- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-14
- Bylos Nr.
- 2A-626/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kazys Kailiūnas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „PITSTOP LT“, R. K., Ž. M.
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „E. R. E. L.“
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), D. M. ir D. V., teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2793-262/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „PITSTOP LT“, R. K., R. K., Ž. M., dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „E. R. E. L.“, dėl skolos, palūkanų, likutinės turto vertės, nuotolio iš turto pardavimo ir papildomų išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams UAB „PITSTOP LT“, R. K., R. K., Ž. M., dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB „E. R. E. L.“, prašydamas iš atsakovų UAB „PITSTOP LT“ ir R. K. solidariai priteisti UAB „Swedbank lizingas“ naudai 43 692,40 Lt nesumokėtų mokėjimų, 90 000 Lt dydžio nuostolį iš turto pardavimo, iš viso 133 692,40 Lt pagal sutartį Nr. LT025159; iš atsakovų UAB „PITSTOP LT“, R. K., Ž. M. UAB „Swedbank lizingas“ naudai solidariai priteisti 3 606 Lt nesumokėtų mokėjimų, 45 883,23 Lt dydžio negrąžinto turto likutinę vertę, 9 763,87 Lt dydžio nuostolį iš turto pardavimo, 850 Lt dydžio papildomas išlaidas, 6 465,89 Lt palūkanų įmokų po sutarčių nutraukimo, iš viso 66 568,99 Lt pagal sutartis Nr. LT073457 ir Nr. LT073465; priteisti 5 % metinių palūkanų; proporcingai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „PITSTOP LT“ sudarė lizingo sutartis Nr. LT025159, Nr. LT073457 ir Nr. LT073465, pagal kurias UAB „Swedbank lizingas“ įsipareigojo iš UAB „PITSTOP LT“ nurodytų pirkėjų nupirkti sutartyse nurodytą turtą ir perduoti jį naudoti ir valdyti UAB „PITSTOP LT“ su sąlyga, kad atsakovas UAB „PITSTOP LT“ sutartyse numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai, perdavė atsakovui UAB „PITSTOP LT“ turtą valdyti ir naudoti sutartyse nustatytomis sąlygomis ir tvarka, tačiau UAB atsakovas „PITSTOP LT“ savo įsipareigojimus vykdė netinkamai, nuolat vėluodavo mokėti įmokas pagal sutartis, dėl ko susidarė įsiskolinimas. Prievolių užtikrinimui ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ su R. K. sudarė laidavimo sutartį Nr. LT025159/L, kuria R. K. įsipareigojo įvykdyti UAB „PITSTOP LT“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal sutartį Nr. LT025159. Taip pat ieškovas su R. K. ir Ž. M. sudarė laidavimo sutartis LT073457/L ir LT073465/L, kuriomis R. K. ir Ž. M. įsipareigojo įvykdyti UAB „PITSTOP LT“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal sutartis Nr. LT073457 ir Nr. LT073465. Atsakovui UAB „PITSTOP“ nevykdant sutartinių įsipareigojimų ir nemokant įmokų pagal sutartis, ieškovas 2008 m. birželio 5 d. išsiuntė atsakovui pretenziją, reikalaudamas sumokėti susidariusį įsiskolinimą, atsakovui per nustatytą terminą neįvykdžius reikalavimo sumokėti skolą, ieškovas remdamasis sutarčių bendrosiomis sąlygomis 2008 m. liepos 1 d. pranešimu vienašališkai nutraukė sutartis ir pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą bei grąžinti sutarčių pagrindu valdytą ir naudotą turtą. Atsakovui UAB „PITSTOP“ neįvykdžius ieškovo įpareigojimų, ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ pareikalavo laiduotojų įvykdyti atsakovo UAB „PITSTOP“ neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles pagal sutartis, tačiau laiduotojai savo įsipareigojimų pagal laidavimo sutartis taip pat neįvykdė. Ieškovui negrąžintas turtas pagal sutartį Nr. LT073465, kurio bendra likutinė vertė – 45 883,23 Lt, ir nesumokėtas 47 298,40 Lt dydžio susidaręs įsiskolinimas pagal sutartis. Ieškovo teigimu, sutarčių bendrųjų sąlygų 11.2.3 punkto pagrindu atsakovui iš esmės pažeidus sutartį ieškovas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį bei pareikalauti grąžinti ieškovui turtą bei tokio dydžio nuostolius, kurie grąžintų ieškovą į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu atsakovas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (CK 6.574 str.). Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad ieškovui grąžintas turtas, buvęs sutarčių Nr. LT 025159 ir LT073457 dalyku, buvo parduotas tretiesiems asmenims patiriant nuostolį iš turto pardavimo, ieškovas turi teisę reikalauti padengti nuostolį iš turto pardavimo, kuris sudaro 664 878,30 Lt. Taip pat, vadovaujantis sutarčių bendrųjų sąlygų 11.3 punktu, ieškovas turi teisę reikalauti atlyginti 850 Lt dydžio patirtas papildomas išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovai UAB „PITSTOP LT“, R. K., R. K., Ž. M. atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad nesutinka su ieškinio argumentais dėl patirtų nuostolių, pardavus turtą. Atsakovų teigimu, ieškovas ginčo pastatą trečiajam asmeniui pardavė už kainą, kuri net 7 kartus mažesnė už šio pastato rinkos kainą, todėl pats ieškovas kaltas dėl ieškinyje nurodomų nuostolių atsiradimo. Atsakovų manymu, ieškovas ginčo pastatą perleido su ieškovu susijusiam asmeniui – UAB „E. R. E. L.“, priklausančiam „Swedbank“ AB grupei, todėl parduotas pastatas ir toliau išliko įmonių grupės nuosavybėje, kas leidžia pagrįstai abejoti pastato pardavimo kaina. Atsakovų manymu, ginčo pastatą pardavus realiomis rinkos sąlygomis už tikrąją rinkos vertę, ieškovas už pastatą būtų gavęs didesnę kainą, kurios pakaktų atsakovų įsiskolinimams padengti. Nurodė, kad ieškovas, prašydamas iš atsakovų priteisti 43 692,40 Lt nesumokėtų mokėjimų, šio reikalavimo nepagrindė.
Trečiasis asmuo UAB „E. R. E. L.“ atsiliepimu į ieškinį nesutiko su atsakovų argumentais dėl pastato pardavimo už mažesnę nei rinkos kainą. Atsiliepime nurodė, kad trečiasis asmuo įgijo teisę į ginčo pastatą laimėjęs ieškovo organizuotą viešą aukcioną dėl pastato pardavimo. Trečiojo asmens teigimu, ginčo pastatas buvo parduotas didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui, parduotas už tuometinę rinkos kainą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti, sprendimui įsiteisėjus panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas UAB „PITSTOP LT“, R. K., R. K., Ž. M. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartimi, priteisti valstybei iš ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ 21,60 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad UAB „Swedbank lizingas“ lizingo dalyku buvusį pastatą pardavė aukciono būdu trečiajam asmeniui UAB „E. R. E. L.“, kuris yra dukterinė „Swedbank“, AB įmonė, kad aukciono protokole kaip aukciono laimėtojas pasirašė K. K., UAB „E. R. E. L.“ atstovas, kuris anksčiau buvo UAB „Swedbank lizingas“ vadybininkas, kad turtas parduotas už 150 000 Lt, tai yra 7 kartus mažesne kaina nei nustatyta turto rinkos kaina (980 000 Lt), padarė išvadą, kad jeigu pastatas būtų buvęs parduotas realiomis rinkos sąlygomis už tikrąją rinkos vertę, ieškovas už pastatą būtų gavęs gerokai didesnę kainą, taigi būtų padengęs atsakovų įsiskolinimus.
Teismas pažymėjo, kad ieškovas neginčijo liudytojo A. L. parodymų (2 t., b.l. 42), jog pastarasis siūlė ginčo pastatą nupirkti už 600 000 Lt + PVM, nurodyta suma būtų padengusi visus ieškovo turėtus nuostolius, tame tarpe ir dėl pastato ir dėl abiejų motociklų.
Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju turto pardavimo sutartis įrodo tik aplinkybę, kad turtas buvo parduotas, tačiau nepatvirtina, kad turtas buvo parduotas komerciškai pagrįstu būdu, taip pat nepatvirtina, kad turtas buvo parduotas už rinkos kainą ir kad lizingo bendrovė ėmėsi priemonių, jog būtų sumažinti lizingo gavėjo patiriami nuostoliai. Esant visoms išvardintoms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai ir dėl savo veiksmų yra kaltas dėl nuostolių iš turto pardavimo atsiradimo.
Teismas nustatė, kad ieškovas jokių savo pastangų parduoti turtą už didesnę kainą nenurodė ir neįrodinėjo.
Teismas pažymėjo, kad ieškovas tvirtindamas, jog turtas parduotas konkretiems pirkėjams, nes šie pirkėjai pasiūlė didžiausią turto įsigijimo kainą, nepaaiškino ir nepateikė įrodymų, kokiu būdu buvo ieškoma ir ar apskritai buvo ieškoma potencialių pirkėjų, ar jie turėjo sąlygas pasiūlyti didesnę kainą, nei tą, už kurią turtas buvo parduotas.
Teismas atsižvelgęs į tai, kad ieškovas dar 2010 m. vasario mėnesį užsakė parduodamo turto - pastato vertinimą, tačiau turto vertės nustatymo pažymos išvadą pateikė tik po bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo, teismui aiškinantis aplinkybes dėl turto pardavimo susijusiai su ieškovu AB „Swedbank“ dukterinei įmonei, sprendė, kad toks ieškovo elgesys vertintinas kaip nesąžiningas.
Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, kad apie 2010 m. kovo 31 d. ieškovo vykdytą aukcioną būtų buvę tinkamai informuoti atsakovai, kurie teismo posėdyje paaiškino, kad, jeigu būtų žinoję apie aukcioną, būtų jame dalyvavę, juolab žinodami, kad buvo pasiūlyta tokia maža pradinė turto pardavimo kaina.
Teismas sprendė, kad visos nurodytos aplinkybės bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti pamatiniai teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai suponuoja teismo išvadą, kad ieškovas šioje byloje yra pats kaltas dėl savo turėtų nuostolių, todėl ieškinys atmestinas.
Teismas atmetęs ieškinį, sprendė, jog valstybei iš ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).
Atsiliepimas
Teismas nustatęs, kad atsakovai atsiliepime prašė priteisti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodymų apie tokių išlaidų turėjimą nepateikė, sprendė, kad bylinėjimosi išlaidos atsakovams nepriteistinos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 4 d. sprendimą, ieškinį tenkinti.
1) Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodytos aplinkybės dėl aukciono ir ieškovo patirto nuostolio iš parduoto turto pardavimo yra nepagrįstos. Apelianto teigimu, atsakovas UAB „PITSTOP LT“ nebuvo suinteresuotas tolimesniu ginčo lizingo sutarčių galiojimu ir siekiu toliau naudotis lizingo sutarčių objektais, todėl būtent atsakovui dėl netinkamo prievolių vykdymo tenka turto pardavimo nuostolių rizika;
2) Pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį nepagrįstai akcentavo nekvestionuojamą aukcioną, kadangi atsakovas UAB „PITSTOP“, nesutikdamas su nuostolio dydžiu, aukciono neatitikimo tam tikriems reikalavimams klausimo nekėlė, neginčijo aukciono rezultatų bei rėmėsi tik per maža pardavimo kaina;
3) Pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl ginčo parduoto turto kainos neatsižvelgė į tai, kad turtas buvo parduotas rinkos vertės kainomis, galiojančiomis nekilnojamojo turto pardavimo metu, ką patvirtina 2010 m. vasario 10 d. nepriklausomų ekspertų išvada dėl nekilnojamojo turto vertės nurodytu laikotarpiu;
4) Pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį neatsižvelgė į aplinkybes, kad ieškovas prašė atlyginti tik dalį nuostolių, patirtų pardavus turtą mažesne kaina, kad atsakovai nepateikė įrodymų apie realią galimybę parduoti ginčo turtą už didesnę kainą nei pardavė ieškovas;
Žemesnės instancijos teismas
5) Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino liudytojo A. L. parodymus. Apelianto manymu, liudytojo A. L. parodymai laikytini tik deklaratyvia pastarojo nuomone, nepagrįsti rašytiniais įrodymais ir faktiniais duomenimis;
6) Pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį pilna apimtimi nepasisakė dėl reikalavimų priteisti nesumokėtus mokėjimus ir papildomas išlaidas, kuriuos ieškovas pagrindė pažymomis bei ginčo lizingo sutarčių įmokų grafikais.
Atsiliepimas
Atsakovai UAB „PITSTOP LT“, R. K., R. K., Ž. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakydamas dėl ginčo pastato pardavimo tuo pačiu pasisakė dėl visų byloje keliamų reikalavimų, kurie kildinami iš tų pačių lizingo ir laidavimo sutarčių. Atsakovų vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ginčo turto pardavimo kainos, tinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus bei liudytojų parodymus, pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog tarp ieškovo ir trečiojo asmens, kuriam buvo parduotas turtas, yra tarpusavio ryšys, pagrįstai nesivadovavo ieškovo pateikta turto vertės nustatymo pažyma, kurios duomenis paneigė kiti byloje esantys įrodymai. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, pagrįstai konstatavo ieškovo kaltę dėl patirtų nuostolių bei teisingai vadovavosi CK 6.259 straipsnio 2 dalies norma, reglamentuojančia kreditoriaus kaltę dėl prievolės neįvykdymo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimas naikintinas, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2793-262/2013, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias lizingo gavėjo civilinės atsakomybės apimtis, netinkamai aiškino bei neteisingai vertino bylos faktines aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė proceso teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, bylą perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Dėl faktinių bylos aplinkybių
Bylos medžiaga patvirtina, kad UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „PITSTOP LT“ sudarė lizingo sutartis Nr. LT025159, LT073457, LT073465 dėl buitinio pastato ir dviejų motociklų įsigijimo. Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ tinkamai įvykdė prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, perdavė nupirktą turtą UAB „PITSTOP LT“ naudoti ir valdyti. Lizingo sutarčių įvykdymo užtikrinimui UAB „Swedbank lizingas“ su atsakovais R. K., R. K. ir Ž. M. sudarė laidavimo sutartis Nr. LT025159/L, LT073457/L ir LT073465/L. P. skolininkui UAB „PITSTOP LT“ tinkamai nevykdant sutartinių įsipareigojimų, UAB „Swedbank lizingas“ 2008 m. birželio 5 d. pranešimu informavo skolininką apie susidariusį įsiskolinimą bei pareikalavo sumokėti skolą per nustatytą terminą. UAB „PITSTOP LT“ neįvykdžius kreditoriaus nustatyto įpareigojimo, UAB „Swedbank lizingas“ 2008 m. liepos 1 d. pranešimu informavo skolininką apie vienašališką lizingo sutarčių nutraukimą bei pareikalavo grąžinti lizinguojamą turtą. UAB „Swedbank lizingas“ vienašališkai nutraukius ginčo lizingo sutartis, kreditorius 2008 m. liepos 25 d. pranešimais pareikalavo laiduotojus R. K., R. K. ir Ž. M. sumokėti pagrindinio skolininko susidariusį įsiskolinimą. 2009 m. gruodžio 16 d. ir 2010 m. balandžio 16 d. pirkimo – pardavimo sutartimis UAB „Swedbank lizingas“ pardavė buitinį pastatą ir motociklą, kurie buvo ginčo lizingo sutarčių dalyku. Kreditoriaus teigimu, pardavęs lizinguojamą turtą jis patyrė nuostolį, kurį sudaro skirtumas tarp parduoto turto likutinės vertės ir pardavimo kainos.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl nuostolių, atsiradusių iš lizingo dalyku buvusio ir lizingo bendrovei negrąžinto bei dalies sugrąžinto turto pardavimo, atlyginimo, lizingo gavėjo ir laiduotojų civilinės atsakomybės apimties, taip pat dėl įsiskolinimo pagal lizingo sutartis sumokėjimo.
Dėl pagal lizingo sutartis nesumokėtų mokėjimų priteisimo ir nuostolių dėl negrąžinto turto ir grąžinto turto pardavimo atlyginimo
Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ ieškiniu prašė iš atsakovų UAB „PITSTOP LT“ ir R. K. solidariai priteisti UAB „Swedbank lizingas“ naudai nesumokėtus mokėjimus ir nuostolį iš turto pardavimo pagal sutartį Nr. LT025159; iš atsakovų UAB „PITSTOP LT“, R. K., Ž. M. UAB „Swedbank lizingas“ naudai solidariai priteisti nesumokėtus mokėjimus, negrąžinto turto likutinę vertę, nuostolį už turto pardavimą, papildomas išlaidas bei palūkanas, susidariusias po sutarčių nutraukimo, pagal sutartis Nr. LT073457 ir Nr. LT073465.
Pirmosios instancijos teismas materialinių reikalavimų dėl nesumokėtų mokėjimų, palūkanų bei papildomų išlaidų priteisimo, nuostolių dėl negrąžinto turto atlyginimo nenagrinėjo, nenustatinėjo faktinių aplinkybių bei nevertino įrodymų svarbių šiems klausimams spręsti, dėl šių reikalavimų skundžiamame sprendime nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė motyvų dėl nurodytų ieškinio reikalavimų priteisti nesumokėtus mokėjimus, palūkanas, papildomas išlaidas, atlyginti nuostolius dėl negrąžinto turto. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyti neaptarti ieškinio reikalavimai tiesiogiai susiję su ieškinio reikalavimu dėl nuostolių pardavus lizinguojamą turtą atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuostolių, atsiradusių pardavus lizinguojamą turtą, atlyginimo nustatė, kad ginčo pastatas buvo parduotas už mažesnę kainą nei pardavimo metu buvo tikroji parduodamo turto vertė, kad kreditorius nesiėmė priemonių, jog būtų sumažinti lizingo gavėjo patiriami nuostoliai. Šių nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog kreditorius elgėsi nesąžiningai ir dėl savo veiksmų yra kaltas dėl nuostolių iš turto pardavimo atsiradimo. Apeliantas, nesutikdamas su nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, nepagrįstai konstatavo ieškovo kaltę dėl patirtų nuostolių bei netinkamai vadovavosi CK 6.259 straipsnio 2 dalies norma, reglamentuojančia kreditoriaus kaltę dėl prievolės neįvykdymo.
Pažymėtina, kad CK 6.574 straipsnyje numatyta, kad lizingo gavėjui pažeidžiant sutartį, lizingo davėjas gali reikalauti, kad lizingo gavėjas pašalintų sutarties pažeidimą, o jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties objektą bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Nurodyta CK 6.574 straipsnio nuostata numato dvi alternatyvias lizingo davėjo interesų gynimo, lizingo gavėjui pažeidus sutartį, priemones, iš kurių gali būti pasirinkta tik viena – arba teisė reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą, arba teisė nutraukti sutartį išsireikalaujant sutarties objektą ir išieškant atsiradusius nuostolius. Aiškinant lizingo davėjo teisę pasirinkti vieną iš dviejų įstatyme numatytų jo interesų gynimo priemonių, visų pirma reikia atkreipti dėmesį į lizingo davėjo siekius ir interesą sudarant lizingo (finansinės nuomos) sutartį. Lizingo davėjas turi grynai finansinį interesą sudarydamas lizingo (finansinės nuomos) sutartį. Lizingo gavėjo nemokumas, susigrąžinto sutarties objekto pardavimas ar antrinis išnuomojimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos. Atsižvelgiant į tai, kad lizingo (finansinės nuomos) sutarties šalys yra verslininkai, laikytina, kad lizingo davėjo finansinio intereso gynimas grąžinant lizingo davėją į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, yra sąžiningas, protingas ir tinkamai ginantis lizingo davėjo finansinį interesą. Iš lizingo gavėjo niekada nereikalaujama daugiau negu iš jo būtų pareikalauta, jeigu jis tinkamai įvykdytų sutartį.
Nagrinėjamu atveju lizingo davėjas, nutraukęs lizingo sutartis, pasirinko vieną iš CK 6.574 straipsnyje nurodytų jo interesų gynimo būdų – išsireikalauti lizingo sutarties dalyką ir išieškoti nuostolius, kurių dydį sudaro skirtumas tarp likusios neišmokėtos turto vertės (be PVM) ir turto realizavimo kainos (pinigų sumos, gautos susigrąžintą lizingo sutarties dalyką pardavus aukciono būdu didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui).
Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas išvadą dėl ginčo turto vertės jo pardavimo metu padarė remdamasis 2005 m. lapkričio 16 d. lizingo sutartyje Nr. LT025159 nurodytais duomenimis, tačiau neatsižvelgė į nekilnojamojo turto rinkos kainų pokyčius sudarant lizinguojamo turto pirkimo – pradavimo sandorį. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuostolių atlyginimo, nevertino ieškovo pateiktos 2010 m. vasario 10 d. turto vertės nustatymo pažymos (t. 2, b. l. 83), kurioje nustatyti duomenis apie ginčo turto kainą iki pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo. Esant prieštaravimams dėl ginčo turto vertės pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių šiems prieštaravimams pašalinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad ginčo lizinguojamas turtas buvo parduotas dukterinei „Swedbank“ AB įmonei nesudaro pagrindo išvadai, jog turtas buvo parduotas už nepagrįstai mažą kainą bei lizingo davėjui tenka atsakomybė dėl atsiradusių nuostolių.
Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas kreditoriaus nesąžiningumą perleidžiant lizinguojamą turtą bei kaltę dėl nuostolių pardavus lizinguojamą turtą atsiradimo, atsakovams pareikštų materialinių teisinių reikalavimų tinkamai neaiškino ir nevertino. Nors apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus, bylos nagrinėjimas iš naujo apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą visa apimtimi naujais aspektais, o tai neatitiktų apeliacijos esmės. Dėl nurodytų neišaiškintų ir neįvertintų bylai faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal pateiktus į bylą įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.). Bylą nagrinėjant iš naujo turi būti tiriamos ir vertinamos ieškinio faktinį ir teisinį pagrindus sudarančios aplinkybės, o po to šalims turi būti užtikrinta apeliacijos teisė, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).
Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo vertinimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl apeliacinio skundo ir pirmos instancijos teismo sprendimo
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.)
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, sprendžia, jog bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teisme, išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 str. 5 d.)
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.