Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-585-781/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-11-28
Bylos Nr.: e2A-585-781/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-59-3-00130-2018-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Romualda Janovičienė, Jūratė Varanauskaitė, Danguolė Martinavičienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Olfema“

Kategorijos

2.1.2.4.1.1Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris
2.1.2.6Sandorio ar jo dalies negaliojimo teisiniai padariniai
3.3.1.18Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-585-781/2019Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00130-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.6; 3.3.1.18 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Danguolės Martinavičienės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Olfema“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-504-425/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Olfema“ ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Panevėžio eglė“, L. K., A. M. bei S. L., trečiasis asmuo atsakovų pusėje – Panevėžio miesto 5-ojo notarų biuro notarė V. J., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Olfema“ (toliau – ir ieškovė), kreipėsi į teismą, prašydama:

1.1. pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2013 m. birželio 4 d. atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB, BUAB) ,,Panevėžio eglė“ ir atsakovo L. K. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė UAB ,,Panevėžio eglė“ atsakovui L. K. už 230 000 Lt (66 612,60 Eur) pardavė 315,38 kv. m. negyvenamąją patalpą – gamybos-prekybos patalpą, patalpą Nr. 2, esančią (duomenys neskelbtini) (toliau – ir negyvenamoji patalpa).

1.2. Pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2016 m. lapkričio 21 d. atsakovo L. K. ir atsakovo A. M. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas L. K. atsakovui A. M. už 70 000 Eur pardavė negyvenamąją patalpą.

1.3. Pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2016 m. lapkričio 28 d. atsakovo A. M. ir atsakovo S. L. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas A. M. atsakovui S. L. už 72 000 Eur pardavė negyvenamąją patalpą.

1.4. Taikyti restituciją ir atsakovei BUAB ,,Panevėžio eglė“ pripažinti nuosavybės teisę į negyvenamąją patalpą, o šalis įpareigoti grąžinti viską, ką yra gavusios pagal ginčijamas sutartis.

2. Ieškovė nurodė, kad atsakovė UAB „Panevėžio eglė“ nuo 1999 m. gruodžio 2l d. iki 2012 m. gruodžio 12 d. nuosavybes teise valdė 1 277,14 kv. m. ploto pastatą – konditerijos cechą su prekybos patalpomis (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). 2012 m. gruodžio 7 d. pastatas – konditerijos cechas su prekybos patalpomis buvo padalintas į tris atskirus objektus: 315,38 kv. m. negyvenamąją patalpą (ginčijamą turtą), 850,59 kv. m. negyvenamąją patalpą – gamybos-prekybos patalpą, patalpa Nr. 3 (duomenys neskelbtini), ir 111,17 kv. m. negyvenamąją patalpą – lažybų punktą (duomenys neskelbtini).

3. 2013 m. birželio 4 d. buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovė UAB ,,Panevėžio eglė“, atstovaujama atsakovo S. L. dukters A. L., A. L. draugui atsakovui L. K. už 66 612,60 Eur (230 000 Lt) pardavė negyvenamąją patalpą.

Šalies argumentai

4. Ieškovės teigimu, atsakovų sudaryti ir šiuo ieškiniu ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais kaip sandoriai, prieštaraujantys viešajai tvarkai ir gerai moralei, imperatyvioms įstatymo normoms bei pažeidžiantys atsakovės BUAB ,,Panevėžio eglė“ kreditorių teises. Atsakovės BUAB ,,Panevėžio eglė“ turtas buvo labai vertingas tik kaip vientisas vienetas. Vientisos ir vertingos patalpos buvo padalintos tik tam, kad jų dalis galėtų tapti atsakovės BUAB ,,Panevėžio eglė“ buvusio faktinio savininko atsakovo S. L. nuosavybe. 2016 m. lapkričio 2l d. ginčijamas sandoris buvo sudarytas tik kaip tarpinis sandoris, kad 2016 m. lapkričio 28 d. ginčijamu sandoriu atsakovas S. L. pasidarytų sąžiningu įgijėju, nes atsakovas A. M. ginčijamą turtą buvo įsigijęs tik savaitei. Nurodytos aplinkybes įrodo, kad ginčijami sandoriai prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes atsakovės UAB ,,Panevėžio eglė“ administracijos vadovė A. L., sudarydama ginčijamus sandorius, nebuvo lojali atsakovei UAB ,,Panevėžio eglė“, veikė ne atsakovės UAB ,,Panevėžio eglė“, o savo šeimos asmeniniais interesais. Atsakovė UAB ,,Panevėžio eglė“, būdama skolinga kreditoriams, ginčijamais sandoriais sudariusi galimybę atsakovui S. L. įsigyti atsakovės UAB ,,Panevėžio eglė“ dalį nekilnojamojo turto, sumažino galimybes atsakovės BUAB ,,Panevėžio eglė“ kreditoriams pasidengti savo finansinius reikalavimus, t.y. šiuo sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės, o sandorį sudariusios šalys buvo nesąžiningos.

5. Atsakovas S. L. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinio reikalavimams taikyti ieškinio senatį ir ieškinio netenkinti. Paaiškino, kad atsakovės UAB „Panevėžio eglė“ veikla buvo konditerijos gaminių gamyba ir prekyba, tačiau veiklos vystymui trūko apyvartinių lėšų. Vadovaujantis įmonės įstatais, UAB „Panevėžio eglė“ akcininkų visuotinio susirinkimo 2013 m. sausio 30 d. sprendimu buvo nuspręsta parduoti dalį atsakovei UAB „Panevėžio eglė“ priklausančio nekilnojamojo turto – negyvenamąją patalpą, ir 119,31 kv. m. lažybų punktą, esančius (duomenys neskelbtini). Turtas buvo įvertintas nepriklausomo turto vertintojo, kuris pateikė ataskaitą, bei buvo pasirinktas turto pardavimo specialistas (nekilnojamojo turto agentūra), kuris ir surado pirkėją – atsakovą L. K.. Atsakovas L. K. nebuvo ir nėra susijęs su A. L.. Turto pardavimas nepablogino UAB „Panevėžio eglė“ finansinės padėties ir nepažeidė jos kreditorių interesų, priešingai – lėšos gautos iš negyvenamosios patalpos pardavimo padėjo UAB „Panevėžio eglė“ įgyvendinti reikiamus modernizavimo projektus, padidinti konkurencingumą ir kartu pagerinti bendrovės finansinę padėtį.

Atsiliepimas

6. Atsakovas L. K. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų, jog 2013 m. birželio 4 d. ji turėjo neabejotiną reikalavimo teisę į UAB „Panevėžio eglė“. Ieškovė reikalavimo teisę į UAB „Panevėžio eglė“ įgijo tik 2017 metais, todėl 2013 metais sudarytas sandoris negalėjo pažeisti ieškovės teisių ir interesų. Atsakovui L. K., kaip sąžiningam įgijėjui, 2013 m. birželio 4 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo žinoma apie UAB „Panevėžio eglė“ finansinę būklę bei aplinkybes, kurios lėmė turto pardavimą. Ieškovė nenurodė priežasčių, dėl kurių ji praleido vienerių metų senaties terminą, todėl atsakovas L. K. prašė teismo taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti.

7. Atsakovė BUAB „Panevėžio eglė“, atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto centras“ (toliau – ir bankroto administratorė), prašė ieškovės ieškiniui taikyti ieškinio senatį ir ieškovės ieškinį atmesti, priteisti BUAB „Panevėžio eglė“ naudai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė nepateikė byloje konkrečių ir objektyvių įrodymų, kad ieškiniu ginčijamų sandorių tikslas buvo priešingas viešai tvarkai ir moralei. Be to, ieškovė nenurodė ir neįrodė visų actio Pauliana sąlygų. Actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kurį ieškovė yra praleidusi. Ieškovė nepateikė pakankamų įrodymų, jog ginčijamais sandoriais buvo pažeisti kreditorių interesai. Apie ginčijamus sandorius ieškovė sužinojo arba turėjo sužinoti vėliausiai 2017 m. sausio 3 d., kai su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „AMK Logistika“ sudarė susitarimą dėl prievolių užtikrinimo priemonių pakeitimo. Šiuo susitarimu su UAB „Panevėžio eglė“ susijusi UAB „AMK Logistika“ sutiko įkeisti ieškovei UAB „Panevėžio eglė“ priklausančias patalpas, todėl derindama 2017 m. sausio 3 d. susitarimo sąlygas, ieškovė žinojo kokio įkeistino nekilnojamojo turto turi UAB „Panevėžio eglė“, o koks nekilnojamas turtas buvo parduotas anksčiau ir nebegalės būti įkeistas ieškovei. Nagrinėjamoje byloje priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas, ieškovė nenurodė, todėl ieškinys turėtų būti atmestas.

Atsiliepimas

8. Atsakovas A. M. prašė ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas A. M. prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir tuo pagrindu ieškinį atmesti. BUAB „Panevėžio eglė“ bankroto byla iškelta 2017 m. kovo 30 d., o ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu 2018 m. gegužės 28 d., todėl darytina išvada, kad ji yra praleidusi vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškovė neįrodinėja, kad sudaryti sandoriai pablogino atsakovės UAB „Panevėžio eglė“ galimybes atsiskaityti su kreditoriais ar po ginčijamų sandorių sudarymo UAB „Panevėžio eglė“ finansinė būklė būtų pablogėjusi.

9. Trečiasis asmuo atsakovų pusėje Panevėžio miesto 5-ojo notarų biuro notarė V. J. (toliau – ir trečiasis asmuo) atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškiniu ginčijami sandoriai dėl negyvenamosios patalpos pirkimo – pardavimo buvo patvirtinti vadovaujantis galiojančių teisės aktų reikalavimais, sandoriai visiškai atitiko ir šiuo metu atitinka tokių sandorių turiniui ir formai keliamus reikalavimus. Trečiasis asmuo prašė ieškovės ieškinio tenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes bei priteisti trečiojo asmens naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui S. L. 1 470,15 Eur, atsakovui L. K. 600 Eur bei trečiajam asmeniui 574,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

11. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė ieškinyje nurodytų motyvų, jog sandoriais negyvenamoji patalpa buvo parduota su atsakove UAB ,,Panevėžio eglė“ susijusiam asmeniui, atsakovui L. K., kuris yra UAB „Panevėžio eglė“ direktorės bei pagrindinio akcininko S. L. dukters A. L. draugas.

12. Pažymėjo, kad ieškovės ginčijamo sandorio naudingumą atsakovei UAB „Panevėžio eglė“ patvirtina 2013 m. balanso duomenys, t. y. realizavusi dalį jai priklausančio turto, atsakovė UAB „Panevėžio eglė“ per vienerius metus vykdytinus įsipareigojimus sumažino nuo 786 309 Lt iki 589 551 Lt.

13. Nagrinėjamoje byloje teismas pripažino, kad atsakovės UAB „Panevėžio eglė“ bankroto bylos iškėlimą sąlygojo ne šioje byloje ginčijamas 2013 m. birželio 4 d. atsakovės UAB ,,Panevėžio eglė“ ir atsakovo L. K. sudarytas negyvenamosios patalpos pirkimo – pardavimo sandoris, o būtent pačios ieškovės veiksmai, sąlygoję faktinį atsakovės UAB „Panevėžio eglė“ nemokumą ir bankrotą.

14. Bylą nagrinėjantis teismas ieškovės motyvus, kad ieškiniu ginčijami sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir yra niekiniai ir negaliojantys, pripažino nepagrįstais.

15. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė pagrįstų, abejonių nekeliančių įrodymų, jog ginčijami sandoriai pažeidė UAB „Panevėžio eglė“, šios bendrovės kreditorių teises ir įstatymo saugomus interesus, todėl ieškovės ieškinys ir dėl šių sandorių panaikinimo bei restitucijos taikymo atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

16. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Atsakovė BUAB „Panevėžio eglė“ pažeidė savo pareigą veikti visų kreditorių interesais. Kadangi ieškovė ginčija ne savo sudarytus sandorius, tai visų įrodymų, susijusių su ginčijamais sandoriais, negalėjo turėti. Todėl ieškovė prašė teismo iš atsakovės BUAB „Panevėžio eglė“ išreikalauti bylai svarbius dokumentus, tačiau pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės prašymo dėl dokumentų išreikalavimo, dėl ko ieškovė neturėjo galimybės įrodyti ieškinio teiginių.

16.2. Bylose, kuriose turi būti apgintas viešasis interesas, teismas privalo savo iniciatyva rinkti įrodymus. Byloje atsakovė BUAB ,,Panevėžio eglė“ neteikė įrodymų, bylos nagrinėjime nedalyvavo, teismas bylai svarbių dokumentų neišreikalavo, todėl skundžiamo teismo sprendimo išvados padarytos visapusiškai neišnagrinėjus reikšmingų ginčijamų sandorių aplinkybių. Esant tokioms aplinkybėms, teismas neatskleidė bylos esmės.

16.3. Ieškovė teismo prašė ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais kaip prieštaraujančius viešajai tvarkai ar gerai moralei, tačiau teismas dėl šio ieškinio pagrindo apskųstame sprendime nepasisakė, o pasisakė dėl ginčijamo sandorio neprieštaravimo juridinių asmenų teisnumui. Atsakovas S. L. atsakovei UAB „Panevėžio eglė“ priklausančias patalpas sąmoningai padalino tik tam, kad jų dalis galėtų tapti jo nuosavybe.

16.4. Atsakovės UAB ,,Panevėžio eglė“ administracijos vadovė A. L., atsakovės vardu sudarydama ginčijamą 2013 m. birželio 4 d. sandorį, nebuvo lojali atsakovei UAB ,,Panevėžio eglė“, veikė ne atsakovės UAB ,,Panevėžio eglė“, o šeimos asmeniniais interesais, atsakovės UAB ,,Panevėžio eglė“ atžvilgiu veikė nesąžiningai, neprotingai ir tuo pažeidė imperatyvias teises normas.

16.5. Atsakovei BUAB ,,Panevėžio eglė“ esant skolingai kreditoriams didelę pinigų sumą (daugiau nei pusę įrašyto į įmonės balansą turto vertės), ginčijamais sandoriais buvo sudaryta galimybė atsakovui S. L. įsigyti atsakovės BUAB ,,Panevėžio eglė“ dalį nekilnojamojo turto, kas sumažino galimybę kreditoriams pasidengti savo kreditorinius reikalavimus.

Atsiliepimas

17. Atsakovų S. L. ir A. M. teismui pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, kad atsakovai su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir atsakovo A. M. naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad:

17.1. Byloje egzistuojantis viešasis interesas neatleidžia ieškovės nuo pareigos įrodyti savo ieškinį. Ieškovė nenurodė priežasčių, sutrukdžiusių jai pačiai kreiptis į bankroto administratorę dėl jai reikiamų dokumentų gavimo.

17.2. Pažymėjo, kad ginčo sandoriai sudaryti prieš ketverius metus iki bankroto bylos iškėlimo, todėl ieškovė net nebuvo atsakovės UAB „Panevėžio eglė“ kreditore, todėl ginčo sandoriai negalėjo pažeisti jos teisių.

17.3. Byloje nėra jokių duomenų apie atsakovų nesąžiningumą.

17.4. Atkreipė dėmesį, kad nors ginčo sandoriai ginčijami kaip pažeidžiantys kreditorių teises, tačiau objektyvių duomenų, kad įmonės finansinė situacija po pirkimo – pardavimo sandorių sudarymo ženkliai pablogėjo, kas sąlygojo neatsiskaitymą su kreditoriais, į bylą nepateikta.

18. Trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

18.1. dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 - 1.82 straipsnio pagrindais, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados šiose skundžiamo sprendimo dalyse yra laikytinos pagrįstomis ir teisėtomis, todėl sprendimo naikinimui šiose dalyse ir perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nėra jokių faktinių ir teisinių pagrindų.

18.2. Sutiko, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra išskirto atskiro skyriaus motyvams ir argumentams, kuriame būtų aptarta, kodėl ieškovės pareikštas ieškinys nėra tenkinamas CK 1.81 straipsnyje įtvirtintu sandorių pripažinimo negaliojančiu pagrindu. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog teismas dėl ieškovės nurodytų argumentų skundžiamame sprendime iš viso nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, savo sprendimu nenustatė, kad atsakovų veiksmai ginčo atveju galėtų būti įvertinti kaip neteisingi, neprotingi ar nesąžiningi. Teismas tokius ieškovės argumentus atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus, o savo daromas išvadas tinkamai motyvavo. Todėl atitinkamai teismui nebuvo pagrindo ginčijamų sandorių pripažinti negaliojančiais nei CK 1.80 straipsnio, nei CK 1.81 straipsnio įtvirtintais pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

20. Ginčas byloje kilo dėl nekilnojamojo turto (negyvenamosios patalpos) pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.80, 1.81 straipsnių pagrindais ir jų nuginčijimo CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

21. 2013 m. birželio 4 d. pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovė UAB „Panevėžio eglė“ už 230 000 Lt (66 612,60 Eur) pardavė atsakovui L. K. 315,38 kv. m. negyvenamąją patalpą – gamybos-prekybos patalpą, (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 42-52). Nusipirktą negyvenamąją patalpą atsakovas L. K. 2016 m. lapkričio 21 d. pardavė atsakovui A. M., kuris 2016 m. lapkričio 28 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu ją perleido atsakovui S. L. (1 t., b. l . 81-85, 87-91). Panevėžio apygardos teismas 2017 m. kovo 30 d. nutartimi iškėlė atsakovei UAB „Panevėžio eglė“ bankroto bylą (civilinė byla Nr. eB2-443-198/2017), bankroto administratore paskyrė uždarąją akcinę bendrovę „Bankroto centras“ (toliau – ir bankroto administratorė) (1 t., b. l. 12-14). Panevėžio apygardos teismas 2017 m. gruodžio 29 d. nutartimi patvirtino BUAB „Panevėžio eglė“ kreditorių finansinius reikalavimus 620 729,04 Eur sumai, tarp kurių yra ir ieškovės 480 000 Eur dydžio hipoteka užtikrintas reikalavimas bei trečiosios eilės 10 048,83 Eur dydžio finansinis reikalavimas (1 t., b. l. 15-18).

Dėl ginčijamų sandorių atitikties imperatyvioms įstatymo normoms

22. Ieškovė apeliaciniame skunde apeliuoja į CK 1.80 straipsnio netinkamą taikymą nagrinėjamoje byloje ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos argumentus dėl CK 2.87 straipsnio, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 19 straipsnio 8 dalies pažeidimo, kadangi atsakovės UAB „Panevėžio elgė“ administracijos vadovė A. L., atsakovės UAB „Panevėžio eglė“ vardu sudarydama ginčijamą 2013 m. birželio 4 d. sandorį, nebuvo lojali bendrovei, veikė ne bendrovės, o šeimos asmeniniais interesais, veikė nesąžiningai bei neprotingai.

23. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Imperatyvi įstatymo norma pripažintina tokia, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje. Nustatant, teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis). Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009, 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015).

24. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Ši bendrovės vadovo pareiga teismų praktikoje suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018).

25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad pagrindo sutikti su ieškove dėl CK 1.80 straipsnio, ABĮ 19 straipsnio 8 dalies pažeidimo, nėra. Iš 2012 m. balandžio 2 d. atsakovės UAB „Panevėžio eglė“ valdybos posėdžio protokolo matyti, kad posėdyje bendrovės valdyba nutarė nekilnojamojo turto (rūsio patalpų) pardavimo klausimą įtraukti į visuotinio susirinkimo darbotvarkę (3 t., b. l. 57). 2013 m. sausio 30 d. visuotinio UAB „Panevėžio eglė“ akcininkų susirinkimo metu dėl bendrovės neigiamų finansinių rodiklių buvo nutarta parduoti bendrovės nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (patalpą Nr. 1, kurios (duomenys neskelbtini), ir patalpą Nr. 2, kurios unikalus (duomenys neskelbtini)). Nustatyti bendrą parduodamo nekilnojamojo turto kainą 310 000 Lt. Pavesti direktoriui parduoti nekilnojamąjį turtą, leidžiant pasitelkti nekilnojamojo turto pardavimo tarpininką. To paties susirinkimo metu UAB „Panevėžio eglė“ akcininkai nusprendė paimti paskolą iki 200 000 Lt, skirtų apyvartinių lėšų ir investicijų finansavimui, o kredito užtikrinimui įkeisti visas esamas ir gautinas pinigines lėšas, esančias banke, iš kurio gaunama paskola, taip pat įkeisti gamybos – prekybos patalpas Nr. 3, turinčias 850.59 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 161-163). Taigi, šie byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad negyvenamosios patalpos pardavimu buvo siekiama pagerinti atsakovės UAB „Panevėžio eglė“ finansinę būklę, gauti apyvartinių lėšų tolimesniam veiklos vykdymui bei įsipareigojimų kreditoriams mažinimui. 2017 m. sausio 3 d. atsakovės UAB „Panevėžio eglė“ balansas patvirtina, kad įsipareigojimai bendrovės kreditoriams 2016 m. sudarė 94 065 Eur, kai 2013 m. balanso duomenimis bendrovė kreditoriams buvo skolinga 227 730 Eur (1 t., b. l. 12-14, 79). Ieškovė byloje nepaneigė aplinkybės, kad atsakovė UAB „Panevėžio eglė“ pardavusi negyvenamąją patalpą, modernizavo savo veiklą bei iš dalies padengė kreditorinius įsipareigojimus. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nėra pateikusi argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos išvados apie ginčo sandorių (konkrečiai 2013 m. birželio 4 d. pirkimo – pardavimo sutarties) sudarymo bendrovei naudingumo ir atsakovės BUAB „Panevėžio eglė“ valdymo organų veikimo bendrovės interesams. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad ieškovė įrodymų, kuriais būtų paneigta teismo išvada dėl CK 1.80 straipsnio taikymo nepagrįstumo, nepateikė.

Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.81 straipsnio pagrindu

26. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais ir CK 1.81 straipsnio pagrindu, t. y. kaip prieštaraujančius viešajai tvarkai ar gerai moralei.

27. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015). Remiantis CK 1.81 str., turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2014).

28. Įvertinusi ieškovės argumentus, kuriais remiantis ji grindė CK 1.81 straipsnio taikymo būtinybę, bei apskųsto sprendimo motyvus, teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei. Ieškovė įrodinėjo, kad UAB „Panevėžio eglė“ turimos patalpos yra vertingos kaip vientisas nekilnojamasis turtas, ir jos padalintos tik tam, kad bendrovės patalpų dalis galėtų tapti atsakovo S. L. nuosavybe. Nors pirmosios instancijos teismas 2018 m. lapkričio 14 d. sprendime atskirai neišskyrė motyvų, paneigiančių CK 1.81 straipsnio taikymą nagrinėjamoje byloje, tačiau iš apskųsto sprendimo turinio matyti, jog teismas aiškiai pasisakė dėl visų argumentų, kuriais rėmėsi ieškovė, įrodinėdama ginčijamų sandorių prieštaravimą viešajai tvarkai ar gerai moralei, o būtent – kad UAB „Panevėžio eglė“, pardavusi dalį patalpų, siekė gauti papildomą finansavimą veiklos vykdymui, atsiskaitymui su kreditoriais. Minėta, kad ieškovė byloje šios išvados nėra nuginčijusi, be to, nėra pagrindusi teiginio apie negyvenamosios patalpos vertingumo tik kaip vientiso vieneto. Taigi aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas argumentų, susijusių su CK 1.81 straipsnio taikymu, neišskyrė iš kitų aptariamų motyvų, tačiau dėl jų pasisakė dėstydamas poziciją dėl kitų argumentų, nelėmė neteisingo procesinio sprendimo priėmimo, todėl tai nelaikytina pakankamu pagrindu panaikinti skundžiamą sprendimą.

29. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo apskųstame sprendime nurodytas motyvas apie atsakovės BUAB „Panevėžio eglė“ valdymo organų kompetenciją priimant sprendimus dėl ilgalaikio turto investavimo bei perleidimo, negali būti traktuojamas kaip ginčo sandorių vertinimas CK 1.82 straipsnio normos (juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimas) prasme. Šiuo argumentu pirmosios instancijos teismas siekė pagrįsti poziciją dėl atsakovės BUAB „Panevėžio eglė“ siekiamų tikslų, sudarant negyvenamosios patalpos pirkimo – pardavimo sandorius, bei tai, kad šių tikslų siekė ne tik A. L., bet jiems pritarė ir bendrovės valdymo organai.

Dėl ginčijamų sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu

30. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl actio Pauliana pagrindų nebuvimo ir nurodo, kad byloje kreditorių teisių pažeidimas turėjo būti nustatinėjamas 2013 m. birželio 4 d. sandorio sudarymo metu, ginčijami sandoriai sumažino galimybę atsakovės BUAB „Panevėžio eglė“ kreditoriams padengti savo finansinius reikalavimus, ir atsakovai, sudarinėdami ginčo sandorius, buvo nesąžiningi. Teisėjų kolegija ieškovės argumentus nepripažįsta pagrįstais dėl toliau nurodomų priežasčių.

31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu, išskyrė tokias būtinąsias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

32. Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų egzistavimo nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.

33. Kaip minėta, viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – kad kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

34. Taigi, kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius. Jos nepašalina ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtinta administratoriaus bendra pareiga ginti visų bankrutavusios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

35. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas actio Pauliana sąlygų egzistavimą, pripažino, jog 2013 m. birželio 4 d. sudarytas sandoris negalėjo pažeisti ieškovės teisių, kadangi ieškovė sandorio sudarymo metu dar nebuvo atsakovės UAB „Panevėžio eglė“ kreditorė. Ieškovė apeliaciniame skunde neįrodinėja 2013 m. birželio 4 d. turėjusi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, o tik teigia, kad 2013 m. birželio 4 d. pirkimo – pardavimo sandoris pažeidė UAB „Panevėžio eglė“ kreditorių teises.

36. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė, kad 2017 m. sausio 3 d. ieškovė ir BUAB „AMK Logistika“ sudarė susitarimą dėl prievolių užtikrinimo priemonių pakeitimo, pagal kurį BUAB „AMK Logistika“ savo 480 000 Eur dydžio prievolę UAB „Olfema“ naudai papildomai užtikrino su BUAB „AMK Logistika“ susijusios UAB „Panevėžio eglė“ laidavimu ir jos turto įkeitimu (2 t., b. l. 59-60). 2017 m. sausio 21 d. sutartine hipoteka įkaito davėja BUAB „Panevėžio eglė“ neatlygintinai įkeitė kreditorės UAB „Olfema“ naudai negyvenamąsias patalpas – gamybos-prekybos patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tuo užtikrindama skolininkės UAB „AMK Logistika“ 480 000 Eur prievolės pagal 2016 m. rugsėjo 12 d. reikalavimo perleidimo sutartį įvykdymą (3 t., b. l. 131-133). Vadovaudamasi CPK 179 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija susipažino su BUAB „Panevėžio eglė“ bankroto bylos duomenimis ir nustatė, kad 2017 m. vasario 3 d. notaras padarė vykdomąjį įrašą, kuriuo pasiūlė pagal šį vykdomąjį įrašą priverstinai išieškoti hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo sumą arba nesumokėtos skolos dalį iš skolininkės UAB „AMK Logistika“ ir subsidiariai iš įkaito davėjos UAB „Panevėžio eglė“ hipotekos kreditorės UAB „Olfema“ naudai. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pirmo ginčijamo sandorio sudarymo metu (2013 m. birželio 4 d.) ieškovė dar nebuvo atsakovės BUAB „Panevėžio eglė“ kreditore, todėl šis sandoris negalėjo pažeisti jos teisių bei interesų. Konstatavus nors vienos būtinos actio Pauliana taikymo sąlygos nebuvimą, nėra tikslinga aptarinėti kitus šio instituto taikymo aspektus. Ypač, kai ieškovės argumentai dėl atsakovų nesąžiningumo yra deklaratyvūs, neparemti argumentais, galinčiais paneigti pirmosios instancijos teismo išvadų.

37. Akcentuotina, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą ir prašydama nuginčyti sandorius actio Pauliana pagrindu, gali ginti savo pažeistus interesus, tačiau ji neturi teisės reikalauti panaikinti negyvenamųjų patalpų pirkimo – pardavimo sandorius remdamasi kitų UAB „Panevėžio eglė“ kreditorių teisių pažeidimu, kadangi ji nėra įgaliota atstovauti jų interesus.

38. Apibendrindama tai, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu, pagrįstai ieškovės reikalavimą šioje dalyje atmetė, o ieškovės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės šios išvados nepaneigė.

Dėl ieškovės procesinių teisių pažeidimo

39. Ieškovės, pateikusios apeliacinį skundą, manymu, pirmosios instancijos teismas, netenkindamas jos prašymų dėl įrodymų išreikalavimo, ir neturėdamas įrodymų, negalėjo visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti šalių ginčo, todėl, vadovaujantis CPK 329 straipsnio 1 dalimi, Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimas turi būti panaikintas.

40. CPK 12 straipsnyje įtvirtinta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų vertinimo pabrėžiama, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-577-219/2015).

41. CPK 179 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Pagal CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismo posėdžio pirmininkas, siekdamas tinkamai įgyvendinti šio Kodekso 158 straipsnyje nustatytas pareigas, gali dalyvaujančių byloje asmenų prašymu išreikalauti iš kitų asmenų įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti. CPK 198 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami dalyvaujančių byloje asmenų arba šio Kodekso nustatyta tvarka išreikalaujami teismo. Pagal CPK 199 straipsnio 1 dalį asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti.

42. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 199 straipsnyje nustatyti rašytinių įrodymų rinkimo būdai yra dalyvaujančio byloje asmens pareigos pateikti įrodymus įgyvendinimo išraiška; įrodymų išreikalavimas yra viena iš teismo bendradarbiavimo su dalyvaujančiais byloje asmenimis formų, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą (CPK 8 straipsnis), bet ne teismui perkeliama įrodinėjimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-641/2013).

43. Ieškovė prašomais išreikalauti duomenimis siekė išsiaiškinti ginčijamų sandorių sudarymo motyvus, atsiskaitymo ar neatsiskaitymo pagal juos faktą, BUAB „Panevėžio eglė“ turtinę padėtį, finansinius reikalavimus BUAB „Panevėžio eglė“ sandorių sudarymo metu. Teigė, kad šios aplinkybės turi reikšmės ginčijamų sandorių galiojimui. Ieškovė nurodė, kad šių duomenų ji gauti negali, kadangi jais disponuoja BUAB „Panevėžio eglė“ bankroto administratorė. Kaip pripažįsta ir pati ieškovė, pirmosios instancijos teismas 2018 m. gegužės 30 d. (1 t., b. l. 131), 2018 m. rugsėjo 10 d. (3 t., b. l. 180) raštais iš dalies tenkino ieškovės prašymus dėl įrodymų išreikalavimo ir bankroto administratorės paprašė pateikti tik dokumentus, įrodančius UAB „Panevėžio elgė“ finansinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims 2013 m. birželio 1 d., atsakovo L. K. atsiskaitymą pagal 2013 m. birželio 4 d. pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau, ieškovės manymu, šių duomenų nepakanka teisingam bylos išnagrinėjimui, be to, pirmosios instancijos teismas dėl kai kurių gautų įrodymų apskųstame sprendime nepasisakė.

44. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas neturi riboti šalies įrodinėjimo galimybių įrodinėjimo procese, jeigu šalis pagrindžia savo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, nurodo aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti, pateikia įrodymus, kad atitinkamo įrodymo negali gauti.

45. Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo išreikalavęs visų ieškovės prašomų dokumentų iš bankroto administratorės, tačiau teigti, kad ieškovės prašymai buvo visiškai ignoruojami, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs prašomų išreikalauti įrodymų sąsajumą su ginčo dalyku, paprašė bankroto administratorės pateikti tik tuos dokumentus, kurie, teismo nuomone, galėtų turėti reikšmės nagrinėjamai bylai. Aplinkybė, kad teismas nėra tenkinęs ieškovės prašymų visa apimtimi, negali būti vertintina kaip CPK 160, 178, 198, 199 straipsnių netinkamas taikymas ir aiškinimas bei ribojanti ieškovės teises įrodinėjimo procese.

46. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apskųsto teismo sprendimo motyvais, ieškovės teiginį dėl teismo išreikalautų duomenų apie UAB „Panevėžio eglė“ mokumą ignoravimo, pripažįsta nepagrįstu, kadangi pirmosios instancijos teismas šiuos duomenis įvertino pasisakydamas apie actio Pauliana instituto taikymą nagrinėjamoje byloje.

47. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą yra ne bet koks proceso teisės normų pažeidimas, o tik toks, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Neteisingas bylos išsprendimas gali apimti tiek materialiai neteisingą bylos rezultatą, tiek esminį byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių suvaržymą, dėl kurio lieka neatskleista bylos esmė, jei toks pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Konstatavus, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, bei nenustačius ieškovės procesinių teisių pažeidimo, teisėjų kolegija konstatuoja nesant pagrindo CPK 329 straipsnio taikymui.

Dėl procesinės bylos baigties

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

49. Atsakovas A. M. prašo priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir pateikė šias bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus.

50. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija, galioja nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą parengimą maksimalus dydis neturėtų viršyti 1,3 skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių), konstatuoja, jog atsakovo A. M. prašomos priteisti išlaidos neviršija leistino maksimalaus atlyginimo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydžio, todėl atsakovo A. M. prašymas tenkintinas ir priteistina iš ieškovės 500 Eur atsakovo A. M. bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Olfema“ (įmonės kodas 110843480) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Teisėjos Romualda JanovičienėDanguolė MartinavičienėJūratė Varanauskaitė