Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-79-881/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-02-18
Bylos Nr.: e2A-79-881/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00480-2019-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė, Jūratė Varanauskaitė
Ieškovas: V. M.
Atsakovas: J. Ž., AAS „BTA Baltic Insurance Company“

Kategorijos

2.6.10.2.1Neteisėta veika
2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai

Civilinė byla Nr. e2A-79-881/2021Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00480-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.5.2.17 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. netiesioginį ieškinį, pareikštą bankrutavusios V. M. gamybinės komercinės firmos „Stilma“ vardu, atsakovams J. Ž. ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos filialui dėl žalos atlyginimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui bankrutavusiai V. M. gamybinei komercinei firmai „Stilma“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. M. kreipėsi į teismą su netiesioginiu ieškiniu, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos filialo bankrutavusiai V. M. gamybinei komercinei firmai „Stilma“ 57 924 Eur civilinės atsakomybės draudimo išmoką, 6 proc. metines palūkanas nuo teismo sprendimu priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) priteisti iš atsakovo J. Ž. bankrutavusiai V. M. gamybinei komercinei firmai „Stilma“ 200 936 Eur turtinės žalos atlyginimą bei 6 proc. metines palūkanas nuo teismo sprendimu priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartimi V. M. gamybinei komercinei firmai „Stilma“ buvo iškelta bankroto byla, Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi bankroto administratoriumi paskirtas J. Ž., kuriam buvo perduotas visas įmonės turtas, taip pat ir didelę vertę turinčios žvejybos kvotos, kurios registruojamos viešame Žvejybos sektoriaus perleidžiamųjų teisių registre. Bankroto administratoriaus pasyvumas, neveikimas lėmė didelės ir esminės turtinės žalos atsiradimą bankrutavusiai įmonei ir jos kreditoriams. Ieškovas informavo administratorių apie įmonei priklausančias kvotas 2016 m. liepos 15 d., vėliau administratorius gavo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Žuvininkystės tarnyba) 2016 m. gruodžio 16 d. pranešimą Nr. R18-1349 apie tai, kad trečiasis asmuo V. M. gamybinė komercinė firma „Stilma“ turi teisę disponuoti nustatyto dydžio žvejybos Baltijos jūroje kvotomis. Jeigu bankroto administratorius būtų pateikęs prašymą Žuvininkystės tarnybai dėl įmonei priklausančių 2016 m. perleidžiamųjų teisių perleidimo aukciono tvarka, įmonė būtų įgijusi teises į perleidžiamąsias žvejybos Baltijos jūroje teises 2017 metams, kvotas realizavus, įmonė būtų įgijusi teises į perleidžiamąsias žvejybos teises 2018 metams ir 2019 metams, kurias realizavus, būtų gautos pajamos, pakankamos visų kreditinių įsipareigojimų įvykdymui. Ieškovo skaičiavimu, įmonė už 2016 metų perleidžiamųjų teisių į žvejybos kvotas negavo 69 590 Eur pajamų. Be to, negavo 189 270 Eur pajamų dėl to, kad nebuvo skirtos kvotos 2017–2019 metams, iš viso dėl bankroto administratoriaus neveikimo bankrutavusi įmonė negavo 258 860 Eur pajamų (69 590 Eur + 189 270 Eur).

Atsiliepimas

2. Atsakovas J. Ž. prašė atmesti ieškinį. Nurodė, kad ieškovas neturi teisės reikšti netiesioginį ieškinį, nes jis nėra įmonės kreditorius, o yra atsakovas įmonės bankroto byloje. Be to, ieškinys grindžiamas teisės aktų redakcijomis, kurios negaliojo teisinių santykių metu, taip pat ieškovas painioja žvejybą vidaus vandenyse su žvejyba jūrų vandenyse ir ginčui, susijusiam su versline žvejyba jūrų vandenyse, taiko teisės normas, reglamentuojančias verslinę žvejybą vidaus vandenyse. Ieškovas painioja teisines sąvokas „žvejybos kvota“, „žvejybos galimybė“ bei sąvokas „perleidžiamoji teisė į žvejybos kvotą“ ir „perleidžiamoji teisė į žvejybos galimybę“, dėl to painioja ginčo teisiniam santykiui taikytinas teisės normas. Žuvininkystės tarnyba 2016 m. gruodžio 27 d. posėdžio protokolu Nr. ŽKB 28 (6.1.) bankrutuojančiai firmai „Stilma“ perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes už 2016 metus nesuteikė, nes 2014 ir 2015 metais, t. y. dvejus metus iki bankroto bylos iškėlimo, įmonė pati nevykdė veiklos, 2014–2015 metais nežvejojo bei neturėjo savo vardu registruoto laivo. 2016 metais įmonei nesuteikus perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes nebuvo turto (objekto), kurį bankroto administratorius būtų galėjęs parduoti. Ieškovas teismui neatskleidė visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su kvotų perleidimu UAB „Ramsun“ pagal 2014 m. spalio 7 d. sutartį, nenurodė, kad ši sutartis pripažinta negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 ir 1.81 straipsnių pagrindais ir bankroto byloje patvirtintas 130 000 Eur UAB „Ramsun“ finansinis reikalavimas. Teigė, jog savo pareigas atliko sąžiningai ir laiku, atliko visus būtinus veiksmus tvarkydamas įmonės turtą, teikė informaciją kreditoriams ir savo veiksmais ar neveikimu įmonei žalos nepadarė.

3. Atsakovas AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos filialas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nėra bankrutavusios įmonės kreditorius, ieškinyje nėra nurodytos bei įrodytos kitos privalomos netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygos, todėl ieškovas neturėjo teisės reikšti ieškinį CK 6.68 straipsnio pagrindu. Pritarė atsakovo J. Ž. atsiliepime išdėstytiems argumentams, papildomai nurodydamas, kad ieškovas neįrodė nei vienos civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimo. Atsakovas 2016 m. lapkričio 30 d. pateikė prašymą Nr. 11-1234 Žuvininkystės tarnybai dėl teisės suteikimo į žvejybos galimybes Baltijos jūroje, prašydamas V. M. gamybinei komercinei firmai „Stilma“ skirti žvejybai Baltijos jūroje kvotas, o 2016 m. gruodžio 2 d. pateikė prašymą suteikti perleidžiamąją teisę į žvejybos galimybes Baltijos jūroje. 2016 m. gruodžio 16 d. gavęs Žuvininkystės tarnybos atsakymą „Dėl žvejybos galimybių Baltijos jūroje“, kad leidžiama naudotis išvardintomis kvotomis, tą pačią dieną apie gautą pranešimą atsakovas informavo kreditorius ir savininką, prašė pagalbos dėl kvotų, kurios galioja iki metų pabaigos, realizavimo. Bankroto bylos iškėlimo metu įmonėje darbuotojų nebuvo, laivo ji neturėjo, įmonei priklausantis turtas, žvejybinė įranga ir kitas kasdienėje veikloje naudotinas turtas ir inventorius bankroto administratoriui perduotas nebuvo, todėl ji negalėjo vykdyti jokios veiklos ir turimas kvotas iki metų pabaigos išnaudoti (gaudyti žuvį) neturėjo jokios techninės galimybės. Dėl tų pačių priežasčių taip pat nebuvo galimybės kvotas perkelti kitiems kalendoriniams metams, nes kvotos suteikiamos ir galioja tik vienerius kalendorinius metus, o tai reiškia, kad ieškovo nurodoma tariamai padaryta žala ir priežastinis ryšys su bankroto administratoriaus veiksmais nėra susiję. Be to, Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi V. M. gamybinė komercinė firma „Stilma“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, po nutarties priėmimo įmonė negalėjo vykdyti jokios veiklos, t. y. nei gaudyti žuvį pagal kvotas, nei siekti naujų kvotų ar perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes gavimo, todėl ieškovo apskaičiavimai dėl negautų pajamų yra tik hipotetiniai ir nepagrįsti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5. Teismas sprendė, kad V. M. teisinis suinteresuotumas ir reikalavimo teisės turėjimas kyla iš Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau – ir IĮĮ) 6 straipsnio 6 dalies 4 punkto, pagal kurį individualios įmonės savininkas turi teisę gauti likviduojamos individualios įmonės turtą, likusį atsiskaičius su individualios įmonės kreditoriais; Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 31 straipsnio 6 punkto, pagal kurį, likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius grąžina bankrutavusios įmonės savininkui (savininkams) turtą, likusį atsiskaičius su kreditoriais. Ieškovas siekia, kad bankrutuojanti įmonė gautų turto, iš kurio būtų galima atsiskaityti su bankroto administratoriumi ir kreditoriais, todėl šiuo požiūriu ieškovo materialinis teisinis suinteresuotumas ir interesas pasireiškia tuo, kad atitinkamai į jo paties turimą turtą išieškojimas būtų nukreiptas mažesne apimtimi arba iš viso nenukreiptas, jeigu gauto turto (pajamų) pakaktų atsiskaityti su bankroto administratoriumi ir patenkinti kreditorių reikalavimus.

Šalies argumentai

6. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti įstatymo analogiją su Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pagal kurį akcininkai turi neturtinę teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų šiame ir kituose įstatymuose, taip pat bendrovės įstatuose, nevykdymo ar netinkamo vykdymo, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškina, jog tokiu atveju pareikštas išvestinis akcininko ieškinys (angl. shareholder derivative action), t. y. bendrovės naudai pareikštas akcininko ieškinys prieš trečiuosius asmenis. Nors teisine prigimtimi išvestinis ieškinys gali būti laikomas specialia netiesioginio ieškinio forma, skirta korporatyviniams ginčams spręsti, tačiau tai yra specialus ieškinys, todėl jo padavimui ir tenkinimui bendrosios CK 6.68 straipsnyje įtvirtintos taisyklės netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2009; 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2013). Nagrinėjamu atveju ieškinį pareiškė individualios įmonės savininkas, todėl vetino, kad jis yra tinkamas ieškovas, nors CK 6.68 straipsnio požiūriu pareikštas ieškinys ir neatitinka netiesioginio ieškinio sąvokos.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismas sprendė, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, nagrinėjamu atveju netaikytinos bendrosios CK 6.68 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, tačiau pažymėjo, kad netiesioginis ieškinys galimas tik nustačius įstatyme numatytų sąlygų visumą. Nagrinėjamu atveju tam, kad ieškovas V. M. galėtų pareikšti netiesioginį ieškinį, bankrutavusi V. M. gamybinė komercinė firma „Stilma“ turi turėti turtinę teisę į savo skolininką. Byloje nėra duomenų, kad bankrutavusi V. M. gamybinė komercinė firma „Stilma“ turi kokių nors turtinių teisių į atsakovus J. Ž. ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje. Priešingai, V. M. tik siekia sukurti, o ne įgyvendinti turtines teises, taigi, atsakovams neturint jokių prievolių bankrutavusiai V. M. gamybinei komercinei firmai, V. M. negali įgyvendinti skolininkės bankrutavusios V. M. gamybinės komercinės firmos teisių, kurių ji neturi. Dėl to, plačiau neanalizavęs kitų sąlygų, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra sąlygų, būtinų netiesioginiam ieškiniui pareikšti.

8. Teismas nustatė, kad ieškovas 2016 m. liepos 15 d. pareiškimu bankroto administratorių informavo, jog įmonės turtą sudaro: „žvejybinė įranga, radijo ryšio aparatūra, žvejybos dėžės, stebėsenos aparatūra ir t. t., kvotos“. Pranešime taip pat nurodyta, kad balansas nebus sudaromas, atliekamas tyrimas Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate, visi įmonės dokumentai perduoti tyrėjams. Iš atsakovo J. Ž. paaiškinimų, kuriuos patvirtina ir byloje esantys duomenys, teismas nustatė, kad nuo pat bankroto bylos pradžios įmonės savininkas V. M. nebendravo ir nebendradarbiavo su administratoriumi, įmonės dokumentų ir turto neperdavė, balanso nesudarė, Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas turėjo ne visus įmonės dokumentus. Už tai įmonės savininkui Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi paskirta 1 000 Eur bauda. Net ir paskyrus baudą V. M. neįvykdė ir 2018 m. kovo 2 d. bankroto administratoriaus reikalavimo perduoti dokumentus ir turtą. Duomenis apie įmonės turtą atsakovas surinko iš viešųjų registrų, t. y. nustatė, kad įmonė naudojasi laivu, kuris priėmus palikimą nuo 2013 metų priklauso mirusios palikėjos vaikams, tarp kurių yra ir V. M. sutuoktinė, tačiau nuosavybės teisė viešajame registre registruota mirusios palikėjos vardu, bankroto administratoriui neperduoti laivo panaudos dokumentai, aktai, pažymėjimai, sutartys, perdavimo panaudos pagrindu UAB „Rikneda“ dokumentai ir 2016 m. kovo 16 d. nutraukus panaudos sutartį turto (laivo ir įrangos) priėmimo–perdavimo aktas, UAB „Ramsun“ parduotų kvotų dokumentai, žvejybos kvotų gavimo dokumentai, susirašinėjimo su Žuvininkystės tarnyba dokumentai, apskaitos dokumentai už 2014, 2015, 2016 metus, banko išrašai, kasos knygos, gautos ir išrašytos sąskaitos, nesudarytas balansas bankroto bylos iškėlimo dienos duomenimis, nepateikti debitorių ir kreditorių sąrašai, kasos žurnalas, neperduotas turtas, kurio įsigijimas nustatytas pirminiais dokumentais (sąskaitomis faktūromis), t. y. trosai, virvės, lynai, radijo aparatūra, palydovinio ryšio aparatūra, plūduras su programavimu, švartavimo plūduras, tralas, vidaus įranga (spausdintuvas, spintelė, boileris), gelbėjimo plaustas, neperduota ilgalaikio ir trumpalaikio turto apskaita, atskaitymai, nurašymai, todėl sudaryti tikslų turto sąrašą nėra galimybių ir akivaizdu, kad bankroto administravimo procesas buvo itin sunkus. Dėl to teismas pripažino nepagrįstais ieškovo argumentus, kad 2016 m. liepos 15 d. pareiškimu jis informavo bankroto administratorių apie įmonės turimą didelės vertės turtą – žvejybos kvotas. Priešingai, kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, bankroto administratorius pats aiškinosi aplinkybes apie įmonės turtą ir jo vertę, jo ieškojo.

9. 2016 m. lapkričio 15 d. įvyko pirmasis kreditorių susirinkimas, kurio 6 klausimu, V. M. išreiškus norą sudaryti taikos sutartį, nutarta nesikreipti į teismą dėl įmonės likvidavimo, o svarstant 8 klausimą dėl turto sąrašo sudarymo ir numatomų kelti bylų, aptarta, kad prioritetiniais darbais laikytinas aiškinimasis dėl kvotų. V. M. nurodė, kad pats imsis iniciatyvos, nes realizavus kvotas įmonė galėtų atsiskaityti su kreditoriais, bei nurodė, jog perduos administratoriui visus turimus įmonės dokumentus, tačiau tai nebuvo padaryta.

10. 2016 m. lapkričio 30 d., įsiteisėjus 2016 m. lapkričio 15 d. kreditorių susirinkimo nutarimams, bankroto administratorius kreipėsi į Žuvininkystės tarnybą su prašymu Nr. 11-1234 „Dėl teisės suteikimo į žvejybos galimybes Baltijos jūroje“. 2016 m. gruodžio 16 d. Žuvininkystės tarnyba raštu Nr. R.18-1349 pranešė, kad V. M. gamybinei komercinei firmai leidžia naudotis suteiktomis kvotomis: pagal Komisijos 2015 m. gruodžio 18 d. protokolą Nr. ŽKB-18(6.1) – 20 t rytinių menkių, 3 t vakarinių menkių, 45 t strimėlių, 11 t šprotų, pagal Komisijos 2016 m. sausio 25 d. protokolą Nr. ŽKB-3(6.1) – 50 t rytinių menkių, 6 t vakarinių menkių, 146 t strimėlių, 71 t šprotų, pagal Komisijos 2016 m. balandžio 19 d. posėdžio protokolą Nr. ŽKB-12(6.) – 24 t strimėlių, 3 t šprotų. Tą pačią dieną elektroniniu laišku bankroto administratorius kreipėsi į kreditorius prašydamas pagalbos ir siūlydamas kuo greičiau, pažeidžiant susirinkimų šaukimo tvarką, balsavimu raštu nustatyti kvotų pardavimo kainą, tvarką ir skubiai jas parduoti. Tik 2016 m. gruodžio 27 d. vienas iš kreditorių atsakė, jog kvotų parduoti neįmanoma, nes nuo 2016 m. lapkričio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui nebegalima perleisti žvejybos kvotų, galima tik jomis apsikeisti. Šią informaciją Žuvininkystės tarnyba pateikė ir elektroniniu paštu 2016 m. spalio 26 d. Tačiau 2016 m. gruodžio 2 d. bankroto administratorius kreipėsi į Žuvininkystės tarnybą su prašymu suteikti perleidžiamąją teisę į žvejybos galimybes Baltijos jūroje. Žuvininkystės tarnyba 2016 m. gruodžio 27 d. posėdžio protokolu Nr. ŽKB-28(6.1.) V. M. gamybinei komercinei firmai „Stilma“ perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes Baltijos jūroje nesuteikė, nes įmonė paskutinius dvejus kalendorinius metus (2014 ir 2015 m.) nežvejojo, t. y. nenaudojo žvejybos kvotų.

11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 3D- 620 patvirtinto Perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes Baltijos jūroje suteikimo, perleidimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, teisės galiojimo panaikinimo ir individualių žvejybos galimybių skyrimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6 punktu, ūkio subjektui pagal atskaitos duomenis perleidžiamoji teisė suteikiama, jeigu bent vienus metus iš paskutinių 2 kalendorinių metų iki tų metų, kuriais yra suteikiamos perleidžiamosios teisės, jis naudojo (išskyrus atvejį, jeigu ūkio subjektas nenaudojo kvotos dėl nenugalimos jėgos aplinkybių) savo kvotą tos rūšies žuvų, į kurių žvejybos galimybes yra suteikiama teisė, jeigu tuo laikotarpiu tos rūšies žuvų žvejyba nebuvo draudžiama. Būtent remiantis šia teisės norma Žuvininkystės tarnybos 2016 m. gruodžio 27 d. posėdžio protokolu V. M. gamybinei komercinei firmai „Stilma“ nebuvo suteikta perleidžiamoji teisė į žvejybos galimybes Baltijos jūroje.

12. Nors ieškovas argumentuoja, kad suteiktos kvotos 2014–2015 metais buvo panaudotos, t. y. parduotos UAB „Ramsun“, teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad V. M. gamybinės komercinės firmos „Stilma“ kvotos 2014–2015 metais nebuvo panaudotos. Įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2- 958-538/2017 V. M. gamybinės komercinės firmos „Stilma“ ir UAB „Ramsun“ 2014 m. spalio 7 d. sutartis pripažinta negaliojančia ir patvirtintas 130 000 Eur UAB „Ramsun“ finansinis reikalavimas V. M. gamybinės komercinės firmos „Stilma“ bankroto byloje. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsitesėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-958-538/2017 konstatavus, jog V. M. gamybinė komercinė firma ,,Stilma“ perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes 2014–2015 metais neturėjo, todėl jų perleisti negalėjo, ši aplinkybė iš naujo neįrodinėtina.

13. Be to, iš faktinių bylos aplinkybių teismas nustatė, kad pati V. M. gamybinė komercinė firma ,,Stilma“ 2014–2015 metais panaudoti turimas kvotas negalėjo, nes visi jos darbuotojai (išskyrus V. M. ir jo šeimos narius – sutuoktinę ir sūnų) iš įmonės buvo atleisti dar 2012 m. rugpjūčio mėn., o 2014 m. sausio 23 d. panaudos sutartimi V. M. gamybinė komercinė firma ,,Stilma“ perdavė laivą UAB ,,Rikneda“. Taip pat pats V. M. bankroto administratoriui 2017 m. rugsėjo 25 d. prašyme dėl žalos išieškojimo iš smulkiųjų kreditorių nurodė, jog įmonės smulkiųjų kreditorių prašymu 2015 m. areštavus įmonei skiriamas žvejybos kvotas, ši negalėjo vykdyti žūklės (panaudoti kvotų) 2014–2015 metais, todėl nebuvo skirtos perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes 2017–2019 metams. Taigi pats ieškovas šiuo prašymu bankroto administratoriui pripažino, kad 2014–2015 metų kvotos nebuvo panaudotos. Dėl to, vadovaujantis Aprašo 6 punktu, įmonei nebuvo ir negalėjo būti suteiktos perleidžiamosios žvejybos teisės 2016 metams. Esant nustatytoms aplinkybėms bankroto administratorius neturėjo teisinio pagrindo ginčyti Žuvininkystės tarnybos 2016 m. gruodžio 27 d. posėdžio protokolą Nr. ŽKB-28(6.1.), kaip nepagrįstai teigia ieškovas ir laiko tai administratoriaus neteisėtu neveikimu. Nagrinėjamu atveju bankroto administratoriaus neveikimą, t. y. šio protokolo neginčijimą, nėra teisinio pagrindo vertinti kaip neteisėtą neveikimą.

14. Be to, vadovaujantis Aprašo 4 punktu, perleidžiamoji teisė suteikiama tik ūkio subjektams, teisėtais pagrindais valdantiems į Žvejojančių Baltijos jūroje Lietuvos Respublikos žvejybos laivų sąrašą, patvirtintą Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2011 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. V1-5, įtrauktą Lietuvos Respublikos žvejybos laivą. 2014 m. sausio 23 d. sudaryta panaudos sutartis tarp V. M. gamybinės komercinės firmos „Stilma“ (panaudos davėjos) ir UAB „Rikneda“ (panaudos gavėjos), pagal kurią panaudos pagrindu panaudos gavėjai buvo perduotas laivas (duomenys neskelbtini). V. M. 2014 m. sausio 24 d. pateikė prašymą Žuvininkystės tarnybai laivo (duomenys neskelbtini) naudotoja registre įregistruoti UAB „Rikneda“. Taigi atsakovas pagrįstai nurodo, jog nuo 2014 m. sausio mėnesio paties įmonės savininko sprendimu įmonė nebeturėjo laivo, kuriuo galėtų vykdyti veiklą ir žvejoti, nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. nebeturėjo darbuotojų ir įgulos, todėl ir šiuo pagrindu V. M. gamybinei komercinei firmai „Stilma“ perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes 2016 metais negalėjo būti suteiktos. Taigi įmonei veiklos nebevykdant ji nebegalėjo nei išnaudoti jai skirtų 2016 metų kvotų, nei jomis apsikeisti.

15. Teismas pažymėjo, kad, ieškovo atstovui teigiant, jog 2013 metais įmonei suteiktos perleidžiamosios teisės dešimčiai metų iki 2023 metų, šie teiginiai nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Iš teisinio reglamentavo matyti, jog žvejybos kvotos suteikiamos ir galioja tik vienerius kalendorinius metus, o perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes suteikimas priklauso nuo teismo aptartų sąlygų, taigi ieškovo atstovo argumentai nepagrįsti.

16. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi V. M. gamybinė komercinė firma „Stilma“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Taikos sutartis bankroto byloje nesudaryta, su kreditoriais nėra atsiskaityta, o po šios nutarties priėmimo įmonė nebegalėjo vykdyti jokios veiklos, taigi nei kreiptis dėl naujų kvotų, nei dėl perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes gavimo.

17. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo išvadai, kad bankroto administratorius J. Ž. atliko ieškinyje nurodytus neteisėtus veiksmus (neveikimą), todėl nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas pažymėjo, jog jokiais objektyviais duomenimis ir įrodymais nepagrįstas ir kitos sąlygos – žalos, t. y. negautų pajamų, dydis. Žalos dydis grindžiamas tik bendro pobūdžio hipotetiniais skaičiavimais, matematiniais veiksmais pagal 2017 m. perleidžiamųjų teisių aukciono kainas. Tačiau nesant civilinės apyvartos objekto – perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes, jos ir negalėjo būti parduotos, todėl nėra teisinio pagrindo skaičiuoti jų pardavimo kainą kaip negautas pajamas ir laikyti tai patirta žala.

18. Teismas sutiko su atsakovo draudiko atsiliepimo argumentais, jog pareiškus reikalavimą AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje kaip bankroto administratoriaus J. Ž. draudikui, visų pirma, turi būti įrodytos bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės sąlygos, be to, pagal draudimo sutartį privalo egzistuoti sąlygos, pagrindžiančios draudiko pareigą sumokėti draudimo išmoką. Nei konkrečios draudimo sutarties nuostatomis, nei draudimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis ieškinys nėra grindžiamas, o nekonstatavus J. Ž. civilinės atsakomybės sąlygų nėra teisinio pagrindo tenkinti ir ieškovo reikalavimą draudikui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

19. Apeliaciniu skundu ieškovas V. M. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, pakeisti pirmosios instancijos teismo nustatytą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą bei priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų ieškovo apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Apeliantas turi savarankišką procesinę teisę pareikšti ieškinį atsakovams dėl jų veika trečiajam asmeniui padarytų nuostolių atlyginimo, nes būtų nelogiška, jei kreditorių susirinkimas įpareigotų įmonės bankroto administratorių, kuris pagal bendrą taisyklę vienintelis gali veikti bankrutuojančios įmonės vardu, reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo sau pačiam. Bankrutuojančios individualios įmonės kreditoriaus nepripažįstant bankrutuojančios įmonės kreditoriumi, bankroto administratoriui neatlyginant įmonei padarytos žalos, įmonės savininko teisė į kaip galima didesnės apimties turto nustatymą ir sugrąžinimą būtų paneigiama. Todėl plačiąja prasme individualios įmonės savininkas pripažintinas ir laikytinas bankrutuojančios individualios įmonės kreditoriumi, turinčiu teisę įmonės vardu pareikšti netiesioginį ieškinį dėl žalos, padarytos įmonei, atlyginimo.

19.2. Kreipimasis į teismą dėl žalos atlyginimo savaime nėra reikalavimas nustatyti naują turtinę teisę. Žalos padarymo faktas egzistuoja nuo jos atsiradimo momento, atitinkamai reikalavimu dėl žalos atlyginimo yra siekiama atkurti turtinę nukentėjusio asmens padėtį, buvusią žalos padarymo momentu. Apelianto kreipimasis į teismą su ieškiniu yra tik reikalavimas pripažinti objektyviai jau egzistuojantį reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir jo dydį bei leisti egzistuojantį reikalavimą patenkinti teismine tvarka.

19.3. Teismo išvada dėl įmonės teisių į perleidžiamąsias žvejybos galimybes, kaip civilinės apyvartos objektą, nebuvimo prieštaringa. Viena vertus, teismas konstatuoja, kad įmonė 2014–2015 metais neturėjo civilinės apyvartos objekto perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes, ir dėl to jai nebuvo ir negalėjo būti suteiktos perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes 2016 metams, ir dėl to bankroto administratorius neturėjo pagrindo kreiptis į Žuvininkystės tarnybą dėl perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes suteikimo 2016 ir atitinkamai vėlesniems metams. Tačiau tame pačiame sprendime teismas pripažįsta, kad panaudotų 2014–2015 įmonės perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes pagrindu įmonei 2016-iems metams buvo skirtos žvejybos kvotos į: 1) 20 t rytinių menkių, 3 t vakarinių menkių, 45 t strimelių, 11 t šprotų pagal 2015 m. gruodžio 18 d. Žuvininkystės tarnybos komisijos sprendimą (protokolas Nr. ŽKM-18(6.1)), 2) 50 t rytinių menkių, 6 t vakarinių menkių, 146 t strimelių bei 71 t šprotų pagal 2016 m. sausio 25 d. Žuvininkystės tarnybos komisijos sprendimą (protokolas Nr. ŽKM-3(6.1)) ir 3) 24 t strimelių ir 3 t šprotų pagal 2016 m. balandžio 19 d. Žuvininkystės tarnybos komisijos sprendimą (protokolas Nr. ŽKM-12(6.1)).

19.4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 17⁸ straipsnio 1 dalimi, ūkio subjektas jam skirtą žvejybos galimybę visam likusiam tokios teisės galiojimo laikotarpiui gali perleisti kitam ūkio subjektui, o vadovaujantis 2015 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-38 patvirtintų individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių skyrimo taisyklių 53 punktu, buvo nustatyta, kad ūkio subjektai turi teisę jiems skirtas kvotas perleisti arba apsikeisti jomis su kitais ūkio subjektais. Taigi, priešingai nei pripažinta priimtame sprendime, ir 2014–2015, ir 2016–2019 metais ūkio subjektas, turintis perleidžiamąsias teises į žvejybos Baltijos jūroje galimybes, turėjo teisę perleisti (ne vien apsikeisti) tiek pačias perleidžiamąsias teises, tiek jų pagrindu suteiktas individualias žvejybos galimybes.

19.5. Apelianto vertinimu, Aprašo 6 punkte esanti sąvoka „naudojo“ neapsiriboja žvejybos galimybių panaudojimu tiesiogine, susiaurinta prasme, vien žvejybos vykdymui. Apelianto vertinimu, ši sąvoka apima ir kitokį, teisinio reglamentavimo leidžiamą žvejybos galimybių panaudojimo būdą (žvejybos galimybių perleidimą, apsikeitimą ir pan.). Dėl šios priežasties bankroto administratoriaus neveikimas neginčijant Žuvininkystės tarnybos atsisakymo suteikti perleidžiamąsias teises į žvejybos galimybes teismo nepagrįstai buvo nevertintas kaip neteisėtas.

19.6. Apeliantas negalėjo suteikti detalesnės informacijos apie teisių į žvejybos kvotas turinį, nes įmonės dokumentai buvo paimti atliekamame ikiteisminiame tyrime. Tačiau informavęs bankroto administratorių apie tai, kad visi įmonės dokumentai yra Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato žinioje, sudarė pagrindą ir galimybę bankroto administratoriui įmonės dokumentus (ar jų kopijas), detalizuojančius įmonės turto apimtį, gauti.

19.7. Bankroto byloje buvo pateikti duomenys apie įmonės teises į jai 2014–2015 metams skirtas perleidžiamąsias teises į žvejybos kvotas, 2016 m. rugpjūčio 5 d. bankroto administratoriui buvo pateiktas UAB „Ramsun“ pareiškimas dėl finansinio reikalavimo, kuriame patvirtintas faktas, kad 2014 m. spalio 7 d. tarp įmonės ir UAB „Ramsun“ buvo sudarytos sutartys dėl perleidžiamųjų žvejybos teisių pardavimo, ir šis perleidimas buvo patvirtintas 2014 m. gruodžio 8 d. Žuvininkystės tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. V1-162 ir nebuvo bei nėra panaikintas iki šiol, šio registruoto perleidimo pagrindu į žvejybos rinką patekusi UAB „Ramsun“ sukūrė jau nuosavą veiklos istoriją ir įrankius perleidžiamosioms teisėms į individualios žvejybos galimybes gauti. Šių aplinkybių kontekste bankroto administratoriaus kreipimasis į Žuvininkystės tarnybą suteikti individualias žvejybos galimybes (kai šios jau buvo suteiktos ir jokių leidimų, patvirtinimų disponavimui jomis nebebuvo reikalinga) tik 2016 m. lapkričio 30 d., likus mėnesiui iki žvejybos galimybių panaudojimo termino pabaigos, ar suteikti perleidžiamąsias teises į žvejybos galimybes tik 2016 m. gruodžio 2 d. turėjo būti pripažįstamas pavėluotu, neatitinkančiu elgesio (veikimo) kriterijų asmens, kuriam taikomi padidinto atidumo ir rūpestingumo reikalavimai.

19.8. Bankroto administratoriui delsiant imtis veiksmų dėl įmonei priklausančių žvejybos galimybių realizavimo, 2017 m. rugsėjo 25 d. apeliantas asmeniškai raštu kreipėsi į bankroto administratorių dėl bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams padarytos žalos, susijusios su disponavimu įmonei paskirtomis perleidžiamosiomis teisėmis, atlyginimo užtikrinimo. Tačiau, apelianto žiniomis, jokių veiksmų dėl disponuojamų ar įgytinų žvejybos galimybių perleidimo nebuvo imtasi.

19.9. Įvertinant apelianto įgaliojimų veikti įmonės vardu pasibaigimą, bankroto administratoriaus neveikimą aiškinantis įmonės turtą (registruotą viešame registre) bei dangstymąsi vien formaliais reikalavimais apeliantui dėl turto ir dokumentų perdavimo teismas nepagrįstai vertino kaip aplinkybes, nesudarančias neteisėtų bankroto administratoriaus veiksmų (neveikimo) turinio.

19.10. Konkrečios teisinio reguliavimo normos nenurodymas ieškinyje nėra pagrindas konstatuoti civilinės atsakomybės draudiko atsakomybės pagrindų nebuvimą. Apelianto reikalavimas civilinės atsakomybės draudikui atitinka visas 2016 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 1K-143 patvirtintų bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės atliekant įmonių bankroto administravimo procedūras privalomojo draudimo taisyklių 4 punkto sąlygas.

Atsiliepimas

2. Atsakovas J. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

20.1. Apeliaciniame skunde surašytas visas skyrius „Faktinės ginčo aplinkybės“, kuriame nurodomos faktinės aplinkybės tai darant netinkamai, ne visiškai tiksliai, iškraipant ir tendencingai pateikiant įvykių eigą arba neteisingai aprašant teisinę situaciją.

20.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje sprendžiama išvestinių ieškinių problematika, šiuo konkrečiu atveju netaikytina, nes joje buvo sprendžiama akcininkų teisė teikti išvestinius ieškinius remiantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 16 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Nagrinėjamoje byloje ieškinį pareiškė ne akcininkas pagal ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punktą, o individualios įmonės savininkas pagal CK 6.68 straipsnį. Apeliantas nenurodė įstatyminių pagrindų, leidžiančių individualios įmonės savininkui reikšti išvestinį ieškinį bankroto administratoriui bankroto bylos nagrinėjimo metu.

20.3. Pirmasis kreditorių susirinkimas įvyko 2016 m. lapkričio 15 d., t. y. tuo metu, kai jau nebegaliojo apelianto nurodytos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 3D-38 patvirtintos individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių skyrimo taisyklės. Sprendžiant atsakovo, kaip administratoriaus, atsakomybės klausimą būtina vadovautis teisės normomis, aktualiomis ginčo teisiniam santykiui.

20.4. Tik pirmojo kreditorių susirinkimo metu buvo nuspręsta dėl pavedimo sutarties su atsakovu pasirašymo, atsakovas gavo kreditorių įgaliojimus veikti vienokiu ar kitokiu būdu sprendžiant įmonės bankroto eigą. Atsakovui aiškinantis dėl kvotų buvo nustatyta, kad kvotos negali būti perleidžiamos, nes pasikeitė įstatyminis reguliavimas. Po teisinio reguliavimo pasikeitimo kvota tapo teise gaudyti nustatytos rūšies žuvį nustatytais kiekiais, o atsakovo prašymas suteikti įmonei perleidžiamąsias teises į žvejybos galimybes buvo atmestas.

20.5. Teismas atliko tinkamą norminių teisės aktų analizę ir pagrįstai nustatė, kad 2016 metais, t. y. po bankroto bylos iškėlimo, perleidimo objekto, kurį pardavus būtų buvę galima gauti lėšų, nebuvo. Teismas pagrįstai nustatė, kad šias pasekmes sukėlė ne atsakovo veiksmai ir (ar) neveikimas, o paties apelianto, kaip individualios įmonės savininko, sprendimai, priimti 2012, 2014 ir 2015 metais.

20.6. Visi atsakovo veiksmai laikytini atlikti operatyviai ir tinkamai.

20.7. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo ginčyti Žuvininkystės tarnybos 2016 m. gruodžio 27 d. posėdžio protokolą Nr. ŽKB-28(6.1.), nes pati įmonė neatitiko imperatyvių reikalavimų, kurie yra keliami suteikiant perleidžiamąsias teises į žvejybos galimybes.

20.8. Visą gaunamą informaciją apie kvotų ir perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes suteikimą atsakovas nedelsdamas teikdavo įmonės kreditoriams elektroniniu paštu. Visi kreditoriai sutarė, kad perleidimo objekto nėra, prie šio klausimo kreditoriai bankroto bylos metu negrįžo suprasdami pasikeitusį įstatyminį reguliavimą.

20.9. Apeliantas, 2014 metais UAB „Ramsun“ už 130 000 Eur perleidęs kvotas ir žvejybos galimybes (pagal sandorį, kuris teismo buvo pripažintas niekiniu ir panaikintas), tikėjosi, kad ir ateityje galės neturėdamas laivo ir įmonėje nevykdydamas veiklos kiekvienais metais gauti kvotas ir jas perleidinėti kitiems ūkio subjektams, o veiklą faktiškai vykdys ir žuvį gaudys kitos įmonės. Apeliantas neįsigilino į pasikeitusį įstatyminį reguliavimą ir į pritaikytus apribojimus tokiems sandoriams.

20.10. Apeliantas neįrodė neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Byloje neįrodyta ir žala, nes nebuvo objekto, kurį būtų buvę galima perleisti. Apeliantui neįrodžius atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo bei žalos, ieškinys buvo pagrįstai atmestas tiek atsakovo, tiek atsakovo civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko atžvilgiu.

20.11. Teismas, priimdamas sprendimą, iš apelianto valstybės naudai nepriteisė žyminio mokesčio. Šis procesinis klausimas koreguotinas / spręstinas išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme.

1. Atsakovas AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos filialas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Šalies argumentai

21.1. Apelianto nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1632-178/2016 niekaip nepagrindžia apelianto teisės šioje byloje teikti netiesioginį ieškinį. Paminėtoje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė trūkumų šalinimo institutą, kai ieškinį pateikė individualios įmonės savininkas bankrutuojančios įmonės naudai. Šioje byloje apelianto netiesioginis ieškinys atsakovams buvo priimtas, ir tik išnagrinėjęs bylą teismas konstatavo, kad apeliantas neturi teisės reikšti netiesioginį ieškinį atsakovų atžvilgiu.

21.2. Bankrutavusiai V. M. gamybinei komercinei firmai „Stilma“ nuo 2019 m. rugsėjo 13 d. atstovauja bankroto administratorė MB „Penktas šansas“. Pastaroji turi visas proceso teisės normų nustatytas galimybes ginti bankrutuojančios įmonės interesus, jeigu manytų, kad buvęs bankroto administratorius J. Ž. padarė įmonei žalos.

21.3. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad netiesioginį ieškinį pareikšti galima tik esant visoms būtinosioms įstatymo nustatytoms sąlygoms.

21.4. Netiesioginio ieškinio pareiškimo atveju skolininkas privalo turėti tam tikrą turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti. Tokiai skolininko teisei keliamas reikalavimas būti neabejotina, galiojančia ir vykdytina. Kadangi bankrutavusi V. M. gamybinė komercinė firma „Stilma“ tiek netiesioginio ieškinio pareiškimo metu, tiek ir tokio ieškinio nagrinėjimo metu neturi tokias savybes atitinkančios turtinės (reikalavimo) teisės į atsakovus, nėra pagrindo konstatuoti, jog trečiasis asmuo tokią teisę delsia (vengia) įgyvendinti bei kad tokia jo teisė yra neabejotina, galiojanti ir vykdytina. Teismas teisingai pažymėjo, kad būtent šia civiline byla apeliantas siekia sukurti turtinio pobūdžio trečiojo asmens reikalavimo teisę į atsakovus.

21.5. Teismas nagrinėtam ginčui tinkamai taikė teisės normas, atliko jų analizę ir pagrįstai konstatavo, kad po bankroto bylos iškėlimo perleidimo objekto, kurį pardavus būtų buvę galima gauti lėšų, nebuvo.

21.6. Apeliantui reikalaujant draudimo išmokos priteisimo iš draudiko, vadovaujantis draudimo sutarties nuostatomis (taisyklėmis), yra privaloma nustatyti bankroto administratoriaus neteisėtų veiksmų atlikimo momentą (kurio poliso galiojimo metu atlikti neteisėti veiksmai) ir taip pat vertinti, ar nukentėjusio asmens reikalavimas buvo pareikštas draudimo laikotarpiu (draudimo sutarties galiojimo metu arba per šalių nustatytą ne trumpesnį kaip vienerių metų terminą po sutarties galiojimo pabaigos).

21.7. Nesant kalto asmens civilinės atsakomybės kilimo sąlygų ir (ar) nesant draudžiamojo įvykio pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį, draudimo bendrovei neatsiranda prievolė atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl bankrutuojančios (bankrutavusios) individualios įmonės savininko teisės pareikšti ieškinį dėl įmonės bankroto administratoriaus veiksmais įmonei padarytos žalos atlyginimo

23. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apelianto teisinis suinteresuotumas ir reikalavimo teisės turėjimas kyla iš jo, kaip bankrutavusios individualios įmonės savininko, teisinio statuso ypatumų (IĮĮ 6 straipsnio 6 dalies 4 punkto, ĮBĮ 31 straipsnio 6 punkto), ir, sutikęs su apelianto argumentais, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti įstatymo analogiją su ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punktu, konstatavo, kad apeliantas yra tinkamas ieškovas, nors CK 6.68 straipsnio požiūriu pareikštas ieškinys ir neatitinka netiesioginio ieškinio sąvokos.

24. Taigi pirmosios instancijos teismas pripažino apelianto teisę pareikšti nagrinėjamo pobūdžio reikalavimą (patvirtino, kad apeliantas yra tinkamas ieškovas) ir, kaip matyti iš tolesnių skundžiamo teismo sprendimo motyvų, šį apelianto reikalavimą išnagrinėjo iš esmės. Šiame kontekste kiti skundžiamo teismo sprendimo motyvai, su kuriais apeliantas nesutinka, t. y. kad apeliantas tik siekia sukurti, o ne įgyvendinti bankrutavusios įmonės turtines teises, todėl nėra visų sąlygų, būtinų netiesioginiam ieškiniui pareikšti, nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės, nes, kaip minėta, nepaisant šių motyvų apelianto teisė į teisminę gynybą nebuvo suvaržyta, jo reikalavimas išnagrinėtas iš esmės. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl šalių argumentų, susijusių su netiesioginio ieškinio sąlygų nustatymu, nes jie, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, neturėtų įtakos galutiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui.

Dėl bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės

25. Ginčui aktualios ĮBĮ redakcijos 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų nustatyta tvarka bankroto administratorius privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo ir (arba) jo padėjėjo (padėjėjų) pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto administratoriui civilinė atsakomybė yra taikoma CK pagrindu, o ĮBĮ taikomas konkrečioms bankroto administratoriaus pareigoms išsiaiškinti ir pagrįsti bei jo veiksmų teisėtumui įvertinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653-695/2015).

26. Bankroto administratoriaus civilinei atsakomybei kilti būtina šių sąlygų visuma: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) (CK 6.247 straipsnis), kaltė (6.248 straipsnis) ir žala (nuostoliai) (CK 6.249 straipsnis). Nesant bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Bankroto administratoriaus neteisėtus veiksmus, žalos (nuostolių) faktą ir priežastinį ryšį tarp bankroto administratoriaus neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Teismui nustačius bankroto administratoriaus neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją, t. y. įrodyti, kad nėra kaltės dėl atsiradusios žalos, turi bankroto administratorius (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576-687/2016, 12 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

27. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, kadangi bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė priskirtina profesinės civilinės atsakomybės kategorijai, sprendžiant klausimą dėl bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumo (neteisėtumo), būtina atsižvelgti į jo profesinei veiklai keliamus standartus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2012). Bankroto administratoriui civilinė atsakomybė kyla ne tik atlikus veiksmus, kurie prieštarauja teisės aktams, bet ir nevykdant ar netinkamai vykdant pareigas, kurių pagrindą sudaro teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, specialiosios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 173/2013).

28. Apeliantas laikosi pozicijos, kad atsakovo neteisėti veiksmai, lėmę žalos įmonei atsiradimą, pasireiškė įmonei nustatytų (paskirtų) 2016 metų perleidžiamųjų žvejybos kvotų nepanaudojimu per jų panaudojimo (įsisavinimo) laikotarpį – iki kalendorinių metų pabaigos, o taip pat nesikreipimu į Žuvininkystės tarnybą dėl perleidžiamųjų žvejybos Baltijos jūroje teisių suteikimo (skyrimo) 2017–2019 metams (ir (ar) atsisakymu ginčyti Žuvininkystės tarnybos atsisakymą suteikti perleidžiamąsias žvejybos teises). Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų, anot apelianto, įmonės turėtos 2016 m. perleidžiamosios teisės į žvejybos Baltijos jūroje kvotas tapo bevertės ir tolesnis jo naudojimas bei disponavimas tapo nebegalimas, taip pat nebuvo įgytos naujos perleidžiamosios teisės 2017–2019 metams, esančios civilinės apyvartos objektu ir galinčios būti bankrutuojančio juridinio asmens pajamų šaltiniu.

29. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, sprendė, kad apelianto nurodomų neteisėtų veiksmų atsakovas neatliko, todėl nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.

30. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada dėl įmonės teisių į perleidžiamąsias žvejybos galimybes, kaip civilinės apyvartos objektą, nebuvimo prieštaringa, nes, viena vertus, teismas konstatavo, kad įmonė 2014–2015 metais neturėjo civilinės apyvartos objekto perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes, ir dėl to jai nebuvo ir negalėjo būti suteiktos perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes 2016 metams, tačiau tame pačiame sprendime teismas taip pat pripažino, kad panaudotų 2014–2015 įmonės perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes pagrindu įmonei 2016 metams buvo skirtos konkrečios žvejybos kvotos.

31. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas padarė dvi pagrindines išvadas: pirma, įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-958-538/2017 konstatavus, jog V. M. gamybinė komercinė firma ,,Stilma“ perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes 2014–2015 metais neturėjo, todėl jų perleisti negalėjo, ši aplinkybė iš naujo neįrodinėtina; antra, pati V. M. gamybinė komercinė firma ,,Stilma“ 2014–2015 metais panaudoti turimų kvotų negalėjo, apeliantas 2017 m. rugsėjo 25 d. prašyme bankroto administratoriui pripažino, kad 2014–2015 metų kvotos nebuvo panaudotos, dėl to, vadovaujantis Aprašo 6 punktu, įmonei nebuvo ir negalėjo būti suteiktos perleidžiamosios žvejybos teisės 2016 metams. Taigi viena teismo išvada yra susijusi su perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes 2014–2015 metais (ne)turėjimu, kita – su 2014–2015 žvejybos kvotų (ne)panaudojimu.

32. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2016 m. gruodžio 16 d. Žuvininkystės tarnyba raštu Nr. R.18-1349 pranešė, kad V. M. gamybinei komercinei firmai leidžia naudotis suteiktomis kvotomis: pagal Komisijos 2015 m. gruodžio 18 d. protokolą Nr. ŽKB-18(6.1) – 20 t rytinių menkių, 3 t vakarinių menkių, 45 t strimėlių, 11 t šprotų, pagal Komisijos 2016 m. sausio 25 d. protokolą Nr. ŽKB-3(6.1) – 50 t rytinių menkių, 6 t vakarinių menkių, 146 t strimėlių, 71 t šprotų, pagal Komisijos 2016 m. balandžio 19 d. posėdžio protokolą Nr. ŽKB- 12(6.) – 24 t strimėlių, 3 t šprotų. Kad nurodytos žvejybos kvotos būtų skirtos panaudotų 2014–2015 įmonės perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes pagrindu, kaip teigia apeliantas, teismas nepripažino. Atsižvelgiant į tai, jokio esminio prieštaravimo tarp pirmiau nurodytų teismo išvadų ir nustatytų aplinkybių dėl įmonei suteiktų kvotų nėra.

33. Apeliaciniame skunde apeliantas cituoja 2015 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-38 patvirtintų Individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių skyrimo taisyklių 53 punktą, pagal kurį ūkio subjektai turi teisę jiems skirtas kvotas perleisti ar apsikeisti jomis su kitais ūkio subjektais, valdančiais Lietuvos Respublikos žvejybos laivą. Vis dėlto, kaip teisingai pažymi atsakovas, cituojamos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) galiojo iki 2016 m. spalio 31 d. Byloje nustatyta, kad V. M. gamybinei komercinei firmai „Stilma“ bankroto byla iškelta 2016 m. kovo 23 d., nutartis įsiteisėjo 2016 m. gegužės 12 d., atsakovas įmonės bankroto administratoriumi paskirtas 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi, pirmasis kreditorių susirinkimas įvyko 2016 m. lapkričio 15 d., t. y. jau nebegaliojant Taisyklėms, kuriame 8 klausimu diskutuota, be kita ko, dėl žvejybos kvotų. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovo argumentams, kad vertinant atsakovo veiksmų (ne)teisėtumą (konkrečiai, dėl 2016 metų žvejybos kvotų (ne)panaudojimo) minėtos Taisyklės netaikytinos. Nuo 2016 m. lapkričio 1 d. pasikeitęs teisinis reguliavimas galimybės perleisti žvejybos kvotas nenumatė.

34. Atskiras perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes Baltijos jūroje suteikimo (skyrimo) įmonei 2016 metams klausimas, pagal byloje nustatytas aplinkybes, buvo išspręstas Žuvininkystės tarnybos 2016 m. gruodžio 27 d. posėdžio protokolu Nr. ŽKB-28 (6.1.), kuriuo perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes Baltijos jūroje įmonei nesuteiktos, motyvuojant tuo, kad įmonė paskutinius dvejus kalendorinius metus (2014 ir 2015 m.) nežvejojo, t. y. nenaudojo žvejybos kvotų. Pirmosios instancijos teismas, patvirtinęs aplinkybes dėl žvejybos kvotų nenaudojimo ir remdamasis Aprašo 6 punktu, sprendė, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo ginčyti Žuvininkystės tarnybos 2016 m. gruodžio 27 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-28 (6.1.), atitinkamai nelaikė to atsakovo neteisėtu neveikimu.

35. Bylai aktualios redakcijos Aprašo 6 punkte nustatyta, kad ūkio subjektui pagal atskaitos duomenis perleidžiamoji teisė suteikiama, jeigu bent vienus metus iš paskutinių 2 kalendorinių metų iki tų metų, kuriais yra suteikiamos perleidžiamosios teisės, jis naudojo (išskyrus atvejį, jeigu ūkio subjektas nenaudojo kvotos dėl nenugalimos jėgos aplinkybių) savo kvotą tos rūšies žuvų, į kurių žvejybos galimybes yra suteikiama teisė, jeigu tuo laikotarpiu tos rūšies žuvų žvejyba nebuvo draudžiama.

36. Anot apelianto, Aprašo 6 punkte esanti sąvoka „naudojo“ neapsiriboja žvejybos galimybių panaudojimu tiesiogine, susiaurinta prasme, vien žvejybos vykdymui. Apelianto vertinimu, ši sąvoka apima ir kitokį, teisinio reglamentavimo leidžiamą žvejybos galimybių panaudojimo būdą (žvejybos galimybių perleidimą, apsikeitimą ir pan.), todėl atsakovo neveikimas neginčijant Žuvininkystės tarnybos atsisakymo suteikti perleidžiamąsias teises į žvejybos galimybes teismo nepagrįstai nevertintas kaip neteisėtas.

37. Minėto apelianto argumento kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantas plačiau nepaaiškina, kokį kitokį konkretų teisinio reglamentavimo leidžiamą žvejybos galimybių panaudojimo būdą turi omenyje. Byloje nustatyta, kad V. M. gamybinės komercinės firmos ,,Stilma“ ir UAB „Ramsun“ 2014 m. spalio 7 d. sutartis dėl perleidžiamųjų žvejybos teisių ir žvejybos kvotų pardavimo buvo pripažinta negaliojanti kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Be to, apelianto pateiktas aiškinimas nėra grindžiamas atitinkama teismų praktika, sprendimas atsisakyti suteikti įmonei perleidžiamąsias teises į žvejybos galimybes buvo motyvuotas, todėl, remiantis vien apelianto nesutikimu su juo, nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovas, šio sprendimo neskundęs, atliko neteisėtus veiksmus.

38. Byloje nustačius, kad įmonei nebuvo suteiktos perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes 2016 metams, apelianto argumentai, kad tokios teisės galėjo būti suteiktos ir 2017–2019 metams, t. y. įmonei jau bankrutuojant, atmetami kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįsti (CPK 178 straipsnis). Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apelianto nurodymas, jog jis 2017 m. rugsėjo 25 d. asmeniškai raštu kreipėsi į bankroto administratorių dėl bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams padarytos žalos atlyginimo užtikrinimo, tačiau jokių veiksmų dėl disponuojamų ar įgytinų žvejybos galimybių perleidimo nebuvo imtasi, neturi teisinės reikšmės vertinant atsakovo veiksmų teisėtumą.

39. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto vertinimu, kad atsakovo kreipimasis į Žuvininkystės tarnybą dėl žvejybos kvotų suteikimo 2016m. lapkričio 30 d., o dėl perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes suteikimo – 2016 m. gruodžio 2 d., turėjo būti pripažįstamas pavėluotas ir atitinkamai neatitinkantis asmens, kuriam taikomi padidinti atidumo bei rūpestingumo reikalavimai, elgesio standartų.

40. Pirmiausia, kaip minėta, atsisakymas suteikti įmonei perleidžiamąsias teises į žvejybos galimybes 2016 metams buvo grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su įmonės veikla 2014– 2015 metais. Todėl apeliantas nepagrindžia, kaip ankstesnis bankroto administratoriaus kreipimasis į Žuvininkystės tarnybą dėl šių teisių suteikimo (atsakovą paskyrus įmonės bankroto administratoriumi 2016 m. gegužės 26 d.) būtų galėjęs turėti įtakos kitokiam šio klausimo išsprendimo rezultatui.

41. Antra, kaip minėta, pirmasis kreditorių susirinkimas, kuriame 8 klausimu nutarta prioritetiniais darbais laikyti aiškinimąsi dėl žvejybos kvotų, įvyko 2016 m. lapkričio 15 d., atsakovas dėl šių kvotų suteikimo į Žuvininkystės tarnybą kreipėsi 2016 m. lapkričio 30 d., t. y. po dviejų savaičių, jau nebegaliojant Taisyklių nuostatai, leidžiančiai perleisti suteiktas kvotas, ir pagal byloje nustatytas aplinkybes įmonei pačiai jau nebegalinti jų išnaudoti. Nors pagal apeliantą atsakovas disponavo visa su žvejybos kvotomis susijusia informacija dar iki pirmojo kreditorių susirinkimo sušaukimo ir atitinkamai dėl jų suteikimo galėjo kreiptis anksčiau, apeliacinės instancijos teismas šią apelianto poziciją laiko faktiškai nepagrįsta.

42. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, pirmosios instancijos teismas įvertino apelianto atsakovui suteiktos informacijos išsamumą, nustatė, kad nuo pat bankroto bylos pradžios apeliantas nebendradarbiavo su atsakovu, įmonės dokumentų ir turto neperdavė, balanso nesudarė, Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas turėjo ne visus įmonės dokumentus; už tai Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi apeliantui paskirta bauda. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentas, kad informavęs bankroto administratorių apie tai, jog visi įmonės dokumentai yra Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato žinioje, sudarė pagrindą ir galimybę bankroto administratoriui gauti įmonės dokumentus (ar jų kopijas), detalizuojančius įmonės turto apimtį, atmetamas kaip iš esmės deklaratyvus.

43. Kitokio byloje nustatytų aplinkybių vertinimo nelemia ir apelianto nurodyta aplinkybė, kad 2016 m. rugpjūčio 5 d. bankroto administratoriui buvo pateiktas UAB „Ramsun“ pareiškimas dėl finansinio reikalavimo, kuriame patvirtintas faktas, jog 2014 m. spalio 7 d. tarp įmonės ir UAB „Ramsun“ buvo sudaryta sutartis dėl perleidžiamųjų žvejybos teisių pardavimo. Nurodyta informacija pirmiausia vertintina kreditorės finansinio reikalavimo tvirtinimo kontekste, tačiau pati savaime nepagrindžia atsakovo neteisėtų veiksmų dėl žvejybos kvotų suteikimo kreipiantis tik 2016 m. lapkričio 30 d., juo labiau kad apeliantas neįrodinėja, jog pirmasis kreditorių susirinkimas, kuriame spręsta dėl pavedimo sutarties su atsakovu pasirašymo ir su įmonės turtu susijusių klausimų, sušauktas nepateisinamai vėlai.

44. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apelianto pateikti argumentai nepagrindžia nei atsakovą atlikus veiksmus, kurie prieštarautų teisės aktams, nei nevykdžius ar netinkamai vykdžius pareigas, kurių pagrindą sudaro teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, specialiosios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai.

45. ĮBĮ 11 straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra administratoriaus civilinė atsakomybė už draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų neteisėtais veiksmais, atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, padarytą žalą. Pagal šio straipsnio 17 dalį draudžiamuoju įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų atlikti neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, kurie yra pagrindas atsirasti apdraustojo civilinei atsakomybei, ir reikalavimo, kuris atitinka administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse nustatytas sąlygas, atlyginti žalą pateikimas.

46. Taigi, nagrinėjamoje byloje nenustačius visų būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti, tai, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, paneigia galimybę tenkinti apelianto pareikštą reikalavimą ir atsakovo draudikui. Kiti su aptariamu reikalavimu susiję apelianto argumentai įtakos galutiniam šios bylos dalies rezultatui neturi.

47. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

48. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas J. Ž. nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, iš apelianto valstybės naudai nepriteisė žyminio mokesčio, todėl šis procesinis klausimas koreguotinas / spręstinas išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantas, paduodamas ieškinį bankrutuojančios įmonės naudai, laikomas atleistu nuo žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš apelianto valstybės naudai nepriteisė žyminio mokesčio, todėl šis procesinis klausimas apeliacinės instancijos teisme nekoreguotinas.

49. Atsakovas J. Ž. pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 600 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, todėl, ieškovo apeliacinio skundo netenkinus, priteisiama atsakovui iš ieškovo (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. M. atsakovui J. Ž. 600 Eur (šešis šimtus eurų) dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Vilija MikuckienėAsta RadzevičienėJūratė Varanauskaitė