Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-432-464/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-06-30
Bylos Nr.: 2A-432-464/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-59-3-00320-2018-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidija Tamošiūnienė, Agnė Tikniūtė, Dalia Kačinskienė
Ieškovas: G. J.
Atsakovas: E. J., Panevėžio miesto 5-ojo notarų biuro
Trečiasis asmuo: V. M., AIG Europe Limited

Kategorijos

2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
2.4.2.1Nuosavybės teisės samprata, jos rūšys ir formos, nuosavybės teisių turinys
2.6.11.6Nekilnojamojo daikto pirkimas-pardavimas

Civilinė byla Nr. 2A-432-464/2020Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00320-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 2.4.2.1; 2.6.11.6 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-304-278/2019 pagal ieškovės G. J. ieškinį atsakovams E. J., Panevėžio miesto 5-ojo notarų biuro notarei V. J., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisių pripažinimo, sandorių panaikinimo, tretieji asmenys V. M., AIG Europe Limited (Finland Branch).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė G. J. 2018 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį 2019 m. vasario 4 d. patikslinusi (t. 1, b. l. 4-9, 167-173) prašė:

1.1. pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe pastatą–gyvenamąjį namą, pastatą–garažą, vandentiekio tinklus, nuotekų valymo šalinimo tinklus, esančius adresu (duomenys neskelbtini);

1.2. pripažinti niekine nuo sudarymo momento 1994 m. gruodžio 28 d. žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį;

1.3. panaikinti atsakovės notarės V. J. 2018 m. lapkričio 19 d. atsakovei E. J. išduotą nuosavybės teisės liudijimą Nr. 8811;

1.4. priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad su sutuoktiniu A. J. 1988 m. nusprendė statyti namą, tačiau pagal tuometinę santvarką ir teisinį reguliavimą jie negalėjo pretenduoti į žemės sklypą, kadangi turėjo kitą gyvenamąjį būstą – 3 kambarių butą (duomenys neskelbtini) mieste. Todėl sutuoktiniai susitarė, kad jų sūnus V. J., atitikęs visus reikalavimus (neturėjęs nuosavo būsto), kreipsis dėl žemės sklypo namo statybai skyrimo. V. J. prašymas buvo patenkintas ir 1988 m. rugsėjo 26 d. jam buvo paskirtas žemės sklypas individualaus namo statybai, o 1994 m. gruodžio 28 d. V. J. vardu sudaryta ir šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, kuria lengvatinėmis sąlygomis buvo išpirktas turtas su namų valda. Pasak ieškovės, statybos darbai buvo pradėti 1989 m. vasarą, o faktiškai užbaigti 1992 m., tačiau namo nepavyko iš karto pripažinti tinkamu naudoti dėl kai kurių sprendinių neatitikimo priešgaisrinės saugos taisyklėms, jo dokumentai baigti tvarkyti tik 2011 m.

3. Ieškovės teigimu, visi statybos darbai buvo atliekami iš jos ir jos sutuoktinio santaupų, todėl būtent jie ir buvę faktiniais tiek žemės sklypo, tiek namo savininkais. Į pastatytą namą ieškovė persikėlusi gyventi 1998 m., jau po sutuoktino A. J. mirties 1997 m., o kartu su ja persikėlė ir jų sūnus V. J.. Šis 2000 m. susituokė su atsakove E. J. ir iš ginčo namo išsikėlė. Pablogėjus sūnaus sveikatai, sūnaus šeima 2008 m. grįžo gyventi į ginčo namą ir apsigyveno antrajame namo aukšte. Dar labiau pablogėjus sūnaus sveikatai, sūnus apsigyveno kartu su ieškove pirmajame namo aukšte. Po sūnaus V. J. mirties 2018 m. rugpjūčio 2 d., ½, ginčo turto paveldėjo atsakovė E. J., nors tam, ieškovės nuomone, nebuvo jokio pagrindo.

4. Ieškovės įsitikinimu, tiek statiniai, tiek ir žemės sklypas pripažintini jos asmenine nuosavybe, juolab kad visą turtą, sukurtą ieškovės ir jos sutuoktinio asmeninėmis lėšomis, po sutuoktinio A. J. mirties 1997 m. rugpjūčio 7 d. taip pat paveldėjo būtent ieškovė, o ne jų sūnus V. J.. Be to, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis yra niekinis ir apsimestinis sandoris, kaip sudarytas su asmeniu nesančiu statinių savininku. Notarės V. J. 2018 m. lapkričio 19 d. atsakovei E. J. išduotas nuosavybės teisės liudijimas į ginčo turtą naikintinas, kadangi jis išduotas klaidingų faktinių aplinkybių pagrindu – nepagrįstai konstatavus, kad turtas yra bendroji jungtinė atsakovės E. J. ir velionio V. J. nuosavybė, kadangi jis priklauso ieškovei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. birželio 17 d. sprendimu (t. 2, b. l. 131-136) ieškovės G. J. ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei Panevėžio miesto 5-ojo notarų biuro notarei V. J. 1 036,55 Eur, o trečiajam asmeniui AIG Europe Limited (Finland Branch) – 840 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, taip pat priteisė valstybei 19,72 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.

6. Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad Panevėžio m. LDT Vykdomojo komiteto 1988 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 239 V. J. mūrinio gyvenamojo namo statybai buvo suteiktas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), o 1988 m. gruodžio 28 d. išduotas leidimas Nr. 135 vykdyti jame individualią statybą. V. J. Panevėžio miesto valdybos 1992 m. liepos 27 d. potvarkio Nr. 389v ir 1992 m. rugpjūčio 12 d. patvirtinto įkainojimo akto Nr. 1742 pagrindu 1994 m. gruodžio 28 d. valstybės vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis už 33,41 Lt jam skirtą žemės sklypą įsigijo nuosavybės teise, sudarydamas šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P27/94-0933. Iš Valstybės įmonės Registrų centro duomenų teismas nustatė, kad V. J. vardu gyvenamasis namas ir kiti statiniai įregistruoti 2011 m. spalio 25 d.

7. Teismas sprendė, kad ieškovės G. J. reikalavimai pripažinti ginčo objektu tapusį turtą (namą) asmenine ieškovės nuosavybe, o ginčijamą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį apsimestine, sudaryta su asmeniu, nesančiu statinių savininku, yra nepagrįsti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė byloje neįrodė ir net neįrodinėjo tokio buvusio jos pačios, A. J. ir judviejų sūnaus V. J. susitarimo, kad 1988 m. rugsėjo 26 d. sprendimu jų sūnui V. J. suteiktas žemės sklypas faktiškai taps jo tėvų nuosavybe. Pažymėjo, kad V. J. 1994 m. gruodžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nuosavybėn įgijus ginčo žemės sklypą, nei pati ieškovė, nei jos sutuoktinis nereikalavo jiems šį sklypą parduoti, dovanoti ar kitu būdu perleisti nuosavybės teises į jį, nors nuosavybės ribojimo draudimai, dėl kurių, kaip teigė ieškovė, sutuoktiniams ir reikėjo atlikti atitinkamus veiksmus jų sūnaus V. J. vardu, jau 1991 m. liepos 30 d. įstatymu Nr. I-1634 buvo panaikinti.

8. Teismas sprendime akcentavo ir tokį nenuginčytą faktą, kad žemės sklypas nebuvo suteiktas nei ieškovei, nei jos vyrui A. J.. Be to, įvertinęs ir tokias aplinkybes, kad Vykdomojo komiteto 1988 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. 239 suteikti žemės sklypą statyboms būtent V. J. taip pat nebuvo ginčijamas, o 1994 m. gruodžio 28 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta sūnaus V. J. vardu tėvams (taigi ir ieškovei) neabejotinai žinant apie tokio sandorio sudarymą ir tam neprieštaraujant net ir po to, kai pasikeitė teisinis reguliavimas, teismas nesutiko su ieškovės pozicija, jog buvo sudarytas apsimestinis žemės pirkimo–pardavimo sandoris.

9. Teismas nenustatė pagrindo ir tokiai išvadai padaryti, kad ginčo namas buvo statomas išimtinai tik ieškovės ir jos sutuoktinio asmeninėmis lėšomis bei pastangomis. Viena vertus, šiuo aspektu teismas atsižvelgė į liudytojais apklaustų asmenų paaiškinimus, nurodžiusius, kad, aplinkinių namų gyventojų įsitikinimu, namo savininkais buvo ieškovė ir jos sutuoktinis, taip pat į rašytinius įrodymus (medžiagų pirkimo kvitus, transporto važtaraščius ir kt.), iš kurių nustatė, kad 1989-1992 metais A. J. (ieškovės sutuoktinis) pirko pamatų blokus, betono skiedinį, cementą, medžio plokštes, plytas, skardą ir kt. medžiagas, mokėjo už transportą.

10. Kita vertus, dalis pateiktų į bylą kvitų leido teismui įsitikinti, kad statybines medžiagas pirko ir V. J., be to, jis dalyvavo ir namo statybose. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad V. J. finansinį pajėgumą vykdyti statybos darbus, be kita ko, patvirtina ir tai, kad jis nuo 1988 m. vasario 1 d. iki 1990 m. spalio 31 d. dirbo Panevėžio statybos tresto mechanizacijos valdyboje Nr. 1, vėliau vykdė individualią veiklą ir gavo pajamas.

11. Teismas svarbia pripažino dar ir tokią aplinkybę, kad V. J. ir jo tėvai sudarė vieną šeimą, todėl, teismo vertinimu, neatmestina, kad tėvai siekė padėti sūnui greičiau pasistatyti ir įrengti namą, galimai ir patys planavo ateityje gyventi kartu su sūnumi. Tą ieškovė vėliau ir padarė, įsikėlusi kartu su sūnumi gyventi į ginčo namą.

12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, padarė tokią išvadą, kad vien nustatyto ieškovės G. J. ir jos sutuoktinio A. J. prisidėjimo asmeninėmis lėšomis prie gyvenamojo namo statybos fakto nepakanka pripažinti, kad ginčo statiniai yra asmeninė ieškovės nuosavybė. Šią išvadą teismas papildomai grindė ir ieškovės sūnaus V. J. atliktais, kaip šio turto savininko, disponavimo turtu veiksmais, testamentu jam priklausantį turtą palikus seseriai V. M., kuri 2018 m. gruodžio 21 d. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų teismui pateiktame ieškinyje (civilinė byla Nr. 2-934-812/2019) taip pat yra nurodžiusi, kad žemės sklypas ir statiniai yra asmeninė V. J. nuosavybė.

13. Konstatavęs, kad nėra pagrindo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu, o ieškovę pripažinti ginčo turto (namo) savininke, taip pat ieškovė nėra mirusio sūnaus V. J. turto paveldėtoja, teismas padarė dar ir tokią išvadą, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės ginčyti E. J. išduotą nuosavybės teisės liudijimą. Todėl ir šį ieškinio reikalavimą teismas atmetė.

14. Teismas, be kita ko, netenkino ir atsakovės E. J. prašymo taikyti ieškinio senatį ir ieškinio reikalavimus atmesti dar ir šiuo savarankišku pagrindu, pripažinęs, kad tik atsakovei E. J. pareikalavus išsikelti iš užimamų patalpų gyvenamajame name ieškovei tapo žinoma apie pažeistas jos teises (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.127 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

15. Ieškovė G. J. apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 139-146) prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 17 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1. Teismas nepagrįstai nevertino ir nenustatė statybos pabaigos momento. Statybos darbai buvo baigti 1992 m., t. y. likus 8 metams iki atsakovės E. J. ir ieškovės sūnaus V. J. santuokos, todėl turtas nebuvo įgytas santuokos metu.

15.2. Teismas, nustatęs, kad ieškovė su sutuoktiniu neturėjo teisės gauti žemės sklypo, privalėjo įvertinti ir tai, ar tokią teisę turėjo jų sūnus V. J.. Teismas netyrė ir nevertino tokių faktinių aplinkybių, kad V. J. iš ieškovų buto buvo fiktyviai perrašytas į bendrabutį, tokiu būdu dirbtinai sukuriant sąlygas žemės sklypui gauti. Nevertindamas aptartų faktinių aplinkybių, teismas suteikė nepagrįstą pranašumą atsakovei.

15.3. Teismas, taikydamas 1964 m. CK normas, nesilaikė jokių įstatymo aiškinimo ir taikymo taisyklių, todėl bylą išsprendė neteisingai. 1964 m. CK 110, 112, 113 straipsniuose buvo reglamentuojami santykiai, nustatantys, kad kartu gyvenantys sutuoktiniai ir nepilnamečiai vaikai gali turėti tik vieną gyvenamąjį namą ar jo dalį (CK 110 straipsnis), kad kai kartu gyvenantys sutuoktiniai ir jų nepilnamečiai vaikai paveldėjimo, dovanojimo ar santuokos būdu įsigyja kitą namą ar jo dalį, pasirinktinai vieną iš jų metų bėgyje privalo perleisti (CK 112 straipsnis), tą patį privalu buvo atlikti ir kartu turint nuosavybės teise kooperatinį butą ir namą (CK 113 straipsnis). Šiuo atveju nėra nepilnamečių vaikų, kitas gyvenamasis namas nėra gaunamas paveldėjimo, dovanojimo ar santuokos sudarymu, bet naujai pastatomas, t. y. pirmosios institucijos teismas minėtomis materialinės teisės normomis kvalifikavo faktinius santykius, kurių šios normos iš viso nereglamentavo, taigi vien šiuo pagrindu sprendimas naikintinas.

15.4. Ginčo sandorio tikrosiomis šalimis buvo ieškovė ir jos velionis vyras A. J., kurie statytiniu pasirinko sūnų V. J.. Atsakovė E. J. nepateikė nei vieno argumento ar įrodymo, patvirtinančio, kad A. J. šiuose sandoriuose buvo tikroji sandorio šalis, o ne statytinis, kad jis būtų finansiškai prisidėjęs prie statybos darbų, kad elgėsi kaip savininkas, priimdamas esminius sprendimus.

15.5. Teismo išvada, esą ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad žemės sklypas buvo nupirktas ne sūnaus, o tėvų lėšomis, t. y. kad nuosavybės teisiniams santykiams atsirasti yra svarbu ir už kieno pinigus įsigytas daiktas, nemotyvuota (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 dalis). Teismas nenurodė, kokie įrodymai patvirtina ieškinio pagrįstumą, o kokie paneigia, kodėl vieniems įrodymams suteikiamas prioritetas kitų atžvilgiu (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3, 4 punktai).

15.6. Analizuodamas statybinių medžiagų įsigijimo dokumentus bei jų turinį, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad beveik visus juos pateikė ieškovė, o tokio pobūdžio dokumentus paprastai turi tik savininkas. Be to, teismas nevertino ir argumentų, kad įsigyti statybines medžiagas pagal paskyras galėjo tik tas, kam jos išduotos, todėl ieškovės sutuoktinis visur veždavosi ir sūnų, kuris ant jų pasirašydavo.

15.7. Tai, kad tariamai sūnus vykdė individualią veiklą ir iš jos gaudavo pajamas, yra atsakovės E. J. išgalvota aplinkybė. Teismas netyrė nei kokia tai veikla, nei kokios pajamos gautos, nei kur realizuota produkcija. Aplinkybė, kad ieškovė su sutuoktiniu statė gyvenamąjį namą siekdami padėti sūnui greičiau ji pasistatyti ir vėliau apsigyventi, yra sugalvota paties teismo.

15.8. Teismo išvada, kad buvo pakankamai laiko turtui perrašyti, dokumentams susitvarkyti, yra teisiškai ydinga. Tokiu būdu teismas siūlo visus apsimestinius sandorius keisti kitais apsimestiniais sandoriais.

15.9. Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nepagrįstai priteisė jas iš ieškovės, nors būtent dėl priešingos šalies neteisėtų veiksmų ieškovė buvo priversta kreiptis į teismą.

15.10. Kadangi atsakovė neatvyko į teismo posėdį, teismas privalėjo priimti sprendimą jai už akių, tačiau nepagrįstai tokio ieškovės prašymo nesprendė.

Atsiliepimas

16. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 161-162) prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

16.1. Ieškovė niekuomet nuosavybės teise nevaldė ginčo turto, žemės sklypas suformuotas 2008 m. balandžio 25 d., atliekant kadastrinius matavimus ir įregistruotas mirusiojo V. J. vardu.

16.2. Žemės pirkimo–pardavimo sutartis yra teisėta, galiojanti, sudaryta nepažeidžiant galiojusių įstatymų.

17. Atsakovė notarė V. J. ir trečiasis asmuo AIG Europe Limited (Finland Branch) atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 167-168) prašo šio skundo netenkinti, priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

17.1. Teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės ginčyti atsakovei E. J. išduotą nuosavybės teisės liudijimą.

17.2. Ieškovė, nesutikdama su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, jokių konkrečių argumentų nenurodė, todėl ir ši teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apsimestinio sandorio

18. Apeliantė savo ieškiniu siekė teismo patvirtinimo, kad jos velionis sūnus V. J. (netikras pirkėjas) su valstybės institucija (Panevėžio miesto valdybos žemėtvarkos tarnyba) sudarė apsimestinį sandorį – 1994 m. gruodžio 28 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria jam asmeninėn nuosavybėn buvo parduotas 600 kv. m ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), siekdama šios sutarties pripažinimo negaliojančia. Įrodinėdama, kad tikrąja šio sandorio šalimi, taip pat tikrąja jame pastatyto namo savininke buvo ji pati bei jos velionis sutuoktinis A. J., apeliantė tvirtina, kad ji, kaip mirusio sutuoktinio įpėdinė, yra ir jam priklausiusios turto dalies, esančios ginčo žemės sklype, savininke.

Žemesnės instancijos teismas

19. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo žemės pirkimo–pardavimo sandorio teisėtumą, atsižvelgdamas į jo sudarymo datą, įvertino pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK nuostatas. Kadangi 2000 m. CK 1.78–1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi šiam kodeksui įsigaliojus, sprendžiant dėl 1994 m. sudarytos žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo aktualios būtent tuo metu galiojusio 1964 m. CK normos, nustatančios sandorių negaliojimo atvejus ir jų pripažinimo negaliojančiais tvarką.

20. 1964 m. CK 52 straipsnyje, reglamentuojančio apsimestino sandorio negaliojimą, buvo nurodyta, kad jei sandoris sudarytas siekiant pridengti kitą sandorį, taikomos taisyklės, liečiančios tą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos), taip pat apsimestiniu laikomas sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Būtent šiuo pagrindu apeliantė prašė ginčijamą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį pripažinti negaliojančiu. Pažymėtina, kad analogiška nuostata bei tokio sandorio negaliojimo padariniai buvo įtvirtinti ir nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 1.87 straipsnio 1 dalyje. Kadangi įstatymų leidėjo pozicija dėl apsimestino sandorio 2000 m. CK nepakito, lyginant su buvusia 1964 m. CK, teisėjų kolegija, spręsdama dėl apeliantės ginčijamo sandorio teisėtumo, atsižvelgia ir į kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl CK 1.87 straipsnio 1 dalies pateiktus išaiškinimus.

21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad apsimestinio sandorio atveju iš esmės yra sudaromi du sandoriai – apsimestinis (pridengiantis), kuris negalioja nuo sandorio sudarymo momento, ir tikrasis (pridengiamasis), kuris vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-438/2002). Taip pat šio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1351/2001; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2002; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228//2009; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011).

22. Kita vertus, aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis (šiuo atveju – sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis), reikia įrodyti. Pareiga įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį. Pažymėtina ir tai, kad siekiant pripažinti sandorį apsimestiniu būtina nustatyti būtent pačių sandorio šalių, o ne trečiųjų asmenų valią ir ketinimus pridengti vieną sandorį kitu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2001).

23. Apeliantė viso bylos proceso metu įrodinėjo tai, kad dėl 1988 metais Lietuvoje galiojusios santvarkos ir tuometinio teisinio reguliavimo ji su sutuoktiniu neturėjo teisėto pagrindo gauti iš valstybės žemės sklypo namo statyboms, kadangi jų šeima turėjo kitą nuosavą gyvenamąjį būstą – trijų kambarių kooperatinį butą Panevėžyje. Dėl šios priežasties į Vykdomąjį komitetą dėl žemės sklypo individualaus namo statybai gavimo kreipėsi jos sūnus V. J., o namo statybos turėjo būti (ir buvo) finansuojamos apeliantės bei jos sutuoktinio A. J. lėšomis. Apeliantės įsitikinimu, tokių jos teiginių dėl buvusio šeimos susitarimo pakako teismo išvadai dėl ginčo sandorio apsimestinumo padaryti.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia apeliantės pozicija aiškiai stokoja pagrįstumo. Nagrinėjamoje byloje kilusiam šalių ginčui teisingai išspręsti svarbi yra aplinkybė, susijusi su tikrosios sandorius sudariusių asmenų valios dėl sutarties šalies identifikavimu, o ne statybos finansavimo šaltinio nustatymas. Ginčijamą sandorį sudariusios vienos iš šalių, t. y. valstybės institucijos, teisių ir pareigų perėmėja atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nesutinka su apeliantės argumentais dėl antrosios šio 1994 m. gruodžio 28 d. sudaryto sandorio šalies – V. J. – fiktyvumo ir tvirtina sudariusi teisėtą sandorį. Kita šio sandorio šalis (V. J. ) yra mirusi, taigi savo buvimo ar, priešingai, nebuvimo tikrąja sandorio šalimi objektyviai jau negali patvirtinti. Kaip buvo nurodyta šios nutarties 22 punkte, trečiųjų asmenų ketinimai, susiję su pridengiančio sandorio sudarymu, tokioje situacijoje, kokia yra susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje, nėra aktualūs, taigi vien apeliantės, suinteresuoto ginčo su jos marčia E. J. baigtimi asmens, teiginių tikrai nepakanka padaryti išvadą, kad jos sūnus V. J. nebuvo ginčo sandorio šalimi ir neturėjo ketinimų įgyti asmeninės nuosavybės teise žemės sklypą.

25. Priešingai, toks byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo teisingai įvertintas faktas, kad V. J. yra atlikęs ir teisinius turto savininkui tenkančius disponavimo turtu veiksmus – palikęs visą jam priklausantį turtą testamentu savo seseriai V. M. (t. 1, b. l. 39), o ne savo motinai, apeliantei G. J., kuri tvirtina esanti tikrąja ginčo objektu tapusio turto savininke, taip pat neleidžia spręsti, kad V. J. tebuvo apeliantės statytinis žemės sklypo pirkimo–pardavimo teisiniuose santykiuose. Pažymėtina, kad jeigu būtų kitaip, V. J., labiau tikėtina, testamentą būtų sudaręs apeliantės, su kuria kartu ir gyveno, naudai.

26. Kitokio vertinimo dėl tikrosios sandorio šalies ir sutarties šalių tikrųjų ketinimų (CPK 6.193 straipsnis), nei padarė pirmosios instancijos teismas, nesuponuoja ir šio sandorio sudarymo aplinkybės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Panevėžio miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas 1988 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 239 būtent V. J. suteikė sklypą (duomenys neskelbtini), mūrinio gyvenamojo namo statybai (t. 1, b. l. 18). Iš prie civilinės bylos pridėtos Panevėžio apskrities viršininko administracijos Žemės tarnybos departamento Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriaus bylos Nr. 8360 nustatyta, kad V. J. 1992 m. balandžio 14 d. kreipėsi su prašymu parduoti jam ginčo žemės sklypą, šis prašymas buvo patenkintas ir žemės sklypo įkainojimo aktu, kurį yra pasirašęs ir V. J., nustatyta įgyjamo žemės sklypo kaina, o 1992 m. rugpjūčio 12 d. jam buvo parengtas mokėjimo pranešimas, kuriame nurodoma sumokėti už žemės sklypą investiciniais čekiais iš V. J. investicinės sąskaitos Nr. I-1333 žemės sklypo kainą (3341 rb). Žemės sklypo pirkimo–pardavimo 1994 m. gruodžio 28 d. sutarties turinys leidžia įsitikinti, kad ekvivalentu litais – 33,41 Lt kainą V. J. sumokėjo jam skirtomis valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis iš jam priklausančios investicinės sąskaitos.

27. Apeliantė neneigia, kad visus šiuos veiksmus, susijusius su žemės sklypo paskyrimu, o vėliau ir jo išpirkimu, atliko ne ji ar jos sutuoktinis, o judviejų sūnus V. J., taip pat pripažįsta ir tokį faktą, kad abu sutuoktiniai siekė, jog šio turto savininku taptų būtent jų sūnus, taip pat pripažįsta, kad pagal galiojusį teisinį reglamentavimą nebūtų galėjusi įgyti nuosavybėn žemės dar vieno nuosavybės teisės objekto (sklypo gyvenamojo namo statyboms ir gyvenamojo namo). Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, tinkamai taikė teisės normas ir teisingai jas aiškino, sprendime nurodęs, kad galioję įstatymai (1964 m. CK 110, 112, 113 straipsniais) neleidžia sutikti su apeliantės pozicija, kad ji su A. J. buvo tikrieji žemės sklypo ir gyvenamojo namo savininkai, o jų sūnus buvęs tik statytinis – įstatymas tuo metu tiesiogiai tą draudė.

28. Apeliantės sūnaus V. J., kaip žemės sklypo savininko, elgesį patvirtina ne tik pirmiau aptarti jo veiksmais, susiję su pasirengimu sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį bei jos sudarymu, kainos asmeniškai jam skirtomis valstybės tikslinėmis vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais) sumokėjimu, bet ir kiti jo veiksmai, tiek naudojantis turtu, tiek ir įgyvendinant kitas turto savininkui tenkančias teises. Po 15 metų nuo ginčo sandorio sudarymo, t. y. 2009 m. liepos 7 d., būtent V. J. pateikė Panevėžio miesto savivaldybės administracijai prašymą išnuomoti arba parduoti jam su jo namų valda besiribojantį 2 arų žemės sklypą, nurodęs, kad šią žemę prižiūri ir tvarko, taigi jis siekė padidinti savo nuosavybę (išpirkti papildomą valstybinio žemės sklypo dalį). Pati apeliantė tiek pradiniame, tiek patikslintame ieškinyje nurodė, kad 1998 m. su sūnumi V. J. persikėlė gyventi į ginčo sklype pastatytą namą, nurodė, kad ji gyveno pirmajame, o sūnus – antrajame namo aukšte. 2000 m. sūnus vedė atsakovę E. J. ir iš namo išsikėlė, tačiau 2008 m. grįžo kartu su žmona ir dviem vaikais. Pasak apeliantės, jos sūnus V. J. name gyveno iki savo mirties, t. y. iki 2018 m. rugpjūčio 2 d.

29. Tai, kad tiek apeliantė, tiek ir pats V. J. laikė jį ginčo turto savininku, patvirtina ir pirmiau jau paminėta aplinkybė, susijusi su 2018 m. kovo 1 d. testamento sudarymu, visą jam priklausantį turtą paliekant seseriai V. M.. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad be ginčo objektu tapusio žemės sklypo ir namo, taip pat vandentiekio ir nuotekų šalinimo atitinkamų dalių, esančių (duomenys neskelbtini), V. J. būtų turėjęs dar ir kito registruotino turto, kurį būtų siekęs palikti testamentu seseriai. Akivaizdu, kad 2018 m. kovo 1 d. testamentą jis surašė siekdamas įgyvendinti savininko disponavimo būtent ginčo turtu teises.

30. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) taip pat matyti, kad nagrinėjamos bylos atsakovė E. J. kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus su ieškiniu dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, įrodinėdama, kad jį sudaręs V. J. nesuprato ir negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės (civilinė byla Nr. e2-1028-902/2019). Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 3 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2019 m. lapkričio 5 d., šį jos ieškinį atmetė, konstatavęs, kad nėra jokio pagrindo išvadai, jog testatorius V. J., surašydamas testamentą, negalėjo suprasti ar valdyti savo veiksmų. Be kita ko, teismas toje byloje nurodė ir tokias aplinkybes, kad V. J. sprendimą surašyti testamentą sesers naudai lėmė E. J. ketinimai nutraukti su juo santuoką, testamentą sudarė bijodamas, kad, jam mirus, turtas neatitektų jo žmonai, o mama liktų be nieko, todėl turtą paliko seseriai, kuria pasitikėjo ir kuri juo rūpinosi.

31. Vadinasi, kitoje byloje buvo įrodinėjamos priešingos, nei nagrinėjamoje byloje, faktinės aplinkybės, t. y. kad apeliantės sūnus buvo žemės sklypo ir statinių jame savininkas, pats priėmęs atitinkamą valinį sprendimą dėl jų teisinio likimo (kam turėtų po jo mirties atitekti šis turtas), ir apeliantė, ir tretieji asmenys toje byloje nekvestionavo fakto, kad V. J. ir yra turto savininkas.

32. Nagrinėjamoje byloje apeliantei teko pareiga įrodyti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio teisinio ydingumo faktą, tačiau, kitaip nei ji yra įsitikinusi, aplinkybė, kad šis sandoris buvo sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, nebuvo įrodyta. Vien apeliantės subjektyvūs vertinimai ir kitiems byloje esantiems įrodymams prieštaraujantys jos teiginiai aiškiai nepakankami padaryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas ginčą šioje bylos dalyje išsprendė neteisingai.

Dėl nuosavybės teisės į turtą pripažinimo

33. Apeliantė nesutinka ir su ta teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas jos ieškinio reikalavimas pripažinti nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, garažą, vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklus, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo institutą ir įrodymų vertinimo taisykles ir todėl padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą dėl tikrojo šių statinių savininko.

34. Kaip matyti iš apeliantės nurodytų pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismams argumentų, nuosavybės teisės turėjimą ji sieja iš esmės su vienintele aplinkybe – statybos darbų finansavimu, ko, jos įsitikinimu, pakanka, kad ji būtų pripažinta šio turto savininke. Teisėjų kolegija, nesutikdama ir su tokiais apeliacinio skundo argumentais, visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymai nedraudžia įgyti nekilnojamojo daikto asmeninėn nuosavybėn ir už svetimas, pavyzdžiui, paskolintas, dovanotas ar kitais pagrindais (esant kitiems susitarimams) perduotas pinigines lėšas arba panaudojant perduotas / dovanotas statybines medžiagas, o paskolos davėjas ar dovanotojas savaime netampa sukurto už šias lėšas turto savininku.

35. Koks buvo apeliantės ir jos sūnaus (ar sūnaus su tėvais) tikrasis susitarimas, praėjus tiek daug metų nuo organizuotų statybų V. J. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, nustatyti dėl pačios apeliantės pasyvumo, ilgą laiką nesiimant jokių veiksmų ginti, kaip po sūnaus mirties imta teigti, pažeistas savo nuosavybės teises, jau nėra objektyvios galimybės.

36. Taigi teismo nustatyta aplinkybė, kad velionis apeliantės sūnus taip pat prisidėjo prie namo statybų, apeliacinio skundo argumentais nepaneigta. Pati apeliantė nurodė, kad, pasistačius namą, šeimos butas atiteko dukrai, o ji su sūnumi persikėlė į ginčo namą, kuriame vėliau apsigyveno ir sūnaus šeima. Todėl labiau tikėtina yra būtent tai, kad apeliantės ir jos sutuoktino valia buvo užtikrinti savo vaikų materialinį gerbūvį, aprūpinant juos būstais. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės interpretacijomis skunde, kad pats teismas sugalvojo tokią sandorio sudarymo sūnaus vardu priežastį, kaip noras jam materialiai padėti. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą (ar, priešingai, jų nebuvimą) teismas konstatuoja ir tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą / nebuvimą ir tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018).

37. Teisėjų kolegija pritaria ir tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pagrįstų abejonių apeliantės teiginiais apie buvusią jos valią, šeimos ketinimus ir susitarimus su sūnumi kelia ir šių asmenų faktinis elgesys, nesiimant jokių teisinių veiksmų, sūnui tebesant gyvam, atkurti apeliantės nuosavybės teises, jeigu jų pačių susitarimu ir sprendimu jos buvo pažeistos. Šiame kontekste pažymėtina, kad civilinių teisių gynimo institutas (CK 1.138 straipsnis) yra skirtas sąžiningai civilines teises ir pareigas įgyvendinusių asmenų teisių ir interesų gynimui teisme, o asmuo, kuris savo paties valia nesilaiko įstatymų, negali tikėtis tokios pat savo teisių ir interesų apsaugos, kaip sąžiningas civilinių teisinių santykių dalyvis (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Todėl tokie apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, sprendime pasisakydamas apie buvusį pakankamą nuo įstatymų pasikeitimo terminą perrašyti turtą apeliantei ir sutvarkyti dokumentus esą siūlęs visus apsimestinius sandorius keisti kitais apsimestiniais sandoriais, pripažinti deklaratyviais ir visiškai nepagrįstais. Pati keliolika metų nesiekusi ginti savo, kaip dabar teigia, pažeistų teisių, nors neabejotinai turėjo ir galėjo tą padaryti, apeliantė savo elgesiu patvirtina, kad ji, sūnui esant gyvam, savęs dabar ginčo objektu tapusio turto savininke nelaikė.

38. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su statybos darbų pabaiga, pripažinus, kad apeliantė neįrodė savo teisių į turtą ir jų pažeidimo, neturi teisinės reikšmės. Be to, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose yra pradėta civilinė byla Nr. 2-39-400/2020 pagal V. M. ieškinį atsakovėms E. J. ir notarei V. J. dėl nuosavybės teisės liudijimo Nr. 8811 pripažinimo negaliojančiu. Tos bylos nagrinėjimas 2019 m. sausio 16 d. nutartimi buvo sustabdytas iki bus priimtas sprendimas nagrinėjamoje byloje. Toje byloje V. M. savo, kaip V. J. turto paveldėtojos pagal testamentą, reikalavimą, be kita ko, grindžia ir nagrinėjamoje byloje apeliantės įrodinėtomis aplinkybėmis, susijusios su namo statybos darbų pabaiga ir ginčo turto nuosavybe. Taigi tokios faktinės aplinkybės sudaro kitos bylos nagrinėjimo dalyką ir bus įvertintos kitoje byloje.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

39. Apeliantės teigimu, skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti panaikintas dar ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teismo sprendimo turiniui keliamus privalomus reikalavimus (CPK 270 straipsnio 4 dalis), nes nenagrinėjo reikšmingų bylai duomenų, nenurodė, kokie bylos duomenys paneigia, kokie patvirtina ieškinyje dėstomas aplinkybes, kodėl vieniems įrodymams suteikiamas prioritetas kitų atžvilgiu, taip pat neišsprendė jos reikalavimo priimti sprendimą už akių, į teismo posėdį neatvykus atsakovei E. J..

40. Reikalavimai pirmosios instancijos teismo sprendimui yra įtvirtinti CPK 270 straipsnyje. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Tik tokio turinio teismo sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimą (CPK 263 straipsnis).

41. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius bei teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017).

42. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, be to, kitaip nei yra įsitikinusi apeliantė, išsamiai motyvavo savo sprendimą ir nurodė, kodėl atmeta jos ieškinį. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakyta dėl pareikštų ieškinio reikalavimų, aptarti įrodymai, kuriuos teisiškai įvertinus buvo padarytos atitinkamos išvados teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Teismas įvertino byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, bylą nagrinėjant iš esmės apklaustų liudytojų parodymus bei ginčo šalių paaiškinimus.

43. Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su teismo sprendimo už akių nepriėmimu, pažymėtina, kad pagal CPK 285 straipsnio 1 dalį sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas prašymas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių. Tačiau būtent teismas turi diskrecijos teisę, įvertinęs konkrečios bylos faktines aplinkybes, nuspręsti, kokia forma išnagrinėjus bylą priimti teismo sprendimą – ar tik formaliai įvertinus byloje esančius vienos šalies įrodymus (CPK 285 straipsnio 2 dalis), ar išnagrinėjus ginčą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

44. Nagrinėjamu atveju ginčas yra sudėtingas dėl tiek faktinių aplinkybių gausos, tiek ir dėl praėjusio ilgo termino nuo byloje ginčijamų teisinių santykių susiklostymo. Atsakovės aktyviai naudojosi joms suteiktomis procesinėmis teisėmis – teikė atsiliepimus į ieškinį, paaiškinimus teismo posėdžiuose, o neatvyko tik į tą teismo posėdį, kuris buvo paskirtas teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, o vėliau bylos nagrinėjimą atnaujinus iš esmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, neįžvelgęs galimybės priimti byloje sprendimo už akių vien atlikto formalaus įrodymų tyrimo pagrindu, jam tenkančia diskrecijos teise pasinaudojo tinkamai.

45. Apibendrindama argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad susiklostę faktiniai bei teisiniai santykiai tiek dėl žemės sklypo, tiek ir dėl namo nuosavybės, labiau tikėtina, atitiko apeliantės ir kitų šių santykių dalyvių valią bei, neabejotina, atitiko tuometinius jos interesus, o tai, kad apeliantės valia ir situacijos vertinimas po sūnaus mirties pakito, nesudaro pagrindo panaikinti sandorį bei nuosavybės teisės liudijimą ar pripažinti apeliantę turto savininke. Pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė teisingai, priėmė teisėtą ir pagrįstą spendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme

46. Apeliantė nesutinka ir su ta teismo sprendimo dalimi, kuria iš jos atsakovei notarei V. J. yra priteistas 1 036,55 Eur, o trečiajam asmeniui AIG Europe Limited (Finland Branch) – 840 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimas. Pasak apeliantės, dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ji buvo priversta kreiptis į teismą, todėl jai, o ne atsakovei ir trečiajam asmeniui atlygintinos šios išlaidos.

47. Bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, kitaip tariant, taikomas principas „pralaimėjęs moka“. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

48. Nagrinėjamu atveju apeliantės ieškinys atmestas visa apimtimi, o byla išspręsta atsakovų ir trečiojo asmens AIG Europe Limited (Finland Branch), kuris yra apdraudęs notarės civilinę atsakomybę, naudai, taigi jų pareiga atsakyti pagal ieškinį nenustatyta. Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis taip pat nenustatyta. Bylinėjimosi išlaidas šie dalyvaujantys byloje asmenys patyrė dėl apeliantės inicijuotos bylos proceso. Atitinkamai nėra jokio pagrindo paneigti atsakovų ar trečiojo asmens teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad prašymus dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų kompensavimo pareiškę bylos dalyviai turi teisę į jų atlyginimą. Taigi ir ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

49. Apeliantė nepateikė turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme patvirtinančių įrodymų, be to, jos apeliacinis skundas nėra tenkinamas, todėl jos bylinėjimosi išlaidų kompensavimo klausimas nekyla (CPK 93 straipsnis). Apeliantė sumokėjo tik dalį įstatyme numatyto dydžio žyminio mokesčio (200 Eur), nes pirmosios instancijos teismas 2019 m. liepos 19 d. nutartimi (t. 2, b. l. 151-152) ją atleido nuo likusios dalies (1 331,28 Eur) mokėjimo. Kadangi apeliantė atleista nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, o kitiems asmenims pareiga jį mokėti neatsiranda, žyminio mokesčio priteisimo valstybei klausimas taip pat nesprendžiamas.

50. Trečiasis asmuo AIG Europe Limited (Finland Branch) prašo priteisti jam 315 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, pateikė ir išlaidas pagrindžiančius įrodymus (t. 2, b. l. 174-176). Trečiojo asmens prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydžio (1 289 Eur x 1,3). Taigi ir šios trečiojo asmens AIG Europe Limited (Finland Branch) išlaidos priteistinos iš pralaimėjusios apeliacinį procesą šalies, t. y. apeliantės (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės G. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui AIG Europe Limited (Finland Branch) (juridinio asmens kodas FI24885827) 315 Eur (trijų šimtų penkiolikos eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Dalia KačinskienėAgnė TikniūtėEgidija Tamošiūnienė