Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-632-357/2025

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-08-18
Bylos Nr.: e2A-632-357/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-46-3-00281-2025-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Bartašienė, Birutė Simonaitienė, Aleksandras Rusakas
Ieškovas: D. N.
Atsakovas: V. V., A. V.

Kategorijos

2.3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.2.4.3Kiti su nuosavybės teisių atkūrimu susiję klausimai
2.4.2.5Ginčai, susiję su žemės nuosavybės teise
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.2.4.11Įrodymų vertinimas
3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
3.3.1.21Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-632-357/2025Teisminio proceso Nr. 2-46-3-00281-2025-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.6.1; 2.4.2.4.3; 2.4.2.5; 3.1.7.6; 3.2.4.11; 3.3.1.19.1; 3.3.1.21 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. rugpjūčio 18 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Birutės Simonaitienės ir Aleksandro Rusako, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. N. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1497-607/2025, iškeltoje pagal ieškovės D. N. ieškinį atsakovams V. V., A. V. dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė D. N. ieškiniu prašė pripažinti, kad I. V., mirusi (duomenys neskelbtini), ir A. V., miręs (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini)

2. Ieškinyje nurodė, kad jos mama I. V. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su A. V., kuris buvo ieškovės patėvis. I. V. sutuoktinis A. V. mirė (duomenys neskelbtini). Tarp I. V. ir A. V. paveldėtojų kilo ginčas dėl paveldimo turto dalių. I. V. ir A. V. kartu gyveno bei tvarkė bendrą ūkį nuo (duomenys neskelbtini) metų. (duomenys neskelbtini) metais (duomenys neskelbtini) esantis kolūkis skyrė Idos ir A. V. šeimai žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)., jie kartu pasistatė bendram gyvenimui reikalingus pastatus, kurie (statiniai) įregistruoti po 1/2 dalį nuosavybės teisės tiek I. V., tie A. V., tačiau žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotas A. V. vardu. Žemės sklypo paskyrimo laikotarpiu pagal tuometinę santvarką, nebuvo numatyta privaloma nuosavybės teisių registravimo tvarka ir žemės sklypas nebuvo iki galo įteisintas, vėliau VĮ Registrų centre šis sklypas įregistruotas A. V. vardu nuosavybės teisių atkūrimo 2008 m. pagrindu.

3. Atsakovai V. V., A. V. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad žemė po pastatais priklausė valstybei iki 2008-12-29. Jų tėvas ir senelis A. V. pagal Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymą turėjo teisę į nuosavybės teisės atkūrimą į jo tėvui J. V. priklausiusią žemę, valdytą iki 1940 m. liepos 22 d. 2008-12-29 (duomenys neskelbtini) apskrities viršininkės sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atkurta nuosavybės teisė jų tėvo ir senelio A. V. vardu į jo tėvui J. V. priklausiusį 0,3200 ha žemės sklypą, skirtą namų valdai, esantį (duomenys neskelbtini) Ieškovė neteisingai teigė ieškinyje, kad tarp I. V. ir A. V. įpėdinių kilo ginčas dėl paveldimo turto dalių. Jie mano priešingai, kad dėl palikėjų I. V. ir A. V. turto dalių joks ginčas nekilo, nes jų iniciatyva buvo gautas I. V. vardu nuosavybės teisės liudijimas į jai priklausiusią pastatų dalį, šis dokumentas yra įregistruotas viešajame registre. Tačiau 0,3200 ha žemės sklypas po pastatais pagal įstatymą pripažįstamas jų tėvo ir senelio A. V. asmenine nuosavybe, todėl joks ginčas net negali kilti. Tai, kad sutuoktiniai A. V. ir I. V. valdė ir naudojo valstybei priklausantį žemės sklypą, nėra ginčo. Tačiau žemės sklypas iki 2008-12-29 buvo ne A. V. ir I. V. nuosavybė, o valstybės nuosavybė. Privati nuosavybės teisė atsirado 2008-12-29 priėmus Sprendimą ir A. V. atkūrus nuosavybės teises į 0,4200 ha žemės sklypą ekvivalentine natūra į 0,3200 ha žemės sklypą (namų valdą). Tokiu būdu, A. V. specialaus įstatymo pagrindu įgijimo nuosavybės teisę, todėl šis turtas yra asmeninė A. V. nuosavybė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė su sutuoktine I. V.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmai 2025 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės D. N. atsakovei V. V. 850 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų. Priteisė valstybei iš ieškovės D. N. 23,79 Eur pašto išlaidų.

5. Teismas nurodė, kad ieškovė prašė pripažinti, jog I. V. ir A. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) remiantis CK 3.88 str. nuostatomis, kur nurodyta, kad turtas, įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, nesant nuorodos, kad jis yra bendroji jungtinė nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Ieškovės vertinimu, minėtas nekilnojamasis turtas (žemės sklypas) I. V. ir A. V. buvo įgytas jiems gyvenant santuokoje bei vedant bendrą ūkį, šiame sklype gyvenamasis būstas ir kiti statiniai pastatyti jų bendromis lėšomis bei darbu. Abu sutuoktiniai pragyveno kartu daugiau nei (duomenys neskelbtini) metų santuokoje, dirbo, taip pat gyveno ūkiškai, užaugindavo galvijų pardavimui. Atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą bei faktines aplinkybes, žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teismas sutiko su atsakovų išdėstyta pozicija dėl žemės sklypo teisinio režimo ir nurodė, kad 2008-12-29 (duomenys neskelbtini) apskrities viršininkės sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teisė į 0,3200 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) A. V. vardu buvo atkurta pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas (2006-11-16 redakcija) į jo tėvo J. V. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą. Nuosavybės teisė į žemės savininko J. V. nuosavybės teise valdytą žemę buvo atkurta jo įpėdinio A. V. vardu, 2008-12-29 Sprendime nėra nurodyta, kad nuosavybės teisė į buvusio savininko J. V. žemės sklypą, susidedantį iš 0,3200 ha, atkuriama ir turtas perduodamas sutuoktinių A. V. ir I. V. bendrojon jungtinėn nuosavybėn. Teismas sprendė, kad Sprendimu atkurta nuosavybės teisė A. V. vardu į jo tėvo J. V. nuosavybės teisė valdytą žemės sklypą, yra asmeninė A. V. nuosavybė (CK 3.89 str.1 d. 2 p.). Žemės nuosavybės teisiniu režimu suinteresuotas asmuo I. V., manydama, kad žemės sklypas po pastatais turi priklausyti abiem sutuoktiniams ir nesutikdama, kad į šį žemės sklypą yra atkurtos nuosavybės teisės asmeniškai A. V., turėjo teisę ginčyti administracinį aktą įstatymo nustatyta tvarka per 30 dienų jį apskųsdama teismui, tačiau neginčijo.

6. Teismas pažymėjo, kad ieškovės argumentus dėl turto teisinės registracijos atmeta, nes turto registracija viešajame registre atlieka tik teisių išviešinimo, o ne teises nustatančią funkciją. Byloje nėra ginčo, kad sutuoktiniai A. V. ir I. V. valdė ir naudojo valstybei priklausantį žemės sklypą, tačiau žemės sklypas iki 2008-12-29 buvo ne A. V. ir I. V. nuosavybė, o valstybės nuosavybė. Privati nuosavybės teisė atsirado 2008-12-29 priėmus Sprendimą ir A. V. atkūrus nuosavybės teises į 0,4200 ha žemės sklypą ekvivalentine natūra į 0,3200 ha žemės sklypą (namų valdą), taigi A. V. specialaus įstatymo pagrindu įgijimo nuosavybės teisę.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

7. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti 2025 m. balandžio 22 d. Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmuose priimtą sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1497-607/2025, kuriuo ieškovės ieškinys dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe atmestas ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

7.1. Su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir vertinimu dėl žemės sklypo pripažinimo asmenine A. V. nuosavybe ieškovė nesutinka. Teismas priimtu sprendimu, bendrai sutuoktiniams Idai ir A. V. suteiktą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ant kurio santuokos metu jie pasistatė bendrus namus ir kitus statinius bei vedė bendrą ūkį ir valdė jį kaip savo daugiau nei 40 metų iki deklaratyvaus nuosavybės teisės įgijimo 2008-12-29 administraciniu aktu, pripažino vien tik sutuoktinio A. V. asmenine nuosavybe, nevertindamas situacijos esminių faktinių aplinkybių.

7.2. Teismas konstatavo, kad nuosavybės teisės atkūrimas įpėdiniams yra priskiriamas paveldėjimo teisiniams santykiams ir A. V. nuosavybės teisę įgijo CK 4.47 straipsnio 2 punkto pagrindu. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliantė nesutinka atsižvelgiant į esminius teisės taikymo bei teisės aiškinimo aspektus, kadangi nagrinėjamai bylai reikšmingu laikotarpiu, t. y. nuosavybės teisės į žemės sklypą atsiradimo momentu 2008-12-29, teisė į privačią žemės nuosavybę buvo įgyjama ir įstatymu nustatytais pagrindais. Įstatymuose nustatyti privačios žemės nuosavybės teisės įgijimo pagrindai - Piliečių nuosavybės teisių į žemę ir kitą nekilnojamąjį turtą atkūrimas; Valstybinės žemės skyrimas nuosavybėn neatlygintinai; Žemės įgijimas pagal LR Konstitucijos 47 straipsnį. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme ir Žemės reformos įstatyme numatyta, kad atkuriama piliečių nuosavybės teisė į žemę bei suteikiama žemė nuosavybėn neatlygintinai apskrities viršininko sprendimu. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, žemės sklypo įgijimas 2008-12-29 (duomenys neskelbtini) apskrities viršininkės sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) yra įgytas ne paveldėjimu, o įstatymo nustatytu pagrindu. Negali būti pagrista teismo išvada, kad žemės sklypas negali būti pripažintas bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe dėl žemės nuosavybės teisės įgijimo būdo.

7.3. Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą netyrė svarbių ir esminę reikšmę turinčių faktinių aplinkybių, ieškinyje ir teismo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų dėl faktinio turto teisinio režimo įgyto santuokos metu. Teismas formaliai, neįsigilindamas į situaciją ir ieškovės pateiktas faktinę situaciją atitinkančias aplinkybes, perrašydamas atsakovų poziciją atsiliepime nurodytais motyvais priėmė skundžiamą sprendimą. A. V. pagal paveldėtą turtinę teisę iš tėvo J. V., nuosavybės teisės atkurtos į keletą žemės sklypų dar iki 2008 metų, ir dėl to ieškovė neturėjo ir neturi jokių pretenzijų į šiuos nekilnojamojo turto objektus. Tačiau dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), susiklosčiusi visiškai kitokia faktinė situacija. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, o kitas sutuoktinis turi ją paneigti. Nagrinėjamu atveju ginčas dėl žemės sklypo turto teisinio rėžimo kilo tik po A. V. mirties tarp ieškovės ir jo paveldėtojų pagal testamentą. Šis žemės sklypas buvo suteiktas visiškai kitais pagrindais ir nuostatos pagal nuosavybės teisės atkūrimo Įstatymą buvo pritaikytos formaliai. A. V. niekada nelaikė savęs vieninteliu būtent namų valdos žemės sklypo savininku, jo valia nebuvo šį sklypą įgyti santuokos metu kaip asmeninį, nes visą šį procesą patikėjo tvarkyti būtent sutuoktinės dukrai, t. y. ieškovei. Visas žemės sklypo įteisinimo procesas pagal Apskrities Viršininkės sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo deklaratyvus ir formalus veiksmas, nepaneigiantis faktinio žemės sklypo teisinio režimo.

7.4. Atsakovai nutyli aplinkybes, kad žemės sklypo nuosavybės klausimu 2008 m. rūpinosi būtent ieškovė, kitoms dukroms, taip pat ir atsakovei V. V., tėvų valdomo valstybei priklausančio žemės sklypo nuosavybės teisės įgijimas jų tėvams nerūpėjo, o žemės sklypo nuosavybė, ant kurio pastatyti vieninteliai šeimos namai, buvo neabejotinai svarbus aspektas. Tarp sutuoktiniu niekada nebuvo ginčo nei dėl statinių, nei dėl to, kad žemės sklypas buvo suteiktas jiems kaip šeimai - bendrai. Ginčo žemės sklypas faktiškai niekada nepriklausė A. V. tėvui J. V., 1971-06-14 „Pirmūnų“ kolūkis patenkino pareiškimą ir skyrė 0,15 ha žemės sklypą namo statybai (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje (tuo metu registracijos adresų kaimuose nebuvo, einamuoju momentu esančio žemės sklypo adresas (duomenys neskelbtini)). Vėliau, „Artojo“ kolūkio 1982 m. (gegužės, birželio, liepos) 17 d. visuotinio narių susirinkimo metu nuspręsta leisti padidinti žemės sklypus kolūkiečiams ir V. šeimos sklypas padidintas iki 0,25 ha. Tai patvirtina prie apeliacinio skundo prideda Klaipėdos regioninio valstybės archyvo (duomenys neskelbtini) filialo pažyma. Vesdami bendrą ūkį I. V. ir A. V. skirtame žemės sklype kartu pasistatė bendram gyvenimui reikalingus pastatus.

7.5. Dar iki 2008 m. A. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės i keletą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, kadangi A. V. atkurti teises neužteko faktinės žemės (duomenys neskelbtini) kaime, nes buvo užimta ir valdoma kitų asmenų, tuo metu žemėtvarkos skyriuje (duomenys neskelbtini) seniūnijoje suformuota Išvada nepadengtai nuosavybei A. V. vardu. 2008 m. (duomenys neskelbtini) seniūnijos žemėtvarkos skyriaus specialistas informavo ieškovę dėl galimybės įgyti nuosavybes teises į šį sklypą padengiant A. V. vardu esančia Išvada dėl nepadengtos nuosavybės. Žemės sklypas teisiškai įregistruotas tik (duomenys neskelbtini), tikslas buvo šeimai priklausančio žemės sklypo nuosavybės teisės įgijimas iš valstybės, o ne asmeninių A. V. poreikių tenkinimas. A. V. nebuvo panaudojęs savo turtinės teisės pagal jo tėvui J. V. atkurtą nuosavybės teisę pilna apimti - toks nuosavybės teisės įgijimo būdas buvo pasirinktas šeimos sprendimu, tarp sutuoktinių ginčo dėl bendrai įgyto tik A. V. vardu žemės sklypo niekada nebuvo, jie bendrai kūrė, naudojosi ir valdė tiek šeimos namus, tiek žemės valdą, o dokumentų tvarkymu tarpusavio sutarimu rūpinosi ieškovė. Po 2008-12-29 sprendimo priėmimo faktinė šalių padėtis visiškai nepasikeitė, nes Ida ir A. V. ir iki šio sprendimo daugiau nei 30 metų naudojosi šiuo žemės sklypu, ant jo pastatė bendrus šeimos namus ir kitus statinius, jie ir toliau gyveno ir disponavo turtu bendrai. Atliekant teisinę nekilnojamojo daikto registraciją yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais. Žemės sklypas teisiškai įregistruotas tik po A. V. mirties ((duomenys neskelbtini)) ir patvirtina faktines aplinkybes, kad jis nesiekė išimtinai įteisinti žemės sklypo asmenine nuosavybe ir tik savo asmeniniams poreikiams, o ne šeimos.

7.6. Valstybės žemės išsipirkimas po pastatais ir galimybė įgyti nuosavybės teisę į tokio pobūdžio žemės sklypą buvo ir yra numatyta ir kitais įstatyme numatytais būdais - Lietuvos Respublikos Žemės reformos bei Žemės įstatymuose nustatyta tvarka. Tuometinėje Lietuvos Respublikos žemės įstatymo redakcijos (2007-07-19 - 2008-11-24) 10 straipsnio 5 dalyje buvo nustatytas Valstybinės žemės nuosavybės teisės perleidimas, kad Valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono. Valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris yra naudojamas ir būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, taip pat vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatomis. Nagrinėjamu atveju apeliantė svertinimu, teismo sprendimu pažeidžiamos ne tik materialinės teisės normos, bet ir susiklosto visiškai neteisinga ir neprotinga faktinė situacija, kai statinių teisėtas savininkas bendrosios dalinės nuosavybės teise, negali disponuoti atitinkama žemės sklypo dalimi, kaip posodybiniu žemės sklypu reikalingu pastatų eksploatacijai.

Atsiliepimas

8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai prašo apeliantės D. N. apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Priteisti iš apeliantės atsakovės naudai 500,00 Eur turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą. Prijungti prie bylos apeliantės ir atsakovų pateiktus papildomus įrodymus. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

8.1. Ginčo išsprendimui šioje byloje esminis yra klausimas - kokiu pagrindu buvo įgyta nuosavybės teisė į 0,3200 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantė byloje yra pateikusi rašytinius dokumentus, kad tėvui ir seneliui V. A. skirtas žemės sklypas 0,15 ha namo statybai (duomenys neskelbtini) rajono „(duomenys neskelbtini) gyvenvietėje“, o vėliau 1982 m. padidintas ik 0,25 ha tik naudojimui, o ne nuosavybėn. Tėvai ir seneliai A. ir I. V. 1971 metais pasistatė pastatus, jiems naudojimui suteiktame 0,15 ha žemės sklype. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo visi pastatai, net ir kiemo įrenginiai, buvo pastatyti 1971 metais. A. V. atkūrus nuosavybės teisę į žemės sklypą, jokie pastatai nebebuvo statomi, žemės sklypas nebuvo gerinamas, nes jame viskas buvo pastatyta ir pasodinta nuo 1971 metų ir nuo 1982 metų, kai sklypas buvo padidintas.

8.2. 1991-06-18 Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, įsigaliojusio 1991 m. rugpjūčio 1 d., 2 straipsnyje buvo nustatyta, kam atstatoma nuosavybės teisė. Šio įstatymo 2 straipsnį papildant 2 dalimi, buvo numatyta galimybė asmenims, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, šią teisę perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams. 1995-05-30 Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. 1-906 (įsigaliojo 1995-06-16) papildžius Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnį 2 ir 3 dalimi, pagal šias nuostatas, mirus žemės savininkui J. V., jo įpėdinis kuriam buvo leista atkurti nuosavybės teises į žemę, buvo tėvas ir senelis A. V.. Jis savalaikiai padavė prašymą, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į tėvui J. V. priklausiusią žemę, kurią buvęs žemės savininkas valdė nacionalizacijos dienai, tai yra, 1940-07-22 A. V. buvo turto savininko sūnus ir pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, laikomas įpėdiniu. Kadangi žemės savininkas J. V. buvo miręs, o pagal galiojančias teisės normas, prašymą atkurti nuosavybės teisę į tėvo valdytą žemę, padavė A. V., todėl administraciniu aktu jam buvo atkurta nuosavybės teisė.

8.3. Apeliantė, siekdama palankaus rezultato, taiko dvigubus standartus. Nors A. V. atkurta nuosavybės teisė į kitus žemės sklypus lygiai tokiu pačiu pagrindu, kaip ir 2008-12-19 Apskrities viršininko sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) į 0,3200 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), apeliantė neginčija minėto nekilnojamojo turto teisinio režimo ir pripažįsta, kad A. V. atkūrus nuosavybės teisę į jo tėvo valdytą žemę, kito turto teisinis režimas yra asmeninė A. V. nuosavybė. Lietuvos Respublikos CK 4.47 straipsnio 1 dalis numatė nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, taigi, nuosavybės teisę A. V. įgijo pagal CK 47 straipsnio 12 punktą, tai yra, kitais įstatymo nustatytais pagrindais.

Šalies argumentai

8.4. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad I. V. ir A. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), remiantis CK 3.88 str. nuostatomis. Nepriklausomai nuo to, kad 1971 metais buvo suteiktas žemės sklypas naudojimui ir jame tais pačiais metais buvo pastatyti pastatai, jis netapo I. V. ir A. V. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Nuosavybės įgijimo pagrindas yra 2008-12-19 Apskrities viršininko sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra galiojantis ir negali būti keičiamas turto teisinis režimas.

8.5. Kadangi palikėjos I. V. vardu nėra registruotas žemės sklypas ir jos įpėdiniai žemės po pastatais neturi galimybės paveldėti, pastatai gali būti naudojami nustačius servitutą arba kitais įstatymo nustatytais alternatyviais būdais. Apeliantė klaidina, jog A. V. nesirūpino nuosavybės teisės atkūrimu, kadangi A. V. nebuvo suteikęs ieškovei jokių teisių tvarkyti pastarojo dokumentus. 2008-12-19 Apskrities viršininko sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) viešajame registre (duomenys neskelbtini) įregistravo atsakovai. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad nuosavybės teisė atkurta į J. V. nekilnojamąjį turtą, kokiu nors teisiniu pagrindu būtų perėjusi I. V. nuosavybėn. Apeliantė neprašo pakeisti nekilnojamojo turto teisinio režimo, bet prašo nustatyti, kad žemės sklypas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

9. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

10. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės reikalavimas dėl nekilnojamojo turto - žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme

11. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti, ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Taigi nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą.

12. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu, o atsakovai kartu su atsiliepimu pateikė naujus įrodymus – Klaipėdos regioninio valstybės archyvo (duomenys neskelbtini) filialo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2025-06-09 Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašus su istorija.

13. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija remdamasi tuo, kad pateikti nauji įrodymai yra susiję su pirmosios instancijos teisme iki skundžiamo sprendimo priėmimo egzistavusiomis bei šalių įrodinėtomis aplinkybėmis sprendžia, kad šie nauji įrodymai turės reikšmės sprendžiant šalių ginčą.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

14. Byloje pirmosios instancijos teismo pagrįstai nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) susituokė A. V. (gim. (duomenys neskelbtini)), su I. V. (gim. (duomenys neskelbtini)), santuokos sudarymo įrašas Nr. duomenys neskelbtini. Ieškovė D. N. (V.) (gim. (duomenys neskelbtini)), tuo metu buvo trejų metų amžiaus. A. V. ir I. V. santuokoje gimė dar du vaikai - V. V., gim. (duomenys neskelbtini) ir S. V. Atsakovas A. V. yra A. V. ir I. V. anūkas (dukters S. V. sūnus).

15. Nuo (duomenys neskelbtini) I. V. ir A. V. kartu gyveno (duomenys neskelbtini) kaime (duomenys neskelbtini) rajone, dirbo tuometiniame kolūkyje. Iš šalių pateiktų įrodymų matyti, kad A. V. 1971 m. skirtas žemės sklypas 0,15 ha namo statybai (duomenys neskelbtini) rajono „(duomenys neskelbtini) gyvenvietėje“, o vėliau 1982 m. žemės sklypas padidintas ik 0,25 ha ir suteiktas naudojimuisi. 1970-1971 metais sutuoktiniai pasistatė gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) Pastatus pasistatė jiems naudojimui suteiktame 0,15 ha žemės sklype, valstybei priklausiusioje žemėje. Pastatai 2003-02-25 Apylinkės (seniūnijos) pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2006-01-31 Senų statinių patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu buvo įteisinti ir nuo 2006-03-14 įregistruoti viešajame registre A. V. vardu.

16. 2008-12-29 (duomenys neskelbtini) apskrities viršininkės sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), A. V. buvo atkurta nuosavybės teisė į atitinkamus žemės sklypus, pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 (įsigaliojusio 1997 m. liepos 9 d.), 2 straipsnio 1 dalies nuostatą, kaip mirusio žemės savininko J. V. sūnui.

17. Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu, A. V. prašymu ne natūra, bet 2008-12-29 priėmus Sprendimą ir A. V. atkūrus nuosavybės teises į 0,4200 ha žemės sklypą ekvivalentine natūra į 0,3200 ha žemės sklypą (namų valdą), ir perdavė neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui (namų valdai) 0,32 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) apskrityje, kurios vertė 1620 litai.

18. Byloje nustatyta, kad I. V. (mirusi (duomenys neskelbtini)) 2006-01-13 testamentu visą jai mirties dieną priklausiusį turtą paliko ieškovei. 2020-05-19 testamentu A. V. (miręs (duomenys neskelbtini)) visą jam priklausiusį turtą po savo mirties paliko atsakovams. Nuosavybės teisės liudijimu, išduotu 2024-12-10 nustatyta, kad palikėjai I. V. priklauso nuosavybės teise 1/2 dalis bendro turto, įgyto santuokoje su jį pergyvenusius sutuoktiniu A. V.. Bendrąjį jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, kurio nurodytos dalies nuosavybės teisė tvirtinama mirusiajam sutuoktiniui, kurio vardas ir pavardė yra I. V., sudaro 1/2 pastatų, esančių (duomenys neskelbtini)

19. Iš 2024-12-19 VĮ Registrų centro duomenų išrašo nustatyta, kad 1/2 pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso I. V. pagal 2024-12-10 Nuosavybės teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalis pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso A. V. pagal 2003-02-25 Apylinkės (seniūnijos) pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2006-01-31 Senų statinių patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini). Iš VĮ Registrų centro duomenų išrašo nustatyta, kad žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), plotas 0,3200 ha, savininkas (asmeninės nuosavybės teise) yra A. V. (2008-12-29 apskrities viršininko sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini)).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

20. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir priėmė neteisėtą sprendimą. I. V. ir A. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), minėtas nekilnojamasis turtas I. V. ir A. V. buvo įgytas jiems gyvenant santuokoje bei vedant bendrą ūkį, šiame sklype gyvenamasis būstas ir kiti statiniai pastatyti jų bendromis lėšomis bei darbu. Atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą bei faktines aplinkybes, žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ieškovė cituoja kasacinis teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad tarp sutuoktinių kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris laiko, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, tam pateikdamas rašytinius įrodymus, o įstatymui leidžiant - įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba pagrįsti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).

21. Atsakovai teigia, kad Sprendimu atkurta nuosavybės teisė A. V. vardu į jo tėvo J. V. nuosavybės teisė valdytą žemės sklypą, yra asmeninė A. V. nuosavybė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė.

22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017 28 punktą; kt.).

23. Teisėjų kolegija atmesdama apeliantės argumentus pažymi, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis teisinis procesas, kurio tikslas – nors iš dalies panaikinti neteisėto nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009). Siekiant grąžinti neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą turtą įstatymų leidėjas nustatė sąlygas ir tvarką, kuriomis remiantis nuosavybės teisių atkūrimo procesas turi būti vykdomas. Nuosavybės teisių atkūrimo proceso vykdymą bei tvarką reglamentuoja viešosios teisės normos, o atitinkama valstybės, savivaldybių ir jų institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra veikla viešojo administravimo srityje, kuri yra vykdoma laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 29 d. nutartis Civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021).

24. 1991-06-18 Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, įsigaliojusio 1991-08-01, 2 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Šio įstatymo 2 straipsnį papildant 2 dalimi, buvo numatyta galimybė asmenims, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, šią teisę perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams. 1995-05-30 Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. 1-906 (įsigaliojo 1995 m. birželio 16 d.) papildžius Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnį 2 ir 3 dalimi, buvo numatyti žemės savininko įpėdiniai, kuriems buvo leista atkurti nuosavybės teises į žemę.

25. Apeliantė nurodo, kad I. V. ir A. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Priešingai nei teigia apeliantė, byloje nustatyta, kad A. V. 1971 m. buvo skirtas valstybinis žemės sklypas 0,15 ha namo statybai (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, o vėliau 1982 m. žemės sklypas padidintas iki 0,25 ha ir suteiktas naudojimuisi. Sutiktina su atsakovų argumentais, kad remiantis CK 3.88 str. nuostatomis, turtas įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, nesant nuorodos, kad jis yra bendroji jungtinė nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Apeliantės argumentai, kad vien tai, jog minėtas žemės sklypas buvo suteiktas naudotis, o vėliau įgytas vieno iš sutuoktinių nuosavybės teise gyvenant santuokoje bei vedant bendrą ūkį, todėl tuo pagrindu pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, yra nepagrįsti. Byloje būtina atsižvelgti į tai, jog išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas ne pagal civilinio kodekso, bet pagal specialiuosiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas taisykles. Kaip nustatyta byloje, asmeninės A. V. nuosavybės teisės įgijimo pagrindas buvo Apskrities viršininko sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), priimtas 2008-12-19, kuris yra galiojantis ir nebuvo ginčijamas.

26. Apeliantė nurodo, jog tuo metu (2008 metais), valstybinės žemės išsipirkimas po pastatais ir galimybė įgyti nuosavybės teisę į tokio pobūdžio žemės sklypą buvo ir kitais įstatyme numatytais būdais - Lietuvos Respublikos Žemės reformos bei Žemės įstatymuose nustatyta tvarka. Tuometinėje Lietuvos Respublikos žemės įstatymo redakcijos (2007-07-19 - 2008-11-24) 10 straipsnio 5 dalyje buvo nustatytas Valstybinės žemės nuosavybės teisės perleidimas, kad Valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono. Valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris yra naudojamas ir būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti.

27. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad valstybinės žemės po pastatais išpirkimas buvo galimas, žemės naudotojai Lietuvos Respublikos Žemės reformos, Žemės įstatymo nustatyta tvarka galėjo pasinaudoti šia teise, tačiau faktinės aplinkybės įrodo, kad I. V. nerealizavo tokios galimybės. Byloje ieškovė neįrodė, kas trukdė I. V. įgyti namų valdos žemės nuosavybę kitais nuosavybės teisės įgijimo būdais bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atkreiptinas dėmesį ir į tai, kad byloje nėra įrodyta, jog A. V. po ginčo žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimo pagal Lietuvos Respublikos „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Įstatymą, būtų siekęs dovanoti ar kitaip perleisti ginčo žemės sklypo dalį sutuoktinei.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad rungimosi proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą; CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 59 punktas). Našta įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą, tenka ne teismui, o šaliai, turinčiai įrodinėjimo naštą. Tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš faktinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 26, 27 punktai).

29. Apeliantė teigia, kad teismo sprendimu pažeidžiamos ne tik materialinės teisės normos, bet ir susiklosto visiškai neteisinga ir neprotinga faktinė situacija, kai statinių teisėtas savininkas bendrosios dalinės nuosavybės teise, negali disponuoti atitinkama žemės sklypo dalimi, kaip posodybiniu žemės sklypu, reikalingu pastatų eksploatacijai. Atsakovai atsiliepime pagrįstai nurodo, kad nors palikėjos I. V. vardu nėra registruotas žemės sklypas ir jos įpėdiniai žemės po pastatais neturi galimybės paveldėti, tačiau pastatai gali būti naudojami nustačius servitutą arba kitais įstatymo nustatytais alternatyviais būdais.

30. Teisėjų kolegija atmesdama apeliantės argumentus atkreipia dėmesį, kad teisinių išeičių paieška nėra teismo pareiga, tačiau ginčo aspektu pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 4.40 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtina klasikinė superficies solo cedit (kas yra sklypo viršuje, jam ir priklauso) taisyklė, reiškianti, kad viskas, kas susijungia su žemės sklypo paviršiumi, priklauso nuosavybės teise žemės sklypo savininkui, bet ne atvirkščiai. CK 4.40 straipsnio 1 dalis įtvirtina susijungimą kaip nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindą, tačiau šios normos taikymo sritis apribota susijungimo su žemės sklypu atvejais. Ši norma yra dispozityvi ir šalių susitarimas gali nustatyti kitokias susijungimo pasekmes (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266-378/2019).

31. Apeliantė prašydama pripažinti, kad ginčo žemės sklypas įgytas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kaip teisingai nurodo atsakovai, neprašo pakeisti nekilnojamojo turto teisinio režimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju aktuali kasacinio teismo praktika, kurioje nurodoma, kad sprendžiant CK 3.90 straipsnio pagrindu turto, kuris yra asmeninė sutuoktinių nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, klausimą, įrodinėjimo našta tenka tam sutuoktiniui, kuris siekia, kad kito sutuoktinio asmeninė nuosavybė būtų pripažinta bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Turtą, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, būtų galima pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti įstatyme įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų visumą. Tai, ar asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės, yra vertinamasis kriterijus, kuris įstatyme detaliau neapibūdinamas. Šioje byloje sistemiškai taikant civilinio kodekso nuostatas pažymėtina, kad nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimas įpėdiniams, teisių ir pareigų įgijimas Įstatymo nustatytais pagrindais, sutuoktinių turto teisiniuose santykiuose reglamentuojamam turto teisiniam režimui turi būti įrodinėjamas pagal CK 3.90 straipsnio nuostatas. Taigi, ginčo žemės sklypo, kuris yra asmeninė A. V., o ne bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, teisinio režimo pakeitimo faktinio bei teisinio pagrindo ieškovė byloje neįrodinėjo.

32. Kaip minėta, įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas ne tik rungimosi, bet ir dispozityvumo principu, kuris civiliniame procese reiškia, kad kaip ir kokias savo teises ginti renkasi pačios šalys. Šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti.

33. Teisėjų kolegija netenkindama apeliantės skundo pažymi ir tai, kad nuoseklioje teismų praktikoje yra nurodyta, jog asmenys, kurie nebuvo mirusio žemės savininko sutuoktiniai ar vaikai, neturi teisės pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Daroma išvada, kad ieškovės motina I. V. negalėjo būti pretendente pagal Lietuvos Respublikos „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įstatymą, ir jokių teisių (Įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi) I. V. nebuvo įgijusi (teisių perleidimo sandorio nėra). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad iki 2008-12-29 ginčo sklypas buvo valdomas kaip valstybei priklausantis žemės sklypas, o atkūrus nuosavybes teises į ginčo sklypą A. V., jis įgijo asmeninę nuosavybės teisę specialaus įstatymo pagrindu. Nagrinėjamoje byloje ieškinio faktiniu ir teisiniu pagrindu ieškovė nepagrįstai įrodinėjo, jog nuosavybės teisė į ginčo sklypą atkurta bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Akivaizdu, kad konkrečiu atveju nuosavybės įgijimo forma pagal turto prigimtį yra asmeninė, pagal Įstatymą nuosavybės teisės atkuriamos tik konkrečiam asmenų ratui, todėl teismui nebuvo teisinio pagrindo modifikuoti asmeninę žemės sklypo nuosavybę į bendrąją jungtinę nuosavybę.

34. Pripažintina, kad teismas pagrįstai sprendė, jog pagal galiojusio CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir 2008-12-29 Sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisė į buvusio savininko J. V. žemės sklypą, susidedantį iš 0,3200 ha, atkurta A. V. asmeninės nuosavybės teise ir šis ginčo turtas yra asmeninė A. V. nuosavybė. Atsižvelgiant į aptartus įrodymus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė visa apimtimi.

35. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, (duomenys neskelbtini) straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai analizavo byloje esančią medžiagą ir vertino visus esančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai teismo nebuvo įvertinti. Teismo sprendimas yra motyvuotas ir priimtas išanalizavus bylos medžiagą ir grindžiamas byloje esančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje aptartus įrodymus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį.

Dėl bylos procesinės baigties

36. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015-03-20, toliau - Rekomendacijos).

39. Nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo parengimą atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Atsakovė V. V. pateikė teismui įrodymus apie patirtas 500,00 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (2025-06-09 grynųjų pinigų priėmimo kvitą Nr. 25-07-01).

40. Atsižvelgiant į Rekomendacijose numatytus kriterijus, procesinių dokumentų turinį, byloje keliamus klausimus, galimas advokato laiko sąnaudas, į tai, kad išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatytus dydžius, atsakovei iš ieškovės priteistina 500,00 Eur išlaidų advokato teisinei.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 98 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės D. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Rasa BartašienėBirutė SimonaitienėAleksandras Rusakas