Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Bartašienės ir Irenos Stasiūnienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) G. D. teisinių paslaugų IĮ savininko G. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimą civilinėje byloje pagal ieškovo Ž. P. ieškinį atsakovams G. D. ir G. D. teisinių paslaugų individualiai įmonei, tretiesiems asmenims UAB „Petro medis“ ir UAB „Lietrusa“ dėl be pagrindo gautų lėšų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Ž. P. prašė priteisti jam solidariai iš atsakovų G. D. ir G. D. teisinių paslaugų individualios įmonės 4782,21 Eur be pagrindo gautą turtą, 537 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jam nevykdant su AB SEB banku 2005–2006 m. sudarytų sutarčių, bankas jas nutraukė, kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Teismui patenkinus banko reikalavimus, kreditorius kreipėsi į antstolę, ir ji pradėjo vykdymo veiksmus. Atsakovas G. D., sužinojęs apie minėtą situaciją, 2013 m. balandžio mėn. pradžioje pasiūlė neatlygintinai paruošti teismui prašymus dėl skolos mokėjimo išdėstymo, ir nurodė ieškovui, kad, teikiant teismui procesinius dokumentus, reikia sumokėti 4865,62 Eur (16 800 Lt) žyminį mokestį nuo skolos sumos. Būdamas UAB „Petro medis“ akcininku ir kreditoriumi, ieškovas kreipėsi į UAB „Petro medis“ buhalterę, kad ši pervestų atsakovo nurodytą sumą – 16 800 Lt žyminiam mokesčiui sumokėti pagal atsakovo nurodytus mokėjimo rekvizitus. Vėliau, pasidomėjus teisme dėl galimybės susigrąžinti žyminį mokestį, išsiaiškino, kad atsakovas, teikdamas procesinius dokumentus teismui, sumokėjo tik 83,41 Eur (288,00 Lt) žyminį mokestį, o atsakovo nurodymu 16 800 Lt buvo pervesti į UAB „Lietrusa“ sąskaitą. Nei atsakovas, nei atsakovė (įmonė) anksčiau atlygintinai neteikė jam jokių kitų teisinių paslaugų ir jie nesitarė dėl jokio 16 800 Lt atlygio už suteiktas teisines paslaugas.

Atsakovai G. D. ir G. D. teisinių paslaugų individuali įmonė prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad su ieškovu buvo sudaryta žodinė atlygintinė paslaugų sutartis ir 16 800 Lt – tai šalių sutartas atlygis už ieškovui 15 m. laikotarpio suteiktas įvairias teisines paslaugas. Teigė, kad ieškinys grindžiamas netinkamomis teisės normomis, šalys galėjo pačios tarpusavio susitarimu nustatyti atlygio už ieškovui suteiktas teisines paslaugas dydį. Patikslino, kad 2013 m. atlygis už teismui teiktų dviejų 2013-04-09 prašymų parengimą ir teisinių konsultacijų dėl šių prašymų rengimo siektų apie 579,00 Eur (2000 Lt).

Trečiasis asmuo UAB „Petro medis“ prašė ieškovo ieškinį tenkinti visiškai, sutiko su ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Trečiasis asmuo UAB „Lietrusa“ prašė ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė solidariai iš atsakovų G. D. ir G. D. teisinių paslaugų individualios įmonės ieškovui Ž. P. 4608,00 Eur nepagrįstai gautą sumą, 537,00 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme 2015-08-13 dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas įrodė, kad ginčo suma – 4782,21 Eur buvo pervesta atsakovo nurodytam lėšų gavėjui už paslaugas, kuriomis jis nesinaudojo, o atsakovai nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių jų teiginius dėl ankstesnio laikotarpio ieškovui ir įmonei (UAB „Petro medis“) suteiktas teisines paslaugas. Vien atsakovo G. D. nurodytos aplinkybės, kad ieškovas ir įmonė (UAB „Petro medis“) turėjo daug teisminių ginčų, neįrodo atsakovų neva suteiktų teisinių paslaugų fakto ir apimties bei ieškovo pareigos sumokėti jiems 4782,21 Eur už atliktą teisinį darbą.

Teismas nustatė, kad yra visos nepagrįsto praturtėjimo instituto sąlygos, todėl padarė išvadą, kad atsakovai nepagrįstai praturtėjo 4782,21 Eur suma, nes iš pervestos trečiajam asmeniui UAB „Lietrusa“ 4866,00 Eur sumos atsakovai sumokėjo 83,41 Eur žyminio mokesčio. Kadangi atsakovai teismui paruošė du procesinius dokumentus, o ieškovas neįrodė, kad buvo susitarta tuos dokumentus paruošti neatlygintinai, iš nepagrįstai gautos sumos teismas atskaičiavo atsakovų paruoštų dviejų procesinių dokumentų paruošimo sąnaudas - 174,21 Eur (remdamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio) ir priteisė ieškovo naudai viso 4608,00 Eur sumą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas G. D. teisinių paslaugų individualios įmonės savininkas G. D. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo Ž. P. ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas neleistinai ir be pagrindo peržengė ginčo šalių nustatytas ieškinio ribas, nes teismas priėmė sprendimą vadovaudamasis pagrindais, kurių ieškovas nekėlė, nesivadovavo ir kurių išvis neįrodinėjo bei negrindė. Viso bylos nagrinėjimo metu ieškovas nenukrypstamai laikėsi pagrindo, nurodyto CK 6.237 str. 1 d., tačiau teismas priėmė sprendimą, savo turiniu bei argumentacija atitinkantį visai kito straipsnio – CK 6.205 straipsnio normas. Šiuo atveju teismo iniciatyva buvo pakeistas ieškinio dalykas (ir pagrindas).

Teismas klaidingai aiškina aplinkybes, kurios svarbios pagrindžiant sumos už suteiktas paslaugas dydį. 4866,00 Eur (16800,00 Lt) suma už atliktas paslaugas apima apie 10 metų laikotarpį, tačiau ši suma teisiškai įforminta tik kaip už paslaugas, atliktas ruošiant ir pateikiant procesinius dokumentus civilinėse bylose Nr. 2-4709-394/2012 ir 2-4676-394/2012, nes jokių kitų pasirašytų ar kitaip patvirtintų dokumentų už anksčiau atliktas paslaugas iki 2013 m. balandžio mėnesio, šalys nesudarė, buvo aptarta žodžiu ir tuo metu tai atitiko šalių pageidavimus bei interesus.

Teismas nepagrįstai atsakovei, kaip teisinių paslaugų įmonei, taikė įkainius už paslaugas nustatytus Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Šios Rekomendacijos negali būti taikomos teisinių paslaugų įmonei, kadangi įmonė savo forma bei turiniu yra pelno siekianti įmonė, todėl jokie Lietuvos Respublikos norminiai aktai nereglamentuoja pelno ar paslaugų įkainių dydžių už atliekamas paslaugas, tai yra tik kliento ir įmonės susitarimo reikalas.

Atsiliepimu atsakovas G. D. sutinka su apeliaciniu skundu analogiškais kaip ir apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškovo Ž. P. ieškinį atmesti.

Ieškovo ir trečiųjų asmenų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apelianto (atsakovo) G. D. teisinių paslaugų IĮ savininko G. D. apeliacinis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl 4866,00 Eur (16800,00 Lt) sumos ir jos paskirties, kurią ieškovas iš UAB „Petro medis“ sąskaitos pervedė atsakovams (mokėjimo pavedimas trečiajam asmeniui UAB „Lietrusa“). Ieškovas iš pradžių laikęs, kad nurodyta atsakovams pervesta suma yra kaip mokėtinas žyminis mokestis valstybei už dviejų procesinių dokumentų pateikimą teismui, vėliau sužinojo, kad žyminiam mokesčiui sumokėti buvo skirta tik 83,41 Eur suma, todėl mano, kad likusios lėšos atsakovų yra įgytos be pagrindo. Tuo tarpu atsakovų teigimu, ieškovo pervesta 48600,00 Eur (16800,00 Lt) suma yra, ne už dviejų procesinių dokumentų teismui surašymą, o už 10 metų teiktas žodiniu susitarimu tarp šalių teisines paslaugas ieškovui ir jo bendrovei.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas (atsakovas) G. D. teisinių paslaugų IĮ savininkas G. D. savo poziciją grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą vadovaudamasis pagrindais, kurių ieškovas nekėlė, neįrodinėjo bei negrindė, 4866,00 Eur (16800,00 Lt) suma už atliktas paslaugas dėl kurių šalys susitarė žodžiu apima apie 10 metų laikotarpį iki 2013 m. balandžio mėnesio ir yra atsakovų teisėtai gauta. Taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai atsakovei, kaip teisinių paslaugų įmonei, taikė įkainius už paslaugas nustatytus Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, kadangi teisinių paslaugų įmonė savo forma bei turiniu yra pelno siekianti įmonė, jokie Lietuvos Respublikos norminiai aktai nereglamentuoja pelno ar paslaugų įkainių dydžių už atliekamas paslaugas, tai yra tik kliento ir įmonės susitarimo reikalas.

Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo motyvų.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas Ž. P. 2013 m. balandžio pradžioje žodžiu susitarė su atsakovu G. D., kad pastarasis paruoš ir pateiks teismui procesinius dokumentus civilinėse bylose Nr. 2-4709-394/2012 ir Nr. 2-4676-394/2012. Bylos duomenimis, atsakovas parengė teismui du prašymus pakeisti sprendimo vykdymo tvarką ir išdėstyti skolos mokėjimą (1 tomas, 7–12 b. l.). 2013-04-10 atsakovas elektroniniame laiške, skirtame UAB „Petro medis“ buhalterei, nurodė padaryti pavedimą įrašant UAB „Lietrusa“ rekvizitus, sumą – 4866,00 Eur (16 800 Lt), paskirtį – „bylinėjimosi išlaidos už c. b. pagal Ž. P. du pareiškimus dėl vykdymo tvarkos pakeitimo bei priteistos skolos sumokėjimo išdėstymą“ (1 tomas, 20 b. l.). UAB „Petro medis“ buhalterė 2013-04-10 pervedė 4866,00 (16 800 Lt) į UAB „Lietrusa“ banko sąskaitą (1 tomas, 21 b. l.). Atsakovas už teismui pateiktus 2013-04-09 prašymus sumokėjo žyminį mokestį – po (41,71Eur) 144,00 Lt už kiekvieną prašymą, viso 83,41 Eur (288,00 Lt) (1 tomas, 13 b. l.). 2013-04-16 sąskaita faktūra TP Nr. 1/1-1 patvirtina, kad G. D. teisinių paslaugų IĮ išrašė UAB „Petro medis“ 4866,00 Eur (16800 Lt) sumos sąskaitą faktūrą (1 tomas, 24 b. l.). Apeliacinio teismo nuomone, visos šios faktinės aplinkybės ieškovo įrodytos, nes pagrįstos leistinais rašytiniais įrodymais, kuriais teismas abejoti neturi pagrindo.

Apeliantas (atsakovas) neneigia ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių, tačiau savaip interpretuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pirmuoju apeliacinio skundo argumentu teigia, jog teismas priėmė sprendimą vadovaudamasis pagrindais, kurių ieškovas nekėlė, nesivadovavo ir kurių išvis neįrodinėjo bei negrindė. Anot apelianto, viso bylos nagrinėjimo metu ieškovas nenukrypstamai laikėsi pagrindo, nurodyto CK 6.237 str. 1 d., tačiau teismas priėmė sprendimą, savo turiniu bei argumentacija atitinkantį visai kito straipsnio – CK 6.205 straipsnio normas, todėl mano, jog šiuo atveju teismo iniciatyva buvo pakeistas ieškinio dalykas (ir pagrindas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2K-3-331/2012; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytai teisinei ginčo kvalifikacijai, jog ginčas kilo iš atsakovų su ieškovu sudarytos žodinės teisinių paslaugų sutarties vykdymo. Tokio pobūdžio sutartis (dėl teisinių paslaugų) kvalifikuojama kaip pavedimo sutartis (CK 6.756–6.765 straipsniai). Pavedimo sutartis pagal savo pobūdį yra sutartis dėl atstovavimo, kurios pagrindu įgaliotinis įgaliotojo (atstovaujamojo) vardu su trečiaisiais asmenimis atlieka teisinius veiksmus, todėl jai, be bendrųjų paslaugų sutarties nuostatų, taikomos ir CK normos, reglamentuojančios atstovavimą (CK 2.132–2.151 straipsniai). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad toks ginčo teisinio santykio kvalifikavimas yra teisingas.

Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.758 straipsnį, pavedimo sutartis gali būti atlygintinė arba neatlygintinė (CK 6.758 str. 1 d.). Jeigu pavedimo sutarties šalys yra fiziniai asmenys, preziumuojama, kad pavedimo sutartis yra neatlygintinė, išskyrus atvejus, kai įgaliotinio kito asmens vardu atliekami teisiniai veiksmai yra įgaliotinio profesinė ar verslo veikla. Kai viena arba abi pavedimo sutarties šalys yra verslininkai, preziumuojama, kad sutartis yra atlygintinė (CK 6.758 str. 2 d.). Pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis (CK 6.756 str. 1 d.). Tai reiškia, kad asmuo, veikiantis įgaliotojo vardu, veikia tik tiek, kiek yra nustatyta pavedimo sutartyje. Įgaliotiniui neatlikus tokios teisinių veiksmų apimties ta suma, kurią įgaliotojas pervedė įgaliotiniui, ir įgaliotojui teigiant, kad įgaliotinis be pagrindo įgijo iš jo lėšas, remiantis CK 6.237 straipsniu, ką šiuo atveju nurodė ieškovas, ir kaip teisingai pastebėjo atsakovas, nuosekliai teigė viso bylos nagrinėjimu metu, yra analizuojamas nepagrįsto praturtėjimo klausimas ir vertinama ar yra visos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos. Todėl apelianto teiginys, kad šiuo atveju teismo iniciatyva buvo pakeistas ieškinio dalykas (ir pagrindas) yra deklaratyvus ir prieštaraujantis pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams, kurie yra pagrįsti ir teisingi. Pirmosios instancijos teismas būtent ir nagrinėjo bylą CK 6.237 straipsnio - nepagrįsto praturtėjimo instituto aspektu.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pasisakydamas dėl CK 6.237 straipsnio taikymo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisinio akto, nei sandorio prievolei atsirasti) gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis pagrindas šį turtą gauti, o vėliau išnyko (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-385/2010). Minėta, šios nutarties 15 p., kad atsakovui vykdant žodinę pavedimo sutartį, realiai iš 16 800 Lt (4865,62 Eur) žyminiam mokesčiui sumokėti buvo panaudota tik 288 Lt (83,41 Eur), todėl nuo žyminio mokesčio sumokėjimo dienos atsakovai turėjo žinoti, kad kita sumos dalis turi būti grąžinta ieškovui, ir remiantis pavedimo susitarimu ieškovas pagrįstai reikalauja šioje byloje iš atsakovų grąžinti 4782,21 Eur (CK 6.237 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra visos nepagrįsto praturtėjimo instituto sąlygos: atsakovas 4782,21 Eur panaudojo sumažinti atsakovės įsiskolinimus UAB „Lietrusa“; ieškovo turtas sumažėjo 4782,21 Eur; ieškovo turto sumažėjimą lėmė atsakovų veiksmai ir atsakovai praturtėjo 4782,21 Eur; atsakovai neįrodė, kad egzistavo pagrindas ir ieškovo pareiga atlyginti jiems už 15 metų laikotarpiu (apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kitą – 10 metų laikotarpį) suteiktas teisines paslaugas; nepagrįsto praturtėjimo aplinkybės egzistavo ieškovui teikiant ieškinį; ieškovas neprisiėmė turto sumažėjimo rizikos, kadangi jis nėra teisininkas, dėl to ir kreipėsi dėl teisinių paslaugų suteikimo į atsakovus ir nežinojo žyminio mokesčio skaičiavimo ypatumų; ieškovas negali apginti savo pažeistų teisių kitais gynybos būdais, kadangi šalys nesudarė rašytinės pavedimo sutarties ir nebuvo atskleistos jos sąlygos, šalių teisės ir pareigos.

Antruoju apeliacinio skundo argumentu, atsakovas neginčija, kad gavo iš ieškovo 4866,00 Eur (16800,00 Lt) sumą, tačiau mano, kad teismas klaidingai aiškina aplinkybes, kurios svarbios pagrindžiant sumos už suteiktas paslaugas dydį. Apelianto teigimu, 4866,00 Eur (16800,00 Lt) suma už atliktas paslaugas apima apie 10 metų laikotarpį, bet ši suma teisiškai įforminta tik kaip už paslaugas, atliktas ruošiant ir pateikiant procesinius dokumentus civilinėse bylose Nr. 2-4709-394/2012 ir 2-4676-394/2012, nes jokių kitų pasirašytų ar kitaip patvirtintų dokumentų už anksčiau atliktas paslaugas iki 2013 m. balandžio mėn., šalys nesudarė; tai buvo aptarta žodžiu ir tuo metu toks susitarimas atitiko šalių pageidavimus bei interesus. Argumentą grindžia įrodymais, kad ieškovo ir jo bendrovės atžvilgiu, teismuose ne kartą buvo iškeltos administracinės, civilinės ir baudžiamosios bylos, tačiau kaip pats apeliantas buvo susijęs su tomis bylomis, kokius teisinius procesinius veiksmus atliko kiekvienoje iš jų, kokio pobūdžio paslaugas suteikė ieškovui, nenurodo ir nepagrindžia to atskirais leistinais rašytiniais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pats apeliantas, kaip individualios įmonės, teikiančios teisines paslaugas, savininkas, apeliaciniame skunde pabrėžia, kad teisinių paslaugų įmonė yra pelno siekianti, įmonė. Natūralu, kad teisinių paslaugų įmonei galioja Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantis tiek individualios įmonės veiklą, tiek jos buhalterinę apskaitą (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad visos apelianto minimos teiktos ieškovui 10 metų laikotarpyje konkrečios teisinės paslaugos, turėjo būti įformintos atskirais apskaitos dokumentais – popieriniu arba elektroniniu liudijimu, patvirtinančiu ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintį rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo redakcija galiojusi nuo 2003-06-10 su vėlesniais pakeitimais iki 2013 m. balandžio mėnesio, t. y. 10 metų laikotarpiu, kurį nurodo kaip teiktų teisinių paslaugų laikotarpį atsakovas); tai pat ir PVM sąskaitomis – faktūromis, jei atsakovo įmonė yra šio mokesčio mokėtoja (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnis; redakcija galiojusi nuo 2003-04-22 su vėlesniais pakeitimais iki 2013 m. balandžio mėnesio).

Taigi teisėjų kolegija akcentuoja, jog turto apsauga yra ūkinė operacija. Ji suprantama kaip ūkio subjekto veikla, keičianti turto ir nuosavo kapitalo, finansavimo sumą bei įsipareigojimų dydį. Ji turi būti fiksuojama ir apskaitoma pagal galiojančius apskaitos reikalavimus. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, galiojusias sutarties sudarymo ir vykdymo metu, ir dabar galiojančio Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnį visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais. Jie surašomi ūkinės operacijos metu ar joms pasibaigus, o nuolatinių paslaugų (kurias, kaip teigia atsakovai jie teikė) pagal sutartis apskaitos dokumentai išrašomi ir pateikiami kiekvieną mėnesį. Ūkinių operacijų duomenys turi būti užregistruojami. Teisinių paslaugų suteikimas yra ūkinė operacija, kuri turi būti įforminta ir apskaityta, o įrodinėjant pajamas jų faktas ir apimtis ūkio subjekto turi būti įrodoma atitinkamais atskirais apskaitos dokumentais, nes tik jie atitinka leistinumo reikalavimą (CPK 177 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausio teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008). Nesant visų šių byloje pagrindžiančių įrodymų, apelianto teiginys, kad jis dešimt metų ieškovui teikė teisines paslaugas ir po to visą teiktų paslaugų apimtį įformino viena sąskaita, ne tik prieštarauja galiojusiems tuo metu ir dabar galiojantiems įstatymams, bet ir tuo pačiu apeliacinės instancijos teismui nesuteikia pagrindo žodinių paaiškinimų laikyti už tinkamus ir pakankamus įrodymus, kai tokiam realiai suteiktų paslaugų pobūdžiui pagrįsti yra aiškiai ir imperatyviai įstatymų nustatyta atitinkama dokumento forma ir nurodytas laikotarpis per kiek laiko tai turi būti įforminta.

Trečiuoju apeliacinio skundo argumentu, atsakovas teigia, jog teismas nepagrįstai atsakovei, kaip teisinių paslaugų įmonei, taikė įkainius už paslaugas nustatytus Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, kadangi įmonė savo forma bei turiniu yra pelno siekianti įmonė, todėl jokie Lietuvos Respublikos norminiai aktai nereglamentuoja pelno ar paslaugų įkainių dydžių už atliekamas paslaugas, tai yra tik kliento ir įmonės susitarimo reikalas.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu ir pažymi, kad normos, reglamentuojančios pavedimo teisinius santykius, aptaria orientacinius paslaugų įkainių dydžių kriterijus. CK 6.758 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu atlyginimo dydis nei sutartyje, nei įstatyme nenustatytas, atlyginimas nustatomas atsižvelgiant į papročius, rinkos kainas, suteiktų paslaugų pobūdį ir trukmę, atitinkamas paslaugas teikiančių asmenų, profesinių susivienijimų rekomendacijas ir kitas aplinkybes. Kadangi teisinių paslaugų įmonė surašė ir teismui pateikė 2 procesinius dokumentus, kas reikštų, jog atitinkamas paslaugas atlieka ir advokatai ir jų advokatų padėjėjai, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, nenukrypo nei nuo Civilinio kodekso pavedimo teisinius santykius ir atlyginimo už atliktas paslaugas reguliuojančių normų, nei nuo Rekomendacijose nustatytų leistinų dydžių.

Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, bylos aplinkybes vertino objektyviai ir visapusiškai. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.