Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės individualios įmonės „Aujama-credit“ ieškinį atsakovei J. R. dėl negrąžinto kredito, palūkanų, administravimo mokesčio, nuostolių ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

II. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

5. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė IĮ „Aujama-credit“ su atsakove J. R. (duomenys neskelbtini) sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 4 000 Eur kreditą 630 dienų terminui (žr. vartojimo kredito sutartį ir 2022 m. lapkričio 8 d. mokėjimo pavedimą Nr. (duomenys neskelbtini)). Atsakovė įsipareigojo pagal sutartyje nustatytą grafiką grąžinti ieškovei 4 000 Eur kreditą, sumokėti 3 326,38 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma – 74,95 proc.) ir 648,37 Eur administravimo mokesčio iki 2024 m. liepos 30 d., nuo 2022 m. gruodžio 8 d. iki 2024 m. liepos 30 d. kiekvieną mėnesį mokant šalių pasirašytame grafike nurodytas 379,75 Eur dydžio įmokas (kredito sutarties specialiosios sąlygos; kredito sutarties bendrųjų sąlygų 3.1, 3.6, 4.1–4.4 papunkčiai).

6. Byloje nustatyta, kad atsakovė 2022 m. gruodžio 7 d. sumokėjo ieškovei 379,75 Eur dydžio pirmąją sutarties grafike nurodytą įmoką (85,55 Eur kredito dalies, 246,20 Eur pelno palūkanų ir 48 Eur administravimo mokesčio) (žr. 2022 m. gruodžio 7 d. mokėjimo dokumentą). Byloje nėra ginčo, kad atsakovė nuo 2023 m. sausio mėn. nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, daugiau neatliko nė vienos įmokos pagal sutartyje nustatytą grafiką. Atsakovė teismo posėdyje patvirtino pirmiau nurodytas aplinkybes.

Dėl ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo

7. Sprendžiant dėl asmens, kuris kreipėsi į teismą, pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti šalių reikalavimo teisė. Konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba gali būti pritaikyta tik tinkamai kvalifikavus šalių teisinius santykius. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva.

8. Teismas konstatuoja, kad šalių sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis; atsakovė yra vartotoja, o ieškovė – verslininkė. Ieškovės atstovas teismo posėdyje patvirtino, kad neginčija pirmiau nurodytų aplinkybių. Nors CK 6.228³ straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad CK šeštosios knygos XVIII1 skyriaus „Vartojimo sutartys“ nuostatos, išskyrus CK 6.228⁴ straipsnį, netaikomos sutartims dėl finansinių paslaugų, tačiau tai nekeičia šių sutarčių kaip vartojimo sutarčių kvalifikavimo, jeigu jos atitinka CK 6.228¹ straipsnyje ir Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalyse nurodytas sąlygas. Dėl to nagrinėjamojoje byloje, be kita ko, aktualios CK šeštosios knygos XVIII1 skyriaus normos, kuriose reglamentuotas vartojimo sutarčių sudarymas bei vykdymas, taip pat CK šeštosios knygos XLIII skyriaus normos, kuriose reglamentuotas kredito sutarčių sudarymas bei vykdymas, taip pat Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ), kuriuo įgyvendinta 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB, normos. Akcentuotina, kad teismas turi pareigą ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) vertinti vartojimo kredito sutarčių sąžiningumą. Ši teismo pareiga nuosekliai pabrėžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, reikšmingas ne tik pačiam vartotojui, bet taip pat ir didelei visuomenės daliai, todėl tokioje byloje teismas yra aktyvus, savo iniciatyva patikrina, ar nepažeisti vartotojo interesai.

Dėl ieškovės pareigos vertinti atsakovės kreditingumą įgyvendinimo

9. VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais.

10. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, nagrinėdamas ginčą dėl negrąžinto vartojimo kredito priteisimo, turi pareigą įvertinti, ar kredito davėjas tinkamai įvykdė VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą prieš suteikiant jam kreditą ar keičiant kredito sumą. Nustačius faktą, kad vartojimo kredito davėjas neįvykdė VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, kredito davėjui turi būti taikomos VKĮ įtvirtintos teisinės pasekmės, mažinama vartojimo kredito kaina (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

11. Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 03-144 (keistu 2017 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 03-22) patvirtintų Atsakingojo skolinimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 19 punkte nustatyta, kad kredito gavėjo vidutinės mėnesio įmokos pagal visus skolinius įsipareigojimus ir kredito gavėjo mėnesio pajamų (toliau – DSTI) santykis turi būti ne didesnis nei 40 proc., išskyrus Nuostatų 23 ir 24 punktuose nurodytus atvejus. Šioje byloje nėra pagrindo taikyti Nuostatų 23 ir 24 punktuose numatytų išimčių. Kredito davėjas, vertindamas kredito gavėjo kreditingumą, be kita ko, privalo surinkti ir įvertinti informaciją apie: kredito gavėjo pajamas, jų įvairovę, tvarumą, galimą kaitą ateityje; kredito gavėjo skolinius įsipareigojimus; kredito gavėjo kredito istoriją (Nuostatų 32 punktas).

12. Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 (keistu 2017 m. sausio 24 d. nutarimu) patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų 9 punkte nustatyta, kad sudarant vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjo vidutinės mėnesio įmokos dydis pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms turi sudaryti ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų. Šių nuostatų 10 punkte nurodyta, kad priimant sprendimą dėl vartojimo kredito teikimo turi būti atsižvelgiama į ne mažiau kaip 4 paskutinių mėnesių vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų vidurkį ir vertinama, ar vartojimo kredito sutartyje nustatyto vartojimo kredito grąžinimo laikotarpiu gaunamų tvarių pajamų pakaks visiems įsipareigojimams finansų įstaigoms vykdyti. Tvariomis pajamomis pripažįstamos tokios vartojimo kredito gavėjo pajamos, kurių pagrįstai galima tikėtis vartojimo kredito suteikimo laikotarpiu. Vartojimo kredito davėjas ir tarpusavio skolinimo platformos operatorius, apskaičiuodamas vartojimo kredito gavėjo mokamą įmoką, vertina jam žinomas ir (arba) galimas žinoti vartojimo kredito gavėjo išlaidas, susijusias ne tik su vartojimo kredito grąžinimu, bet ir su kitais vartojimo kredito gavėjo turimais įsipareigojimais finansų įstaigoms, ir atsižvelgia į pajamas, liekančias sumokėjus vartojimo kredito gavėjo mokamą įmoką.

13. Atsižvelgiant į pirmiau šiame sprendime nurodytas teisės aktų normas bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, šioje byloje, be kita ko, svarbu įvertinti, ar ieškovė tinkamai įvykdė VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą įvertinti atsakovės kreditingumą prieš suteikdama jai kreditą. Akcentuotina, kad teismas 2023 m. birželio 6 d. nutartimi įpareigojo ieškovę pateikti teismui rašytinius paaiškinimus ir įrodymus apie tai, kaip ji įgyvendino VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savo pareigą įvertinti atsakovės kreditingumą prieš suteikdama atsakovei kreditą.

Dėl vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo

15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).

16. CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nurodytais atvejais. Jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Taigi, šalys yra laisvos susitarti, kokias aplinkybes jos vertina kaip pakankamą pagrindą tam, kad sutartis būtų vienašališkai nutraukta. Teismas, spręsdamas, ar konkrečiu atveju sutartis galėjo būti nutraukta vadovaujantis joje nurodytu pagrindu, turi nustatyti, kokie sutarties vienašalio nutraukimo pagrindai yra nurodyti sutartyje ir įvertinti, ar susiklosčiusi situacija atitinka sutartyje nurodytas aplinkybes.

17. Pirmiau šiame sprendime nurodyta, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovė pažeidė sutartį, nuo 2023 m. sausio mėn. nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, nemokėjo sutarties grafike nustatytų įmokų (žr. sprendimo 6 pastraipą). Ginčo sutarties bendrųjų sąlygų 6.5 papunktyje nustatyta, kad: „Kredito davėjas turi teisę vienašališkai ir nedelsiant nutraukti sutartį ir pareikalauti sumokėti visą kredito sumą, administravimo mokestį, pelno palūkanas ir kitas pagal šios sutarties ir teisės aktų nuostatas mokėtinas sumas bei atlyginti nuostolius VKĮ 19 straipsnyje ir kituose taikytinuose teisės aktuose nustatytais pagrindais ir sąlygomis. Pranešimas apie sutarties nutraukimą yra pateikiamas šios sutarties specialiosiose sąlygose nurodytu kredito gavėjo elektroninio pašto adresu ne vėliau kaip prieš 14 dienų iki numatomos sutarties nutraukimo dienos“ (e. b. l. 7–10). VKĮ 19 straipsnyje nustatyta, kad vartojimo kredito davėjas turi teisę nutraukti vartojimo kredito sutartį, kai yra visos šios sąlygos: vartojimo kredito gavėjas yra patvariojoje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu informuotas apie pradelstą mokėjimą; mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 proc. negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės; pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per dvi savaites nuo papildomo patvariojoje laikmenoje parengto rašytinio pranešimo įteikimo vartojimo kredito gavėjui. Taigi, akivaizdu, kad ginčo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.5 papunkčio sąlyga atitinka VKĮ 19 straipsnyje nustatytas vartojimo kredito sutarčių nutraukimo sąlygas.

18. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2023 m. balandžio 11 d. elektroniniu paštu, nurodytu ginčo sutarties specialiosiose sąlygose, išsiuntė atsakovei raštą, kuriame ragino atsakovę per ieškovės nustatytą terminą sumokėti 1 610,24 Eur skolą, taip pat įspėjo, kad atsakovei nesumokėjus skolos, sutartis bus nutraukta nuo 2023 m. balandžio 26 d. (e. b. l. 15). Byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad atsakovės mokėtinų įmokų mokėjimas buvo pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės. Atsakovė neginčija, kad gavo pirmiau nurodytą elektroniniu paštu siųstą raštą, taip pat neginčija, jog per ieškovės nustatytą dviejų savaičių terminą nesumokėjo skolos ir toliau nevykdė kredito sutarties. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad ieškovė pagrįstai vienašališkai nutraukė ginčo sutartį nuo 2023 m. balandžio 26 d. dėl atsakovės kaltės.

Dėl negrąžinto kredito dalies priteisimo

19. Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Pagal CK 6.874 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis.

Dėl palūkanų, administravimo mokesčio, paskaičiuotų iki sutarties nutraukimo, taip pat nuostolių (negautų pajamų) priteisimo

22. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis).

23. Byloje nustatyta, kad atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei 74,95 proc. dydžio metines mokėjimo (pelno) palūkanas (iš viso 3 326,38 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų) ir 648,37 Eur administravimo mokesčio (žr. sutarties specialiąsias sąlygas) iki 2024 m. liepos 30 d. kiekvieną mėnesį mokant mokėjimo grafike nurodyto dydžio įmokas (sutarties specialiosios sąlygos; sutarties bendrųjų sąlygų 3.1 papunktis, 4.1–4.4 papunkčiai). Akcentuotina, kad ieškovė prašomais priteisti nuostoliais (negautomis pajamomis) laiko per visą sutarties galiojimą turėjusius būti sumokėtus administravimo mokestį ir mokėjimo (pelno) palūkanas, t. y. neišskiria sumų, susidariusių iki sutarties nutraukimo (iki 2023 m. balandžio 26 d.), ir negautų pajamų po sutarties nutraukimo (t. y. nuo 2023 m. balandžio 27 d.) iki mokėjimo grafike nurodytos datos – iki 2024 m. liepos 30 d.

24. Pirmiau šiame sprendime jau nurodyta, kad atsakovė 2022 m. gruodžio 7 d. sumokėjo ieškovei 379,75 Eur dydžio pirmąją sutarties grafike nurodytą įmoką (85,55 Eur kredito dalies, 246,20 Eur pelno palūkanų ir 48 Eur administravimo mokesčio) ir nuo 2023 m. sausio mėn. nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, daugiau neatliko nė vienos įmokos pagal sutartyje nustatytą grafiką. Šiame sprendime konstatuota, kad ginčo sutartis nutraukta 2023 m. balandžio 26 d. dėl atsakovės kaltės, nes pastaroji pažeidė sutartį, laiku ir tinkamai nemokėjo sutartyje nustatytų įmokų (žr. sprendimo 18 pastraipą). Todėl ieškovės prašoma priteisti 1 109,04 Eur nuostolių suma, paskaičiuota iki ginčo sutarties nutraukimo, kvalifikuotina kaip ieškovės prašomas priteisti 180,93 Eur administravimo mokestis ir 928,11 Eur mokėjimo (pelno) palūkanos už naudojimąsi paskolos suma, bet ne kaip nuostoliai negautų pajamų forma. Dėl visų pirmiau šiame sprendime nurodytų motyvų ieškovei iš atsakovės priteistinos mokėjimo (pelno) palūkanos ir administravimo mokestis, paskaičiuoti iki sutarties nutraukimo – 2023 m. balandžio 26 d., t. y. 180,93 Eur administravimo mokesčio (46,97 Eur + 45,87 Eur + 44,68 Eur + 43,41 Eur = 180,93 Eur) ir 928,11 Eur palūkanų (240,93 Eur + 235,28 Eur + 229,21 Eur + 222,69 Eur = 928,11 Eur) (kredito sutarties specialiosios sąlygos; kredito sutarties bendrųjų sąlygų 3.1 papunktis, 4.1–4.4 papunkčiai; CK 6.872 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, CK 6.874 straipsnio 2 dalis).

25. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

26. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo kredito sutartis nutraukta 2023 m. balandžio 26 d., vadovaujantis pirmiau šiame sprendime nurodyta kasacinio teismo praktika, mokėjimo (pelno) palūkanos atsakovei pagal ginčo vartojimo kredito sutartį nuo sutarties nutraukimo nebegali būti skaičiuojamos. Paskolos sutartį nutraukus, turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis.

27. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad nevykdoma ar netinkamai vykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas, o kita privalo atlyginti nuostolius ar sumokėti netesybas (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Civilinės teisės pažeidimas tokiais atvejais dažniausiai pasireiškia sutarties pažeidimu (CK 6.256 straipsnis). Sutartinė atsakomybė gina lūkesčių interesą. Jos kompensacinė funkcija pirmiausia pasižymi siekimu, kad nukentėjusio nuo sutarties pažeidimo asmens padėtis būtų kiek įmanoma artimesnė padėčiai, tarsi sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta. Dėl to taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusi šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų.

28. Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti ne tik sutartinės prievolės pažeidimą – neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), bet taip pat ir padarytus nuostolius bei jų dydį (CK 6.249 straipsnis), atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių nuostolių priežastinį ryšį (CK 6.247 straipsnis). Sutartinės civilinės atsakomybės atveju skolininko kaltė, kaip dar viena būtinoji civilinės atsakomybės nustatymo sąlyga, preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

29. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nagrinėjamojoje byloje svarbu nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, būtinas atsakovės sutartinei civilinei atsakomybei taikyti: atsakovės neteisėtus veiksmus; priežastinį ryšį; nuostolius ir jų dydį.

30. Pirmiau šiame sprendime jau konstatuota, kad: atsakovė nuo 2023 m. sausio mėn. nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, nuo 2023 m. sausio mėn. neatliko nė vienos įmokos pagal sutartyje nustatytą grafiką ir tokiu būdu pažeidė sutartį – kredito sutarties specialiąsias sąlygas ir kredito sutarties bendrųjų sąlygų 3.1, 4.1–4.4 papunkčius; sutartis nutraukta būtent dėl atsakovės kaltės. Dėl visų pirmiau nurodytų priežasčių konstatuotina, kad byloje nustatyta pirmoji atsakovės sutartinei civilinei atsakomybei taikyti būtina sąlyga – atsakovės neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis).

31. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Dėl to priežastinio ryšio taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado.

32. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad žalingi padariniai kilo iš atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. žalingų padarinių nebūtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę šio sprendimo 30 pastraipoje aptartų atsakovės neteisėtų veiksmų. Akivaizdu, kad jeigu atsakovė nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų, t. y. nebūtų pažeidusi sutarties, būtų įvykdžiusi savo sutartinius įsipareigojimus ir laiku būtų mokėjusi sutarties grafike nurodytas įmokas, kredito sutartis nebūtų nutraukta ir ieškovė nebūtų patyrusi nuostolių. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad byloje nustatyta antroji atsakovės sutartinei civilinei atsakomybei taikyti būtinoji sąlyga – atsakovės atliktų neteisėtų veiksmų ir ieškovės atsiradusių nuostolių priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis).

33. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 249 straipsnio 1 dalis). Pagal nurodytą CK normą, atsižvelgiant į neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos santykio pobūdį, išskiriamos dvi nuostolių (žalos) rūšys – tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos) ir netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos). CK įtvirtinto visiško nuostolių atlyginimo paskirtis – atsakingam už padarytą žalą asmeniui (skolininkui prievolėje) atlyginus tiesioginius ir (ar) netiesioginius nuostolius, grąžinti šalis į iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, kompensuojant nukentėjusiam asmeniui (kreditoriui) jo patirtą nuostolių dydį. Negautos pajamos, kaip netiesioginiai nuostoliai, yra asmens pagrįstai tikėtinos gauti lėšos, kurias asmuo būtų gavęs iš teisėtos veiklos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Negautos pajamos kvalifikuojamos kaip turtinė žala, kai jos atitinka šiuos kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Ieškovė įrodė aptariamus kriterijus dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

34. Pirmiau šiame sprendime jau nurodyta, kad šalys ginčo sutartyje susitarė, jog atsakovė ieškovei iš viso sumokės 3 326,38 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi kredito suma, kiekvieną mėnesį mokėdama sutarties grafike nustatytas įmokas iki 2024 m. liepos 30 d. Atsakovė ieškovei yra sumokėjusi 246,20 Eur palūkanų, be to, teismas šiame sprendime priteisė ieškovei iš atsakovės 928,11 Eur palūkanų (240,93 Eur + 235,28 Eur + 229,21 Eur + 222,69 Eur = 928,11 Eur), paskaičiuotų iki sutarties nutraukimo dienos – 2023 m. balandžio 26 d. Ieškovė už pirmiau nurodytą sutartą mokestį suteikusi atsakovei vartojimo kreditą ir dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (pagal sutartį mokėtinų įmokų nemokėjimo) nutraukusi sutartį, neatgavo sutartų mokėjimo (pelno) palūkanų, t. y. negavo to, ko pagrįstai galėjo tikėtis tinkamo vartojimo kredito sutarties vykdymo atveju. Tuo atveju, jeigu sutartis nebūtų buvusi nutraukta ir atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi sutartinius įsipareigojimus, laikotarpiu nuo ginčo sutarties nutraukimo iki sutarties termino pasibaigimo dienos – 2024 m. liepos 30 d. atsakovė būtų sumokėjusi ieškovei 2 152,07 Eur palūkanų (3 326,38 Eur – 246,20 Eur – 928,11 Eur = 2 152,07 Eur). Dėl visų pirmiau šiame sprendime nurodytų priežasčių konstatuotina, kad ieškovė įrodė negautų pajamų (negautų pelno palūkanų forma) faktą. Byloje nustatytos aplinkybės ir išdėstyti motyvai teikia pagrindą taikyti atsakovei civilinę sutartinę atsakomybę, priteisiant ieškovei iš atsakovės negautas pajamas (apskaičiuotas pagal šalių sutartas mokėjimo (pelno) palūkanas), kurias ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jeigu sutartis būtų įvykdyta tinkamai.

35. Kita vertus, pagal VKĮ 17 straipsnio 1 dalį vartojimo kredito gavėjas turi teisę bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį. Tai padaręs, jis turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio vartojimo kredito sutarties trukmės laikotarpio, skaičiuojamo nuo vartojimo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, palūkanos ir išlaidos. Todėl atsakovei tinkamai vykdant kredito sutartį (mokant palūkanas pagal grafiką), ieškovė ne iš karto gautų palūkanas, bet dalimis per visą sutarties galiojimo laikotarpį. Sutarties tinkamo įvykdymo atveju, kredito likutis bei suma, nuo kurios būtų mokamos palūkanos kas mėnesį atitinkamai mažėtų. Pelno palūkanos – tai atlyginimas už naudojimąsi kredito suma, todėl jos negali būti skaičiuojamos kredito grąžinimo atveju. Atsakovei grąžinus kreditą anksčiau sutarties termino, ieškovė negalėtų tikėtis gauti pelno palūkanas už būsimą laikotarpį. Todėl sprendžiant ieškovės reikalavimo dėl nuostolių priteisimo pagrįstumo klausimą, būtina atsižvelgti į aptartas aplinkybes.

37. Teismas, apibendrindamas tai, kas pirmiau nurodyta, įvertinęs bylos aplinkybių ir byloje esančių rašytinių įrodymų visetą, daro išvadą, kad ieškovė nuo sutarties nutraukimo dienos (2023 m. balandžio 26 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau negu iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2024 m. liepos 30 d.), pagrįstai galėjo tikėtis gauti 74,95 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas kiekvieną mėnesį nuo negrąžintos kredito sumos, tačiau ne didesnės kaip konkretų mėnesį turėjęs būti nepadengtas kredito likutis (nuo 2023 m. gegužės 7 d. – 3 504,49 Eur; nuo 2023 m. birželio 6 d. – 3 382,49 Eur; nuo 2023 m. liepos 6 d. – 3 251,51 Eur; nuo 2023 m. rugpjūčio 5 d. – 3 110,90 Eur; nuo 2023 m. rugsėjo 4 d. – 2 959,95 Eur; nuo 2023 m. spalio 4 d. – 2 797,89 Eur; nuo 2023 m. lapkričio 3 d. – 2 623,92 Eur; nuo 2023 m. gruodžio 3 d. – 2 437,15 Eur; nuo 2024 m. sausio 2 d. – 2 236,64 Eur; nuo 2024 m. vasario 1 d. – 2 021,38 Eur; nuo 2024 m. kovo 2 d. – 1 790,29 Eur; nuo 2024 m. balandžio 1 d. – 1 542,21 Eur; nuo 2024 m. gegužės 1 d. – 1 275,88 Eur; nuo 2024 m. gegužės 31 d. – 989,97 Eur; nuo 2024 m. birželio 30 d. – 683,02 Eur; nuo 2024 m. liepos 30 d. – 353,50 Eur) ir kurios bendrai, pasibaigus sutarties terminui (2024 m. liepos 30 d.), negali viršyti 2 152,07 Eur palūkanų sumos (3 326,38 Eur – 246,20 Eur – 928,11 Eur = 2 152,07 Eur).

38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovei iš atsakovės priteistini nuostoliai negautų pelno palūkanų forma už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo dienos – 2023 m. balandžio 26 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos – 2023 m. liepos 18 d., kurių suma – 624,02 Eur (215,70 Eur + 208,19 Eur + 200,13 Eur = 624,02 Eur); taip pat 74,95 proc. dydžio metinės negautos pajamos (nuostoliai), skaičiuojami už laikotarpį nuo 2023 m. rugpjūčio 5 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2024 m. liepos 30 d.) nuo pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, nurodyto šio sprendimo 37 pastraipoje, nurodant, kad pasibaigus sutarties terminui – 2024 m. liepos 30 d., procentine išraiška priteistos negautos pajamos negali viršyti 1 528,05 Eur sumos (2 152,07 Eur (sudėtos mokėjimo grafike nurodytos pelno palūkanų įmokos nuo 6 iki 21) – 624,02 Eur fiksuota priteista nuostolių suma) = 1 528,05 Eur).

40. Nepaisant to, kad iš ginčo sutarties turinio tiksliai neaiški administravimo mokesčio paskirtis, ieškovės atstovas teismo posėdyje nurodė, jog prašomo priteisti administravimo mokesčio paskirtis – administruoti, valdyti paskolos sutarties vykdymą; į jį įeina siuntimo išlaidos, darbuotojų kaštai, išlaidos už paskolos sutarties priežiūrą ir skolos sekimą. Vis dėlto nei iš ginčo sutarties turinio, nei iš ieškovės atstovo paaiškinimų neaišku, kokiu pagrindu nutraukus ginčo sutartį atsakovė toliau turi mokėti administravimo mokestį už sutarties priežiūrą. Byloje nėra absoliučiai jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė po kredito sutarties nutraukimo būtų siuntusi atsakovei pranešimus ir būtų patyrusi siuntimo išlaidų. Nors ieškovės atstovas teismo posėdyje nurodė, kad ieškovė administruoja tiek galiojančias, tiek nutrauktas sutartis, ieškovė prašydama priteisti administravimo mokestį po sutarties nutraukimo kaip patiriamas paskolos administravimo išlaidas (nuostolius), nepateikė absoliučiai jokių tikslių paskaičiavimų ir įrodymų apie tai, kokias konkrečias turi atlikti operacijas, kokių ir kiek konkrečių išlaidų (kaštų) patiria administruodama atsakovės sutartį bei siekdama atgauti iš atsakovės skolą (CPK 178 straipsnis). Ieškovės atstovas teismo posėdyje į teismo klausimą, ar ieškovė galėtų pateikti įrodymus, tikslius paskaičiavimus, kokias konkrečias operacijas turi atlikti, kokių ir kiek konkrečių išlaidų (kaštų) patiria administruodama atsakovės sutartį bei siekdama atgauti iš atsakovės skolą būtent po paskolos sutarties nutraukimo dienos, nurodė, kad ieškovė negali pateikti tokių įrodymų, negali pateikti tikslių paskaičiavimų, negali nurodyti kokių ir kiek konkrečių išlaidų (kaštų) ieškovė patiria siekdama atgauti iš atsakovės skolą būtent po ginčo kredito sutarties nutraukimo dienos.

41. Taigi, nepaisant to, kad šalys susitarė, jog administravimo mokestį atsakovė privalo mokėti iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžinamas vartojimo kredito davėjai, susiklosčiusioje teisinėje situacijoje, kai vartojimo kredito sutartis yra nutraukta, reikalavimas priteisti sutarties administravimo mokestį, paskaičiuotą po kredito sutarties nutraukimo, yra nepagrįstas. Administravimo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, todėl šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo ir negali būti laikomas ieškovės nuostoliais negautų pajamų forma. Akcentuotina, kad tokios praktikos laikomasi Vilniaus apygardos teismui nagrinėjant šios kategorijos bylas (žr., pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-228-864/2020 20 punktą; 2020 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1640-910/2020 63 punktą). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 419,44 Eur administravimo mokesčio, paskaičiuoto po ginčo sutarties nutraukimo, atmetamas.

Dėl delspinigių nepriteisimo

43. Teismas pažymi, kad netesybos atlieka ne baudinę, bet kompensuojamąją funkciją. Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų arba juos įvykdžius netinkamai (CK 6.71 straipsnis). Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais.

44. CK 6.73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos įskaitomos į nuostolius. Tokia pati taisyklė įtvirtinta taip pat ir CK 6.258 straipsnio 2 dalyje. Teisės doktrinoje pažymima, kad šiose normose nustatytas netesybų ir nuostolių santykis. Jeigu kreditorius dėl prievolės pažeidimo patiria nuostolių, netesybos visais atvejais įskaitomos į nuostolius. Dėl to kreditorius gali išieškoti nuostolius tik tiek, kiek jų nepadengia išieškotos netesybos. Kitaip tariant, CK numatyta tik viena netesybų rūšis – įskaitinės netesybos. CK 6.73 straipsnio 1 dalies norma imperatyvioji, todėl šalys negali susitarti dėl baudinių netesybų, t. y. kad bus išieškomos ir netesybos, ir visi nuostoliai, neįskaitant į juos išieškotų netesybų (Mikelėnas, V., ir kt. (autorių kolektyvas). Civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Vilnius: Justitia, 2003, p. 115–116).

45. Teismų praktikoje CK 6.73 straipsnio 1 dalies normoje įtvirtintas netesybų ir nuostolių santykis taip pat aiškinamas taip, kad pagal jį šalims negalima nustatyti baudinių netesybų. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad pagal Lietuvos civilinę teisę bendroji taisyklė yra įskaitinių netesybų taikymas, t. y. baudinių netesybų netaikymas arba jų taikymas tik atskirų rūšių sutartims. Taigi, netesybos atlieka ne baudinę, bet kompensuojamąją funkciją, jomis siekiama atlyginti nukentėjusiai šaliai nuostolius (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-969/2022 45 punktą).

46. Tais atvejais, kai kreditorius prašo už prievolės netinkamą įvykdymą ir nuostolių, ir netesybų, pastarosios įskaitomos į nuostolių atlyginimą: priteisiamas nuostolių atlyginimas, o jų dydžiu sumažinama netesybų suma. Netesybų įskaitymo esmė ta, kad, kreditoriui reikalaujant netesybų ir nuostolių bei pagrindus savo reikalavimą, jam priteisiama didesnioji priklausanti suma, kuri apima mažesniąją. Tais atvejais, kai nuostolių suma didesnė nei sutartimi nustatytos netesybos, pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalį priteisiamas nuostolių atlyginimas, apimantis įskaitomą netesybų sumą. Kai reikalaujama sutartinių netesybų suma viršija priteistinus nuostolius, teismas priteisiamas sumas nustato tokia tvarka: į priteistiną nuostolių sumą įskaito ją atitinkančią sutartinių netesybų sumą (CK 6.73 straipsnio 1 dalis); sprendžia klausimą dėl likusių sutartinių netesybų dydžio mažinimo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) ir nustato galutinę priteisiamą netesybų sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2013).

47. Nagrinėjamojoje byloje teismas jau priteisė ieškovei iš atsakovės fiksuotą negautų pajamų (nuostolių) sumą – 624,02 Eur nuostolių, taip pat procentine išraiška negautas pajamas – 74,95 proc. dydžio metines negautas pajamas (nuostolius), skaičiuojamas už laikotarpį nuo 2023 m. rugpjūčio 5 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2024 m. liepos 30 d.) nuo pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, nurodyto šio sprendimo 37 pastraipoje (žr. sprendimo 38 pastraipą).

48. Taigi, ieškovei jau priteistų nuostolių suma didesnė negu sutartimi nustatytos ir ieškovės prašomos priteisti netesybos – 50,61 Eur. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vadovaujantis CK 6.73 straipsnio 1 dalimi, CK 6.258 straipsnio 2 dalimi, ieškovės reikalaujami priteisti delspinigiai – 50,61 Eur įskaitomi į nuostolių atlyginimą. Dėl visų pirmiau nurodytų motyvų ieškovės reikalavimas priteisti 50,61 Eur delspinigius atmetamas (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

49. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šioms palūkanoms taikomas CK 6.210 straipsnyje nustatytas atitinkamas dydis. Kai abi sutarties šalys ar viena iš jų yra fizinis asmuo, skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas.

50. Palūkanos gali būti dvejopos paskirties: kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka už naudojimąsi svetimais pinigais; kaip kompensacija už nuostolius, kurių atsiradimą kreditoriui šalys ar įstatymas preziumuoja. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos atlieka kompensacinę funkciją ir skirtos minimaliems kreditoriaus nuostoliams atlyginti. Jas moka skolininkas, kuriam pareikšti reikalavimai teisme tais atvejais, jeigu šie patenkinti. Nurodytos palūkanos vadinamos procesinėmis. Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė atsakovo atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė gera valia ir ieškovas dėl to turėjo kreiptis į teismą. Procesinės palūkanos skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Kai prasideda teismo procesas, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui. Taigi, procesinių palūkanų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą. Dėl visų pirmiau nurodytų motyvų, įvertinus procesinių palūkanų paskirtį, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą 5 647,51 Eur fiksuotą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2023 m. gegužės 3 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

51. Pagal CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

52. Nagrinėjamojoje byloje ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 7 645,61 Eur (3 914,45 Eur negrąžinto kredito, 600,37 Eur administravimo mokesčio, 3 080,18 Eur nuostolių, 50,61 Eur delspinigių). Ieškinys patenkintas iš dalies, t. y. ieškovei iš atsakovės priteista fiksuota suma – 5 647,51 Eur (3 914,45 Eur negrąžinto kredito, 180,93 Eur administravimo mokesčio, 928,11 Eur palūkanų, 624,02 Eur nuostolių) ir 74,95 proc. dydžio metinių negautų pajamų (nuostolių), skaičiuojamų už laikotarpį nuo 2023 m. rugpjūčio 5 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2024 m. liepos 30 d.) nuo pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, nurodyto šio sprendimo 37 pastraipoje, nurodant, kad pasibaigus sutarties terminui (2024 m. liepos 30 d.), negautos pajamos negali viršyti 1 528,05 Eur sumos. Vadinasi, pagal priteisiamą sumą patenkinama iš viso 94 proc. ieškinio reikalavimų, atmetama – 6 proc. Dėl to ieškovė, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, įgijo teisę į 94 proc., o atsakovė – į 6 proc. turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

53. Byloje nustatyta, kad ieškovė patyrė 312 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. sumokėjo už ieškinį 172 Eur žyminio mokesčio ir turėjo 140 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (90 Eur advokato pagalbai apmokėti už ieškinio parengimą, taip pat 50 Eur atstovaujant ieškovei teismo posėdyje). Atsakovė neginčija ieškovės prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžio.

54. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

55. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dienomis, t. y. 2023 m. balandžio ir birželio mėn. galiojęs užpraėjusio ketvirčio (2022 metų ketvirtąjį ketvirtį) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 1 900,30 Eur. Taigi, ieškovės prašomos priteisti 90 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti rengiant ieškinį (maksimalus dydis – 1 900,30 Eur X 2,5 = 4 750,75 Eur), taip pat 50 Eur atstovaujant ieškovei teismo posėdyje (posėdis trūko 43 min.) (maksimalus dydis – 1 900,30 Eur X 0,1 = 190,03 Eur už vieną atstovavimo teisme valandą) neviršija galiojusio maksimalaus rekomenduotino priteisti išlaidų dydžio. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, įvertinus advokato darbo ir laiko sąnaudas rengiant ieškinį ir atstovaujant ieškovei teismo posėdyje, konstatuotina, kad ieškovės prašomos priteisti advokato pagalbos išlaidos yra pagrįsto ir protingo dydžio. Dėl to, patenkinus ieškinį iš dalies, ieškovei iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų daliai – 293,28 Eur (312 Eur (172 Eur žyminio mokesčio + 140 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti) X 94 proc.) = 293,28 Eur) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnis).

56. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų patyrusi bylinėjimosi išlaidų, todėl jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

57. Valstybė byloje patyrė 19,92 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Šios išlaidos paskirstytinos šalims taikant pirmiau nurodytą patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją. Taip apskaičiavus, ieškovei tenka pareiga atlyginti valstybei 1,20 Eur, o atsakovei – 18,72 Eur šių išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei tenkanti procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo suma mažesnė negu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatyta minimali valstybei iš šalies priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (5 Eur), šių išlaidų atlyginimas valstybei iš ieškovės nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis). Vadovaujantis CPK 92 straipsniu, 96 straipsnio 1 dalimi, valstybei iš atsakovės priteistinos 18,72 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos.

Dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo

59. CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Taikydamas šį civilinio proceso institutą teismas visų pirma yra saistomas CPK 7 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo. CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principas, kuris, be kita ko, reiškia, kad teismas turi siekti kuo trumpiausio ir kuo ekonomiškiausio įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo. Todėl sprendžiant dėl įprastinės teismo sprendimo vykdymo tvarkos modifikavimo (atidėjimo ar išdėstymo) visuomet turi būti atsižvelgiama į šį principą, kad per nepagrįstai ilgą sprendimo neįvykdymo laikotarpį nebūtų paneigtas teismo sprendimo privalomumo principas, nustatytas CPK 18 straipsnyje.

60. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tam tikrais atvejais, kai dėl objektyviai susiklosčiusių aplinkybių teismo sprendimas negali būti įvykdytas nedelsiant po jo įsiteisėjimo, gali būti taikomas CPK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas sprendimo įvykdymo atidėjimas arba išdėstymas, visgi šios teisės normos nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, todėl teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti arba išdėstyti tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).

61. Sprendžiant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar jo vykdymo išdėstymo klausimą aktualūs taip pat ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių principų taikymas reikalauja atsižvelgti ne tik į skolininko, bet taip pat ir į išieškotojo interesus. Todėl teismas turėtų įsitikinti, kad, išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui arba tam tikram terminui atidėjus vykdymą, nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas, nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai ir lūkesčiai.

62. Pažymėtina, kad nei teisės normose, nei teismų praktikoje nėra nustatyta, kokios aplinkybės gali būti pripažintos išimtinėmis ir sudarančiomis pagrindą išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, todėl teismas, spręsdamas tokio pobūdžio prašymą, faktinę situaciją turi vertinti individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, be kita ko, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Skolininko bloga turtinė būklė nėra absoliutus pagrindas taikyti įstatyme nustatytą išimtį ir išdėstyti teismo sprendimo vykdymą. Asmuo, prašydamas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, ir teigdamas, jog priteista suma jam yra didelė, turi įrodyti, kad jo būklė ateityje pagerės.

63. Nagrinėjamojoje byloje ieškovei iš atsakovės priteista fiksuota suma – 5 647,51 Eur (3 914,45 Eur negrąžinto kredito, 180,93 Eur administravimo mokesčio, 928,11 Eur palūkanų, 624,02 Eur nuostolių) ir 74,95 proc. dydžio metinių negautų pajamų (nuostolių), skaičiuojamų už laikotarpį nuo 2023 m. rugpjūčio 5 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2024 m. liepos 30 d.) nuo pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, nurodyto šio sprendimo 37 pastraipoje, nurodant, kad pasibaigus sutarties terminui (2024 m. liepos 30 d.), negautos pajamos negali viršyti 1 528,05 Eur sumos, taip pat 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų ir 293,28 Eur bylinėjimosi išlaidų.

65. Pažymėtina, kad atsakovė niekada neginčijo savo pareigos atsiskaityti su ieškove, pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame visiškai sutiko su ieškiniu, viso proceso metu siekė sudaryti su ieškove taikos sutartį, kad ieškovės prašoma priteisti skola būtų išdėstyta, bet ieškovė atsisakė. Ieškovė savo nesutikimą su atsakovės pareikštu prašymu dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo grindė vien tuo, kad atsakovė nuo 2023 m. sausio mėn. nemoka įmokų pagal ginčo sutartį ir teismo sprendimo privalomumo principu. Daugiau jokių aplinkybių, kodėl atsakovės prašymas turėtų būti atmestas, ieškovės atstovas teismo posėdyje nenurodė. Byloje nėra absoliučiai jokių duomenų apie tai, kad ieškovės turtinė būklė yra bloga ir patenkinus atsakovės prašymą ieškovės interesai bus pažeisti, ji patirs nepagrįstų nuostolių. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad teismo sprendimo vykdymo išdėstymas, kai ieškovė jai priteistą sumą atgaus per ilgesnį laikotarpį, nesukels jai neproporcingų neigiamų pasekmių, tuo tarpu atsakovė visos sumos sumokėti iš karto objektyviai neturi galimybių. Iš atsakovės pateiktų nuoseklių paaiškinimų ir byloje esančių VSDFV duomenų yra pagrindas daryti išvadą, kad atsakovės turtinė būklė gerėja, ji šiuo metu turi darbą, pastovų pajamų šaltinį, todėl turės galimybę kiekvieną mėnesį mokėti teismo sprendimu išdėstytas sumas.

66. Teismas, apibendrindamas tai, kas nurodyta, įvertinęs visas pirmiau šiame sprendime nurodytas aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į šiuo teismo sprendimu iš atsakovės priteistą sumą, konstatuoja, kad teismo sprendimo įvykdymo išdėstymas 24 mėn. laikotarpiui, skaičiuojant nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos, šiuo konkrečiu atveju nesuteikia perdėto pranašumo atsakovei, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei nepažeidžia ieškovės interesų, taip pat nepaneigia pirmiau šiame sprendime nurodytų teismo sprendimo privalomumo, proceso koncentracijos bei ekonomiškumo, lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principų. Dėl visų pirmiau nurodytų motyvų atsakovės prašymas dėl sprendimo vykdymo išdėstymo tenkintinas, teismo sprendimo vykdymas išdėstomas 24 mėn. laikotarpiui (iki 2025 m. liepos 28 d.), įpareigojant atsakovę nuo 2023 m. liepos 18 d. iki kiekvieno mėnesio 28 dienos mokėti ieškovei po 247,53 Eur, o paskutinį mėnesį (t. y. iki 2025 m. liepos 28 d.) sumokėti ieškovei 247,60 Eur ((5 647,51 Eur + 293,28 Eur = 5940,79 Eur) : 24), taip pat nuo 2023 m. liepos 18 d. iki kiekvieno mėnesio 28 dienos (iki 2025 m. liepos 28 d.) mokėti ieškovei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir 74,95 proc. dydžio metines negautas pajamas (nuostolius), skaičiuojamas už laikotarpį nuo 2023 m. rugpjūčio 5 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2024 m. liepos 30 d.) nuo pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, nurodyto šio sprendimo 37 pastraipoje (CPK 284 straipsnio 1 dalis).

67. Atsakovei išaiškintina, kad teismo sprendimo įvykdymo išdėstymas nesustabdo priteistų procesinių palūkanų skaičiavimo ir mokėjimo, todėl kartu sumokant nustatytą mėnesio įmoką, turi būti sumokamos ir iki mokėjimo dienos apskaičiuotos 5 proc. dydžio metinės palūkanos. Be to, atsakovei išaiškintina, kad turėdama finansines galimybes, ji gali teismo sprendimą visa apimtimi įvykdyti nelaukdama termino, kuriam išdėstytas teismo sprendimo įvykdymas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsniu, 284 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Tenkinti ieškinį iš dalies.

Priteisti ieškovei individualiai įmonei „Aujama-credit“ (juridinio asmens kodas 302653800) iš atsakovės J. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 914,45 Eur (tris tūkstančius devynis šimtus keturiolika eurų 45 ct) negrąžinto kredito, 180,93 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų 93 ct) administravimo mokesčio, 928,11 Eur (devynis šimtus dvidešimt aštuonis eurus 11 ct) palūkanų, 624,02 Eur (šešis šimtus dvidešimt keturis eurus 2 ct) nuostolių, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 5 647,51 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2023 m. gegužės 3 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 293,28 Eur (du šimtus devyniasdešimt tris eurus 28 ct) bylinėjimosi išlaidų ir 74,95 proc. dydžio metines negautas pajamas (nuostolius), skaičiuojamas už laikotarpį nuo 2023 m. rugpjūčio 5 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2024 m. liepos 30 d.) nuo pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio: nuo 2023 m. rugpjūčio 5 d. – 3 110,90 Eur; nuo 2023 m. rugsėjo 4 d. – 2 959,95 Eur; nuo 2023 m. spalio 4 d. – 2 797,89 Eur; nuo 2023 m. lapkričio 3 d. – 2 623,92 Eur; nuo 2023 m. gruodžio 3 d. – 2 437,15 Eur; nuo 2024 m. sausio 2 d. – 2 236,64 Eur; nuo 2024 m. vasario 1 d. – 2 021,38 Eur; nuo 2024 m. kovo 2 d. – 1 790,29 Eur; nuo 2024 m. balandžio 1 d. – 1 542,21 Eur; nuo 2024 m. gegužės 1 d. – 1 275,88 Eur; nuo 2024 m. gegužės 31 d. – 989,97 Eur; nuo 2024 m. birželio 30 d. – 683,02 Eur; nuo 2024 m. liepos 30 d. – 353,50 Eur. Pasibaigus sutarties terminui – 2024 m. liepos 30 d., procentine išraiška priteistos negautos pajamos (74,95 proc. dydžio metinės negautos pajamos) negali viršyti 1 528,05 Eur sumos.

Atmesti kitą ieškinio dalį.

Išdėstyti šiuo teismo sprendimu ieškovei individualiai įmonei „Aujama-credit“ (juridinio asmens kodas 302653800) iš atsakovės J. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteistos 5940,79 Eur sumos, 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų ir 74,95 proc. dydžio metinių negautų pajamų (nuostolių), skaičiuojamų už laikotarpį nuo 2023 m. rugpjūčio 5 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2024 m. liepos 30 d.) nuo pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, įvykdymą 24 mėnesių laikotarpiui iki 2025 m. liepos 28 d., įpareigojant atsakovę nuo 2023 m. liepos 18 d. iki kiekvieno mėnesio 28 dienos mokėti ieškovei po 247,53 Eur, o paskutinį mėnesį (t. y. iki 2025 m. liepos 28 d.) sumokėti ieškovei likusią 247,60 Eur sumą, taip pat nuo 2023 m. liepos 18 d. iki kiekvieno mėnesio 28 dienos (iki 2025 m. liepos 28 d.) mokėti ieškovei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir 74,95 proc. dydžio metines negautas pajamas (nuostolius), skaičiuojamas už laikotarpį nuo 2023 m. rugpjūčio 5 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2024 m. liepos 30 d.) nuo pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio.

Priteisti valstybei iš atsakovės J. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 18,72 Eur (aštuoniolika eurų 72 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.