Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-09-03 · Administracinė byla Nr. I-4044-422/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-09-03
Bylos Nr.
I-4044-422/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00847-2018-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Janina Vitunskienė
Pareiškėjas
M. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr.I-4044-422/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00847-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.,37.6.; 55.1.1.;55.1.3. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 3 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,

sekretoriaujant Gediminui Laukevičiui,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas skunde (b. l. 2–3) ir atsiliepime į Kybartų PN atsiliepimą (b. l. 43–44) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 17 d. buvo kalinamas drausmės grupėje 114 kameroje. Šioje kameroje kalėjo keturi nuteistieji, todėl jam nebuvo užtikrinta reglamentuota vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma. Dalį kameros ploto užėmė joje buvę baldai ir sanitarinis mazgas. Dėl gyvenamojo ploto trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktai. Tvirtino, jog patyrė psichologinį diskomfortą, dažnai kreipėsi į psichologus, nes buvo emociškai nestabilus, kankino depresija, kelis kartus žalojosi, bandė žudytis. Pasivaikščioti buvo išvedamas į apie 5 kv. m ploto pasivaikščiojimo kiemelį, kuris per mažas tinkamam pasivaikščiojimui. Nurodė, jog kameroje kaupėsi drėgmė, buvo šalta, tvanku, trūko oro, todėl negalėjo užmigti. Dėl didelės drėgmės susirgo ausų uždegimu. Apšvietimas buvo netinkamas, todėl greitai pavargdavo akys, jos ašarodavo, dėl to patyrė diskomfortą, buvo sunku užsiimti savišvieta, rašyti laiškus, palaikyti socialinius ryšius su artimaisiais. Išduoti čiužiniai ir pagalvės buvo seni ir sudėvėti. Po čiužiniu kaupdavosi drėgmė, susidarydavo oro kondensatas, todėl miegant jautė diskomfortą. Kameroje buvo tarakonų, skruzdėlių. Kameros stalas ir kėdės įrengti netinkamai, todėl vienu metu naudotis visiems kameroje kalintiems asmenims stalu nebuvo galimybės. Dėl kalėjimo tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 5000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovės.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kybartų pataisos namai atsiliepime į skundą (b. l. 7–13) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjui kalint 114 kameroje reglamentuota 3,6 kv. m vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, asmenų laikymo pataisos namuose sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime nėra nurodyta, jog į vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje skaičiavimą turi būti neįtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama tik tuo atveju, kai konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Drausmės grupės pastate sumontuota mechaninė-elektrinė ištraukiamosios ventiliacijos sistema, taip pat galima natūrali ventiliacija per langus. Visose patalpose yra sumontuotas liuminescencinis apšvietimas, užtikrinantis ne mažesnį kaip 200 lx apšvietimą. Įstaigos teritorijoje esanti katilinė leidžia užtikrinti tinkamą patalpų temperatūrą. Kamerose einamieji remontai atliekami pagal poreikį nuolat, todėl pelėsio, drėgmės ir grybelio jose nėra. Pareiškėjas dėl ploto trūkumo, netinkamos ventiliacijos, pelėsio, drėgmės Kybartų PN administracijai nesiskundė. Tvirtino, kad Kybartų PN nuolat yra tikrinami Visuomenės sveikatos centro specialistų, pažeidimų nebuvo nustatyta. Kybartų PN sudarę sutartį dėl nuolatinės parazitų kontrolės su šią veiklą vykdančia bendrove, kuri kas mėnesį lankosi įstaigoje ir atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolę bei jų naikinimą. Nuteistieji baldais ir kitu inventoriumi aprūpinami pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Minkštasis inventorius nuteistiesiems išduodamas naujas arba dezinfekuotas, jis tinkamas eksploatacijai. Teisės aktuose stalo dydis nėra reglamentuotas, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl kameroje buvusio stalo yra nepagrįstos. Pataisos namai suteikė pareiškėjui pakankamai laiko būti gryname ore, vadovaudamiesi BVK nuostatomis. Pasivaikščiojimo kiemai įrengti pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, nuolat remontuojami ir tvarkomi, pasivaikščiojimo kiemų dydis teisės aktuose nėra nustatytas. Pažymėjo, jog pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra nei vieno įrašo, kad ginčo laikotarpiu jis būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl galimai netinkamų sąlygų pablogėjusios sveikatos. Skundui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, todėl nėra pagrindo valstybės civilinės atsakomybės taikymui. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų PN, atstovas, apie posėdį jiems pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Kybartų PN pareigūnų veiksmais laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 17 d. jį kalinant drausmės grupės sąlygomis 114 kameroje, neužtikrinant reglamentuotos vienam nuteistajam tenkančios gyvenamojo ploto normos, pažeidžiant higienos ir buitinio aprūpinimo normų reikalavimus.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas numato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2 punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro kameros ploto, todėl, skaičiuojant kameros gyvenamąjį plotą iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017).

Atsakovės atstovas pateikė teismui duomenis (b. l. 15–16) patvirtinančius, kad pareiškėjas 114 kameroje gyveno laikotarpiais nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 21 d., nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. spalio 15 d. ir nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 17 d. Ginčo kameros plotas 16,49 kv. m. Pareiškėjo kalėjimo šioje kameroje metu joje gyveno nuo 2 iki 4 asmenų, todėl atitinkamai tam tikrais periodais vertinamuoju laikotarpiu vienam asmeniui kameroje teko nuo 4,1 kv. m iki 8,2 kv. m gyvenamojo ploto.

Nustatyta, kad pareiškėjo kalėjimo 114 kameroje metu jam buvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su netinkama kameros temperatūra, ventiliacija, apšvieta, tvirtino, kad kameroje buvo šalta, drėgna, tvanku, prieblanda ir pan.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo iki 2015-11-01)) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatas gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. (Higienos normos HN 76:2010 22 p.) .

Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 p., pagal kurį gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C, santykinė drėgmė 35-65, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C, santykinė drėgmė 735-60, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s.

Analogiškos nuostatos išdėstytos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) (įsigaliojusios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 14, 16, 17 ir 39 punktuose.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).

Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016,; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03)).

Atsakovės atstovas į bylą pateikė Kybartų PN Ūkio skyriaus vedėjo tarnybinį pranešimą (b. l. 17), kuriame nurodyta, kad Kybartų PN Drausmės grupės pastate (kamerose) yra sumontuota mechaninė -elektrinė ištraukiamoji ventiliacijos sistema, be to, yra galima ir patalpų natūrali ventiliacija per langus. Kamerose įrengtas liuminescensinis apšvietimas atitinka higienos normų reikalavimus. Sugedę ar sugadinti apšvietimo įrenginiai yra nuolat remontuojami.

Teismo nuomone, atsakovo atstovas nepateikė teismui objektyvių įrodymų, apie ginčo kameros apšvietos, ventiliacijos, santykinės oro drėgmės, oro temperatūros atitiktį nurodytų higienos normų reikalavimams (t.y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kameros nuotraukų, duomenų apie atliktus remonto darbus (suremontuotus apšvietimo įrenginius) ir pan.) bylai aktualiu laikotarpiu, todėl šios aplinkybės lieka nepaneigtos ir vertinamos pareiškėjo naudai, taigi šiame kontekste konstatuotini atsakovo neteisėti veiksmai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017).

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kameroje būdavo tarakonų ir skruzdėlių.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 20 punkte.

Į bylą atsakovės atstovas pateikė su buitinių parazitų kontrolės ir naikinimo paslaugas naikinančiomis bendrovėmis sudarytas sutartis, taip pat įrodymus, kad sutartinių įsipareigojimų yra laikomasi, t. y. buitinių parazitų kontrolė bei naikinimo buvo atliekami kartą per mėnesį (b. l. 34, 94–112).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje nėra pareiškėjo prašymų įkalinimo įstaigos administracijai, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl buitinių parazitų ar graužikų jam keliamų nepatogumų, problemų, kuriuose būtų prašoma šias problemas spręsti, minėtų institucijų atsisakymų tai daryti, todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo šiame kontekste konstatuoti neteisėtų Kybartų PN veiksmų.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl jam išduoto minkštojo inventoriaus (čiužinių ir pagalvių) būklės, tvirtino, kad jis buvo pasenęs ir susidėvėjęs.

Higienos normos HN 76:2010 65-67 punktuose nustatyta, jog draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims. Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiama atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Tokios pat nuostatos išdėstytos Higienos normos HN 134:2015 41–43 punktuose.

Byloje esantys įrodymai (b. l. 17, 113–115) patvirtina, kad pareiškėjui buvo išduotas minkštasis inventorius ir patalynė. Į Kybartų PN naujai atvykusiems nuteistiesiems išduodamas naujas arba dezinfekuotas, eksploatacijai tinkamas minkštasis inventorius. Pretenzijų dėl pareiškėjui išduoto minkštojo inventoriaus būklės, atsisakymo priimti jam išduotą minkštąjį inventorių minėtuose dokumentuose (b. l. 113–115) nėra. Į bylą nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į Kybartų PN pareigūnus, administraciją dėl jam išduoto minkštojo inventoriaus būklės, prašė jį pakeisti ir šie jo prašymai nebuvo tenkinti. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pareiškėjo teiginiai dėl jam išduoto seno, nusidėvėjusio minkštojo inventoriaus yra laikomi deklaratyviais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su per mažu pasivaikščiojimo kiemu, kameroje netinkamai įrengtu ir per mažu stalu.

Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir jų eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai. Teismas pažymi, kad šiame teisės akte reikalavimų pasivaikščiojimo kiemų plotui nėra reglamentuota, todėl, byloje nenustačius gyvenamųjų patalpų perpildymo fakto, pareiškėjo pretenzijos dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemo yra nepagrįstos.

Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (toliau – ir Normos), patvirtintas Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 (akto redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), pataisos namų kamerų tipo patalpoje turi būti stalas, kiekvienam asmeniui po taburetę arba du stalo ilgio staliukai. Šiame teisės akte reikalavimo stalo įrengimui ar jo matmenims nėra nustatyta, todėl šiame kontekste atsakovės atstovo atsakomybė negalima.

Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų tuo aspektu, jog 114 kameroje jo kalėjimo metu buvo neužtikrinti fizikiniai parametrai - tinkama apšvieta, oro temperatūra, ventiliacija, santykinė oro drėgmė.

Pareiškėjas skunde patirtus psichologinius išgyvenimus (psichologinį diskomfortą, depresiją, žalojimąsi, bandymą žudytis bei lankymąsi pas psichologus) siejo su jam tekusiu per mažu gyvenamuoju plotu, tačiau teismas šiuo aspektu pažeidimo nenustatė.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad dėl per didelės drėgmės jis susirgo ausų uždegimu, dėl netinkamo apšvietimo pavargdavo akys, ašarodavo, todėl patyrė diskomfortą, buvo sunku užsiimti savišvieta, rašyti laiškus, palaikyti socialinius ryšius su artimaisiais.

Byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose duomenų (b. l. 59 – 93) apie tai, kad pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl ausų uždegimo, apie šio susirgimo gydymą, nėra, todėl pareiškėjo tvirtinimas dėl didelės drėgmės kameroje sukelto ausų uždegimo yra neįrodytas, nepagrįstas.

Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra įrašas apie tai, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 8 d. kreipėsi į gydytoją dėl (duomenys neskelbtini), dėl to jam paskirti vaistai (b. l. 86). Nors tiesioginių įrodymų, kad šie nusiskundimai buvo sąlygoti netinkamos apšvietos, byloje nėra, tačiau šios aplinkybės ir nepaneigtos, todėl darytina išvada, jog minėti pareiškėjo nusiskundimai galėjo būti sąlygoti netinkamo kameros apšvietimo.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, jų sukeltas neigiamas pasekmes pareiškėjui (byloje duomenų apie ausų uždegimą nėra, dėl sutrikusios regos (akių skausmo, ašarojimo) ginčo laikotarpiu į medikus kreipėsi vieną kartą, t. y. nusiskundimas yra vienkartinio pobūdžio), atsižvelgęs į tai, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu skundais ar prašymais į Kybartų PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas nesikreipė, įvertinęs faktinę aplinkybę, kad buvimą drausmės grupės sąlygomis kameroje sąlygojo paties pareiškėjo valiniai veiksmais - bausmės atlikimo režimo pažeidimai, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjo teisė į teisės aktų nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad laikotarpiais nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 21 d., nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. spalio 15 d. ir nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 17 d. kalint 114 kameroje buvo pažeista pareiškėjo M. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Reikalavimą dėl žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Janina Vitunskienė