- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-12-13
- Bylos Nr.
- e2-1253-910/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01330-2022-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Ribokaitė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „PHILIP MORRIS LIETUVA“, akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“, akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės bankrutuojančios akcinės bendrovės „INTER RAO Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 24 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „PHILIP MORRIS LIETUVA“, akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ ir akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ skundus dėl 2022 m. birželio 30 d. akcinės bendrovės „INTER RAO Lietuva“ kreditorių susirinkimo protokolu Nr. 1 priimtų nutarimų pripažinimo negaliojančiais ir bankroto proceso ne teismo tvarka nutraukimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjos uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „PHILIP MORRIS LIETUVA“, akcinė bendrovė (toliau – AB) „ORLEN Lietuva“ ir AB „Lietuvos paštas“ kreipėsi į teismą su skundais, prašydamos: 1) 2022 m. birželio 30 d. bankrutuojančios akcinės bendrovės (toliau – ir BAB) „INTER RAO Lietuva“ (toliau – ir Bendrovė) kreditorių susirinkimo protokole Nr. 1 nurodytus nutarimus Nr. 1, 2, 3, 4, 5 pripažinti negaliojančiais; 2) nutraukti BAB „INTER RAO Lietuva“ bankroto procesą ne teismo tvarka, pradėtą 2022 m. birželio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimais.
2. Skundų reikalavimams užtikrinti pareiškėjos prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti BAB „INTER RAO Lietuva“ kreditorių 2022 m. birželio 30 d. susirinkimo protokole Nr. 1 nurodytų nutarimų Nr. 1, 2, 3, 4, 5 galiojimą ir uždrausti BAB „INTER RAO Lietuva“, jos kreditoriams bei nemokumo administratorei priimti ir vykdyti bet kokius sprendimus ir (ar) atlikti veiksmus, susijusius su tolesniu BAB „INTER RAO Lietuva“ bankroto proceso ne teismo tvarka vykdymu.
3. Pareiškėjos nurodė, kad, turėdamos galiojančias reikalavimo teises į atsakovę BAB „INTER RAO Lietuva“, nebuvo informuotos apie šaukiamus kreditorių susirinkimus ir ketinimą vykdyti bankroto procedūras ne teismo tvarka; priimant sprendimą dėl neteisminio bankroto buvo pažeistas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 11 straipsnio 3 dalies reikalavimas. Tai patvirtina pareiškėjų reikalavimų prima facie (preliminarų) pagrįstumą. Nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, pareiškėjoms galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali apskritai netekti prasmės, atsižvelgiant į bankroto ne teismo tvarka proceso metu kylančias pasekmes, susijusias su Bendrovės veiklos nutraukimu, darbuotojų atleidimu bei Bendrovės pripažinimu bankrutavusia ir jos likvidavimu. Tokiu atveju kiltų reali grėsmė, kad šalių grąžinimas į iki galimo teisės pažeidimo buvusią padėtį gali iš esmės pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Pareiškėjų teigimu, BAB „INTER RAO Lietuva“ interesai, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, nebus nepagrįstai ar neproporcingai suvaržyti, nes tuo atveju, jeigu pareiškėjų skundai nebus patenkinti, pasibaigus laikinųjų apsaugos priemonių taikymui neteisminio bankroto procedūros galės būti toliau vykdomos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 24 d. nutartimi pareiškėjų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino – iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo sustabdė BAB „INTER RAO Lietuva“ kreditorių 2022 m. birželio 30 d. susirinkimo protokole Nr. 1 nurodytų nutarimų Nr. 1, 2, 3, 4, 5 galiojimą ir uždraudė BAB „INTER RAO Lietuva“, jos kreditoriams bei nemokumo administratorei UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurui priimti ir vykdyti bet kokius sprendimus ir (ar) atlikti veiksmus, susijusius su tolesniu BAB „INTER RAO Lietuva“ bankroto proceso ne teismo tvarka vykdymu.
5. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjos prašo panaikinti visus 2022 m. birželio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimus, susijusius su BAB „INTER RAO Lietuva“ bankroto proceso ne teismo tvarka pradėjimu, dėl imperatyvių JANĮ 11 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, kurioms esant bankroto procesas gali būti vykdomas ne teismo tvarka, pažeidimo, taip pat dėl procedūrinių pažeidimų, t. y. pažeisto kreditorių informavimo. Teismo vertinimu, pareiškėjos suformulavo skundų pagrindą ir dalyką, pateikė jų poziciją pagrindžiančius argumentus, kurie yra pakankami teismui tam, kad būtų konstatuotas preliminarus skundų pagrįstumas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu.
6. Teismas pažymėjo, kad toliau vykdant bankroto procedūras, t. y. atliekant veiksmus, susijusius su tolesniu BAB „INTER RAO Lietuva“ bankroto proceso ne teismo tvarka vykdymu, gali kilti tokių padarinių, kurie yra negrįžtami, arba faktinės padėties grąžinimas į pirminę padėtį, patenkinus pareiškėjų skundus, būtų itin apsunkintas arba beprasmis. Anot teismo, aptariamu atveju bankroto proceso procedūrų, t. y. Bendrovės turto realizavimo veiksmų, vykdymo sustabdymas atitinka tiek ekonomiškumo, tiek proporcingumo principus. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamas BAB „INTER RAO Lietuva“ bankroto proceso ne teismo tvarka pradėjimo teisėtumas, teismas padarė išvadą, jog, laikinai neapribojus veiksmų, susijusių su tolesniu bankroto proceso ne teismo tvarka vykdymu, tol, kol įsiteisės galutinis procesinis sprendimas dėl atitinkamų kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo, realiai egzistuoja tikimybė, kad, pasitvirtinus pareiškėjų skunduose nurodytoms aplinkybėms, tai galėtų sukelti neigiamus materialiuosius padarinius ne tik pačioms pareiškėjoms, bet ir kitiems BAB „INTER RAO Lietuva“ kreditoriams.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
7. Atsakovė BAB „INTER RAO Lietuva“ atskirajame skunde prašo CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu pirmosios instancijos teismui pačiam patenkinti atskirąjį skundą, nesiunčiant jo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui; panaikinti 2022 m. spalio 24 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones; nustačius, kad 2022 m. spalio 24 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos iš dalies, pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones į draudimą BAB „INTER RAO Lietuva“ administratorei UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurui skirstyti lėšas Bendrovės kreditoriams tol, kol įsiteisės teismo procesinis sprendimas šioje byloje: 1) uždrausti BAB „INTER RAO Lietuva“: a) disponuoti Bendrovės nekilnojamuoju ir kilnojamuoju turtu; b) vykdyti kreditorių nutarimus dėl Bendrovei priklausančio nekilnojamojo turto realizavimo ir (ar) perleidimo pagal bet kokius sandorius ar kitokio turto apsunkinimo; c) skirstyti Bendrovės lėšas kreditoriams; 2) leisti BAB „INTER RAO Lietuva“ administratorei ir (ar) kreditoriams įgyvendinti teisę sušaukti kreditorių susirinkimus, juose dalyvauti, balsuoti ir spręsti JANĮ 44 straipsnyje nurodytus kreditorių kompetencijai priskirtus klausimus, išskyrus teisę: a) priimti nutarimus dėl Bendrovės turto realizavimo ar perleidimo pagal bet kokius sandorius ar kitokio turto apsunkinimo; b) tvirtinti Bendrovės turto pardavimo kainą, spręsti, ar pritarti Bendrovės turimų lėšų išmokėjimui kreditoriams; 3) leisti BAB „INTER RAO Lietuva“ administratorei įgyvendinti JANĮ 3, 59, 63, 66 straipsniuose ir kitose JANĮ nuostatose reglamentuojamas pareigas, funkcijas ir teises, be kita ko: a) vykdyti sutartis, tarp jų – 2014 m. lapkričio 18 d. elektros energijos balansavimo pirkimo–pardavimo sutartį su vėlesniais pakeitimais ir papildymais; b) atstovauti BAB „INTER RAO Lietuva“ bylose; c) vykdyti einamuosius mokėjimus, būtinus BAB „INTER RAO Lietuva“ interesams atstovauti, ūkinei komercinei veiklai vykdyti, mokėti atlyginimą administratoriui už bankroto proceso vykdymą; d) vykdyti 2022 m. rugsėjo 27 d. kreditorių susirinkimo priimtą įpareigojimą kreiptis į: (i) prekybos, pramonės ir amatų rūmus su užklausa dėl nenugalimos jėgos (force majeure) pažymos išdavimo; (ii) mokslininkus (MRU ir VU TF) su prašymu pateikti išvadą dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių; e) vykdyti sandorius, būtinus dokumentams išsaugoti; f) vykdyti sandorius, būtinus nekilnojamajam turtui išsaugoti; g) komunikuoti su kreditoriais, teikti prašomą informaciją; h) disponuoti Bendrovės lėšomis, uždirbtomis iš Bendrovės vykdomos ūkinės komercinės veiklos, kurios yra būtinos kitiems neatidėliotiniems Bendrovės poreikiams užtikrinti.
8.1. Pareiškėjos nepagrindė skundų prima facie pagrįstumo. Pareiškėjos praleido JANĮ 31 straipsnio 1 dalyje nustatytą 14 dienų terminą BAB „INTER RAO Lietuva“ kreditorių 2022 m. birželio 30 d. susirinkimo sprendimui ginčyti. Be to, pareiškėjos, pateikdamos finansinius reikalavimus BAB „INTER RAO Lietuva“ nemokumo administratorei ir balsuodamos kitame Bendrovės kreditorių susirinkime, patvirtino 2022 m. birželio 30 d. susirinkimo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, šie sprendimai jau yra įvykdyti. Patenkinus pareiškėjų skundus, administratorė netektų savo įgaliojimų, tačiau nebūtų kam perduoti BAB „INTER RAO Lietuva“ turto ir dokumentų, Bendrovė liktų be valdymo organo funkcijas vykdančio asmens. Nebuvo JANĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, draudžiančių 2022 m. birželio 30 d. pradėti Bendrovei bankroto ne teismo tvarka procedūrą. Pareiškėjos nebuvo Bendrovės kreditorės iki 2022 m. birželio 3 d., kai buvo išsiųsti pranešimai Bendrovės kreditoriams dėl 2022 m. birželio 30 d. šaukiamo kreditorių susirinkimo. Bendrovės sutartys su pareiškėjomis nutrauktos dėl valstybės institucijų veiksmų. Tokiu atveju pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo (toliau – TSĮ) 7 straipsnio 5 dalies nuostatas nuostoliai neatlyginami. Pareiškėjų reikalavimams yra taikomos nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.212 straipsnio 1 dalis). Pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38, tiekėjas ir (ar) operatorius neatlygina vartotojui patirtų nuostolių, jeigu elektros tiekimas nutraukiamas dėl nenugalimos jėgos aplinkybių arba valstybės ar trečiųjų asmenų veiksmų.
8.2. Pareiškėjos neįrodė grėsmės palankaus teismo sprendimo įvykdymui. BAB „INTER RAO Lietuva“ bankroto procesas inicijuotas sąžiningai ir teisėtai po to, kai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (toliau – FNTT) apribojo Bendrovės veiklą, Valstybinė energetikos reguliavimo taryba panaikino leidimus vykdyti ūkinę veiklą ir Bendrovė dėl to tapo faktiškai nemoki (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Bendrovės kreditoriai, laikydamiesi JANĮ nustatytos tvarkos, 2022 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą pradėti Bendrovės nemokumo procedūrą ne teismo tvarka. Apie 2022 m. birželio 30 d. susirinkimą buvo informuoti net 4 086 Bendrovės kreditoriai. Nėra tikėtina, kad Bendrovė, sąžiningai vykdydama nemokumo procedūrą, iš 4 086 kreditorių, kurių bendra reikalavimų suma – 3 898 911,50 Eur, neva specialiai ignoravo pareiškėjas, kurioms 2022 m. birželio 30 d. susirinkime nebūtų užtekę balsų priimti priešingus sprendimus, nei priėmė tuo metu jame dalyvavę kreditoriai (JANĮ 11 straipsnio 3 dalis). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Bendrovės nemokumo procesas vyksta skaidriai, sąžiningai ir teisėtai, o Bendrovės nemokumo administratorė atsakingai imasi kreditoriams naudingų veiksmų. Lietuvos Respublikos valstybės institucijos (Valstybinė mokesčių inspekcija, Sodra), būdamos kreditorėmis, dalyvauja kreditorių susirinkime, didžiąja dalimi pritaria administratoriaus pateiktiems sprendimų projektams, priimtų sprendimų neginčija. FNTT, kuri kontroliuoja Bendrovės veiklą dėl FNTT taikomų ribojamųjų priemonių, 2022 m. rugsėjo 1 d. nurodė, kad Bendrovės nemokumo procedūra neteismine tvarka gali būti vykdoma. Bendrovės lėšos yra areštuotos, jos veikla ir visos finansinės operacijos yra prižiūrimos FNTT ir atliekamos tik gavus pastarosios leidimą. Nemokumo administratorė šioje bankroto proceso stadijoje neturi teisės svarstyti su Bendrovei priklausančio ilgalaikio turto pardavimu susijusių klausimų arba klausimų, susijusių su iki bankroto proceso pradžios atsiradusių prievolių vykdymu.
8.3. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ir neekonomiškos, dėl jų patiriama neproporcinga žala, nes Bendrovė, nebeturėdama asmens, kuris turėtų teisę veikti jos vardu, nebegali vykdyti ūkinės komercinės veiklos, iš kurios buvo uždirbamas reikšmingas pelnas ir kaupiamas turtas, kuris galėjo būti panaudotas Bendrovės kreditorių reikalavimams įvykdyti. Bendrovė byloje įrodė, kad, vykdydama Balansavimo sutartį, iki 2025 m. pabaigos gali uždirbti papildomai 11 433 408 Eur grynojo pelno. Ši suma prilygsta visų trijų pareiškėjų Bendrovės nemokumo administratorei pateiktiems finansiniams reikalavimams.
Atsiliepimas
9. Pareiškėjos AB „ORLEN Lietuva“, AB „Lietuvos paštas“ ir UAB „PHILIP MORRIS LIETUVA“ atsiliepimuose į atskirąjį skundą prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti; priteisti iš atsakovės pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja AB „ORLEN Lietuva“, be kita ko, prašo priimti papildomus įrodymus dėl faktinių nuostolių dydžio. Pareiškėjos nurodo šiuos atsikirtimus į atskirojo skundo argumentus:
Šalies argumentai
9.1. Pareiškėjų skundų tikėtiną pagrįstumą patvirtina juose nurodytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai. Kreditorė AB „ORLEN Lietuva“ nebuvo kviečiama į BAB „INTER RAO Lietuva“ kreditorių 2022 m. birželio 30 d. ir 2022 m. rusėjo 27 d. susirinkimus, nepaisant to, kad AB „ORLEN Lietuva“ reikalavimą atlyginti nuostolius reiškia Bendrovei nuo 2022 m. balandžio mėn. 2022 m. birželio 30 d. įvykusiame pirmajame Bendrovės kreditorių susirinkime, kuriame buvo sprendžiamas Bendrovės neteisminio bankroto pradėjimo klausimas, balsavo tik dalis kreditorių, kurių reikalavimų suma – 13 898 911,50 Eur, o į antrąjį (2022 m. rugsėjo 27 d.) buvo kviečiami iš esmės visi kreditoriai (tarp jų – ir potencialūs), kurių reikalavimų suma – 43 220 820,81 Eur. Tai patvirtina esminį proceso pažeidimą, t. y. kad, sprendžiant dėl Bendrovės bankroto vykdymo ne teismo tvarka, nebuvo išlaikytas reikiamas kvorumo reikalavimas (JANĮ 11 straipsnio 3 dalis). Dėl bankroto ne teismo tvarka pradėjimo turėjo spręsti visi kreditoriai, tarp jų – ir potencialūs. Atskirajame skunde nepaneigtas pareiškėjų, kaip potencialių Bendrovės kreditorių, statusas. Pareiškėjos nesutinka, kad Bendrovė nuo civilinės atsakomybės turėtų būti atleista dėl force majeure aplinkybių, taip pat TSĮ 7 straipsnio 5 dalies pagrindu. Ar tokios sąlygos egzistuoja nagrinėjamu atveju, gali būti atsakyta tik bylą išnagrinėjus iš esmės, bet ne sprendžiant dėl ieškinio prima facie pagrįstumo. Pareiškėjos nepraleido termino skundui dėl BAB „INTER RAO Lietuva“ kreditorių 2022 m. birželio 30 d. susirinkimo sprendimų pateikti. Pareiškėjų skundų priėmimo klausimas jau išspręstas pirmosios instancijos teismo teisėjos 2022 m. spalio 24 d. rezoliucijomis. Pareiškėjų finansinių reikalavimų pateikimas Bendrovės neteisminio bankroto procese nepagrindžia jų sutikimo su neteisminiu bankrotu.
9.2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas, ginčijant neteisminio bankroto pradžią, yra iki ginčo išsprendimo neleisti atlikti tokiame procese jokių veiksmų, kurie ateityje taip pat galėtų tapti teisminio ginčo objektu. Absoliutaus laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamo draudimo vykdyti neteisminio bankroto procedūras išimtis galima tik itin siauroje apimtyje, derinant ekonomiškumo ir interesų pusiausvyros principus, t. y. tiek, kiek būtina palikti galimybę skolininkui toliau vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Nagrinėjamu atveju pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 14 d. nutartimi, derinant nurodytus principus, jau yra pakeistos, todėl dėl šios dalies nėra ginčo (nėra apeliacijos objekto). Pati apeliantė, pateikusi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, taip išreiškė valią neprieštarauti, kad laikinosios apsaugos priemonės tam tikra apimtimi gali būti taikomos. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių Bendrovei nėra daroma žala, nes, jas pakeitus, Bendrovei nėra uždrausta vykdyti teisėtą ūkinę komercinę veiklą, būtiną jos turtui, kuris būtų naudojamas atsiskaityti su kreditoriais, didinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
11. Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
12. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė kreditorių susirinkimo sprendimų, kurių pagrindu pradėtas Bendrovės bankroto procesas ne teismo tvarka, galiojimą ir uždraudė Bendrovei, jos kreditoriams bei nemokumo administratorei priimti ir vykdyti bet kokius sprendimus ir (ar) atlikti veiksmus, susijusius su tolesniu Bendrovės bankroto proceso ne teismo tvarka vykdymu. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių institutą.
13. Atsakovės atskirajame skunde suformuluoti du alternatyvūs reikalavimai: pirmiausia prašoma apskritai panaikinti skundžiamą 2022 m. spalio 24 d. nutartį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės; netenkinus nurodyto reikalavimo, prašoma pakeisti skundžiamą nutartį, taikant laikinąsias apsaugos priemones apeliantės nurodyta siauresne apimtimi, t. y. panaikinant teismo nustatytų apribojimų dalį (žr. šios nutarties 7 punktą).
Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme (ne)priėmimo
14. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo pridėti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu. Kasacinis teismas yra išskyręs tam tikrus kriterijus, kurie turi būti įvertinti sprendžiant, ar yra pagrindas naujiems įrodymams priimti: i) ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ii) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; iii) ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; iv) ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą).
15. Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė naują rašytinį įrodymą, t. y. Bendrovės ir pareiškėjos AB „Lietuvos paštas“ 2022 m. gegužės 20 d.–2022 m. birželio 10 d. susirašinėjimą. Atskirajame skunde taip pat nurodė, kad prideda įrodymus, patvirtinančius 2022 m. birželio 30 d. kreditorių susirinkimo sprendimų įvykdymą. Šie įrodymai prie atskirojo skundo nebuvo pridėti, tačiau apeliantė juos (t. y. AB „INTER RAO Lietuva“ 2022 m. liepos 22 d. turto ir dokumentų perdavimo–priėmimo aktą ir jo priedus) pateikė su 2022 m. lapkričio 4 d. prašymu, paaiškindama, kad dėl techninės klaidos šis dokumentas nebuvo pridėtas prie skundo. Nors atskirajame skunde nesuformuluotas prašymas priimti naujus rašytinius įrodymus, apeliantė jais grindžia savo argumentus dėl pareiškėjų skundų prima facie nepagrįstumo.
16. Pareiškėja AB „ORLEN Lietuva“ su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė papildomus įrodymus dėl faktinių nuostolių dydžio (t. y. AB „ORLEN Lietuva“ 2022 m. lapkričio 18 d. pažymą apie pagamintos elektros energijos kainą, sandorius su kitais elektros energijos tiekėjais ir jų išrašytas PVM sąskaitas faktūras), kuriais grindžia savo atsikirtimus į apeliantės skundo argumentus, susijusius su AB „ORLEN Lietuva“ kaip potencialios kreditorės statusu. Lietuvos apeliaciniame teisme 2022 m. gruodžio 7 d. gautas pareiškėjos AB „ORLEN Lietuva“ prašymas priimti su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikto priedo dokumentų vertimus į lietuvių kalbą.
17. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantei nebuvo sudaryta galimybė pateikti įrodymų pirmosios instancijos teisme, kai buvo nagrinėjamas pareiškėjų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes šis prašymas išnagrinėtas apie tai neinformavus apeliantės. Pareiškėja AB „ORLEN Lietuva“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad Bendrovės nemokumo administratorė neišreiškė pageidavimo gauti papildomą informaciją 2022 m. spalio 3 d., kai pareiškėja pateikė savo finansinį reikalavimą, todėl apie būtinybę teikti papildomus duomenis pareiškėjai tapo žinoma tik susipažinus su atskiruoju skundu.
18. Kartu pažymėtina tai, kad pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje tikrinamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria išspręstas procesinio pobūdžio klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas. Susipažinus su pateiktų naujų įrodymų turiniu, matyti, kad jie yra susiję ne su šios apeliacijos objektu, o su pareiškėjų skundų dėl ginčijamų kreditorių susirinkimo sprendimų nagrinėjimo iš esmės dalyku. Taigi pirmiau nurodyti nauji įrodymai šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje neatitinka CPK 180 straipsnyje įtvirtinto sąsajumo reikalavimo. Jie galėtų būti teikiami bylą dėl ginčijamų kreditorių susirinkimo sprendimų teisėtumo nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui, kuris ir turėtų spręsti jų priėmimo klausimą. Dėl nurodytos priežasties apeliacinės instancijos teismas šioje apeliacinėje byloje atsisako priimti šalių pateiktus naujus įrodymus.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
19. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, spręsdamas dėl poreikio konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma turi įvertinti, ar yra tikimybė, kad byloje bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, t. y. teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad tokia tikimybė egzistuoja, jis turi įvertinti, ar yra kokia nors grėsmė, kad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai tapti neįmanomas. Šios dvi aplinkybės – ieškinio preliminarus pagrįstumas ir grėsmės ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimas – yra būtinos kumuliatyvios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.
20. Atskirajame skunde atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų skundai dėl kreditorių susirinkimo sprendimų yra tikėtinai pagrįsti, taip pat nurodo, jog pareiškėjos neįrodė grėsmės palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Taigi apeliantė ginčija abi nurodytas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinas sąlygas.
21. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad vertinant pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – preliminarų ieškinio pagrįstumą – patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016). Preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).
22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašo pripažinti negaliojančiais BAB „INTER RAO Lietuva“ kreditorių 2022 m. birželio 30 d. susirinkimo sprendimus ir nutraukti šių sprendimų pagrindu pradėtą Bendrovės bankroto ne teismo tvarka procesą. Pareiškėjos nurodė, kad, turėdamos galiojančias reikalavimo teises į atsakovę BAB „INTER RAO Lietuva“, nebuvo informuotos apie šaukiamus kreditorių susirinkimus ir ketinimą vykdyti bankroto procedūras ne teismo tvarka, o tai yra esminis procedūrinis pažeidimas; priimant sprendimą dėl neteisminio bankroto buvo nesilaikyta imperatyvaus JANĮ 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto kvorumo reikalavimo. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos suformulavo skundų pagrindą ir dalyką, pateikė jų poziciją pagrindžiančius argumentus ir įrodymus, kurie šioje proceso stadijoje yra pakankami tikėtinam pareiškėjų skundų pagrįstumui CPK 144 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu konstatuoti. Pareiškėjų skunduose išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, vertinant juos preliminariai, nesuponuoja pagrindo teigti, kad pareiškėjų reikalavimai dėl ginčijamų kreditorių susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais ir jų pagrindu pradėto Bendrovės bankroto ne teismo tvarka proceso nutraukimo yra akivaizdžiai nepagrįsti, kad pareiškėjos pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo teisių gynimo būdą.
23. Pažymėtina tai, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjų skundų reikalavimų nepagrįstumo yra civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio klausimą, teismas nenagrinėja ginčo iš esmės; detali šalių procesinių dokumentų, nurodytų teisinių ir faktinių argumentų, pateiktų įrodymų analizė šioje civilinio proceso stadijoje neatliekama; vertinamas tik preliminarus ieškinio pagrįstumas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje nevertina apeliantės argumentų, susijusių su termino skųsti kreditorių susirinkimo nutarimus praleidimu, JANĮ 11 straipsnyje nustatytų sąlygų ir reikalavimų laikymusi, pareiškėjų kaip BAB „INTER RAO Lietuva“ kreditorių statusu ir jo atsiradimo momentu, jų finansinių reikalavimų (ne)pagrįstumu, 2022 m. birželio 30 d. kreditorių susirinkimo sprendimų teisėtumo patvirtinimu, pareiškėjoms dalyvavus vėlesniame Bendrovės kreditorių susirinkime. Į tokius apeliantės argumentus bus atsakyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės, t. y. ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktus įrodymus, nustačius reikšmingus bylai faktus ir juos teisiškai kvalifikavus.
24. Konstatavus, kad pareiškėjos skundų reikalavimus tikėtinai pagrindė, vertintina antroji laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtina sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus pareiškėjoms, įvykdymui.
25. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad, taikant bankroto procesą ne teismo tvarka, bankroto procedūros pradžia siejama su kreditorių susirinkimo nutarimo įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo diena, todėl, kreditoriams nesutinkant su kreditorių susirinkimo nutarimu įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, vienintelė priemonė šiai procedūrai sustabdyti yra kreipimasis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nustačius ieškovo reikalavimo tikėtiną pagrįstumą, pats ginčo pobūdis leidžia teigti, kad, netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali apskritai netekti prasmės, atsižvelgiant į bankroto proceso ne teismo tvarka metu kylančias pasekmes, susijusias su įmonės veiklos nutraukimu, darbuotojų atleidimu bei galiausiai bendrovės pripažinimu bankrutavusia ir jos likvidavimu. Vykdant tolesnes bankroto procedūras, tuo atveju, jei neteisminis įmonės bankroto procesas būtų nutrauktas kaip neteisėtas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsiradusios pasekmės (pažengęs atsakovės bankroto procesas) sukeltų sunkesnių pasekmių, nei šio proceso sustabdymas tol, kol paaiškės jo teisėtumas. Sprendžiant, ar yra pagrindas sustabdyti neteisminį bankroto procesą iki bus išnagrinėtas jo teisėtumo klausimas, be kita ko, pagal analogiją atsižvelgtina ir į teisinį reguliavimą, pagal kurį apskundus teismo nutartį, kuria įmonei iškelta bankroto byla, šios įmonės bankroto procesas (teisminis) nepradedamas vykdyti tol, kol nebus išspręstas nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1939-407/2016; 2018 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-807-823/2018 16 punktą).
26. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad įmonės nemokumo atveju atsiranda viešas interesas, visų kreditorių interesai yra akumuliuojami bankroto procese, jų reikalavimai ir šių reikalavimų patenkinimas yra reglamentuojami specialaus įstatymo (JANĮ) normų, kurio nuostatos paprastai turi pirmumą prieš kituose įstatymuose nustatytas taisykles. Vadinasi, reikšmingas yra jau pats bankroto proceso inicijavimo, jo pradžios teisėtumas, nes tik teisėtai pradėtas bankroto procesas bei teisėtai paskirtas bankrutuojančios įmonės atstovas (nemokumo administratorius) gali užtikrinti paskesnių bankroto procedūrų atlikimo teisėtumą. Tokiu atveju akivaizdu, kad, kuriam nors iš kreditorių teisme ginčijant pradėto bankroto proceso teisėtumą, jokie veiksmai tokiame procese neturėtų būti atliekami tol, kol teismas įsitikins skundo pagrįstumu, ar, priešingai, jo nepagrįstumu. Būtent tokią konservacinę paskirtį atlieka konkrečioje byloje taikomos laikinosios apsaugos priemonės, neleidžiančios iki ginčo išsprendimo iš esmės įgyvendinti jau priimtus kreditorių sprendimus ar atlikti naujus veiksmus, kurie ateityje taip pat galėtų tapti teisminio ginčo objektu, jeigu bankroto procesas bus pripažintas pradėtu pažeidžiant teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-383-781/2021 19 punktą).
27. Apeliantė nurodo, kad Bendrovės nemokumo procesas vyksta sąžiningai, skaidriai ir teisėtai; Lietuvos Respublikos valstybės institucijos (Valstybinė mokesčių inspekcija, Sodra), būdamos kreditorės, neginčija kreditorių susirinkimo sprendimų; Bendrovės lėšos yra areštuotos, jos veikla ir visos finansinės operacijos yra prižiūrimos FNTT ir atliekamos tik gavus pastarosios leidimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie argumentai nepaneigia būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgiant į pirmiau aptartus teismų praktikos išaiškinimus dėl antrosios būtinos šių priemonių taikymo sąlygos egzistavimo, esant ginčui dėl Bendrovės bankroto proceso ne teismo tvarka pradėjimo teisėtumo.
28. Tai, kad kiti kreditoriai, tarp jų – ir valstybės institucijos, neginčija kreditorių susirinkimo sprendimų, kurių pagrindu pradėtas Bendrovės bankroto ne teismo tvarka procesas, savaime nereiškia, jog šie kreditorių susirinkimo sprendimai nepažeidžia pareiškėjų teisių. Bendrovės lėšų areštas ir FNTT atliekama Bendrovės finansinių operacijų kontrolė taip pat neeliminuoja galimos grėsmės, kad pareiškėjų teisės realiai gali būti neapgintos joms palankaus teismo procesinio sprendimo priėmimo atveju, jeigu jokia apimtimi nebus taikomos pareiškėjų prašyme nurodytos laikinosios apsaugos priemonės.
29. Atskirajame skunde taip pat teigiama, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ir neekonomiškos, dėl jų atsakovė patiria žalą, nes Bendrovė, nebeturėdama asmens, turinčio teisę veikti jos vardu, negali vykdyti ūkinės komercinės veiklos.
30. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Taigi turi būti parenkamos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1541-464/2018 27 punktą).
31. Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, nesutiktina su apeliantės argumentais, kad skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti apskritai panaikinamos dėl proporcingumo ir (ar) ekonomiškumo principų pažeidimo. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apeliantės argumentai prieštarauja nuosekliai Lietuvos apeliacinio teismo praktikai iš esmės analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-807-823/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1541-464/2018; 2020 m. rugpjūčio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1324-881/2020; 2022 m. rugpjūčio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-849-407/2022; 2022 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1210-553/2022), todėl atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
32. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra abi būtinosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Atsakovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai šių teismo išvadų nepaneigia, todėl atskirojo skundo pirmojo reikalavimo – panaikinti skundžiamą nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, atmetant pareiškėjų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, – nėra pagrindo tenkinti.
Dėl atsakovės atskirojo skundo alternatyvaus reikalavimo pakeisti skundžiamą nutartį
33. Jau nurodyta, kad atsakovės atskirajame skunde suformuluotas ir alternatyvus reikalavimas – netenkinus reikalavimo panaikinti skundžiamą nutartį, ją pakeisti, taikant laikinąsias apsaugos priemones apeliantės nurodyta siauresne apimtimi, t. y. panaikinant teismo nustatytų apribojimų dalį (žr. šios nutarties 7 punktą).
34. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė 2022 m. lapkričio 3 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl 2022 m. spalio 24 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Šis prašymas suformuluotas iš esmės identiškai, kaip ir atsakovės atskirojo skundo alternatyvus reikalavimas. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 14 d. nutartimi atsakovės prašymą dėl 2022 m. spalio 24 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo iš dalies patenkino. Pareiškėjos dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 14 d. nutarties pateikė atskiruosius skundus, kurie dar nėra išnagrinėti apeliacine tvarka, tačiau iš jų turinio matyti, kad pareiškėjos nesutinka su nurodytos nutarties dalimi. Taigi šiuo metu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 24 d. nutartimi, kuri yra nagrinėjamos apeliacinės bylos objektas, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės jau yra pakeistos.
35. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pagal atsakovės atskirojo skundo alternatyvų reikalavimą, kuriuo prašoma pakeisti skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 24 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtį, nebeliko apeliacijos objekto. Dėl to yra pagrindas nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovės atskirojo skundo alternatyvų reikalavimą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 24 d. nutarties pakeitimo (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis, 338 straipsnis).
Dėl prašymų priteisti bylinėjimosi išlaidas
36. Pareiškėjos atsiliepimuose į atskirąjį skundą prašo iš atsakovės priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
37. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas procesinio pobūdžio klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo prigimtis, jų atlyginimo paskirstymo principai lemia, jog tik priėmus byloje baigiamąjį teismo procesinį sprendimą atsiranda sąlygos spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, o ne išsprendus byloje atskirus procesinio pobūdžio prašymus ir atsižvelgus į jų tenkinimo ir (ar) netenkinimo baigtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021 22 punktą). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šiuos kasacinio teismo išaiškinimus, pareiškėjų prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo šioje apeliacinėje byloje nesprendžia.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti atskirojo skundo reikalavimą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 24 d. nutartį, kuria nuspręsta bankrutuojančios akcinės bendrovės „INTER RAO Lietuva“ atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovės atskirojo skundo alternatyvų reikalavimą pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 24 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.