Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. R. ieškinį atsakovei I. G. dėl 1 000,00 Eur paskolos ir visų su paskola bei bylinėjimusi susijusių išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Faktinės aplinkybės.

3. Nepavykus Atsakovui įteikti procesinių dokumentų, įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu.

Motyvuojamoji dalis

Susipažinusi su ieškiniu, teismui teikiu atsiliepimą į ieškinį. Su ieškiniu nesutinku, jis nepagrįstas ir atmestinas.

Ieškovės ieškinys dalyje dėl 1 000 Eur skolos tenkintinas visiškai.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi įstatymo galią sutarties šalims (CK 6.189 str. 1 d.). Tai reiškia, kad kaip visi asmenys privalo laikytis įstatymų, nustatančių visiems privalomas elgesio taisykles, taip ir šalys privalo laikytis savo sudarytos sutarties, joje numatytų taisyklių. Šalys sutartyje nustato tik sau privalomas elgesio taisykles, bet negali nustatyti arba apriboti kitų asmenų, nesančių sutarties šalimis, teisių ir pareigų, išskyrus įstatymo numatytas.

Paprastai šalių teisės ir pareigos pagal sudarytą sutartį atsiranda nuo jos sudarymo momento arba nuo momento, kuris nurodytas sutartyje ir paprastai orientuotas į ateitį. Bet šalys gali nustatyti, kad sutartis yra taikoma iki jos sudarymo atsiradusiems santykiams (CK 6.189 str. 2 d.). Paprastai sutartis baigiasi tinkamai ją įvykdžius. Bet sutartyje arba įstatymuose gali būti numatyta, kad sutarties galiojimo termino pabaiga reiškia ir šalių prievolių pabaigą pagal sutartį (CK 6. 189 str. 3 d.), t. y. šalys gali ir nesieti sutarties pabaigos su jos įvykdymu, o susieti su galiojimo termino pabaiga arba tokio termino pabaiga gali būti numatyta įstatyme. Dėl to teismas konstatuoja, kad atsižvelgiant į šalių sudarytą 1 000 Eur paskolos sutartį, jos įvykdymo terminas yra pasibaigęs ir ji turi būti vykdoma.

Sutartis yra pagrindinis civilinių teisinių santykių modelis. Todėl jos šalimis gali būti visi civilinių teisinių santykių dalyviai: tiek fiziniai, tiek viešieji bei privatieji juridiniai asmenys. Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės ir kitais civilinių teisinių santykių reglamentavimo principais, įtvirtintais CK 1.2 straipsnyje, todėl visi nurodyti subjektai iš esmės turi vienodas galimybes pasirinkti vienokį ar kitokį sutarties modelį. Taip pat šalys sudarydamos sutartis gali veikti ne tiesiogiai, o per tarpininkus, tai yra savo atstovus. Kaip buvo ginčo atveju. Atskirai pažymėtina, kad CK normos, reguliuojančios paskolos sutarties teisinius santykius, neapibrėžia subjektinės dalyvių sudėties. Todėl paskolos sutarties šalimis (subjektais, dalyviais) gali būti bet kurie civilinės teisės subjektai - fiziniai arba juridiniai asmenys. Be to veiksnūs fiziniai asmenys gali sudaryti paskolos sutartis savarankiškai arba per sutartinius atstovus.

Kadangi sutartis yra šalių suderintos valios išraiška, tai tikrąją savo valią gali išreikšti tik teisnūs ir veiksnūs asmenys. Teisnumo ir veiksnumo turinį konkrečiuose sutartiniuose santykiuose lemia civilinių teisinių santykių subjektų įvairovė. Iš to seka, kad atsakovė I. G. veikdama per savo motiną A. S., sudarė 1 000 Eur paskolos sutartį su ieškove. Todėl teismas, atsižvelgiant į anksčiau nurodytus teisinius argumentus ir juos patvirtinančias aplinkybes, konstatuoja, kad 1 000 Eur paskolos sutartis yra sudaryta tarp ieškovės A. R. iš vienos pusės ir atsakovės I. G. iš kitos pusės, atstovaujamos A. S.. Teismas tokia išvada daro atsižvelgdamas tiek į sutarčių aiškinimo taisykles, tiek į sutarties turinį, tiek ir į kitas byloje nustatytas aplinkybes.

Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas. O protingas ir apdairus asmuo, gavęs lėšas, kurių paskirtis įvardyta kaip paskola, ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtino paskolos teisinių santykių buvimą. Tai sudaro pagrindą teismo išvadai, jog šalių veiksmai vertinami vadovaujantis protingo žmogaus standarto principu. Todėl atsakovės argumentai, atmetami kaip nepagrįsti ir neatitinkantys protingo ir apdairaus asmens kriterijų, įvertinus pervedamos pinigų sumos dydį.

Dėl 1 000 Eur paskolos sutarties turinio ir jos aiškinimo.

Sudarydamos sutartį šalys susitaria dėl įvairių tarpusavio teisių ir pareigų. Sutartyje šalys numato sutarties objektą, kainą, aptaria kokybės klausimus, atsiskaitymo tvarką, ginčų sprendimo būdus ir t. t., t. y. pačios sau susikuria normas, kurių privalo laikytis. Tai yra sutarties sąlygos.

Teisės doktrinoje sutarties sąlygas įprasta skirstyti į esmines, įprastines ir atsitiktines.

Esminės sąlygos yra tokios sąlygos, kurios būtinos ir pakankamos tam, kad sutartis būtų sudaryta ir sukurtų šalims teises ir pareigas. Sutartis nebus laikoma sudaryta, kol nebus suderintos visos esminės sutarties sąlygos. Todėl labai svarbu nustatyti, kokios konkrečios sutarties sąlygos yra esminės.

Pirmiausia, esmine kiekvienos sutarties sąlyga yra laikytinas jos dalykas. Jei dėl jo šalys nesusitarė, nėra ir sutarties. Bet vien tik dalyko nurodymas sutartyje ne visada yra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį galiojančia. Tačiau iš ginčo šalių sudarytos paskolos sutarties dėl 1 000 Eur matyti, kad šalys susitarė būtent dėl 1 000 Eur paskolos I. G..

Antra, esminėmis sutarties sąlygomis yra laikytinos sąlygos, kurios įstatyme arba kitame teisės akte nurodytos kaip esminės. Paskolos sutarties atveju tai paskolos davėjo įsipareigojimas paskolos gavėjui perduoti sutartyje nurodytą pinigų. Iš sutarties turinio seka, kad ieškovė buvo įsipareigojusi atsakovei, tarpininkaujant jos motinai, perduoti 1 000 Eur ir šį įsipareigojimą įvykdė.

Trečia, esminėmis sąlygomis pripažįstamos sutarties sąlygos, kurios yra privalomos konkrečioms sutarčių rūšims, be kurių tokios sutartys negalėtų egzistuoti. Paskolos atveju kuomet sutartis laikoma realine, šis sandoris įsigalioja tik nuo pinigų perdavimo momento. Kaip jau teismas yra paminėjęs ieškovė savo įsipareigojimą atsakovei įvykdė ir perdavė jai, bankiniu pavedimu 1 000 Eur, o pastaroji šio fakto leistinais įrodymais nepaneigė.

Paskolos sutartis įformina ekonominius santykius. Tokiu atveju kalbama apie atlygintiną tam tikro turto perdavimą numatant sąlygą grąžinti perduoto turto ekvivalentą (paprastai drauge su tam tikru atlygiu), kitaip tariant - apie kredito (paskolos) suteikimą ekonomine prasme. Todėl paskolos sutartį galima laikyti viena iš civilinių teisinių kreditavimo formų.

Pagal paskolos sutartį viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų (paskolos) sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.).

Paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.), o tai reiškia, kad paskolos davėjo neįmanoma priversti duoti paskolą, nes pažadas suteikti paskolą neturi juridinės galios. Taigi savo juridine prigimtimi paskolos sutartis yra realinė ir vienašalė sutartis. Nors atsakovė neigė paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo faktą, tačiau atsižvelgiant į ankščiau nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ieškovė yra perdavusi atsakovei 1 000 Eur sumą, kurios pastaroji iki šiol negrąžino, kaip jau yra nurodyta ir šių aplinkybių ji irgi leistinais įrodymais nepaneigė. Todėl teismas daro išvada, kad šalys sudarė paskolos, o ne kitos rūšies sutartį (CK 6.871 str. 3 d.).

Paskolos dalyką sudarantis turtas nuo jo perdavimo paskolos gavėjui momento tampa paskolos gavėjo nuosavybe. Šis turtas gali būti ir paskolos gavėjo kreditorių išieškojimo objektu, tai yra iš gautos paskolos skolininkas gali sumokėti kitas skolas kreditoriams. Paskolos davėjas praranda bet kokias teises į paskolintą turtą ir gali reikalauti, kad būtų grąžintas tik ekvivalentiškas, o ne konkretus paskolintasis turtas. Remiantis paminėtu darytina išvada, kad ieškovė turi reikalavimo teisę atsakovei I. G. dėl 1 000 Eur grąžinimo (CK 6.871 str. 3 d.).

Atskirai pažymėtina, paskolos sutartis yra sudaryta paprasta rašytine forma, dėl kurios iš pradžių buvo susitartą žodžių, kas atitinka įstatymo reikalavimą. Paskolos sutartis priskiriama prie vienašalių sutarčių, nes pareigos, išplaukiančios iš šios sutarties, tenka tik paskolos gavėjui, o paskolos davėjas paskolos sutarties pagrindu įgyja reikalavimo teisę (susigrąžinti paskolinto turto ekvivalentą su arba be atlygio už paskolą).

Pirmoji paskolos gavėjo pareiga - grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 str. 1 d.). Šalys 1 000 Eur paskolos sutartyje numatė, kad paskolos grąžinimo terminas yra 2018 m. sausio 12 d. Jeigu sutartis nenumato kitaip, paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento (taigi tokiu momentu negalima laikyti paskolos sumos nurašymo nuo paskolos gavėjo sąskaitos arba sumos pervedimo į korespondentinę banko, aptarnaujančio paskolos davėją, sąskaitą momento). Kadangi byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų grąžinusi nurodytą paskolą ieškovei, todėl paskolos gavėjui (atsakovei) kyla ir su paskolos laiku negrąžinimu, susijusios teisinės pasekmės. Iki šio momento paskolos gavėjo pareigos paskolos davėjui išlieka visos. Šalys paskolos sutartimi nenumatė, kad atsakovei laiku negrąžinus paskolintų pinigų, paskolos gavėjas privalo mokėti delspinigius ar palūkanas. Tačiau ieškovė pareiškė savarankišką procesinį reikalavimą atsakovei, jog už kiekvieną pradelstą dieną nuo negrąžintos sumos ji privalo jai sumokėti ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, kurį teismas laiko teisėtu ir pagrįstu. Pastebėtina, kad paskolos santykiai gali būti atlygintiniai arba neatlygintiniai. Jeigu konkreti paskolos sutartis šio klausimo nereglamentuoja, preziumuojama, kad paskolos sutartis, kurios dalykas - pinigai, yra atlygintinė. Tokia sutartimi laikytina ir šalių 1 000 Lt paskolos sutartis.

Kita kaip jau minėta paskolos gavėjo pareiga - sumokėti palūkanas už naudojimąsi atlygintinės paskolos dalyku. Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydis ir mokėjimo tvarka paprastai nustatoma paskolos sutartyje. Palūkanų dydis nustatomas kaip paskolos sumos dalis (procentas). Jeigu sutartyje nėra nustatytas palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios arba verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu; palūkanos mokamos kas mėnesį, kol grąžinama paskolos suma. Pabrėžtina, kad jeigu sutartyje nenumatyta kitaip, palūkanos mokamos ne iki sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino, o iki faktinio piniginės prievolės įvykdymo dienos. Todėl ieškovės reikalavimas atsakovei remiantis CK 6. 210 str. 1 d. nuostata priteisti jai ir palūkanas nuo negrąžintos paskolos sumos, laikytinas tinkamu ir neprieštaraujančiu įstatymui.

Būtent minėtas įstatymas numato ir sankcijos už neįvykdytą paskolos sutartį taikymą. Tai yra paskolos gavėjas praleidęs paskolos grąžinimo terminą moka paskolos davėjui palūkanas pagal CK 6.210 straipsnyje nustatytas bendras taisykles, numatančias palūkanas už termino įvykdyti bet kurią piniginę prievolę praleidimą (t. y. penkių procentų metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, o jei abi sutarties šalys yra verslininkai arba privatūs juridiniai asmenys, - šešių procentų metines palūkanas), jeigu sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Palūkanos, kaip sankcija už praleistą terminą, skaičiuojamos nuo pagrindinės paskolos sumos ir tik tais atvejais, kai tai numatyta paskolos sutartyje - taip pat ir nuo palūkanų už naudojimąsi paskola. Taigi pagal bendrą taisyklę bendrą sumą, kurią paskolos gavėjas, praleidęs paskolos grąžinimo terminą, privalo sumokėti paskolos davėjui, sudaro:

paskolos suma;

palūkanos, kaip sankcija už praleistą paskolos grąžinimo terminą, skaičiuojamos nuo dienos, kai paskola turėjo būti grąžinta, iki jos faktinio grąžinimo dienos;

palūkanos už naudojimąsi paskola apskaičiuojant viso faktinio naudojimosi paskola laikotarpio palūkanas.

Palūkanos, kaip sankcija už praleistą terminą, mokamos nepaisant to, ar paskolos gavėjas, praleidęs pagrindinės paskolos sumos grąžinimo terminą, mokėjo palūkanas už naudojimąsi paskola, laikydamasis tvarkos ir terminų, nustatytų paskolos sutartyje arba įstatyme.

Remiantis ankščiau išdėstytu teismas ieškovės reikalavimą atsakovei pagal 1 000 Eur paskolos sutartį sumokėti kreditorei procesines palūkanas laiko teisėtu, pagrįstu ir ji tenkina.

Sutarties vykdymas.

Sutarties įvykdymas yra sutarties sąlygų įgyvendinimas, kai sutarties šalys pasiekia tą rezultatą, kurio tikėjosi sudarydamos sutartį. Nagrinėjant sutarties institutą svarbu nustatyti: 1) kokie yra sutarties vykdymo principai; 2) ar sutartį turi įvykdyti pati šalis, ar tai gali padaryti ir kitas asmuo; 3) kaip nustatyti sutarties vykdymo vietą ir laiką, jeigu šalys šių klausimų sutartyje neaptarė; 4) pagal kokius kriterijus nustatoma parduodamų daiktų bei suteikiamų paslaugų ir atliekamų darbų kokybė, jeigu šalys šių klausimų sutartyje neaptarė; 5) kokia valiuta gali šalys vykdyti tarpusavio atsiskaitymus; 6) ar gali šalis sustabdyti savo sutartinių prievolių vykdymą, jeigu kita sutarties šalis savo prievolių nevykdo; 7) ar galima atsisakyti vykdyti sutartį, jeigu ją sudarius iš esmės pasikeičia aplinkybės ir įvykdyti sutartį darosi sunku arba apskritai neįmanoma.

CK 6.200 straipsnyje įtvirtinti sutarčių vykdymo principai: 1) tinkamo ir sąžiningo vykdymo; 2) bendradarbiavimo (kooperacijos); 3) ekonomiškumo; 4) maksimalių pastangų sutarčiai įvykdyti, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo.

Pagal bendrą taisyklę šalys turi įvykdyti sutartį iš karto, t. y. tuo pačiu metu. Bet iš įstatymo, šalių sudarytos sutarties, pačios sutarties prigimties arba konkrečių aplinkybių gali išeiti, kad sutartis vykdytina dalimis. Iš šalių sudarytos 1 000 Eur paskolos sutarties seka, kad ji turėjo būto įvykdyta iki 2018-01-12. Aplinkybės dėl ko atsakovė nesutinka grąžinti ieškovei paskolos, kaip jau minėta laikytinos neįrodytomis ir jos atmestinos. Be to sutarties vykdymo laikotarpiu neatsirado force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybių, dėl ko sutarties vykdymas galėjo būti atidėtas tam tikram laikotarpiui (CK 6. 212 str. 2 d.). Todėl teismas laiko, kad atsakovė šalių sudarytą 1 000 Eur paskolos sutartį turi įvykdyti, o jai nesutinkant gera valia, ji vykdytina priverstine tvarka.

Be to šalims nesant susitarusioms dėl paskolos sumos grąžinimo termino, paskolos sumą gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį (CK 6.873 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis CK nuostatomis, įvertinęs iš paskolos sutarties išplaukiančius šalių įsipareigojimus, kai šalys nėra dėl jų konkrečiai susitarusios, ir, esant įrodymams, jog paskolos sutarties dalykas buvo perduotas, konstatuoja atsakovės pareigą grąžinti paskolos sumą.

Tam tikrais atvejais vykdant sutartį gali atsirasti sunkumų, dėl kurių sutarties vykdymas joje numatytomis sąlygomis prieštarautų protingumo, sąžiningumo, teisingumo arba šalių (vienos iš jų) teisėtų lūkesčių principams. Tačiau sutarties vykdymą varžančios aplinkybės turi ne tik iš esmės sunkinti sutarties vykdymą, bet ir atitikti keturis CK 6.204 straipsnyje nurodytus kriterijus: 1) aplinkybės, dėl kurių sutartį vykdyti tampa labai sudėtinga ar neįmanoma, atsiranda arba nukentėjusiajai šaliai tampa žinomos sudarius sutartį; 2) tų aplinkybių nukentėjusioji šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusioji šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusioji šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Remiantis paminėtu teismas daro išvadą, kad ginčo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Dėl šalių pateiktų įrodymų vertinimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007, 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005 ir kt.).

Teismo nuomone, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą pagal virš nurodytas taisykles, yra pagrindas daryti išvadą, jog šalys kaip fiziniai asmenys sudarė 1 000 Eur paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė suteikė asmeniškai atsakovei 1 000 Eurų paskolą, kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti iki 2018-01-12 (12-15 b. l.).

Pagal CK 6.870 str., paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus ar rūšies požymiais apibudintus suvartojamus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei paskolos suma viršija šešis šimtus eurų; rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 3 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tik perdavus paskolos sutarties dalyką laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-11-30 nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr.: 3K-3-558/2007 ir kt.). Šioje praktikoje taip pat nurodoma, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas - kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-26 nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008 ir kt.).

Šioje byloje teismas įvertina teisinius faktus, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, jų visumą. 1 000 Eur paskolos sutartis yra ne tik galiojanti, nenuginčyta, bet ir iš sutarties teksto seka, kad pinigus atsakovė gavo iš ieškovės asmeniškai bankiniu pavedimu per tarpininką WU Airijoje kur ji gyvena jau seniai. Tokia išvada seka taikant ir paskolos sutarties teksto aiškinimą. Be to kaip jau ankščiau nurodyta teismui nėra teisinio pagrindo remtis ir atsakovės motinos kaip suinteresuoto asmens ir liudytojos A. S. parodymais, kuri tarpininkavo suteikiant jos dukrai paskolą, nes šie parodymai, kad dukrai nereikėjo paskolos ir ji jos negavo, nėra paremti jokiais įrodymais, o be to jie nepaneigia paties paskolos fakto pagal 2017-01-12 tarp šalių sudarytą paskolos sutartį.

Ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą nustatyta, kad tarp šalių egzistavo glaudūs asmeniniai santykiai, kuriuose tarpininkavo liudytoja A. S., kaip atsakovės motina, kas ir lėmė prievolių tarp šalių pobūdį ir jų buvimą. Pastebėtina, kad ieškovės reikalavimo pagrįstumą atsakovei pagrindžia įrodymų visuma, nuoseklūs ieškovės paaiškinimai, kurie nebuvo paneigti liudytojos (vienos iš šalių tarpininkės) A. S. parodymais, taip pat virš aptarti įrodymai, kurie sutampa tarpusavyje ir su kitais įrodymais bei papildo vienas kitą. Ši įrodymų visuma duoda pagrindą pagrįstai manyti, kad atsakovės atsiliepimo argumentas, jog ji ginčo atveju nėra gavusi 1 000 Eur paskolos nesudaro pagrindo ieškovės ieškiniui dėl paskolos grąžinimo atmesti.

Atskirai pažymėtina, kad šalys įrodymų atskleidimo procesui teisme, be abejonės, turi skirti reikiamą dėmesį, nes tinkamas įrodymų atskleidimo proceso suvaldymas gali paveikti bylos baigtį. Šiuo atveju labai svarbu parodyti savo, kaip šalies, patikimumą, todėl atskleidžiant įrodymus svarbu pademonstruoti bendradarbiavimą, sąžiningumą (atvirumą), norą pateikti dokumentus pagal pateiktus prašymus. Net jeigu, šalies manymu, ir yra formalių pagrindų neteikti dokumentų, būtina atidžiai įvertinti visas aplinkybes ir būti atsargiam jais naudojantis, siekiant teismui nesudaryti „nepatikimo“, ,,nesąžiningo“ bylininko įspūdžio. Todėl teismas laiko, kad kyla atsakovės atsakomybė ieškovei ir dėl atsakovės pasyvumo prisiimant sau teismo vaidmenį, prasidėjus bylinėjimosi procesui teisme (27-28 b. l.).

Leistinos įrodinėjimo priemonės yra ne tik šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus pateikti) paaiškinimai, liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai ir ekspertų išvados. Taip pat įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 str. 2 - 3 d.). Įstatymų leidėjas, išvardydamas įrodinėjimo priemones, nustato teisinių reiškinių fiksavimo formas ir nurodo, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima tinkamai naudotis teisme, arba, kitaip tariant, be kokių negalima apsieiti įrodinėjant.

Įrodymų leistinumas suteikia teismui galimybę greičiau nustatyti tiesą byloje. Ginčo atveju nustatytos faktinės bylos aplinkybės atkuria objektyvią tikrovę, nes su byla susiję veiksmai ar (ir) įvykiai palieka pėdsakų ne tik įstatymo nustatytose įrodinėjimo priemonėse, bet ir visuose daiktuose bei procesuose, kuriuos tie veiksmai ar (ir) įvykiai pakeitė ir kurie atsispindėjo žmonių sąmonėje. Todėl visus tokius objektyvius pėdsakus teismas pripažįsta įrodymais. Priešingu atveju galima kalbėti ne apie teisingumo bendrąja prasme vykdymą teismuose, o tik apie formalios pro­cesinės teisybės pasiekimą pagal įstatymų leidėjo sukurtas žaidimo taisykles.

Laisvo įrodymų vertinimo esmė ta, kad teismo neriboja jokie formalūs įrodymai ir jis atsižvelgdamas į bylos aplinkybes sprendžia, remtis ar nesiremti vienokiais ar kitokiais duomenimis. Mokslo ir technologijų pažanga taip pat suteikia vis daugiau pažinimo galimybių, todėl išsiplečia įrodinėjimo priemonių skaičius ir susidaro galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes iš naujų šaltinių, kadangi esamos moksliškai pagrįstos technologijos irgi leidžia tai daryti.

Be to, pastaruoju metu civilinio proceso doktrinoje pabrėžiami kiti, moksliniai - techniniai būdai ir metodai, leidžiantys užtikrinti įrodymų patikimumą, teisingumą ir išsamumą civiliniame procese. Doktrinoje teigiama, kad nagrinėjant tiesos nustatymo būdus negalima apsiriboti tik tomis proceso normomis, kurios juos reguliuoja, o svarbu pasinaudoti ir tomis techninėmis bei taktinėmis priemonėmis ir metodais, kurie yra naudojami įrodymams rinkti, fiksuoti ir tirti.

Dėl kitų atsakovės atsikirtimų į ieškovės ieškinį teismas plačiau nepasisako, nes jų analizė neturi jokios įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui. Kaip nurodoma teismų praktikoje, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, kt.).

Dėl sprendimo vykdymo tvarkos išdėstymo (CPK 271 str.).

Teismas, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes ir jų patvirtinimui pateiktus argumentus, savo iniciatyva, esant ieškovės sutikimui, nustato sprendimo vykdymo tvarkos išdėstymą dėl ieškovei priteistos sumos išieškojimo iš atsakovės. Tokia teismo išvada remiasi tuo, kad teismui vertinant atsakovės motinos teismo posėdžio metu duotus parodymus, jog dukra šiuo metu dėl sveikatos būklės ir patirtos operacijos Airijoje nedirba, kas pripažintina, jog atsakovė kol kas negalės iš karto sumokėti visos teismo priteistos sumos ieškovei. Tačiau teismas išdėstydamas sprendimo vykdymą atsižvelgia ir į ieškovės interesus. Tokia teismo pozicija remiasi tuo, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, tuo pačiu nebūtų pažeistas ir teisinio apibrėžtumo bei teisėtų lūkesčių principas, pagal kurį privalu pripažinti teisėtai įgytas civilines ieškovės teises, jas gerbti ir ginti. Tokiu būdu kreditoriaus (ieškovės) teisė susigrąžinti skolą iš skolininko (atsakovės) irgi turi būti ginama, o skolininkė (atsakovė) privalo gerbti ieškovės teisę ir stengtis kuo greičiau įvykdyti savo prievolę kreditorei. Atskirai pastebėtina, kad sprendimo vykdymo tvarkos išdėstymas netaikytinas dėl ieškovei iš atsakovės priteistų procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų sumai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Kadangi teismas priimdamas byloje sprendimą ieškovės ieškinio reikalavimus atsakovei tenkina visiškai, dėl to ieškovei priteistinos iš atsakovės ir visos kreditorės patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Tokiu būdu pirmiausia, ieškovei iš atsakovės priteistina 32,00 Eur žyminio mokesčio.

Antra, naujasis CPK atvėrė galimybę bylinėjimosi išlaidomis pripažinti ne tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai nurodytos įstatyme, bet ir visas kitas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Tai sudaro sąlygas bylinėjimosi išlaidomis pripažinti, pavyzdžiui, ekspertų išvada įrodymų gavimo ir pateikimo teismui išlaidas (antstolių atlikto faktų konstatavimo išlaidas, dokumentų gavimo išlaidas ir kt.), išlaidas kitų atstovų (auditorių, buhalterių, mokesčių konsultantų ar kitų sričių specialistų) pagalbai, kitas išlaidas.

Tam, kad įstatyme tiesiogiai neįvardytos išlaidos būtų pripažintos bylinėjimosi išlaidomis, jos turi atitikti du CPK 88 straipsnio dalies 10 punkte nustatytus vertinamuosius kriterijus: jos turi būti būtinos, ir jos turi būti pagrįstos.

Kalbant apie pirmąjį kriterijų, pasakytina, kad teismas turi įvertinti, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be šių išlaidų, ar šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis ir neprotingas. Antrasis kriterijus reiškia, kad išlaidas būtina pagrįsti, t. y. įrodyti. CPK komentare ir 2003 metų civilinio proceso teisės vadovėlyje kategoriškai teigiama, kad šios išlaidos turi būti pagrįstos rašytiniais įrodymais. Dažniausiai finansines operacijas patvirtina būtent rašytiniai įrodymai. Tačiau vis dėlto reikia atkreipti dėmesį, kad įstatymas kategoriškai nereikalauja ,,kitų“ bylinėjimosi išlaidų pagrįsti tik rašytiniais įrodymais. „Kitomis išlaidomis“ taip pat pripažintinos ir šalies turėtos išlaidos dėl procesinių dokumentų rengimo gali būti priskiriamos prie kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų, numatytų CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkte (šiuo metu 10 p.). Teismas, nagrinėdamas šių išlaidų priteisimo klausimą, turi įvertinti, ar šios išlaidos yra būtinos ir racionalios, ar jos pagrįstos byloje esančiais rašytiniais įrodymais, t. y. mokėjimo dokumentais (PVM sąskaitomis - faktūromis, kvitais ir kt.).“ (Teismų praktika, 2005, Nr. 23). Būtent ieškovė pateikė teismui rašytinius įrodymus dėl turėtų 63,79 Eur išlaidų, išsiunčiant pinigus atsakovei (16 b. l.). Taip pat ieškovė trečiajam asmeniui (materialine prasme) už suteiktus duomenis sumokėjo 14,48 Eur (78 b. l.). Be to pačios atsakovės veiksmai lėmė tai, kad ieškovė turėjo pateikti teismui ir minėtą dokumentą (78 b. l.).

Remiantis ankščiau paminėtu teismas tenkina šiuos ieškovės reikalavimus atsakovei. Atskirai tenka pastebėti, kad civilinio proceso išlaidos - tai ne tik šalių, bet ir valstybės išlaidos visai teisingumo vykdymo sistemai. Todėl būtina protingai elgtis kilus ginčui, o ne skatinti tolimesnį šalių bylinėjimąsi suvokiant, kad tai veda tik prie šių išlaidų didėjimo. Todėl teismas konstatuoja, kad ne ieškovė, o atsakovė turi prisiimti visas iš jos netinkamų veiksmų kylančias pasekmes. Be to teiginys, jog teisingumas „kainuoja“, nėra vien tik posakis be turinio. Aišku viena - visos ankščiau įvardytos išlaidos egzistuoja ir kasmet jos ne mažėja, o didėja. Todėl atmestini atsakovės atstovės argumentai, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės prašymų dėl kitų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Taip pat iš atsakovės priteistinos valstybei ir procesinių dokumentų siuntimo išlaidos ( CPK 92 str. 1 d. ).

Rezoliucinė dalis

nuspren dž i a:

1. Ieškovės A. R. ieškinį atsakovei I. G. tenkinti visiškai.

2. Priteisti ieškovei A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės I. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo 1 000 Eur sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019-12-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 32,00 Eur (trisdešimt du eurus) žyminio mokesčio ir 78,27 Eur (septyniasdešimt aštuonis eurus 27 ct) būtinų išlaidų atlyginimui.

3. Ieškovei A. R. iš atsakovės I. G. teismo priteistą 1 000,00 Eur (vieno tūkstančio eurų) skolos išieškojimą, išdėstyti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos 2 (dviejų) mėnesių laikotarpiui, įpareigojant skolininkę kiekvieną mėnesį per 30 dienų terminą sumokėti kreditorei po 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) skolos, pradedant kiekvienos sumos sumokėjimą (išieškojimą) skaičiuoti po teismo sprendimo įsiteisėjimo pirmos dienos.

3. Priteisti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš atsakovės I. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 18,26 Eur (aštuoniolika eurų 26 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Šiaulių apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusi teismą.