Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Modera plius“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovų G. G. ir L. G. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Modera plius“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

16. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

18. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu.

19. Kasacinis teismas yra išskyręs tam tikrus kriterijus, kurie turi būti įvertinti sprendžiant, ar yra pagrindas naujiems įrodymams priimti: 1) ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovai nepagrindė naujai teikiamų įrodymų prijungimo prie bylos būtinumo pagal CPK 314 straipsnio nuostatas, be to naujai teikiami įrodymai, vertinant juos pirmosios instancijos teismo išvadų ir jau byloje esančių įrodymų kontekste, neturi esminės reikšmės ginčo išsprendimui. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nepriima ir nevertina ieškovės naujai pateiktų įrodymų.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

21. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, spręsdamas dėl poreikio konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas, visų pirma, turi įvertinti, ar egzistuoja tikimybė, kad byloje bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, t. y. teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad tokia tikimybė egzistuoja, jis turi įvertinti, ar yra kokia nors grėsmė, kad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai taptų neįmanomas. Šios dvi aplinkybės – ieškinio preliminarus pagrįstumas ir grėsmės ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimas – yra privalomos kumuliatyvios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.

Dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo

22. Ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2‑1464‑516/2016).

23. Vadinasi, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

24. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovų ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.

26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad ieškovai nagrinėjamoje byloje pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar neįmanomą civilinių teisių gynybos būdą arba nepagrindė ieškinio faktinėmis aplinkybėmis. Pareikštame ieškinyje aiškiai suformuluoti reikalavimai, ieškinys pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek ieškovų poziciją pagrindžiančiais teisiniais pagrindais, prie ieškinio pridėti ieškinyje išdėstytas aplinkybes patvirtinantys įrodymai, todėl, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovų ieškinys laikytinas prima facie pagrįstu. Atsakovės atskirajame skunde nurodomi argumentai (dėl ieškovų ieškinio nepagrįstumo) nesudaro pagrindo paneigti šios išvados, nes dėl jų pirmosios instancijos teismas pasisakys, išnagrinėjęs bylą iš esmės. Šioje proceso stadijoje ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas nėra susijęs su ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize.

27. Nustačius, kad ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas, vertintina kita laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtina sąlyga – grėsmė teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovams, įvykdymui.

Dėl grėsmės teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovams, įvykdymui kaip pagrindo taikyti ginčo turto areštą

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė ginčo turtui areštą, nustatęs, kad atsakovei nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti parduotas tretiesiems asmenims ir dėl to ieškovams galimai palankaus sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.

29. Apeliantės vertinimu grėsmės galimai ieškovams palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymui nėra, nes ginčo gyvenamasis namas nebaigtas statyti ir negali būti realizuotas civilinėje apyvartoje.

30. CPK nuostatos neįtvirtina sąrašo pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes.

31. Viena vertus, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju atsakovų nesąžiningumą visuomet privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris ir prašo atitinkamų priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016, 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1119-464/2017, 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2‑268‑516/2019). Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo objektams (konkrečiam turtui) lemia ne tik poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę padėtį, perleidžiant ar kitaip apsunkinant jam priklausantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti paties ginčo objektą nepakitusiu. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė, kaip disponavimo ginčo objektu uždraudimas, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikoma prevencine priemone, užtikrinančia ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-565-464/2016, 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-89-464/2020).

32. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir areštuoti ginčo objektą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2‑636‑178/2015 ir joje nurodyta teismų praktika). Netaikius arešto ginčo turtui, atsakovas turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims ar jį kitaip apsunkinti. Dėl šios priežasties galėtų užsitęsti bylos nagrinėjimas, dar labiau pasunkėti ir taip sudėtinga teisinė situacija bei teismo sprendimo įvykdymas.

33. Ieškovai reiškia reikalavimą dėl įpareigojimo pardavėją (atsakovę) sudaryti su pirkėjais (ieškovais) ginčo turto pirkimo – pardavimo sutartį, taigi ieškovų materialinis reikalavimas tiesiogiai siejamas su ginčo objektų teisinio režimo, jų tolesnio statuso pasikeitimu. Taigi šiuo atveju grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas labiau siejamas ne tiek su atsakovės (apeliantės) nesąžiningumu, kiek su poreikiu išsaugoti ginčo nekilnojamąjį turtą.

34. Apeliantės argumentą dėl ginčo gyvenamojo namo negalėjimo būti civilinės apyvartos objektu paneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešame registre gali būti registruojamas ir nebaigtas statyti statinys, atitinkamai civilinės apyvartos ir nuosavybės teisės objektu gali būti ir nebaigtas statyti statinys (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-611/2016).

35. Nurodytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad netaikius ginčo turto arešto yra jo perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagristai ginčo turtui pritaikė areštą, uždrausdamas atsakovei minėtu turtu disponuoti.

Dėl grėsmės teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovams, įvykdymui kaip pagrindo įpareigoti atsakovę atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos leisti ieškovams netrukdomai toliau naudotis ginčo gyvenamuoju namu

36. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovės 2022 m. vasario 4 d. reikalavimas ieškovams išsikelti iš ginčo gyvenamojo namo galimai pažeidžia ieškovų teises, todėl teismas sprendė esant pagrindą įpareigoti atsakovę atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti, įpareigoti atsakovę leisti ieškovams netrukdomai iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos naudotis ginčo gyvenamuoju namu Sutarties Nr. 2 sąlygomis.

37. Apeliantė nurodo, kad Sutartyje Nr. 2 nenumatyta galimybė ieškovams įsikelti į ginčo gyvenamąjį namą, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia lygiateisiškumo ir ekonomiškumo principus.

38. Ieškovai nurodo, kad jie į gyvenamąjį namą įsikėlė su atsakovės sutikimu. Įsikėlę gyventi į namą ieškovai gerino pastato būklę, užsakė baldus, tvarkė aplinką, mokėjo mokesčius.

39. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės laikytinos prevencinėmis. Prevencinių laikinųjų apsaugos priemonių pagrindinis tikslas – užkirsti kelią tolimesniam asmens teisių pažeidimui bei žalos padidėjimui, naujo teisinio ginčo tarp bylos šalių kilimui.

40. Proceso įstatyme, įtvirtintas proceso šalių lygiateisiškumo principas, reikalauja, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą tenka prašymą dėl jos taikymo pateikusiam proceso dalyviui, kuris turi įrodyti siekiamos suteikti apsaugos poreikį. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti aplinkybių, patvirtinančių grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimą, o priešinga šalis, siekdama išvengti tokių priemonių pritaikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindo buvimą.

41. Nors ieškovai nurodo, kad jie į ginčo gyvenamąjį namą įsikėlė su atsakovės pritarimu, byloje duomenų, patvirtinančių šį ieškovų argumentą, nėra. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovę leisti ieškovams netrukdomai iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos naudotis ginčo patalpomis Sutarties Nr. 2 sąlygomis, tačiau Sutartyje Nr. 2 nėra šalių susitarimo dėl leidimo ieškovams gyventi ginčo gyvenamajame name ar kitų sąlygų dėl ieškovų gyvenimo ginčo gyvenamajame name aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat nenurodė, kokių ieškovų konkrečių teisų pažeidinėjimui siekiama užkirsti kelią pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nesant šalių susitarimo dėl ieškovų gyvenimo jiems nuosavybės teise nepriklausančiame name, kol ginčas nėra išspręstas iš esmės, ieškovai neturi teisės jame gyventi.

42. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovai, prašydami atsakovei taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojimą atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti, leisti ieškovams netrukdomai iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos naudotis ginčo gyvenamuoju namu, nepateikė objektyvių duomenų dėl kilusios ar ateityje galimai kilsiančios žalos, nenurodė jokių argumentų, kokiu būdu, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali iš esmės pasunkėti ar pasidaryti negalimu teismo sprendimo įvykdymas.

43. Remiantis CPK 145 straipsnio 2 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais, t. y. taip, kad nė vienai iš šalių nebūtų suteiktas nepagrįstas pranašumas ar varžomos vienos proceso šalies teisės daugiau, negu yra būtina jų taikymo tikslams pasiekti. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, lemia teismo pareigą vienodai įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti prioriteto, o ekonomiškumo bei teisingumo principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1035-178/2017).

44. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju pritaria atsakovei, kad laikinųjų apsaugos priemonių – įpareigojimo atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti, įpareigojimo leisti ieškovams netrukdomai iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos naudotis ginčo gyvenamuoju namu, pritaikymas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje pažeistų šalių lygiateisiškumo, proporcingumo principus, nes suteiktų ieškovams nepagrįstą pranašumą, t. y. leistų ieškovams gyventi jiems nuosavybės teise nepriklausančiame ginčo turte, be to, neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamų tikslų įgyvendinimo, užtikrinant teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą užtikrina jau pirmoji teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – ginčo turto areštas.

45. Dėl aptartų argumentų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Panevėžio apygardos teismas nepagrįstai pritaikė ieškovų prašomą antrąją laikinąją apsaugos priemonę, nes ji neužtikrina būsimo, galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymo.

46. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

47. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovų prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – ginčo turto areštą, tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas.

48. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovų prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovės įpareigojimą atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti, leisti ieškovams netrukdomai iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos naudotis ginčo gyvenamuoju namu. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta būtinoji sąlyga šiai laikinajai apsaugos priemonei taikyti – kad nesiėmus šios priemonės ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis šioje dalyje pakeičiama – ieškovų prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovės UAB ,,Modera plius“ įpareigojimą atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti, leisti ieškovams G. G. ir L. G. netrukdomai iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos naudotis ginčo gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), Sutarties Nr. 2 sąlygomis, atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 22 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovų G. G. ir L. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies.

Areštuoti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Modera plius“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovei minėtą turtą parduoti, dovanoti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims.

Ieškovų prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Modera plius“ įpareigojimą atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti, leisti ieškovams G. G. ir L. G. netrukdomai iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos naudotis pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), Sutarties Nr. 2 sąlygomis, atmesti.“