Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Editos Lapinskienės, Eduardo Maškevičiaus ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. N. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2021 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. N. nuteistas:

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 187 straipsnio 3 dalį – 30 parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. N. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. birželio 17 d. ir 2020 m. birželio 18 d. baudžiamaisiais įsakymais paskirtomis bausmėmis, kurios subendrintos to paties teismo 2021 m. sausio 25 d. nutartimi, ir R. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkiems) mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaityta bausmė, visiškai atlikta pagal Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. birželio 17 d. ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. birželio 18 d. baudžiamuosius įsakymus, kurie subendrinti to paties teismo 2021 m. sausio 25 d. nutartimi.

Bausmės pradžia nustatyta nuo 2021 m. kovo 17 d.

Nuosprendžiu atmestas Valstybės garantuojamos teisės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymas priteisti valstybei iš R. N. 180 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir T. N. bei E. K., tačiau jie nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. N. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su E. K. ir T. N., mušdami ir kitaip smurtaudami sukėlė žmonėms fizinį skausmą, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir sugadino nedidelės vertės svetimą turtą: E. K. ir T. N. 2020-04-25 ryte, laike nuo 5 val. iki 6 val., (duomenys neskelbtini), A. T. priklausančioje pirtyje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, konflikto metu tyčia kumščiais sudavė nenustatytą kartą skaičių miegančiam M. M. į veidą ir kitas kūno vietas, po to pargriovė M. M. ant grindų ir gulinčiam spyrė nenustatytą kartą skaičių, bet ne mažiau kaip po 2 kartus į galvą ir kitas kūno vietas, padarydami nukentėjusiajam M. M. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo pačiu metu R. N. tyčia kumščiu sudavė vieną kartą gulinčiam A. T. į veidą, o A. T. atsistojus, kumščiu sudavė vieną kartą į pilvą, dėl to A. T. nugriuvo ant grindų, tada spyrė tris kartus A. T. į sprandą, tuo sukeldamas nukentėjusiajam A. T. fizinį skausmą. Po to jie nuvertė pirtyje buvusias kopėčias ir taip sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, tai yra A. T. priklausantį židinį, padarydami nukentėjusiajam A. T. 200 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, jog R. N. neginčija jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, savo kaltės ir veikų kvalifikacijos, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme. Būtent šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

6. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

7. BK 140 straipsnio 1 dalis numato, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. BK 187 straipsnio 3 dalis numato, kad tas, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Apylinkės teismas už šių nusikalstamų veikų padarymą skyrė griežčiausias savo rūšimi bausmes: už nusikaltimą – laisvės atėmimą, už baudžiamąjį nusižengimą – areštą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad paskirdamas R. N. už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą mažesnę nei šio nusikaltimo sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę – laisvės atėmimą 6 mėnesiams; už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 187 straipsnio 3 dalyje, padarymą – 30 parų arešto bausmę, kuri savo dydžiu yra nežymiai didesnė nei BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytas šios bausmės vidurkis (skundžiamame nuosprendyje klaidingai nurodyta, jog pagal BK 187 straipsnio 3 dalį skiriamos arešto bausmės terminas nustatytinas mažesnis nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis – BK 49 straipsnio 3 dalyje, inter alia (be kita ko), nurodyta, kad už baudžiamąjį nusižengimą skiriama nuo 10 iki 45 parų arešto, taigi sankcijos vidurkis už šį baudžiamąjį nusižengimą yra 27-28 dienos arešto), šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padarytas vienas nesunkus tyčinis nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis) ir baudžiamasis nusižengimas (BK 12 straipsnis), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą R. N. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir nustatytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe ir būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 13 punktas). Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis nusikalto būdamas praeityje daug kartų teistas (nusikalstamas veikas padarė bylos nagrinėjimo metu būdamas teistas 17 kartų), teistumui neišnykus, baustas administracine tvarka, nedirba. Įvertinęs šias nuteistąjį R. N. apibūdinančias ir kitas anksčiau minėtas aplinkybes, kad apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog visų šių aplinkybių visuma suponuoja, kad nuteistajam už padarytas tyčines nusikalstamas veikas turi būti paskirtos griežčiausios savo rūšimi bausmės, kartu pažymėdamas, kad neskirti realios laisvės atėmimo bausmės, kaip to prašė R. N. ir pateikė teismui Šiaulių tardymo izoliatoriaus charakteristiką ir pasižadėjimą, iš kurių matyti, jog R. N. bausmę atlieka tvarkingai, charakterizuojamas gerai, pasižadėjimu prisiekia daugiau nebenusikalsti, sukurti šeimą ir įrodyti, kad gali gyventi nepažeisdamas įstatymų, nėra pagrindo, nes, teismo nuomone, šios aplinkybės nesudaro pagrindo R. N. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo vykdymą, tačiau į jas, kaip sudarančias pagrindą manyti, kad R. N. kritiškai vertina savo elgesį, nori keistis, integruotis į visuomenę, teismas atsižvelgė nustatydamas mažesnį skirtinų bausmių – laisvės atėmimo ir arešto – terminą.

8. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajam R. N. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų R. N. bausmei individualizuoti, vertinimo, tiek parenkant bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir areštą, tiek nustatant konkretų šių bausmių dydį nuteistajam.

9. Pažymėtina, kad nuteistojo R. N. padarytos veikos yra tyčinės, nukreiptas į vienus labiausiai saugomų teisinių gėrių – žmogaus sveikatą ir nuosavybę. Inkriminuotas nusikalstamas veikas jis padarė būdamas ne kartą teistas už nusikaltimus nuosavybei, iš jų ir už sunkesnio pobūdžio nusikaltimą – plėšimą pavartojant fizinį smurtą (BK 180 straipsnio 1 dalis) – ir kitas nusikalstamas veikas, turėdamas neišnykusį teistumą, taigi yra recidyvistas. BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, o būtent į praeityje įvykdytas nusikalstamas veikas ir asmens požiūrį į įstatymo saugomus teisinius gėrius, jo daromų nusikalstamų veikų sistemingumą ir dinamiką. Todėl apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad R. N. nusikalto, būdamas anksčiau ne kartą teistas, esant neišnykusiam teistumui. Nuteistojo R. N. nusikalstamas elgesys rodo jo susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą, stoti į doros kelią. Jo padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, nes, kaip minėta, jis nusikalto būdamas praeityje ne kartą teistas, taigi akivaizdu, kad jo nusikalstamas elgesys buvo jo pasirinkto gyvenimo būdo ir elgesio pasekmė. Anksčiau R. N. paskirtos bausmės, iš jų ir griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas, jo nepataisė, nes, kaip matyti, šioje byloje jis buvo teisiamas net aštuonioliktą kartą (paskutiniai trys nuosprendžiai – Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020-06-17 ir 2020-06-18 baudžiamieji įsakymai ir Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021-02-18 nuosprendis – priimti po veikų, už kurias R. N. nuteistas šioje byloje, padarymo). Taigi akivaizdu, kad ankstesni teistumai nesulaikė R. N. nuo naujų tyčinių nusikalstamų veikų padarymo. Be to, R. N. ne kartą baustas administracine tvarka už įvairaus pobūdžio administracinius nusižengimus (t. 2, b. l. 22–34), niekur nedirbo. Šie duomenys rodo, kad R. N. antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, atskleidžia nuteistojo susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą ir stoti į doros kelią, todėl švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės, skyrimas nuteistajam neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegijos vertinimu, bausmės paskirčiai (BK 41 straipsnio 2 dalis) įgyvendinti švelnesnės bausmės rūšies paskyrimo R. N. šiuo atveju nebepakanka.

10. Nors nuteistasis R. N. apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, kad jis savo kaltę visiškai pripažino ir labai gailisi nusikaltęs, ir ši aplinkybė, jo nuomone, turėtų lemti švelnesnės bausmės skyrimą, tačiau į šią aplinkybę apylinkės teismas jau atsižvelgė, ji sąlygojo nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimą ir trumpesnių terminų bausmių (arešto ir laisvės atėmimo) už padarytas nusikalstamas veikas skyrimą. Pažymėtina ir tai, jog R. N. pripažįstant savo kaltę, teismas, vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, jam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtą subendrintą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė sumažintą bausmę – 4 mėnesius laisvės atėmimo.

11. Nors, R. N. nuomone, bausmės švelninimui duoda pagrindą tai, kad jis nusikalto „netyčiomis“, nebuvo girtas, tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, veikos, už kurias jis buvo nuteistas šioje byloje, yra tyčinės nusikalstamos veikos – akivaizdu, kad smūgiuodamas kumščiu A. T. į veidą ir į pilvą, o šiam nugriuvus ant grindų – spirdamas 3 kartus į sprandą bei nuversdamas pirtyje buvusias kopėčias ir taip sugadindamas A. T. priklausantį židinį R. N. veikė tyčia, todėl pastarojo apeliacinio skundo argumentai, kad jis nusikalto „netyčiomis“ atmestinas kaip prieštaraujantis byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurių, pažymėtina, jis pats neginčijo nei bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, nei ginčija apeliaciniu skundu. Apelianto akcentuojama aplinkybė, kad nusikalstamų veikų padarymo metu jis nebuvo girtas, taip pat nesudaro pagrindo bausmės švelninimui, nes kaltininko girtumo faktas, jeigu pripažįstama, kad ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, yra kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė, reikšminga tiek parenkant švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, tiek nustatant skirtinos bausmės dydį (BK 61 straipsnis). Deklaratyvus apelianto skundo teiginys, kad jis suvokia pasielgęs netinkamai ir gali gyventi nenusikalsdamas, laikytinas tik R. N. siekiu deklaruoti savo gerus ketinimus, siekiant švelnesnės bausmės paskyrimo, ir nesudaro pagrindo konstatuoti, jog bausmės tikslai šiam ne kartą teistam asmeniui gali būti pasiekti skiriant švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nes, kaip matyti, nepaisant ankstesnių teistumų, jis ir toliau daro nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus. Todėl skirti apeliantui jo pageidaujamą mažesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę arba, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą teisėjų kolegija nemato pagrindo, nes akivaizdu, kad padarytos tyčinės nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, o yra jo susiformavusių antivisuomeninių nuostatų, kurių, kaip matyti, R. N., priešingai nei deklaruojama jo skunde, nesistengia pakeisti, pasekmė. Kartu teismas neturi pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam dar gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o toks manymas pagal BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas yra būtina ir privaloma sąlyga bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymui.

12. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam R. N. už padarytas tyčines nusikalstamas veikas bausmės rūšį ir dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę, paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta. Įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingus, tiek su padarytomis nusikalstamomis veikomis, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. N. paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, tad švelninti ją nėra pagrindo. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų. Taigi keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo R. N. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

13. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2021-05-26 pažyma Nr. (12.34Mr) PT-3858 „Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų“, kurioje prašoma priteisti valstybei iš nuteistojo R. N. 54 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už gynėjo advokato V. Janušausko suteiktą antrinę teisinę pagalbą šiam nuteistajam apeliacinės instancijos teisme.

14. Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Taigi, nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, kaip ir nagrinėjamu atveju, vis dėlto, kiekvienu tokiu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės ir nuteistojo turtinė padėtis.

15. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo privalomas, o kaltinamasis nedirba ir neturi turto ar pajamų, nėra sumokėjęs jam paskirtų baudų, atlieka bausmes pagal ankstesnius nuosprendžius, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų iš nuteistojo nepriteisė, ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka nėra skundžiama. Kolegijos vertinimu, apeliacinio proceso metu faktinė padėtis nėra pasikeitusi: gynėjo dalyvavimas apeliacinio proceso metu yra privalomas, iki suėmimo šioje byloje R. N. nedirbo ir jokių pajamų neturėjo. Todėl sprendimas išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas už apeliacinį procesą būtų logiškai nenuoseklus ir nesuderinamas su apeliacine tvarka nekvestionuojamu sprendimu nepriteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už procesą pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nuteistojo turtinę padėtį, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos teisinės pagalbos apeliacinio proceso metu išlaidos iš nuteistojo R. N. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. N. apeliacinį skundą atmesti.