- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-09-17
- Bylos Nr.
- e2S-666-569/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-09363-2025-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lina Muchtarovienė
- Skolininkas
- E. K.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko E. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. gegužės 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus reikalavimą, pareikštą skolininkui E. K. dėl piniginio reikalavimo atsiradusio iš sutarties.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kreditorius V. M. pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė priteisti 246 000,00 Eur skolą, 68 695,00 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. gegužės 29 d.) iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 891,00 Eur žyminį mokestį bei 300,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti iš skolininko E. K.. Kreditorius taip pat prašė reikalavimo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininko piniginių lėšų bei nekilnojamojo turto, esančio pas skolininką bei trečiuosius asmenis, areštą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2025 m. gegužės 29 d. nutartimi kreditoriaus V. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino - taikė laikinąsias apsaugos priemones – skolininko E. K. piniginių lėšų bei nekilnojamojo turto, esančio pas skolininką bei trečiuosius asmenis, areštą.
3. Teismas vertino, kad reikalavimas iš esmės yra turtinio pobūdžio, įsiskolinimo suma preliminariai laikytina didele. Skolininkas vengia atsiskaityti, teismui nėra žinoma jo turtinė padėtis, pozicija dėl pareikšto pareiškimo, todėl, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
4. Atskiruoju skundu skolininkas E. K. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti skundžiamą Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. gegužės 29 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Teismas nesivadovavo aktualia teismų praktika apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas. Įsigilinus į ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrindas daryti išvadą, kad ieškovas neįrodė nė vienos iš paminėtų komuliatyvių sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Dėl to skundžiama nutartis yra neteisėta.
4.2. Teismas skundžiamoje nutartyje iš viso nevertinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos dėl ieškinio pagrįstumo, kadangi skundžiamoje nutartyje nėra jokių motyvų šiuo klausimu. Teismas skundžiamoje nutartyje nenustatė pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, tai daro skundžiamą nutartį neteisėta.
4.3. Pagal teismų praktiką laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Skundžiama nutartis iš esmės grindžiama vienu argumentu – kad įsiskolinimo suma preliminariai laikytina didele. Pagal aktualią ir nuosekliai formuojamą teismų praktiką nei didelė ieškinio reikalavimų suma, nei prasta to asmens finansinė padėtis nėra savaime pakankamos aplinkybės sprendimo neįvykdymo grėsmei konstatuoti ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Dėl to yra pagrindas išvadai, kad šis teismo argumentas nėra pakankamas konstatuoti egzistuojant antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą.
4.4. Pažymėtina, kad ieškovas pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo nesąžiningai nutylėjo aplinkybes apie atsakovo gerą turtinę padėtį. Atsakovas užsiima nekilnojamojo turto vystymu ir jam sekasi ši veikla. Pridedama atsakovo 2024 m. GPM deklaracija atskleidžia, kad jis 2024 m. gavo 1905500,00 Eur pajamų. Pridedamas išrašas iš NTR patvirtina, kad atsakovui priklauso 60 nekilnojamojo turto objektų. Akivaizdu, jog ieškovo reikalavimai atsakovui nėra dideli, atsižvelgiant į jo pajamas ir valdomą turto masę.
4.5. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios indikuotų atsakovo nesąžiningumą ar jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Teismas ir negalėjo nustatyti atitinkamų aplinkybių, kadangi ieškovas jų neįrodinėjo ir nepateikė jokių duomenų apie jas. Ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžiamas vien deklaratyviu teiginiu apie poreikį taikyti turto areštą. Pagal suformuotą teismų praktiką tokių deklaratyvių teiginių neužtenka laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.
4.6. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ekonomiškumo principo (CPK 145 str. 2 d.), kadangi jos neproporcingai varžo atsakovą bei daro didelę žalą jam. Teismas suteikė ieškovui nepagrįstą pranašumą prieš atsakovą, kadangi skundžiama nutartimi iki tol buvusį status quo pakeitė ieškovo naudai nesant tam pakankamo pagrindo.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius V. M. prašo atmesti E. K. atskirąjį skundą; priteisti iš E. K. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
5.1. E. K. vardu yra registruota nemažai nekilnojamojo turto, tačiau didžioji dauguma šio turto yra pardavinėjama. Tai pagrindžia tiek atskirojo skundo argumentas, jog skolininkas verčiasi nekilnojamojo turto vystymu, tiek viešoje erdvėje esantys nekilnojamojo turto skelbimai. Taigi, skolininkas ketina perleisti turimą turtą ir tai yra viena iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.
5.2. E. K. nutylėjo, jog jis, žinodamas apie skolinį įsipareigojimą kreditoriui, sudarinėjo nekilnojamojo turto įkeitimo sandorius. Pavyzdžiui, 2025-02-26 E. K. įkeitė turtą, esantį (duomenys neskelbtini), 2024-11-18 įkeitė turtą, esantį (duomenys neskelbtini); 2024-12-12 įkeitė turtą, esantį (duomenys neskelbtini); laikotarpiu 2024-08-05 - 2025-03-10 įkeitė turtą, esantį (duomenys neskelbtini).
5.3. Skolininkas, žinodamas, jog turi skolinį įsipareigojimą kreditoriui, savo pareigos grąžinti skolą nevykdo ne dėl to, jog neišgali – E. K. įrodinėja, jog turi pakankamai lėšų skolai grąžinti, vadinasi skolininkas piktybiškai vengia įvykdyti prievolę, t. y. jis to nenori.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
7. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų
8. Šalys apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus. Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Tačiau nurodytas draudimas nėra absoliutus. Atsižvelgiant į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas buvo spręstas skolininkui nepranešus, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas, jog teisingai ir visapusiškai būtų įvertintos bylai reikšmingos aplinkybės, šalių pateiktus įrodymus priima ir prideda prie bylos.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
9. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga, leidžianti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
10. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių duomenų, iš kurių jis sprendžia, jog atsakovui pareikštas ieškinys yra prima facie pagrįstas, taipogi jokių duomenų, patvirtinančių, jog ieškinio suma atsakovui yra didelė, ar duomenų, kad atsakovas yra nesąžiningas ir tai patvirtina preliminarų grėsmės egzistavimą, jog atsakovas tikėtinai vengs jam galimai nepalankaus teismo sprendimo vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais apelianto atskirojo skundo argumentais.
11. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015), tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios sąlygos (ieškinio prima facie pagrįstumo) vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovės nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan.
12. Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje išskirtinai neakcentavo pareiškimo pagrįstumo, tačiau pažymėtina, kad teismas priėmė teismo įsakymą, todėl akivaizdu, kad pareiškimas prima facie įvertintas. Taip pat pažymėtina, kad byloje buvo pareikšti prieštaravimai, pateiktas ieškinys po prieštaravimų ir toliau tarp šalių vyksta ginčas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo daryti išvadą, kad kreditorius pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jo galbūt pažeistų teisių gynybos būdą ar dėl kitų aiškių priežasčių kreditoriaus pareiškimas (toliau ir ieškovo ieškinys) jau šiuo metu galėtų būti pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu. Remdamasis anksčiau nurodytais teisiniais ir faktiniais aspektais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje negalima pripažinti, kad pareiškimas prima facie buvo nepagrįstas ir reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas.
13. Antroji sąlyga, būtina taikant laikinąsias apsaugos priemones, tai – nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kreditorius (dabar ieškovas) laikinųjų apsaugos priemonių apeliantui taikymo būtinybę grindė tuo, kad skola yra didelė, yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes skolininkas iki kreipimosi į teismą buvo ne kartą ragintas susimokėti skolą, tačiau iki šiol skolos nėra grąžinęs. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi vertino, kad kreditoriaus reikalavimas iš esmės yra turtinio pobūdžio, įsiskolinimo suma preliminariai laikytina didele. Skolininkas vengia atsiskaityti, teismui nėra žinoma jo turtinė padėtis, pozicija dėl pareikšto pareiškimo, todėl, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos tik kaip priemonė, sudaranti sąlygas bylos nagrinėjimo eigoje surasti ir sukaupti atsakovo turtą, į kurį vykdymo procese būtų nukreiptas išieškojimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pats savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą. Nei reikalavimo dydis, nei šalies turimo turto apimtis negali būti vieninteliu pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes teismas turi vertinti ir duomenis, galinčius patvirtinti šalies nesąžiningą elgesį.
15. Nuosekliai suformuotoje naujausioje teismų praktikoje, susijusioje su grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimu bei jos nustatymu, didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo paties ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios turto arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas nutarti dėl tokios grėsmės buvimo. Reikalavimo sumos dydis atsakovui ar atsakovo turimo turto apimtis savaime nėra pakankamas pagrindas atsakovo turto bei piniginių lėšų areštui, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019; ir kt.).
16. Ne kartą išaiškinta ir tai, kad šio išimtinio, itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti būtent to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Kitaip tariant, su tokiu prašymu turi būti pateikta duomenų, kad atsakovas ėmėsi ar gali imtis veiksmų savo turto masei sumažinti, nuslėpti, apsunkinti turtą kitomis prievolėmis. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. Sąžiningumo aspektas vertinimas ne apskritai, bet turint omenyje konkretų, kiekvienoje konkrečioje byloje vertinamą kriterijų – turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan. Pažymėtina, jog asmens nesąžiningumas nepreziumuojamas, todėl pareiga įrodyti bylos šalies nesąžiningumą tenka tam asmeniui, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Priešingu atveju šis išimtinis ir atsakovo interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-39-330/2021).
17. Pažymėtina, jog asmens finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Kitu atveju, t. y. jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-908-464/2019). Todėl atmestini kaip nepagrįsti kreditoriaus argumentai ir teismo motyvai, jog dėl to, kad nėra aiški skolininko turtinė padėtis, kyla grėsmė, jog skolininkas neturės galimybių įvykdyti teismo sprendimą ir todėl reikalavimams užtikrinti skolininko turimo turto atžvilgiu būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, jog skolininkas pareiškė prieštaravimus dėl teismo įsakymo išdavimo, todėl matyti, kad tarp šalių kyla ginčas dėl paskolos suteikimo/gavimo ir vienareikšmiškai spręsti, kad apeliantas neatsiskaito dėl nesąžiningumo ar kad nenori, negalima.
18. Kaip jau minėta, laikinųjų apsaugos priemonių siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. Nagrinėjamu atveju kreditorius su pareiškimu pirmosios instancijos teismui neteikė jokių įrodymų apie apelianto nesąžiningumą, tik deklaratyviai nurodė, kad skolininkas nenori sumokėti skolos. Tačiau matyti, kad tarp šalių dėl ir kilo ginčas.
19. Kreditorius su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė įrodymų, kad apeliantas tam tikrą turtą įkeitė, pardavė, tačiau pažymėtina, jog tiek pats kreditorius, tiek apeliantas byloje nurodo, kad apeliantas užsiima nekilnojamojo turto vystymu, vykdo nekilnojamojo turto veiklą. Apeliantas pateikė įrodymus, jog jam priklauso 60 nekilnojamojo turto objektų, pagal 2024 m. GPM deklaraciją jis 2024 m. gavo 1905500,00 Eur pajamų, todėl paminėti keli apelianto veiksmai vertintini kaip verslo vykdymas, o ne nesąžiningi veiksmai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kreditorius jokių įrodymų apie apelianto nesąžiningumą nepateikė.
20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu kreditorius neįrodė antrosios būtinos sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo, todėl kreditoriaus prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėjo būti netenkintas. Dėl to yra pagrindas naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditoriaus prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.
21. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius atskirojo skundo argumentus. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teismas dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).
Dėl procesinės bylos baigties
22. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – kreditoriaus prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkintinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
23. Kreditorius prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, iš apelianto. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties tarpiniu procesiniu klausimu (pvz., nutarties sustabdyti bylą ar nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones), kol bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas, neturi pagrindo skirstyti bylinėjimosi išlaidas remdamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi. Šis klausimas spręstinas teismui priimant bylos nagrinėjimo baigiamąjį teismo aktą (baigiamąjį teismo procesinį sprendimą) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021). Atsižvelgiant į tai, kreditoriaus prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nespręstinas. Jis bus išspręstas pirmosios instancijos teismui priimant galutinį sprendimą byloje.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. gegužės 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditoriaus prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.