Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas L. PauliukėnasTeisėja V. OlcvikienėBaudž. byla Nr. 1A-253-557/2016Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14886-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.5.4.;1.1.8.;2.4.6.;2.4.7.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nUTARTis

2016 m. spalio 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Arvydo Daugėlos ir Daliaus Jocio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal 145 str. 1 d. 12 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuteistąjį 8 mėn. laikotarpiu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje bei uždraudžiant per šį laikotarpį lankytis adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutine bausme paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuteistąjį 8 mėnesių laikotarpiu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje bei uždrausti per šį laikotarpį lankytis adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, t. y. jis 2016 m. kovo 30 d. apie 11.30 val. adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grasino savo tėvui V. K., gim. 1934 m., užsmaugti, tiesdamas rankas link jo kaklo. Tokiu būdu sukėlė pakankamą pagrindą nukentėjusiajam V. K. manyti, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą gali būti įvykdytas.

Teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal BK 145 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Iš nukentėjusiojo V. K. (gim. 1934 m.) parodymų, duotų pirmos instancijos teismo posėdžio metu matyti, kad jo sūnus V. K. visada, kai pradeda gerti, tai geria po mėnesį, po savaitę, grįžta girtas, kyla skandalai, visą naktį skambina į duris, šlapinasi laiptinėje. Buvo du kartus sumušęs mamą. Kovo 30 dieną sūnus grįžo girtas, jis pats virtuvėje ruošė valgyti. Žmonai įleidus sūnų, jis atidarė duris ir pradėjo pulti ant nukentėjusiojo. Pradėjo grasinti, kad pasmaugs, keiktis, dėl to žmona iškvietė policiją. Sūnus jo nepagriebė, nes mama į vidurį įsiterpė. Mama pasakė, kad iškvies policiją ir sūnus staigiai nuėjo į lovą, tada policija išsivežė. Kai sūnus puolė, visko galėjo būti, jei žmona nebūtų įpuolusi į tarpą, mano, kad galėjo būti pasmaugtas. Sūnus buvo girtas, putos iš burnos bėgo, jau buvo pergėręs, nežinojo, ką daro. Žmona nustūmė sūnų, jis išėjo į virtuvę ir konfliktas pasibaigė. Anksčiau nėra jo sumušęs, bet sūnus puolė ne sykį, yra ne kartą sudavęs mamai, bet mama jam atleido (b. l. 100-101). Šiais savo parodymais nukentėjusysis V. K. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2016-03-30 įvyko eilinis konfliktas su sūnumi. Žodinio konflikto metu sūnus, matant žmonai, ir būdamas visiškai girtas puolė, pasiruošęs rankas tiesti ties nukentėjusiojo kaklu, ir rėkė užsmaugsiantis jį, bet žmona savo kūnu įsiterpė į tarpą tarp jo ir sūnaus, ir sūnus savo rankomis jo kaklo nesugriebė. Žmona sūnų įstūmė į svetainės kambarį, tuomet jis su žmona užsirakino miegamojo kambaryje. Išsigandęs puolė kviesti policiją. Atvykus policijai, sūnus buvo agresyvus, keikė pareigūnus, jis buvo išvežtas. Tai ne pirmas sūnaus išpuolis tiek prieš jį, tiek prieš motiną. Jis ne tik grasina smurtu, bet yra realiai žmonai anksčiau sukėlęs fizinį skausmą. Nukentėjusiojo manymu, jei žmona nebūtų įsiterpusi tarp jo ir sūnaus, jis būtų pradėjęs jį smaugti, pilnai tiki, kad būtų savo grasinimus įvykdęs (b. l. 30-31).

Duodama parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu liudytoja M. V. K. nurodė, kad grįžo iš turgaus, buvo apie pusė vienuolikos, atidariusi duris pamatė sūnaus batus ir vyro paklausė, ar sūnus parėjo, jis atsakė, kad taip ir jau yra girtas. Sūnus išgirdo, atidarė duris, klausė, ko tėvas jau skundžiasi. Vyras nuėjo į virtuvę ir pradėjo gaminti valgį ir sūnus pasakė, kad tuoj jį pasmaugs ir paties. Ji puolė laikyti sūnų, kad ant tėvo nepultų. Kai vyko puolimas tėvo atžvilgiu, sūnus buvo agresyvus. Liudytoja laikė sūnų panaudodama visas jėgas, kai pamatė, kad jau jo nebeišlaikys, sušuko vyrui, kad kviestų policiją. Jie užsirakino kitame kambaryje, nes nežinojo, kas gali įvykti. Tada sūnus atsitraukė ir nuėjo miegoti. Buvo iškviesta policija. Sūnus ne kartą yra buvęs ją sumušęs, tačiau ji jam atleido. Jos vyras nėra blogas, ji jo nebijo. Atvažiavus policijai, sūnus keikėsi (b. l. 101). Šiais savo parodymais liudytoja M. V. K. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2016-03-30 jos ir vyro bute, sūnus V. K., būdamas visiškai girtas, pradėjo agresyviai elgtis tėvo atžvilgiu. Sūnus keikė tėvą ir šaukė, kad pasmaugs ir paskers. Ir puolė savo grasinimus vykdyti, pakėlęs rankas puolė prie tėvo link jo kaklo, o ji puolė į tarpą ir stūmė sūnų, jos vyras tuo metu ir ištrūko. Ji su vyru staiga užsidarė ir užsirakino miegamojo kambaryje. Išsikvietė policiją. Sūnus geria, būna agresyvus, keikia juos su vyru baisiausiais žodžiais. Tikrai tiki, kad būtų jos vyrą užsmaugęs. Ji laiku grįžo iš turgaus ir išgelbėjo vyrą (b. l. 37-38).

Sistemiškai lyginant nukentėjusiojo ir liudytojos parodymus matyti, jog nors juose yra bylos nagrinėjimui neesminių neatitikimų (nukentėjusysis nurodo, jog sūnui atėjus, jis su žmona buvo namuose, tuo tarpu žmona nurodo, kad grįžo į namus jau sūnui parėjus), tačiau esmines 2016-03-30 įvykio aplinkybes tiek nukentėjęs nuteistojo tėvas, tiek ir liudytoja nuteistojo mama nurodo iš esmės tapačias: jiems trims esant namuose, sūnus pradėjo plūsti ir keikti tėvą, grasinti, jog užmuš, iškėlęs rankas grasino smaugti tėvą, mama įsikišo į tarpą tarp tėvo ir sūnaus, laikė sūnų, kad šis nepasiektų tėvo ir jo nepasmaugtų, po ko nuteistojo tėvas ir mama pabėgo į kitą kambarį, jame užsirakino, iškvietė policijos pareigūnus, kuriems atvykus sūnus liko agresyvus. Ši parodymų analizė paneigia apeliaciniame skunde keliamą versiją, neva nukentėjusiojo V. K. parodymai yra netikslūs, melagingi ir visiškai skiriasi nuo M. V. K. parodymų. Pažymėtina, jog nukentėjusiojo V. K. ir jo žmonos liudytojos M. V. K. parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Iš 2016-03-31 apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtas garso įrašas ir juo nustatyta, kad M. V. K. iš karto po įvykio atvykusiems pareigūnams nurodo, kad sūnus grasino tėvui ir pradėjo jį pulti, rėkė, jog pasmaugs, kad ji vos atplėšė sūnų puolantį ant tėvo, kad jis iš tikrųjų pasmaugti gali. Nukentėjęs V. K. pareigūnams nurodė, kad sūnus pradėjo šaukti, jog pasmaugs, pradėjo pulti, jis nuo savęs kartu su motina bandė nustumti sūnų, jis kaip žvėris elgėsi. Šis įrašas taip pat atskleidžia ir tai, jog ir atvykus policijos pareigūnams, nuteistasis V. K. elgėsi agresyviai, keikė ir plūdo tėvus necenzūriniais žodžiais, taip pat išsakė grasinančio pobūdžio repliką ir motinai: „pažiūrėsiu kaip tu gyva liksi?“ (b. l. 60-62). Iš išvardyto akivaizdu, jog byloje surinkti duomenys neginčijamai patvirtina, jog nuteistasis V. K. įvykio metu elgdamasis agresyviai savo tėvo atžvilgiu išsakė grasinimą jį nužudysiąs.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ne kiekviena veika, kurios metu išsakomas grasinimas nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, laikoma nusikalstama ir gali būti kvalifikuojama pagal BK 145 str. 1 d. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015, 2K-14-222/2016). Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis Nr. 2K-639/2010). Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (kasacinės nutartys Nr. 2K-142/2007, 2K-238-699/2016).

Šiuo atveju matyti, jog nuteistojo V. K. grasinimas nulėmė jo tėvo manymą, jog dėl tolesnių nuteistojo asmens veiksmų jam gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai, t. y. grasinimas veikė nukentėjusiojo asmens psichiką, jis pradėjo bijoti, jog sūnus jį pasmaugs. Aplinkybę, jog grasinimas buvo realus, atskleidžia tai, jog tėvas manė, kad sūnus realiai gali jį pasmaugti, be to, nuteistasis V. K. bandė prisiartinti prie tėvo, sugriebti jam už kaklo. Akivaizdu, jog nuteistajam atliekant tokius veiksmus, jo išsakytas grasinimas skambėjo itin realiai – jis buvo bepradedąs realizuoti savo sakomų žodžių turinį. Atkreiptinas dėmesys, jog išgirdusi nuteistojo V. K. grasinimus, tarp jo ir nukentėjusiojo bandė įsiterpti M. V. K., ji laikė sūnų, neleido jam prisiartinti prie tėvo. Ši aplinkybė taip pat atskleidžia, jog nuteistojo grasinimai tėvui atrodė realūs ne tik asmeniui į kuriuos jie buvo nukreipti, t. y. nuteistojo tėvui, tačiau ir šalia buvusiai ir viską betarpiškai stebėjusiai nuteistojo motinai. Šiame kontekste pastebėtina, jog pasak nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės, sūnus prieš tėvus yra smurtavęs ir praeityje, o tai jo išsakomiems grasinimams neabejotinai suteikė realumo ir davė pagrindą manymui, jog grasinimas bus įvykdytas. Nukentėjusiojo ir jo žmonos parodymus, kad sūnus praeityje naudojo fizinį smurtą, patvirtina teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esantys duomenys, iš kurių matyti, jog V. K. 2014-12-23 tame pačiame bute, kuriame įvyko ir šioje byloje nagrinėjamas įvykis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia smogė kumščiu vieną kartą motinai M. V. K. į kairę galvos pusę, taip padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau baudžiamoji byla, V. K. ir nukentėjusiajai susitaikius, buvo nutraukta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. nuosprendžiu. Nors nuteistasis, duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad jis tik apsižodžiavo su tėvu, nenorėjo jo užmušti ir jo tikrai nesmaugė, o tai patvirtina ir tai, kad ant jo kaklo neliko smaugimo žymių (b. l. 100), tačiau pastebėtina, jog grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti – pakanka to, jog išsakytas grasinimas nukentėjusiajam sukeltų baimę ir manymą, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Akivaizdu ir tai, jog nuteistasis V. K. grasinančiais žodžiais, kuriuos sekė ir grasinimus atitinkantys jo veiksmai (jis bandė pasiekti nukentėjusįjį, siekė jo kaklo), kreipdamasis į savo tėvą suprato, jog tokie jo žodžiai, lydimi atitinkamų veiksmų, privers nukentėjusįjį patikėti, kad jis gali būti pasmaugtas, ir tokios nukentėjusiojo būsenos jis norėjo, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia. Visos išvardytos aplinkybės atskleidžia, jog V. K. grasinimas pasmaugti tėvą sukėlė pakankamą pagrindą nukentėjusiajam V. K. manyti, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą gali būti įvykdytas, ir ši nuteistojo V. K. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 145 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog V. K. paskirta per griežta bausmė. BK 54 str. 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę, numatytą įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 str. 2 d. teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. K., baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo apeliaciniame skunde.

BK 145 str. 1 d. inter alia numato, kad tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Apylinkės teismas už šį nusikaltimą V. K. paskyrė 12 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, pritaikęs BK 64¹ str., paskirtą bausmę sumažino trečdaliu, ir galutine bausme paskyrė laisvės apribojimą 8 mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį pradėti dirbti, ar užsiregistruoti darbo biržoje, šiuo laikotarpiu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose bei uždraudžiant per šį laikotarpį lankytis tėvų gyvenamojoje vietoje. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skirdamas V. K. bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ta, kad nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Teismas nurodė, jog V. K. padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Nors jis neteistas, tačiau sistemingai yra girtas pristatinėjamas į policiją dėl teisės pažeidimų, ne kartą pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl smurto artimoje aplinkoje (b. l. 49-58), dėl ko teismas manė, kad jis yra linkęs smurtauti ir nedaro jokių išvadų dėl savo elgesio. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus aukščiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistajam V. K. paskirta galutinė 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta. Vertinant V. K. asmenybę atsižvelgtina į tai, jog jis praeityje smurtavo prieš savo tėvus, minėtu 2015 m. birželio 23 d. nuosprendžiu jo atžvilgiu baudžiamoji byla dėl smurto prieš M. V. K. buvo nutraukta, jam susitaikius su mama. Ši aplinkybės rodo, jog sulaukęs tėvų pasitikėjimo ir atleidimo, V. K. dėl savo veiksmų jokių išvadų nepadarė, toliau būdamas jų namuose elgiasi netinkamai, grasina smurto panaudojimu ir taip kelia pavojų savo artimiesiems. Pažymėtina, jog V. K. apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kuriomis remiantis jis laiko jam paskirtą bausmę per griežta ir neteisinga, ir kurios rodytų, jog paskirta bausmė neatitinka baudžiamajame įstatyme (BK 41 str.) numatytų bausmės tikslų, ir leistų daryti skirtingą nei apylinkės teismo padarytą išvadą dėl bausmės nuteistajam individualizavimo. Atkreiptinas dėmesys, jog nuteistojo atžvilgiu teismas taikė BK 64¹, ir už nusikaltimo padarymą paskirtą ir taip švelnią laisvės apribojimo bausmę dar sumažino vienu trečdaliu. Pastebėtina, jog teismo paskirti įpareigojimai (pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje ir dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose) atitinka ne tik viešąjį, bet ir paties nuteistojo interesą – V. K. pirmos instancijos teismo posėdžio metu pats nurodė, jog nori dirbti, mesti alkoholio vartojimą ir keisti savo elgesį. Remdamasi išvardintu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistajam V. K. yra paskirta teisinga bausmė, atitinkanti padaryto nusikaltimo pobūdį bei nuteistojo asmenybę, todėl švelninti bausmę V. K. skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Negana to, V. K. atžvilgiu yra pagrindas taikyti ir BK 38 str. 4 d. nuostatas dėl jau minėtos anksčiau jo padarytos nusikalstamos veikos, kas savo ruožtu apspręstų tik galimas bausmės korekcijas griežtinimo linkme (nagrinėdama bylą apeliacine tvarka tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. nuosprendis apeliacinio skundo ribose yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys, jog skundžiamame nuosprendyje pastebimi aiškūs rašymo apsirikimai, padaryti dėl nuosprendį priėmusios teisėjos neatidumo. Nors byloje nustatyta, kad nuteistasis ir nukentėjusysis gyvena bute Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), kur ir buvo padarytas nusikaltimas, tačiau nusikaltimo padarymo vieta skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta (duomenys neskelbtini), o paskyrus bausmę, nuteistasis įpareigotas nesilankyti adresu (duomenys neskelbtini). Nesant dėl to apeliacinio skundo, minimi rašymo apsirikimai apylinkės teismo turi būti ištaisyti BPK 361 str. nustatyta tvarka.

Pagal BPK 106 str. 1 d., kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažyma Nr. NTP-7-8887 (b. l. 119), jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, suteiktos V. K., išlaidas sudaro 52,11 Eur dydžio advokato užmokestis, ir prašoma priteisti šias išlaidas iš nuteistojo. Prašymas netenkintinas, nes būtinos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš V. K. paneigtų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje numatytą kaltinamojo teisę (kasacinė nutartis Nr. 2K-165-648/2015). Be to, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, pateikusi prašymą priteisti valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, nepateikė teismui duomenų apie nuteistojo, kurio byloje yra būtinas gynėjo dalyvavimas, turto ir pajamų lygį, patvirtinantį, kad jis išgali susimokėti už gynybą. Tokie duomenys yra esminiai, sprendžiant klausimą dėl galimybės priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas (kasacinė nutartis Nr. 2K-167-693/2016).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.