Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Baškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Reginos Bertašienės ir Dalios Kursevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo T. Š. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, ir nubaustas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį 9 (devynis) mėnesius dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Nukentėjusiojo D. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš T. Š. priteista 1 200 Eur (vienas tūkstantis du šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

(Duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš T. Š. priteistas 30,52 Eur (trisdešimt eurų 52 ct) žalos atlyginimas.

Iš T. Š. priteistas 1 000 Eur (vienas tūkstantis eurų) nukentėjusiojo D. Š. išlaidoms už advokato pagalbą atlyginti.

T. Š. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – paliktos galioti iki nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. Š. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent 2019 m. birželio 2 d. apie 1.30 val. viešojoje vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r., prie stadiono pašalinių asmenų akivaizdoje įžūliais veiksmais, kurie pasireiškė fizinio smurto pavartojimu, be jokios priežasties tyčia delnu sudavė D. Š. vieną kartą į dešinę ausį ir vieną kartą kumščiu sudavė į galvą, taip pastarajam padarydamas galvos sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies vokuose, pereinančiomis į nosies nugarėlę, trauminį centrinės dešinės ausies būgnelio plyšimą (perforaciją), o tai nukentėjusiajam D. Š. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais savo veiksmais T. Š. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

2. Nuteistasis T. Š. apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti; 2) jei T. Š. būtų pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, prašo pakeisti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendį: atmesti nukentėjusiojo D. Š. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir netenkinti jo reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai atlyginti priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinis skundas netenkintinas.

7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

9. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

12. Aptartus liudytojo V. K. parodymus, jog nukentėjusysis neatliko jokių veiksmų prieš nuteistojo šeimos narį (žmoną), patvirtina kito liudytojo T. N. parodymai. Liudytojas nurodė, kad 2019 m. birželio mėnesį (duomenys neskelbtini) k., švenčiant Tėvo dieną, D. Š. grįžo prie automobilio ir pasakė, jog T. Š. jam sudavė per ausį, todėl ausyje cypia. Liudytojas nematė pačių smūgių sudavimo, nes tuo metu sėdėjo automobilyje kartu su T. Š. žmona (t. 2, b. l. 47). Analogiškus parodymus liudytojas davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 94–97). Šio liudytojo parodymai paneigia apeliacinio skundo teiginį, jog nukentėjusysis su liudytoju V. K. tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme sugalvojo versiją, kad įvykio metu G. Š. konflikte nedalyvavo, nes sėdėjo T. N. automobilyje. Akivaizdu, jog aplinkybę, kad įvykio metu G. Š. sėdėjo jo automobilyje, liudytojas T. N. galėjo patvirtinti tik praėjus mėnesiui nuo nusikalstamos veikos padarymo, nes tik tuomet jis buvo pirmą kartą apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2019 m. liepos 12 d. (t. 1, b. l. 94–97). Aplinkybę, kad G. Š. konflikte nedalyvavo dar ikiteisminio tyrimo metu nurodė tiek nukentėjusysis D. Š., tiek liudytojas V. K. Taigi šių duomenų visuma neprieštaringai patvirtina, jog įvykio metu nukentėjusysis D. Š. negalėjo konfliktuoti su G. Š. ir jos pastumti, nes ji ginče nedalyvavo.

13. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nesutinka su T. Š. skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė prioritetą nukentėjusiojo D. Š. ir jo draugų parodymams, nevertindamas paties nukentėjusiojo įžūlių veiksmų. Visų pirma, būtina pažymėti, jog anksčiau aptarti duomenys sudaro tarpusavyje neprieštaringų, papildančių vienas kitą įrodymų visumą, kuri be pagrįstų abejonių patvirtina T. Š. padarytą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas jokiems bylos medžiagoje esantiems įrodymams nesuteikė prioriteto, tiesiog išanalizavęs ir įvertinęs visų jų turinį bei reikšmę, pagrįstai nustatė, kurie sudaro vieningą, neprieštaringą loginę visumą, o kurie yra pavieniai ir nepatvirtinti jokiais kitais byloje esančiais duomenimis. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai liudytojo G. D. parodymus, kad nukentėjusysis konfliktavo su nuteistojo žmona ir ją stumtelėjo (t. 2, b. l. 46–47), vertino kritiškai, nes jie prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Be to, pažymėtina, kad ir pats liudytojas G. D. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, jog būtų matęs, kaip D. Š. stumtelėjo G. Š., o tik vėliau priėjęs T. Š. jam pasakė, kad sudavė D. Š. per veidą (t. 1, b. l. 88–91), t. y. iš aptartų duomenų matyti, kad liudytojo parodymai yra prieštaringi ir proceso metu iš dalies keitėsi, todėl negali būti vertinami kaip patikimai patvirtinantys nuteistojo (gynybinę) versiją dėl neva nukentėjusiojo inicijuoto konflikto. Pirmosios instancijos teismas nepatikėjo ir liudytojos G. Š. parodymais (t. 2, b. l. 74–75), nes ji, būdama nuteistojo šeimos nare, yra suinteresuota bylos baigtimi. Papildomai galima atkreipti dėmesį, jog liudytoja G. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymus prieš šeimos narį atsisakė (t. 1, b. l. 83–85). Ši aplinkybė patvirtina, kad, matydama, jog byloje yra surinkta pakankamai svarių ir neprieštaringų T. Š. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, patvirtinančių įrodymų, siekdama sušvelninti sutuoktinio padėtį ir padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės, G. Š. teisiamojo posėdžio metu jau sutiko duoti parodymus ir pateikti savo įvykio situacijos vertinimą. Be visa to, kas jau aptarta, aplinkybę, jog T. Š. sudavė smūgius nukentėjusiajam, neabejotinai patirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. G 950/2019 (03), kurioje nurodyta, kad D. Š. sužalojimai padaryti sumušus kietu buku daiktu, išskiriamos mažiausiai dvi trauminio poveikio vietos, be to, konstatuota, jog D. Š. sužalojimus patyrė 2019 m. birželio 2 d. pirmoje paros pusėje (t. 1, b. l. 59). Be specialisto išvados, ir paties nukentėjusiojo D. Š. veiksmai, kai jis, praėjus trumpam laiko tarpui nuo įvykio, kreipėsi į policijos pareigūnus, patvirtina jo paaiškinimą, kad prieš jį buvo vartotas fizinis smurtas. Taigi, būtent remiantis aptartų reikšmingų ir tarpusavyje neprieštaringų įrodymų visuma, T. Š. nusikalstami veiksmai buvo kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį.

14. BK 284 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Pagal BK 284 straipsnio prasmę įžūliu elgesiu, kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyviuoju požymiu, laikomas agresyvus, moralės aspektu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo pavartotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-120/2014, 2K-895/2015). Nors šis BK straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį.

15. Kaltininko veiksmus kvalifikuojant pagal BK 284 straipsnį, nėra būtina, kad viešoji tvarka būtų pažeista, matant žmonių miniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-278-511/2015). Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad šis nusikaltimas padaromas tyčia. Motyvai ir tikslai nėra būtinieji viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-384-788/2018). Nagrinėjamu atveju nuteistasis T. Š. sutinka, kad jo veiksmai sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam D. Š., tačiau ginčija savo kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Apygardos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog vien veikimas – fizinio smurto pavartojimas – viešoje vietoje pats savaime nereiškia, jog būtinai buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir nėra pakankamas pagrindas veikai pagal BK 284 straipsnį kvalifikuoti, tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju yra daugiau duomenų, kurie patvirtina, jog T. Š. veiksmuose įvykio metu buvo nusikaltimo sudėties požymių visuma. Nuteistasis T. Š., veikdamas viešoje vietoje, ignoruodamas visuomenėje priimtinas normas, vartojo fizinį smurtą, tyčia suduodamas du smūgius delnu ir kumščiu D. Š., ir taip sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Asmeniui, esančiam viešoje vietoje, keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Fizinio smurto vartojimas viešoje vietoje šiuos reikalavimus pažeidžia ir toks pažeidimas negali būti pateisinamas susidariusia situacija, jei konkrečioje situacijoje objektyviai nebuvo būtina atitinkamai elgtis. Iš visumos įrodymų darytina išvada, kad nuteistasis suvokė, jog suduodamas smūgius gali sužaloti nukentėjusįjį ar sukelti jam fizinį skausmą, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tarp nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiajam sukelto fizinio skausmo bei padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys.

16. Apeliaciniame skunde teigiama, jog T. Š. neturėjo tyčios užpulti ar sužaloti asmenį, neveikė iš chuliganiškų paskatų, o tik adekvačiai gynėsi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009). Nagrinėjamu atveju būtina pažymėti, jog nors galima manyti, kad T. Š. ir nenorėjo sukelti konkretaus laipsnio sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam (veikė neapibrėžta tyčia), tačiau tikrai suvokė, jog, suduodamas du smūgius į veidą D. Š., gali sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, ir nors konkrečių kilsiančių padarinių nenumatė, tačiau norėjo taip veikti, t. y. T. Š. veika turi būti kvalifikuojama pagal kilusius padarinius. Atkreiptinas dėmesys, jog, suduodamas smūgius nukentėjusiajam viešoje vietoje šventės metu, T. Š. savo veiksmams atlikti neturėjo jokios priežasties, o pasirėmė tik mažareikšme dingstimi – senu tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo dėl gyvulių pervarymo kilusiu konfliktu, kuris tikrai negali būti laikomas pagrįsta priežastimi gintis, pavartojant fizinį smurtą. Apibendrinant tai, kas aptarta, byloje nesant duomenų, kad konfliktą inicijavo nukentėjusysis D. Š., galima konstatuoti, jog T. Š. savo įžūliais veiksmais pašalinių asmenų akivaizdoje tyčia pavartodamas fizinį smurtą, kuriuo D. Š. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, siekė pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į galiojančias teisės ir visuomenines normas, dėl mažareikšmės dingsties, o iš esmės visiškai nesant tam pagrindo, paminti moralinius ir bendražmogiškuosius etinius standartus, t. y. tokiais savo veiksmais T. Š. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

17. Apeliaciniame skunde yra nurodoma, jog jei T. Š. nebūtų gynęsis, jie abu su žmona būtų nukentėję, todėl daroma išvada, kad turi būti konstatuota apelianto baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė (BK 29 straipsnio 1 dalis). BK 29 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Kadangi nagrinėjamu atveju jau buvo konstatuota, jog bylos medžiagoje esančių duomenų neprieštaringa visuma nepatvirtina, kad nukentėjusysis D. Š. būtų inicijavęs konfliktą ar tuo labiau pavartojęs fizinį smurtą prieš nuteistąjį T. Š. ir (ar) jo sutuoktinę G. Š., nesama ir pagrindo tvirtinti, kad T. Š. turėjo teisę sulaikyti nukentėjusįjį dėl neva jo padarytos nusikalstamos veikos (BK 29 straipsnio 1 dalis) arba gintis ar ginti kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Taigi apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria skundžiamame nuosprendyje pateiktam vertinimui, jog nesama pagrindo tikėti nuteistojo parodymais, kad įvykio metu nukentėjusysis sukėlė konfliktą ir pastūmė jo žmoną, todėl šie parodymai vertintini kaip pasirinktas gynybos būdas, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

18. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė nuteistojo T. Š. kaltę ir tinkamai kvalifikavo jo atliktus neteisėtus veiksmus pagal BK 284 straipsnį. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti apeliacinį skundą, kiek tai susiję su T. Š. nuteisimu ir pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimu, nėra pagrindo.

b) Dėl iš nuteistojo T. Š. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio

19. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė), ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Nukentėjusysis D. Š. iki įrodymų tyrimo teisme pradžios pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš T. Š. priteisti 2 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 65–66). Nukentėjusiojo D. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu jo naudai iš T. Š. priteista 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. Š., o bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ir jo gynėjas advokatas T. Leščinskas nurodė, kad priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis yra per didelis, todėl prašė jį sumažinti.

20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Nors teismai stengiasi atsižvelgti į sumas, paprastai kitų teismų priteisiamas tos kategorijos bylose, tačiau visada svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti, nes skirtingi asmenys net analogiškose situacijose reaguoja ir išgyvena skirtingai, be to, dažnai net analogiški sužalojimai sukelia visiškai skirtingus padarinius bei liekamuosius reiškinius, todėl kalbėti apie precedento taikymą itin sudėtinga.

21. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę / turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, ir vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens gyvybė, sveikata, fizinis, seksualinis bei dvasinis neliečiamumas yra absoliučios prigimtinės neturtinės vertybės, kurių pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypač stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją negu kitų – santykinių – vertybių pažeidimo atvejais.

22. Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra gana įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Šiuo atveju vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi būti vertinamos atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamą įtaką. Apygardos teismo vertinimu, akivaizdu, jog nukentėjusysis, be patirto fizinio skausmo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo, dėl nuteistojo veiksmų patyrė dvasinį sukrėtimą, kitų nepatogumų, susijusių su gydymosi procesu ir bylos nagrinėjimu. Dar vienas iš neturtinės žalos atlyginimo dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Jeigu ji pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma – darant tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš asmenį, tokia kaltės forma sudaro prielaidas neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatyti didesnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje P. D. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2006, 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje A. J. J. v. UAB „T.“ ir V. S., bylos Nr. 3K-3-167/2010).

23. Šioje byloje apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, priteistino iš nuteistojo nukentėjusiajam, atsižvelgia į nuteistojo T. Š. tyčinės kaltės formą, padarytą nesunkų nusikaltimą, kuris nukentėjusiajam sukėlė ilgalaikius padarinius. Nukentėjusysis dėl nusikalstamos veikos patyrė fizinį skausmą ir sužalojimus, jam buvo teiktos medicininės paslaugos (t. 2, b. l. 68). Civiliniame ieškinyje pats nukentėjusysis D. Š. nurodė, jog dėl nusikaltimo patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir kitų nepatogumų. Jis patyrė neigiamų išgyvenimų, dvasinį sukrėtimą, kadangi trūko ausies būgnelis – šiuo metu nukentėjusysis dešine ausimi visiškai negirdi, o medikai svarsto chirurginės operacijos atlikimo galimybę. Nemalonūs prisiminimai apie įvykį kelia psichologinį diskomfortą, dalyvavimas ikiteisminiame tyrime, teismo posėdžiuose bei daugkartinis vaikščiojimas pas gydytojus sukėlė neigiamų emocijų. Taigi pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pagrįstai įvertino aplinkybes, jog pagal nukentėjusiajam D. Š. padarytų sužalojimų pobūdį nustatyta, kad jis patyrė ir šiuo metu jaučia nepatogumus dėl sutrikusios klausos, o tai turi neigiamos reikšmės nukentėjusiojo gyvenimo kokybei.

24. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas papildomai įvertino ir aplinkybes, susijusias su nuteistojo esama finansine padėtimi, t. y. turimą nekilnojamąjį turtą (t. 1, b. l. 121–122, 125, 126, 129–138, 140, 142, 143), transporto priemonę (t. 1, b. l. 117), tai, kad jis yra dirbantis (t. 1, b. l. 112). Taigi matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio priteisimui reikšmingas aplinkybes, siekė užtikrinti balansą tarp padarytos žalos, nusikalstamos veikos pavojingumo, jos sukeltų padarinių ir nuteistojo realių galimybių atlyginti žalą. Taigi atsižvelgiant į visa tai, kas jau aptarta anksčiau, darytina išvada, jog Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmai, priteisdami nukentėjusiajam D. Š. iš T. Š. 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, nurodė išsamius argumentus, kodėl priteistina būtent tokia suma, pažymėjo, jog yra atsižvelgiama į nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, jo patirtą skausmą, dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuosprendyje pateikti motyvai yra pakankami, išsamiai aptartos aplinkybės, sąlygojusios būtent tokio neturtinės žalos dydžio priteisimą, o pati neturtinės žalos suma nėra pernelyg maža ar per didelė, ji nustatyta, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais.

25. Atsižvelgus į nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, įvertinus nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, taip pat reikia atsižvelgti į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra labai įvairus, priklausomai nuo kiekvienoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių: kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015 – 300 Lt (86,89 Eur) (nagais apdraskė kaklą ir vieną kartą kumščiu sudavė į veidą, taip mušdama ir smurtaudama padarė nežymų sveikatos sutrikdymą), kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-452/2014 – 868,86 Eur (3000 Lt) (kumščiu sudavė vieną smūgį į nukentėjusiojo veidą, taip padarė muštinę žaizdą ir pogleivinę kraujosruvą apatinės lūpos vidiniame paviršiuje), kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-377/2014 – 463,39 Eur (1600 Lt) (sudavė nukentėjusiajai ne mažiau kaip du smūgius į veidą ir vieną smūgį į pakaušį, nuo suduotų smūgių jai parkritus ant žemės, spyrė ne mažiau kaip tris kartus į įvairias kūno vietas), kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2014 – 289,62 Eur (1000 Lt) (suėmęs nukentėjusiąją už plaukų tampė ir mesdamas į ją kėdę padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimu kairėje blauzdoje), kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-474/2008 – 2896,20 Eur (10 000 Lt) (nuteistasis, veikdamas bendrininkų grupe, tyčia kumščiu smogė nukentėjusiajam ne mažiau kaip tris kartus į galvą bei veidą, nukentėjusiajam pradėjus bėgti ir suklupus nuo vieno iš jų suduoto smūgio į nenustatytą kūno dalį, abu kartu bendrais veiksmais rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių į įvairias kūno vietas, t. y. padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką) ir kt.

26. Iš viso to, kas aptarta anksčiau, matyti, jog pirmosios instancijos teismo priteista 1 200 Eur iš T. Š. suma neturtinei žalai atlyginti tikrai nėra per didelė, todėl neturi būti mažinama. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog būtent nurodyta suma geriausiai atspindi nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, nukentėjusiojo patirtus fizinius ir dvasinius išgyvenimus ir leidžia pagrįstai tikėti, kad bus realiai sumokėta nuteistojo T. Š. nukentėjusiajam D. Š.

27. Prie atsiliepimo į apeliacinį skundą nukentėjusiojo D. Š. atstovas pridėjo dokumentus dėl proceso išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Byloje yra pateikta pinigų priėmimo kvito Nr. (duomenys neskelbtini) kopija, kuri patvirtina, jog nukentėjusysis advokatui V. Andrijauskui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 500 Eur (t. 2, b. l. 112). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012).

28. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia nukentėjusiajam, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pasikviesti atstovą, kad jo teisės ir teisėti interesai proceso metu būtų ginami ir užtikrinami visapusiškai. Nagrinėjamoje byloje apeliacinis skundas buvo paduotas nuteistojo T. Š. ir yra atmetamas. Nukentėjusysis D. Š. kreipėsi į advokatą dėl teisinės pagalbos parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, todėl prašymas priteisti procesines išlaidas tenkintinas. Papildomai pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teisme buvo surengtas vienas posėdis (2020 m. vasario 20 d. – trukmė 20 min.), kuriame nukentėjusysis D. Š. nedalyvavo ir jo advokatas V. Andrijauskas pastarojo interesams neatstovavo.

29. Vis dėlto pažymėtina, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ir nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-210/2014 ir kt.).

30. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusysis advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, nagrinėjant kaltės, įrodymų vertinimo ir neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimus, iš viso sumokėjo 500 Eur. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir įvertindama tai, jog nukentėjusiojo D. Š. atstovas advokatas V. Andrijauskas teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme nedalyvavo, o tik parengė išsamų procesinį dokumentų, teisėjų kolegija mano, kad prašoma priteisti 500 Eur suma už advokato pagalbą yra nepagrįsta, už teisinę pagalbą sumokėtas honoraras advokatui neatitinka darbo ir laiko sąnaudų bei protingumo, teisingumo kriterijų, todėl ši suma mažintina ir nukentėjusiajam priteistina 200 Eur suma išlaidoms už advokato suteiktą teisinę pagalbą, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš T. Š. nukentėjusiajam D. Š. 200 Eur (du šimtus eurų) advokato išlaidoms už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme padengti.