Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Erinijos Kazlauskienės, Almanto Padvelskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo P. V. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. Š. patikslintą ieškinį atsakovams P. V., V. Ž., tretieji asmenys – D. V., P. Ž., Kretingos rajono (duomenys neskelbtini) notarė I. S., VĮ Registrų centras, dėl dalies sandorio pripažinimo negaliojančiu ir pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas P. V. prašo 2016-10-12 Kretingos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-109-325/2016 priimtą sprendimą panaikinti ir šioje byloje priimti naują sprendimą – ieškovės I. Š. ieškinį atmesti; priteisti atsakovo pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi bei atstovavimo išlaidas, taip pat apeliacinės instancijos teisme turėtas atstovavimo išlaidas (kurios bus teismui pateiktos kartu su išlaidas pagrindžiančiais dokumentais papildomai).Nurodo, kad ieškovė ieškiniu prašė perkelti pirkėjo teises ir pareigas į dalį ieškovo ieškinyje reikalaujamo žemės sklypo, neprašydama pakeisti sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, nes ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis buvo viena dėl viso žemės sklypo. Nesant reikalavimo dėl dalinio pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo, tokio ieškinio patenkinimas teisiškai nėra galimas. Pažymi, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą su naudojimosi žemės sklypu planu, neturėjo jokių nuosavybės teisių į ginčijamos sutarties objektą – žemės sklypą, kadangi žemės sklypas yra atsakovo P. V. ir jo sutuoktinės D. V. bendroji jungtinė nuosavybė. Kadangi įstatyme įtvirtinta, jog naudojimosi tvarkos nustatymas išskirtinai siejamas su bendraturčio institutu, ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti jos siūlomą naudojimosi planą laikyti sudėtine teismo sprendimo dalimi, kadangi ji nėra objekto bendraturtė, t. y. ieškovei ši nuosavybė yra svetimas turtas. Pažymi, kad neįmanoma nustatyti, kas naudojasi ginčo statiniu (jo dalimi), kieno teises galbūt pažeidžia ginčo sandoris. Priešingai, nei tvirtinama skundžiamame sprendime, trečiasis asmuo P. Ž. bylos nagrinėjimo teisme metu niekada netvirtino, jog naudojimosi pastatu – ferma tvarka buvo nusistovėjusi faktiniu naudojimu bei valdymu, o priešingai, nurodė, jog iki šio proceso pradžios jam apie turimą nuosavybę nieko nebuvo žinoma ir ankstesni jo prašymai leisti pasinaudoti nesugriuvusia fermos dalimi (su stogu) ieškovės buvo ignoruojami. Mano, kad nenustačius naudojimosi šiuo žemės sklypu tvarkos, negalima ir vertinti, kuri žemės sklypo dalis būtina ieškovei reikalingų naudojantis pastatu funkcijų įgyvendinimui. Teigia, kad nėra konkrečiai įrodyta, jog būtent toks plotas būtinas fermos panaudojimui pagal paskirtį, todėl tokiam reikalavimui šiuo atveju nėra ir jokio faktinio pagrindo. Mano, kad kol nėra nustatyta bendraturčių I. Š. ir P. Ž. naudojimosi jiems lygiomis dalimis priklausančio pastato tvarka, spręsti klausimą dėl ieškovei (t. y. tik vienam iš bendraturčių) priteistinos žemės sklypo dalies nėra galimybių. Apelianto nuomone, įvertinus ieškinio dalyką, t. y. teisiškai ydingai suformuluotus ieškinio reikalavimus, taip pat ieškinio pagrindą, t. y., kad šiuo ieškiniu reikalaujama žemės apie pastatą, kurioje nėra su pastato bendraturčiu nustatyta naudojimosi tvarka ir nėra aišku, ar likusios pastato dalys atitinka įstatymo reikalavimus ir ar gali būti traktuojamos kaip Statybų įstatymo reikalavimus atitinkantis statinys, yra savarankiškas pagrindas prašyti apeliacinės instancijos teismo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ir ieškinį šiuo pagrindu atmesti. Teigia, kad atsakovė bylos nagrinėjimo teisme metu taip pat patvirtino, kad ieškovei apie nuomos teisinius santykius, susiklosčiusius tarp atsakovų, buvo žinoma, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime šių aplinkybių nevertino. Pažymi, kad teismui skundžiamame sprendime konstatavus, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu duomenys apie ieškovei priklausantį pastatą nebuvo įregistruoti, akivaizdu, kad toks faktas negali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir jiems jokių teisinių pasekmių nesukelia. Teigia, kad teises į svetimą daiktą galima nustatyti kitais būdais, tačiau ne ribojant ieškovei nepriklausančio objekto disponavimą ar jo savininko valdžią. Kadangi teismų praktikoje nėra išaiškinta kelių statinių savininkų pirmumo teisės į parduodamą žemės sklypą hierarchija, ieškovės ieškinys ir tuo pagrindu nepagrįstas. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė V. Ž. prašo Kretingos rajono apylinkės teismo 2016-10-12 sprendimo dalį, kuria iš atsakovės V. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) priteistos solidariai su atsakovu P. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 1434,00 Eur (vienas tūkstantis keturi šimtai trisdešimt keturi eurai) bylinėjimosi išlaidos ieškovės I. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai, panaikinti; nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka; už atsiliepimo parengimą ieškovei iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidų neprašo. Nurodo, kad atsakovė nesutinka su 2016-10-12 Kretingos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-109-325/2016 priimto sprendimo dalimi, kuria jai kartu su kitu atsakovu P. V. proporcingai priteistos 1434,00 Eur bylinėjimosi išlaidos ieškovės I. Š. naudai. Teigia, kad ji su ieškovės reikalavimais pirmosios instancijos teisme sutiko visiškai. Pažymi, kad ieškovės atstovas nevykdė minėto Lietuvos advokatų tarybos 2005-05-05 sprendimo ir šioje byloje nepateikė į bylą sąskaitos faktūros už teisines paslaugas su numeriu, kuri turėjo būti pas jį. Taip pat nurodo, kad ši byla jau išnagrinėta iš esmės, reikiami dokumentai dėl sumokėjimo už advokato padėjėjo paslaugas teismui nebuvo pateikti iki bylos išnagrinėjimo bylos pabaigos. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti. Nurodo, kad nepagrįstas apelianto teiginys, jog ieškovė ginčija ne visą 2014-04-24 tarp atsakovų sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį. Reikalavimas buvo patikslintas 2016-07-01 patikslintu ieškiniu, kuriame minėtas sandoris nėra ginčijamas, teismo prašoma perkelti pirkėjo teises į tam tikrą žemės dalį, atitinkamai įpareigojant sumokėti atsakovui jo sumokėtos kainos dalį.Teigia, kad išanalizavus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šioje byloje aktualiais klausimais, susijusiais su pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimu, darytina išvada, jog teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje pakanka išdėstyti, kad yra perkeliamos pirkėjo teisės ir pareigos į tam tikrą perkamą nekilnojamojo daikto dalį, priteisiant atitinkamą perkeltos dalies kainą, ir tokio sprendimo pagrindu notaras turi visas teises pakeisti pirkimo–pardavimo sutartį įtraukdamas į ją papildomą pirkėją ir nurodydamas, kokią nekilnojamojo daikto dalį jis perka. Pažymi, kad tokio pobūdžio byloje yra būtina parengti žemės sklypo planą, kuriame būtų aiškiai užfiksuota žemės sklypo dalis, į kurią yra prašoma perkelti pirkėjo teises ir pareigas, ir taip sudaryti teismui procesines galimybes esant pagrindui patenkinti reikalavimą. Nurodo, kad naudojimosi tvarkos nustatymas ginčo išsprendimui teisinės reikšmės neturi. Naudojimosi pastatu (ferma) tvarkos tarp bendraturčiu nebuvimas ar buvimas jokiais būdais neužkerta kelio perkelti pirkėjo teises ir pareigas į tam tikrą žemės sklypo dalį. Ieškovei ir trečiajam asmeniui P. Ž. nėra apribotos teisės nusistatyti naudojimosi pastatu (ferma) tvarką bendru sutarimu ar kreipiantis į teismą, nepaisant fakto, ar bus perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos ar ne. Ieškovės ir P. Ž. naudojimosi pastatu (ferma) teisė nesusijusi su pastato pardavimu, neliečia apelianto teisių ar interesų, dėl to negali turėti reikšmės ginče dėl žemės sklypo pirkėjo teisių perkėlimo. P. Ž. aiškiai pareiškė, jog neprieštarauja, kad ieškinys būtų tenkinamas, ginčo tarp P. Ž. ir ieškovės nenustatyta. Teigia, kad dabar pastate (fermoje) yra laikomi gyvuliai, taigi daugelį metų būtent ieškovė naudojo didžiąją dalį ginčo žemės sklypo, plane pažymėto C ir B plotais, todėl apelianto teiginys, kad ieškovė nepagrindė jai reikalingo žemės sklypo ploto, yra nepagrįstas. Pažymi, jog VĮ Registrų centro įtraukimas į civilinės bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu šiuo atveju neturi teisėto pagrindo ir nėra būtinas, nes priimtas teismo sprendimas VĮ Registrų centro teisėms ir pareigoms teisinių pasekmių nesukelia. Teigia, kad V. Ž. teisminio posėdžio metu patvirtino, jog žemę ne vienerius metus naudojo ieškovė ir už tai ieškovė mokėdavo nuomos mokestį jos mamai O. A. S.. Nurodo, kad byloje esančioje VĮ Registrų centro pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra įrašas apie pastato (fermos) nuosavybės teisę (4.1 punktas), kuris galioja nuo 1996 m. gruodžio 10 d., įrašas yra galiojantis ir nenuginčytas, taigi nėra jokio pagrindo išvadai, jog ginčo sandorio sudarymo metu (2014-04-24) duomenys apie pastatą (fermą) viešame registre buvo neįregistruoti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas perkėlė ieškovei pirkėjo teises ir pareigas bei priteisė iš ieškovės atsakovui kainos dalį, sumokėtą už nupirktą žemės sklypą, kuri sudaro 1003,25 Eur, proporcingą kainai, ieškovei perkeltų pirkėjo teisių ir pareigų į žemės sklypo dalį (7296 kv. m), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria esminei daliai pirmosios instancijos skundžiamame sprendime nurodytų motyvų. Nustatyta, kad pardavėja O. A. S. pardavė pirkėjui P. V. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 1,8400 ha. Minėtos sutarties 7.1 ir 7.2 punktuose pardavėja O. A. S. garantavo, jog parduodamas daiktas nėra suvaržytas susitarimais su trečiaisiais asmenimis, kad jokie tretieji asmenys neturi pirmumo teisės įsigyti daiktą ar jo dalį, kad tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų į daiktą. Iš 2015-12-15 Nekilnojamojo turto registro išrašo nustatyta, kad atsakovas P. V. 2014-04-24 sudaryta dovanojimo sutartimi Nr. 978 su J. A. P. ant šiuo ieškiniu ginčijamos sutarties objekto – žemės sklypo įgijo pastatą – arklides, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo, kad pardavėja O. A. S. pardavė pirkėjui P. V. žemės sklypą nepasiūliusi ieškovei, kaip turinčiai ant žemės sklypo dalį pastato, pirmumo teise pirkti šį žemės sklypą. Ieškovė turėjo pirmumo teisę pirkti privačią žemę, kurią užima nuosavybes teise jai priklausantis statinys, taip pat žemę, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį, ta kaina, kuria ji buvo parduota. Apeliantas su teismo sprendimu nesutinka, argumentuoja, kad kadangi teismų praktikoje nėra išaiškinta kelių statinių savininkų pirmumo teisės į parduodamą žemės sklypą hierarchija, ieškovės ieškinys ir tuo pagrindu nepagrįstas. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendraturčio pirmenybės teisė pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe, o šio straipsnio 3 dalyje nustatytas šios pirmenybės teisės gynimo būdas – teisė per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad bendraturčiui būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu žemės sklypas parduotas pažeidžiant šio straipsnio 1 dalyje nustatytą eiliškumą, asmuo, kurio pirmumo teisė pirkti valstybinį žemės sklypą yra pažeista, turi teisę per tris mėnesius reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 6 straipsnyje yra įtvirtinta privataus žemės ūkio paskirties žemės sklypo bendraturčių ir naudotojų, naudojusių žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus, pirmenybės teisė įsigyti žemės sklypą šiame straipsnyje nustatyta eilės tvarka. Jeigu žemės sklypas parduodamas pažeidžiant pirmenybės teisę, tai asmuo per tris mėnesius nuo sužinojimo apie pažeidimą dienos turi teisę reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys turi pirmumo teisę pirkti privačią žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems priklausantys statiniai ir įrenginiai, taip pat žemę, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį, ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis vienodomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai žemė parduodama iš viešųjų varžytynių. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žemės savininkas apie sprendimą parduoti žemės sklypą ir pardavimo sąlygas privalo registruotu laišku (įteikiant) pranešti šio straipsnio 1 dalyje nurodytam statinių ir įrenginių, esančių parduodamame žemės sklype, savininkui, o kai žemės sklypas parduodamas šio straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais, – Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal žemės sklypo buvimo vietą. Statinių ir įrenginių savininkas ar Nacionalinės žemės tarnybos vadovas sprendimą pirkti tokį žemės sklypą ar atsisakyti jį pirkti turi priimti per 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Statinių ar įrenginių savininkui ar Nacionalinės žemės tarnybos vadovui atsisakius pirkti žemės sklypą arba per nustatytą terminą nepriėmus sprendimo, privačios žemės savininkas gali perleisti žemės sklypą kitiems asmenims. Jeigu pirmumo teisę pirkti tą patį parduodamą žemės sklypą turintys 31 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodyti subjektai šios dalies nustatyta tvarka priima sprendimą pirkti tokį žemės sklypą, žemės sklypas parduodamas 31 straipsnio 1 dalyje nurodytam subjektui.Kaip byloje nustatyta, adresu (duomenys neskelbtini), yra pastatas – ferma, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise po 1/2 dalį priklauso ieškovei I. Š. ir trečiajam asmeniui P. Ž. pagal 1996-12-09 dovanojimo sutartį Nr. 10323. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad šioje žemėje stovi ieškovei priklausanti pastato dalis, atsakovas turėjo žinoti ir žinojo, todėl net ir tuo atveju, jei notarė negavo duomenų apie ieškovės turimą pastato dalį, apie šias aplinkybės turėjo pareigą notarę informuoti atsakovas tam, kad būtų įgyvendinta Žemės įstatymo 31 straipsnio 4 dalies imperatyvi nuostata, tai yra pasiūlyti pirkti Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nurodytam statinių ir įrenginių, esančių parduodamame žemės sklype, savininkui, tačiau šios pareigos nevykdė, taigi darytina išvada, kad ieškovė įgijo teisę reikalauti, kad jai būtų perkeltos pirkėjo teisės pagal O. A. S. sudarytą 2014-04-24 pirkimo–pardavimo sutartį į 7296 kv. m. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalį. Apeliantas argumentuoja, kad ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti jos siūlomą naudojimosi planą laikyti sudėtine teismo sprendimo dalimi, kadangi ji nėra objekto bendraturtė. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija taip pat nesutinka.CPK 42 straipsnio 1 dalyje, 46 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio 2 dalyje, 50 straipsnyje ir 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę teikti teismui įrodymus. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Taigi įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Nevykdant įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas vykdant, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali ieškinį, priešieškinį, pareiškimą ir kitus procesinius dokumentus grąžinti juos padavusiems asmenims trūkumų šalinimo tvarka (CPK 115, 138 straipsniai), atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 142 straipsnio 3 dalis, 181 straipsnio 2 dalis, 227 straipsnio 2 dalis), arba, išnagrinėjęs bylą, netgi atmesti ieškinį, priešieškinį, pareiškimą, prašymą.Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė prašo perkelti pirkėjo teises ir pareigas į žemės sklypo dalį (7296 kv. m); sprendimo dalimi laikyti UAB „Geoplanai“ parengtą 2014-12-22 žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), ribų naudojimosi planą.Pagal Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalies nuostatą, ieškovei priklausytų žemės dalis, kurią užima pastatas, taip pat žemės sklypo dalis, būtina naudoti tam pastatui. Ieškovė pateikė UAB „Geoplanai“ parengtą 2014-12-22 žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), ribų naudojimosi planą, jos nuomone, reikalingą pastatui bei pastato naudojimui. Atsakovas, nesutikdamas su planu, savo žemės sklypo plano nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškovės pateiktu planu. Nors atsakovas ir nurodė, kad jam minėtame žemės sklype priklauso pastatas, kuris buvo padovanotas po žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, tačiau pagal ieškovės pateiktą planą jam lieka dalis žemės ir byloje nėra įrodymų, jog šios žemės nepakaktų jam priklausančiam pastatui naudoti pagal paskirtį. Net ir tuo atveju, jei atsakovas pastatą būtų įgijęs anksčiau nei žemės sklypą, vis tiek parduodant žemės sklypą pagal Žemės įstatymo 31 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas buvo privaloma pasiūlyti ieškovei pirkti dalį žemės, kuri būtina naudotis pastatu pagal paskirtį. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovui nepateikus savo žemės plano projekto, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ieškovės pateiktu plano projektu ir perkėlė pirkėjo teises ir pareigas pagal O. A. S. sudarytą 2014-04-24 pirkimo–pardavimo sutartį į 7296 kv. m. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalį. Nors apeliantas ir argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevertino notarės ir VĮ Registrų centro veiksmų, iš bylos duomenų akivaizdu, kad ieškovei priklausantis pastatas įregistruotas 1996-12-10, ir šiai bylai nėra svarbu, dėl kokių aplinkybių notarė negavo duomenų iš VĮ Registrų centro. Nepagrįstas ir apelianto argumentas, kad pastatas nėra išlikęs, nes iš bylos duomenų matyti, kad dalis pastato, tai yra 55 procentai, yra išlikusi, šią aplinkybę pripažįsta visi dalyvaujantys byloje asmenys. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 37 punkto nuostatas, šis statinys laikytinas pastatu, jo būklė neturi esminės reikšmės, nes bet kada jis gali būti atstatytas ir suremontuotas.Apeliantas argumentuoja, kad ieškovė ieškiniu prašė perkelti pirkėjo teises ir pareigas į dalį ieškovės ieškinyje reikalaujamo žemės sklypo neprašydama pakeisti sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, nes ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis buvo viena dėl viso žemės sklypo, todėl nesant reikalavimo dėl dalinio pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo, tokio ieškinio patenkinimas teisiškai nėra galimas. Šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad privatinei teisei būdingas šalių autonomijos arba dispozityvumo principas, leidžiantis joms pačioms, neperžengiant įstatymo nustatytų ribų, pasirinkti savo elgesio modelį. Bylos laikytinos dispozityviomis, kilusios iš materialinių teisinių santykių, kurių subjektų galimybė laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis nėra ribojama, jų nagrinėjimas ir sprendimas nėra susiję su viešojo intereso apsauga. Bylos, kylančios iš materialųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos, laikytinos nedispozityviomis, nes materialiųjų teisinių santykių subjektai, neturėdami teisės visiškai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis materialiojoje teisėje, negali turėti tokios teisės ir procese. Teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamu atveju byla yra dispozityvi, nes ieškovė gali pasirinkti savo pažeistos teisės gynimo būdą. Be to, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad sandorio negaliojimo ar nuginčijimo instituto, kaip pažeistos pirmenybės teisės pirkti privačią žemę, teisės gynimo būdo taikymas nėra priimtiniausias. Pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas, skirtingai nuo sandorio pripažinimo negaliojančiu, yra priimtinesnis, nes šis gynimo būdas yra ekonomiškesnis, operatyvesnis ir labiau atitinka pirmenybės teisės turėtojo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-463/2012). Įstatymų leidėjas, nustatydamas pirmenybės teisę, visais atvejais siekia tų pačių tikslų – užtikrinti tų asmenų, kurie susiję su perleidžiamu nekilnojamuoju turtu labiau nei visi kiti tretieji asmenys ir kurių interesams šio turto pardavimas gali turėti tiesioginės įtakos, teisių apsaugą bei galimybę ateityje jas tinkamai įgyvendinti. Tokia pirmenybės teisė yra įstatymo nustatyta garantija, suteikianti pagrįstą bendraturčio, pastatų savininko ar žemės naudotojo (nuomininko) teisinių ir ekonominių interesų apsaugą. Jeigu nebūtų nustatyta ši pirmenybės teisė ir nebūtų užtikrinta tinkama jos apsauga, tai būtų nepagrįstai pažeisti tokią teisę turinčių asmenų teisėti lūkesčiai, susiję su jiems priklausančiu ar jų naudojamu turtu.Atmestinas apelianto argumentas, kad ieškovė turi galimybę apginti pažeistą teisę kitais teisių gynybos būdais, tai yra nustatant servitutą, nes šis institutas nėra ir negali būti pažeistos pirmenybės teisės gynimo būdas. Ieškovė, net ir neturėdama pirmenybės teisės pirkti privačią žemę, servituto ar nuomos sutarties pagrindu galėtų naudotis žeme, kurią užima jai nuosavybės teise priklausantys statiniai ir įrenginiai, taip pat žeme, būtina naudotis šiais objektais pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2007).Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo nurodyti procesinės teisės pažeidimai, ieškovės ir trečiojo asmens P. Ž. teisiniai santykiai ir kitos nurodytos aplinkybės šiai bylai neturi teisinės reikšmės, kilus ginčui tarp ieškovės ir trečiojo asmens P. Ž., jie gali būti sprendžiami kitoje byloje CPK nustatyta tvarka.Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Atmetus apeliacinį skundą, yra pagrindas ieškovei iš atsakovo priteisti 500 eurų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis, CPK 98 straipsnio 1–3 dalys).Nors atsakovė V. Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, tačiau apeliacinio skundo dėl bylinėjimosi išlaidų nepateikė (CPK 306, 307, 310 straipsniai), todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu pasisakyti neturi pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Kretingos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei I. Š. iš atsakovo P. V. 500 eurų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.