Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2023 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimo bausme 1 (vieniems) metams 2 (dviem) mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu: neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti elgesio pataisos programoje; per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; uždraudžiant visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Laisvės apribojimo bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Išspręsti kardomųjų priemonių ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. G. nuteistas už tai, kad 2022 m. kovo 19 d., laikotarpiu nuo 16 val. iki 22 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, vienkiemio sodybos gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu tyčia mačete kirto ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą smūgių skaičių T. Š. per kairę ranką, kairę ausį, taip nukentėjusiajam T. Š. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – atvirą kairio alkūnkaulio diafizės lūžį, plėštinę kairės ausies kaušelio žaizdą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo pozicija dėl veikos kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo nepagrįsta ir neteisėta, teismas netinkamai nustatė nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, objektyviosios pusės ir subjektyviosios pusės požymius. Remiantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pažymėta, kad apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos leistinais ir patikimais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis, tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai, kaip teigiama, paremti selektyviu ir paviršutinišku byloje surinktų įrodymų vertinimu, ignoruojant akivaizdžius prieštaravimus.

Dėl nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių (objektyviosios pusės)

2.9.3. Apelianto nuomone, nuosprendyje nurodyta T. Š. sužalojimo vieta – sodybos gyvenamasis namas taip pat paremta tik prielaidomis, pagal mačetės ir didesnio kiekio – galimai kraujo pėdsakų suradimo vietą. Tačiau pats T. Š. nurodė, kad jis susižalojo garaže, garaže policijos pareigūnai taip pat rado rudų dėmių, kurios gali būti kraujas, tačiau galimų kraujo pėdsakų tyrimas iš įvykio vietos nebuvo atliktas. Teigiama, kad susižalojęs garaže T. Š. galėjo ateiti į salę ir ten būti, kol jį atvažiavo išsivežti sesuo K. V. Š. ir G. B., todėl galėjo pritaškyti daugiau kraujo iš neaprištos žaizdos.

Dėl kaltės formos (subjektyviosios pusės)

2.9.4. Nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje liko neanalizuotas nusikaltimo sudėties elementas – subjektyvioji pusė, tik nurodyta, kad A. G. tyčia mačete kirto T. Š.. Pažymėta, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsiranda asmeniui nesunkų sveikatos sutrikdymą padarius dėl tyčinių asmens veiksmų, t. y. turi būti įrodytos negatyvios kaltininko paskatos nukentėjusiojo atžvilgiu (pyktis, kerštas, pavydas ar pan.). Be to, baudžiamajame kodekse išskirtas ir nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo (BK 137 straipsnis), o pagal BK 28 straipsnio nuostatas, nesunkų sveikatos sutrikdymą padarius būtinosios ginties atveju, asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Todėl subjektyviosios pusės nustatymas, nustatant kaltininko santykį tiek su veika, tiek su padariniais, yra itin svarbus veikai kvalifikuoti. Dėl to daroma išvada, kad teismas kaltinimą A. G. veikus tyčia grindė prielaidomis, neįrodė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės. Neįrodžius vieno iš būtinųjų nusikalstamos veikos požymių, nuteistasis dėl jam inkriminuotos veikos išteisintinas.

2.9.5. Apibendrinant nurodytas aplinkybes, pateikta išvada, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, jog kaltinamasis A. G. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, kad yra priežastinis ryšys tarp kokių nors A. G. veiksmų ir T. Š. nustatytų sužalojimų, būtent A. G. sužalojus T. Š., veikus tyčia, o byloje surinkti įrodymai pakankami priimti apkaltinamąjį nuosprendį, todėl nuosprendis naikintinas ir A. G. išteisintinas neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis A. G. ir jo gynėja advokatė Daiva Balčiūnienė palaikė nuteistojo apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti – panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

6. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, pavyzdžiui, nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra aiškiai nereikšmingi, nepagrįsti, pateikiami piktnaudžiaujant. Apeliacinės instancijos teismo pareigos tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą bei tinkamai motyvuoti apeliacinės instancijos teismo priimamą sprendimą apimtis gali keistis atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto prašymų pobūdį, konkretumą, tikslumą, priimamo sprendimo rūšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-60/2014, 2K-148/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014, 2K-72-746/2015, 2K-418-699/2015, 2K-572-139/2015, 2K-20-746/2016, 2K-309-507/2016, 2K-177-942/2017).

7. Nuteistasis A. G. ir jo gynėja apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Mano, kad A. G. nepagrįstai pripažintas kaltu padarius šią nusikalstamą veiką. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Ar pakanka byloje įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Baudžiamojo proceso įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

9. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia A. G. kaltę. Nors teismas nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje nurodydamas teismo nustatytas aplinkybes paliko nepakeistą kaltinimą, o jo pakeitimą aptarė vėliau, nurodydamas šalintiną aplinkybę dėl vieno iš nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, tačiau šitoks nuosprendžio turinio dėstymas nors ir ydingas, bet nelaikytinas klaida, leidžiančia suabejoti nuosprendžio teisėtumu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo nekartoja, o pažymi pagrindines detales, nulėmusias apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą nuteistojo A. G. atžvilgiu.

10. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

11. Sveikatos sutrikdymo objektas yra kito žmogaus somatinė ar psichinė sveikata nuo jo gyvybės pradžios iki mirties momento. Objektyviai sveikatos sutrikdymą sudaro tik neteisėtas kito žmogaus sveikatos sutrikdymas. Būtini objektyvieji šio nusikaltimo požymiai yra: 1) pavojinga kito žmogaus sveikatai veika (veikimas arba neveikimas); 2) žalingi padariniai – nesunkus žmogaus sveikatos sutrikdymas; 3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių žalingų padarinių. Kaltininko veikimas gali būti mechaninis, fizinis, cheminis, biologinis, taip pat psichinis poveikis nukentėjusiajam. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla, jeigu nustatoma, kad dėl neteisėtų kaltininko veiksmų (sužalojimo ar susargdinimo) nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo (ilgesnį nei dešimties dienų laikotarpį), bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

12. Analizuojant bylos medžiagą nustatyta, kad A. G. kaltės nepripažino, apklausiamas teisme nurodė negalintis nieko pasakyti apie 2022 m. kovo 19 d. vakaro įvykius, nes nieko neatsimena. Patvirtino, kad minėtą vakarą vartojo alkoholį – gėrė alų trise: jis, R. Š. ir pastarojo sūnus T. Š.. Iš pradžių sėdėjo garaže, o orui atvėsus persikėlė į salę. Neatsimena, kad tą vakarą būtų kilęs koks konfliktas. Kažkuriuo metu, jau sutemus, išėjo į lauką parūkyti. Buvo apsvaigęs, o parūkęs dar labiau apsvaigo. Kieme nukrito, o tada nuėjo miegoti. Neatsimena ir to, kaip jį žadino policijos pareigūnai. Tik ryte sužinojo, kad kažkas atsitiko T. Š.. Tačiau kas atsitiko, jis pasakyti negali, nes nieko neatsimena. Patvirtino, kad vakarojo tik jie trise, o R. Š. galėjęs nueiti miegoti anksčiau. A. G. nuomone, kaltinamuoju byloje jis tapo per klaidą – vien todėl, kad T. Š. nurodė būtent jo (A. G.) vardą ir pavardę tą naktį į sodybą su savo draugu G. B. atvykusiai savo seseriai, kai ši paklausė, kas jam yra, tuo tarpu kai iš tiesų nukentėjusysis galėjo pamanyti, kad jo klausiama, kas namie yra. A. G., apklausiamas teisme, nurodė kategoriškai neigiantis, kad sužalojo nukentėjusįjį, teigia, kad šis garaže nukrito ir mačete susižalojo pats. Po įvykio dar buvo su nukentėjusiuoju susitikę, spėliojo, kas galėjo atsitikti, vienas kito nekaltino, T. Š. jam pretenzijų nereiškė. Be to, tyrėja juos apgavo – nei jam, nei T. Š. nedavė perskaityti, ką surašė, nei pati perskaitė. O Ligonių kasų civilinį ieškinį nurodė apmokėjęs, nes nė vienas nenorėjo vaikščioti į teismus, todėl abu nusprendė, kad paprasčiau bus susimokėti ieškinį ir byla bus nutraukta. Kaip matyti, A. G. analogiškus parodymus davė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, kai nurodė ir tai, kad ryte atsikėlė sužalotu veidu – kairiajame paakyje buvo „mėlynė“, virš antakio – kirstinė žaizda, tačiau neprisimena, iš kur šie sužalojimai atsirado. Nepamena, kad kas būdų sudavęs jam smūgius ir pretenzijų dėl sužalojimų niekam nereiškia. Su T. Š. po įvykio kalbėjosi, šis jam jokių pretenzijų nereiškė. Dėl mačetės paaiškino tokią sodyboje tikrai buvus, ji buvo naudojama ūkio darbams atlikti – šakoms kapoti ar krūmams prie tvenkinio iškirsti, ir laikoma buvo ūkiniame pastate, garaže. Tą vakarą, kaip teigia, mačetės nematė. Pakartojo savo kaltės nepripažįstantis, nes dėl girtumo neatsimena, kas tą vakarą įvyko.

13. Nors A. G. savo kaltės viso proceso metu nepripažino, tačiau šiuo atveju yra svarbūs kitų proceso dalyvių byloje parodymai, patvirtinantys, jog smurtą nukentėjusiojo T. Š. atžvilgiu panaudojo ne kas kitas, o būtent A. G..

13.1. Nukentėjusysis T. Š. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2022 m. kovo 19 d. alkoholinius gėrimus vartojo trise – jis pats, jo tėvas ir A. G., į sodybą pašaliniai asmenys atėję nebuvo. Pats neatsimena, kokiomis aplinkybėmis ant jo kūno atsirado pjautinės, kirstinės žaizdos ir paaiškinti negali. Taip pat nurodo nepamenantis, ar apie sužalojimo aplinkybes neblaivus pasakojo sesei ar ne, tačiau sesuo (K. V. Š.) jam pasakė, kad išgertuvių metu sodyboje dėl neaiškių priežasčių kartu buvęs A. G. sužalojo jį kirviu arba mačete. Taip pat nurodė dėl įvykio pretenzijų neturintis, pareiškimą rašyti atsisakė, prašė nutraukti bylos tyrimą (1 t., b. l. 155–159). Analogiškus parodymus nukentėjusysis davė ir apklausiamas papildomai (1 t., b. l. 162–165). Be to, nurodė A. G. pažįstantis 3–4 metus, anksčiau konfliktų nėra buvę. Papildomai vėlgi nurodė neprisimenantis, ką po įvykio pats pasakojo seseriai ir šios draugui (G. B.), tačiau neneigė jiems galėjęs pasakyti, kad jį sužalojo A. G.. Ar pats atliko kokius nors veiksmus A. G. atžvilgiu tą vakarą, neprisimena. Nors ir neprisimena, kad buvo sužalotas, tačiau mano, kad minėtus sužalojimus padarė tik A. G., niekas kitas to padaryti negalėjo, nes pašalinių asmenų sodyboje tikrai nebuvo. Nurodė, jog tėvas R. Š. jo sužaloti negalėjo, su juo nesipyko, anksčiau irgi nėra smurtavęs.

13.2. Tuo tarpu apklausiamas teisme nukentėjusysis T. Š. jau nurodė prisiminęs, kad minėtą vakarą jis susižalojo pats, kai garaže užkliuvo ir griuvo ant mačetės. Mačetė, anot jo, galėjo gulėti šonu, iki įvykio jos garaže nematė. Patvirtino prisimenantis tyrėjai duotus parodymus bei tai, kad jai nepasakė nugriuvęs pats. Teigė tai prisiminęs, nes atėjo „nušvitimas“. O teisėjai teismo posėdžio metu pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pareiškė tikslinantis juos priešingai, nei nurodyta: vietoje „neneigia“ papasakojęs seseriai ir jos draugui, kad jį sužalojo A. G., anot jo, turėtų būti parašyta „neigia“. O vietoje to, kad sužalojimus padarė „tik A. G.“, turėtų būti parašyta „ne A. G.“. Teigė, jog viskas buvo taip, kaip nurodo dabar – teismo posėdžio metu. Patvirtino tai, kad jo tėvas iš baliaus išėjo pirmas, liko dviese su A. G.. Anot jo, A. G. dingo, o jis išėjo į garažą, kur užkliuvo už malkų ar dėžių ir nuvirto, o griūdamas susižalojo ranką ir ausį, pasidarė kirstinę žaizdą. Teigė ir tai, kad su G. B. sunku susikalbėti, šis ne taip suprato jo žodžius – jis sakęs, kad buvo su A. (G.), o ne A. (G.) tai padarė. Nurodė ir tai, kad tyrėja galėjo jam perskaityti protokolą. O civiliniam ieškiniui padengti pinigus susidėjo visi trys – pats, tėvas ir A. G., tik pastarasis jį sumokėjo.

14. Nors nukentėjusysis savo parodymus teisme pakeitė kardinaliai – teigė tą vakarą susižalojęs pats, tačiau tokios savo pozicijos pagrįsti niekaip negalėjo, tiesiog pareiškė, kad atėjo „nušvitimas“, nors anksčiau ikiteisminio tyrimo tyrėjai tokios aplinkybės nurodęs nebuvo. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus apie tai, kad neneigia tik A. G. galėjus jį sužaloti, tiesiog paneigė. Tokia nukentėjusiojo pozicija teisiamojo posėdžio metu skundžiamame nuosprendyje pagrįstai įvertinta kritiškai, kaip siekis pažįstamam A. G. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, bei pagrįstai teismas jais nesivadovavo, nenustačius nukentėjusįjį apklaususios pareigūnės suinteresuotumo bylos baigtimi ar siekio dėl kažkokių priežasčių neteisingai užfiksuoti nukentėjusiojo parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Su tokiu nukentėjusiojo parodymų vertinimu sutinka ir apeliacinės instancijos teismas bei jam pritaria, nes tiek su artimaisiais (seserimi ir jos draugu G. B.), tiek ir į įvykio vietą atvykusiais policijos pareigūnais bendravęs iškart po įvykio, bei dukart apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis iš esmės davė analogiškus parodymus, įvardindamas vieną įvykio kaltininką – A. G. ir tik teisiamojo posėdžio metu tokius parodymus paneigęs. Teisėjų kolegija neturi pagrindo šiuos parodymus vertinti kitaip, nei įvertino apylinkės teismas, juolab, kad tokią įvykių versiją paneigia kitų – netiesioginių įvykio liudytojų parodymai bei kitais proceso veiksmais užfiksuoti duomenys, o taip pat specialistų išvados.

15. Trečiojo to vakaro įvykio dalyvio – R. Š. parodymai patvirtina tai, kad alkoholį tąkart vartojo trise – jis, sūnus T. Š. ir A. G.. R. Š. pirmas nuėjo miegoti, palikęs sūnų su A. G. vienu du, ir daugiau tą vakarą nieko negirdėjo ir nematė, todėl nežino, kas nutiko. Nors po įvykio bendravo su abiem, tačiau šie tvirtino nieko neprisimenantys dėl girtumo. Žino tiek, kad jokių pašalinių asmenų į sodybą tikrai negalėję atvykti. Jo nuomone, tą vakarą buvo per daug alkoholio ir nuo jo vyrams aptemo sąmonė.

15. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje – 2022 m. kovo 19 d. R. Š. sodyboje alkoholį vartojo trise – T. Š., A. G. ir R. Š.. Pastarasis pirmas nuėjo miegoti ir toliau išgertuvėse nedalyvavo. O kitoje sodybos patalpoje gyvenanti A. G. draugė – G. B. vakarėlyje nedalyvavo ir prie vakarojančių nuėjusi nebuvo. Kitų asmenų sodyboje nebuvo, jokie pašaliniai į vienkiemyje esančią sodybą atvykę nebuvo. Šias aplinkybes be išimties patvirtino visi byloje apklausti asmenys (nukentėjusysis, liudytojai R. Š., G. B., K. V. Š., taip pat ir pats A. G., teisme patvirtinęs, kad R. Š. galėjo anksčiau nueiti miegoti).

16. A. G. kaltę sužalojus T. Š. neabejotinai įrodo liudytojo G. B. parodymai, kurie viso proceso metu dėl esminių įvykio aplinkybių nekito, buvo logiški ir neprieštaringi. Apklausiamas teisme jis, be kita ko, nurodė, kad atvykęs su drauge K. V. Š. iš sodybos pasiimti jos brolio, rado jį prie lauko durų sėdintį, iš jo sužalotos rankos bėgo kraujas. Sodyboje daugiau nieko nebuvo, svetimų mašinų nebuvo. Patvirtino galėjęs ikiteisminio tyrimo metu sakyti, kad T. Š. po įvykio sakė, jog sodyboje tarp jo ir A. G. įvyko konfliktas, jie susimušė ir pastarasis kažkokiu daiktu jam prakirto ranką. Nors ir nurodė šiuo metu to patvirtinti negalintis, kadangi neprisimena, tačiau nurodė ir tai, kad apklausiamas netrukus po įvykio tai prisiminė geriau, nes buvo praėjusios tik kelios dienos po įvykio. Iš liudytojo G. B. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, be kita ko, matyti, kad pamatęs T. Š. sužalotą ranką klausęs jo, kas atsitiko, ir šis pasakęs, kad „tas <necenzūrinis žodis> ranką prakirto“, o paklaustas, kas tiksliai, atsakė – A. G. (1 t., b. l. 177–179). Tokius liudytojo parodymus patvirtina ir policijos pareigūnė – Reagavimo skyriaus vyr. patrulė D. V., apklaususi liudytoją iškart po įvykio ir surašiusi jo apklausos protokolą (2 t., b. l. 26–29), šie duomenys užfiksuoti ir „Body“ kameros vaizdo įrašuose, kurie apžiūrėti 2022 m., gegužės 3 d. kitų objektų apžiūros protokolu (1 t., b. l. 710–74). Papildomai apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nurodė tiksliai nepamenantis, kada tiksliai T. Š. jam pasakė šiuos žodžius – vežamas automobiliu ar jau sustojus (duomenys neskelbtini), kur laukė medikų ir pareigūnų. Tačiau patvirtino, kad būtent taip T. Š. jam ir pasakė. Be to, po kurio laiko kalbantis su T. Š., šis sakė, kad tada sodyboje įvyko kažkoks konfliktas su A. G., dėl ko konfliktavo, jis nepasakė, tačiau jie susimušė, ir A. G. kažkokiu daiktu jam prakirto ranką (1 t., b. l. 182–185). Šie liudytojo parodymai neabejotinai patvirtina būtent nukentėjusįjį T. Š. iškart po įvykio nurodžius įvykio kaltininką – A. G. ir netikėti šiais liudytojo parodymais teismas neturi jokio pagrindo. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, tokie nuoseklūs parodymai, sutampantys ir su kitais liudytojų parodymais, ne tik papildo vieni kitus, bet ir eliminuoja galimybę, kad G. B. galimai ne taip suprato nukentėjusiojo žodžius.

17. Apklausiama teisme liudytoja K. V. Š. apie brolio T. Š. patirtus sužalojimas nurodė, kad vežamas pakeliui į (duomenys neskelbtini) brolis nieko nesakė, tačiau jiems atvykus girdėjo jį sakant, kad ranką prakirto A. G.. Patvirtino galėjusi ikiteisminio tyrimo metu sakyti būtent brolį po įvykio sakius, kad sodyboje tarp jo ir A. G. įvyko konfliktas, jie susimušė ir A. G. jam kažkokiu daiktu kirtęs į ranką. Nors ir nurodė, kad šiuo metu to patvirtinti negali, kadangi neprisimena, tačiau paaiškino apklausiama iškart po įvykio prisiminusi geriau, nes buvo praėję tik kelios dienos. Iš liudytojos parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad pakeliui į (duomenys neskelbtini) apie patirtą sužalojimą klausiamas brolis nieko neatsakė, tačiau nurodyta ir tai, kad išlipęs iš automobilio ir atsisėdęs ant šaligatvio brolis kalbėjosi su jos vaikinu (G. B.), tačiau to pokalbio ji negirdėjusi, nes liko automobilyje (1 t., b. l. 188–190). Šie duomenys sutampa su liudytojo G. B. parodymais tiksliai nepamenant, kuriuo metu nukentėjusysis jam pasakė apie A. G. – vežamas automobiliu ar jau sustojus (duomenys neskelbtini), kur laukė medikų ir pareigūnų (16 p.). Papildomai apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė ir tai, kad brolis jai girdint neįvardijo, kuo tiksliai jis buvo sužalotas, tiesiog automobilyje užsiminė apie A. G., kad šis kažką jam padarė, tačiau nieko konkrečiai nepasakė, tiesiog bendrai iš jo pasakymų ji supratusi, kad niekas kitas – tik A. G. galėjęs jį sužaloti (1 t., b. l. 193–196). Ir šie liudytojos parodymai, kaip ir liudytojo G. B., patvirtina, jog įvykio vietoje jokių pašalinių asmenų nebuvo, o įvykio kaltininku A. G. nurodė būtent pats nukentėjusysis.

18. Nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kilmę ir pobūdį patvirtina ir į iškvietimą atvykusios medicinos slaugos specialistės D. B. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kai ji nurodė, kad nieko nekalbėjęs apie tai, kas galėjo jį sužaloti, tačiau į klausimą, kaip jo ausyje atsirado žaizdelė, T. Š. atsakė, jog gynėsi pakeldamas ranką prieš savo veidą, nes kitaip jam smūgis būtų buvęs į galvą. Tai sakydamas jis tą judesį pademonstravo pakeldamas prieš savo veidą būtent sužalotąją ranką (2 t., b. l. 32–35). Nors apeliaciniu skundu tikslinama, kad T. Š. neminėjęs žodžio gynėsi, o tik atlikęs judesį, t. y. ranka užsidengęs galvą, tačiau tai nepaneigia paties judesio gynybinio pobūdžio nuo smurtinių veiksmų bei patirtų sužalojimų – atviro kairio alkūnkaulio diafizės lūžio ir plėštinės kairės ausies kaušelio žaizdos atsiradimo.

19. Konfliktinį vakaro eigos pobūdį, be kita ko, patvirtina ir 2022 m. kovo 20 d. šio įvykio aplinkybes tikslinusio vyr. patrulio M. B. tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys apie tai, kad nukentėjusysis T. Š. nurodė, jog tą vakarą išgertuvių metu konfliktas buvo, tačiau negalėjo tiksliau nurodyti, kas nutiko, nes buvo stipriai neblaivus ir nieko neprisiminė, negalėjo nurodyti ir to, ar susižalojo pats, ar jį kas sužalojo (1 t., b. l. 22–24).

20. Tai, kad tą patį vakarą sužalotas namo grįžo ir A. G. patvirtina ir jo draugės G. B. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, nurodžius, kad draugas po vidurnakčio grįžo neblaivus ir sužalotu veidu – buvo patinusi kairė akis, veido šone bėgo kraujas, tačiau nieko nepasakė ir iškart nuėjo miegoti. O kitą dieną paklaustas, kas nutiko, jis teigė nieko neprisimenantis (2 t., b. l. 20–23). A. G. patirtus sužalojimus užfiksavo ir į įvykio vietą iškviestas policijos pareigūnų ekipažas – S. Š. ir M. M.. Apklausti kaip liudytojai jie ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir tai, kad T. Š. apie šį įvykį atsisakė kalbėti, pasakęs, kad nieko nesakys, neva tai čia jo reikalas (2 t., b. l. 39–42, 45–48). Pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuoti analogiški duomenys (1 t., b. l. 12–19, 20–21). Pareigūno S. Š., atvykusio pagal iškvietimą į įvykio vietą, „Body“ kameros 2022 m. kovo 19–20 d. vaizdo įrašuose, kurie apžiūrėti kitų objektų apžiūros protokolu, be kita ko, užfiksuota ir tai, kad T. Š. į klausimą, kaip patyrė sužalojimus, atsakė, jog „nieko nebuvo, o pareigūnai tegul parašo, kad ant sienos su latviais susitiko ir viskas“, o pareigūnės M. M. paklaustas, ar neprisimena, kur buvo, atsakė žinąs, kur buvo, bet apsimes nežinantis ir norėtų tą „žertvą“ užrašyt, bet nerašys. Tuo tarpu pareigūnams nuvykus į R. Š. sodybą, G. B. į pareigūno klausimą su kuo konfliktavo T. Š., patvirtino, kad šis konfliktavo ne su R. (R. Š.), o su A. G. (1 t., b. l. 75–79).

21. Iš 2022 m. kovo 20 d. įvykio vietos ir patalpų apžiūros protokolo matyti, kad sodybos, adresu (duomenys neskelbtini), apžiūra pradėta nuo vienkiemio kiemo, gyvenamųjų patalpų bei tęsiama garažo patalpose. Apžiūros metu, be kita ko, užfiksuotos raudonos dėmės, panašios į kraują, pritaškytos prie svetainės lauko durų ant trinkelių, taip pat ir svetainėje, kurioje ant lyginimo lentos rasta ir juodos spalvos mačetė (bendras ilgis – 55 cm, rankenos ilgis – 13 cm). Ant mačetės ašmenų ir geležtės plokštumų užfiksuotos matomos raudonos dėmės, panašios į kraują. Išėjus pro duris, vedančias iš svetainės tiesiai į garažą, apžiūra pratęsta garaže, kur taip pat ant grindų fiksuotos raudonos spalvos dėmės, panašios į kraują, taip pat ir prie karučio su malkomis, stovinčio garažo kampe, bei kėdės (1 t., b. l. 35–38, 39–61). Šiame kontekste apelianto abejonės dėl byloje netiksliai nustatytos įvykio vietos, esą neatmesta galimybė, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti ir garaže, kur rasta kraujo, laikytinos nepagrįstomis. Teismui atmetus nukentėjusiojo versiją dėl paties susižalojimo ir šiais parodymais nesivadovaujant, įvykio vietos fiksavimas būtent gyvenamosiose patalpose, kur rastas ir nusikaltimo įrankis – mačetė, laikytinas pagrįstu ir objektyviu, ir apeliacinės instancijos teismui abejonių nekelia, juolab, kad Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro pranešimas patvirtina, jog vyro kraujo ir biologinių pėdsakų, rastų ant mačetės, paimtos įvykio vietoje, genotipas sutapo su T. Š. (1 t., b. l. 98). Nors apeliaciniame skunde abejojama ir šio daikto pripažinimo nusikaltimo įrankiu pagrįstumu, nurodant, jog ligoninės pranešime policijai ir gydymo stacionare istorijoje fiksuoti duomenys apie sužalojimą kirviu, tačiau šias abejones paneigia byloje pateikta tiek Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2022 m. gegužės 24 d. specialisto išvada Nr. IBPS-V-1326111-22, tiek ir pranešimas, kuriais vienareikšmiškai konstatuota, kad ant mačetės geležtės rasta vyro kraujo, o ant ašmenų – ir biologinių pėdsakų, kurių genotipas sutampa su T. Š. genotipu (1 t., b. l. 94–96, 98). O skunde nurodyta aplinkybė, jog ant mačetės rasta iš viso ne mažiau dviejų asmenų susimaišiusių biologinių pėdsakų, iš kurių asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR tinkami yra vienos moters biologiniai pėdsakai, todėl šių pėdsakų įvairovė neįrodo, kad mačetė buvo nusikaltimo įrankis, teismo vertinimu, pakankamai objektyviai paaiškinama byloje nustatytais duomenimis, jog mačetė sodyboje buvo laikoma ir naudojama ūkio darbams ne vienus metus, apie jos buvimą žinojo visi sodybos gyventojai, taip pat ir A. G. bei T. Š.. O ir nukentėjusiojo kraujo bei biologinių pėdsakų lokacija ant mačetės – ant jos geležtės (apie 24,3 cm nuo smaigalio, kai bendras mačetės ilgis – 54,4 cm), prie pat ašmenų, tik patvirtina teismo įsitikinimą dėl šio nusikaltimo įrankio ir paneigia skunde keliamas prielaidas. Dėl tos pačios priežasties nelaikytini reikšmingais ir skundo akcentai apie pradiniuose pranešimuose iš medicinos įstaigos bei medicinos dokumentacijoje paminėtą kirvį, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog medicinos darbuotojos pranešime ir gydymo įstaigos dokumentacijoje buvo užfiksuota tik pradinė informacija apie nukentėjusiajam padarytų sužalojimų galimą įrankį, o tokius duomenis pateikęs asmuo išvis nenurodytas. Tokia gydymo įstaigoje gauta pradinė informacija, galimai pateikta iš kelių skirtingų asmenų (nukentėjusiojo, bendruoju pagalbos numeriu skambinusiųjų G. B., K. V. Š.) negali būti vertinama kaip galutinė ir paremta objektyviais duomenimis.

22. Galiausiai nukentėjusiojo patirtų sužalojimų pobūdį, laiką, sužalojimo sunkumą patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2022 m. balandžio 13 d. specialisto išvada Nr. G418/2022(04), kuria konstatuota, kad T. Š. padaryti sužalojimai: atviras kairio alkūnkaulio diafizės lūžis, plėštinė kairės ausies kaušelio žaizda, nubrozdinimai nugaroje. Rasti kūno sužalojimai atitinka įvykio aplinkybėse nurodytą laiką. Atviras kairio alkūnkaulio lūžis padarytas kertančiu daiktu ar įrankiu, o plėštinė žaizda kairės ausies kaušelyje ir nubrozdinimai nugaroje – kontaktuojant su bukais kietais daiktais ar bukais kietais paviršiais. Kūne rastiems sužalojimams padaryti reikėjo trijų trauminių poveikių. T. Š. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Be to, sužalojimų visuma nėra būdinga griuviminei ar kritiminei traumai (1 t., b. l. 124). Tokias tyrimo išvadas ekspertas J. S. patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu. Teikdamas paaiškinimus ekspertas dar kartą patvirtino, kad nukentėjusiojo sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai, kadangi išsidėstę keliuose kūno paviršiuose. Taip pat paaiškino manantis, jeigu įrankis – mačetė yra nefiksuotoje padėtyje, o laisvai guli, jos ašmenys nėra atsukti į nukentėjusiojo pusę, tai ant jos užkristi nėra galimybės ir tokiu būdu sužalojimai atsirasti neturi. Šiuo atveju nukentėjusiajam buvo nustatyta kirstinė žaizda iki kaulo ir toks pažeidimas rodo, kad ašmenys buvo nukreipti į žalojamą kūno dalį. Tokie objektyviai nustatyti ir moksliškai patvirtinti bei eksperto paaiškinti duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės paneigia apelianto A. G., tiek ir nukentėjusiojo iškeltą versiją neva susižaloti T. Š. galėjo pats, ir nepalieka abejonių dėl nustatytų sužalojimų atsiradimo. Tuo pačiu pagrindu apeliantas abejoja ir dėl kaltinime palikto sužalojimo – nukentėjusiajam nustatytos plėštinės kairės ausies kaušelio žaizdos, kuri, kaip ir nubrozdinimai nugaroje, padaryti kontaktuojant su bukais, kietais daiktais ar bukais kietais paviršiais, o ne kertančiu daiktu ar įrankiu, dėl to, apelianto vertinimu, T. Š. sužalojimo aplinkybės nėra nustatytos, o kaltinimas laikytinas nepagrįstu. Tačiau su tokiu aplinkybių vertinimu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti. Sutiktina su skundo argumentu, jog nukentėjusiojo rankos ir ausies sužalojimų pobūdis specialisto išvadoje nurodytas skirtingas, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog visi nustatyti sužalojimai atitinka įvykio aplinkybėse nurodytą laiką, juolab įvertinus liudytojos D. B. parodymus apie paties nukentėjusiojo paaiškinimą (gestą) dėl ausies žaizdos atsiradimo jam ginantis nuo smūgio mačete. O ir paties eksperto paaiškinimai teisme, kaip matyti, skirti aiškinant ne/galimą susižalojimo mačete mechanizmo nustatymą atlikto tyrimo rėmuose. Dėl anksčiau nurodytų priežasčių kaltinimas A. G. laikytinas pagrįstu ir teisėtu, o jį keisti skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

23. Skundo prašymas išteisinti A. G., kaip matyti, grindžiamas ir tuo, jog teismas kaltinimą jam veikus tyčia neva grindė prielaidomis, t. y. neįrodė A. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės, kai tokiu atveju turi būti įrodytos negatyvios kaltininko paskatos nukentėjusiojo atžvilgiu. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, įvertinęs įrodymų visetą, sprendė, jog kaltinamojo veika pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai, nes A. G. tyčia mačete kirto ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą smūgių skaičių nukentėjusiajam į ranką, kairę ausį, padarydamas jam sužalojimus, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi, teismas nustatė būtinąjį šios nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymį – tyčią. Nors šiuo atveju ir nenurodytos negatyvios kaltininko paskatos nukentėjusiojo atžvilgiu, tačiau teismas pagrįstai jų neįvardijo nesant byloje paties kaltinamojo parodymų, o taip pat ir nukentėjusiojo paaiškinimų dėl judviejų konflikto priežasties. Teisėjų kolegija pažymi, kad apie asmens nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sprendžiama ne tik iš paties kaltininko parodymų, bet ir iš jo atliktų veiksmų. Todėl šiuo atveju net ir nesant akivaizdaus kaltininko psichinio santykio su nusikalstamomis pasekmėmis, bet įvertinus A. G. neteisėtų veiksmų intensyvumą ir pobūdį – mačete kirtus nenustatytą kiekį smūgių nukentėjusiajam ir dėl to kilusius padarinius nukentėjusiajam – alkūnkaulio lūžį, teismo išvada dėl A. G. tyčios darant šį nusikaltimą yra pagrįsta byloje surinktų duomenų visuma. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas neturėjo jokio pagrindo svarstyti ir būtinosios ginties ar kitokios rūšies atsakomybės taikymo klausimo šioje byloje. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog A. G. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio į dalį.

24. Nors nuteistasis A. G. tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme savo kaltę neigė, o įvykio aplinkybių nepaaiškino, teigdamas, jog dėl girtumo nieko nepamena, tačiau, išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, aukštesniojo teismo vertinimu, akivaizdu, kad apelianto skunde nurodyti deklaratyvūs teiginiai, kuriais jis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, yra nepagrįsti, kadangi byloje nustatyti ir teismo ištirti įrodymai juos paneigia. Kaip jau minėta, tiek paties nukentėjusiojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir liudytojų G. B., K. V. Š., D. B., S. Š., D. V., iš dalies R. Š. parodymai pirmosios instancijos teismo posėdžio ir ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat specialistų išvados bei eksperto paaiškinimai teisme kartu su byloje esančiais kitais rašytiniais įrodymais paneigia nuteistojo keliamą versiją nukentėjusįjį susižalojus mačete patį, o atvirkščiai, neabejotinai patvirtina, kad jo nusikalstami veiksmai – tyčia mačete kirtus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą smūgių skaičių nukentėjusiajam turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais – nukentėjusiajam T. Š. padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Aukštesniojo teismo vertinimu, A. G. kaltės turinį patvirtina anksčiau išvardinti įrodymai, kurie sudaro vieningą visumą ir tarpusavyje vieni kitus papildo. O apeliaciniame skunde nurodyti nuteistojo motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl asmens kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Nustatydamas bylos aplinkybes teismas rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, kurie įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų. Pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo A. G. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra tokie svarūs, kad dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos teisėjų kolegija galėtų daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

25. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat nepadarė BPK nuostatų pažeidimų, kadangi atsižvelgė į BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, BK 61 straipsnio nuostatas, BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį ir tikslus bei paskyrė padaryto nusikaltimo pavojingumui adekvačią – laisvės apribojimo bausmę, jos dydį nustatydamas artimą vidurkiui.

26. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2023 m. birželio 13 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.