- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-11-26
- Bylos Nr.
- 1A-886-354-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-96-1-00436-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Vidmantas Mylė, Virginija Žindulienė
- Nuteistasis
- V. R., V. A.
- Advokatai
- Algirdas Zakrasas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,
Žemesnės instancijos teismas
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. R. ir V. A. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką V. R. įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2012 m. birželio 9 d. (dvi paros) ir laikoma, kad V. R. yra sumokėjęs 4 MGL (520 Lt) baudos.
V. A. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 4 (keturių) mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant jį per mėnesį dirbti po 30 (trisdešimt) valandų visuomenės labui.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką V. A. įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2012 m. birželio 9 d. (dvi paros) ir laikoma, kad V. A. yra atlikęs 12 (dvylika) valandų viešųjų darbų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. R. ir V. A. buvo nuteisti už tai, kad V. R. dirbdamas pagal 2012 m. vasario 9 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį ir 2012 m. vasario 9 d. priedą Nr. 1 UAB „T.“ vairuotoju ir būdamas atsakingas už jam perduotų materialinių vertybių saugojimą, priėmimą, išdavimą, pirkimą, gabenimą, apdorojimą, transportavimą, prisiimdamas visišką materialinę atsakomybę už bendrovės jam patikėtų materialinių vertybių saugumą, tai yra būdamas materialiai atsakingu už reiso metu gabenamą krovinį, 2012 m. birželio 8 d., apie 16 val., veikdamas bendrininkų grupe kartu su padėjėju V. A., kuris turėjo pasiruoštą dujų įrangą automobilyje „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, kelio (duomenys neskelbtini) km, kairėje kelio pusėje esančioje automobilių sustojimo aikštelėje, prijungę pasiruoštą turėtą dujų įrangą prie V. R. automobilio „SCANIA R 114 LA“ valst. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo gabenamos suskystintos dujos, V. R. pasikėsino pasisavinti jam patikėtą svetimą turtą, t. y. 546 kg suskystintų naftos dujų, kurių 1 kg kaina yra 4,12 Lt, viso 2249,52 Lt vertės, o V. A. padėjo pasikėsinti pasisavinti šį turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes buvo pastebėti ir sulaikyti Klaipėdos teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus Šiaulių poskyrio pareigūnų.
Nuteistieji V. R. ir V. A. apeliaciniais skundais prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, BK 183 straipsnio 5 dalimi nutraukti, arba juos išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių. Teismui netenkinus apeliacinių skundų prašymų dėl bylos nutraukimo ir išteisinimo prašo nuosprendį pakeisti dėl netinkamo BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 25 straipsnio 2 dalies pritaikymo ir sušvelninti jiems paskirtas bausmes.
Skunduose apeliantai nurodo, kad V. R. inkriminuojamo nusikaltimo laikotarpiu dirbo UAB „T.“, kuri buvo atsakinga už vežamą UAB „S.“ priklausantį suskystintų dujų krovinį, kad kaltinimas V. R. ir V. A. buvo dėl turto pasisavinimo iš UAB „T.“, dėl UAB „S.“ gabenamo krovinio atsakinga buvo UAB „T.“. Nuteistųjų teigimu, nukentėjusiąja šioje byloje turėjo būti laikoma UAB „T.“, o ne UAB „S.“, kurios iniciatyva buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį, todėl baudžiamajai atsakomybei buvo būtinas būtent UAB „T.“, o ne UAB „S.“ skundas ar jos atstovo pareiškimas, tačiau toks skundas ar pareiškimas nebuvo paduotas. Be to, 2013 m. kovo 20 d. prokuroro prašymu dėl kaltinimo pakeitimo pagal pasikėsinimą pasisavinti patikėtą turtą, V. R. buvo pakeistas kaltinimas iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį, V. A. pakeistas kaltinimas iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio 1 dalies į BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį. Pagal BPK 167 straipsnio 1 dalį ir BK 183 straipsnio 5 dalį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, taip pat procesas galimas tik tuo atveju, jei būtų UAB „T.“ skundas ar jos atstovo pareiškimas, arba prokuroro reikalavimas. UAB „T.“, kuri buvo materialiai atsakinga už gabenamą krovinį ir jį pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį patikėjusi V. R., skundo ar jos atstovo pareiškimo dėl pasikėsinimo pasisavinti krovinį taip pat nebuvo. Prokuroro prašyme dėl kaltinimo pakeitimo buvo prašoma tik pakeisti veikos kvalifikavimą. Pasak nuteistųjų, sąlygos prokuroro reikalavimui yra apibrėžtos BPK 167 straipsnio 2 dalyje. Pagal BPK 167 straipsnio 2 dalį dėl šių veikų ikiteisminis tyrimas gali būti pradėtas prokuroro reikalavimu tik tada, kai nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, ir nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, liečiančioje prokuroro reikalavimo institutą, pabrėžiama, jog prokuroro reikalavime turi būti nurodyti reikalavimo pagrindai ir motyvai (pvz., kasacinės nutartys 2K-234/2006, 2K-26/2014). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl šios veikos ir dėl kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas; sprendžiant, ar asmuo dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, būtina atsižvelgti į tai, kad šis įstatyminis pagrindas taikomas tokioms situacijoms, kai asmuo apskritai negali pats arba per teisėtą savo atstovą išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus, arba negali pats, arba per teisėtą savo atstovą atlikti tam tikrų veiksmų, kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti, taip pat ir tokioms situacijoms, kai nors asmuo ir gali pats arba per teisėtą savo atstovą išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus, gali pats arba per teisėtą savo atstovą atlikti tam tikrus veiksmus, kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti, tačiau šių veiksmų objektyviai negali pakakti, kad tie interesai būtų apginti (pvz., dėl negalėjimo gauti reikalingos informacijos, neturėjimo teisės atlikti reikiamus proceso veiksmus, dėl asmens, padariusio nusikalstamą veiką teisinės neliečiamybės ir kt.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-01-16 nutarimas, Žin., 2006-01-19 Nr. 7-254). Apeliantų teigimu, prokuroro prašyme dėl kaltinimo pakeitimo nebuvo nurodytos jokios BPK 167 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, kurios įgalintų prokurorą reikalauti vykdyti baudžiamąjį procesą dėl BK 183 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių turinčios veikos, dėl kurios ištyrimo iniciavimo nukentėjusioji UAB „T.“ nebuvo išreiškusi jokios pozicijos. Pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, teismo posėdyje dalyvavo UAB „T.“ atstovas E. E., kuris nereiškė skundo dėl pasikėsinimo pasisavinti įmonės gabentą krovinį, o parodė, jog UAB „T.“ žalos nepatyrė. Apeliantų vertinimu, BPK 167 straipsnio 2 dalies kontekste nemotyvuotas prokuroro prašymas pakeisti kaltinamųjų veikos kvalifikavimą, negali būti prilyginamas prokuroro reikalavimui vykdyti, tęsti baudžiamąjį procesą t. y. negali būti prilyginamas BK 183 straipsnio 5 dalyje numatytai būtinai sąlygai baudžiamajai atsakomybei kilti, dėl to baudžiamasis procesas turėjo būti nutrauktas nesant skundo (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas, BK 183 straipsnio 5 dalis).
Šalies argumentai
Apeliantai nurodo, kad teismas, pripažindamas juos kaltais, padarė išvadą, jog jų kaltė yra įrodyta liudytojų – muitinės pareigūnų D. J., I. B. parodymais, liudytojų D. L., E. E. parodymais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais.
Apeliantų nuomone, teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl įrodymų vertinimo padarytos netinkamai įvertinus surinktus duomenis. Vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, kur nurodyta, kad teismai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pasak apeliantų, Šiaulių apylinkės teismas nuosprendyje atrinko iš liudytojų, kurių parodymais rėmėsi, duotų parodymų konteksto ištrauktus jų kaltei pagrįsti tinkamus parodymus ir nutylėjo juos teisinančių šių liudytojų parodymų dalį, be to, jų kaltę pagrindė prielaidomis, o ne byloje nustatytais faktais, atsižvelgiant į bylos duomenų visumą.
Apeliantai pažymi, kad liudytojų D. J., I. B. ir S. Š. parodymai apie tai, kokiomis aplinkybėmis jie buvo šių liudytojų aptikti aikštelėje ir kokius veiksmus ten atliko, kone visiškai atitinka V. R. nuo pat pirmos apklausos baudžiamajame procese duotus parodymus, taip pat V. A. parodymus, duotus teisme. Tiek V. R., tiek V. A. parodė, jog V. R. vilkiku į aikštelę atvyko vėliau, nei ten atvyko V. A. ir todėl atsitiktinai pastatė vilkiką tokiu būdu, jog V. A. automobilis liko už V. R., žiūrint nuo kelio. Kaip matyti iš minėtų liudytojų parodymų, nuo kelio visgi buvo matomi abu automobiliai, kas kaip tik rodo, jog nebuvo bandoma nieko slėpti. Apeliantų teigimu, jie mėgino sujungti vilkiko cisternos dujų išleidimo jungtį su V. A. turėtų dujų balionų jungtimi tikslu patikrinti, ar žarnų jungtys (movos) gali tarpusavyje susijungti (nes jungčių būna įvairių išmatavimų), tačiau, nors jungtys atrodė vizualiai sujungtos, jos nebuvo užfiksuotos tarpusavyje dėl jų neatitikimo. Natūralu, jog automobiliai, tam, kad sujungti dujų žarnas, ir turėjo stovėti arti vienas kito. Jų parodymais paaiškinamas ir dujų kvapo, kurį jautė minėti įvykio vietoje buvę liudytojai, buvimas ir dujų žarnos movos apšalimas – tikrinant jungčių sujungimo galimybę, netyčia galėjo būti šiek tiek pasukta vilkiko cisternos dujų sklendė, dėl ko dujos (kurių kvapas yra stiprus ir lengvai užuodžiamas), pateko į aplinką dėl ne sandarumo jungčių susijungimo vietoje, nes jungtys viena kitai netiko kaip turėtų (dėl ko netgi užtruko jų atjungimas). Tai, jog jungtys netiko, netiesiogiai patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu liudytojos I. B. duoti parodymai, jog kurį laiką V. A. negalėjo nuo dujų cisternos atjungti žarnos. Tai, kad įvykio vietoje jie prašė nekviesti policijos ir niekam nepranešti, taip pat yra savaime suprantama jų reakcija, kadangi jie buvo aptikti išoriškai įtarimą keliančiomis aplinkybėmis, taigi policijos iškvietimas, pranešimas darbovietei nebuvo pageidautinas. Tačiau minėtos liudytojos apklaustos teisme taip pat parodė, jog jos negali patvirtinti, kad tuo metu, kai V. R. su V. A. buvo aptikti įvykio vietoje, buvo leidžiamos dujos, patvirtino, kad jos atvyko netikėtai, ir jokio garso, būdingo dujų perpumpavimo kompresoriaus darbui, nebuvo. Taigi šių liudytojų parodymai atitinka jų parodymus apie tai, kad tuo metu, kai prie jų netikėtai privažiavo muitinės pareigūnai, nevyko dujų pumpavimas kompresoriumi iš cisternos į V. A. balionus. Apeliantų manymu, teismas, darydamas išvadas apie tai, jog V. R. kėsinosi, o V. A. pasikėsino padėti pasisavinti dujas, neatsižvelgė ir į kitus tam prieštaraujančius bylos duomenis. Nors teismas nuosprendyje ir pažymėjo, kad UAB „S.“ atstovas liudytojas D. L. parodė, kad „senai dirbančiam vairuotojui nėra sudėtinga sureguliuoti cisternos skaitiklio parodymus taip kaip jam naudinga, ir, kad jei visi V. A. turėti 26 balionai būtų buvę pripildyti, būtų pagrobta 546 kg dujų, kurių vertė 2249,52 Lt“ ir šiais parodymais rėmėsi grįsdamas jų kaltę, tačiau neatsižvelgė į tai, kad šis liudytojas 2014 m. kovo 5 d. posėdžio metu parodė, jog jo minėtas pasisakymas apie tai, kad senai dirbančiam vairuotojui nėra sudėtinga sureguliuoti cisternos skaitiklio parodymus yra niekuo nepagrįsta jo nuomonė, taigi akivaizdu, kad teismas, vertindamas vieną dalį liudytojo D. L. parodymų atsiedamas nuo kitos jo parodymų dalies, pažeidė BK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus vertinti bylos duomenų visumą. Teismas taip pat neatsižvelgė ir į juos teisinančius liudytojo E. E. parodymus, rodančius, jog jei įvykio metu jie būtų iš cisternos perpylę dujas, tai dujų trūkumas būtų užfiksuotas, nes V. R. vairuotame automobilyje buvo dujų apskaitos elektroniniai skaičiukai, yra apskaitos mechanizmai, kurie viską būtų užfiksavę, o už trūkumą būtų turėjęs atsakyti būtent V. R.. Kaip minėjo, teismas, remdamasis įvykio vietos apžiūros duomenimis, konstatavo, jog vilkiko cisternos dujų žarna buvo prijungta per dujų apskaitos mechanizmą. Taigi teismas visiškai neįvertino aplinkybės, jog liudytojų D. L. ir E. E. parodymai ne tik, kad nepaneigia, tačiau tik patvirtina V. R. parodymus apie tai, jog dujų iš vilkiko cisternos nebuvo įmanoma perpilti tokiu būdu, jog nebūtų fiksuojamas jų trūkumas.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, pasak apeliantų, teismas kažkodėl iš liudytojo E. E. parodymų, duotų teismui 2014 m. kovo 5 d. atrinko teismui priimtinesnę parodymų dalį, jog dujų kiekio cisternoje paklaida yra 0,5 %, nors šis liudytojas parodė, jog, kiek jam žinoma, paklaida yra 0,3 % ar 0,5 %, taigi, pagal jo parodymus galima dujų maksimali paklaida galėjo būti nuo 57,3 kg (19100 kg (gabenamų dujų masė)/100 % * 0,3 %) iki 95,5 kg (19100 kg (gabenamų dujų masė) /100 % * 0,5 %), atitinkamai nuo 236 Lt iki 393,46 Lt vertės. Ši aplinkybė svarbi baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu, nes BK 183 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už nedidelės vertės svetimo turto pasisavinimą. Neaišku, kodėl teismas šios abejonės neaiškino jų, kaip kaltinamųjų naudai. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad jei, kaip nurodyta kaltinime ir konstatuota nuosprendyje, jie būtų kėsinęsi pasisavinti 546 kg dujų, tai toks dujų kiekis procentine išraiška nuo gabento krovinio atitiktų netgi 2,86 % ir tokio dujų kiekio trūkumo netgi neįmanoma būtų paaiškinti jokia paklaida (tai patvirtina ir liudytojo E. E. minėti parodymai, kad 500 kg kiekio trūkumo nebūtų įmanoma nuslėpti). Tai, kad už dujų kiekio (virš 57,3 kg) trūkumą, kurio neįmanoma netgi pateisinti paklaida, jų pasisavinimo atveju būtų turėjęs atsakyti V. R., patvirtina ir 2012 m. vasario 9 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartis ir 2012 m. vasario 9 d. priedas Nr. 1, pagal kuriuos V. R. įvykio metu buvo UAB „T.“ vairuotoju ir pagal kuriuos būdamas atsakingas už jam perduotų materialinių vertybių saugojimą, priėmimą, išdavimą, pirkimą, gabenimą, apdorojimą, transportavimą, prisiimdamas visišką materialinę atsakomybę už bendrovės jam patikėtų materialinių vertybių saugumą, tai yra būdamas materialiai atsakingu už reiso metu gabenamą krovinį, pasisavinimo atveju faktiškai V. R. turėjo dujas nusipirkti, o ne pasisavinti. Šios aplinkybės, susijusios su V. R. materialine atsakomybe už krovinį bei maksimalia gabenamo krovinio kiekio paklaidos norma visiškai paneigia netgi galimybę, kad V. R., kaip patyręs vairuotojas, dirbantis su cisternos dujų įpylimo - išpylimo mechanizmu ir suvokiantis materialinės atsakomybės galimas pasekmes, būtų galėjęs turėti tikslą pasisavinti daugiau nei 57,3 kg, kurių vertė buvo 236 Lt, dujų. Taigi, teismo išvados dėl to, kokį kiekį dujų buvo pasikėsinta pasisavinti, yra grindžiamos tik aplinkybe, kad V. A. balionai bendrai gali talpinti 546 kg dujų ir atsietos nuo kitų minėtų bylos duomenų visumos, paneigiančios galėjus būti tokį ketinimą.
BK 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių priežasčių. Pagal nuosprendį, šiuo atveju padėjimas daryti nusikaltimą pasireiškė tuo, kad V. R. kartu su V. A. prijungė jo turėtą pasiruoštą dujų įrangą prie V. R. vairuoto vilkiko dujų cisternos. Nuosprendyje nėra konstatuota (ir V. R. nebuvo tuo kaltinamas), jog V. R. leido dujas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad į V. A. įvykio vietoje turėtus balionus būtų įpiltas nors minimalus kiekis dujų. Kaip minėjo, liudytojų – muitinės pareigūnų parodymais, kurie atitinka ir jų parodymus, nustatyta, jog atvykus šiems pareigūnams, V. R. su V. A. tik stovėjo ir jokių veiksmų neatlikinėjo, o vilkiko įranga, tik kuriai veikiant įmanomas dujų perpylimas iš cisternos, neveikė. Taip pat nustatyta ir tai, jog po įvykio nebuvo konstatuota jokio gabenamų dujų trūkumo, nustatyta, kad dujų cisternos dujų apskaitos įrenginys buvo veikiantis, jokių neatitikimų dujų skaitiklių parodymuose nebuvo. Teismas nuosprendyje nurodė, jog jis visiškai vadovaujasi V. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, netrukus po įvykio jį apklausiant įtariamuoju. Apeliantų nuomone, įtariamojo V. A. apklausos protokole užfiksuoti parodymai yra per daug neinformatyvūs ir dviprasmiški, kad iš jų padaryti išvadas apie tai, ar kalbama apie pasikėsinimą padaryti veiką, ar apie rengimąsi ją padaryti, taip pat apie tai, ar su V. R. V. A. buvo sutaręs atlikti kokius nors neteisėtus veiksmus įvykio dieną. Būtent, įtariamojo V. A. apklausos protokole nurodyta, kad jis su V. R. nebuvo sutaręs, kad vogs būtent 26 balionus, tačiau norėjo tik pabandyti, ar iš viso tai galima padaryti. Taigi, iš įtariamojo V. A. apklausos protokolo matyti, jog jame visai nenurodoma, koks buvo jų susitarimas, išskyrus jų susitarimą susitikti, iš jo turinio galima spręsti tik tiek, jog V. A., susitaręs su V. R. susitikti aikštelėje, pats turėjo tikslą pabandyti, ar įmanoma tokiu būdu pagrobti dujų. Taigi, jei teismas visiškai vadovavosi įtariamojo V. A. apklausos protokolu, vertindamas jį kaip įrodymą ir siedamas su kitais bylos duomenimis apie tai, kad, kaip minėjo, įvykio vietoje nevyko dujų perpylimas, tokie veiksmai, t. y. įrangos išbandymo veiksmai, gali būti vertinami ne kaip pasikėsinimas, o nebent tik kaip rengimasis padaryti nusikalstamą veiką (BK 21 straipsnio 1 dalis), šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, jog turto pasisavinimas nepriskiriamas prie sunkių ar labai sunkių nusikaltimų, jų veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.
Šalies argumentai
Apeliantų teigimu, akivaizdu, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė nepatikimais, prieštaringais duomenimis ir padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, todėl nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu, turi būti panaikintas ir jie išteisinti.
Apeliantai nurodo, kad jeigu jie yra nubausti pagrįstai, tai jiems skirtos bausmės yra neteisingos. Teismas, pripažindamas, jog nusikaltimas buvo padarytas veikiant bendrininkų grupėje, netinkamai taikė BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 25 straipsnio 2 dalį, nes BK 25 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitariama nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Nuosprendyje teismas pripažino, jog vykdytoju buvo tik V. R., o V. A. padėjėjas (ir pripažino jį kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį), taigi dviejų vykdytojų, būtinų pripažinti bendrininkų grupės buvimą, nebuvo. Tokiu būdu, netinkamai taikius minėtas BK bendrosios dalies normas, buvo nepagrįstai konstatuotas atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimas. Teismas pažymėjo, jog skirdamas jiems bausmę, atsižvelgia į jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, todėl konstatavus, jog sunkinanti atsakomybę aplinkybė buvo konstatuota nepagrįstai, mažintinas ir jiems paskirtų bausmių dydis.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji ir jų gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų V. R. ir V. A. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir bylos nagrinėjimo teisme pagal pakeistą
kaltinimą pagrįstumo
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistųjų V. R. ir V. A. apeliacinių skundų argumentai dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 167 straipsnio 2 dalies, BK 183 straipsnio 5 dalies pažeidimų yra identiški kasaciniuose skunduose dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties išdėstytiems argumentams, į kuriuos išsamiai atsakė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2014 m. birželio 17 d. šioje byloje priimtoje nutartyje (2 t., 54-58 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio nuostata, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, ir neturėdamas galimybės kvestionuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šioje byloje priimtų sprendimų, dėl minėtų apeliacinių skundų argumentų iš naujo nepasisako ir daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir tęsiamas teisėtai bei pagrįstai, byla pirmosios instancijos teisme pagal pakeistą kaltinimą buvo nagrinėjama teisėtai ir pagrįstai, nebuvo padaryta BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 167 straipsnio 2 dalies, BK 183 straipsnio 5 dalies pažeidimų.
Dėl nuteistųjų veikos kvalifikacijos ir įrodymų vertinimo
Nuteistieji apeliaciniuose skunduose teigia, jog jų veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį ir mano, kad jų veika turėjo būti kvalifikuota kaip rengimasis padaryti nusikalstamą veiką, taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to nepagrįstai juos pripažino kaltais.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje atrinko iš liudytojų, kurių parodymais rėmėsi, duotų parodymų konteksto ištrauktus nuteistųjų kaltei pagrįsti tinkamus parodymus ir nutylėjo juos teisinančių šių liudytojų parodymų dalį. Teismas pažymi, kad pagal BPK 20 straipsnio 1-5 dalių nuostatas įrodymai įvertinami atskirai, taip pat ir kitų įrodymų kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas iš liudytojų duotų parodymų konteksto ištraukė tik nuteistuosius kaltinančias aplinkybes ir nutylėjo juos teisinančias aplinkybes. Priešingai, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas įvertino kiekvieną jų atskirai, juose nustatytas aplinkybes įvertino kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, vadovaudamasis įstatymu ir vidiniu įsitikinimu.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, daro išvadą, kad nuteistųjų V. R. ir V. A. kaltė įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma. Tai pirmosios instancijos teisme liudytojų D. L., E. E., D. J., I. B., R. D., iš dalies nuteistųjų V. R. ir V. A. duotų parodymų, ikiteisminio tyrimo metu liudytojo S. Š. ir iš dalies nuteistojo V. A. duotų parodymų, 2012-05-09 įvykio vietos apžiūros protokole, fotonuotraukose (1 t., 9–18 b. l.), UAB „S.“ 2012-06-08 pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, daiktų apžiūros protokoluose (1 t., 23–27; 99–103 b. l.), 2004-08-02 tarp UAB „S.“ ir UAB „T.“ sudarytoje sutartyje Nr. 241, automobilio „Scania R 114 LA“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijime, 2012-02-09 visiškos materialinės atsakomybės sutartyje, sudarytoje tarp UAB „T.“ ir V. R., užfiksuotų aplinkybių visuma.
Apeliaciniuose skunduose nuteistieji teigia, kad jų pateiktą versiją, jog jie tik bandė patikrinti ar cisternos žarna gali būti prijungta prie V. A. automobilyje esančios dujų balionų sistemos, patvirtina D. J., I. B., S. Š. duoti parodymai. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantų argumentais nesutinka, kadangi byloje surinktų įrodymų visuma paneigia tokią pateiktą versiją. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojų D. J., I. B. ir ikiteisminio tyrimo metu liudytojo S. Š. duotų parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad kelyje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) km nuo (duomenys neskelbtini) esančioje aikštelėje Klaipėdos teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus Šiaulių poskyrio pareigūnai D. J., I. B. ir S. Š. pastebėjo stovintį vilkiką „Scania“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su cisterna, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir už jos stovintį automobilį „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Iš cisternos einanti žarna buvo prijungta prie automobilio „Chrysler“ salone esančios tarpusavyje sujungtų 26 dujų balionų sistemos. Įvykio vietoje sklido stiprus dujų kvapas. Pareigūnams sustojus patikrinti minėtų transporto priemonių, jų vairuotojai negalėjo paaiškinti atliekamų veiksmų, V. R. labai susijaudino, žarną nuo cisternos atjungė V. A.. Abu vairuotojai prašė niekam apie minėtą įvykį nepranešti, apeliavo į sunkią finansinę padėtį ir sveikatos būklę. Iš Klaipėdos teritorinės muitinės pareigūnų pateiktų fotonuotraukų (1 t., 9–18 b. l.), daiktų apžiūros protokolo (1 t., 23–27 b. l.), daiktų apžiūros protokolo (1 t., 19 b. l.) matyti, kad prie V. R. vairuojamo vilkiko „Scania“ prikabintos suskystintų dujų vežimui skirtos cisternos žarna yra sujungta su V. A. priklausančio automobilio „Chrysler“ salone esančia tarpusavyje sujungtų 26 dujų balionų sistema, jungtis yra apšalusi. Visuotinai žinoma, kad suskystintos dujos yra atšaldytos gamtinės dujos, todėl esant jų nuotėkiui susidaro garai, o paviršiai apšąla. Šiuo atveju, kolegijos vertinimu, dujų cisternos sujungimas su V. A. automobilyje esančia tarpusavyje sujungtų 26 dujų balionų sistema ir dujų paleidimas įrodo, kad buvo kėsinamasi pasisavinti svetimą turtą. Kolegija atmeta nuteistųjų pateiktą versiją, kad dujų nuotėkis galėjo atsirasti netyčia užkabinus sklendę, kadangi neįtikėtina, jog dujų sistemos sklendė gali būti atsukta netyčia, nes toks neatsargumas galėtų lemti didelių nuostolių atsiradimą nutekėjus dujoms, taip pat sukelti didelį pavojų (pvz., sprogimą) aplinkiniams ir pačiam transporto priemonės vairuotojui, be to, V. R., būdamas materialiai atsakingu už vežamą krovinį ir pastebėjęs dujų nuotėkį, nesiėmė atitinkamų priemonių tokiam nuotėkiui sustabdyti, todėl šių aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad dujos buvo leidžiamos cisternos žarna tyčia. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad norint perpumpuoti dujas, būtina įjungti garsiai dirbantį kompresorių, kas šiuo atveju nebuvo padaryta, tai patvirtino ir liudytojai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nors ir nebuvo nustatytas dujų trūkumas V. R. vairuoto vilkiko cisternoje, tačiau liudytojo E. E. parodymais nustatyta, kad dalį dujų galima leisti neveikiant kompresoriui, taip pat atsižvelgus į tai, kad įvykio vietoje tvyrojo stiprus dujų kvapas, daroma išvada, kad V. R. ir V. A. nusikalstamos veikos baigti – pasisavinti svetimo turto, dujų, nespėjo dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, t. y. dėl to, kad buvo užklupti Muitinės pareigūnų.
Iš byloje nustatytų aplinkybių visumos matyti, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo pradėtas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, kaltinamajame akte nurodyta, kad nuteistieji V. R. ir V. A. kaltinami BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, prokuroro prašymais dėl kaltinimo pakeitimo teisme kaltinimas buvo pakeistas ir V. A. inkriminuotas kaltinamas padarius BK 24 straipsnio 6 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 1 dalyje, V. R. – BK 22 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.
BK 183 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pasisavinimas laikomas baigtu tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, o būtent pradeda elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu – turi realią galimybę juo naudotis ar disponuoti – ir taip padaro žalą turto savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 20 d. nutartis Nr. 2K-123/2007; 2006 m. balandžio 25 d. nutartis Nr. 2K-396/2006; 2006 m. gegužės 30 d. nutartis Nr. 2K-330/2006). Objektyviajam turto pasisavinimo nusikalstamos veikos sudėties požymiui būdinga tai, kad kaltininkas pasisavina jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą. Kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantis turtas laikomas svetimu. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką pripažįstama, kad patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, į kurį kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis Nr. 2K-90/2009; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis Nr. 2K-733/2007; 2006 m. balandžio 11 d. nutartis Nr. 2K-213/2006; 2006 m. birželio 27 d. nutartis Nr. 2K-467/2006 ir kt.).
BK 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką, tai numatyto ir siekiamo padaryti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties vykdymo pradžia. Pasikėsinimo metu, skirtingai nei rengimosi stadijoje kaltininkas pradeda tiesiogiai kėsintis į nusikalstamos veikos objektą, dalyką ir sukelia jiems realų pavojų ar net padaro žalą.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad inkriminuojant pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką reikalinga nustatyti kokia apimtimi kaltininkas siekė padaryti žalą įstatymo saugomoms vertybėms, t. y. veikė apibrėžta ar neapibrėžta tyčia. Jei kaltininkas veikė apibrėžta tyčia, tokiu atveju kvalifikuojama kaip kėsinimasis pagrobti visą kaltininko numatytą turtą, jei kaltininko tyčia dėl grobiamo turto vertės neapibrėžta, jo veika kvalifikuojama atsižvelgiant į turto vertę, jei nėra kitų veiką kvalifikuojančių požymių.
Nagrinėjamu atveju nuteistieji, apskritai neigdami savo kaltę, nenurodo, kokį kiekį dujų siekė pagrobti, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad automobilyje „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sumontuoti 26 dujų balionai, kurie buvo sujungti tarpusavyje ir jų visų talpa sudaro 546 kg dujų, sprendžia, kad nuteistieji V. A. ir V. R. veikė apibrėžta tyčia ir siekė pagrobti 546 kg dujų.
Atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji veikė apibrėžta tyčia ir nėra duomenų apie tai, kad jie siekė pagrobti mažesnį dujų kiekį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad liudytojų D. L. ir E. E. nurodytos aplinkybės, jog patyręs vairuotojas gali sureguliuoti cisternos skaitiklio parodymus ir pasisavinti iki 0,5 % nuo viso vežamo kiekio, veikos kvalifikavimui įtakos neturi.
Byloje nustatyta, kad nuteistasis V. R. nagrinėjamo įvykio metu dirbo UAB „T.“, buvo materialiai atsakingas už jam perduotas materialines vertybes, įvykio metu vežė krovinį, už kurį buvo materialiai atsakingas.
Taigi iš pirmiau išdėstytų aplinkybių visumos matyti, kad V. R. gabendamas krovinį, už kurį yra materialiai atsakingas, padedant V. A., t. y. suteikiančiam nusikaltimo vykdymui reikalingas priemones – automobilį su jame esančiais 26 dujų balionais, kuriuose telpa 546 kg dujų, V. R. prijungus dujų cisternos žarną prie V. A. automobilyje esančių dujų balionų sistemos, pradeda kėsintis į V. R. visiškos materialinės atsakomybės sutarties pagrindu patikėtą UAB „S.“ turtą, už kurį krovinio gabenimo metu atsako UAB „T.“, tačiau pavojingo kėsinimosi nerealizuoja dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių. Teisėjų kolegija, remdamasi šių aplinkybių visuma, konstatuoja, kad nuteistųjų V. R. ir V. A. veika teisėtai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį.
Atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji buvo realiai pradėję kėsintis pasisavinti patikėtą svetimą turtą, jų veikos kvalifikuoti kaip rengimosi padaryti nusikalstamą veiką nėra pagrindo.
Pažymėtina, kad nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme įrodymais pripažintus duomenis, įvertinusi juos atskirai ir siedama į visumą, patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, visapusiškai, objektyviai ir nepažeisdamas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių ištyrė byloje surinktus įrodymus, padarė teisiškai motyvuotas byloje nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad teismas liudytojų D. J., I. B., S. Š. parodymus vertino selektyviai, kad nepagrįstai rėmėsi V. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad priimdamas nuosprendį pirmosios instancijos teismas įvertino visumą byloje nustatytų aplinkybių, nesuteikdamas nei vieniems parodymams prioritetinės reikšmės. Kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, jog V. A. ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus buvo įtakotas ar apgautas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, todėl konstatuoja, kad tokie surinkti įrodymai buvo gauti teisėtais būdais ir atitinka įrodymams keliamus reikalavimus. Taigi dėl minėtų aplinkybių daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai rėmėsi nuteistojo V. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi šie parodymai sutampa su įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokoluose, fotonuotraukose užfiksuota informacija, liudytojų D. J., I. B., S. Š. duotais parodymais, taip pat kitais baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais nustatytomis aplinkybėmis.
Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir skirtų bausmių
Apeliaciniuose skunduose nuteistieji teigia, kad jiems buvo skirtos neteisingos bausmės, nes buvo nepagrįstai nustatyta jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
BK 25 straipsnio 2 dalyje yra atskleista bendrininkų grupės sąvoka, kur nurodyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Pagal BK 24 straipsnio 3 dalį vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). Pagal šio straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus.
Nagrinėjamu atveju byloje neabejotinai nustatyta, kad V. A., suteikdamas priemones, reikalingas nusikalstamos veikos padarymui, padėjo V. R. pasisavinti jam patikėtą svetimą turtą ir veikė kaip nusikalstamos veikos padėjėjas, todėl nusikalstamoje veikoje dalyvavus vienam vykdytojui ir vienam padėjėjui, nėra pagrindo daryti išvadą dėl nuteistųjų V. R. ir V. A. nusikalstamo veikimo dalyvaujant bendrininkų grupėje. Dėl šių priežasčių iš kaltinimo šalintina aplinkybė, kad nuteistieji V. R. ir V. A. veikė bendrininkų grupėje, taip pat naikintina nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymas veikiant bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Be to, teisėjų kolegija pastebi, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje suformuluotame kaltinime nurodant nuteistojo V. R. vairuoto vilkiko „Scania R 114 LA“ valstybinius numerius buvo padarytas rašymo apsirikimas, todėl jis ištaisytinas nurodant, kad V. R. vairuoto vilkiko „Scania R 114 LA“ valstybinis numeris yra (duomenys neskelbtini), cisternos valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Pažymima, kad šio rašymo apsirikimo ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės.
Taigi teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma, konstatuoja, kad V. R. dirbdamas pagal 2012 m. vasario 9 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį ir 2012 m. vasario 9 d. priedą Nr. 1 UAB „T.“ vairuotoju ir būdamas atsakingas už jam perduotų materialinių vertybių saugojimą, priėmimą, išdavimą, pirkimą, gabenimą, apdorojimą, transportavimą, prisiimdamas visišką materialinę atsakomybę už bendrovės jam patikėtų materialinių vertybių saugumą, tai yra būdamas materialiai atsakingu už reiso metu gabenamą krovinį, 2012 m. birželio 8 d., apie 16 val., veikdamas kartu su padėjėju V. A., kuris turėjo pasiruoštą dujų įrangą automobilyje „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, kelio (duomenys neskelbtini) km, kairėje kelio pusėje esančioje automobilių sustojimo aikštelėje, prijungę pasiruoštą turėtą dujų įrangą prie V. R. automobilio „Scania R 114 LA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), cisternos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo gabenamos suskystintos dujos, V. R. pasikėsino pasisavinti jam patikėtą svetimą turtą, t. y. 546 kg suskystintų naftos dujų, kurių 1 kg kaina yra 4,12 Lt, viso 2249,52 Lt vertės, o V. A. padėjo pasikėsinti pasisavinti šį turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes buvo pastebėti ir sulaikyti Klaipėdos teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus Šiaulių poskyrio pareigūnų.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistajam V. R. buvo skirta 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, nuteistajam V. A. buvo skirta 4 (keturių) mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant jį per mėnesį dirbti po 30 (trisdešimt) valandų visuomenės labui.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nuteistieji anksčiau nebuvo teisti, pasikėsino padaryti nesunkų tyčinį nusikaltimą, nuteistasis V. R. dirba, nuteistasis V. A. registruotas darbo biržoje, pastarojo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis, kad nėra jų atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, kad nuteistiesiems buvo paskirtos bausmės, mažesnės už įstatymo sankcijoje numatytų bausmių vidurkius, daro išvadą, kad nuteistiesiems švelninti bausmes, nors ir panaikinus jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nėra pagrindo, kadangi nuteistiesiems paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus įvertino laikydamasis baudžiamojo proceso normų reikalavimų, teisėtai ir pagrįstai pripažino kaltais nuteistuosius V. R. ir V. A. dėl jiems atitinkamai inkriminuotų veikų padarymo, teisingai kvalifikavo jų padarytą veiką, tačiau nepagrįstai padarė išvadą, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupėje, t. y. netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl šių priežasčių Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 308¹ straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktus, 331 straipsniu,
nusprendžia:
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. nuosprendį pakeisti:
iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje suformuluoto kaltinimo pašalinti aplinkybę, kad nuteistieji V. R. ir V. A. veikė bendrininkų grupėje, panaikinti nuteistųjų V. R. ir V. A. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikimą bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ištaisyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje suformuluotame kaltinime padarytą rašymo apsirikimą (V. R. automobilio „Scania R 114 LA“ valst. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)), nurodant, kad V. R. automobilio „Scania R 114 LA“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), cisternos valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.