- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-03
- Bylos Nr.
- I-2763-821/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00982-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- R. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo), dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. V. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo), neturtinės žalos atlyginimą – 230 Eur.
Byloje nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo jame neužtikrinimo, tinkamos ventiliacijos kamerose nebuvimo laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2018 m. liepos 13 d.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškina, kad nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) įvairiose kamerose nežmoniškomis sąlygomis, t. y. kamerose buvo laikomi dviese ir bendras kamerų plotas sudarė apie 7 kv. m. bendro ploto, įskaitant kamerose esančią lovą, stalą ir sanitarinį mazgą, todėl laisvo ploto tebuvo tik apie 5 kv. m. Teigia, kad kamerose trūko laisvos vietos pasivaikščioti, o į pasivaikščiojimo kiemelį išvesdavo tik vienai valandai per parą. Nurodo, kad kameroje vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. laisvo ploto, todėl dėl šio pagrindo atsakovas pažeidė jo kaip nuteistojo judėjimo teisę.
Teigia, kad sanitarinis mazgas neatitiko higienos normų reikalavimų, nes jis buvo atitvertas apytiksliai tik 1,3 metro aukščio sienele. Dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo pareiškėjas neturėjo jokio privatumo, kadangi atliekant gamtinius reikalus pareigūnai arba auklėtojai atidarę duris pastebėdavo jį atliekant gamtinius reikalus. Pareiškėjo teigimu, jis jautėsi tikrai nemaloniai.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad iš sanitarinio mazgo sklisdavo nemalonūs kvapai, nebuvo tualeto ventiliacijos. Mano, kad būtent dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų buvo pažeistos jo teisės ir todėl pareiškėjas patyrė orumo, garbės pažeminimus bei dvasinius, emocinius, psichologinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K) pateiktame atsiliepime (1 t., b. l. 7–13) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K atitinkamose kamerose periodiškai buvo laikomas nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2018 m. liepos 13 d.
Paaiškina, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės). To paties skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys - apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m.); stalo matmenys (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m.); taburetės matmenys apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Atsakovės atstovas nurodo, jog pareiškėjo teiginiai, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą yra nepagrįstas, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai.
Paaiškina, kad Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 21 punkte yra teigiama, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Taip pat atsakovas pažymi, kad atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. PĮĮET 16.5 p. nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Minėtame punkte taip pat numatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Lukiškių TLK tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (LR higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K neturi akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Plotą gali nurodyti apytiksliai padauginus minėtos sienelės ilgį iš atstumo nuo minėtos pertvaros iki kameros sienos. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys - apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.).
Pažymi, kad TIĮET ir PĮĮET nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietą ir plotą, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukštį sanitariniame mazge.
Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis:
2013 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 252 - Nr. 257;
2012 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 386 - Nr. 395;
2015 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 406 - Nr. 417;
2016 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 418 - Nr. 426.
Teigia, kad kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
Paaiškina, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Atsiliepimas
Taip pat atsiliepime nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu pro langus, kas atitinka higienos normų reikalavimus.
Atsakovas pažymi, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau - BVK) 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą paprastąjai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o pagal kodekso 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą.
Atsakovė nesutinka su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendrojo pobūdžio, nėra konkretumo, taip pat neįrodoma, kad pareiškėjo skunde įvardijami įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo pareiškėjo teises ir jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Atsakovės įgaliotos institucijos manymu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras gauti turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės, nes nepateikia įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę būklę, todėl pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas šioje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.
Šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo: 1) dėl minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo, vertinamas laikotarpis nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2018 m. liepos 13 d.; 2) dėl netinkamo sanitarinio mazgo bei privatumo juose neužtikrinimo, vertinamas laikotarpis yra nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2018 m. liepos 13 d.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).
Pareiškėjas pateiktame skunde patirtą neturtinę žalą, visų pirma, grindžia aplinkybe, kad Lukiškių TI-K kamerose vienam bausmę atliekančiam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas neatitinka teisės aktų reikalavimų.
Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015). HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas tenkantis vienam asmeniui normoje nėra nurodytas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas 1) 1.3.1 punkte, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas 2) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m – suaugusiam asmeniui.
Iš atsakovo atstovo atsiliepime nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas 2018 m. birželio 20 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 319, plotas - 7,78 m (2 asmenys kameroje); 2018 m. birželio 21 d. perkeltas į kamerą Nr. 319 (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. birželio 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 264, plotas - 7,80 m (2 asmenys kameroje); 2018 m. birželio 23 d. – 2018 m. birželio 28 d. perkeltas į kamerą Nr. 264 (2 asmenys kameroje); 2018 m. birželio 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 274, plotas - 7,84 m (2 asmenys kameroje); 2018 m. birželio 30 d. – 2018 m. liepos 2 d. kamera Nr. 274 (2 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 3 d. perkeltas į kamerą Nr. 358, plotas - 7,77 m, (1 asmuo kameroje), vėliau perkeltas į kamerą Nr. 106, plotas - 7,38 m, (1 asmuo kameroje); 2018 m. liepos 4 d. perkeltas į kamerą Nr. 313, plotas - 7,79 m (2 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 5 d. kamera Nr. 313 (2 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 274, plotas - 7,84 m (2 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 7 d. - 2018 m. liepos 8 d. kamera Nr. 274 (2 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 9 d. perkeltas į kamerą Nr. 264, plotas 7,80 m (2 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 10 d. perkeltas į kamerą Nr. 310, plotas - 7,77 m (2 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 11 d. - 2018 m. liepos 12 kamera Nr. 310 (2 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 363, plotas - 6,79 m (1 asmuo kameroje). Bylos duomenys patvirtina, kad periodiškai ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose daugiausiai dviese su kitu asmeniu, vienas buvo laikomas tik 2 dienas (t. y. 2018 m. liepos 3 d. bei 2018 m. liepos 13 d.). Vienam asmeniui tenkantis kameros patalpos plotas atitiko Įsakymo 1 ir Įsakymo 2 1.3.1 punkte nurodytus minimalaus ploto reikalavimus (t. y. vienam asmeniui tenkantis kameros plotas nuo 6,79 kv. m iki 7,77 kv. m, o dviem asmenims tenkantis kameros plotas – nuo 7,38 kv. m iki 7,84 kv. m. kas reiškia, kad kameroje kalinčiam asmeniui tenka 3,69 kv. m bendro kameros ploto).
Taip pat teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Tai atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką (žr., 2019 m. balandžio 24 d. nutartį Nr. A-2169-525/2019). Todėl pareiškėjo argumentai dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitikties teisės aktų reikalavimams yra nepagrįsti.
Pažymėtina, kad LVAT naujausią praktiką (žr., pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi, byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neteisėtų veiksmų nenustatyta.
Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Iš byloje esančio Lukiškių TI-K atsiliepimo, matyti, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m (0,8 x 0,7) (1 t., b. l. 7–13). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K kameroje laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.
Pareiškėjas teigia, jog sanitarinio mazgo kameroje įrengimas, atskiriant jį tik sienele, pažeidė jo teisę į privatumą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 papunktis nustato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Higienos normoje HN 134:2015 reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Pabrėžtina, kad atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara ir asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio, todėl toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nacionalinių teisės aktų reikalavimus.
Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Į EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-767-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1153-624/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
Pažymėtina, jog svarbu įvertinti tai, kiek asmenų kamerose buvo laikoma kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu. Iš byloje esančių rašytinių dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas šiose Lukiškių TI-K kamerose: t. y. 2018 m. birželio 20 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 319, plotas - 7,78 m (2 asmenys kameroje); 2018 m. birželio 21 d. perkeltas į kamerą Nr. 319 (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. birželio 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 264, plotas - 7,80 m (2 asmenys kameroje); 2018 m. birželio 23 d. – 2018 m. birželio 28 d. perkeltas į kamerą Nr. 264 (2 asmenys kameroje); 2018 m. birželio 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 274, plotas - 7,84 m (2 asmenys kameroje); 2018 m. birželio 30 d. – 2018 m. liepos 2 d. kamera Nr. 274 (2 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 3 d. perkeltas į kamerą Nr. 358, plotas - 7,77 m, (1 asmuo kameroje), vėliau perkeltas į kamerą Nr. 106, plotas - 7,38 m, (1 asmuo kameroje); 2018 m. liepos 4 d. perkeltas į kamerą Nr. 313, plotas - 7,79 m (2 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 5 d. kamera Nr. 313 (2 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 274, plotas - 7,84 m (2 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 7 d. - 2018 m. liepos 8 d. kamera Nr. 274 (2 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 9 d. perkeltas į kamerą Nr. 264, plotas 7,80 m (2 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 10 d. perkeltas į kamerą Nr. 310, plotas - 7,77 m (2 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 11 d. - 2018 m. liepos 12 kamera Nr. 310 (2 asmenys kameroje); 2018 m. liepos 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 363, plotas - 6,79 m (1 asmuo kameroje).
Iš atsakovo atstovės pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu 22 dienas (2018 m. birželio 20 d., 2018 m. birželio 21 d., 2018 m. birželio 22 d., 2018 m. birželio 23 d., 2018 m. birželio 24 d., 2018 m. birželio 25 d., 2018 m. birželio 26 d., 2018 m. birželio 27 d., 2018 m. birželio 28 d., 2018 m. birželio 29 d., 2018 m. birželio 30 d., 2018 m. liepos 1 d., 2018 m. liepos 2 d., 2018 m. liepos 4 d., 2018 m. liepos 5 d., 2018 m. liepos 6 d., 2018 m. liepos 7 d., 2018 m. liepos 8 d., 2018 m. liepos 9 d., 2018 m. liepos 10 d., 2018 m. liepos 11 d., 2018 m. liepos 12 d.) Lukiškių TI-K kamerose, t. y. Nr. 319, Nr. 264, Nr. 274, Nr. 313 ir Nr. 310, buvo laikomas su kitu asmeniu, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose 22 dienas buvo laikomas, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.
Teismas sutinka su pareiškėju, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neužtikrinant privatumo naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų. Tačiau teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu laikotarpiu, t. y. nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2018 m. liepos 13 d., 22 dienas neužtikrinus pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, iš esmės buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, o tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Nurodytas pareiškėjo teisės pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.
HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas konkrečių kamerų, kuriose jaučiamas nemalonus kvapas, skundų atsakovei nepateikė. Tačiau atsakovės atstovė pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, kuriuose konstatuota, kad yra sudaryta galimybė kameras Nr. 274 (1 t., b. l. 18–19), Nr. 313 (1 t., b. l. 52–53) išvėdinti per langus, langai atsidaro, o tai atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimą, o kitose patalpose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl higienos sąlygų pažeidimų, t. y. netinkamos kamerų ventiliacijos, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščioti skirta tik 1 valanda.
Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o pagal kodekso 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo kliudoma pasinaudoti šia teise. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jam buvo suteiktas teisės aktuose nustatytas pasivaikščiojimo laikas, tačiau mano, kad jis yra per trumpas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pats patvirtina, jog pasivaikščiojimui skirta 1 valandos ir tai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju, teismas išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų (neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu) atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas, ir tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1– punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. V., gimusio 1990 m. rugpjūčio 4 d., skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo R. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime sąlygas, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista 2018 m. birželio 20 d., 2018 m. birželio 21 d., 2018 m. birželio 22 d., 2018 m. birželio 23 d., 2018 m. birželio 24 d., 2018 m. birželio 25 d., 2018 m. birželio 26 d., 2018 m. birželio 27 d., 2018 m. birželio 28 d., 2018 m. birželio 29 d., 2018 m. birželio 30 d., 2018 m. liepos 1 d., 2018 m. liepos 2 d., 2018 m. liepos 4 d., 2018 m. liepos 5 d., 2018 m. liepos 6 d., 2018 m. liepos 7 d., 2018 m. liepos 8 d., 2018 m. liepos 9 d., 2018 m. liepos 10 d., 2018 m. liepos 11 d., 2018 m. liepos 12 d. Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.