Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Laimos Gerasičkinienės ir Astos Pikelienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) UAB „Delintra“ skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui UAB „Delintra“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė priteisti iš atsakovo UAB „Delintra“ 8454,55 Eur nuostolių atlyginimą regreso tvarka, 6 procentus metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2014-09-16 Vokietijoje dėl V. G., vairavusio transporto priemonę SCANIA R 420, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Eismo įvykio dieną atsakovas buvo transporto priemonės SCANIA R 420, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojas pagal lizingo sutartį, t.y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė SCANIA R 420, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsakovas nesutiko su ieškiniu ir nurodė, kad ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad išmoka dėl 2014 m. rugsėjo 16 d. eismo įvykio buvo išmokėta atsižvelgus į Vokietijos Federacinės Respublikos civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus bei 8454,55 Eur regresinio reikalavimo atsakovui pagrįstumą. Ieškovas, dėl 2014 m. rugsėjo 16 d. eismo įvykio išmokėdamas išmoką, neatsižvelgė į Vokietijos civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, be to, atsakovui pareikštas reikalavimas dėl 8454,55 Eur nuostolių atlyginimo yra nepagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 6 d. nusprendė ieškinį tenkinti. Priteisti iš atsakovo UAB „Delintra“ ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 8454,55 EUR nuostolių, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016-06-27) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 366,61 EUR bylinėjimosi išlaidų.Teismas konstatavo, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras sureguliavęs ir atlyginęs nukentėjusiam eismo įvykio metu padarytą žalą, kreipėsi į ieškovą su reikalavimu dėl kompensacijos 8454,55 Eur sumai. Reikalavimą sudarė 6570 Eur kompensacija nukentėjusiam asmeniui, 899,05 ekspertizės išlaidos bei 985,50 administravimo mokestis pagal Vidaus nuostatas (b.l. 13-14, 31-34). Ieškovas 2015-09-28 įvykdė Vokietijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą ir sumokėjo pastarajam – 8454,55 EUR. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovo civilinė atsakomybė eismo įvykio metu nebuvo apdrausta, ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti iš atsakovo atlyginti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėtą draudimo išmoką. 2015-11-23 ieškovas pateikė atsakovui pretenziją dėl 8454,55 Eur atlyginimo regreso tvarka, tačiau atsakovas nuostolių neatlygino. Atsakovas neigdamas savo civilinę atsakomybę į bylą nepateikia jokių įrodymų savo argumentams pagrįsti, tai yra įrodymų, kad vilkiko puspriekabė buvo apdrausta bei, kad ji priklausė kitam asmeniui, neprašė į bylos nagrinėjimą įtraukti kitų trečiųjų asmenų. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad vadovaujantis Vokietijos teisiniu reglamentavimu jam nekyla civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantas (atsakovas) UAB „Delintra“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje panaikinti iš dalies ir priimti naują sprendimą - ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, ieškinį dalyje dėl 4227,28 Eur atmesti kaip nepagrįstą.Apelianto UAB “Delintra” nuomone, skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas turėtų būti panaikintas iš dalies, tai yra, Draudiku biuro ieškinio reikalavimas dėl 4227,28 Eur atmestas kaip nepagrįstas, toliau nurodomais pagrindais: Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesivadovavo TPVCAPDĮ 16 str. 1 d. bei Vokietijos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl žalos, eismo įvykio metu padarytos sukabintų velkančios ir velkamos transporto priemonių, atlyginimo proporcijų. Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims - pareiga pateikti visus savo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus tenka Draudikų biurui kaip bylą iniciavusiai proceso šaliai.Apeliantas nurodo, kad 2014 m. rugsėjo 16 d. eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala, įvyko Vokietijos Federacinėje Respublikoje, todėl tarp šalių kilusio ginčo kontekste yra aktualus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.44 str., įtvirtinantis, kad reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Šios konvencijos 3 str. nurodoma, jog taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė, nustatanti atsakomybės pagrindą ir mastą, žalos pobūdį ir dydį, ieškinio senaties terminą ir kt. (Hagos konvencijos 8 str.). nagrinėjamoje byloje susiklostę deliktiniai teisiniai santykiai tarp nukentėjusiojo ir vilkiko SCANIA ir nežinomos puspriekabės valdytoju turi būti vertinami Vokietijos teisės aspektu.Vadovaujantis Vokietijos Federacinės Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, taip pat Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08 pateiktu išaiškinimu, sukabintų velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikai eismo įvykio metu šių transporto priemonių junginio padaryta žalą atlygina po 50 proc., neatsižvelgiant į tai, ar eismo įvykio metu velkama transporto priemonė atsikabino nuo velkančios, išskyrus atvejus, kai draudėjai yra susitarę kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016; 2014 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 415/2014; kt.).Vilkikas SCANIA nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato TPVCAPDĮ 4 str. 1 d., 41 str. 3 ir 8 d. nuostatos, todėl UAB „Delintra“ tenka pareiga atlyginti 50 proc. eismo įvykio metu padarytos žalos - 4227,28 Eur, tai yra, UAB “Delintra” sutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu šia dalimi. Tačiau apeliantas UAB “Delintra”, vadovaudamasis Vokietijos Federacinės Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, taip pat Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08 pateiktu išaiškinimu, kad sukabintų velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikai eismo įvykio metu šių transporto priemonių junginio padarytą žalą atlygina po 50 proc., atsižvelgdamas į tai, kad Draudikų biuro reikalavimas yra grindžiamas tik vilkiko SCANIA eismo įvykio metu padarytos žalos dydžiu, o duomenų apie eismo įvykyje dalyvavusia puspriekabę Draudikų biuras nepateikia, tokiu būdu atimdamas UAB “Delintra” teisę gintis nuo pareikšto reikalavimo, laikosi pozicijos, kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas dalyje dėl UAB “Delintra” tenkančios prievolės atlyginti ir likusią - 4227,28 Eur - žalos dalį yra nepagrįstas ir neteisėtas. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pateikė atsiliepimą į pareikštą skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovas nurodė, kad apelianto nurodytos LAT nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 3K-7-439-313/2015 faktinės aplinkybės nėra tapačios šios bylos aplinkybėms, dėl ko ir ESTT pateikti klausimai šios bylos nagrinėjimui neaktualūs. Šioje byloje Biuras pateikė faktinį reikalavimo pagrindą pagrindžiančius įrodymus (Biuro 2016-06-13 ieškinio Nr. S-6221-(4.11.) 3 priedas; Biuro 2016-09-16 dubliko S- 9346-(4.11.) 2-5 priedai). Tuo tarpu, atsakovas nepateikė savo teiginius pagrindžiančių įrodymų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Byloje kilo ginčas dėl žalos priteisimo regreso tvarka.1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio rekomendacijoje pasiūlyta Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo. Šios rekomendacijos pagrindu įkurta žaliosios kortelės sistema, kuri užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas. Žaliosios kortelės sistemos nariai – nacionaliniai draudikų biurai – tarpusavyje bendradarbiauja žalos administravimo ir atlyginimo klausimais, o nacionalinių draudikų biurų veiklą koordinuoja nacionalinių draudikų biurų įkurta Biurų taryba. Nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius reglamentuoja Biurų tarybos Generalinės asamblėjos priimti Vidaus nuostatai.Žaliosios kortelės sistema yra papildyta Europos Sąjungos antriniuose teisės šaltiniuose įtvirtintomis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatomis. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo nuostatos Lietuvos Respublikoje įgyvendintos TPVCAPDĮ. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017 pažymėjo, kad egzistuoja dvi tarpvalstybinį elementą turinčios sistemos, reguliuojančios kai kuriuos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo aspektus, todėl nacionalinis teismas kiekvienoje konkrečioje byloje turi įvertinti, pagal kurią iš sistemų yra reiškiamas (atgręžtinis) reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir kurių teisės aktų – ES motorinių transporto priemonių direktyvas įgyvendinančios nacionalinės teisės ar žaliosios kortelės sistemos – nuostatos yra aktualios byloje (nutarties 25 punktas). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje 2014 m. rugsėjo 16 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu Lietuvos Respublikoje įregistruoti atsakovės valdomas vilkikas su priekaba dėl atsakovės vairuotojo kaltės apgadino trečiojo asmens transporto priemonę. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė SCANIA R 420, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Ieškovas, vadovaudamasis Vidaus nuostatais, TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, Vokietijos Federacinės Respublikos nacionaliniam draudikų biurui sumokėjo išmoką ir pareiškė atgręžtinį reikalavimą atsakovei. Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovas atgręžtinį reikalavimą atsakovei reiškia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemos ir ją įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų nuostatomis. Pagal Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalį, kai eismo įvykio vietos draudikų biurui pranešama apie eismo įvykį, į kurį pateko kitos valstybės transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Neapdraustos transporto priemonės atveju apie tokį eismo įvykį jis praneša transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui, tačiau negali būti kaltinamas dėl šių veiksmų neatlikimo. Visas žalas eismo įvykio vietos draudikų biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais. Eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Pagal Vidaus nuostatų 6 straipsnio 1 dalį, kiekvienas biuras garantuoja, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras. TPVCAPDĮ, reglamentuojančio transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius, nustatyta, kad Lietuvos draudikų biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta kitoje ES valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalį Lietuvos draudikų biuras moka išmoką tuomet, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Kai Lietuvos draudikų biuras pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą sumoka išmoką dėl kitoje šalyje padarytos ir administruotos žalos, jis turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). Šios nutarties 18 ir 19 punkte nurodytos nuostatos suponuoja išvadą, kad, nors Vidaus nuostatais Lietuvos draudikų biurui, veikiant tarpusavio pasitikėjimo principu, nustatyta pareiga atlyginti eismo įvykio vietos draudikų biurui šio eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota, tačiau neapdrausta transporto priemone padarytos žalos, TPVCAPDĮ teisė šias sumas susigrąžinti iš transporto priemonės valdytojo nustatyta tik esant jo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio. Užsienio teisė civiliniams santykiams taikoma tada, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.10 straipsnio 1 dalis). CK 1.12 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kuriais atvejais teismui tenka pareiga aiškinti užsienio teisę bei jos turinį nustatyti pačiam (lot. ex officio), o kuriais su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus turi pateikti bylos šalys.TPVCAPDĮ, kuris yra lex specialis (specialusis įstatymas) CK atžvilgiu (CK 1.3 straipsnio 2 dalis, 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis), 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad dėl Lietuvos Respublikoje neapdrausta transporto priemone kitoje ES valstybėje nukentėjusiems asmenims padarytos ir administruotos žalos Lietuvos draudikų biuras išmoką eismo įvykio vietos draudikų biurui moka atsižvelgdamas į Vidaus nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Taigi, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje ir 17 straipsnio 5 dalyje, kuriose reglamentuota Lietuvos draudikų biuro pareiga išmokėti išmoką dėl neapdrausta transporto priemone, kurios registruota buveinė yra Lietuvoje, kitoje valstybėje padarytos žalos nukentėjusiems asmenims, įtvirtintos ir specialiosios kolizinės normos. Minėtos TPVCAPDĮ nuostatos, pirma, nurodo, kad galimai už eismo įvykį atsakingo asmens civilinės atsakomybės sąlygos nustatomos ir eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims padaryta žala atlyginama pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę, nagrinėjamoje byloje – Vokietijos Federacinės Respublikos teisę. Antra, šios taisyklės taip pat suponuoja, kad, esant ginčui dėl to, ar pagrįstai nukentėjusiems asmenims išmokėtos išmokos, būtent Lietuvos draudikų biurui tenka pareiga pateikti su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos draudikų biuras savo veikloje turi vadovautis tiek Vidaus nuostatais, tiek ir TPVCAPDĮ, teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas jis įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų, Lietuvos draudikų biuras pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. pirmiau nurodytų sąlygų egzistavimą. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017 51, 52 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pirmiau nurodytoje nutartyje kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovai ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovai, siekdami nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai (žr. nutarties 54 punktą). Taigi teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamo pobūdžio civilinėse bylose tam tikra įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovui (Lietuvos draudikų biurui), siekiančiam susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (šios nutarties 29 punkte nurodytų sąlygų egzistavimą), bet ir atsakovui, kuris įrodinėja savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo. Ieškovui tenka pareiga pateikti, be kita ko, transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, jos apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą, o atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017 ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybė, jog Lietuvos draudikų biuras atlygino eismo įvykio vietos draudikų biurui dėl eismo įvykio nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas, savaime nelemia atsakovės, nustačius, kad jai kyla civilinė atsakomybė pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę, pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą. Teisės aktuose nėra nustatyta pagrindo pareikštą regresinio reikalavimo teise grindžiamą ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį tenkinti nevertinant regresinio reikalavimo pagrįstumo ir taip apriboti galimai dėl eismo įvykio atsakingų asmenų teisę į teisminę gynybą. Atsakovei ginčijant atsakomybės apimtį, žalos dydis nustatytinas remiantis Vokietijos Federacinės Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais bei kitais teisės aktais, ir pareiga pateikti jo turinį priklauso ieškovui. Nagrinėjamu atveju atsakovė nesutinka atlyginti žalą, kurią padarė neapdrausta priekaba. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis, būtent atsakovė, kuri reiškė abejones dėl ieškovo įrodinėjamo Vokietijos Federacinės Respublikos teisės turinio, turėjo teikti kitokį šios teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, taip pat teikti įrodymus, pagrindžiančius poziciją, jog egzistuoja pagrindas taikyti kitas Vokietijos Federacinės Respublikos teisės normas nustatant atlygintinos žalos dydį. Atsakomybę mažinančių sąlygų įrodinėjimas tenka atsakovui, kuris teigia esant tokias sąlygas ir yra suinteresuotas sumažinti savo atlygintinos žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo (CPK 178 straipsnis). Atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodytų Vokietijos Federacinės Respublikos teisės normų turinio, jų taikymui teisiškai reikšmingų aplinkybių įrodinėjimo naštos priskyrimas ieškovui neatitiktų šalių rungimosi principo esmės, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Todėl atsakovui nepakanka kritikuoti ieškovo atlikto žalos apskaičiavimo ir kelti abejonės, kad nepagrįstai buvo netaikytos Vokietijos Federacinės Respublikos teisės nuostatos, pagal kurias atsakomybė už žalą gali būti sumažinta, – jam tenka našta Vokietijos Federacinės Respublikos teisės normomis, jų taikymo praktika ir (ar) teisės doktrina pagrįsti, kad tokiais kaip šios bylos atvejais yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje Lietuvos draudikų biuras nepateikė užsienio teisės turinio, kurio pagrindu būtų galima įvertinti atsakovės atsakomybę dėl neapdrausta vilkiko priekaba padarytos žalos ir jos dydžio. Taigi konkrečių Vokietijos Federacinės Respublikos teisės normų turinys byloje nėra žinomas. Šis trūkumas negali būti pašalintas apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje, nes turi būti užtikrintos dalyvaujančių byloje asmenų teisės duoti teismui paaiškinimus, teikti savo samprotavimus ir argumentus dėl Vokietijos Federacinės Respublikos teisės taikymo nagrinėjamu atveju (CPK 42, 47 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.