Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Remeikos, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2022 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta bausmė – 81 BBD/MGL (4 050,00 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BPK) 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir G. P. paskirta galutinė bausmė – 54 BBD/MGL (2 700,00 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BPK 68 straipsniu, paskirta G. P. baudžiamojo poveikio priemonė – 3 (trejiems) metams uždrausta naudotis specialiąja teise – teise vairuoti transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymo dienos, t. y. 2022 m. rugpjūčio 8 d.

Vadovaujantis BPK 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta išieškoti iš G. P. konfiskuotino turto – VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), 5 350,00 Eur vertę.

Palikta galioti G. P. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir specialiosios teisės sustabdymas iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. G. P., pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir nuteistas už tai, kad jis 2022 m. rugpjūčio 6 d. apie 21.00 val. (duomenys neskelbtini) pastatu, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo kelių transporto priemonę – lengvąjį automobilį VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas (alkoholio kiekio matuokliu nustatytas 2,47 promilių neblaivumas).

Motyvuojamoji dalis

2. Nuteistojo G. P. apeliacinis skundas atmestinas.

5. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, už kurio padarymą skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas G. P., pagal BK 11 straipsnio 3 dalį priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai. G. P. pilnai pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, davė nuoseklius parodymus, sutiko, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, tai pirmosios instancijos teismui leido atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo gautas E. P. prašymas perduoti kaltinamąjį jos atsakomybei pagal laidavimą.

6. Pažymėtina, kad tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-329/2013, 2K-274-693/2018, 2K-122-699/2018, 2K-145-895/2018). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatleido G. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, motyvuodamas tuo, kad kaltinamąjį charakterizuojantys duomenys (teistas užsienio valstybėje, jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už alkoholio vartojimą viešoje vietoje) rodo, kad jis nėra linkęs laikytis visuomenėje priimtų taisyklių bei įstatymų, jis piktnaudžiauja alkoholiu, todėl, nėra pagrindo manyti, jog ateityje G. P. laikysis įstatymų ir nenusikals, dėl ko nėra ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, imperatyviai numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Taip pat teismas pažymėjo, jog pagal byloje surinktus ir įvertintus biografinius ir kaltinamojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, E. P. iki šiol teigiamos įtakos buvusiam vyrui nepadarė, todėl neįrodė teismui pasitikėjimo daryti teigiamą įtaką G. P. ateityje, dėl ko laidavimo institutas G. P. nagrinėjamu atveju ir dėl šių aplinkybių netaikytinas. Šiam apylinkės teismo vertinimui pritaria ir apygardos teismas bei konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai motyvavo savo sprendimą dėl laidavimo instituto netaikymo, atsižvelgdamas į byloje esančias aplinkybes, paties kaltininko asmenybę, kas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką.

7. Nuteistojo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra nustatytos visos BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytos sąlygos jo atžvilgiu taikyti laidavimo institutą, kadangi jis savo kaltę pripažino visiškai, paaiškino įvykio aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi ir galisi padaręs nusikalstamą veiką, anksčiau nėra teistas, nėra turėjęs tokio pobūdžio administracinių nusižengimų, nėra įrašytas į Priklausomybės ligų centro įskaitą. Skunde taip pat pažymėjo, jog jo veiksmais pavojus visuomenei nebuvo sukeltas, įvykio metu niekas nebuvo sužalotas, niekas nenukentėjo. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos nuteistojo argumentus kaip nepagrįstus, kadangi, kolegijos vertinimu, apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes, galimybę nagrinėjamoje byloje taikyti laidavimo institutą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visas aplinkybes, reikšmingas asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygoms nustatyti ir padarė motyvuotą išvadą, kad šiuo atveju nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytų sąlygų, būtinų atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikyti – nėra pagrindo manyti, kad nuteistasis ateityje laikysis įstatymų ir nenusikals bei laiduotojas jam darys akivaizdžią teigiamą įtaką.

8. Apygardos teismas sutinka su nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis, kad jis pilnai pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, tačiau šių aplinkybių nepakanka laidavimo instituto taikymui. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-88-976/2017, 2K-116-1073/2018).

9. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su skundo argumentu, kad šioje byloje yra pagrindas manyti, kad G. P. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nors nuteistasis teigia, jog praeityje jis nebuvo teistas, nėra piktybinis KET pažeidėjas, neturėjo tokio pobūdžio administracinių nusižengimų ir jam niekada nebuvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, jog G. P. Didžiojoje Britanijoje 2015 m. sausio 8 d. buvo nuteistas 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme (t. 1, b. l. 32 – 33), taip pat byloje esantis administracinių nusižengimų registro išrašas apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus už 5 metus patvirtina, jog administracine tvarka G. P. baustas du kartus, vieną kartą dėl alkoholio vartojimo viešoje vietoje (t. 1, b. l. 35 – 37). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, kad nuteistasis niekada nebuvo padaręs tokio pobūdžio teisės pažeidimo ir jam niekada nebuvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. nutarimu G. P., pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalį, ir pagal ATPK 124¹ straipsnio 7 dalį buvo skirta galutinė subendrinta nuobauda - 2500 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams už tai, kad jis būdamas neblaivus - nustatytas 2,1 promilės vidutinis girtumo laipsnis, vairavo automobilį ir su savimi neturėjo vairuotojo apžymėjimo. Šios aplinkybės liudija, kad nuteistasis yra linkęs vartoti alkoholį ir, kad nuteistojo priešingas teisei elgesys nebuvo atsitiktinis, o dėsningas, rodantis atsainų požiūrį į visuomenei priimtų elgesio taisyklių, teisinių normų laikymąsi, jų ignoravimą ir piktybišką pažeidinėjimą. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad baudžiamojoje byloje neegzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta sąlyga atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikymui.

10. Minėta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis). Laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veikos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui (BK 40 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikomi pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką bei kitus duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160/2010, 2K-305/2011, 2K-221-693/2017, 2K-134-1073/2018, 2K-186-942/2018). Laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-305/2011, 2K-186-942/2018). Taigi, laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė išsamius motyvus, kodėl daro išvadą, kad E. P. negali būti apelianto laiduotoja, kadangi negalės jam daryti teigiamos įtakos, todėl pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju nėra BK 40 straipsnio 1, 3 dalyse nurodytos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos – tinkamo laiduotojo, galinčio daryti G. P. teigiamą įtaką. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 40 straipsnio 1–3 dalių nuostatas.

11. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme E. P. pateikė prašymą atleisti G. P. nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduoti jį jos atsakomybėn pagal laidavimą, nurodydama, kad kartu su G. P. pragyveno 25 metus, užaugino du vaikus, žino jo charakterį ir pažįstą jį įvairiose gyvenimo situacijose. Iki šiol bendrauja, pasikalba, padeda vienas kitam įvairiais gyvenimiškais klausimais. Patikina, jog G. P. po šio įvykio suprato savo padarytą klaidą ir padarė išvadas dėl netinkamo elgesio (t. 2, b. l. 44 – 45). Iš bylos duomenų nustatyta, kad E. P. neteista, administracine tvarka bausta du kartus (t. 2, b. l. 50 – 51), dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 2, b. l. 47), darbdavio charakterizuojama teigiamai (t. 2, b. l. 46). Byloje nėra jokių duomenų, neigiamai charakterizuojančių galimą laiduotoją, todėl, kolegijos vertinimu, E. P. laikytina verta teismo pasitikėjimo. Vis dėlto, minėta, kad laiduotojas turi turėti realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, tačiau to konstatuoti nagrinėjamu atveju negalima. Kaip pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, nors tiek G. P., tiek ir E. P. teigia, kad jie yra artimi, tačiau tai nesudaro pagrindo manyti, kad laiduotoja buvusiam vyrui, su kuriuo ji išsiskyrusi beveik septynis metus (remiantis LITEKO duomenimis, Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimas) ir gyvena atskirai, gali daryti kokią nors realią teigiamą įtaką. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jos autoritetą buvusiam vyrui ir vien tos aplinkybės, kad jie tarpusavyje bendrauja, sutaria, neįrodo, kad G. P. ji galėtų daryti teigiamą įtaką bei ateityje užtikrintų, jog nuteistasis laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų, klausytų jos, kaip autoriteto. Be to, G. P. ir E. P. gyvena atskirai, todėl galimybė daryti teigiamą įtaką nuteistajam ir kontroliuoti jo veiksmus, vertintina kaip menka.

12. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad jo veiksmais joks pavojus visuomenei nebuvo sukeltas, įvykio metu niekas nebuvo sužalotas, niekas nenukentėjo. Teisėjų kolegija kategoriškai nesutinka su šiais apelianto teiginiais ir pažymi, jog, nagrinėjamu atveju, jei policijos pareigūnai nebūtų laiku jo sustabdę, nuteistasis galėjo tęsti kelionę toliau, kurios baigtis galėjo būti žymiai sunkesnė. Be to, padaryta nusikalstama veika, priešingai, nei teigia apeliantas, pasireiškė dideliu pavojingumu tiek asmeniškai pačiam vairuotojui, tiek visuomenės saugumui, kadangi buvo vairuojama miestelyje, esant vidutiniam girtumo laipsniui. Tai, kad nagrinėjamu atveju nekilo eismo įvykis, nebuvo sužaloti pėstieji ar nebuvo apgadintas joks turtas, vertintina, kad tik laimingo atsitiktinumo dėka pavyko išvengti skaudžių pasekmių. Akcentuotina, kad nuteistasis G. P., valdydamas automobilį neblaivus, visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, elgėsi neatsakingai, sėdo už vairo neabejotinai suprasdamas, jog vairuoja automobilį būdamas neblaivus, su tikslu įgyti daugiau alkoholio bei vaistų, skirtų kitam asmeniui lengviau ištverti pagirias.

13. Akcentuotina, jog laidavimo instituto taikymas šioje byloje prieštarautų teisingumo principui. Atsižvelgiant į šios veikos kriminalizavimu siektinus valstybės baudžiamosios politikos tikslus, tokio pobūdžio bylose net ir esant formalioms sąlygoms, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto taikymas turėtų būti daugiau išimtis, o ne taisyklė tam, kad šiuo atveju būtų realiai formuojama ne bausmės griežtumo, o baudžiamosios atsakomybės ir bausmės neišvengiamumo praktika. Įvertintina ir tai, kad transporto priemonės vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, kai kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės etilo alkoholio, buvo kriminalizuotas tik nuo 2017 m. sausio 1 d. Šių veiksmų kriminalizavimą lėmė padažnėjusios skaudžios nelaimės, kurių priežastis buvo neblaivūs vairuotojai, siekiant saugaus eismo keliuose, tramdyti eismo dalyvius, kurie kelia pavojų savo ir kitų eismo dalyvių sveikatai, mažinti eismo įvykių, keliuose sužalotų ir žūstančių žmonių skaičių dėl neblaivių asmenų keliuose sukeltų veiksmų. Be to, maksimali įstatymų leidėjo leistina norma vairuoti transporto priemonę apsvaigus nuo alkoholio yra iki 0,4 promilių, o nagrinėjamu atveju nuteistajam nustatytas neblaivumas daugiau nei 6 kartus viršija įstatymų leidėjo leistiną ribą.

14. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą ir nenustačius BK 40 straipsnio sąlygų visumos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatleido G. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tokiai teismo išvadai, remiantis išdėstytais argumentais, pritaria ir apeliacinės instancijos teismas.

15. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama ir skundžiamu nuosprendžiu G. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimo naudotis specialiąja teise 3 metams, prašoma teisės vairuoti transporto priemones atėmimo laikotarpį sumažinti iki 1 metų.

15.1. Pagal teismų praktiką, BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek turtinio pobūdžio, tiek ir susijusios su uždraudimu naudotis specialia teise baudžiamojo poveikio priemonės. BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

15.2. Kaip minėta anksčiau, G. P. nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarė naudodamasis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas (jo kraujyje nustatyta 2,47 promilės etilo alkoholio). Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad sprendimas taikyti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti kelių transporto priemonės atėmimą – ir jos taikymo trukmė išsamiai motyvuoti. Teismas, įvertinęs tai, kad G. P. padarė veiką, kurios pavojingumą įrodo vidutinis girtumo laipsnis, vairavimas miestelyje, taip sukeliant pavojų ne tik sau, bet ir aplinkinių saugumui, ir atsižvelgęs į kitas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes (jausdamasis girtas vairavo automobilį, siekdamas gauti daugiau alkoholio ir vaistų) bei pažymėjęs skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės tikslą pataisyti nusikalstamą veiką padariusį G. P. ir prevencinį pobūdį – užkirsti kelią toliau pažeidinėti KET, visiškai pagrįstai ir teisėtai uždraudė G. P. naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones trejiems metams. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nemato BK 68 straipsnio nuostatų taikymo pažeidimų tiek paskiriant šią baudžiamojo poveikio priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę bei pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas trejų metų naudotis specialia teise terminas neviršija BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatyto šios baudžiamosios poveikio priemonės taikymo trukmės vidurkio, yra proporcingas ir adekvatus G. P. padarytai nusikalstamai veikai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad G. P. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) – trejų metų terminas yra neadekvatus ir neproporcingas padarytai nusikalstamai veikai, kaltininko asmenybei. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos terminą, BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė. Be to, pažymėtina, kad siekis apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamu atveju, nusikalstamų veikų bei pataisyti kaltininką nusveria jo patiriamus nepatogumus dėl minėtos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo.

16. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas taikė per griežtą ir neproporcingą priemonę apelianto atžvilgiu - baudos paskyrimą ir automobilio vertės priteisimą, todėl prašoma priteisti tik baudą arba priteisti tik 10 ar 20 proc. konfiskuotino automobilio piniginės vertės sumos.

16.1. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam skirta bausmė visiškai atitinka tiek jo padarytą nusikaltimą, tiek jo asmenybę, tiek ir paskirta bausme siekiamų tikslų įgyvendinimą.

16.2. Apelianto skundo argumentai dėl jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje, taip pat nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018) yra išaiškinta, kad nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. O BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai atleistam iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, tarp jų – ir turto konfiskavimas. Taigi šio baudžiamojo įstatymo nurodytais atvejais baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai. Kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis).

16.3. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, apibūdinančias padaryto KET pažeidimo pavojingumą bei G. P. asmenybę, ir spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonės – turto (automobilio) konfiskavimo – paskyrimo klausimą, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad G. P. vairavo automobilį VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) mieste, 21.00 val. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (jo kraujyje buvo 2,47 promilės alkoholio). Šios aplinkybės patvirtina, kad automobilį tiesiogiai panaudojo darydamas tyčinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtas automobilis yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto sampratą (požymius). Kadangi nusikaltimo padarymo priemonė –automobilis VW Golf, nuosavybės teisėmis priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“, o G. P. yra jos valdytojas, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą iš kaltininko G. P. išieškoti konfiskuotino turto (šiuo atveju automobilio „VW Golf“) vertę atitinkančią pinigų sumą. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, pažymėtina, kad G. P. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – išieškant konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą pagal byloje nustatytas aplinkybes yra proporcinga (adekvati) jo padarytam nusikaltimui, paskirta atsižvelgiant į teismų formuojamą praktiką tokios kategorijos bylose ir pirmosios instancijos teismui nurodant aiškius argumentus. Apelianto argumentai, kad jam skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – išieškant konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą yra per griežta ir dėl to jis patirs nepatogumų, neatitinka baudžiamųjų įstatymų prasmės ir pagrįsti klaidingu jų interpretavimu. Šiuo atveju asmenybė, jos interesai ar automobilio vertė negali būti laikoma išimtine aplinkybe, lemiančia išieškotinos konfiskuotino turto (šiuo atveju automobilio „VW Golf“) vertę atitinkančios pinigų sumos sumažinimą, kaip to prašoma apeliaciniame skunde. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nusikaltimą padariusiam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

17. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį G. P., sudaro 90,00 Eur, kurios turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei.

18. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus - kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Taigi, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

19. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo G. P. apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į nuteistojo apeliacinio skundo nagrinėjimo rezultatą, į tai, kad jo skundas šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo G. P., tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo G. P. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriui 90,00 Eur (devyniasdešimt eurų) atstovavimo išlaidų, susidariusių apeliacinės instancijos teisme teikiant nuteistajam teisinę pagalbą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.