- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-14
- Bylos Nr.
- A-146-1492-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01622-2009-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Greičio linija“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai
- Advokatai
- Jonas Bložė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Greičio linija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Greičio linija“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Uždaroji akcinė bendrovė „Greičio linija“ (toliau – ir UAB „Greičio linija“, Bendrovė, pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 3-12) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2009 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 2K-263 „Dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-29“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas) kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) priteisti iš Komisijos visas UAB „Greičio linija“ patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad 2008 metais UAB „Greičio linija“ sudarė investicinių paslaugų teikimo sutartį su akcine bendrove finansų maklerio įmone „Finasta“ (toliau – ir AB „Finasta“), kuriai patikėjo Bendrovės vardu atlikti operacijas finansinėmis priemonėmis (pirkti, parduoti, mainyti, saugoti vertybinius popierius ir kt.). 2008 metų spalio mėnesį AB „Finasta“ atstovai UAB „Greičio linija“ vadovo V. S. pavedimu sudarė sandorius dėl akcinės bendrovės „Dvarčionių keramika“ (toliau – ir AB „Dvarčionių keramika“, DKR) akcijų pirkimo akcinėje bendrovėje „Vilniaus vertybinių popierių birža“ (toliau – ir Vilniaus vertybinių popierių birža, Birža), kuriais įsigijo 44 230 vienetų DKR akcijų už 161 881,80 Lt. 2008 m. spalio 28 d. AB „Dvarčionių keramika“ pagrindinis akcininkas „Cersanit“ S. A., nors ir pažeisdamas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo 31 straipsnio nuostatas (delsdamas skelbti privalomąjį akcijų supirkimą kai perimama daugiau kaip 40 procentų akcijų valdymo kontrolė), pateikė privalomą oficialų siūlymą supirkti likusias 2 157 283 paprastąsias vardines DKR akcijas, mokant už vieną akciją 3,66 Lt. Tą pačią dieną AB „Dvarčionių keramika“ viešai atskleidė šią informaciją. 2008 m. lapkričio 26 d., įgyvendindamas oficialų siūlymą, pareiškėjas pardavė visas jam priklausiusias DKR akcijas. 2009 m. gegužės 21 d. Komisija pradėjo AB „Finasta“ tikslinį patikrinimą dėl galimo viešai neatskleistos informacijos prekiaujant DKR akcijomis 2008 metų spalio mėnesį paviešinimo. 2009 m. liepos 15 d. Komisija, remdamasi abejotinais įrodymais ir prieštaringais liudijimais, nusprendė, kad UAB „Greičio linija“ galėjo žinoti viešai neatskleistą informaciją ir dėl to gauti finansinės naudos iš DKR akcijų pardavimo. Bendrovės vadovas V. S. savo paaiškinimuose Komisijai nurodė, kad neturėjo ir negalėjo turėti jokios viešai neatskleistos informacijos. Tačiau Komisija surašė Bendrovei pažeidimo protokolą Nr. 12K-29, kuriame nurodė, kad informacija apie „Cersanit“ S. A. oficialų siūlymą dėl DKR akcijų supirkimo laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 13 d. iki 2008 m. spalio 28 d. buvo laikoma viešai neatskleista informacija, tačiau pareiškėjas ją žinojo ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – Rinkų įstatymas) 62 straipsnio 1 dalį, nesilaikė draudimo naudotis viešai neatskleista informacija prekiaujant finansinėmis priemonėmis, t. y. žinodama perduotą viešai neatskleistą informaciją įsigijo DKR akcijų ir taip gavo neteisėtos naudos. 2009 m. rugsėjo 3 d. posėdyje išnagrinėjusi teisės pažeidimo bylą, Komisija priėmė sprendimą, kuriuo Bendrovei skyrė 80 000 Lt baudą už Rinkų įstatymo 62 straipsnio 1 dalies pažeidimą.
Pareiškėjas teigė, kad nesutinka su skundžiamu sprendimu ir prašo jį panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą dėl šių argumentų:
Šalies argumentai
Akcentavo, jog nagrinėjamoje byloje yra aktualus klausimas dėl surinktų įrodymų vertinimo jų patikimumo bei pakankamumo aspektais. Remdamasis ATPK 248, 256, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - ir LVAT) praktika dėl ATPK 256, 257 straipsnių aiškinimo ir taikymo (Administracinių teismų praktika Nr. 1, psl. 305, taip pat administracinės bylos Nr. N575-1688/2009, Nr. N575-2323/2009, Nr. N9-1711/2006), pažymėjo, kad institucija, nagrinėjanti administracinę bylą, privalo surinkti visumą įrodymų, kurių pagrindu konstatuojamos arba paneigiamos neteisėtos veikos aplinkybės, taip pat įrodymus, reikšmingus skiriant nuobaudą, liečiančius pažeidėjo asmenį. Bylai dėl administracinio teisės pažeidimo reikšmingos faktinės aplinkybės nustatomos įrodymais, įvertinant juos pakankamumo ir patikimumo aspektais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra įrodymais pagrista išvada, padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Pagal LVAT suformuotą praktiką (pavyzdžiui, bylos Nr. N9-990/2006, N444-1315/2008), administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.
2. Nesutikdamas su Komisijos sprendimo argumentais pažymėjo, kad:
2.1. Komisija, skirdama administracinę nuobaudą už Rinkų įstatymo 62 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimų pažeidimus, privalėjo atlikto tyrimo metu nustatyti visus administracinio teisės pažeidimo požymius. Šiam teiginiui pagrįsti pareiškėjas rėmėsi LVAT praktika, kurioje pasisakyta, kad pažeidimas laikomas nustatytu, kai įtariamą pažeidimą tiriantys pareigūnai surenka pakankamai įrodymų, pagrindžiančių administracinio teisės pažeidimo buvimo faktą (administracinės bylos Nr. N16-1720/2006, N16-689/2007, N16-685/2007, Nr. P143-30/2008).
Pareiškėjas pateikė argumentus, kuriais grindė savo poziciją, kad viešai neatskleista informacija nebuvo žinoma V. S.:
1) UAB „Greičio linija“ vadovas V. S. jau nuo 2007 m. kaip fizinis asmuo yra įgijęs DKR akcijų. Pateikti įrodymai patvirtina, kad V. S. jau 2005 m. buvo įsigijęs didelį kiekį DKR akcijų ir iki 2009 m. šiomis akcijomis aktyviai prekiavo Biržoje bei gavo iš to pelną. Pareiškėjo manymu, faktas, kad Bendrovė anksčiau nėra pirkusi DKR akcijų, o laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2008 m. lapkričio 27 d. jų įsigijo, negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu, kad V. S. disponavo viešai neatskleista informacija.
2) UAB „Greičio linija“ investuota suma į DKR akcijas nelaikytina didele. Bendrovės investicijoms skiriama pinigų suma priklauso ne nuo pelno, kaip teigia Komisija, o nuo planuojamų teigiamų investicinių rezultatų.
3) 2008 m. rugpjūčio 6 d. tinklapyje www.vz.lt (t.y.iki 2008 m. spalio 21 d.) buvo skelbiama apie tai, kad BNS naujienų agentūros pranešimu, Vertybinių popierių komisija aiškinasi, ar Lenkijos keraminių plytelių gamintoja „Cersanit“ S. A. neprivalėjo skelbti oficialaus pasiūlymo supirkti DKR akcijas, kai įgijo Lietuvos įmonę valdančios Lenkijos bendrovės „Opozocno“ kontrolę. Tai rodo, kad, nors AB „Dvarčionių keramika“ ir nepaskelbė apie pagrindinio akcininko pasikeitimą, tačiau rinkos dalyviams ši informacija buvo žinoma jau 2008 m. vasarą ir rudenį, Komisija 2008 m. viduryje buvo gavusi smulkiųjų akcininkų skundus, o pradėtas tyrimas buvo viešai komentuojamas spaudoje. Pažymėjo, kad galimo oficialaus siūlymo kainą rinkos dalyviai taip pat galėjo numanyti iš anksto (VPĮ 34 str.), t. y. investuotojai, įskaitant pareiškėją, tikėjosi nupirktas DKR akcijas parduoti didesne kaina ir gauti pelną.
4) Europos vertybinių popierių rinkos priežiūros institucijų komiteto (toliau – ir CESR) parengtų rekomendacijų dėl Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2003/6/EB (piktnaudžiavimo rinka) taikymo (toliau – ir Rekomendacijos) 5.9 b) punkte įtvirtinti pasinaudojimo viešai neatskleista informacija požymių pavyzdžiai yra tik atspirties taškas sprendžiant, ar sudarytas sandoris yra įtartinas ar neteisėtas, ir nėra nei galutiniai, nei išsamūs. Šiame punkte taip pat pabrėžiama, kad sandoris, atitinkantis šiuos požymius, gali būti ir teisėtas bei nelaikytinas įtartinu.
2.2. Komisijos išvadą, kad V. S. viešai neatskleistą informaciją sužinojo iš M. G. (AB „Finasta“ finansų maklerio ir VP paslaugų vystymo skyriaus vadovo), paneigia tai, kad 2008 m. lapkričio 26 d. M. G. V. S. parašytame elektroniniame laiške, kuriuo rėmėsi Komisija, kalbama apie 2008 m. vasarą įvykusias lažybas, be to, šis laiškas buvo parašytas po to, kai pasklido kalbos apie bendrovės „Cersanit“ S. A. veiksmus. Paaiškino, kad 2008 m. sausio 8 d. V. S. įsigijo 13 300 vnt. DKR akcijų. 2008 m. vasarą M. G. pasiūlė lažintis dėl būsimo DKR akcijų supirkimo ir kainos padidėjimo. Įvykusių lažybų metu buvo sutarta, kad M. G. ir V. S. spėjimams pasitvirtinus, jeigu V. S. investuotų į DKR akcijas, gautas pelnas būtų dalinamas tarp jų po lygiai. Šios lažybos buvo susijusios su asmeninėmis V. S. investicijomis ir jokio ryšio su UAB „Greičio linija“ įsigytomis akcijomis neturėjo.
2.3. Dėl Komisijos sprendimo argumento, kad V. S. ir M. G. kartu rašė kreipimąsi į Komisiją dėl nesavalaikio privalomojo oficialaus siūlymo skelbimo ir įgyvendinimo, nuostolių atlyginimo, neteisingos privalomo siūlymo kainos nustatymo, pareiškėjas paaiškino, kad V. S., kaip ir kiti DKR akcininkai, 2008 m. lapkričio 11 d. pateikė užklausimą Komisijai dėl AB „Dvarčionių keramika“ privalomo oficialaus siūlymo siekdamas apginti savo, kaip AB „Dvarčionių keramika“ akcininko, interesus. Atsižvelgdamas į tai, kad tokio pobūdžio užklausimui parengti reikalingos specialios žinios šioje srityje, V. S. nusprendė kreiptis patarimo šiuo klausimu į kompetentingą asmenį (M. G.).
3. Pareiškėjas taip pat nesutiko su paskirtos baudos dydžiu. Pažymėjo, kad skundžiamame sprendime Komisija pasisakė tik dėl dviejų iš Rinkų įstatymo 96 straipsnio 5 dalyje numatytų keturių kriterijų, t. y. dėl pažeidimo padarymo Bendrovei tekusių pajamų dydžio (59 016,49 Lt) bei dėl Bendrovės neteisėtais veiksmais padarytos žalos Lietuvos finansinių priemonių rinkos skaidrumui ir investuotojų interesams, tačiau nepasisakė dėl kitų dviejų kriterijų, t. y. pažeidimo trukmės bei atsakomybę švelninančių ir sunkinančių aplinkybių. Todėl pareiškėjas teigė, kad jam neaišku, kokiais kriterijais vadovaudamasi Komisija nusprendė skirti Bendrovei būtent 80 000 litų baudą. Teigė, kad parinkdama Bendrovei baudos dydį, Komisija turėjo vadovautis ATPK 30, 30² straipsnių reikalavimais ir LVAT suformuota praktika dėl ATPK nuostatų aiškinimo ir taikymo, pagal kurią baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuojamas organo (pareigūno), nagrinėjančio administracinio teisės pažeidimo bylą, nutarime (administracinės bylos Nr. N444-5646/2009, Nr. N444-3050/2009).
4. Pareiškėjo nuomone, Komisija dėl savo pačios veiksmų negali laikyti informacijos apie „Cersanit“ S. A. ketinimą teikti oficialų siūlymą dėl DKR akcijų supirkimo viešai neatskleista informacija, vien formaliai nustatydama viešai neatskleistos informacijos požymius.
Paaiškino, kad 2007 m. sausio 3 d. „Cersanit“ S. A. po įgyvendinto oficialaus siūlymo įgijusi 48,42 procentų Opozocno S. A. balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, įgijo tiesioginę Opozocno S. A. kontrolę, o kartu netiesioginę AB „Dvarčionių keramika“ kontrolę, todėl turėjo pateikti ir įgyvendinti oficialų siūlymą likusioms balsavimo teisę visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančioms akcijoms supirkti (VPĮ 31 str. 1 d.), tačiau šios įstatymo nustatytos pareigos neįvykdė. Sprendžiant iš 2008 m. rugpjūčio 6 d. pranešimo spaudoje, Komisija jau tuomet turėjo įtarimų, kad „Cersanit“ S. A. nepaskelbė oficialaus siūlymo supirkti likusias DKR akcijas. Pareiškėjo nuomone, Komisija, įgyvendindama VPĮ jai priskirtas funkcijas ir uždavinius bei siekdama užtikrinti finansinių priemonių rinkos skaidrumą ir apsaugoti investuotojų interesus, privalėjo kreiptis į Biržą su prašymu sustabdyti prekybą DKR akcijomis. Tačiau 2008 m. lapkričio 7 d. Komisija patvirtino oficialaus siūlymo cirkuliarą ir leido „Cersanit“ S. A. supirkinėti DKR akcijas po 3,66 Lt. Pažymėjo, kad 2009 m. balandžio 2 d. posėdyje Komisija priėmė sprendimą pritarti vykdyto tyrimo išvadoms dėl DKR kontrolės perėmimo, kuriomis buvo nustatyta, kad „Cersanit“ S. A. netiesioginę AB „Dvarčionių keramika“ kontrolę perėmė 2007 m. sausio 3 d. Vadovaujantis šiuo faktu ir VPĮ nuostatomis, kaina, kuria turėjo būti supirkinėjamos DKR akcijos, turėjo būti 4,01 Lt. Atsižvelgdamas į šiuos atsakovo veiksmus, pareiškėjas teigė manantis, kad Komisija nėra pakankamai kompetentinga ir nesilaiko įstatymų nustatytos administracinių teisės pažeidimų tyrimo tvarkos.
Remdamasis išdėstytais argumentais bei ATPK 9 ir 30 straipsnių nuostatomis, pareiškėjas teigė, kad UAB „Greičio linija“ nepažeidė Rinkų įstatymo 62 straipsnio 1, 3 dalių, nustatančių draudimą naudotis viešai neatskleista informacija prekiaujant finansinėmis priemonėmis, todėl ir atsakomybė, nustatyta to paties įstatymo 95 straipsnio 1 dalies 5 punkte, pareiškėjui negali kilti. Atsižvelgdamas į tai, prašė panaikinti Komisijos 2009 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 2K-263.
Šalies argumentai
Atsakovas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 52-61) ir atsakovo atstovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad Komisijos atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, jog UAB „Greičio linija“ laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2008 m. spalio 27 d. iš M. G. (AB „Finasta“ finansų maklerio ir VP paslaugų vystymo skyriaus vadovo) sužinojo viešai neatskleistą informaciją apie „Cersanit“ S. A. ketinimą teikti oficialų siūlymą dėl AB „Dvarčionių keramika“ akcijų supirkimo ir minėtu laikotarpiu Vilniaus vertybinių popierių biržoje (nuo 2009 m. sausio 14 d. AB NASDAQ OMX Vilnius), turėdama šią informaciją, sudarė sandorius dėl 44 230 vienetų DKR akcijų pirkimo už 102 865,31 Lt bei 2008 m. lapkričio 26 d. oficialaus siūlymo įgyvendinimo metu pardavusi šias akcijas už 161 881,8 Lt uždirbo 59 016,49 Lt pelno. Atitinkamais veiksmais buvo pažeista Rinkų įstatymo 62 straipsnio 1 dalis, kuri numato draudimą naudotis viešai neatskleista informacija sudarant sandorius dėl finansinių priemonių. Komisija 2009 m. liepos 15 d. surašė Bendrovei įstatymo pažeidimo protokolą Nr. 12K-29 ir 2009 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. 2K-263 dėl teisės pažeidimo bylos paskyrė Bendrovei piniginę baudą – 80 000 Lt.
Atsakovas pateikė šiuos nesutikimo su skundu argumentus:
1. Dėl procedūros ir Komisijos priimto sprendimo: 1) skundžiamas sprendimas savo turiniu visiškai atitinka materialines teisės normas, reglamentuojančias finansinių priemonių rinkas; 2) Rinkų įstatymo 62 straipsnio 1 dalies pažeidimo bylos nagrinėjimo metu ir priimant skundžiamą sprendimą buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į nepriklausomą ir nešališką procesą, garantuotos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnyje numatytos teisės; 3) priimant skundžiamą sprendimą buvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas; 4) skundžiamas sprendimas pagrįstas būtinomis nustatyti aplinkybėmis ir įrodymais.
2. Draudimas naudotis viešai neatskleista informacija, įtvirtintas ir atskleistas Rinkų įstatymo 62 straipsnio 1, 3 dalyse, 3 straipsnio 40 dalyje bei Komisijos 2008 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 1K-17 „Dėl viešai neatskleistos informacijos konfidencialumo užtikrinimo ir atskleidimo“ 5, 6 punktuose, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/6/EB dėl prekybos vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir manipuliavimo rinka (piktnaudžiavimo rinka). Pasinaudojimo viešai neatskleista informacija požymiai numatyti Rekomendacijų 5.9 b), 5.9 e) punktuose.
3. UAB „Greičio linija“ pažeidė draudimą naudotis viešai neatskleista informacija. Paaiškino, kad informacija apie „Cersanit“ S. A. ketinimą teikti oficialų siūlymą dėl DKR akcijų supirkimo laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 13 d. iki 2008 m. spalio 28 d. buvo laikoma viešai neatskleista informacija, kadangi: 1) tai tiesiogiai su emitentu (AB „Dvarčionių keramika“) ir jo finansinėmis priemonėmis (DKR akcijomis) susijusi informacija apie planuojamą esminį įvykį (t. y. kad „Cersanit“ S. A. teiks oficialų siūlymą supirkti DKR akcijas); 2) ši informacija yra tikslaus pobūdžio, kadangi nurodo įvykį, kuris neabejotinai įvyks (t. y. „Cersanit“ S. A. ėmėsi veiksmų savo ketinimui įgyvendinti – kreipėsi į tarpininką AB „Finasta“ dėl oficialaus siūlymo įgyvendinimo organizavimo); 3) ši informacija yra pakankamai konkreti, kad būtų galima daryti išvadą dėl galimos šios informacijos įtakos akcijų kainai, kadangi pagal šią informaciją galima nustatyti minimalią oficialaus siūlymo kainą; 4) ši informacija yra apie įvykį, galintį turėti didelę įtaką emitento išleistų finansinių priemonių (akcijų) rinkos kainai, ir protingas investuotojas šia informacija pasinaudotų savo investiciniams sprendimams visiškai ar iš dalies pagrįsti (2008 m. spalio 13 d. DKR akcijos atidarymo kaina buvo 1,36 Lt, oficialaus siūlymo kaina – 3,66 Lt); 5) ši informacija laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 13 d. iki 2008 m. spalio 28 d. nebuvo viešai atskleista, o ją žinantiems asmenims galiojo prekybos akcijomis bei atskleidimo draudimai, nustatyti Rinkų įstatyme; 6) šios informacijos atskleidimas turėjo didelės įtakos DKR akcijų kainai (AB „Dvarčionių keramika“ atskleidus šią informaciją, DKR akcijų kaina per 2 dienas pakilo nuo 2,53 Lt (2008 m. spalio 29 d. atidarymo kaina) iki 3,4 Lt (2008 m. spalio 30 d. uždarymo kaina), arba 34,38 proc.).
Atkreipė dėmesį, kad AB „Finasta“, suprasdama, kad „Cersanit“ S. A. kreipimasis dėl oficialaus siūlymo laikomas konfidencialia viešai neatskleista informacija, nors ir pavėluotai, tačiau 2008 m. spalio 24 d. DKR akcijas įtraukė į sąrašą finansinių priemonių, kurias pirkti, parduoti ar sudaryti kitokius sandorius AB „Finasta“ darbuotojams yra draudžiama. M. G. dėl jo einamų pareigų jau nuo 2008 m. spalio 15 d. tapo žinoma apie viešai neatskleistą informaciją dėl ketinimo teikti oficialų siūlymą supirkti DKR akcijas, jis taip pat žinojo kainą, už kurią „Cersanit“ S. A. supirks DKR akcijas, kurią pats ir skaičiavo.
Tyrimo metu nustatyti faktai įrodo, kad viešai neatskleista informacija buvo žinoma ir UAB „Greičio linija“ vadovui V. S., kadangi: 1) nagrinėjamu laikotarpiu reikšmingai pasikeitė Bendrovės investavimo strategija dėl DKR akcijų (ankstesnė Bendrovės prekyba rodo, kad ji nebuvo aktyvi DKR akcijų pirkėja ir pardavėja); 2) tokia didelė suma (102 865,31 Lt) į DKR akcijas buvo investuota pirmą kartą (beveik visas 2007 metų Bendrovės pelnas); 3) 2008 m. spalio 21 d. nebuvo paskelbta jokios esminės informacijos, dėl kurios Bendrovė pagrįstai būtų priėmusi investicinį sprendimą pradėti investuoti į DKR akcijas; 4) UAB „Greičio linija“ direktorius negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl būtent tuo laikotarpiu pirko didelį kiekį DKR akcijų; reikšmingai pasikeitusi investavimo elgsena atitinka Rekomendacijų 5.9 b) punkte įtvirtintą pasinaudojimo viešai neatskleista informacija požymį.
Tyrimo metu nustatyti faktai taip pat patvirtina, kad V. S. viešai neatskleistą informaciją dėl ketinimo skelbti privalomą oficialų siūlymą supirkti DKR akcijas sužinojo iš M. G., kadangi: 1) tą pačią dieną, kai įvyko oficialus siūlymas (t. y. 2008 m. lapkričio 26 d.) M. G. parašė elektroninį laišką V. S. dėl „bendrai įvykdyto reikalo ir atsiskaitymo už jį“, į kurį V. S. 2008 m. lapkričio 27 d. atsakė M. G., kad šis atvažiuotų į svečius pasišnekėti (susirašinėjimo turinio analizė leidžia daryti išvadą apie šių asmenų bendradarbiavimą prekiaujant DKR akcijomis ir dalijantis uždirbtu pelnu); 2) V. S. ir M. G. sieja bendri interesai dėl naudos gavimo iš oficialaus siūlymo dėl DKR akcijų, kadangi šiuo klausimu jie kartu rašė kreipimąsi į Komisiją dėl nesavalaikio privalomojo oficialaus siūlymo skelbimo ir įgyvendinimo, nuostolių atlyginimo, neteisingos privalomo siūlymo kainos nustatymo; 3) V. S. yra M. G. buvęs klientas, su kuriuo yra palaikomi pasitikėjimu grįsti santykiai.
Atsakovo nuomone, UAB „Greičio linija“ veiksmai atitinka visus pasinaudojimo viešai neatskleista informacija požymius, nustatytus Rekomendacijų 5.9 b) ir 5.9 c) punktuose, kadangi: 1) pateikti pavedimai ir investavimo elgsena reikšmingai skyrėsi nuo ankstesnės: dėl pasirinktų finansinių priemonių, investavimo masto ir pavedimų dydžių (Rekomendacijų 5.9 b) punktas), kadangi laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2008 m. spalio 27 d. pareiškėjas įsigijo neįprastai didelį ir nebūdingą Bendrovei DKR akcijų kiekį; 2) dėl pareiškėjos veiksmų suaktyvėjo prekyba DKR akcijomis prieš skelbiant su bendrove susijusią esminę informaciją, kuri tiesiogiai paveikė DKR akcijų kainą, nors rinkos dalyviams šios informacijos skelbimo data ir pati informacija nebuvo iš anksto žinoma (Rekomendacijų 5.9 e) punktas).
Atsiliepimas
Atsakovas kritiškai vertino UAB „Greičio linija“ direktoriaus V. S. 2009 m. birželio 17 d. paaiškinimus, pažymėdamas, kad jis yra suinteresuotas asmuo, be to, tyrimo metu nustatytos priešingos V. S. paaiškinimams aplinkybės. Taip pat pažymėjo, kad yra nenuoseklūs ir prieštarauja vieni kitiems M. G. ir V. S. paaiškinimai Komisijai dėl jų bendravimo.
4. Sandoriai dėl DKR akcijų buvo sudaromi UAB „Greičio linija“ sąskaita ir rėmėsi viešai neatskleista informacija, kurią neteisėtu būdu gavo Bendrovės vadovas ir vienas iš pagrindinių akcininkų V. S., todėl atsakomybė už Rinkų įstatymo 62 straipsnio 1 dalies pažeidimą tenka juridiniam asmeniui, kuriuo sąskaita ir interesais buvo veikta, t. y. UAB „Greičio linija“.
5. Atsakovo nuomone, Komisijos tyrimas buvo visapusiškas ir objektyvus. Atsižvelgdama į LVAT praktiką dėl pažeidimo protokolų (administracinė byla Nr. N575-5882/2009), Komisija nustatė ir nustatyta tvarka užfiksavo pažeidimo protokole visas bylai reikšmingas aplinkybes, visų apklaustų su byla susijusių asmenų parodymus ir visus surinktus įrodymus, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti pareiškėjo kaltę. Išnagrinėjus 2009 m. rugsėjo 3 d. Komisijos posėdyje visus surinktus įrodymus, įskaitant pareiškėjo pateiktus rašytinius bei žodinius paaiškinimus, įvertinus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, neturėdama išankstinio nusistatymo, vadovaudamasi tik surinktais įrodymais ir galiojančiais teisės aktais, Komisija priėmė Skundžiamą sprendimą skirti UAB „Greičio linija“ 80 000 lt baudą. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas teigė, kad pareiškėjo abejonės dėl įrodymų pakankamumo ir jų vertinimo visiškai nepagrįstos.
6. V. S. žinojo viešai neatskleistą informaciją, kadangi:
6.1. Savo 2009 m. birželio 17 d. paaiškinimuose V. S. nurodė, jog jis tikėjosi oficialaus pasiūlymo jau prieš metus, todėl lieka neaišku, kodėl 2008 m. sausio 8 d. įsigijęs 13 300 vnt. DKR akcijų, jau sausio 23 d. jis pardavė 5 700 vnt. akcijų, tokiu būdu patirdamas 1995 Lt nuostolį. Atsakovo manymu, ši aplinkybė įrodo, jog V. S. tuo metu netikėjo būsimu oficialiu siūlymu iki to momento, kai jam tapo žinoma iš M. G. apie informaciją dėl „Cersanit“ S. A. kreipimosi į AB „Finasta“.
6.2. Atsakovo teigimu, kertinis aspektas yra ne pareiškėjo į DKR akcijas investuota suma (102 865,31 Lt) lyginant ją su 2007 metų ar 2007 - 2008 metų Bendrovės pelnu, bet tai, kad tokia suma į DKR akcijas buvo investuota pirmą kartą. Tokios sumos UAB „Greičio linija“ į vieną poziciją iki 2008 m. spalio 21 d. nebuvo investavusi. Todėl pareiškėjo argumentas, kad Bendrovės investavimo elgsena buvo įprasta ir neišsiskirianti, yra atmestinas kaip neatitinkantis tikrovės.
6.3. Komisija atkreipė dėmesį, kad viešai neatskleista informacija laikoma tikslaus pobūdžio informacija apie planuojamus ar įvykusius esminius įvykius, kurios atskleidimas gali turėti didelės įtakos tam tikrų finansinių priemonių kainai. Kertinis aspektas šiuo atveju yra aplinkybė, ar investuotojai turėjo realią galimybę atsižvelgti į šią informaciją priimant investicinius sprendimus, t. y. informacija turi būti atskleista teisės aktų nustatyta tvarka, nepažeidžiant investuotojų teisėtų lūkesčių gauti šią informaciją įprastu ir apibrėžtu būdu – per NASDAQ OMX Vilnius informacinę sistemą. Todėl aplinkybė, kad „Cersanit“ S. A. pagal įstatymą atsirado pareiga skelbti privalomą oficialų siūlymą ir kad gandai apie pareigą skelbti privalomą oficialų siūlymą egzistavo viešoje erdvėje, savaime nereiškia, kad buvo atskleista informacija apie „Cersanit“ S. A. priimtą sprendimą skelbti privalomą oficialų siūlymą ir apie tikslią jo datą. Kol 2008 m. spalio 28 d. kaip esminis įvykis, t. y. per NASDAQ OMX Vilnius, nebuvo atskleista informacija apie oficialų siūlymą, investuotojai galėjo tik spėlioti apie tokio pasiūlymo paskelbimą ir tikslią įgyvendinimo datą. Taigi, informacija apie tai, jog „Cersanit“ S. A. 2008 m. spalio 13 d. kreipėsi į AB „Finasta“ dėl oficialaus pasiūlymo organizavimo, iki tol, kol 2008 m. spalio 28 d. ši informacija buvo teisės aktų nustatyta tvarka viešai paskelbta, buvo laikoma viešai neatskleista informacija.
6.4. CESR parengtos Rekomendacijos pateikia atvejus, kuomet yra didžiausias pagrindas įtarti, kad buvo pasinaudota viešai neatskleista informacija, todėl veiksmų atitikimas Rekomendacijose nustatytiems atvejams vertintinas kaip papildomas įrodymas, pagrindžiantis pasinaudojimo viešai neatskleista informacija faktą.
7. Atsakovas pažymėjo, kad Komisija nustatė, jog V. S. viešai neatskleistą informaciją sužinojo iš M. G., ir kritiškai vertino pareiškėjo paaiškinimą, jog 2008 m. lapkričio 26 d. ir 2008 m. lapkričio 27 d. dienomis V. S. bei M. G. susirašinėjo dėl lažybų, kadangi šiame susirašinėjime nieko nekalbama apie lažybas, be to, jeigu tokios lažybos iš tiesų būtų buvusios, toks susirašinėjimas turėjo vykti po viešo paskelbimo apie oficialų siūlymą, t. y. 2008 m. spalio 28 d. arba kelios dienos po to, o ne praėjus mėnesiui nuo įvykusio fakto. Pažymėjo, kad M. G. ir pareiškėjos atstovas nurodo skirtingas tariamų lažybų datas. Be to, lieka neaišku, kodėl V. S. Bendrovė DKR akcijas įsigijo tik 2008 m. spalį ir būtent tą savaitę, kai M. G. tapo žinoma apie ketinimą skelbti privalomą oficialų siūlymą supirkti DKR akcijas bei prieš šiai informacijai pasirodant viešai. Tariamos lažybos, kurioms įvykus M. G. gautų 50 procentų V. S. uždirbto pelno, ypatingai atsižvelgiant į tai, jog V. S. neigia palaikęs draugiškus santykius su M. G., prieštarauja Bendrovės dėstomai logikai ir patyrusio investuotojo interesams. Atsižvelgdamas į išdėstytą, atsakovas mano, kad lažybų versija atmestina.
Pažymėjo, kad pasinaudojimo viešai neatskleista informacija bylos yra specifinio pobūdžio, kadangi jose nėra galimybių remtis tiesioginiais įrodymais, todėl Europos Sąjungos valstybėse visuotinai priimta remtis netiesioginių įrodymų visuma. Atsakovo teigimu, tai, kad V. S. ir M. G. sieja bendri interesai dėl naudos gavimo iš oficialaus siūlymo dėl DKR akcijų, yra tik viena iš aplinkybių, pagrindžiančių minėtų asmenų glaudų bendradarbiavimą šiuo klausimu ir neteisėtą informacijos perdavimą.
8. Skundžiamu sprendimu UAB „Greičio linija“ paskirtos baudos dydis yra pagrįstas, nes jis nustatytas įvertinus Bendrovei dėl pažeidimo tekusių pajamų dydį, jos neteisėtais veiksmais padarytą žalą Lietuvos finansinių priemonių rinkos skaidrumui ir investuotojų interesams bei kitas aplinkybes. Įvertinusi kiekvienos aplinkybės reikšmę ir jų tarpusavio santykį, Komisija baudos dydį padidino nuo vidurkio, t. y. 50 000 Lt, iki 80 000 Lt. Todėl pareiškėjui paskirta bauda yra proporcinga (adekvati) teisės pažeidimui (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimą), be to, jai buvo užtikrintos visos EŽTK 6 straipsnyje įtvirtintos garantijos ir teisės.
9. Pareiškėjo argumentai dėl DKR oficialaus siūlymo cirkuliaro patvirtinimo bei oficialaus siūlymo pavėluoto skelbimo nėra susiję su nagrinėjama byla, kadangi pareiškėjui piniginė nuobauda paskirta už pasinaudojimą viešai neatskleista informacija ir neteisėto pelno gavimą. Be to, pareiškėjo cituojamos ištraukos iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų niekaip nepatvirtina, jog Komisija buvo aplaidi atlikdama šį konkretų tyrimą, nė vienas iš cituojamų sprendimų nėra susijęs su draudimo naudotis viešai neatskleista informacija pažeidimu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (II t., b. l. 8-13) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, nustatė, kad ginčas kilęs dėl Komisijos 2009 m. rugsėjo 3 d. sprendimo Nr. 2K-263, kuriuo pareiškėjui UAB „Greičio linija“ už Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 62 straipsnio 1 dalies pažeidimą skirta 80 000 Lt bauda.
Nagrinėdamas bylą teismas rėmėsi minėto įstatymo 3 straipsnio 40 dalyje bei 62 straipsnio 1 ir 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu.
Ištyręs ir įvertinęs įrodymus teismas nenustatė aplinkybių, kurios paneigtų Komisijos atlikto tyrimo metu nustatytas aplinkybes ir 2009 m. rugsėjo 3 d. sprendime Nr. 2K-263 pateiktas išvadas, kad UAB „Greičio linija“ laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2008 m. spalio 27 d. iš M. G. (AB „Finasta“ finansų maklerio, VP paslaugų vystymo skyriaus vadovo) sužinojo viešai neatskleistą informaciją apie „Cersanit“ S. A. ketinimą teikti oficialų siūlymą dėl DKR akcijų supirkimo ir minėtu laikotarpiu Vilniaus vertybinių popierių biržoje (nuo 2009 m. sausio 14 d. AB NASDAQ OMX Vilnius), turėdama šią informaciją, sudarė sandorius dėl 44 230 vienetų DKR akcijų pirkimo už 102 865,31 Lt bei 2008 m. lapkričio 26 d. oficialaus siūlymo įgyvendinimo metu pardavusi šias akcijas už 161 881,8 Lt uždirbo 59 016,49 Lt pelno. Teismas konstatavo, kad šiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Rinkų įstatymo 62 straipsnio 1 dalį, draudžiančią naudotis viešai neatskleista informacija sudarant sandorius dėl finansinių priemonių, todėl buvo pagrįstai nubaustas už šio draudimo pažeidimą.
Teismas nusprendė, kad Komisija pagrįstai pažymėjo, jog pasinaudojimo viešai neatskleista informacija bylos yra specifinio pobūdžio, kadangi tokiose bylose nėra galimybių remtis tiesioginiais įrodymais, todėl Europos Sąjungos valstybėse yra visuotinai priimta remtis netiesioginių įrodymų visuma.
Teismas vertino, kad Komisija, atsižvelgdama į UAB „Greičio linija“ dėl padaryto įstatymo pažeidimo gautų pajamų dydį (59 016, 49 Lt pelną) bei į šios Bendrovės neteisėtais veiksmais padarytą žalą Lietuvos finansinių priemonių rinkos skaidrumui ir investuotojų interesams, kitas aplinkybes, įvertinusi kiekvienos aplinkybės reikšmę ir jų tarpusavio santykį, baudos dydį pagrįstai padidino nuo vidurkio 50 000 Lt iki 80 000 Lt. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl savo neteisėtų veiksmų, pažeisdamas tiek Rinkų įstatymą, tiek investuotojų lygiateisiškumo principą, oficialaus siūlymo metu pardavęs DKR akcijas gavo 59 016, 49 Lt pelną, teismas nusprendė, kad paskyrus Bendrovei mažesnę baudą būtų pažeisti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai, nebūtų užtikrintas prevencinis administracinės atsakomybės pobūdis. Dėl šių priežasčių teismas pareiškėjo teiginį, esą jam buvo paskirta neteisinga bauda, vertino kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo argumentus dėl oficialaus siūlymo supirkti DNK akcijas pavėluoto paskelbimo teismas vertino kaip nesusijusius su nagrinėjama byla, nes pareiškėjui piniginė bauda paskirta už pasinaudojimą viešai neatskleista informacija ir neteisėto pelno gavimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimdamas šį sprendimą atsakovas nepažeidė įstatymo reikalavimų ir neviršijo kompetencijos.
III.
Pareiškėjas UAB „Greičio linija“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 17-24) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo arba panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d., 2 d. 7 p.):
1.1. Teismas nepagrįstai, t. y. pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 99 straipsnio 2 punktą, atnaujino sustabdytos administracinės bylos Nr. I-558-244/2010 nagrinėjimą, nors bylos sustabdymo pagrindas dar nebuvo išnykęs – nebuvo įsiteisėjusi nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje (toliau – ir ATP byla) Nr. II-1479-171/2009. Teismas buvo sustabdęs nagrinėjamą administracinę bylą dėl ATP bylos Nr. II-1479-171/2009 prejudicinio ryšio, kadangi minėtoje ATP byloje sprendžiama, ar M. G. perdavė jam žinomą viešai neatskleistą informaciją apie „Cersanit“ S. A. ketinimą teikti oficialų siūlymą dėl DKR akcijų supirkimo V. S.. Apelianto nuomone, dėl nurodytos priežasties skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas galimai klaidingai vertino šiai administraciniai bylai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių ATP byloje Nr. II-1479-171/2009 pasisakys Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas .
1.2. Teismas nepagristai neatsižvelgė į pareiškėjo advokato 2010 m. rugsėjo 8 d. prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nors prašyme buvo nurodyta, kad advokatas 2010 m. rugsėjo 16 d. 9.00 ir 10.00 val. turi atstovauti savo klientus civilinėse bylose, o Bendrovės vadovas negali dalyvauti dėl iš anksto suplanuotos komandiruotės. Pranešimas apie teismo posėdį administracinėje byloje buvo gautas likus tik 8 dienoms iki šio posėdžio. Apelianto nuomone, teismas pažeidė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje pareiškėjui (jo atstovui) nedalyvaujant, iš esmės atėmė iš pareiškėjo galimybę ginti savo teises teismo posėdyje. Byla yra sudėtinga, skundžiamas sprendimas grindžiamas netiesioginiais ir prieštaringais įrodymais, todėl pareiškėjo atstovo dalyvavimas teismo posėdyje yra itin reikšmingas.
2. Teismas priėmė sprendimą objektyviai neištyręs ir neįvertinęs visų byloje surinktų įrodymų, pažeisdamas in dubio pro reo principą (nepagrįstai nevertino ginčytinų aplinkybių pareiškėjo naudai). Apelianto nuomone, teismas netinkami aiškino ir taikė Rinkų įstatymo 62 straipsnio 1 dalį bei padarė nepagrįstą išvadą, kad UAB „Greičio linija“ vadovas V. S. žinojo viešai neatskleistą informaciją ir pažeidė šioje įstatymo normoje nustatytą draudimą, todėl yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą ABTĮ 143 straipsnyje numatytu pagrindu.
Apeliantas pažymi, kad Rinkų įstatymo 62 straipsnio 1 dalies pažeidimo faktui nustatyti reikia įrodyti visas šioje įstatymo normoje nustatytas sąlygas. Bent vienos iš šių sąlygų neįrodymas yra pagrindas konstatuoti, kad Rinkų įstatymo 62 straipsnio 1 dalis nepažeista.
Šalies argumentai
Remdamasis iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui, apeliantas nurodo, kad nagrinėjamo ginčo atveju Rinkų įstatymo 62 straipsnio 1 dalies sąlygų buvimo nenustatė nei Komisija, nei pirmosios instancijos teismas. Akcentuoja, kad Komisijos išvados, jog V. S. žinojo viešai neatskleistą informaciją, kurias Komisija padarė iš V. S. ir M. G. elektroninio susirašinėjimo, pagrįstos atsakovo interpretacijomis, todėl neturi įrodomosios galios ir teismas jomis neturėjo vadovautis (žr. LVAT 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį Nr. N575-2323/2009).
Taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pateisino įrodymų nepakankamumą ir prieštaringų aplinkybių vertinimą remdamasis šios rūšies bylų specifika, kadangi toks argumentas nepaneigia baudą paskyrusios institucijos pareigos įrodyti pažeidimo objektyviąją ir subjektyviąją puses bei nesuteikia pagrindo prieštaringas aplinkybes aiškinti atsakomybėn traukiamo asmens nenaudai.
3. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su UAB „Greičio linija“ paskirtos baudos dydžiu. Apeliantas prašo maksimaliai sumažinti skundžiamu sprendimu skirtą baudą.
Atsakovas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 28-33) dėl Komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo atsakovas nurodo iš esmės tuos pačius motyvus, kuriuos buvo išdėstęs atsiliepime į skundą ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas savo turiniu visiškai atitinka materialines ir procesines teisės normas, reglamentuojančias administracinių bylų procesą ir finansinių priemonių rinkų priežiūrą. Akcentuoja, kad Rinkų įstatymo 62 straipsnio 1 dalies pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bei priimant teismo sprendimą buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į nepriklausomą ir nešališką procesą, garantuotos EŽTK 6 straipsnyje numatytos teisės, užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas būtinomis nustatyti aplinkybėmis ir įrodymais.
Remdamasis ABTĮ 78 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. N63-2045/2010), nurodo, kad bylos nagrinėjimo atidėjimas (išskyrus atvejus, numatytus ABTĮ 78 straipsnio 1 dalyje) teismui nėra privalomas. Spręsti dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo – teismo teisė (ABTĮ 80 str.), kuria jis privalo naudotis nepažeisdamas numatytos pareigos siekti, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką. Apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pareiškėjas buvo informuotas tinkamai. Pareiškėjo nurodyta neatvykimo priežastis (atstovas tuo pačiu metu dalyvauja kitame teismo posėdyje) nebuvo svarbi, prieštaravo administracinio, kaip greito ir efektyvaus, proceso tikslams, todėl teismas pagrįstai nutarė bylą nagrinėti nedalyvaujant pareiškėjui ir jo atstovui (tai nebuvo kliūtis bylai teisingai išspręsti, kadangi pareiškėjas buvo teismui pateikęs išsamų skundą, kuriame buvo išdėstytos visos aplinkybės). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą 2010 m. rugsėjo 8 d. posėdyje, jokių procesinių normų nepažeidė.
Žemesnės instancijos teismas
Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą dėl UAB „Greičio linija“ skundo ir priimant 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimą, apelianto minima ATP byla Nr. II-1479-171/2009 pagal M. G. skundą jau buvo išnagrinėta ir sprendimas joje paskelbtas 2009 m. gruodžio 23 d. Taigi nagrinėjamos bylos sustabdymo pagrindas buvo išnykęs.
Atsakovo teigimu, priešingai nei teigia pareiškėjo atstovas, netiesioginiai įrodymai negali būti vertinami kaip įrodymų nepakankamumas ar pažeidimo objektyvių ir subjektyvių požymių nenustatymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymai nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjamą dalyką. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai.
Dėl apelianto teiginio, kad bet kokie neaiškumai turėtų būti traktuojami kaltinamo asmens naudai, atsakovas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje neaiškumų nėra, nustatytas pasinaudojimo viešai neatskleista informacija ir neteisėtos naudos gavimo faktas, kuris remiasi tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais. Atkreipia dėmesį, kad tarimai neaiškumai kyla tada, kai pareiškėjas bando aiškinti faktines aplinkybes sau naudinga linkme, pavyzdžiui, susirašinėjimą dėl „bendrai įvykdyto reikalo“ ir neteisėto pelno pasidalijimo aiškina kaip lažybas, nors tie aiškinimai yra nenuoseklūs ir nelogiški.
Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas spręsdamas šioje byloje kilusį administracinį ginčą išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d., 2 d. 7 p.), pirmiausia turi būti patikrintas šių pareiškėjo argumentų pagrįstumas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 1 dalis nustato, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šio straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose išvardyti sprendimo negaliojimo pagrindai, kurių kiekvienas gali būti savarankiškas pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punktą. Šiame punkte sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punktu remiasi nepagrįstai. Ši įstatymo norma gali būti taikoma tik tuo atveju, kai yra nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui ir jo atstovui apie 2010 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdį buvo pranešta ABTĮ 73 straipsnyje nustatyta tvarka (I t., b. l. 191-192, 200-201). Apeliantas to neneigia. Byloje esantis pareiškėjo atstovo advokato J.Bložės 2010 m. rugsėjo 8 d. prašymas atidėti bylos nagrinėjimą tą pačią dieną buvo gautas ir užregistruotas Vilniaus apygardos administraciniame teisme (II t., b. l. 1-2). Ši bylos medžiaga įrodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant pareiškėjui ir jo atstovui, kai jiems apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymu nustatyta tvarka. Taigi naikinti teismo sprendimą remiantis ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punktu nėra pagrindo.
Iš apeliacinio skundo argumentų darytina išvada, kad pareiškėjas prašo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis ABTĮ 142 straipsnio 1 dalimi dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepatenkino pareiškėjo atstovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo atstovas advokatas J. Bložė 2010 m. rugsėjo 8 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atidėti 2010 m. rugsėjo 16 d. 9.00 val. paskirtą teismo posėdį, paaiškindamas, kad pranešimą apie teismo posėdį administracinėje byloje gavo 2010 m. rugsėjo 8 d., tačiau 2010 m. rugsėjo 16 d. 9.00 val. turi dalyvauti Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1935-605/2010 (atstovauti bankroto administratorių UAB „Valnetas“), apie posėdį šioje byloje jam buvo pranešta 2010 m. rugpjūčio 13 d. Be to, 2010 m. rugsėjo 16 d. 10.00 val. turi dalyvauti Kauno apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-1269-485/2010 (atstovauti ieškovą UAB „Informacinės konsultacijos“), apie šį posėdį jam buvo pranešta 2010 m. liepos 7 d. Prie prašymo atidėti administracinės bylos nagrinėjimą pareiškėjo atstovas pridėjo teismo šaukimą civilinėje byloje Nr. 2-1935-605/2010, adresuotą UAB „Valnetas“ taip pat iš teismų informacinės sistemos LITEKO atspausdintą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus tvarkaraščio išrašą, kuriame pažymėta, kad 2010 m. rugsėjo 16 d. 10.00 val. paskirta nagrinėti civilinė byla 2-05-3-12804-6/2-1269-485/2010 nurodant bylos šalis (ieškovus ir atsakovą). Prašymo atidėti administracinės bylos nagrinėjimą prieduose (II t., b. l. 1-4) nėra duomenų apie tai, kad į minėtas civilines bylas buvo kviestas ir advokatas J. Bložė. Tokią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (sutarčių su klientais ir pan.) pareiškėjo atstovas kartu su prašymu nepateikė. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo atstovo 2010 m. rugsėjo 8 d. prašymas dėl bylos atidėjimo nebuvo pagrįstas įrodymais, patvirtinančiais, jog atstovas į teismo posėdį neatvyko dėl prašyme nurodytų priežasčių. Apeliacinio skundo argumentas, kad pranešimą apie teismo posėdį nagrinėjamoje byloje atstovas gavo likus 8 dienoms iki teismo posėdžio, patvirtina ne tai, kad buvo pažeistos ABTĮ normos, o priešingai, kad buvo jų laikytasi, nes ABTĮ 73 straipsnis nustato, kad apie teismo posėdį turi būti pranešta ne vėliau kaip prieš 3 dienas iki teismo posėdžio. Pažymėtina ir tai, kad į bylą pateiktoje 2009 m. rugpjūčio 4 d. sutartyje dėl teisnių paslaugų (I t., b. l. 50) nurodyta, jog šios sutarties šalys yra UAB „Greičio linija“ (klientas) ir advokatų profesinė bendrija KSP Group (Bendrija). Sutartį Bendrijos vardu pasirašė advokatas J. Bložė. Sutartyje išvardyta kokius advokatus ir jų padėjėjus jungia šį Bendrija. Taigi teisinių paslaugų sutartis leido, kad pareiškėją teismo posėdyje atstovautų bet kuris Bendrijos advokatas. Be to, sutartis leidžia ir įgaliojimų perdavimą kitam asmeniui (perįgaliojimą). Šiomis galimybėmis Bendrija nesinaudojo, nors 8 dienos buvo pakankamas ir protingas laikas atstovavimo klausimui išspręsti. Pareiškėjo atstovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą argumentas, kad UAB „Greičio linija“ vadovas informavo savo atstovą (advokatą) apie iš anksto suplanuotą 2010 m. rugsėjo 16 d. darbo vizitą į Rygą, taip pat negalėjo būti pagrindas teismui atidėti bylos nagrinėjimą. Proceso šalys savo prašymus dėl bylos turi pareikšti teismui. UAB „Greičio linija“ vadovas į teismo posėdį neatvyko ir nepranešė teismui, kad yra svarbių priežasčių, dėl kurių jis negali dalyvauti teismo posėdyje ir prašo jį atidėti. Advokato pateikto prašymo argumentas apie UAB „Greičio linija“ vadovo darbo vizitą nebuvo pagrįstas tai patvirtinančiais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui remiantis 2010 m. rugsėjo 8 d. prašymu nebuvo jokio pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą, kadangi nebuvo nė vienos iš ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje numatytų bylos nagrinėjimo atidėjimo sąlygų. Pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui išsamus, prie jo pareiškėjas pateikė įrodymus, kuriais grindė savo reikalavimą. Su iškeltu ginču susijusius įrodymus teismui pateikė ir atsakovas. Tai patvirtina, kad bylos šalys iki teismo posėdžio, kuriame buvo išnagrinėta byla, buvo pateikę įrodymus, kuriais grindė savo poziciją, o jų pateikti įrodymai teismui buvo pakankamas pagrindas visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes (ABTĮ 81 str.), nepriklausomai nuo to, ar bylos šalys pačios dalyvauja teismo posėdyje, ar ne. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei kartu su apeliaciniu skundu, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje neteikė jokių naujų įrodymų ir dėl iškelto ginčo nepateikė iš esmės jokių naujų argumentų, o rėmėsi tais, kuriuos buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui. Tai suteikia pagrindą išvadai, kad pareiškėjo ir jo atstovo nedalyvavimas pirmosios instancijos teismo posėdyje neturėjo jokios įtakos bylos išnagrinėjimui ir sprendimo priėmimui, nes, kaip minėta pirmiau, pareiškėjas buvo pateikęs išsamų skundą ir įrodymus, kuriais jį pagrindė. Teise būti išklausytam pareiškėjas pasinaudojo apeliacinės instancijos teisme. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėdamas bylą teismo posėdyje pareiškėjui ir jo atstovui nedalyvaujant, kai jiems apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta tinkamai ir žinoma, ABTĮ 80 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas (ABTĮ 99 straipsnio 2 punktą) ir tuo, kad 2010 m. birželio 10 d. atnaujino 2009 m. gruodžio 9 d. sustabdytos administracinės bylos Nr. I-558-244/2010 nagrinėjimą, nors bylos sustabdymo pagrindas nebuvo išnykęs – nebuvo įsiteisėjusi nutartis ATP byloje Nr. II-1479-171/2009, kurioje Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija paskyrė administracinę nuobaudą M. G. už ATPK 175⁵ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigė, kad ATP byla Nr. II-1479-171/2009 prejudiciniu ryšiu susijusi su nagrinėjama administracine byla, kadangi šioje byloje teismas, be kita ko, turi nustatyti, ar M. G. perdavė jam žinomą viešai neatskleistą informaciją apie „Cersanit“ S. A. ketinimą teikti oficialų siūlymą dėl DKR akcijų supirkimo V. S.
Teisėjų kolegija iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nutartį ATP byloje Nr. II-1479-171/2009 priėmė 2009 m. gruodžio 23 d. (M. G. skundą atmetė, Komisijos nutarimą paliko nepakeistą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 14 d. nutartimi (adm. byla Nr. N62-306/2011) M. G. apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Taigi pirmosios instancijos teismo nutartis ATP byloje Nr. II-1479-171/2009 įsiteisėjo 2011 m. vasario 14 d. Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas atnaujino administracinės bylos nagrinėjimą neišnykus jos sustabdymo pagrindui (neįsiteisėjus ATP byloje Nr. II-1479-171/2009 priimtam sprendimui) yra teisingas, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši aplinkybė šiuo konkrečiu atveju neturėjo jokios įtakos nagrinėjamos administracinės bylos išsprendimui. Be to, teismas nesirėmė neįsiteisėjusia nutartimi. Minėta, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies nuostatas net ir nustačius procesinės teisės normų pažeidimo ar netinkamo jų taikymo atvejį, pagrindas panaikinti sprendimą atsiranda tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, pareiškėjas pakeitė savo poziciją dėl ATP byloje Nr. II-1479-171/2009 priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinės galios nagrinėjamai bylai ir teigė priešingai, t.y. kad jis prejudicinės galios neturi.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d. ir 142 str. 2 d. 7 p.) atmeta kaip nepagrįstus.
Apelianto nuomone, yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis ABTĮ 143 straipsniu, kadangi teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (Rinkų įstatymo 62 straipsnio 1 dalį). Apeliantas taip pat mano, kad teismas priėmė sprendimą objektyviai neištyręs ir neįvertinęs visų byloje surinktų įrodymų, pažeidė in dubio pro reo principą.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymas. Šis įstatymas yra suderintas su 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/6/EB dėl prekybos vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir manipuliavimo rinka (piktnaudžiavimo rinka) (toliau – ir Direktyva 2003/6/EB).
Veikų, už kurias nubaustas pareiškėjas, įvykdymo metu galiojusios Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo redakcijos (2007 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. X-1024 redakcija) 62 straipsnio 1 dalis nustatė, kad asmenims, kurie viešai neatskleistą informaciją turi dėl to, jog yra emitento administracijos darbuotojai, valdymo ar priežiūros organų nariai ar tokia informacija jiems yra prieinama dėl jų tarnybinės padėties, profesijos, pareigų arba dėl buvimo emitento akcininku, ar dėl to, kad ją gavo nusikalstamu būdu, draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai bandyti sudaryti ar sudaryti savo ar trečiojo asmens sąskaita sandorius dėl finansinių priemonių, su kuriomis informacija susijusi, kol ji bus viešai atskleista. Jeigu nurodytas asmuo yra juridinis asmuo, atitinkamas draudimas taip pat taikomas fiziniams asmenims, dalyvaujantiems priimant sprendimus dėl sandorių to juridinio asmens sąskaita sudarymo. Šio straipsnio 3 dalis numatė, kad draudimai, nustatyti šiame straipsnyje, taip pat taikomi kiekvienam viešai neatskleistą informaciją turinčiam asmeniui, kuris žino ar turi žinoti, kad ta informacija nėra viešai atskleista. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyti draudimai netaikomi sandorių, sudarytų iki viešai neatskleistos informacijos sužinojimo, vykdymui. Pagal aptariamo įstatymo 3 straipsnio 40 dalyje pateiktą sąvoką viešai neatskleista informacija – tiesiogiai ar netiesiogiai su vienu ar keliais emitentais ar finansinėmis priemonėmis susijusi tikslaus pobūdžio informacija apie planuojamus ar įvykusius esminius įvykius ir kita informacija, kurios atskleidimas gali turėti didelės įtakos šių finansinių priemonių ar su jomis susietų išvestinių priemonių kainai, jeigu ši informacija nėra viešai atskleista. Analogišką teisinį reguliavimą nustatė ir Komisijos sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Rinkų įstatymo (2009 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XI-199 redakcija) 3 straipsnio 42 dalis ir 62 straipsnio 1 bei 3 dalys.
Sistemiškai aiškinant Rinkų įstatymo 62 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, darytina išvada, kad draudimas naudotis viešai neatskleista informacija prekiaujant finansinėmis priemonėmis taikomas: 1) asmenims, kurie viešai neatskleistą informaciją turi dėl to, kad yra emitento administracijos darbuotojai, valdymo ar priežiūros organų nariai ar tokia informacija jiems yra prieinama dėl jų tarnybinės padėties, profesijos, pareigų arba dėl buvimo emitento akcininku, ar dėl to, kad ją gavo nusikalstamu būdu; 2) taip pat kiekvienam viešai neatskleistą informaciją turinčiam asmeniui, kuris žino ar turi žinoti, kad ta informacija nėra viešai atskleista. Įstatymų leidėjas visiems minėtiems asmenims nustatė tą patį draudimą – tiesiogiai ar netiesiogiai bandyti sudaryti ar sudaryti savo ar trečiojo asmens sąskaita sandorius dėl finansinių priemonių, su kuriomis informacija susijusi, kol ji bus viešai atskleista. Pareiškėjas pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes patenka į Rinkų įstatymo 62 straipsnio 3 dalyje apibrėžtą asmenų grupę.
Pagal Rinkų įstatymo 3 straipsnio 40 dalyje pateiktą sąvoką išskirtini šie viešai neatskleistos informacijos požymiai: 1) tiesiogiai ar netiesiogiai su vienu ar keliais emitentais ar finansinėmis priemonėmis susijusi informacija; 2) ši informacija yra tikslaus pobūdžio; 3) šios informacijos atskleidimas gali turėti didelės įtakos minėtų finansinių priemonių ar su jomis susietų išvestinių priemonių kainai, jeigu ši informacija nėra viešai atskleista.
Pažymėtina, kad Rinkų įstatyme nurodyti viešai neatskleistos informacijos požymiai yra analogiški nurodytiems Direktyvos 2003/6/EB 1 straipsnio 1 punkte. 2003 m. gruodžio 22 d. Europos Bendrijų Komisijos direktyvos 2003/124/EB, įgyvendinančios Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/6/EB dėl viešai neatskleistos informacijos ir viešo jos atskleidimo apibrėžimo bei manipuliavimo rinka apibrėžimo (toliau – ir Direktyva Nr. 2003/124/EB), 1 straipsnyje yra pateiktas viešai neatskleistos informacijos apibrėžimas. Be to, šiame straipsnyje atskirai apibrėžti atitinkami viešai neatskleistos informacijos požymiai. Šio straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad taikant Direktyvos 2003/6/EB 1 straipsnio 1 punktą, „informacija turi būti laikoma tikslia“, jeigu ji nurodo aplinkybes, kurios egzistuoja arba pagrįstai gali atsirasti, arba įvykį, kuris įvyko arba pagrįstai gali įvykti, ir jeigu ji pakankamai konkreti, kad būtų galima padaryti išvadą dėl galimos tų aplinkybių ar įvykio įtakos finansinių priemonių kainai. Direktyvos 2003/124/EB 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad taikant Direktyvos 2003/6/EB 1 straipsnio 1 punktą, „informacija, kurios viešas paskelbimas gali reikšmingai paveikti tų finansinių priemonių arba susijusių išvestinių finansinių priemonių kainą“, turi reikšti informaciją, kuria protingas investuotojas greičiausiai pasinaudotų iš dalies pagrįsdamas savo investicinius sprendimus. Direktyvos 2003/124/EB 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse pateikti apibrėžimai perkelti į nacionalinę teisę – Viešai neatskleistos informacijos konfidencialumo užtikrinimo ir atskleidimo taisyklių, patvirtintų Komisijos direktoriaus 2008 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 1K-17, 5 ir 6 punktus.
Atsakovo 2009 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 2K-263 pareiškėjui 80 000 Lt piniginė bauda paskirta už Rinkų įstatymo 62 straipsnio 1 dalies pažeidimą, t. y. už tai, kad šios Bendrovės vadovas V. S. laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2008 m. spalio 27 d. iš M. G. (AB „Finasta“ finansų maklerio ir VP paslaugų vystymo skyriaus vadovo) sužinojo viešai neatskleistą informaciją apie planuojamą esminį įvykį – „Cersanit“ S. A. ketinimą teikti oficialų siūlymą dėl AB „Dvarčionių keramika“ akcijų supirkimo (ši informacija Rinkų įstatymo prasme nuo 2008 m. spalio 13 d. iki 2008 m. spalio 28 d. buvo viešai neatskleista informacija) ir minėtu laikotarpiu turėdamas šią informaciją Vilniaus vertybinių popierių biržoje sudarė sandorius dėl 44 230 vienetų DKR akcijų pirkimo už 102 865,31 Lt bei oficialaus siūlymo įgyvendinimo metu (oficialus siūlymas buvo pateiktas 2008 m. spalio 28 d.) 2008 m. lapkričio 26 d. pardavęs šias akcijas už 161 881,8 Lt uždirbo 59 016,49 Lt pelno, šiais neteisėtais veiksmais padarydamas žalą Lietuvos finansinių priemonių rinkos skaidrumui ir investuotojų interesams.
Spręsdamas administracinį ginčą dėl Komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismas turėjo pagal įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) nustatyti, ar byloje surinkta medžiaga leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas žinojo informaciją, atitinkančią pirmiau aptartus viešai neatskleistos informacijos požymius, o jei žinojo, ar pažeidė draudimą naudotis viešai neatskleista informacija veikomis, nurodytomis Rinkų įstatymo 62 straipsnio 1 dalyje.
Byloje nustatyta, kad informacija apie „Cersanit“ S. A. ketinimą teikti oficialų siūlymą dėl DKR akcijų supirkimo Rinkų įstatymo 3 straipsnio 40 dalies prasme buvo viešai neatskleista informacija nuo 2008 m. spalio 13 d. („Cersanit“ S. A. kreipimosi į tarpininką AB „Finasta“ dėl oficialaus siūlymo supirkti DKR akcijas organizavimo įgyvendinimo) iki 2008 m. spalio 28 d. (informacijos apie oficialų siūlymą atskleidimo). Informacija buvo tiesiogiai susijusi su emitentu (DKR) ir jo finansinėmis priemonėmis (akcijomis). Informacija buvo tikslaus pobūdžio, kadangi joje buvo duomenys apie įvyksiantį esminį įvykį („Cersanit“ S. A. ketinimą teikti oficialų siūlymą dėl DKR akcijų supirkimo) ir pakankamai konkreti, kad būtų galima padaryti išvadą dėl jos galimos įtakos emitento (DKR) akcijų kainai. Be to, informacija buvo apie tokio reikšmingumo įvykį, jog protingas investuotojas, žinodamas, kad ši informacija viešai neatskleista, siektų ja pasinaudoti, turėdamas tikslą per trumpą laiką gauti finansinę naudą. Taigi aptariama informacija nuo 2008 m. spalio 13 d. iki 2008 m. spalio 28 d. atitiko visus Rinkų įstatymo 3 straipsnio 40 dalyje, Direktyvos 2003/6/EB 1 straipsnio 1 punkte ir Direktyvos 2003/124/EB 1 straipsnyje apibrėžtus viešai neatskleistos informacijos požymius. Kiekvienam asmeniui, žinojusiam ar turėjusiam žinoti, kad informacija nėra viešai atskleista (Rinkų įstatymo 62 str. 1 ir 3 d.), minėtu laikotarpiu galiojo Rinkų įstatymo 62 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas tiesiogiai ar netiesiogiai bandyti sudaryti ar sudaryti savo ar trečiojo asmens sąskaita sandorius dėl finansinių priemonių, su kuriomis informacija susijusi, kol ji bus viešai atskleista.
Pareiškėjas neigia žinojęs viešai neatskleistą informaciją apie ketinimą teikti oficialų siūlymą supirkti DKR akcijas ir pažeidęs Rinkų įstatymo 62 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą. Šią savo poziciją grindžia argumentais, jog faktas, kad UAB „Greičio linija“ laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2008 m. lapkričio 27 d. įsigijo DKR akcijų už 102 865, 53 Lt (investuotą sumą apeliantas laiko normalia ir protinga), taip pat 2008 m. lapkričio 26-27 d. V. S. ir V. G. elektroninis susirašinėjimo turinys negali būti laikomi įrodymais, patvirtinančiais, kad V. S. disponavo viešai neatskleista informacija. Apeliantas akcentuoja, kad UAB „Greičio linija“ vadovas V. S. turi ilgametę investavimo praktiką Lietuvoje (kaip fizinis asmuo 2005-2007 m. buvo įgijęs DKR akcijų ir iki 2009 m. šiomis akcijomis aktyviai prekiavo Biržoje bei gavo iš to pelną), nuolat domėjosi šiomis akcijomis, todėl pastebėjęs 2008 m. rugpjūčio mėnesį viešoje erdvėje pasirodžiusią informaciją, kad Komisija tiria, ar „Cersanit“ S. A. neprivalėjo skelbti oficialaus pasiūlymo supirkti DKR akcijas, būdamas patyręs investuotojas turėjo pagrindą priimti atitinkamą investicinį sprendimą (įvertinęs galimybę, kad bus paskelbtas oficialus siūlymas pirkti DKR akcijas ir tokiu atveju atsiras galimybė nupirktas DKR akcijas paskelbus oficialų pasiūlymą parduoti didesne kaina ir gauti pelną).
Patikrinusi bylą ir išnagrinėjusi apelianto argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto argumentai negali būti pripažinti paneigiančiais pirmosios instancijos teismo ir Komisijos sprendimuose nustatytas aplinkybes, kad UAB „Greičio linija“ vadovas V. S. žinojo viešai neatskleistą informaciją ir pažeidė Rinkų įstatymo 62 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą. Teisėjų kolegijai nekelia abejonių įrodymų visumos pagrindu Komisijos sprendime padarytos išvados, kurias pirmosios instancijos teismas patikrino. Komisija nustatė ne tik faktą, kad pareiškėjas žinojo viešai neatskleistą informaciją, bet nustatė ir šaltinį, iš kurio UAB „Greičio linija“ vadovas V. S. gavo (sužinojo) viešai neatskleistą informaciją – iš AB „Finasta“ finansų maklerio ir VP paslaugų vystymo skyriaus vadovo M. G. Šį faktą patvirtina ir įsiteisėjusi LVAT nutartis ATP byloje Nr. N62-306/2011, kuria apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį ATP byloje, kurioje buvo atmestas M. G. skundas dėl Komisijos nutarimo paskirti administracinę nuobaudą už pažeidimą, numatytą ATPK 173⁵ straipsnio 1 dalyje. Minėtoje ATP byloje M. G. pripažintas kaltu ir jam paskirta administracinė nuobauda už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 15 d. iki 2008 m. spalio 28 d. žinojo viešai neatskleistą informaciją apie „Cersanit“ S. A. ketinimą teikti oficialų siūlymą dėl DKR akcijų supirkimo ir perdavė minėtą informaciją kitam asmeniui – V. S., tuo pažeisdamas Rinkų įstatymo 62 straipsnio 1 ir 2 dalis.
M. G. nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu buvo AB „Finasta“ finansų makleris ir VP paslaugų vystymo skyriaus vadovas, taigi informacija apie „Cersanit“ S. A. ketinimą teikti oficialų siūlymą jam buvo prieinama dėl užimamų pareigų. Kad M. G. ir S. S. (buvusį M. G. klientą) domino oficialus siūlymas supirkti DKR akcijas, įrodo tai, kad jie rašė bendrą kreipimąsi į Komisiją dėl nesavalaikio privalomojo oficialaus siūlymo skelbimo ir įgyvendinimo ir kitų aplinkybių visuma. Būtent 2008 m. lapkričio 26 d., t.y. tą pačią dieną, kai įgyvendinant oficialų siūlymą UAB „Greičio linija“ pardavė DKR akcijas, pirktas tuo laikotarpiu, kai informacija teikti oficialų siūlymą dėl DKR akcijų supirkimo nebuvo viešai atskleista, M. G. parašė elektroninį laišką V. S. dėl „bendrai įvykdyto reikalo ir atsiskaitymo už jį“, į kurį 2008 m. lapkričio 27 d. V. S. atsakė kvietimu atvykti pasišnekėti. Aplinkybės, kad UAB „Greičio linija“ jos vadovo V. S. iniciatyva į DKR akcijas pirmą kartą investavo tokią didelę sumą, (beveik visą 2007 m. pelną ir įsigijo 44 230 vienetų DKR akcijų už 102 865, 31 Lt, nors anksčiau šia pozicija mažai domėjosi) būtent tuo laikotarpiu, kai informacija apie „Cersanit“ S. A. ketinimą teikti oficialų siūlymą dėl DKR akcijų supirkimo buvo viešai neatskleista, o viešai nebuvo paskelbta jokios esminės informacijos, kuri paskatintų investuotojus priimti atitinkamus sprendimus dėl DKR akcijų pirkimo, patvirtina, jog šiuo laikotarpiu pareiškėjo elgsena dėl investavimo į DKR akcijas buvo išskirtinė, reikšmingai skyrėsi nuo ankstesnės. Apelianto argumentai, esą jau 2008 m. vasarą ir rudenį viešojoje erdvėje pasklido informacija apie tai, kad Komisija aiškinasi, ar „Cersanit“ S. A. neprivalėjo skelbti oficialaus siūlymo supirkti DKR akcijas, taip pat patvirtina Bendrovės elgsenos išskirtinumą dėl DKR akcijų supirkimo 2008 m. spalio mėnesį. Apeliantas kaip patyręs investuotojas jo nurodytu laiku į jo paminėtą informaciją nereagavo ir investicinio sprendimo dėl DKR akcijų pirkimo nepriėmė. Tokį sprendimą jis priėmė būtent tada, kai informacija apie oficialų siūlymą supirkti DKR akcijas turėjo viešai neatskleistos informacijos statusą Rinkų įstatymo 3 straipsnio 40 dalies prasme, ir kurią, kaip matyti iš įrodymų visumos, UAB „Greičio linija“ vadovas žinojo iš M. G. Oficialaus siūlymo įgyvendinimo metu pareiškėjas 2008 m. lapkričio 26 d. pardavė 2008 m. spalio mėnesį pirktas DKR akcijas už 161 881, 80 Lt, tuo uždirbdamas 59 016,49 Lt pelno. Šios aplinkybės negali būti vertinamos izoliuotai viena nuo kitos, o kaip susijusių motyvuotų veiksmų seka. Jų visuma patvirtina, kad UAB „Greičio linija“ vadovas V. S. žinojo viešai neatskleistą informaciją ir, pažeisdamas draudimą naudotis viešai neatskleista informacija prekiaujant finansinėmis priemonėmis, su kuriomis informacija susijusi, kol ji bus viešai atskleista, pasinaudodamas viešai neatskleista informacija sudarė sandorius savo vadovaujamos Bendrovės sąskaita ir jos naudai dėl DKR akcijų pirkimo, gaudamas neteisėtą finansinę naudą. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė Rinkų įstatymą, Komisijos sprendimą paliko galioti pagrįstai ir teisėtai.
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą sutikti su apelianto argumentais, esą pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą objektyviai neištyręs ir neįvertinęs visų byloje surinktų įrodymų, pažeisdamas in dubio pro reo principą. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai akcentavo, jog pasinaudojimo viešai neatskleista informacija bylos yra specifinio pobūdžio, kadangi tokiose bylose nėra galimybių remtis tiesioginiais įrodymais, todėl Europos Sąjungos valstybėse yra visuotinai priimta remtis netiesioginių įrodymų visuma. Pirmiau aptartų įrodymų visuma yra susijusi tarpusavyje ir nagrinėjamu atveju yra pakankama konstatuoti, kad pareiškėjas pažeidė Rinkų įstatymo 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą ir kad Komisija turėjo pagrindą už šį įstatymo pažeidimą skirti baudą (Rinkų įstatymo 95 str. 1 d. 5 p., 96 str.). Pirmosios instancijos teismas patikrino ir nustatė, kad skiriant baudą buvo atsižvelgta į baudos paskyrimui reikšmingų aplinkybių visumą ir paskirta bauda yra proporcinga padarytam teisės pažeidimui. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad paskiriant baudą buvo laikytasi teisės aktų reikalavimų, ir kad paskirta bauda yra proporcinga padarytam teisės pažeidimui, sutinka.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Greičio linija“ apeliacinį skundą atmesti .
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.