- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-17
- Bylos Nr.
- 2-304-278/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-00320-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- G. J.
- Trečiasis asmuo
- V. M., AIG Europe Limited
- Atsakovas
- E. J., Panevėžio miesto 5-ojo notarų biuro
- Advokatai
- Česlovas Petronis, Petras Pagareckas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. J. ieškinį atsakovams E. J., Panevėžio miesto 5-ojo notarų biuro notarei Vitai Jankovskajai, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriui, tretiesiems asmenims V. M., AIG Europe Limited (Finland Brauch) dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė G. J. nurodė, kad pagal galiojusį teisminį reglamentavimą, ji ir vyras A. J., būdami apsirūpinę gyvenamuoju plotu, negalėjo savo vardu gauti žemės sklypo gyvenamojo namo statybai, todėl Panevėžio miesto LDT Vykdomojo komiteto 1988-09-26 sprendimu sklypas (duomenys neskelbtini) individualaus namo statybai buvo paskirtas sūnaus V. J. vardu. Teigė, kad jos ir sutuoktinio lėšomis buvo užsakytas projektas, gauti sutikimai, leidimai statyboms, statinio sąmatinė vertė sudarė 24 800 rublių. Nurodė, kad statybos darbai, jų lėšomis, buvo pradėti 1989 m. vasarą ir 1992 m. baigus statybas, dėl atskirų sprendinių neatitikimo priešgaisrinės saugos taisyklėms, 1992 m. pripažinti gyvenamojo namo tinkamu naudoti nepavyko, tačiau namas buvo visiškai įrengtas, įvestos visos komunikacinės sistemos. Tvirtino, kad turėdami butą bei pablogėjus sutuoktinio sveikatai, neskubėjo persikelti nuolat gyventi į pastatytą namą ir tik 1997 m., mirus sutuoktiniui A. J., 1998 m. į gyvenamąjį namą įsikėlę gyventi ji ir sūnus V. J.. 2000 m. sūnus vedė, tačiau su sutuoktine E. J. name apsigyveno tik apie 2008 m.. Teigė, jog viena mokėjo mokesčius, pakeitė namo pirmo aukšto langus, šildymo katilą, įdėjo į kaminą įdėklą. Nurodė, kad 2011 m., supaprastinus senų statybos gyvenamųjų namų pripažinimą tinkamais naudoti, sūnus baigė tvarkyti namo pridavimo procedūras, pradėtas 1992 m.. Kadangi visi sklypo suteikimo dokumentai buvo V. J. vardu, jo vardu atlikta ir teisinė namo registracija. Tvirtina, kad sūnus niekada nėra pareiškęs, jog gyvenamasis namas ir kt. yra jo asmeninė nuosavybė. Teigė, kad sūnus V. J. neturėjo lėšų namo statybai, todėl visos lėšos statybinėms medžiagoms pirkti, darbams atlikti buvo tėvų. Nurodė, kad statybas leidžiančių ir statybinių medžiagų įsigijimą patvirtinančių dokumentų turėjimas yra vienas iš įrodymų, patvirtinančių nuosavybės teises į sukurtą daiktą. 1994-12-28 sūnaus vardu buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis. Teigė, jog sklypo pirkimo-pardavimo sutartis galėjo būti sudaryta tik su namo savininku, t.y., su V. J. tėvais, todėl sudaryta sutartis, kurioje sklypo pirkėju nurodomas V. J., turi apsimestinio sandorio požymių. Nurodė, kad tik statinių savininkai turi pirmumo teisę pirkti namų valdos žemės sklypą, be to, sklypo pirkimui lėšas sūnui davusi ji. Tvirtino, kad sandoris pažeidė jos, kaip namo savininkės teises, todėl laikytina, kad sutartis sudaryta su asmeniu nesančiu statinių savininku ir ji yra niekinė. Nurodė, kad 2018-08-02 mirus sūnui, atsakovė E. J. reikalauja, jog ji išsikeltų iš gyvenamojo namo ir tai pažeidžia jos teises. Be to, nurodė, kad notarė Vita Jankovskaja, neturėdama teisinio pagrindo, 2018-11-19 išdavė nuosavybės teisės liudijimą, kuriuo klaidingai patvirtino, kad ginčo turtas yra bendroji jungtinė V. J. ir E. J. nuosavybė ir atsakovei nuosavybės teise priklauso ½ d. ginčo turto. Prašė teismo gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vandentiekio tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuotekų valymo šalinimo tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), pripažinti jos asmenine nuosavybe, o 1994-12-28 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti niekine ab initio bei panaikinti notarės Vitos Jankovskajos 2018-11-19 E. J. išduotą nuosavybės teisės liudijimą į ginčo turtą (registro Nr. 8811).
Atsiliepimas
Atsakovė E. J. atsiliepimu į ieškinį bei 2019-04-09 ir 2019-04-29 teismo posėdžiuose, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad nors jos ir V. J. santuoka registruota 2000 metais, o 600 kv. m. sklypas (duomenys neskelbtini), mūrinio gyvenamojo namo statybai V. J. buvo suteiktas Panevėžio m. LDT VK 1988-09-26 sprendimu, tačiau namo statybos buvo baigtos 2011 m., praėjus 11 metų po santuokos sudarymo. Tvirtino, kad ginčo daiktas buvo sukurtas gyvenant kartu. 1994-12-28 žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini) V. J. sudarė su Panevėžio miesto valdyba, be to, 1988-12-28 leidimas Nr. 135 vykdyti individualinę statybą, kasinėjimo darbų leidimas bei paraiška prisijungti pagal technines sąlygas prie Lietuvos energetinės sistemos taip pat buvo išduoti V. J.. Nurodė, kad reikalavimą pripažinti gyvenamąjį namą, garažą, priklausinius asmenine nuosavybe ieškovė G. J. įrodinėja byloje pateiktais prekių įsigijimo čekiais (kvitais), prekių gabenimo važtaraščiais ir prekių paskyromis – užsakymais, tačiau dalis jų abejotini, išduoti iki sklypo suteikimo (1988-09-26), o prekių gabenimo važtaraščiai ir prekių paskyros - užsakymai neįrodo nuosavybės teisės, tik patvirtina jų gabenimo faktą. Teigė, kad V. J. tėvai turėjo trijų kambarių kooperatinį butą (duomenys neskelbtini) ir gyvenamojo ploto keturių asmenų šeimai pagal normatyvus pakako, todėl jie neturėjo planų statytis namą. Be to, nurodydama, jog paties statinio sąmatinė vertė sudarė 24 800 rublių, ieškovė G. J. čekiais tokios sumos nepagrindė. Nurodė, kad ieškovei tvirtinant, jog jau 1992-11-16 buvo atlikti pagrindiniai inventorizaciniai matavimai, ji turėjo galimybę išsispręsti su sūnumi turimas turtines pretenzijas, tačiau V. J. mirė 2018-08-02, neperleidęs savo nuosavybės ieškovei, kas leidžia konstatuoti, kad tam nebuvo jokio pagrindo. Teigė, kad namas baigtas statyti ir įrengti 2011 m., panaudojant jos ir vyro lėšas, esant santuokoje, todėl ji neprivalo pateikti statybinių medžiagų išsigijimą patvirtinančius įrodymus, nes ir iš registro duomenų matyti, kad namas baigtas statyti ir įrengtas santuokos metu, 2011m.. Tvirtino, kad pilnam namo įrengimui buvo gauta banko paskola, jos motinai pardavus butą, lėšos taip pat buvo panaudotos namo tvarkymui. Nesutiko su ieškovės teiginiu, kad 1992 m. buvo atlikti visi pagrindiniai inventorizaciniai matavimai ir statybos darbai, nes 2000 m. namas nebuvo pilnai įrengtas, o V. J. niekada neminėjo, kad namas yra jo ir jo tėvų turtas. Nurodė, kad žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta 1994-12-28, o pirminiai pagrindiniai inventorizaciniai matavimai atlikti 1992-11-16, todėl ieškinio padavimo dienai jau yra suėjęs bendrasis ieškinio senaties terminas visiems ieškovės reikalavimams.
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, kad ieškovė 1994-12-28 žinojo apie sudarytą valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį bei Vykdomojo komiteto 1988-09-26 sprendimą Nr. 239 suteikti žemės sklypą gyvenamojo namo statybai V. J., todėl turėjo žinoti ir žinojo apie ieškinyje nurodomus, ieškovės manymu, padarytus pažeidimus, bet sąmoningai leido šiems pažeidimams kilti. Teigė, kad įvertinus, jog nuo minėto sprendimo priėmimo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo praėjo apie trisdešimt metų, prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad teismui nusprendus, jog senaties terminas nepraleistas, prašė ieškovės reikalavimus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriui atmesti kaip nepagrįstus. Teigė, kad pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytus duomenis ieškovė nuosavybės teise nevaldė žemės sklypo, nes 2008-04-25 sklypas yra suformuotas atliekant kadastrinius matavimus ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre mirusiojo V. J. nuosavybe. Tvirtino, kad sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis yra teisėta, galiojanti, priimta nepažeidžiant galiojusių įstatymų ir kitų teisės aktų.
Trečiasis asmuo V. M. prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad tėvų lėšomis buvo pastatytas gyvenamasis namas, kuris buvo įrengtas ir jame po tėvo mirties, gyveno jos motina ir brolis. Teigė, kad iki brolio V. J. santuokos su atsakove sudarymo namas buvo pilnai įrengtas, jame vyko jos, vėliau brolio V. vestuvės, tačiau susituokę brolis ir jo žmona name negyveno iki 2008 m., o namo, kitų statinių priežiūra rūpinosi ieškovė, jos motina G. J.. Teigė, kad brolis visą savo turtą paliko jai, tačiau notarė išdavė nuosavybės teisės liudijimą atsakovei E. J. ir mirusio brolio vaikams, todėl jokio turto jai neliko.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio m. LDT Vykdomojo komiteto 1988-09-26 sprendimu Nr. 239 V. J. buvo suteiktas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), mūrinio gyvenamojo namo statybai, o 1988-12-28 išduotas leidimas Nr. 135 vykdyti individualinę statybą (1 t., b.l. 18, 43). Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad 1994-12-28 V. J., pagal Panevėžio miesto valdybos 1992-07-27 potvarkį Nr. 389v ir 1992-08-12 patvirtintą įkainavimo aktą Nr. 1742, už 33,41 Lt valstybės vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis įsigijo žemės sklypą, sudarydamas žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 22). VĮ Registrų centras duomenimis nustatyta, kad V. J. vardu gyvenamasis namas ir kiti statiniai įregistruoti 2011-10-25 (1 t., b.l. 19-21).
Ieškovė G. J. nurodė, kad ji ir sutuoktinis A. J., dėl galiojusių įstatymų draudimo nuosavybės teise įsigyti kelias gyvenamąsias patalpas, 1988-09-26 sūnaus V. J. vardu gavo žemės sklypą bei savo lėšomis, darbu vykdė gyvenamojo namo, kitų statinių statybą, adresu (duomenys neskelbtini). Teigė, kad 1987-12-22 sūnus V. grįžo iš armijos, lėšų namo statybai neturėjo, o jo vardu 1988-09-26 paskyrus žemės sklypą, jau 1989 m. buvo pradėta gyvenamojo namo statyba, kuri baigta 1992 m. (1 t., b.l. 41). Nurodė, kad statiniai, žemės sklypas pripažintini jos asmenine nuosavybe, nes 1997-08-07 mirus sutuoktiniui A. J., ji viena paveldėjo jo įgytą turtą, o sūnaus V. J. vardu sudaryta žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis pripažintina apsimestine bei niekine, kaip sudaryta su asmeniu, nesančiu statinių savininku (1 t., b.l. 40, 167-172).
Pagal galiojančio Civilinio kodekso (toliau ir CK) 4.47 straipsnio nuostatas nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius, paveldint, pagaminant naują daiktą, kitais šiame straipsnyje ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Tam, kad būtų galima įgyti nuosavybės teises nurodytais pagrindais, turi būti laikomasi tam tikrų įstatyme nurodytų sąlygų. Įgyjant nuosavybės teisę į daiktą pagal sandorį, nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė ir turi aiškiai išreikšti valią perduoti nuosavybės teises, o nuosavybės teisių perleidimo sandoris turi būti sudarytas įstatymo nustatyta tvarka. Naujo statinio statytoju gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris ne tik investuoja lėšas į statybą ir kartu įgyvendina užsakovo teises, bet taip pat turi statybą leidžiantį dokumentą ir žemės sklypą, kuriame ketina vykdyti statybas ir jį valdo teisėtu pagrindu. Tik minėtus reikalavimus atitinkantis asmuo gali būti laikomas statytoju, jam gali būti pripažinta nuosavybės teisė į pastatytą naują statinį ir tokio asmens nuosavybės teisės yra saugomos ir ginamos įstatymų. Esant minėtiems įstatymų reikalavimams, teismas neturi pagrindo nagrinėjamoje byloje pripažinti, kad žemės sklypas bei statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), yra G. J. asmeninė nuosavybė dėl sekančių motyvų.
Byloje nustatyta, tai patvirtina ir nekilnojamojo turto registro bei nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylos duomenys, kad gyvenamojo namo statyba (duomenys neskelbtini), buvo pradėta 1989 m.. Minėtu metu galiojusio 1964 m. priimto Civilinio kodekso nuostatos nustatė, kad kartu gyvenantys sutuoktiniai ir nepilnamečiai jų vaikai gali turėti tiktai vieną gyvenamąjį namą (arba vieno namo dalį), priklausantį asmeninės nuosavybės teise vienam iš jų arba sudarantį bendrą jų nuosavybę, o jeigu jų asmeninėje nuosavybėje paveldėjimo, dovanojimo ar santuokos būdu atsiranda daugiau kaip vienas gyvenamasis namas, savininkas turėjo teisę, savo pasirinkimu, palikti savo nuosavybėje bet kurį iš tų namų. Kitą namą (namus) savininkas privalėjo per vienerius metus parduoti, padovanoti ar kitokiu būdu perleisti (CK 110, 112, 113 straipsniai, 1987-12-25 įstatymo redakcija). Esant minėtam įstatyminiam reglamentavimui sutiktina su ieškovės G. J. teiginiais, kad ji ir jos vyras A. J., minėtu metu turėję trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini), neturėjo teisės įsigyti žemės sklypo ar kito gyvenamojo namo. Tačiau ieškovė G. J. nenurodė teismui ir neįrodinėjo, kad tarp jos, vyro ir jų sūnaus V. J. buvo susitarimas, jog 1988-09-26 sprendimu V. J. suteiktas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), faktiškai bus tėvų, o V. J. nuosavybėn 1994-12-28 pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijus žemės sklypą, jį parduoti, dovanoti ar kitu būdu perleisti tėvų nuosavybėn, nei ieškovė, nei jos vyras nereikalavo, nors nuosavybės ribojimo draudimai dar 1991-07-30 įstatymu Nr. I-1634 (nuo 1991-08-08) buvo panaikinti. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad žemės sklypas buvo pirktas ne sūnaus, o jų, tėvų lėšomis (CPK 178 straipsnis). Tiek pagal minėtu metu galiojusį CK 52 straipsnį, tiek ir nuo 2000-07-01 galiojantį CK 1.87 straipsnį, apsimestiniu yra laikomas toks sandoris, kuris yra sudarytas siekiant pridengti kitą sandorį. Apsimestinio sandorio negaliojimo atveju negalioja apsimestinis sandoris, tačiau galioja tas sandoris, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad žemės sklypas nebuvo suteiktas nei ieškovei, nei jos vyrui A. J., o 1988-09-26 Vykdomojo komiteto sprendimas nebuvo ginčijamas, kad sandoris sudarytas sūnaus vardu, tėvams neabejotinai buvo žinoma nuo jo sudarymo, tačiau tam niekada nebuvo prieštarauta ir, pasikeitus įstatyminėms nuostatoms, nereikalauta perleisti, todėl teismas neturi pakankamo pagrindo konstatuoti, kad tarp sandorio šalių buvo sudarytas apsimestinis sandoris. Be to, minėtą sandorį ieškovė G. J. prašo pripažinti niekiniu, tvirtindama, kad sūnus negalėjo įsigyti sklypo savo nuosavybėn, nes žemės sklype jos ir sutuoktinio lėšomis buvo pastatytas gyvenamasis namas, kiti statiniai, todėl jie, o ne V. J. buvo pastatų statytojais. Tačiau sutikti ir su minėtais teiginiais teismas neturi pakankamo pagrindo.
Iš šalių, liudytojų paaiškinimų matyti, kad, 1988-09-26 V. J. suteiktame žemės sklype 1989-1992 m. vyko gyvenamojo namo statybos, kurios buvo baigtos 1992 m.. Tai patvirtina byloje apklausti liudytojai A. A., L. K., V. K., R. I., D. J., Č. Ž. ir kt. liudytojai, tuo pačiu laikotarpiu (duomenys neskelbtini) ir gretimose gatvėse statę gyvenamuosius namus (2 t., b.l. 38). Be to, liudytojai nurodė, jog vykstant statyboms, jų metu dirbo tėvai, todėl dalis būsimų kaimynų buvo įsitikinę, jog jie ir yra tikrieji namo savininkai. Iš teismui ieškovės pateiktų dokumentų - medžiagų pirkimo kvitų, transporto važtaraščių ir kt. matyti, kad 1989-1992 m. A. J. pirko pamatų blokus, betono skiedinį, cementą, medžio plokštes, plytas, skardą ir kt. medžiagas bei mokėjo už transportą (1 t., b.l. 47-111). Minėti dokumentai leidžia daryti išvadą, kad, nevertinant dokumentų, kuriuose nėra aiški data, prekių kaina bei mokėjimo kvitų, kuriuose nėra A. J. vardo, nes dalis pateiktų kvitų patvirtina, jog medžiagas pirko ir V. J., už medžiagas, transportą 1989-1992 m. laikotarpiu A. J. sumokėjo 7 440,90 rb.. Ieškovė nurodė, kad statinio sąmatinė vertė sudarė daugiau nei 24 800 rb.. Byloje nėra pateikta duomenų kokio dydžio lėšos buvo panaudotos namo statybai, tačiau ir įvertinus, kad galimai dalis medžiagų pirkimo dokumentų nėra išlikę, konstatuoti, kad namo statybai buvo naudojamos tik ieškovės G. J. ir A. J. piniginės lėšos, nėra pakankamo pagrindo. Nors teismui nepateikti duomenys apie minėtu metu V. J. gautą darbo užmokestį (duomenys neskelbtini) (dirbo 1988-02-01-1990-10-31 laikotarpiu), tačiau byloje nepaneigta, kad statybines medžiagas pirko bei prie gyvenamojo namo statybų dirbo ir V. J.. Be to, atsakovė teigė, kad V. J. vykdė individualią veiklą ir gavo pajamų (1 t., b.l. 173-178). Minėtų aplinkybių iš dalies neneigė ir ieškovė, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad statybos vykdytos tik ieškovės ir jos vyro lėšomis bei darbu. Be to, V. J. ir tėvai sudarė vieną šeimą, todėl neatmestina, kad tėvai siekė padėti sūnui greičiau pasistatyti ir įrengti namą bei, jog galimai ir patys planavo ateityje gyventi kartu, nes vėliau į gyvenamąjį namą įsikėlė gyventi ieškovė ir V. J.. Byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad gyvenamojo namo ir jo priklausinių statyba buvo baigta 1992 m. pabaigoje. Aplinkybę, jog gyvenamasis namas buvo baigtas statyti ir jame buvo galima gyventi, patvirtina ir įrašai įregistravimo kortelėje, iš kurios matyti, kad iš (duomenys neskelbtini) (bendrabučio), kuriame 1988-02-02 buvo registruotas V. J., 1993-01-28 jis buvo išregistruotas ir išvyko į (duomenys neskelbtini) Panevėžio miesto savivaldybės administracijos kanceliarijos 2012-09-21 pažyma, kurioje nurodoma, kad V. J. gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) deklaravo 1993-01-28 (1 t., b.l. 17, 42). Be to, liudytoja I. M., minėtu metu dirbusi Inventorizavimo biure (dabartinis VĮ Registrų centras), nurodė, kad 1992 m. pabaigoje gyvenamajame name atliko inventorizaciją, tačiau dėl atskirų priešgaisrinės saugos reikalavimų neatitikimų, gyvenamasis namas, kiti statiniai nebuvo teisiškai įregistruoti. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina ir Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, iš kurios matyti, kad ji pradėta 1992-11-16 ir joje nurodyta gyvenamojo namo bei garažo, rūsio charakteristikos, techniniai apskaitos duomenys (2 t., b.l. 121-129). Tai, kad gyvenamasis namas, jo priklausiniai buvo baigti statyti anksčiau nei 2011 m. buvo atlikti nekilnojamojo turto kadastriniai matavimai, iš dalies leidžia daryti išvadą ir matininkės L. T. parengtos kadastrinių matavimų bylos duomenys, kuriuose nurodoma, kad gyvenamojo namo nusidėvėjimas yra 18 procentų, garažo ir rūsio - 28 procentai (1 t., b.l. 23-38). Aplinkybės, kad gyvenamasis namas buvo pastatytas ir jame dar iki V. J. ir E. J. 2000-06-03 sudarytos santuokos gyveno ieškovė G. J., neneigia ir atsakovė E. J. Nors atsakovė nurodo, kad ji ir sutuoktinis V. J. 2008 m. liepos mėn. apsigyvenę gyvenamojo namo antrame aukšte, keitė grindis, virtuvės plyteles, statė pirtį, malkinę, tam panaudodami gautą 15 000 Lt paskolą, atsakovės motinos dovanotas lėšas, tačiau teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog ginčo statinių ir įrenginių statyba buvo baigta tik 2011 m.. Tačiau ieškovė teismui nenurodė ir neteigė, kad tarp jos, jos vyro ir sūnaus būtų buvęs sudarytas susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos (statybų metu galiojusio CK 472-474 straipsniai bei CK 6.969-6.971 straipsniai), ar susitarimas, jog pastatų savininkais bus tėvai. Be to, ieškovės sutuoktinis A. J. užėmė vadovaujančias pareigas, todėl neabejotinai žinojo, kad dar 1991 m., pasikeitus įstatymų nuostatoms, sūnus turi galimybę tiek sklypą, tiek ir statinius (kaip nebaigtą statybą) perleisti tėvų nuosavybėn, tačiau jokių veiksmų neatliko. Ieškovė G. J., laikydama save gyvenamojo namo ir jo priklausinių savininke, taip pat jokių veiksmų, nuo 1992 m., siekiant savo vardu įregistruoti statinius nei baigus namo statybą, nei 1994-12-28, sūnui įgijus nuosavybėn žemės sklypą, nei 1997-08-07 mirus vyrui ir paveldėjus jam priklausantį turtą, taip pat neatliko, to nereikalavo, o kaip nurodė bylos nagrinėjimo metu, skyrė sūnui lėšų atlikti gyvenamojo namo ir jo priklausinių kadastrinius matavimus (1 t., b.l. 16, 22, 40). Ta aplinkybė, kad 1988-09-26 sprendimu sklypas buvo suteiktas sūnaus V. J. vardu ir jo vardu 1988-12-28 išduotas leidimas vykdyti individualią statybą, nebuvo pakankama kliūtis sudaryti sandorius tarp V. J. ir jo tėvų, o vėliau ir su ieškove tiek dėl žemės sklypo, tiek ir dėl pastatų ar jų dalies perleidimo. Ieškovė G. J. neneigia, kad žemės sklypas buvo skirtas sūnui ir jis turėjo teisę šį žemės sklypą įsigyti savo vardu (CPK 178 straipsnis). Dėl paminėto, konstatavus, kad nei ieškovė, nei jos sutuoktinis leidimų vykdyti namo statybą žemės sklype neturėjo, todėl sandorį dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu bei niekiniu, kaip sudarytą su asmeniu, nesančiu statinių savininku, nėra pagrindo. Įvertinus bylos duomenis konstatuotina, kad ieškovė G. J. ir jos sutuoktinis A. J. savo lėšomis prisidėjo prie gyvenamojo namo statybos, tačiau pripažinti, kad statiniai yra asmeninė ieškovės nuosavybė nėra pagrindo. Šią išvadą leidžia daryti ir ta aplinkybė, kad V. J. testamentu jam priklausantį turtą paliko seseriai V. M., o 2018-12-21 Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų teismui pateiktame V. M. ieškinyje (civilinė byla Nr.2-934-812/2019) nurodoma, kad žemės sklypas ir statiniai yra asmeninė V. J. nuosavybė, kas patvirtina, jog tarp V. J. ir tėvų nebuvo susitarimo dėl bendros nuosavybės sukūrimo (1 t., b.l. 39, CPK 179 straipsnio 3 dalis).
Ieškovė prašo teismo panaikinti notarės Vitos Jankovskajos 2018-11-19 E. J. išduotą nuosavybės teisės liudijimą (notarinio registro Nr. 8811) į ginčo turtą. Tačiau įvertinus, kad G. J. nepripažintina žemės sklypo bei statinių savininke ir nėra mirusio sūnaus V. J. turto paveldėtoja, ji neturi reikalavimo teisės ginčyti minėtą liudijimą, todėl reikalavimas atmestinas (2 t., b.l. 56-63).
Atsakovai prašė teismą byloje taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti. Iš ieškovės paaiškinimų matyti, kad tik atsakovei E. J. pareikalavus išsikelti iš užimamų patalpų gyvenamajame name jai tapo žinoma apie pažeistas jos teises, todėl tenkinti atsakovų prašymą nėra pagrindo (CK 1.127 straipsnis).
Dėl aukščiau paminėtų motyvų ieškinys atmestinas.
CPK 93 straipsnio nuostatos nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė notarė Vita Jankovskaja ir trečiasis asmuo AIG Europe Limited (Finland Brauch) patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurių dydis, įvertinus pateiktus procesinius dokumentus, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (8.2, 8,3 p.) nustatytų dydžių, todėl, atmetus ieškinį, atsakovės 1 036,55 Eur bei trečiojo asmens 840 Eur bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės (1 t., b.l. 195-199, 2 t., b.l. 46-47). Be to, iš ieškovės priteistinos ir bylos nagrinėjimo metu patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai (1 t., b.l.1, CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 263, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškovės G. J. ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės G. J. (a.k(duomenys neskelbtini) atsakovės Panevėžio miesto 5-ojo notarų biuro notarės Vitos Jankovskajos (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 1 036,55 Eur (vieną tūkstantį trisdešimt šešis eurus 55 ct) ir trečiojo asmens AIG Europe Limited (Finland Brauch; j.a.k. FI24885827) naudai 840 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės G. J. (a.k(duomenys neskelbtini) 19,72 Eur (devyniolika eurų 72 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai (įmokos kodas 5660).
Sprendimas per 30 d. nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.