Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-511-555/2021

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-06-10
Bylos Nr.: 2A-511-555/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-20994-2019-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Tamašauskas, Albina Rimdeikaitė, Mariaus Bartninko
Atsakovas: J. N.
Ieškovas: S. V.

Kategorijos

2.1.6.3Civilinių teisių gynimas
2.6.1.3.6Piniginės prievolės
2.6.7Restitucija
2.6.8.8Sutarčių aiškinimas
2.6.8.11.5Kiti su sutarčių pabaiga susiję klausimai
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.1.7.8Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. 2A-511-555/2021Teisminio proceso Nr. 2-69-3-20994-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.6.3; 2.6.1.3.6; 2.6.7; 2.6.8.8; 2.6.8.11.5; 3.1.7.6; 3.1.7.8; 3.3.1.18.1 (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 10 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1638-429/2020 pagal ieškovo S. V. ieškinį atsakovui J. N. dėl sutarties nutraukimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas S. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas nutraukti transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 2019 m. rugsėjo 14 d. tarp pardavėjo (atsakovo) J. N. ir pirkėjo (ieškovo) S. V., taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo J. N. 2 500,00 Eur, 285,00 Eur už automobilio defektų nustatymą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad 2019 m. rugsėjo 14 d. susitiko su atsakovu prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), aikštelėje, apžiūrėti automobilį Toyota Previa, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurį norėjo pirkti. Skelbime buvo nurodyta, kad automobilis be trūkumų, prieš perkant jį apžiūrėjo, jokių akivaizdžių trūkumų nepastebėjo, pravažiavo aikštelėje. Pardavėjas patikino, kad automobilis jokių defektų neturi, yra tvarkingas, važiuoja gerai. Ieškovas už automobilį sumokėjo 2 500,00 Eur bei pasirašė automobilio pirkimo–pardavimo sutartį. Automobilį pardavėjas perdavė kartu su transporto priemonės techninės apžiūros lapu. Ieškovui pirktu automobiliu neprivažiavus namų, prietaisų skydelyje užsidegė raudona tepalo lygio lemputė. Sustojęs patikrino tepalo lygį variklyje, tepalo lygis buvo normos ribose. Važiuojant toliau, lemputė tai užsidegdavo, tai užgesdavo. Susiskambinus su atsakovu, šis nuramino, kad yra sugedęs daviklis ir neteisingai rodomas tepalo lygis. Atsakovas nurodė, kad dvi dienas prieš automobilio pardavimą, remontavo jį servise ir jis yra tvarkingas. Ieškovas 2019 m. rugsėjo 19 d. automobilį įregistravo savo vardu. 2019 m. spalio 5 d. su žmona išsiruošė į (duomenys neskelbtini), tačiau neprivažiavus (duomenys neskelbtini), vos už 80 km, vėl užsidegė tepalo lemputė, išgirdo pašalinius garsus iš variklio skyriaus, todėl suprato, kad toliau važiuoti nebegali, nutempė automobilį į (duomenys neskelbtini), pas giminaitį. Tepalo lygio lemputė užsidegdavo tik tuomet, kai automobiliu buvo važiuojama didesniu nei 80 km/h greičiu. Kaip paaiškėjo vėliau, užsikimšę tepalo paėmėjo purkštukai nepaduodavo reikiamo kiekio tepalo į variklį. Ieškovas nuolat skambindavo atsakovui, šis pažadėjo pasidomėti, vėliau pokalbius nutraukė. 2019 m. spalio 7 d. ieškovas kreipėsi į L. P., kuris teikia variklinių transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas, adresu Mokyklos g. 11, Naivių k., Kupiškio r. Atlikus automobilio remonto darbus, buvo nuimta variklio dugninė (karteris), išvalyta apatinė variklio vieta nuo prisirinkusio tepalo, pakeisti du purkštukai, tarpinės, pakeisti tepalai. Tačiau to neužteko, automobilis vėl buvo patikrintas ir nustatyta, kad tarpinės pramuštos, užsikimšęs variklio tepalo paėmėjo filtras. Apžiūrėjus variklį, nustatyta, kad variklio alkūninio veleno švaistikliniai indėklai yra padilę, dėl atsiradusio laisvumo variklis skleidžia garsą. Be to, tepalo lygio slėgis variklio sistemoje yra per mažas dėl tepalo paėmėjo filtriuko užsikimšimo, tai pakenkė automobilio turbokompresoriui. Už automobilio gedimų nustatymą ir pirminį remontą ieškovas sumokėjo 285,00 Eur. Ieškovas įrodinėjo, kad atsakovas buvo nesąžiningas, parduodant automobilį nenurodė, jog automobilis buvo patekęs į eismo įvykį, automobilis buvo apgadintas, jam buvo uždrausta dalyvauti eisme. Automobilio defektai buvo paslėpti, todėl ieškovas nebūtų pirkęs jo, jei būtų apie tai žinojęs.

3. Atsakovas J. N. su ieškiniu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad automobilio pirkti atvažiavo keturi asmenys, viena moteris, pasitiesusi pledą, apžiūrėjo automobilį iš apačios. Vienam iš asmenų atsakovas papasakojo apie parduodamo automobilio būklę, kokias detales yra keitęs servisuose, bei informavo ieškovą, kad prieš dvi dienas buvo pakeistas tepalas ir visi filtrai (kuro, tepalo, oro). Po eismo įvykio suremontavus automobilį, buvo atlikta techninė ekspertizė ir išduota techninės apžiūros pažyma, kad automobilio būklė atitinka techninius reikalavimus. Ieškovas visą savaitę naudojosi automobiliu, ir tik po savaitės paskambino pasiteirauti apie kartais užsidegančią lemputę prietaisų skydelyje, atsakovas pasakė savo nuomonę, kad tai greičiausiai bus tepalo daviklis, tačiau atsakovas nėra profesionalus automobilių meistras ar ekspertas. Pats ieškovas, prieš perkant automobilį, jį apžiūrėjo ir jo būklė jį tenkino, atsisakė detalesnio patikrinimo servise. Atsakovas neturėjo pareigos ir galimybės suteikti garantiją parduodamam automobiliui, kurio būklės nežinojo ir negalėjo žinoti neišardžius automobilio. Atsakovas atsiliepinėjo į ieškovo skambučius, stengėsi padėti. Nustatyti gedimai yra momentiniai, dalis – nusidėvėjimo pasekmė. Gedimų, kurių pirkimo–pardavimo metu nebuvo, ir kurie atsirado automobilio eksploatacijos eigoje, jis negalėjo numatyti ir apie juos pasakyti ieškovui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino: nutraukė tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį nuo 2019 m. rugsėjo 14 d. bei taikė restituciją – priteisė iš atsakovo ieškovui 2500,00 Eur, įpareigojant ieškovą grąžinti automobilį Toyota Previa, kurio identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovui, taip pat priteisė iš atsakovo ieškovui 285,00 Eur nuostolių, turėtų įsigytos transporto priemonės trūkumams pašalinti, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2785 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. gruodžio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 884,00,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, valstybės naudai iš atsakovo priteisė 10,69 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

5. Nors tarp šalių kilo nesutarimų, dėl sutarties užpildymo, tačiau, teismas vertino, kad tai neturi reikšmingos įtakos sutarties turiniui. Iš sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad sutartyje yra nurodyti pirkėjo ir pardavėjo duomenys, automobilio markė, pavadinimas, identifikavimo numeris, rida, pažymėta, jog automobilio privalomoji techninė apžiūra galioja. Apie eismo įvykius, kuriuose dalyvavo automobilis, bei esamus automobilio trūkumus, pirkimo–pardavimo sutartyje nėra nieko įrašyta. Tą patvirtino ir byloje dalyvavę asmenys, atsakovas pripažino, kad neinformavo ieškovo apie eismo įvykį, kuriame dalyvavo perkamas automobilis, taip pat nurodė, kad automobilis yra be priekaištų, techniškai tvarkingas ir tinkamas eksploatuoti.

6. Teismas nurodė, kad pardavėjui tenka pareiga suteikti pirkėjui informaciją apie tai, jog daiktas turi tam tikrų ypatybių, neįprastų savybių, kurių neturi kiti panašūs daiktai, ar kitaip pasižymi individualia kokybe. Jeigu pardavėjas šios pareigos neįvykdė ir tokios daikto savybės paaiškėjo po sutarties sudarymo, tai tokios daikto savybės gali būti laikomos paslėptais daikto trūkumais, jeigu bus įrodyta, kad šios savybės sukelia nepatogumų naudotis daiktu ar sumažina daikto naudingumą. Teismas sprendė, kad atsakovas, neatskleisdamas ieškovui apie eismo įvykį, kuriame dalyvavo parduodamas automobilis, neveikė, kaip sąžiningas pirkėjas.

7. Teismas atmetė atsakovo argumentą, jog jis nežinojo apie esamą automobilio defektą – užsidegančią tepalo lemputę, kaip nepagrįstą, kadangi teismo posėdžio metu jis pats pripažino, kad iki automobilio pardavimo jam buvo žinoma apie užsidegančią lemputę, jis vežė automobilį pas meistrus, keitė tepalus, visus filtrus, taip pat buvo pakeistas ir daviklis (padėvėtu), taip galimai laikinai išsprendžiant tepalo slėgio variklio sistemoje nebuvimą. Tikėtina, kad automobilio pardavimo metu šio defekto nebuvo galima pastebėti, nes jis buvo laikinai sutvarkytas. Šio automobilio defekto atsakovas nenurodė nei pirkimo–pardavimo sutartyje, nei pasakė žodžiu.

8. Teismas iš automobilio meistro paaiškinimų nustatė, kad automobilyje buvo užsikišusi variklio tepalo tepimo sistema. Nupirktu automobiliu nuvažiavus daugiau kilometrų, variklio tepimo sistema vėl pradėjo kimštis, dėl ko nukritus tepalo spaudimui variklio sistemoje, žemo tepalo slėgio daviklis pradėjo indukuoti apie jo kritimą. Ieškovas kreipėsi į atsakovą, jam buvo paaiškinta, kad tai tik tepalo daviklis, galima saugiai važiuoti toliau, automobilis tikrai yra tvarkingas. Ieškovas, pasitikėdamas atsakovo žodžiais, eksploatavo automobilį su tepalo spaudimo defektu, kas iššaukė kitus variklio gedimus, kuriuos nustatė meistras po to, kai automobilis visiškai sugedo. Teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės rodo atsakovo nesąžiningumą, defekto nenurodymą pirkimo metu, o taip pat jo slėpimą ir paaiškėjus gedimui. Vėliau, visgi nustačius automobilio gedimus, ieškovui nuolat kontaktuojant su atsakovu, buvo tartasi dėl variklio keitimo, atsakovas pripažino, kad ieškojo kito variklio pakeitimui, kas taip pat patvirtina, jog jis pripažino automobilio defektus. Teismas neturėjo pagrindo netikėti ieškovo ir liudytojos paaiškinimais, jie nuoseklūs, jų nurodytas aplinkybes patvirtina bylos medžiaga. Atsakovas, priešingai, nėra nuoseklus savo paaiškinimuose, skirtingai nurodo, kada kalbėjo telefonu su ieškovu, kada jam buvo pranešta apie pasirodžiusius automobilio defektus, nors byloje esančios pokalbių išklotinės aiškiai nurodo skambučių datas.

9. Teismas sprendė, kad atsakovo atstovo argumentai dėl automobilio meistro kompetencijos ir išvadų nepaneigia fakto, jog automobilio defektai buvo nuslėpti jau parduodant automobilį. Ieškovas kvietė atsakovą pas minimą meistrą dalyvauti ardant automobilio variklį, tačiau atsakovas atsakymo nepateikė, pas meistrą neatvyko, pretenzijų dėl meistro išvados ir paaiškinimų ieškovui nereiškė. Teismas nustatė, kad ieškovas siekė įsigyti automobilį kasdieniam jo naudojimui, turėdamas lūkestį, jog įsigyjamas automobilis yra tinkamas, nereikalaujantis papildomų išlaidų, jo poreikių tenkinimui. Nors parduodamas buvo ne naujas automobilis (2002 m.), tačiau toks ieškovo lūkestis buvo visiškai pagrįstas, nes atsakovas, parduodamas automobilį nurodė, jog jis yra be defektų, ne kartą patvirtino, kad viskas veikia puikiai, nors netrukus po įsigijimo pradėjo aiškėti automobilio defektai. Teismas, atsižvelgęs į trūkumų nustatymo laiką (praėjo nedaug laiko po automobilio pardavimo, nebuvo nuvažiuota daug kilometrų), į tai, kad nėra duomenų apie netinkamą automobilio eksploatavimą, į trūkumų pobūdį sprendė, kad automobilis negali būti pripažintas tinkamos kokybės, nes jis neatitinka įprastų tokioms prekėms keliamų reikalavimus ir pagrįstų ieškovo lūkesčių.

10. Teismas konstatavo, kad, parduodant automobilį Toyota Previa, jis turėjo paslėptų defektų, apie kuriuos atsakovas žinojo, parduodant automobilį ieškovo apie juos neinformavo, apie užsidegančią tepalo lemputę prisipažino tik teismo posėdyje, be to, parduodant automobilį nenurodė apie eismo įvykį, kuriame šis dalyvavo, todėl tokį jo elgesį laikė nesąžiningu ir atsakovą atsakingu už paslėptus automobilio trūkumus. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovo nupirktas automobilis iki šiol nesuremontuotas, todėl ieškovas negali juo naudotis pagal paskirtį. Šiuo atveju teismas konstatavo, kad netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas, o ieškovo reikalavimas nutraukti pirkimo pardavimo sutartį yra teisėtas. Teismas nustatęs, kad ieškovo prašomi priteisti nuostoliai susidarė dėl ieškovo pirkto naudoto automobilio kokybės trūkumų, sprendė, kad ieškovas įgijo teisę į jos dėl automobilio 285,00 Eur remonto patirtų išlaidų atlyginimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Apeliaciniu skundu atsakovas J. N. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Vartojimo sutartiniuose santykiuose galioja bendrieji civilinių teisių reglamentavimo principai, inter alia, taikomų priemonių proporcingumo, civilinių santykių dalyvių interesų pusiausvyros, civilinės apyvartos stabilumo ir kt.

1.2. Pirmosios instancijos teismas, nepaskyręs byloje jokios ekspertizės, ir nesant pakankamai duomenų, kad automobilis jau iki nupirkimo buvo su defektu, netinkamai vertino įrodymus, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 177, 183 straipsnių reikalavimus bei netinkamai aiškino ir taikė pardavė atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.327 straipsnis, 6.363 straipsnis).

1.3. Ginčas byloje kilo ne dėl automobilio buvusio apgadinimo, o dėl neva variklio gedimo. Įvykio metu buvo apgadintas automobilio vienos pusės kėbulas, ratas, tačiau jo variklis nebuvo apgadintas. Atsakovas pats važinėjo su šiuo automobiliu metus laiko. Atsakovas paaiškino ieškovui, kur remontavo automobilį, kada, kokias detales keitė ir kokiuose autoservisuose. Šie įrodymai buvo pateikti ir pirmosios instancijos teisme, kurių jis nevertino.

1.4. Nustatyti gedimai yra momentiniai, dalis – nusidėvėjimo pasekmė. Gedimų, kurių automobilio pardavimo metu nebuvo ir kurie atsirado ir paaiškėjo ieškovo automobilio eksploatacijos eigoje – atsakovas, kaip pardavėjas pirkimo–pardavimo sutartyje negalėjo nurodyti, nes jų pats nežinojo. Prieš sudarant ginčo sutartį, automobilis buvo apžiūrėtas (duomenys neskelbtini) techninės apžiūros centre. Byloje nėra pateikta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių priešingas aplinkybes. Ieškovas nenurodė konkrečios variklio gedimo priežasties, kadangi ekspertizė nebuvo atlikta.

1.5. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į paaiškinimus (tiek ieškovo, tiek atsakovo), kad atsakovas informavo vieną iš keturių atvykusių asmenų pirkti automobilį, kad prieš metus remontavo automobilio vairuotojo pusės sparną dėl autoįvykio. Suremontavus automobilį, buvo atlikta techninė ekspertizė ir išduotas techninės apžiūros pažyma, patvirtinanti, kad automobilio būklė atitinka techninius reikalavimus. Pirkimo metu, pirkėjams tiko automobilis, jie jokių pretenzijų neturėjo.

1.6. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino įrodymų byloje, kad automobilis buvo suremontuotas kompetentingų meistrų, o suremontavus jį, jam buvo atlikta techninė apžiūra. Tuo tarpu ieškovo pateiktas meistro, dirbančio pagal verslo liudijimą, bet neturinčio teisės verstis autoeksperto veikla, defekto nustatymo raštas yra neinformatyvus, pvz., jame nėra atliktų darbų suvestinės, įrodymų, kad tokie darbai turėjo būti realiai atlikti, nėra nurodytos gedimų priežastys ir pan. Teismas, nustatydamas aplinkybes, tik formaliai į sprendimą perkėlė ieškovo nurodytas faktines aplinkybes apie po automobilio pirkimo susiklosčiusią įvykių eigą.

Žemesnės instancijos teismas

1.7. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad pats ieškovas, apžiūrėjęs automobilį, nusprendė, kad jo techninė būklė jį tenkina, dėl to atsisakė detalesnio automobilio patikrinimo autoservise, nors jam tai buvo siūlyta padaryti. Nors pats specialių žinių tam ir įrangos neturėjo. Ieškovas automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, buvo supažindintas su automobilio trūkumais, kuriuos žinojo atsakovas, be to, buvo sumažinta ir automobilio kaina nuo 2 650,00 Eur iki 2 500,00 Eur. Pats ieškovas paaiškino, kad prieš įsigydamas ginčo automobilį, jis jį kelis kartus apžiūrėjo, išbandė, jis juo važiavo, kas patvirtina, kad automobilis buvo tinkamas naudoti pagal tiesioginę jo paskirtį. Byloje nepaneigti įrodymai, patvirtinantys, kad automobilis jokių esminių techninių defektų neturėjo.

1.8. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad ginčo automobilio kokybei nustatyti neabejotinai yra svarbi aplinkybė, jog buvo perkamas jau septyniolika metų naudotas automobilis (pirmos reg. data 2001 m. balandžio 26 d.). Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kokios būklės šiuo metu yra ginčo automobilis, ar jis naudotinas, ar važiuojantis. Byloje taip pat nėra įrodymų ir apie tai, kad jau ieškovui važiuojant ginčo automobiliu namo, atsirado gedimai. Ieškovas nesikreipė į autoservisą, o ginčo automobilį eksploatavo toliau.

1.9. Pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, nes byloje nesiekė visapusiškai ištirti bylos aplinkybes, nesiaiškino, ar esminis trūkumas atsirado iki automobilio pardavimo, o visą riziką ir atsakomybę dėl nupirko daikto su esminiais trūkumais perkėlė atsakovui. Teismas neskyręs jokios ekspertizės, nesant pakankamai duomenų, kad automobilis jau iki nupirkimo buvo su defektu, netinkamai vertino įrodymus, taip pažeisdamas civilinio proceso normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą bei vertinimą, taip pat netinkamai aiškino bei taikė pardavėjo atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Teismas netenkino atsakovo prašymo paskirti ekspertizę.

1.10. Ieškovas reikalavimą nutraukti sutartį ir grąžinti sumokėtą sumą grindė pardavėjo pareiga parduoti tinkamos kokybės automobilį ir tuo, kad esminis trūkumas atsirado iki jo pardavimo. Tačiau savo teiginiams patvirtinti ieškovas nepateikė jokių įrodymų. Variklio ar kitų mechanizmų gedimas, kad ir sekančią dieną po transporto priemonės įsigijimo, dar savaime nereiškia, kad tokį gedimą pardavėjas nuslėpė. Nurodyti trūkumai nėra akivaizdūs naudoto automobilio trūkumai, todėl atsakovas nežinojo ir negalėjo žinoti jų, todėl negalėjo prisiimti ir rizikos už perkamo automobilio trūkumus, jei tokie buvo, ir jo sugedimą.

1.11. Ieškovas nusprendė pašalinti automobilio trūkumus – suremontuoti ginčo automobilį, tačiau neprašė atsakovo atlyginti jo dėl to turėtų remonto išlaidų. Šiuo atveju ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimas būtų neproporcinga ieškovo teisių gynimo priemonė (ultima ratio priemonė). Teismas taip pat neatsižvelgė į nurodytas ir nepaneigtas aplinkybes, kad automobilio atvažiavo apžiūrėti keturi asmenys, pirkėjo žmona, atvykusi kartu, apžiūrėjo automobilį iš apačios, tuo tarpu vienam iš atvykusių asmenų atsakovas nupasakojo automobilio būklę, kokias detales yra keitęs. Teismui taip pat pateikta visa eilė sąskaitų, kurios patvirtina, kokie remonto darbai buvo atlikti.

1.12. Nagrinėjamu atveju kyla įrodinėjimo naštos paskirstymo, nustatant parduotų daiktų trūkumus, klausimas. Šiuo atveju būtent ieškovas privalėjo teikti teismui įrodymus, kad ginčo automobilis perdavimo metu neatitiko kokybės reikalavimų, turėjo variklio defektą ar kitų trūkumų ir jo eksploatuoti nebuvo galima nuo pat įsigijimo momento. Tačiau ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės taikymo pagrindų atsakovo atžvilgiu, patirtų nuostolių ir jų priteisimo pagrindų.

Atsiliepimas

12. Ieškovas S. V. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kurį prašo atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Apeliaciniame skunde nurodyta gausi kasacinio teismo praktika, aiškinant civilinio kodekso normas, reglamentuojančias bendrąsias pirkėjo teises ir pardavėjo pareigas, remiamasi ir ta praktika, kuria buvo aiškinama vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, vartojimo rangos teisiniais santykiai ir kt. Tačiau reikėtų atsižvelgti į tai, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai, precedento galią turi tik tam tikras sąlygas atitinkantys teismų sprendimai. Be to, atsakovas klysta, teigdamas, kad šalys sudarė vartojimo sutartį. Bylos aplinkybės patvirtina, kad abi šalys – fiziniai asmenys, sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį.

2.2. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo remtis atsakovo cituojamais teismų precedentais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartimis, priimta c/b Nr. 3K-3-569/2010, o taip pat 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi, priimta c/b Nr. 3K-7-581/2008, kadangi šių bylų faktinės aplinkybės nėra panašios, todėl jos negali būti taikomos kai precedentai, kaip ir kita atsakovo cituojama kasacinio teismo praktika.

2.3. Atsakovas remiasi kasacinio teismo praktika suformuota iki CK papildymo 6.431¹ straipsniu (2015 m. spalio 20 d.), kuris nustato reikalavimus motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties turiniui. Be to, „Motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje privalomų nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašas“ buvo patvirtintas Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2015 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 2B-231. Tai patvirtina, kad būtent atsakovas, parduodamas automobilį, turėjo prievolę informuoti pirkėją apie ginčo automobilio trūkumus ir autoįvykius, tai įrašydamas į pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu pripažino ginčo automobilio trūkumus, tačiau apie juos pirkėjui neišsakė. Dėl imperatyvios teisės normos neįvykdymo parduodant automobilį, vėlesni atsakovo argumentai dėl automobilio trūkumų vertintini kritiškai. Atsakovas žinodamas trūkumus, juos nuslėpė nuo ieškovo.

2.4. CK 6.431¹ straipsnis bei jį įgyvendinantis teisės aktas „Motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje privalomų nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašas“ nustato vienodas pareigas visiems automobilius parduodantiems asmenims, net jei yra perkamas naudotas automobilis iš neprofesionalaus pardavėjo.

2.5. Nors atsakovas teigia, kad automobilio trūkumai yra natūraliai atsiradę eksploatuojant automobilį, tačiau nutyli, kad sutartyje buvo nurodyta neteisinga jo rida – didesnė, nei ji buvo faktiškai. Ieškovas daro prielaida, kad automobilio rida buvo dirbtinai sumažinta („atsukta“). Ši nuslėpta informacija ieškovui būtų buvusi esminė apsispręsti nepirkti automobilio, t. y. tokią informaciją perskaitęs, jis net nebūtų važiavęs jo apžiūrėti, o atvažiavęs – jo būtų nepirkęs. Pardavėjas nedeklaravo ir nuslėpė faktą, kad automobilis autoįvykio metu buvo sugadintas tie, kad po to jo likutinė vertė sudarė vos 1/5 dalį buvusios iki autoįvykio vertės. Dėl to draudimo įmonė pardavėjui išmokėjo draudimo išmoką ir automobiliui buvo uždrausta dalyvauti eisme.

2.6. Aplinkybė, kad 2018 m. rugpjūčio 22 d. buvo atlikta techninė automobilio apžiūra, neturi jokios esminės reikšmės, kadangi po to, atsakovas juo važinėjo daugiau nei metus laiko. Be to techninės apžiūros metu nėra tikrinama variklio veikimas, tepalų padavimo į variklį trūkumai. Variklio trūkumai aiškinami tik ardant jo agregatus.

2.7. Ieškovas neturi pareigos įrodyti, kad variklio gedimo pašalinti nėra įmanoma. Ieškovas įrodė, kad atsakovas pripažino, jog automobiliu tokios būklės kaip yra, neįmanoma naudotis saugiai, reikalingas automobilio variklio remontas. Atsakovas teismo posėdyje davė paaiškinimus, prisiekęs sakyti tiesą, dalyvaujant jo atstovui, advokatui, kuris aplinkybes pripažino, kad apie automobilio trūkumus žinojo. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo pripažinimas atitinka bylos aplinkybes. Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

14. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pardavėjo atsakomybės už parduoto naudoto daikto (transporto priemonės) trūkumus.

15. Iš byloje esančių domenų teisėjų kolegija nustatė, kad 2019 m. rugsėjo 14 d. ieškovas S. V. su atsakovu J. N. sudarė transporto priemonės Toyota Previa, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį. Pirkimo–pardavimo sutarties sąlygose nėra pažymėta, jog transporto priemonė buvo / nebuvo apgadinta eismo įvykyje, taip pat nėra įvardinti ir jokie transporto priemonės trūkumai.

16. Ieškovas paaiškino, kad jis, grįždamas įsigytu automobiliu į namus, pajuto vibraciją ir pastebėjo, kad automobilyje užsidegdavo raudona tepalo lemputė. Ieškovas teigė, kad sustojus ir pamatavus tepalo lygį, jis buvo geras, paskambinus atsakovui, šis patikino, kad tai tiesiog tepalo daviklis, automobilis yra techniškai tvarkingas. Vėliau, naudojantis automobiliu nedideliu atstumu, tepalo lemputė tai užsidegdavo, tai užgesdavo, o 2019 m. spalio 6 d. bevažiuojant į (duomenys neskelbtini) variklis pradėjo skleisti garsus ir sugedo, dėl ko teko kelionę nutraukti ir ją tęsti kitu automobiliu. 2019 m. spalio 7 d. automobilis buvo pateiktas nustatyti gedimo priežastims. Atlikus diagnostinius darbus buvo nustatyta dviejų kuro purkštukų tarpinių pramušimas, kas iššaukė tepalo paėmėjo filtriuko užsikimšimą. Dėl to alkūninio veleno švaistikliniai indėklai buvo pažeisti, taip pat per žemas tepalo slėgis variklio sistemoje pakenkė automobilio turbokompresoriui. Taigi, per pakankamai neilgą laikotarpį po transporto priemonės perdavimo ieškovui, pastarajam automobiliu nuvažiavus vos 300 kilometrus, buvo nustatytas transporto priemonės variklio gedimas, kuris turėjo įtakos tam, jog automobilis negalėjo būti naudojamas pagal tiesioginę jo paskirtį. Ieškovas automobiliu, netrukus po jo įsigijimo, negalėjo naudotis pagal įprastinę jo paskirtį, todėl ši pirmosios instancijos teismo išvada laikoma pagrįsta.

17. Atsakovas (apeliantas) J. N. apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovui buvo parduotas naudotas automobilis, kuris ne vienerius metus buvo eksploatuotas ir nuvažiavęs pakankamai daug kilometrų, todėl jam negalėjo būti suteikta garantija, kad jis bus tinkamas naudoti ir išlaikys savo savybes tam tikrą laikotarpį, jo neremontuojant. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, kad parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017, 23 punktas).

18. Ieškovas pirko naudotą automobilį, turėdamas tikslą jį naudoti savo poreikiams, todėl pagrįstai tikėjosi, jog parduodamas automobilis bus tinkamas naudoti pagal paskirtį. Taigi aptariamu atveju nustačius, kad ieškovas ginčo automobiliu, netrukus po jo įsigijimo, nebegalėjo naudotis pagal įprastinę jo paskirtį, yra pagrindas spręsti, kad parduotas daiktas buvo netinkamos kokybės.

19. CK 6.317 straipsnio 1 dalis nustato, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis). Įprasti reikalavimai CK apibrėžiami kaip galimybė parduotą prekę tam tikrą laiką naudoti tam, kam ji paprastai naudojama (CK 6.333 straipsnio 4 dalis). Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis).

20. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Įvertinus įstatymo reglamentuotas pardavėjo pareigas dėl parduodamo daikto kokybės, atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovė priėmimo–perdavimo akte nurodė, jog automobilio kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir nenurodė jokių trūkumų, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą neturi jokios reikšmės.

21. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad: pirma, pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Antra, sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Trečia, turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 18 punktas).

22. Taigi, pagal CK 6.327 straipsnio 3 dalį pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo momentu, net jeigu tai paaiškėja vėliau. Tai reiškia, kad pagal šią nuostatą už paslėptus (neakivaizdžius) daikto trūkumus atsakomybė tenka pardavėjui. Remiantis CK 6.327 straipsnio 4 dalimi, pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris yra bet kokios pardavėjo prievolės, įskaitant garantijos, kad tam tikrą laiką prekės bus tinkamos naudoti pagal jų įprastą ar specialiai nurodytą paskirtį ar išlaikys aptartas savybes ar charakteristikas, pažeidimo pasekmė. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo.

23. Apeliantas nesutinka su ieškovo paaiškinimais, kad esminis trūkumas atsirado iki jo pardavimo. Apelianto teigimu, variklio ar kitų mechanizmų gedimas, kad ir sekančią dieną po transporto priemonės įsigijimo, dar savaime nereiškia, kad tokį gedimą pardavėjas nuslėpė.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors automobilio trūkumai buvo nustatyti 2019 m. spalio 7 d. atliktos patikros metu, tačiau ieškovo nuvažiuotas atstumas, įvertinus atstumą nuo jo įsigijimo vietos ((duomenys neskelbtini)) iki ieškovo gyvenamosios vietos ((duomenys neskelbtini)), nepatvirtina intensyvaus automobilio eksploatavimo, kuris galėjo turėti įtakos variklio tepimo sistemos gedimui atsirasti. Būtent asmens, dirbančio pagal verslo liudijimą, nustatyti faktai – dviejų kuro purkštukų tarpinių pramušimas, dėl to iššauktas tepalo paėmėjo filtriuko užsikimšimas, alkūninio veleno švaistiklių indėklų pažeidimas, per žemas tepalo slėgis variklio sistemoje, sukėlęs automobilio turbokompresoriaus gedimą, taip pat atsakovo pripažįstama aplinkybė, jog užsidegus prietaisų skydelyje signalinei lemputei jis keitė tepalo slėgio daviklį, patvirtina, kad automobilis buvo eksploatuojamas iki jo pardavimo esant variklio tepimo sistemos gedimui ir šis gedimas jau buvo automobilio pardavimo metu. Esant šioms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pardavėjas (apeliantas) atsako už šį parduoto automobilio kokybės trūkumą, kuris jau buvo pardavimo metu. Šios aplinkybės taip pat paneigia, kad būtent pirkėjas (ieškovas) pažeidė automobilio eksploatavimo taisykles, dėl ko galėjo atsirasti gedimas.

25. Apeliantas, nesutikdamas su priimtu teismo sprendimu, apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad tiek pats ieškovas, tiek kartu su juo atvykę kiti asmenys buvo atvykę apžiūrėti automobilio, su juo važiavo ir tuomet viskas veikė tinkamai, t. y. neišryškėjo jokie trūkumai, be to, ieškovas galėjo savo iniciatyva atlikti automobilio patikrą, todėl automobilis pardavimo metu buvęs tinkamos kokybės.

26. Pardavėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už pareigos perduoti tinkamą prekę nevykdymo, jeigu įrodo, kad sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie daiktų neatitikimą sutarties ar įprastiems reikalavimams (CK 6.327 straipsnio 2 dalis). Tam, kad būtų konstatuotas pagrindas taikyti šią įstatymo normą, turi būti nustatytas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), t. y. daikto trūkumai turi būti akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad dėl pirkimo–pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą - už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas. Pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis). Taikant šią nuostatą svarbu nustatyti, ar daikto trūkumai buvo tokie akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo pastebėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-969/2016, 25 punktas, 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017, 20 punktas; kt.).

27. Nagrinėjamu atveju automobilio defektai buvo nustatyti tik asmeniui, kuris verčiasi variklinių transporto priemonių technine priežiūra ir remontu, atlikus variklio tepimo sistemos patikrą (diagnostiką), kas patvirtina, kad ieškovas transporto priemonės pardavimo metu faktiškai neturėjo jokios objektyvios galimybės nustatyti automobilio gedimą ir jį fiksuoti, t. y. daikto trūkumai nebuvo akivaizdūs ir juos pastebėti bei jiems nustatyti reikėjo tam tikro laiko ir tam tikrų priemonių. Šių trūkumų įprastai, apžiūrint automobilį, nebuvo galimybės pastebėti, automobilio trūkumai nebuvo tokie akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų galėjęs juos pastebėti be specialaus tyrimo, o apeliantas šių trūkumų ieškovui neatskleidė, todėl jis yra atsakingas už paslėptus ginčo automobilio trūkumus.

28. Pažymėtina, kad nei įstatymas, nei šalių pirkimo–pardavimo sutartis nenustato privalomo daiktų kokybės patikrinimo vien dėl to, kad parduodamas naudotas daiktas (CK 6.337 straipsnis), todėl pirkėjas turi teisę, o ne pareigą bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, atitinkančiu protingumo kriterijus, patikrinti perkamo daikto kokybę (CK 6.328 straipsnis). Tai, kad pirkėjas nepasinaudoja savo teise patikrinti perkamo naudoto daikto kokybę, nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo naudoto daikto kokybę, jei įrodoma, kad pirkėjas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu nežinojo arba negalėjo žinoti apie tokį perkamo daikto neatitikimą (CK 6.327 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 23 punktas).

29. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu apelianto teiginiu. Pažymėtina, kad parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje; įstatyme nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos. Ieškovas paaiškėjusius įgytos transporto priemonės trūkumus įrodinėjo ne tik asmens, atlikusio automobilio diagnostiką išvadomis, bet ir savo paaiškinimais, pirkimo–pardavimo sutartimi, įrodymais apie remonto darbus ir patirtas išlaidas. Pirmosios instancijos teismas, būtent remdamasis įrodymų visuma, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su ginčo transporto priemonės pardavimu ir po to ją naudojant išaiškėjusiais gedimais. Jeigu pardavėjas savo atsakomybę dėl netinkamos perduoto daikto kokybės neigia remdamasis CK 6.327 straipsnio 5 dalies nuostata, tai jam tenka pareiga įrodyti CK 6.348 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, taip pat kad jis nežinojo ir neturėjo žinoti, jog perduodami daiktai neatitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų (CK 6.348 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliantas šių aplinkybių neįrodinėjo ir neįrodė (CPK 178 straipsnis). Taigi, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka nurodytų teisės normų reikalavimus, o jo išvados dėl pardavėjo atsakomybės už parduoto automobilio trūkumus laikytinos pagrįstomis.

30. Byloje nustačius, kad ieškovas negali naudotis ginčo automobiliu pagal tiesioginę jo paskirtį, taip pat, kad įsigyjant automobilį, ieškovas visų transporto priemonės trūkumų nežinojo, jų neatskleidė pardavėjas, trūkumai išaiškėjo iš karto po sutarties sudarymo, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo automobilio trūkumai negalėjo atsirasti dėl ieškovo veiksmų ir dėl ieškovo kaltės, trūkumų vizualiai nesimatė, jie nebuvo akivaizdūs, vadinasi, buvo paslėpti, todėl bet koks atidus pirkėjas nebūtų galėjęs jų pastebėti be specialaus tyrimo, todėl ieškovas pagrįstai reikalavo taikyti CK 6.334 straipsnio 4 dalį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirkėjas (ieškovas) įrodė, jog transporto priemonės trūkumai atsirado iki daikto perdavimo. Atsižvelgiant į tai, ieškovo prašoma taikyti griežčiausia priemonė negali būti laikoma neproporcinga, kaip teigia apeliantas, nes ieškovas įsigyta transporto priemone naudotis negali, t. y. neįsigijo jos tikslu laikyti ją nenaudojamą. Be to, apeliantas, o tuo labiau teismas, nebūdamas aktyvus šios kategorijos bylose, negali nuspręsti už pirkėją, kokia teise jis (pirkėjas) gali naudotis, siekdamas apginti turtinius interesus, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai nutrauktos sutarties ir nevertintų kitų alternatyvų atmetami kaip neįrodyti (CPK 185 straipsnis).

31. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais. Iš skundžiamo procesinio sprendimo turinio matyti, kad teismas pasisakė dėl visų esminių, bylos sprendimui reikšmingų aplinkybių, todėl konstatuotina, kad apelianto J. N. apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo. Taigi apelianto J. N. apeliacinis skundas netenkinamas, o Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apelianto J. N. apeliacinio skundo netenkinus, jam jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Tuo tarpu ieškovas S. V. pateikė prašymą priteisti jo naudai 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas, taip pat pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (reg. Nr. DOK-4453).

33. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintų Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos), sprendžia, kad ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių ir yra pagrįstos, todėl yra priteisiamos iš apelianto.

34. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro 5,39 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai, netenkinus apeliacinio skundo, priteisiamos iš apelianto J. N..

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovo J. N., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo S. V., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 600,00 Eur (šešis šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Iš atsakovo J. N., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai priteisti 5,39 Eur (penkis eurus 39 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (nurodytas sumas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Mariaus BartninkoAlbina RimdeikaitėEgidijus Tamašauskas