Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Alonos Romanovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. U. apeliacinį skundą ir atsakovės D. M. prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį atsakovėms L. U. ir D. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms L. U. ir D. M. dėl skolos priteisimo, juo teismo prašė priteisti ieškovui solidariai iš atsakovių 771,71 Eur skolos. Ieškovas nurodė, kad 1999-06-10 buvo įregistruota V. M. įmonė, kuri nesilaikė teisės aktuose nustatytų reikalavimų, t. y. laiku nemokėjo valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, 2016-06-20 duomenimis, buvo skolinga 771,71 Eur. Ieškovas paaiškino, kad dėl laiku nesumokėtų įmokų V. M. įmonei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius siuntė raginimus, kredito įstaigoms buvo pateikti debeto mokėjimo nurodymai dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka. Gyventojų registro duomenimis, V. M. įmonės savininkas V. M. (duomenys neskelbtini) mirė. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius 2014-12-01 raštu Nr. (8.1)SI-66068 „Dėl informacijos suteikimo“ kreipėsi į VĮ Centrinę hipotekos įstaigą dėl informacijos apie tai, ar buvo priimtas V. M. palikimas. VĮ Centrinė hipotekos įstaiga pateikė ieškovui Testamentų registro išrašą, kuris patvirtina, jog V. M. palikimą priėmė atsakovės D. M. ir L. U.. Ieškovo teigimu, atsakovės, kaip mirusiojo V. M. įpėdinės, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.52 straipsnio 1 dalies pagrindu privalo solidariai sumokėti V. M. įmonės skolą. Ieškovas paaiškino, kad 2016-01-11 atsakovėms buvo išsiųsti raginimai dėl skolos sumokėjimo, tačiau V. M. įmonės 771,71 Eur skola ieškovui iki šiol nėra sumokėta, todėl ši skolos suma priteistina ieškovui solidariai iš atsakovių.Atsakovė L. U. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, jame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, ir prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad V. M. niekada realios individualios veiklos nevykdė, įmonė buvo įregistruota tik formaliai, siekiant gauti kreditą veiklai vykdyti. Atsakovės teigimu, V. M. niekada neveikė individualios įmonės vardu, nesudarė jokių sandorių, įmonė neturėjo jokio turto, nebuvo tvarkoma jokia individualios įmonės buhalterija. Be to, V. M. 2008 metais ištiko hemoraginis galvos smegenų infarktas, dėl kurio liko iš dalies paralyžiuota pusė kūno, sutriko mąstymas ir kalba, jis tapo visiškai dezorientuotas laike ir vietoje, tėvo psichinė būsena ribojo jo gebėjimą išreikšti savo valią, visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Dėl šios priežasties Palangos miesto apylinkės teismo 2013-08-28 sprendimu V. M. buvo pripažintas neveiksniu. Atsakovės nuomone, ieškovo veiksmai, t. y. tariamos skolos už laikotarpį po V. M. smegenų infarkto skaičiavimas, yra ne tik protingai nepagrįsti, bet ir neatitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų. Be to, ieškovas praleido CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą pretenzijoms dėl mirusiojo skolų pareikšti, o įstatymo numatyta išimtis, t. y. trejų metų naikinamasis terminas, šiuo atveju netaikytina, nes CK 5.63 straipsnio 3 dalyje numatyto teisinio reglamentavimo taikymas yra susijęs tik su įmonės kreditoriais, kurie su įmone turi verslo santykių ir negali operatyviai sužinoti apie įmonės savininko mirtį. Nagrinėjamu atveju ši įstatymo nuostata netaikytina ieškovui, nes jis V. M. mokėjo invalidumo pašalpą, išmokėjo laidojimo pašalpą ir iškart sužinojo apie atsakovės tėvo mirtį, todėl turėjo visas galimybes per įstatymo nustatytą terminą pareikšti reikalavimus jo įpėdiniams. Pažymėjo, kad atsakovės jokios įmonės nepaveldėjo, nes tokios įmonės realiai niekada nebuvo, paveldėjimo teisės liudijimai dėl įmonės atsakovėms nebuvo išduoti. Atsakovė D. M. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, jame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, ir prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad ieškovas praleido įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą reikalavimui pareikšti, nors apie V. M. mirtį ieškovas turėjo ir privalėjo žinoti, nes V. M. buvo mokamos įvairios išmokos, iš jų išskaičiuojama skola, kurios dalies priteisimo yra reikalaujama byloje pareikštu ieškiniu. Atsakovė taip pat nurodė, kad jos tėvas niekada jokios realios individualios veiklos nevykdė, įmonę įregistravo tik formaliai ir nė viena iš atsakovių įmonės nepaveldėjo, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Palangos miesto apylinkės teismas 2017-06-19 sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui solidariai iš atsakovių L. U. ir D. M. 771,71 Eur skolos, taip pat priteisė valstybei iš atsakovių po 11,50 Eur žyminio mokesčio ir po 5,93 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.Teismas nustatė, kad 1999-06-10 buvo įregistruota V. M. įmonė. Teismas taip pat nustatė, kad V. M. įmonė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2016-06-20 buvo skolinga 771,71 Eur, iš jų 264,70 Eur savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo įmokų už laikotarpį nuo 2010-02-28 iki 2010-06-30, 250,23 Eur savarankiškai dirbančio asmens privalomojo sveikatos draudimo įmokų už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-12-31, 247,56 Eur delspinigių už pavėluotą savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo įmokų pervedimą už laikotarpį nuo 2001-03-18 iki 2008-10-15, 9,22 Eur delspinigių už pavėluotą savarankiškai dirbančio asmens privalomojo sveikatos draudimo įmokų pervedimą už laikotarpį nuo 2010-08-02 iki 2011-06-30. Byloje nustatyta, kad V. M. įmonės savininkas V. M. (duomenys neskelbtini) mirė, jo palikimą priėmė atsakovės D. M. ir L. U..Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovo pareikštas reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su individualios įmonės veikla, todėl konstatavo, jog šiuo atveju netaikytina CK 5.63 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti kreditorių pareigą pareikšti reikalavimą įpėdiniams per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Teismas sprendė, kad atsakovėms paveldėjus V. M. įmonę, joms perėjo ir su šios įmonės veikla susiję skoliniai įsipareigojimai.Įvertinęs ginčui aktualias Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas teismas padarė išvadą, kad V. M. įmonė už laikotarpį nuo 2010-02-28 iki 2010-06-30 privalėjo sumokėti ieškovui 264,70 Eur savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo įmokų. Įvertinęs tai, kad V. M. įmonė Valstybinėje mokesčių inspekcijoje nedeklaravo apmokestinamųjų pajamų už 2011–2014 metus, teismas sprendė, jog V. M. įmonė laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2014-06-16 prievolės mokėti savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo įmokų neturėjo. Teismas taip pat nustatė, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalies nuostatas V. M. įmonė už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-12-31 privalėjo sumokėti 250,23 Eur savarankiškai dirbančio asmens privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Kadangi V. M. įmonės savininkas V. M. nuo 2011-01-01 iki 2014-06-16 privalomuoju sveikatos draudimu buvo draudžiamas valstybės lėšomis pagal Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalį, V. M. įmonė šiuo laikotarpiu savarankiškai dirbančio asmens privalomojo sveikatos draudimo įmokų galėjo nemokėti. Be to, V. M. įmonei teisės aktų nustatytais terminais nesumokėjus valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, už pavėluotą valstybinio socialinio draudimo įmokų pervedimą įmonei atsirado pareiga sumokėti 247,56 Eur delspinigių, o už pavėluotą privalomojo sveikatos draudimo įmokų pervedimą – 9,22 Eur delspinigių.Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog V. M. skolos susidarymo laikotarpiu sirgo bei realiai veiklos nevykdė, nesudaro pagrindo neskaičiuoti valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, nes Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyta pareiga mokėti įmonei įmokas atsiranda nuo jos įregistravimo, o nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, dėl kurių skolos susidarymo laikotarpiu būtų pagrindas neskaičiuoti minėtų įmokų. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nei V. M., nei atsakovės nesikreipė į ieškovą dėl atleidimo nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo.Teismas sprendime nurodė, kad nors 2015-05-21 atsakovėms išduotame paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime V. M. įmonė, kaip paveldimo turto vienetas, neįrašyta, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo atsakovėms, kaip V. M. įpėdinėms, išvengti pareigos atsakyti už palikėjo įmonės skolas. Teismas sprendė, kad byloje pareikštas ieškovo reikalavimas yra pagrįstas, todėl ieškinys tenkintinas.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

Apeliaciniu skundu atsakovė L. U. prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2017-06-19 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias terminus, per kuriuos kreditorius turi teisę pareikšti reikalavimą palikimą priėmusiems įpėdiniams. Apeliantės teigimu, šio ginčo atveju netaikytina CK 5.63 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis, pagal kurią šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta palikėjo kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka netaikoma reikalavimams, pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, taip pat reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios (personalinės) įmonės ar ūkininko ūkio veikla. Apeliantės nuomone, ieškovui iš karto tapo žinoma apie V. M. mirtį, todėl ieškovo reikalavimui mirusiojo įpėdinėms pareikšti turėjo būti taikomas trijų mėnesių terminas, kurį ieškovas praleido.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apie ieškovo reikalavimus atsakovėms buvo žinoma dar iki palikimo priėmimo. Apeliantė teigė, kad apie skolą atsakovės sužinojo tik praėjus metams po tėvo mirties, o priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nebuvo pateikta. CK 5.63 straipsnio nuostatos yra taikomos tik kreditorių reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios įmonės veikla. Šiuo atveju teismas neįvertino atsakovių nurodytų argumentų, kad V. M. įmonė niekada veiklos nevykdė, nesudarė jokių sandorių, neturėjo jokio turto, nebuvo tvarkoma jokia individualios įmonės buhalterija. Be to, vykdyti veiklos atsakovių tėvas negalėjo ir dėl sveikatos būklės.V. M. įmonė veiklos nevykdė ir jokio turto neturėjo, todėl faktiškai ši įmonė yra tik įrašas viešame registre ir apskritai negalėjo būti laikoma paveldėjimo objektu, tačiau šiuo aspektu teismas atsakovių argumentų neanalizavo. Teismas nepagrįstai ieškovo reikalaujamą skolą priteisė solidariai iš atsakovių, nors individualią įmonę, kaip turtinį kompleksą, gali paveldėti tik vienas iš įpėdinių. Atsakovė D. M. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 309 straipsnio nustatyta tvarka pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, Palangos miesto apylinkės teismo 2017-06-19 sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas nurodė, kad V. M. įmonė nesilaikė teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir laiku nemokėjo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų, todėl susidarė ieškinyje nurodyto dydžio įsiskolinimas. Kadangi įmonės savininkas V. M. mirė, o jo palikimą priėmė atsakovės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai CK 5.52 straipsnio 1 dalies pagrindu V. M. įmonės skolą priteisė solidariai iš atsakovių. Ieškovo teigimu, CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas reikalavimui pareikšti šiuo atveju netaikytinas, nes ieškovo reikalavimas buvo susijęs su paveldimos individualios įmonės veikla (CK 5.63 straipsnio 3 dalis). Ieškovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovėms apie skolą turėjo ir galėjo būti žinoma dar iki palikimo priėmimo, nes ieškovas jų tėvui mokėjo išmokas bei atlikdavo atitinkamo dydžio išskaitas iš šių išmokų. Ieškovo nuomone, ta aplinkybė, jog įmonė veiklos nevykdė ir turto neturėjo, neturi jokios įtakos paveldėjimo teisiniams santykiams ir nereiškia, jog įmonė nėra paveldėjimo objektas, nešalina atsakovių pareigos atsakyti už palikėjo įmonės skolas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 1999-06-10 buvo įregistruota V. M. įmonė, jos savininkas buvo V. M.. Bylos duomenys patvirtina, kad V. M. įmonė netinkamai vykdė pareigą teisės aktuose nustatyta tvarka mokėti valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Byloje nustatyta, kad 2016-06-20 V. M. įmonė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo skolinga iš viso 771,71 Eur, iš jų 264,70 Eur savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo įmokų už laikotarpį nuo 2010-02-28 iki 2010-06-30, 250,23 Eur savarankiškai dirbančio asmens privalomojo sveikatos draudimo įmokų už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-12-31, 247,56 Eur delspinigių už pavėluotą savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo įmokų pervedimą už laikotarpį nuo 2001-03-18 iki 2008-10-15, 9,22 Eur delspinigių už pavėluotą savarankiškai dirbančio asmens privalomojo sveikatos draudimo įmokų pervedimą už laikotarpį nuo 2010-08-02 iki 2011-06-30. Byloje taip pat nustatyta, kad V. M. įmonės savininkas V. M. (duomenys neskelbtini) mirė, jo palikimą priėmė atsakovės D. M. ir L. U.. Atsakovės byloje neginčija Valstybinio socialinio draudimo įstatymo, Sveikatos draudimo įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka ieškinyje nurodytais laikotarpiais V. M. įmonei apskaičiuotos skolos dydžio, tačiau neigia savo pareigą sumokėti V. M. įmonės skolą. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias terminus, per kuriuos kreditorius turi teisę pareikšti reikalavimą palikimą priėmusiems įpėdiniams. Apeliantės teigimu, šio ginčo atveju netaikytina CK 5.63 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis, pagal kurią šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta palikėjo kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka netaikoma reikalavimams, pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, taip pat reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios (personalinės) įmonės ar ūkininko ūkio veikla. Apeliantės nuomone, ieškovui iš karto tapo žinoma apie V. M. mirtį, todėl ieškovo reikalavimui mirusiojo įpėdinėms pareikšti turėjo būti taikomas trijų mėnesių terminas, kurį ieškovas praleido. Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais neturi pagrindo sutikti.Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad V. M. įmonės savininkas V. M. mirė (duomenys neskelbtini). Ieškovo 2016-01-11 pranešimas „Dėl skolos sumokėjimo“ Nr. (8.1)S1-1661 abiem atsakovėms išsiųstas 2016-01-12. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovei L. U. siųstas pranešimas įteiktas 2016-01-15. Duomenų apie minėto pranešimo įteikimo atsakovei D. M. datą byloje nėra, tačiau atsakovės byloje neginčijo aplinkybės, jog šis pranešimas joms buvo įteiktas tinkamai. Taigi ieškovo reikalavimas dėl skolos sumokėjimo mirusiojo V. M. palikimą priėmusioms įpėdinėms buvo pareikštas praėjus pusantrų metų nuo palikimo atsiradimo dienos.Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorius, siekiantis, jog palikėjo prievolę (skolą) perimtų skolininko įpėdinis, turi apie tai pareikšti CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2011 ir kt.). CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą (CK 5.63 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad CK 5.63 straipsnio 3 dalyje yra nurodyti atvejai, kuriems esant CK 5.63 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatyta kreditorių reikalavimo pareiškimo palikimą priėmusiems įpėdiniams tvarka netaikoma. CK 5.63 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta palikėjo kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka netaikoma reikalavimams, pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, taip pat reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios (personalinės) įmonės ar ūkininko ūkio veikla. Reikalavimai, susiję su paveldimos įmonės ar ūkio veikla, pereina įpėdiniams ir realizuojami pagal palikėjo sudarytus sandorius, išskyrus tuos atvejus, kai paveldima įmonė, kuriai pradedamas bankroto procesas, ar ūkis yra nemokus. Taigi CK 5.63 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimtys yra siejamos su kreditoriaus reikalavimo teisine prigimtimi – kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka netaikoma reikalavimams, pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, taip pat reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios įmonės ar ūkininko ūkio veikla. Nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimo dėl 771,71 Eur skolos sumokėjimo atsiradimo teisinis pagrindas yra atitinkamos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo bei Sveikatos draudimo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu ieškovas apskaičiavo ieškinyje nurodytais laikotarpiais V. M. įmonės mokėtinas valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokas ir jų delspinigius. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų kylančių individualios įmonės mokestinių įsipareigojimų valstybei vykdymas yra neatsiejamai susijęs su individualios įmonės veikla, todėl dėl netinkamų šios rūšies įsipareigojimų vykdymo kilę reikalavimai CK 5.63 straipsnio 3 dalies prasme kvalifikuotini kaip reikalavimai, susiję su paveldimos individualios (personalinės) įmonės veikla, o jų pareiškimui CK 5.63 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatyta kreditorių reikalavimo pareiškimo tvarka netaikoma. Kolegija pažymi ir tai, kad CK 5.63 straipsnio 3 dalyje numatytoms išimtims taikyti nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, nuo kada kreditorius, kurio reikalavimas yra susijęs su paveldimos individualios įmonės veikla, faktiškai sužinojo ar turėjo sužinoti apie individualios įmonės savininko mirtį. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovui iš karto tapo žinoma apie V. M. mirtį, todėl ieškovo reikalavimui mirusiojo įpėdinėms pareikšti turėjo būti taikomas CK 5.63 straipsnio 1 dalyje numatytas trijų mėnesių terminas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011 ir kt.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad CK 5.63 straipsnio 3 dalyje numatytos išimtys įstatyme ir teismų praktikoje numatytos tiems atvejams, kai kreditoriaus reikalavimas jau ir taip yra neabejotinai išviešintas ir todėl palikimą priimančiam asmeniui gali ir turi būti žinomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-545-236/2015). Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad atsakovėms dar iki palikimo atsiradimo buvo žinoma apie ieškovo daromas išskaitas skolai padengti iš mirusiajam V. M. mokėtų socialinių išmokų, todėl priimdamos palikimą, kurio dalį sudaro ir V. M. įmonė, atsakovės turėjo ir galėjo žinoti apie ieškovo reikalavimą ir galėjo apsispręsti tiek dėl palikimo priėmimo, tiek dėl palikimo priėmimo būdo. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, taip pat tai, jog ieškovo reikalavimas pareikštas nepraleidus CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatyto naikinamojo trejų metų termino, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad CK 5.63 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatyta kreditorių reikalavimo pareiškimo tvarka ieškovui šiuo atveju nebuvo taikoma, todėl ieškovas neprarado teisės reikalauti skolos grąžinimo iš mirusiojo V. M. įpėdinių.Apeliantė skunde taip pat nurodė, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog apie ieškovo reikalavimus atsakovėms buvo žinoma dar iki palikimo priėmimo. Apeliantė teigė, kad apie skolą atsakovės sužinojo tik praėjus metams po tėvo mirties, o priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nebuvo pateikta. Su šiais skundo argumentais taip pat nėra pagrindo sutikti. Iš byloje esančios šalių susirašinėjimo medžiagos matyti, kad atsakydama į ieškovo 2016-01-11 reikalavimą dėl skolos sumokėjimo, atsakovė L. U. nurodė, kad, jos žiniomis, įsiskolinimas ieškovui buvo išskaičiuojamas iš V. M. netekto darbingumo pensijos (t. 1, b. l. 15). Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2013-08-28 sprendimu V. M. buvo pripažintas neveiksniu, Palangos miesto apylinkės teismo 2013-10-02 nutartimi jo globėja ir turto administratore paskirta atsakovė L. U.. Taigi akivaizdu, kad būdama neveiksnaus asmens globėja ir jo turto administratore, atsakovė negalėjo nežinoti apie jos tėvo turėtus skolinius įsipareigojimus ieškovui ir šiuo pagrindu ieškovo atliekamas išskaitas iš tėvui mokamų socialinių išmokų. Esant šioms aplinkybėms sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apie ieškovo reikalavimą atsakovėms buvo žinoma dar iki palikimo priėmimo.Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad CK 5.63 straipsnio nuostatos yra taikomos tik kreditorių reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios įmonės veikla. Šiuo atveju teismas neįvertino atsakovių nurodytų argumentų, kad V. M. įmonė niekada veiklos nevykdė, nesudarė jokių sandorių, neturėjo jokio turto, nebuvo tvarkoma jokia individualios įmonės buhalterija. Be to, vykdyti veiklos atsakovių tėvas negalėjo ir dėl sveikatos būklės. Kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.Kaip jau buvo nurodyta šios nutarties 21 punkte, iš imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų kylančių individualios įmonės mokestinių įsipareigojimų valstybei vykdymas yra neatsiejamai susijęs su individualios įmonės veikla, todėl dėl netinkamų šios rūšies įsipareigojimų vykdymo kilę reikalavimai CK 5.63 straipsnio 3 dalies prasme laikytini reikalavimais, susijusiais su paveldimos individualios (personalinės) įmonės veikla. Iš bylos duomenų matyti, kad V. M. įmonė įregistruota 1999-06-10. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies nuostatas individualios įmonės pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas už jos savininką atsiranda nuo įmonės įregistravimo Juridinių asmenų registre momento. Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalis nustato individualios įmonės pareigą mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas už įmonės savininką. Kolegija pažymi, kad individuali įmonė nuo šių pareigų vykdymo gali būti atleidžiama tik esant įstatyme numatytiems pagrindams ir sąlygoms, todėl vien ta aplinkybė, jog V. M. įmonė veiklos nevykdė ir turto neturėjo, savaime nepašalina jos pareigos vykdyti mokestines prievoles valstybei. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra įrodyta, kad V. M. įmonė veiklos laikinai nevykdė ir tai buvo deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Be to, įmonei nebuvo įregistruotas likviduojamos įmonės statusas. Byloje taip pat nebuvo pateikta įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad apskaičiuojant mokėtinas valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokas ieškinyje nurodytais laikotarpiais V. M. įmonei galėjo būti taikomos Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytos išimtys. Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nebuvo įrodyta, jog skola V. M. įmonei buvo apskaičiuota nepagrįstai.Apeliantė skunde taip pat nurodė, jog V. M. įmonė veiklos nevykdė ir jokio turto neturėjo, todėl faktiškai ši įmonė yra tik įrašas viešame registre ir apskritai negalėjo būti laikoma paveldėjimo objektu, tačiau šiuo aspektu teismas atsakovių argumentų neanalizavo. Teisėjų kolegija su šiais argumentais neturi pagrindo sutikti.Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad individuali įmonė – tai turtinis kompleksas, kuris dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip atskiras turtas. Individuali įmonė kartu yra ir civilinės teisės subjektas (juridinis asmuo), ir atskiras specialaus režimo nekilnojamasis turtas (turtinis kompleksas), kurį taip ir reikia registruoti bei įforminti ir jo paveldėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2009, 2014-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2014). Taigi individuali įmonė yra ne tik teisės subjektas, galintis savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas (CK 2.33 straipsnio 1 dalis), bet ir civilinių teisių objektas (CK 1.110 straipsnio 1 dalis). Kaip civilinių teisių objektas individuali įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui – jos savininkui, todėl po savininko mirties individuali įmonė gali būti paveldėta kartu su kitu palikėjo turtu (CK 5.1 straipsnio 2 dalis). Individualių įmonių įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individuali įmonė paveldima CK nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad V. M. įmonė Juridinių asmenų registre įregistruota 1999-06-10. Byloje nėra nustatyta, kad V. M. įmonė būtų pasibaigusi likvidavimo ar reorganizavimo būdu (CK 2.95 straipsnio 1 dalis). Tokių aplinkybių atsakovės byloje neįrodinėjo. Iš viešai skelbiamų Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad viešame registre nėra įregistruota jokių juridinių faktų, susijusių su šios įmonės teisinio statuso pasikeitimu (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Kolegija pažymi, kad apeliantės nurodytos aplinkybės apie tai, jog įmonė veiklos nevykdė ir jokio turto neturėjo, šiuo atveju neturi jokios teisinės reikšmės ir nekeičia V. M. įmonės teisinio statuso nei kaip teisės subjekto, nei kaip civilinių teisių objekto. Ta aplinkybė, jog atsakovėms išduotame paveldėjimo teisės liudijime V. M. įmonė nėra nurodyta kaip paveldimas turtas, šiuo atveju taip pat neturi teisinės reikšmės ginčo situacijos teisiniam kvalifikavimui, nes paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Kadangi pagal CK 5.50 straipsnio 1 dalį neleidžiama palikimo priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis, darytina išvada, jog atsakovės priėmė visą V. M. palikimą. Įvertinusi aptartas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad priėmusios V. M. palikimą, kurį, be kita ko, sudarė ir V. M. įmonė, atsakovės kartu įgijo pareigą atsakyti pagal šios įmonės prievoles kreditoriams.Apeliacinis skundas yra grindžiamas ir tuo, kad teismas nepagrįstai ieškovo reikalaujamą skolą priteisė solidariai iš atsakovių, nors individualią įmonę, kaip turtinį kompleksą, gali paveldėti tik vienas iš įpėdinių. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka. Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualioje įmonėje yra vienas savininkas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog tam, kad paveldint tokią įmonę, t. y. keičiantis jos savininkui, nekistų šio civilinės apyvartos objekto teisinė padėtis ir taip būtų garantuotas civilinių santykių stabilumas, paveldėjimo teisės normose nustatyta, jog individualios įmonės turtas negali būti išdalytas, nes įpėdiniams, nepageidaujantiems ar negalintiems įmonėje vykdyti veiklos, išmokama kompensacija ir pirmenybės teisę šią įmonę paveldėti natūra turi tas įpėdinis, kuris gali ir nori tvarkyti individualią įmonę (CK 5.72 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 5.72 straipsnio nuostata reglamentuoja klausimą, kam natūra turi atitekti kelių asmenų paveldėta individuali įmonė. Taigi ši teisės norma iš esmės reglamentuoja kelių individualią įmonę paveldėjusių įpėdinių, šiuo atveju – atsakovių, tarpusavio santykius, tačiau nenustato jokių išimčių dėl įpėdinių atsakomybės už palikėjo turtines prievoles kreditoriams apimties. CK 5.52 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu šioje dalyje nurodytu palikimo priėmimo būdu palikimą priėmė keletas įpėdinių, visi jie už palikėjo skolas atsako solidariai visu savo turtu. Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo reikalaujamą skolos sumą priteisė solidariai iš abiejų atsakovių.Įvertinęs bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Duomenų apie apeliacinės instancijos teisme ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.