčijama 2012 m. sausio 12 d. ginčijamos pirkimo-pardavimo sutartis būtų nutraukta pripažinus ja negaliojančia (CK 6.222 straipsnio 1 dalis).
CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad ieškinyje turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, t. y. faktinis ieškinio pagrindas. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje.
Ieškovė pateiktu patikslintu ieškiniu prašė pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, taikant CK 1.90 straipsnyje dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu numatytas nuostatas. Tuo tarpu Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo prašoma ginčijamą 2012 m. sausio 18 d. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia, taikant apsimestinio sandorio negaliojimo nuostatas, bei įrodinėjant, jog šalys siekė sudaryti dovanojimo sutartį, tačiau, teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad ieškovė tą pačią Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ginčija kitu, Civiliniame kodekse numatytu sandorių negaliojimo pagrindu, nesudaro galimybės spręsti, kad ieškovė savo teises gina kitu būdu. Ieškovė ieškinyje nurodė, jog jos tiesioginis tikslas ir valia buvo perduoti Žemės sklypą jos sūnėnui atsakovui A. B., tačiau ji, nesigilindama į sutartį, pasitikėdama sūnėnu, kuris yra profesionalus teisininkas, advokatas, sudarė pirkimo-pardavimo sutartį iš esmės suklydusi, kadangi kaip vėliau paaiškėjo parduotas Žemės sklypas buvo įregistruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Iš bylos medžiagos matyti, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje byloje tiek atsakovas A. B., tiek atsakovė A. E. M. 2012 m. sausio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį ginčijo motyvuodami, jog minėta sutartis sudaryta kaip apsimestinis sandoris, siekiant pridengti dovanojimo sutartį. Kaip matyti iš bylos duomenų, tiek išnagrinėtoje byloje, tiek nagrinėjamojoje byloje, ieškovės pagrindinė ieškinyje nurodoma aplinkybė yra jos valia ir tikslas – t. y. Žemės sklypą perleisti asmeninėn atsakovo A. B. nuosavybėn, taigi darytina išvada, jog iš esmės ieškovė naujų aplinkybių, kurios nebūtų išnagrinėtos Vilniaus miesto apylinkės teismo, nepateikia ir nenurodo, tačiau pakartotinai remiasi jau ankstesnio teismo įvertinta aplinkybe, t. y. ne tik ieškovės, bet ir abiejų 2012 m. sausio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties šalių valios išraiškos ir jos atitikimo sudarytai pirkimo-pardavimo sutarčiai (t. 2 ., b. l. 36). Teismas pažymi, jog išnagrinėtoje atsakovų A. B. ir S. Š. santuokos nutraukimo civilinėje byloje Nr. e2-501-989/2017 buvo išspręstas nekilnojamojo turto, šiuo atveju ir ginčo Žemės sklypo nuosavybės teisinis likimas, kuris buvo pripažintas bendrąja sutuoktinių jungtine nuosavybe, teismui atmetus atsakovo A. B. reikalavimą pripažinti šio Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį dovanojimo sutartimi. Nustatyta ir pažymėtina tai, jog išnagrinėtoje byloje ieškovė A. E. M. buvo įtraukta kaip atsakovė ir buvo aiškiai išreiškusi savo poziciją, nurodydama, jog pirkimo-pardavimo sutartis turėtų būti nutraukta, kadangi ji buvo sudaryta kaip apsimestinis sandoris, siekiant pridengti dovanojimo sandorį, nurodydama, jog Žemės sklypą siekė padovanoti išimtinai atsakovui A. B.. Kaip matyti iš byloje pateikto 2017 m. gegužės 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo, teismas pasisakė ne tik dėl sutuoktinių turto teisinio režimo, tačiau vertino ir ginčytos pirkimo-pardavimo sutarties šalių valios, jų tikslo, sutarties sudarymo aplinkybių, taip pat įvertino iš sutarties atsiradusias teisines pasekmes ir juridinius faktus, nurodydamas, jog A. E. M, ir A. B. sudarė sandorį, kuriuo būtent ir siekė, jog Žemės sklypas būtų perleistas A. B., o sudarytas sandoris visiškai atitiko šalių valią bei siekiamus tikslus. Teismas taip pat nurodė, jog aplinkybė, jog atsakovas A. B. siekė nuginčyti pirkimo-pardavimo sutartį sandorių negaliojimo pagrindais pripažįstant sudarytą sutartį apsimestiniu sandoriu, teismo įvertinta kaip siekis santuokos nutraukimo byloje pakeisti Žemės sklypo nuosavybės turtinį režimą atsakovo A. B. naudai. Atsižvelgiat į išdėstytas aplinkybės ieškovės atstovės ir atsakovo A. B. argumentai, jog išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo nevertinta ieškovės tikroji valia dėl Žemės sklypo perleidimo, atmestini kaip nepagrįsti.
Nustatyta, jog tiek išnagrinėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo, tiek nagrinėjamoje byloje ieškovė teigia, jog Žemės sklypas turėjo atitekti išimtinai jos sūnėnui, tačiau be civiliame kodekse numatytų skirtingų sandorių negaliojimo pagrindų, iš esmės naujų aplinkybių, juridinių faktų, turinčių esminės reikšmės 2012 m. sausio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia, ieškovė papildomai nenurodo. Byloje esančių rašytinių įrodymų kontekste, darytina išvada, jog ieškovės A. E. M. valia ir tikslas abiem atvejais buvo nuosavybės teisių į Žemės sklypą perleidimas, kas buvo įforminta ir notariškai patvirtinta ieškovei 2012 m. sausio 18 d. pasirašant ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį ir nuosavybės teisė buvo įstatymo nustatyta tvarka perleistos ieškovės sūnėnui A. B., tačiau kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė dėl ko Vilniaus miesto apylinkės teismas yra pasisakęs priimdamas sprendimą, tačiau ieškovė iš naujo įrodinėja jos tos pačios valios neatitikimą sudarytai pirkimo-pardavimo sutarčiai, tik nurodydama kitą sudaryto sandorio negaliojimo pagrindą, kas teismo nelaikytina naujomis teisinėmis aplinkybėmis. Pažymėtina, jog ieškovė, būdama įtraukta į Vilniaus miesto apylinkės teismo procesą, kuriame buvo sprendžiamos Žemės sklypo likimas, turėjo teisę pasirinkti kokiomis teisinėmis priemonėmis gins savo interesus dėl Žemės sklypo nuosavybės teisių perleidimo, tačiau ieškovė sutiko su atsakovo A. B. reikalavimu Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį laikyti dovanojimo sutartimi ir teismas dėl to išsamiai pasisakė ir šį reikalavimą atmetė.
Kaip matyti iš byloje esančio atsakovo A. B. priešieškinio, kuris išnagrinėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo, Žemės sklypo 2012 m. sausio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį buvo prašoma pripažinti negaliojančia ir pripažinti ja dovanojimo sutartimi grindžiant šiais įrodymais ir aplinkybėmis: 2003-01-20 Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, E. B. testamentu, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011-10-18 sprendimu Nr. 46S-410, 2011-12-27 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimu. Nustatyta, jog tomis pačiomis aplinkybėmis ieškovė grindžia ir savo ieškinį. Taigi, iš šioje byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovė remiasi iš esmės tapačiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis. Ieškovės nurodyta aplinkybė, jog ji suklydo sudarydama pirkimo-pardavimo sutartį, kadangi Žemės sklypas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise perėjo ir atsakovei S. Š., todėl, jei būtų žinojusi šias aplinkybe prieš sudarydama minėtą sutartį, jos nebūtų sudariusi, taip pat paaiškinimai, jog su atsakove S. Š. jokių ryšių nepalaikė, ją matė tik du kartu, teismo vertinamos ne kaip naujos aplinkybės, o tik kaip ieškinio reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ir patikslintais faktais.
Aukščiau išdėstytų aplinkybių kontekste, teismas daro išvadą, jog išanalizavus bylos medžiagą, darytina išvada, abiejų civilinių bylų reikalavimai pareikšti dėl tos pačios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių, sutarties šalių valios bei tikslo – Žemės sklypo perleidimo asmeninėn A. B. nuosavybėn ir grindžiami iš esmės tapačiomis aplinkybėmis bei įrodymais, kuriuos ištyrė Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas 2017 m. gegužės 2 d. teismo sprendimą.
Teismas taip pat pažymi, jog ieškovė šioje byloje reiškia reikalavimą dėl tos pačios Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir prašo taikyti restituciją turtui, kuris yra padalintas įsiteisėjusiu 2017 m. gegužės 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, kuris ne tik bylos šalims, tačiau ir šią bylą nagrinėjančiam teismui turi prejudicinę ir įteisėjusio teismo sprendimo (res judicata) galią. Įstatymas nenumato galimybės pirmosios instancijos teismui revizuoti ir iš naujo vertinti įsiteisėjusio teismo sprendimu konstatuotų teisinių ir faktinių aplinkybių ir su šiuo sprendimu susijusių teisinių pasekmių, šiuo konkrečiu atveju dėl Vilniaus miesto apylinkės teismui padalinto bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės turto.
Iš visų aukščiau aptartų ir aplinkybių, bylos nagrinėjimo metu teismas nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-501-989/2017 jau buvo išspręstas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas konstatuoja, jog civilinė byla ieškovės A. E. M. patikslintą ieškinį atsakovams A. B., S. Š. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nutraukiama CPK 279 straipsnio 4 dalies ir CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Pagal CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktą, tais atvejais, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės ne dėl ieškovo kaltės, sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas. Atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, teismas gali nukrypti nuo CPK 96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei taisyklių (CPK 96 straipsnio 5 dalis). Ši civilinė byla iškelta, priėmus ieškinį dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, taigi bylą nutraukiant, ji baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Ieškovė ir jos atstovė nesutiko, jog civilinė byla iškelta tuo pačiu pagrindu dėl ginčo esmės dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kurį išspendė Vilniaus miesto apylinkės teismas, todėl bylos nagrinėjimas užsitęsė, todėl žyminis mokestis ieškovei negrąžintinas.
Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė iniciavo civilinės bylos iškėlimą, vertintina, jog atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš ieškovės. Bylos duomenimis atsakovei S. Š. buvo teikiama valstybės garantuojama teisinės pagalba, kurios išlaidos sudaro 450,06 Eur (t 3., b. l. 98-99). Pripažinus, jog ieškovės A. E. M. procesinis elgesys nebuvo tinkamas ir dėl to kitos bylos šalys patyrė bylinėjimosi išlaidų, todėl iš ieškovės A. E. M. valstybės naudai priteistina 450,06 Eur už atsakovei S. Š. teiktos valstybės garantuojamos pagalbos išlaidų.
Kadangi atsakovas A. B. sutiko su ieškovės ieškiniu, vertintina, jog šalių suinteresuotumas bylos baigtimi yra vienodas, todėl ieškovei atsakovo A. B. bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 290-291 straipsniais, 293 straipsnio 1 dalies 3 punktu teismas
nusprendė:
civilinę bylą nutraukti.
Priteisti iš ieškovės A. E. M. 450,06 Eur valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Priteisti iš ieškovės A. E. M. 29,30 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.
Išaiškinti šalims, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.
Nutartis per septynias dienas nuo jos paskelbimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmus.