Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

nuteistųjų gynėjams advokatams Ramūnui Vanagui, Edvardui Staponkui, Raimondui Jurkai, Irmantui Motužiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistojo R. B. bei nuteistųjų V. R. ir V. V. gynėjo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant tęsti mokslą.

R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

V. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Skuodo rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta dviejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

E. B. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį išteisintas, tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka nėra apskųstas.

Iš nuteistųjų D. N., R. B., V. R., V. V. solidariai priteista nukentėjusiajam D. K. 2 000 Lt turtinei ir 4 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų D. N., R. B., V. R., V. V. solidariai priteista valstybei 123,59 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. N., R. B., V. R., V. V. nuteisti už tai, kad jie, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, grasindami panaudoti ir panaudodami fizinę prievartą, nukentėjusiajam savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą kito asmens tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms, o būtent:

D. N., R. B., V. R., V. V. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, žinodami, kad miške, esančiame (duomenys neskelbtini), nukentėjusieji D. K. ir L. G. gamina naminę degtinę, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą savavaldžiauti, 2012 m. gruodžio 14 d. apie 1 val. ten juos užpuolė. Bendrininkai D. N., R. B., V. R., V. V. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, matydami vienas kito neteisėtus veiksmus ir jiems pritardami, grasino nukentėjusiesiems D. K. ir L. G. su jais susidoroti ir sumušti, t. y. grasino prieš juos panaudoti fizinį smurtą. Bendrininkams saugant, kad nukentėjusieji nepabėgtų, prieš D. K. ir L. G. buvo panaudotas fizinis smurtas, t. y. nukentėjusieji buvo pargriauti ant žemės, D. K. ir L. G. gulint, jiems buvo suduota ne mažiau kaip po keturis smūgius kojomis į įvairias kūno vietas. Tęsiant neteisėtus smurtinius veiksmus V. V. nukentėjusiesiems grasino ir daužė esančius daiktus beisbolo lazda bei sudavė beisbolo lazda vieną smūgį L. G.. V. R. beisbolo lazda prispaudė ant žemės gulintį nukentėjusįjį D. K., o tuo pačiu metu kitas bendrininkas vieną kartą peiliu dūrė D. K. į kairės kojos šlaunį. Grasinant prieš nukentėjusiuosius tęsti fizinį smurtą, girdint kitiems bendrininkams ir jiems pritariant, V. V. pareikalavo iš D. K. perduoti pinigus – 3 000 eurų (10 350 Lt) – už skolą dėl blogos naminės degtinės pardavimo. Saugant, kad D. K. nepabėgtų, D. N., R. B., V. R., V. V. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys tuoj pat nuvyko pas D. K. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusysis D. K. perdavė reikalaujamus 3 000 Lt. Tęsiant nusikalstamą veiką, 2012 m. gruodžio 18 d. apie 16 val. D. N. ir R. B. atvyko pas nukentėjusįjį D. K. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir paėmė iš nukentėjusiojo D. K. reikalautą pinigų dalį – 600 eurų (2 070 Lt). Tokiu būdu D. N., R. B., V. R., V. V., panaudodami fizinį smurtą, savavaldžiavo, tuo padarydami nukentėjusiajam D. K. 5 070 Lt žalą.

Apeliaciniame skunde Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendį pakeisti: D. N. veiką iš BK 294 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 2 dalį ir paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę; R. B. veiką iš BK 294 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 2 dalį ir paskirti penkerių metų laisvės atėmimo bausmę; V. R. veiką iš BK 294 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 2 dalį ir paskirti penkerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę; V. V. veiką iš BK 294 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 2 dalį ir paskirti penkerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtą bausmę subendrinti su Skuodo rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir V. V. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams ir šešiems mėnesiams. Bausmes paskirti atlikti pataisos namuose.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir nepagrįstai D. N., R. B., V. R. ir V. V. veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 294 straipsnio 2 dalį. Prokuroro nuomone, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė aiškiai per švelnią bausmę, todėl nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Prokuroro manymu, teismas nepagrįstai suabejojo nukentėjusiojo D. K. parodymais ir rėmėsi nuteistųjų parodymais. Teismas neįvertino ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisme ištirtų įrodymų viseto, jų tarpusavio sąryšio, kiek vieni įrodymai patvirtina ar paneigia įrodinėjamas bylos aplinkybes. Įvykio vietoje rastas naminės degtinės gamybos įrankių kiekis leidžia daryti išvadą, kad visa tai galėjo būti naudojama naminės degtinės gamybai dideliais kiekiais, tačiau tai, prokuroro nuomone, jokiu būdu nepaneigia nukentėjusiojo D. K. parodymų, kad jis niekam nebuvo skolingas. 2012 m. gruodžio 16 d. apklaustas kaip liudytojas D. K. parodė, kad vienas iš miške užpuolusių vyriškių pasakė, kad yra atvažiavęs iš Marijampolės ir kad jam reikės apmokėti kelionę, t. y. turės sumokėti 3 000 eurų, bei kad reikės „paremti” kalinius, t. y. šventėms jiems nusiųsti pinigų. 2012 m. gruodžio 16 d. apklaustas kaip liudytojas L. G. parodė, kad vienas vyras sakė, kad yra iš Marijampolės, ir iš D. K. pareikalavo, kad jis už jo atvažiavimą iš Marijampolės sumokėtų 3 000 eurų, o kitas vyras pasakė, kad reikės „paremti zoną”, nes artėja šventės. Be to, jei D. K. atsidurs kalėjime, jam reikės turėti „stogą”. Dėl nurodytų aplinkybių minėtų nukentėjusiųjų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs.

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. B. ir D. N. su D. K. dėl kitos pinigų dalies susitiko 2012 m. gruodžio 18 d. Ikiteisminio tyrimo metu taikant technines priemones buvo padarytas šio susitikimo metu vykusio pokalbio garso įrašas. Iš garso įrašo stenogramos matyti, kad susitikimo su D. K. metu, D. N. ir R. B. sakė, kad žmonėms „lagery” irgi „bonkę” reikia nusipirkti, kad ten nuėjęs į parduotuvę nenusipirksi, litus reikia sumėtyti. Vėliau D. N. D. K. pasakė, kad jei kils problemų, telefoną turi, o R. B. pritarė, kad jei kils problemų, jie privažiuos ir išspręs. Akivaizdu, kad 2012 m. gruodžio 16 d. apklausos metu nukentėjusieji D. K. ir L. G., nurodydami, kad juos užpuolę asmenys reikalavo pinigų susimokėti už kelionę iš Marijampolės, nežinojo, koks bus kito susitikimo, kuris įvyko 2012 m. gruodžio 18 d., turinys. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad į susitikimą atvykę D. N. ir R. B. D. K. sakė, kad reikia „lageryje” esantiems žmonėms „bonkę” nusipirkti, kad jie padės išspręsti D. K. kilusias problemas. Gretinant nukentėjusiųjų L. G. ir D. K. parodymus su 2012 m. gruodžio 18 d. įvykusio pokalbio įrašu, matyti, kad pokalbio turinys atitinka nukentėjusiųjų duotus parodymus apie užpuolimo miške metu išreikštą reikalavimą sumokėti pinigus. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad 2012 m. gruodžio 18 d. susitikimo metu D. N. ir R. B. net neužsimena apie kokią nors D. K. skolą, atsiradusią dėl naminės degtinės pardavimo. Todėl aptarti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teismo ištirti įrodymai patvirtina nukentėjusiojo D. K. parodymus, kad jis nebuvo niekam skolingas ir nuteistieji nereikalavo iš jo jokios skolos.

Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad D. N. iš karto po įvykio davė parodymus, kurie atitinka aplinkybes, kurias kaltinamieji nurodė teisme. Nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad tokius parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė ir R. B.. Teismo nuosprendyje taip pat akcentuota, kad teisiamojo posėdžio metu D. N., V. R. ir R. B. patvirtino savo parodymus dėl skolos išieškojimo iš nukentėjusiojo D. K.. Prokuroras, analizuodamas 2012 m. gruodžio 19 d., 2013 m. vasario 26 d. R. B. bei 2012 m. gruodžio 18 d. D. N. parodymus, teigia, kad pastarųjų pirminiai parodymai yra prieštaringi, bylos aplinkybes jie nurodo skirtingai. Kiti nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu parodymus duoti atsisakė. Be to, duodami parodymus nė vienas iš nuteistųjų nenurodė, kam konkrečiai buvo skolingas D. K., o tai dar labiau sustiprina abejones dėl nuteistųjų parodymų. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų nuteistųjų parodymų dėl nukentėjusiojo D. K. skolos nepatvirtina ir kiti bylos duomenys, todėl jų parodymus šioje dalyje reikėtų vertinti kritiškai ir atmesti kaip pasirinktą gynybos poziciją, siekiant sušvelninti savo padėtį.

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistieji D. N., R. B., V. R. ir V. V., neturėdami teisėto pagrindo, reikalavo nukentėjusiojo D. K. perduoti jiems turtą, t. y. 3 000 eurų. Tokia jų veika turi būti kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.

Taip pat prokuroras nurodo, jog D. N. buvo aktyvus darant nusikaltimą, kartu su R. B. 2012 m. gruodžio 18 d. buvo atvykęs pas nukentėjusįjį D. K. paimti pinigų. Jis neteistas, mokosi, todėl jam turi būti paskirta švelnesnė nei sankcijos vidurkyje numatyta bausmė. R. B. teistas 6 kartus, teistumas neišnykęs, nedirba. Jis taip pat buvo aktyvus darant nusikaltimą, kartu su D. N. 2012 m. gruodžio 18 d. buvo atvykęs pas nukentėjusįjį D. K. paimti pinigų, todėl jam turi būti paskirta griežtesnė nei sankcijos vidurkis bausmė. V. R. ir V. V. buvo aktyviausi nusikaltimo dalyviai, grasino ir naudojo smurtą prieš nukentėjusiuosius, abu teisti, teistumai neišnykę, nedirba, todėl jiems turi būti paskirtos griežtesnės nei sankcijos vidurkis bausmės.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. B. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę ir taikyti BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punktą, BK 39 straipsnio 3 punktą, BK 40 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 3 punktą, 3 dalį, BK 42 straipsnio 1 dalies 3 punktą, BK 62 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 punktą, BK 75 straipsnio 1 dalį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. B. prie nusikalstamos veikos prisidėjo nesąmoningai, o prieš nukentėjusiuosius smurtas nebuvo panaudotas. Nukentėjusiųjų parodymai viso proceso metu buvo netikslūs ir melagingi. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, klastodami šią bylą, padėjo nukentėjusiesiems išvengti bausmės dėl jų pačių neteisėtos veiklos.

Apeliantas teigia, kad apygardos teismas neatsižvelgė į tai, kad jo tėvui reikalinga pagalba ir priežiūra. Be to, R. B. turi darbą, gyvenamąją vietą, du nepilnamečius vaikus. Nuteistasis nurodo, kad jis prisipažino iš dalies, gailisi, atlygino dalį žalos. Jo padaryta veika atitinka BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.

Apeliaciniame skunde nuteistųjų V. R. ir V. V. gynėjas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendį dalyje dėl V. R. ir V. V. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį panaikinti ir juos išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Taip pat prašoma nukentėjusiojo D. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, o nuosprendžio dalį dėl 123,59 Lt proceso išlaidų priteisimo panaikinti. Gynėjo apeliaciniame skunde suformuluotas ir alternatyvus prašymas – panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžio dalį dėl V. V. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir V. V. išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo nusikaltimo padaryme; panaikinti nuosprendžio dalį dėl turtinės ir neturtinės žalų bei proceso išlaidų priteisimo iš V. V..

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl V. R. ir V. V. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį naikintinas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

Plačiai aptardamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, gynėjas nurodo, kad vertindamas įrodymus, teismas pažeidė minėtas nuostatas ir padarė nepagrįstą išvadą dėl V. V. dalyvavimo nusikaltimo padaryme. Gynėjo nuomone, bylos aplinkybės buvo ištirtos neišsamiai, tik iš dalies atlikta įrodymų analizė, neanalizuoti nukentėjusiųjų parodymų kaita ir jos priežastys, neanalizuoti ir su nukentėjusiaisiais atliktų procesinių veiksmų duomenys. Nukentėjusysis L. G., apklaustas netrukus po įvykio, t. y. 2012 m. gruodžio 16 d., parodė, kad vienas iš nusikaltime dalyvavusių vyrų buvo apie 40 – 45 metų amžiaus, apie 170 cm ūgio, normalaus kūno sudėjimo, su apibraižytu veidu, jo bruožų gerai neįsidėmėjo, mano, kad jo neatpažintų (1 t., 45-46 b. l.). 2013 m. gegužės 13 d. teismo posėdžio metu nukentėjusysis L. G. tvirtino, kad jis nežino, kas tie vyrai buvo, jų neatpažino (4 t., 14-15 b. l.). Apie tai, kad negali atpažinti nė vieno iš įvykio dalyvių, nukentėjusysis L. G. nurodė ir 2013 m. birželio 17 d. asmens parodymo atpažinti metu (5 t., 68-69 b. l.). Nukentėjusysis L. G. parodymus apie nusikaltime dalyvavusį asmenį pradrėkstu skruostu pirmą kartą davė tik 2013 m. rugpjūčio 23 d., t. y. praėjus daugiau nei 8 mėn. po įvykio (5 t., 24-25 b. l.). Be to, nukentėjusiajam L. G. pirmą kartą V. V. buvo parodytas tik 2013 m. rugpjūčio 23 d., po to jis kategoriškai nurodė atpažįstantis V. V. (6 t., 41-43 b. l.).

Gynėjas teigia, kad abejones dėl V. V. atpažinimo kelia ir tai, kad iki 2013 m. rugpjūčio 23 d. nukentėjusiajam L. G. nebuvo pateikta atpažinti V. V. net pagal jo nuotrauką (nes iki tol nukentėjusysis L. G. teigė negalintis atpažinti tokio asmens), tačiau kitam nukentėjusiajam – D. K., V. V. nuotrauka atpažinti buvo pateikta dar 2013 m. sausio 17 d. V. V. įtarimui pagrįsti buvo remtasi 2013 m. sausio 17 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu, kuriame užfiksuota, kad nukentėjusysis D. K. atpažino V. V., tačiau po to, kai nukentėjusysis D. K. 2013 m. rugpjūčio 13 d. nebepatvirtino jį atpažįstantis, tyrėjai ėmėsi priemonių ir jau 2013 m. rugpjūčio 23 d. apklausos metu nukentėjusysis L. G. tvirtino galįs atpažinti vyrą su pradrėkstu veidu. Gynėjo nuomone, V. V. atpažinimo metu nesilaikyta BPK 192 straipsnio 1 dalies reikalavimo atpažintiną asmenį parodyti atpažįstančiajam su kitais asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną: nors L. G. prieš atpažinimą parodė, kad gali atpažinti pagal šviesius plaukus, tačiau iš fotolentelės matyti, kad kartu su V. V., kuris yra šviesių plaukų, parodytų atpažinimui asmenų plaukai yra ne šviesūs (6 t., 44 b. l.). Todėl savaime suprantama, kad nukentėjusysis L. G. šio veiksmo metu net negalėjo atpažinti kito asmens, išskyrus V. V.. Esant prieštaringiems L. G. parodymams, minėtam BPK 192 straipsnio 1 dalies pažeidimui, įvertinus laiką, praėjusį po įvykio iki atpažinimo, ir tai, kad L. G. nusikaltime dalyvavusius asmenis matė pirmą kartą, stebėjo neilgą laiką, nakties metu, V. V. kaltė nukentėjusiojo atpažinimu negalėjo būti grindžiama.

Nuteistojo gynėjas nesutinka su teismo išvada, kad V. V. atpažino ir nukentėjusysis D. K.. Apelianto nuomone, nukentėjusiojo D. K. parodymai teisme dėl V. V. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme prieštarauja procesinių veiksmų duomenims. Be to, teismas neatskleidė teisme duotų nukentėjusiojo D. K. parodymų, susijusių su tariamu V. V. atpažinimu, turinio. Teismas nevertino nukentėjusiojo D. K. parodymų kaitos, neįvertino jų patikimumo kitų bylos duomenų kontekste. Gynėjas nurodo, kad 2012 m. gruodžio 27 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis D. K. atpažino kitą asmenį – A. D. (prisistačiusį iš Marijampolės). Po to, 2013 m. sausio 17 d., asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusysis D. K. atpažino A. D. ir nurodė, kad jis yra tas pats asmuo, kuris 2012 m. gruodžio 14 d. nusikalstamos veikos padarymo metu prisistatė esantis iš Marijampolės. Vėliau nukentėjusysis D. K. atpažino V. V., kaip asmenį, prisistačiusį iš Marijampolės. 2013 m. sausio 17 d. papildomai apklaustas nukentėjusysis D. K. tvirtino, kad jis 2013 m. sausio 16 d. parodymo atpažinti metu galbūt suklydo (nors tokios datos atpažinimo protokole nėra) ir atpažino ne tą asmenį. Parodymo atpažinti metu D. K. negalėjo patvirtinti, kad V. V. tikrai yra jo matytas asmuo, nurodė, „kad tas vyriškis panašus, atpažįstu pagal veido bruožus, praėjo daug laiko ir nebepamenu; kategoriškai, kad būtent šis vyriškis dalyvavo turto prievartavime, negaliu pasakyti”. Iš 2013 m. sausio 17 d. asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad nukentėjusysis atpažino A. D., kaip asmenį, prisistačiusį iš Marijampolės, tačiau atpažinto A. D. plaukai, priešingai nei tvirtino L. G., yra tamsūs, galvos šonuose žili (5 t., 43-46 b. l.). Tai akivaizdu ir iš 2012 m. gruodžio 27 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo (5 t., 9-10 b. l.). Gynėjui nesuprantama, kaip nukentėjusysis D. K., prieš tai atpažinęs tamsiaplaukį, galvos šonuose pražilusį A. D., vėliau ėmė tvirtinti, kad nusikaltime dalyvavo ne A. D., o šviesiaplaukis V. V.. Gynėjo nuomone, teismas neatsižvelgė ne tik į minėtų duomenų, susijusių su vyro, prisistačiusio iš Marijampolės, identifikavimu, kaita, bet ir į tai, kad nukentėjusiojo D. K. parodymai dėl V. V. galimo dalyvavimo nusikaltime nebuvo kategoriški. Apklaustas teisme D. K. taip pat patvirtino, kad dėl V. V. jis nėra įsitikinęs 100 procentų, tik vėliau teisiamojo posėdžio metu atpažino jo balsą. Iš nuosprendžio nėra aišku, ar nukentėjusiojo D. K. teiginį, kad V. V. jis atpažįsta iš balso, teismas laiko įrodymu. Akivaizdu, kad toks nukentėjusiojo teiginys, išsakomas bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje metu, negali būti pripažintas įrodymu BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme, nes tokių duomenų tolimesnis patikrinimas BPK numatytais veiksmais nėra įmanomas.

Nuteistųjų gynėjas nesutinka ir su ta teismo išvada, kad V. V. kaltę įrodo daliniai nuteistųjų parodymai bei telefoninės išklotinės. Gynėjo nuomone, tiek nuteistųjų parodymai, tiek duomenys iš telekomunikacinių tinklų operatorių nepaneigia V. V. parodymų, kad jis nusikaltimo metu buvo visai kitoje vietoje, priešingai – juos patvirtina. Nė vienas iš nuteistųjų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo nurodęs, kad V. V. atvyko į įvykio vietą kartu su jais. V. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2012 m. gruodžio mėn. jis paskambino V. R. ir paprašė grąžinti 600 Lt skolą. Nuvykęs pas V. R., jo automobilyje paliko savo rankinę su dviem telefonais ir kitais daiktais, po to su V. R. atėjo į pastarojo remontuojamą butą. V. R. kažkas paskambino, šis pasikalbėjo ir išvažiavo kažkokios skolos, jam (V. V.) liepė palaukti. Jis laukė bute, paskui išėjo į Plungės miestą, sutiko pažįstamą Ž. Š.. Su juo nuėjo į parduotuvę, nusipirko alkoholinių gėrimų, grįžo į butą. Iš turėto kito telefono skambino į savo telefoną V. R., klausė, kada jis sugrįš. Pirmą valandą V. R. dar nebuvo. Kadangi pas V. R. buvo likę jo dokumentai, o kitą dieną jis turėjo išvažiuoti į Latviją, jis dar kartą paskambino V. R. paklausti, kur jis yra, ir pasakė, kad pats atvažiuos. V. R. jam paaiškino, kur važiuoti. Jis (V. V.) išvažiavo kartu su dviem asmenimis, kuriuos apie 2 val. nakties sutiko Plungėje prie kazino. Pastarieji jį nuvežė prie Ablingos kaimo ir paliko prie stotelės. Atvažiavo V. R. su savo draugais, jis (V. V.) pasiėmė savo rankinę, užvažiavo į degalinę, nusipirko alaus, po to V. R. jį parvežė į Plungę.

Tokius V. V. parodymus patvirtino teisme apklausti V. R., R. B., D. N., taip pat liudytojas Ž. Š.. Teismas pastarojo parodymais nesirėmė, motyvuodamas tuo, kad kiti byloje esantys įrodymai prieštarauja liudytojo parodymams. Liudytojas ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nebuvo, o teisme apklaustas praėjus daugiau nei metams laiko nuo įvykio. Gynėjo nuomone, tokie teismo argumentai nėra pakankami liudytojo Ž. Š. parodymams atmesti. Įstatymas nenumato galimybės atmesti liudytojo parodymų, duotų teismui, jei toks liudytojas nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Teismas, nurodydamas, kad šis liudytojas buvo apklaustas praėjus daugiau nei metams po įvykio, neargumentavo, kokią tai reikšmę turi liudytojų parodymų kritiškam vertinimui. Iš liudytojo Ž. Š. parodymų matyti, kad jis kalba būtent apie tą patį vakarą ir naktį, kuomet V. V., išvykus jo pažįstamam V. R., liko vienas ir laukė jo. Teismas nenurodė, kokiems duomenims prieštarauja liudytojo Ž. Š. parodymai, neanalizavo ir nepadarė išvadų, kodėl neįvardytiems bylos duomenims suteikia svarbesnę įrodomąją reikšmę nei minėto liudytojo parodymams. Be to, duomenys apie V. V. telefono skambučius nurodo ne V. V., o tik V. V. telefono, įvykio naktį buvusio pas V. R., telefoninių skambučių laiką ir telefono buvimo vietą. Apeliantas pažymi, kad V. V. telefono buvimas įvykio metu yra paaiškinamas nuteistųjų parodymais.

Taip pat gynėjas skunde teigia, kad teismas, pripažindamas V. V. ir V. R. kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, neteisingai taikė įstatymą. Pirmosios instancijos teismas, perkvalifikavęs V. V. ir V. R. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį, tik deklaratyviai nurodė, kad nukentėjusiesiems savavaldžiavimu buvo padaryta didelė žala. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tiek kaltinamajame akte, tiek nuosprendyje, kvalifikuojant veiką kaip savavaldžiavimą, turi būti atskleistas didelės žalos požymis, t. y. aprašyta, kuo pasireiškė žala ir kodėl ji laikytina būtent didele (kasacinė nutartis baudžiamojoje Nr. 2K-127/2014). Nuosprendyje nurodyta, kad nukentėjusiajam D. K. buvo padaryta 5 070 Lt žala, tačiau didelės žalos požymis visiškai neatskleistas. Net ir pripažįstant, kad yra įrodyti nuteistųjų V. V. ir V. R. veiksmai, iš teismo padarytų išvadų akivaizdu, kad didelė žala nukentėjusių teisėms ir teisėtiems interesams konkrečiu atveju padaryta nebuvo. Kaip pažymėjo pats teismas, nuteistųjų panaudotas prieš nukentėjusiuosius D. K. ir L. G. fizinis smurtas nebuvo intensyvus, kūno sužalojimai nebuvo padaryti, nusikaltimo motyvas buvo skolos išieškojimas. Atsižvelgdamas ir į nukentėjusiojo D. K. netinkamą elgesį (nustatyta, kad jis gamino naminę degtinę ir ne kartą), teismas laikė, kad visos šios aplinkybės parodo mažesnį šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Be to, teismas pripažino, kad nusikaltimas nesukėlė sunkių pasekmių. Teismas nenustatė, kad nukentėjusiesiems buvo sukeltas fizinis skausmas. Akivaizdu, kad konkrečiu atveju didelės žalos požymiu negalėtų būti laikomas ir faktas, jog nukentėjusysis D. K. nuteistiesiems perdavė 5 070 Lt pinigų sumą.

Gynėjas pažymi, kad teismo nuosprendyje konstatuota, jog savavaldžiauta siekiant atgauti 3 000 eurų (10 350 Lt) skolą dėl nukentėjusiojo D. K. blogos naminės degtinės pardavimo. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusysis D. K. pripažino turėjęs grąžinti pinigų sumą, gautą pardavus nekokybišką naminę degtinę, t. y. pinigus, gautus iš neteisėtos savo veiklos. Dalis pinigų – būtent 600 eurų, po D. N. ir R. B. sulaikymo buvo iš jų paimta ir grąžinta nukentėjusiajam (1 t., 110 b. l.), todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad nukentėjusiajam buvo padaryta žala dėl 2 070 Lt užvaldymo. Visų šių aplinkybių visuma rodo, kad nukentėjusysis, grąžinęs 3 000 Lt asmeniui, nusipirkusiam iš jo nekokybišką naminę degtinę, už kurią jam sumokėta buvo kelis kartus daugiau (apie 3 000 eurų), nepatyrė turtinės žalos. Be to, teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir į nukentėjusiojo D. K. turtinę padėtį, rodančią, kad grąžinta už nekokybišką degtinę gauta pinigų suma nebuvo ženkli – byloje yra duomenų, kad nukentėjusysis įvykio metu dirbo, turėjo mikroautobusą, nuosavą gyvenamąjį namą, prieš pat įvykį nusipirko keturratį motociklą. Tai rodo, kad nukentėjusysis buvo materialiai apsirūpinęs ir pasiturintis.

Apelianto nuomone, teismo išvados, kad nukentėjusiesiems buvo grasinta fizinio smurto panaudojimu ir kad nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas, nėra pagrįstos bylos duomenimis. Nė vienas iš įvykyje dalyvavusių nuteistųjų viso baudžiamojo proceso metu nenurodė, kad prieš nukentėjusiuosius naudojo fizinį smurtą ar jiems grasino. Teismas neanalizavo prieštaravimų tarp nukentėjusiųjų ir nuteistųjų parodymų ir nepasisakė, kodėl dalyje dėl grasinimų ir smurto panaudojimo tiki būtent nukentėjusiųjų parodymais.

Vertindamas nukentėjusiųjų parodymų patikimumą, nuteistojo gynėjas pažymi, kad esant esminiams prieštaravimams tarp nukentėjusiųjų ir nuteistųjų parodymų dalyje dėl fizinio ir psichinio smurto, teismas turėjo kruopščiai analizuoti šį klausimą ir padaryti dėl to motyvuotas išvadas. Gynėjas teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiųjų parodymai dėl smurto panaudojimo neparemti jokiais objektyviais duomenimis. Abu nukentėjusieji aiškino, kad jie buvo spardomi, vienas iš jų gavo smūgį lazda, tačiau jokie sužalojimai nukentėjusiesiems padaryti nebuvo. Nukentėjusysis D. K. tvirtino, kad jam peiliu buvo durta į šlaunį, tokiu būdu prapjaunant kombinezono klešnę, o apžiūros protokole konstatuota, kad matomas pjautinis pažeidimas. Teisme apklausta apžiūrą atlikusi tyrėja J. G. parodė, kad atlikusi D. K. drabužių apžiūrą aptiko skylę ir padarė išvadą, kad tai pjautinė skylė, tačiau pripažino, kad ji neturi specialių žinių, todėl negali garantuoti dėl tokios išvados teisingumo. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad teisiamojo posėdžio metu V. R. gynėjas prašė sudaryti galimybę apžiūrėti kombinezoną. Šis prašymas nebuvo tenkintas, todėl liko nenustatyta, ar pažeidimas yra pjautinis. Be to, nukentėjusieji tvirtino, kad įvykio metu buvo panaudota beisbolo lazda, kuria V. R. prispaudė D. K., kuria buvo suduota L. G., tačiau nė vienas iš nuteistųjų viso baudžiamojo proceso metu nepripažino, kad įvykio metu būtų panaudota lazda. Nuteistasis V. R. nuo pat susipažinimo su bylos duomenimis momento ne kartą reiškė prašymus atlikti specialių žinių reikalaujančius tyrimus, kurių rezultatai galėtų paneigti nukentėjusiųjų parodymus dėl lazdos turėjimo, tačiau prašymai tenkinti nebuvo. Nuteistojo gynėjo nuomone, 2013 m. lapkričio 15 d. protokolinė nutartis negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, kadangi joje išgalvotais motyvais buvo atsisakyta rinkti duomenis, galinčius patvirtinti nuteistojo parodymus. Be to, iš V. R. ir R. B. parodymų matyti, kad nukentėjusysis D. K. turėjo galimybę įvykio naktį R. B. automobilyje pamatyti beisbolo lazdą, po to, siekdamas teisėsaugos institucijoms suformuoti apie atvykusius skolos atsiimti asmenis turto prievartautojų įvaizdį, galėjo nurodyti ir nebūtus smurtinius veiksmus. Tai, kad apie beisbolo lazdą nurodo ir kitas nukentėjusysis – L. G., paaiškinama tuo, jog liudytojas proceso metu taip pat buvo linkęs palaikyti D. K. versiją, kad pinigų buvo reikalaujama be jokio pagrindo. Abejonės dėl nukentėjusiųjų parodymų teisingumo dalyje dėl psichinio smurto buvo išdėstytos ir teismo nuosprendyje.

Nuteistųjų gynėjas, analizuodamas 2012 m. gruodžio 18 d. techninių priemonių panaudojimo protokolo pokalbių stenogramas, teigia, kad pokalbio metu neišreiškiami jokie grasinimai. Iš pranešimo policijai dėl D. K. naminės degtinės gamybos pokalbio turinio taip pat negalima spręsti, kokiu pagrindu mokami pinigai. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad pokalbio tarp nukentėjusiojo D. K. ir nuteistųjų D. N. bei R. B. turinys nepatvirtina, o netgi paneigia fizinio smurto panaudojimą, kadangi į D. K. teiginį, kad D. K. ir L. G. skauda šonus, ir klausimą, ką jam padarė, R. B. pats klausia „kon padarėm, agirdi, davai“ (l t., 91 b. l.). Tai, kad nukentėjusiųjų tvirtinimai apie smurto panaudojimą galėjo būti prasimanyti, netiesiogiai patvirtina ir liudytojo D. B. teisme duoti parodymai, iš kurių matyti, jog iš pokalbio su D. K., vykusio praėjus trumpam laikui po įvykio, kai nukentėjusysis dar nebuvo kreipęsis į policiją, D. B. susidarė įspūdis, kad poveikis buvo daugiau psichologinis. Tai, kad nukentėjusysis D. K. dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios buvo linkęs policijai pateikti visai kitas įvykio aplinkybes, teismui nurodė ir pats D. K., kad dar iki pareiškimo rašymo jis, bendraudamas su policijos pareigūnais, nenurodė jiems, kad gamino naminę degtinę, o teigė, kad važiuojant į Rietavą sustojo ir norėjo jį „pareketuoti“ (4 t., 14 b. l.). Gynėjo nuomone, tai įrodo, kad nukentėjusysis yra linkęs modeliuoti savo elgesį jam priimtiniausiu būdu. Todėl minėtų duomenų visuma rodo, kad teismo išvados dėl fizinio smurto ir grasinimų panaudojimo yra neatitinkančios faktinių bylos aplinkybių.

Gynėjas skunde nurodo BPK 115 straipsnio ir BPK 105 straipsnio 5 dalies nuostatas ir teigia, kad skundžiamo nuosprendžio dalys dėl civilio ieškinio ir proceso išlaidų priteisimo turi būti panaikintos.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo R. B. bei nuteistųjų V. R. ir V. V. gynėjo apeliacinius skundus atmesti. Nuteistasis R. B. ir jo gynėjas advokatas R. Vanagas prašė nuteistojo R. B. apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistieji V. R., V. V. ir jų gynėjai advokatai I. Motužis, R. Jurka prašė nuteistųjų gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis D. N. ir jo gynėjas advokatas E. Staponkus prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuteistojo R. B. bei nuteistųjų V. R. ir V. V. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinius skundus nagrinėjantis teismas, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, bylą tikrina paduotų apeliacinių skundų ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į šias nuostatas, nagrinėjamu atveju apeliacine tvarka netikrinama nuosprendžio dalis, kuria E. B. išteisintas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, kadangi dėl šios dalies apeliaciniai skundai nepaduoti.

Dėl nuteistųjų kaltės ir nusikalstamos veikos kvalifikacijos

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad byla į teismą perduota D. N., R. B., V. R., V. V. kaltinant padarius BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą (turto prievartavimą), t. y. kad jie, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo ir kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį – D. K. – perduoti turtą, panaudodami fizinį smurtą ir grasindami sunaikinti bei sugadinti jo turtą.

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras 2013 m. lapkričio 19 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes. Minėtame prašyme prokuroras išdėstė šias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes: 2012 m. gruodžio 14 d. apie 1 val. D. N., R. B., V. R., V. V., E. B. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, žinodami, kad miške, esančiame (duomenys neskelbtini), nukentėjusieji D. K. ir L. G. gamina naminę degtinę, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą įbauginti ir užvaldyti svetimą turtą, ten juos užpuolė. Bendrininkai D. N., R. B., V. R., V. V., E. B. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, matydami vienas kito neteisėtus veiksmus ir jiems pritardami, grasino nukentėjusiesiems D. K. ir L. G. su jais susidoroti ir sumušti, t. y. grasino prieš juos panaudoti fizinį smurtą. Bendrininkams saugant, kad nukentėjusieji nepabėgtų, prieš D. K. ir L. G. buvo panaudotas fizinis smurtas, t. y. nukentėjusieji buvo pargriauti ant žemės, D. K. ir L. G. gulint, jiems buvo suduota ne mažiau kaip po keturis smūgius kojomis į įvairias kūno vietas. Tęsiant neteisėtus smurtinius veiksmus V. V. nukentėjusiesiems grasino ir daužė esančius daiktus beisbolo lazda bei sudavė beisbolo lazda vieną smūgį L. G.. V. R. beisbolo lazda prispaudė ant žemės gulintį nukentėjusįjį D. K., o tuo pačiu metu kitas bendrininkas vieną kartą peiliu dūrė D. K. į kairės kojos šlaunį. Grasinant prieš nukentėjusiuosius tęsti fizinį smurtą bei sunaikinti ir sugadinti jų turtą, girdint kitiems bendrininkams ir jiems pritariant, V. V. savo ir kitų asmenų naudai atvirai pareikalavo D. K. perduoti pinigus – 3 000 eurų (10 350 Lt) – už tai, kad nepraneštų policijai apie tai, kad D. K. ir L. G. užsiima neteisėta veikla – naminės degtinės gamyba. Saugant, kad D. K. nepabėgtų, D. N., R. B., V. R., V. V., E. B. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys tuoj pat nuvyko pas D. K. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusysis D. K. perdavė reikalaujamus 3 000 Lt. Tęsiant nusikalstamą veiką, 2012 m. gruodžio 18 d. apie 16 val. D. N. ir R. B. atvyko pas nukentėjusįjį D. K. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir paėmė iš nukentėjusiojo D. K. reikalautą pinigų dalį – 600 eurų (2 070 Lt). Tokiu būdu D. N., R. B., V. R., V. V., E. B., panaudodami fizinį smurtą, prievartavo turtą, tuo padarydami nukentėjusiajam D. K. 5 070 Lt žalą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė iš esmės analogiškas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tačiau nuteistųjų D. N., R. B., V. R., V. V. padarytą veiką kvalifikavo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, o ne pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, kaip prašyme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes buvo nurodęs prokuroras. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad D. N., R. B., V. R., V. V., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, grasindami panaudoti ir panaudodami fizinį smurtą, nukentėjusiajam D. K. savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą kito asmens tariamą teisę, ir padarė didelės turtinės žalos asmens teisėms. Tokias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė pripažinęs, kad byloje surinkti duomenys (nuteistųjų V. R., R. B., V. V., D. N., nukentėjusiųjų D. K., L. G., liudytojo D. B. parodymai, 2012 m. gruodžio 18 d. techninių priemonių panaudojimo protokolo stenogramos ir kiti įrodymai) leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji iš nukentėjusiojo D. K. reikalavo grąžinti skolą dėl nekokybiškos naminės degtinės pardavimo. Nuosprendį priėmęs teismas kaip nepatikimus atmetė nukentėjusiojo D. K. parodymus apie tai, kad jis neturėjo skolos dėl naminės degtinės pardavimo, ir padarė išvadą, kad tokius D. K. parodymus paneigia byloje esančių duomenų visuma.

Išnagrinėjusi byloje surinktus bei teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, taip pat įrodymus, gautus atlikus įrodymų tyrimą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Klaipėdos apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu D. N., R. B., V. R., V. V. nusikalstamus veiksmus iš BK 181 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį perkvalifikavo nepagrįstai, t. y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 181 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti, grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Šio straipsnio 2 dalyje numatyti šią veiką kvalifikuojantys požymiai – fizinio smurto panaudojimas, laisvės atėmimas asmeniui, nukentėjusiojo turto sunaikinimas ar sugadinimas ar didelės turtinės žalos padarymas kitokiu būdu.

Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Šio straipsnio 2 dalis numato atsakomybę tam, kas savavaldžiavo, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui.

Kolegija pažymi, kad išoriškai objektyvieji turto prievartavimo ir savavaldžiavimo požymiai yra panašūs. Abu šiuos nusikaltimus vienija reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę ir galimai tolesni veiksmai, nukeipti į tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimą. Šias veikas skiria tai, kad turto prievartavimo atveju kaltininko reikalavimas visada yra neteisėtas. Be to, jis nėra susijęs su realiai egzistuojančiais teisiniais santykiais tarp šalių, t. y. vienos šalies reikalavimo teisė į turtą, kuris yra kito asmens valdyme, neturi teisinio pagrindo. Reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) numatytais pagrindais, tačiau pažeidžiant teisinę teisės įgyvendinimo tvarką, esant BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai atitinka turto prievartavimo ar savavaldžiavimo sudėties požymius, būtina nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisę į turtą ir teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusiojo asmens perduoti turtą.

Atribojant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo svarbūs ir subjektyvieji veikų požymiai. Turto prievartavimo atveju kaltininkas suvokia, kad jokios pagrįstos teisės reikalauti iš kito asmens perduoti jam turtą jis neturi. Esant savavaldžiavimui, kaltininkas (pagrįstai ar dėl klaidos) suvokia, kad jis nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui, jo manymu, realiai priklausančią teisę.

Prokuroro apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo nukentėjusiojo D. K. parodymais, jog jis nebuvo skolingas dėl naminės degtinės pardavimo ir nepagrįstai rėmėsi nuteistųjų parodymais. Analizuojant nukentėjusiojo D. K. parodymus, matyti, kad jis viso proceso metu neigė buvęs kam nors skolingas. Jo parodymai dėl pinigų reikalavimo pagrindo nesikeitė. 2012 m. gruodžio 16 d. protokole – pareiškime D. K. nurodė, kad iš jo pinigų reikalavo dėl to, kad reikia paremti bausmę atliekančius asmenis (1 t., 9 b. l.). Tą pačią dieną apklaustas jis parodė, kad jam liepė sumokėti 3000 eurų už vieno į mišką atvykusių asmenų kelionę iš Marijampolės, taip pat paremti kalinius, t. y. šventėms nusiųsti jiems pinigų (1 t., 23-25 b. l.). Šias aplinkybes nukentėjusysis patvirtino ir apklaustas pirmosios instancijos teisme (4 t., 12-14 b. l.; 7 t., 69-71 b. l.).

Pažymėtina, kad 2012 m. gruodžio 20 d. papildomos apklausos metu D. K. nurodė, kad 2012 m. gruodžio 18 d. vienas iš asmenų, atvažiavusių iš nukentėjusiojo pasiimti likusios pinigų dalies, kažką minėjo apie naminės degtinės stiprumą ir priekaištavo nukentėjusiajam, kad jis duoda nepakankamai pinigų (1 t., 35-36 b. l.). Be to, automobilį vairavęs asmuo pasakė, kad jo draugai gėrė 77 laipsnių stiprumo naminę degtinę ir dėl to apsiriko skaičiuodami, t. y. pareikalavo per mažai pinigų. Iš 2012 m. gruodžio 18 d. techninių priemonių panaudojimo protokolo (1 t., 86-92 b. l.) matyti, kad R. B. iš tiesų pokalbio metu sakė „nu biški nebesusiskaičiounat, matai, įkalė tavo tuos septyniasdešimt septynių abarotų, skaičia net pasiklyda“. Aptartuose nukentėjusiojo parodymuose ir paminėtame protokole nėra net užuominos apie tai, kad D. K. kažkam buvo skolingas dėl nekokybiškos naminės degtinės pagaminimo ir pardavimo. Kaip teisingai nurodo apeliaciniame skunde prokuroras, 2012 m. gruodžio 18 d. susitikimo metu D. N. ir R. B. taip pat neužsiminė apie kokią nors D. K. skolą. D. K. kitos apklausos, atliktos 2013 m. kovo 19 d., metu (1 t., 37 b. l.) kategoriškai nurodė, kad jis nei vienam iš vyriškių, 2014 m. gruodžio 14 d. atvykusių pas jį į mišką, ar kitiems asmenims skolingas nebuvo. Jis toliau nuosekliai aiškino, jog minėti vyriškiai iš jo pinigų reikalavo dėl to, kad reikėjo paremti kalinius ir kad jie nepraneštų policijai apie naminės degtinės gaminimą.

Šiuos nukentėjusiojo parodymus atitinka ir kiti byloje esantys įrodymai: jau paminėtame techninių priemonių panaudojimo protokole (1 t., 86-92 b. l.) užfiksuoti duomenys (pokalbio metu D. N. ir R. B. sako, kad žmonės „lagery“ irgi nori šventes švęsti, „bonkę“ nusipirkti, tai reikia „sumėtyt litus“, jie dėl to stengiasi; taip pat jie pokalbio metu nukentėjusiajam patvirtina, kad jie policijai apie jo veiklą nepraneš) ir nukentėjusiojo L. G. parodymai (1 t., 45-46 b. l.; 4 t., 15 b. l.; 7 t., 72 b. l.), kurie nesikeitė ir buvo nuoseklūs viso proceso metu (jis parodė, kad iš D. K. buvo reikalaujama 3 000 eurų už asmens kelionę iš Marijampolės, taip pat „zonos“ paramai prieš šventes). Iš minėtų bylos duomenų taip pat matyti, kad nukentėjusiajam D. K. buvo žadama padėti, jei jam iškiltų kokia problema („išauš ta diena, kad tu paskambinsi su bėda mums <...>, ir patikėk privažiausiam, <...> iš kurios pusės bebūtum, vis tiek ana bus išspręsta“).

Šios nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistųjų reikalavimas perduoti jiems pinigus buvo neteisėtas ir nesusijęs su realiai egzistuojančiais civiliniais teisiniais santykiais. Pažymėtina, kad nuteistieji, nukentėjusiajam nurodydami įvairius pinigų reikalavimo pagrindus (vieno iš asmenų kelionės išlaidų atlyginimas, kalinių parama, pažadas policijai nepranešti apie neteisėtą nukentėjusiojo veiklą, išspręsti ateityje nukentėjusiajam kilsiančias problemas), suvokė, kad jokios pagrįstos teisės reikalauti iš kito asmens perduoti jiems turtą jie neturi, todėl jų veiksmai vertintini kaip turto prievartavimas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.

Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nukentėjusiojo parodymus vertinti kaip nepatikimus ir juos atmesti. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma aplinkybė, kad nukentėjusysis D. K. sistemingai ir dideliais kiekiais gamino naminę degtinę, pastarojo nuoseklių ir kitus bylos duomenis atitinkančių parodymų nepaneigia. Ši aplinkybė taip pat neturi reikšmės nuteistųjų veikos kvalifikacijai. Byloje nustatyta, kad tiek D. K., tiek L. G. buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą naminės degtinės gamybą nagrinėjamo įvykio metu (8 t., 158-161, 162-163 b. l.), o tai leidžia atmesti kaip nepagrįstą R. B. apeliacinio skundo argumentą, kad neva policijos pareigūnai padėjo nukentėjusiajam išvengti atsakomybės už neteisėtus jo veiksmus. Pažymėtina, kad iš liudytojais apklaustų policijos pareigūnų L. B., R. V. (7 t., 127, 131 b. l.) parodymų matyti, kad nukentėjusysis D. K., nurodydamas jiems įvykio aplinkybes, neslėpė to, kad jis miške gamino naminę degtinę, apie bet kokią tariamą skolą nieko neminėjo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ir liudytojo D. B. parodymus (7 t., 132 b. l.) bei nepagrįstai jais rėmėsi, atmesdamas nukentėjusiojo D. K. paaiškinimus. Pažymėtina, kad minėtas liudytojas jokių konkrečių ir reikšmingų aplinkybių apie pinigų reikalavimo pagrindą nenurodė. Analizuojant D. B. parodymų turinį, matyti, kad iš D. K. jam (D. B.) buvo žinoma, jog įvykio metu nepažįstami asmenys iš D. K. reikalavo mokėti duoklę, kuri buvo susijusi su naminės degtinės gamyba, tačiau pinigų „reketavimo“ preteksto jis nežinojo. Tokie parodymai, kolegijos nuomone, vienareikšmiškai nepatvirtina skolos egzistavimo fakto, o priešingai – jį paneigia.

Kolegija daro išvadą, kad, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, išskyrus pačių nuteistųjų parodymus, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog nuteistieji pinigų iš nukentėjusiojo reikalavo dėl skolos už nekokybiškos naminės degtinės pagaminimą ir pardavimą. Vien tai, kad nuteistieji žinojo nukentėjusiojo D. K. pravardę, atpažino jo automobilį, nesuteikia pagrindo nuteistųjų veiksmus vertinti kaip savavaldžiavimą. Prokuroras apeliaciniame skunde teisingai pažymi, kad nuteistųjų R. B. ir D. N. pirminiai parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra prieštaringi (D. N. parodė, kad į mišką jis važiavo su trimis asmenimis – Tadu, Tomu ir V. R., vienu automobiliu „Opel Astra“ dėl Tado skolos, tuo tarpu R. B. tvirtino, kad į mišką V. R. prašymu atsiimti pastarojo skolą važiavo septyniese dviem automobiliais). Abejones dėl nuteistųjų parodymų patikimumo sustiprina ir tai, kad nei vienas iš nuteistųjų, duodami parodymus, tiksliai nenurodė, kam konkrečiai buvo skolingas D. K., kas ir kada iš nukentėjusiojo pirko neva nekokybišką naminę degtinę. Be to, ši versija atsirado tik nuteistiesiems duodant parodymus pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir D. K. parodymus, kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų versijos dėl nukentėjusiojo D. K. skolos nepatvirtina jokie bylos duomenys, todėl jų parodymai šioje dalyje atmetami.

Kaip jau minėta, aplinkybė, kad nukentėjusysis buvo skolingas nenustatytam asmeniui, byloje nėra nustatyta. Tačiau net ir darant prielaidą, kad nuteistieji iš nukentėjusiojo D. K. reikalavo skolos grąžinimo už nekokybiškos naminės degtinės pardavimą, nėra pagrindo nuteistųjų nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad savavaldžiavimo pagrindiniu objektu laikytina įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka. Teisių ir pareigų atsiradimo pagrindu gali būti sutartys ir kiti sandoriai (tiek numatyti įstatymų, tiek ir nenumatyti, bet jiems neprieštaraujantys) ir kt. Pagal nuteistųjų parodymus skola, dėl kurios grąžinimo jie neva važiavo pas nukentėjusįjį D. K., atsirado dėl to, kad pastarasis nenustatytam asmeniui pardavė jo pagamintą nekokybišką naminę degtinę, t. y. skola atsirado dėl neteisėtos nukentėjusiojo veiklos. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad turtinės pretenzijos tokiu atveju atsirado įstatymų numatytais pagrindais. Šis sandoris negali būti vertinamas kaip teisėtas ir neprieštaraujantis įstatymams, todėl iš tokio sandorio kylančių teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka negali būti BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektu.

Nuteistųjų V. R. ir V. V. gynėjas mano, kad byloje neįrodyta, jog įvykio metu buvo panaudotas fizinis smurtas ir nukentėjusiesiems buvo grasinta fizinio smurto panaudojimu, tačiau tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Nukentėjusieji D. K. ir L. G. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad į mišką atvykę asmenys juos užpuolė: parvertė ant žemės, ne mažiau kaip po keturis kartus spyrė jiems į įvairias kūno vietas, grasino. V. R. su beisbolo lazda prispaudė D. K. prie žemės, o kitas dūrė peiliu į koją. V. V. su beisbolo lazda daužė įvykio vietoje esančius daiktus, taip pat su minėta lazda sudavė vieną smūgį L. G.. Priešingai nei nurodo apeliantas, abejoti šiais parodymais teismas neturi jokio pagrindo. Vien tai, kad nuteistieji šias aplinkybes neigia, nesuteikia pagrindo jas atmesti, juolab kad tokie nukentėjusiųjų paaiškinimai atitinka ir kitus bylos duomenis. Nuteistųjų gynėjas apeliaciniame skunde teisingai pastebi, kad sužalojimai nukentėjusiesiems nustatyti nebuvo, tačiau tai nepaneigia fizinio smurto panaudojimo fakto. Nukentėjusysis D. K. ikiteisminio tyrimo metu pateikė įvykio metu vilkėtą kombinezoną, kuriame užfiksuota pjautinė skylė užpakalinėje kelnių kairės kojos klešnės pusėje (1 t., 40-44, 110 b. l.). Tai atitinka nukentėjusiojo parodymus dėl smūgio peiliu lokalizacijos, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad liudytoja J. G. negalėjo kategoriškai patvirtinti išvados dėl audeklo pažeidimo pobūdžio, šiuo atveju minėtų duomenų vertinimo nekeičia. Be to, automobilyje, kuriuo nuteistieji 2012 m. gruodžio 18 d. vyko pas nukentėjusįjį paimti pinigų ir juos paėmė, buvo rasta beisbolo lazda, kuri buvo naudojama 2012 m. gruodžio 14 d. nusikalstamos veikos padarymo metu. Aplinkybes, kad įvykio metu buvo naudojamas fizinis smurtas bei grasinama, nukentėjusysis D. K. nurodė ir policijos pareigūnams L. B. bei R. V., taip pat ir liudytojui D. B..

Nuteistojo V. V. gynėjas apeliaciniame skunde ginčija ir procesinių veiksmų – parodymų atpažinti patikimumą, nurodydamas, kad šiais duomenimis V. V. kaltė negali būti grindžiama. Kolegijos nuomone, asmens parodymo atpažinti (jo metu L. G. atpažino V. V. kaip asmenį, kuris įvykio metu su beisbolo lazda daužė talpas ir vieną kartą lazdos galu sudavė nukentėjusiajam į pilvą, taip pat reikalavo iš D. K. 3 000 eurų) protokole užfiksuotų nukentėjusiojo parodymų patikimumu abejoti nėra jokio pagrindo (6 t., 41-43 b. l.). Byloje atpažinimo procedūrų pažeidimai nenustatyti. Juose dalyvavo gynėjas, kuris, kaip ir parodytas atpažinti asmuo – V. V., savo parašais patvirtino, kad protokolas buvo surašytas teisingai ir dėl jo jokių pastabų nepareiškė. Ta aplinkybė, kad atpažinimas buvo atliktos praėjus kuriam laikui po nusikalstamos veikos padarymo, dar nesuponuoja išvados, kad paminėtas procesinis veiksmas atliktas pažeidžiant BPK nuostatas.

Nuteistųjų V. R. ir V. V. gynėjo apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama nukentėjusiųjų L. G. ir D. K. parodymų, kaip savarankiško įrodymų šaltinio, patikimumui ir parodymų atpažinti protokolų įrodomajai vertei.

Galima iš dalies sutikti su skundo argumentais, kad nukentėjusiųjų parodymuose dėl galimybės atpažinti nusikalstamos veikos padaryme dalyvavusius asmenis yra tam tikrų neatitikimų. Tačiau vien tuo pagrindu atmesti nukentėjusiųjų parodymus ar parodymo atpažinti protokoluose užfiksuotus duomenis negalima.

Nekyla abejonių, kad kiekvieno asmens vizualinė atmintis ir gebėjimai atkurti individualius atpažįstamo asmens bruožus yra skirtingi. Todėl yra natūrali ir gyvenimiška tokia situacija, kai atpažįstantysis iki asmens ar jo fotonuotraukos parodymo atpažinti dažnai nesugeba detaliai apibūdinti atpažįstamo asmens bruožų ir negali kategoriškai patvirtinti, kad jį atpažins. Parodymo atpažinti metu betarpiškai matydamas asmenį ar jo nuotrauką, atpažįstantysis, neabejodamas ar su tam tikromis išlygomis, gali lengviau atpažinti parodytą asmenį. Tokios aplinkybės yra nustatytos ir šioje byloje.

Savo pirmoje apklausoje L. G. nurodė, kad galėtų atpažinti vieną turtą prievartavusį asmenį, dėl galimybės atpažinti antrą asmenį abejojo, o trečio su apibraižytu veidu tvirtino negalėsiantis atpažinti (1 t., 45-46 b. l.). E. B. parodymo atpažinti metu L. G. pastarojo neatpažino (5 t., 68-69 b. l.). Taigi, nukentėjusysis šio procesinio veiksmo metu neatpažino asmens, kurio ir negalėjo atpažinti, nes jis nedalyvavo nusikalstamos veikos padaryme.

Tai, kad L. G. šio atpažinimo metu pareiškė, jog negalės atpažinti ir kitų turto prievartavime dalyvavusių asmenų, nereiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, įvertinę ankstesnius nukentėjusiojo parodymus, neturėjo teisės organizuoti kitų įtariamų asmenų parodymo atpažinti.

Šiam nukentėjusiajam parodžius atpažinti V. V., jis kategoriškai jį atpažino iš veido bruožų ir plaukų (6 t., 41-43 b. l.). Pažymėtina, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atpažintinų asmenų plaukų spalva ženkliai nesiskyrė. Todėl šiuo aspektu konstatuoti BPK 192 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimą nėra pagrindo, juo labiau kad, kaip jau minėta, tokio pobūdžio pastabų dėl paminėto atpažinimo nepareiškė nei V. V., nei jo gynėjas.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai sureikšminama itin paviršutiniška nukentėjusiojo L. G. apklausa pirmosios instancijos teisme 2013 m. gegužės 13 d. (4 t., 14-15 b. l.), kurios metu net nebuvo bandyta aiškintis priežasties, nulėmusios apeliaciniame skunde nurodytų prieštaravimų dėl galimybės atpažinti turtą prievartavusius asmenis atsiradimą. Pažymėtina ir tai, kad šios apklausos metu V. V. įtarimas ar kaltinimas nagrinėjamoje byloje nebuvo pareikštas, todėl jis nebuvo parodytas atpažinti L. G.. 2013 m. liepos 10 d. nutartimi baudžiamoji byla, kurioje kaltinimai buvo pareikšti tik D. N., R. B. ir V. R., buvo perduota prokurorui (4 t., 76 b. l.). Nustačius, kad nusikalstamos veikos padaryme galėjo dalyvauti V. V. ir 2013 m. rugpjūčio 13 d. pareiškus jam įtarimą pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (6 t., 35 b. l.), jis buvo parodytas atpažinti abiems nukentėjusiesiems. Kaip jau minėta, L. G. neabejodamas atpažino V. V. kaip asmenį, prievartavusį D. K. turtą ir naudojusį smurtą.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme 2013 m. lapkričio 15 d. posėdyje L. G. kategoriškai patvirtino, kad nusikalstamos veikos padaryme dalyvavo ir V. V.. Šiuo aspektu nukentėjusysis buvo kategoriškas, atsakydamas į proceso dalyvių, tarp jų ir nuteistojo V. V. bei jo gynėjo, klausimus (7 t., 71-72 b. l.). Kolegija neturi jokio pagrindo manyti, kad L. G. apkalba V. V.. Įtikinamų priežasčių, dėl kurių L. G. galėtų apkalbėti V. V., nenurodyta ir gynėjo apeliaciniame skunde.

Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisę remtis ir pagrįstai rėmėsi jau aptartais nukentėjusiojo parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, ir parodymo atpažinti protokole užfiksuotais duomenimis.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesirėmė V. V. parodymo atpažinti D. K. protokolu, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusysis D. K. atpažino kitą asmenį ir kt., plačiau nenagrinėjami.

Atkreiptinas nuteistųjų V. R. ir V. V. gynėjo dėmesys į tai, kad nuteistieji pakeistame kaltinime nebuvo kaltinami didelės turtinės žalos padarymu D. K.. Kolegijai perkvalifikavus šių asmenų nusikalstamą veiką iš BK 294 straipsnio 2 dalies į BK 181 straipsnio 1 dalį, šis veiką kvalifikuojantis požymis jiems nėra inkriminuojamas. Pažymėtina, kad didelės žalos asmens teisėms ar turtiniams interesams objektyvusis požymis nebuvo nustatytas ir skundžiamame nuosprendyje, kuriuo D. N., R. B., V. R. ir V. V. buvo nuteisti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Esant tokioms aplinkybėms, aptarinėti šio požymio buvimą ar nebuvimą nebėra prasmės.

Kolegija V. V. parodymus esą jis nusikaltimo padarymo metu buvo kitoje vietoje vertina kaip jo pasirinktą gynybos versiją ir todėl juos atmeta. Šią aplinkybę objektyviai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja R. G. davė parodymus apie kitos dienos įvykius – 2012 m. gruodžio 12 – 13 d. Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir pagrįstai atmetė liudytojo Ž. Š. parodymus. Su nuosprendyje išdėstytais šio liudytojo parodymų vertinimo motyvais kolegija sutinka ir todėl plačiau jų neaptarinėja. Pažymėtina tik tai, kad liudytojo galėjimas prisiminti daugiau nei prieš metus įvykusio ir su jokiais reikšmingais įvykiais nesusijusio susitikimo tikslią dieną ir valandą yra visiškai neįtikinamas.

Kaip jau minėta, nukentėjusieji, duodami parodymus teisme, patvirtino, kad nusikaltime dalyvavo ir V. V., aiškiai apibūdino jo vaidmenį, nurodydami, kad jis su beisbolo lazda daužė daiktus, sudavė smūgį ir L. G., be to, paėmė iš V. R. pinigus, kuriuos jam buvo davęs nukentėjusysis D. K.. V. V. nukentėjusysis L. G. atpažino asmens parodymo atpažinti metu. Kaip nustatyta aukščiau, šis proceso veiksmas atliktas nepažeidžiant BPK reikalavimų. Šiame nuosprendyje aptartų įrodymų visumos kontekste V. V. kaltę dėl turto prievartavimo netiesiogiai patvirtina ir nuteistųjų, taip pat ir V. V., telefoninių pokalbių išklotinių analizė ir duomenys apie jų naudojamų telefonų veikimo zoną (2 t., 28 b. l.).

Kolegija atkreipia apelianto (nuteistųjų gynėjo) dėmesį į tai, kad turto prievartavimo metu D. K. perdavė nuteistiesiems 600 Eur (2070 Lt). Tai, kad šie pinigai vėliau buvo surasti pas nuteistuosius ir gražinti nukentėjusiajam, nereiškia, jog tokio dydžio žala nebuvo jam padaryta šios veikos padarymo metu.

Taigi D. N., R. B., V. R. ir V. V. padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, nustatant, kad 2012 m. gruodžio 14 d. apie 1 val. D. N., R. B., V. R., V. V. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, žinodami, kad miške, esančiame (duomenys neskelbtini), nukentėjusieji D. K. ir L. G. gamina naminę degtinę, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą įbauginti ir užvaldyti svetimą turtą, ten juos užpuolė. Bendrininkai D. N., R. B., V. R., V. V. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, matydami vienas kito neteisėtus veiksmus ir jiems pritardami, grasino nukentėjusiesiems D. K. ir L. G. su jais susidoroti ir sumušti, t. y. grasino prieš juos panaudoti fizinį smurtą. Bendrininkams saugant, kad nukentėjusieji nepabėgtų, prieš D. K. ir L. G. buvo panaudotas fizinis smurtas, t. y. nukentėjusieji buvo pargriauti ant žemės, D. K. ir L. G. gulint, jiems buvo suduota ne mažiau kaip po keturis smūgius kojomis į įvairias kūno vietas. Tęsiant neteisėtus smurtinius veiksmus V. V. nukentėjusiesiems grasino ir daužė esančius daiktus beisbolo lazda bei sudavė beisbolo lazda vieną smūgį L. G.. V. R. beisbolo lazda prispaudė ant žemės gulintį nukentėjusįjį D. K., o tuo pačiu metu kitas bendrininkas vieną kartą peiliu dūrė D. K. į kairės kojos šlaunį. Grasinant prieš nukentėjusiuosius tęsti fizinį smurtą bei sunaikinti ir sugadinti jų turtą, girdint kitiems bendrininkams ir jiems pritariant, V. V. savo ir kitų asmenų naudai atvirai pareikalavo D. K. perduoti pinigus – 3 000 eurų (10 350 Lt) – už tai, kad nepraneštų policijai apie tai, kad D. K. ir L. G. užsiima neteisėta veikla – naminės degtinės gamyba. Saugant, kad D. K. nepabėgtų, D. N., R. B., V. R., V. V. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys tuoj pat nuvyko pas D. K. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusysis D. K. perdavė reikalaujamus 3 000 Lt. Tęsiant nusikalstamą veiką, 2012 m. gruodžio 18 d. apie 16 val. D. N. ir R. B. atvyko pas nukentėjusįjį D. K. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir paėmė iš nukentėjusiojo D. K. reikalautą pinigų dalį – 600 eurų (2 070 Lt). Tokiu būdu D. N., R. B., V. R., V. V., panaudodami fizinį smurtą, prievartavo turtą, tuo padarydami nukentėjusiajam D. K. 5 070 Lt žalą.

Dėl bausmių skyrimo ir civilinio ieškinio pagrįstumo

Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininkų kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininkų asmenybę, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias bei kitas bausmės dydžiui ir rūšiai reikšmingas bylos aplinkybes.

Nustačiusi, kad D. N., R. B., V. R., V. V. padarė BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, teisėjų kolegija nuteistiesiems skiria bausmes, numatytas minėto straipsnio sankcijoje. Byloje nustatyta, kad nusikalstamą veiką nuteistieji padarė veikdami bendrininkų grupe. Ši aplinkybė vertintina kaip nuteistųjų atsakomybę sunkinanti (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuteistojo R. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, kad jis savo noru atlygino dalį žalos (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nuteistųjų D. N., V. R. ir V. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Skirdamas bausmę pagal BK 181 straipsnio 2 dalį D. N., apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad jis anksčiau neteistas, mokosi. Jis padarė sunkų nusikaltimą, kurio metu jo vaidmuo buvo aktyvus: jis kartu su R. B. 2012 m. gruodžio 18 d. buvo atvykęs pas nukentėjusįjį D. K. paimti pinigų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į aukščiau paminėtą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, darytina išvada, kad jam skirtina švelnesnė nei sankcijos vidurkyje numatyta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams.

BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, kuri įsigaliojo nuo 2015 m. kovo 24 d., numato galimybę asmeniui, nuteistam už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), atidėti bausmės vykdymą. D. N. padarytas nusikaltimas nepriskiriamas prie labai sunkių. Jis atitinka sunkaus nusikaltimo kategoriją (BK 11 straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad pakeistas baudžiamasis įstatymas lengvina nuteistojo D. N. teisinę padėtį, todėl turi grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis).

Kaip jau minėta, D. N. asmenybę apibūdinantys duomenys yra išimtinai teigiami. Kolegija daro išvadą, kad D. N. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Todėl jam taikytinos BK 75 straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d. įst. red.) nuostatos, nustatant maksimalų bausmės vykdymo atidėjimo terminą bei paskiriant BK 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą įpareigojimą.

Iš bylos duomenų matyti, kad R. B. praeityje teistas 6 kartus, teistumas neišnykęs. Vertinant jo vaidmenį nusikalstamos veikos padarymo metu, pažymėtina, kad jis taip pat buvo aktyvus ir kartu su D. N. 2012 m. gruodžio 18 d. buvo atvykęs pas nukentėjusįjį D. K. paimti pinigų. Kaip minėta, byloje nustatyta viena atsakomybę lengvinanti ir viena sunkinanti aplinkybės. Šių duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad jam turi būti paskirta artima sankcijos vidurkiui bausmė.

Apeliantas R. B. skunde teigia, kad jo tėvui reikalinga pagalba ir priežiūra, kad jis turi darbą, gyvenamąją vietą, du nepilnamečius vaikus, tačiau šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, negali nulemti švelnesnės bausmės ar bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, skyrimo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. B. prašo taikyti BK 38 straipsnio (Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko), BK 39 straipsnio (Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių), BK 40 straipsnio (Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą), BK 62 straipsnio (Švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas) nuostatas. Nuteistasis R. B. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, savo kaltės nepripažino, nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, su nukentėjusiaisiais jis nesusitaikė, atlygino tik dalį žalos (kas pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe), todėl minėtų baudžiamųjų įstatymų nuostatos negali būti taikomos. Dėl BK 42 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 181 straipsnio 2 dalies sankcijoje laisvės apribojimo bausmės rūšis nenumatyta. Taip pat nėra pagrindo atidėti ir paskirtos bausmės vykdymą BK 75 straipsnio pagrindu, nes R. B. asmenybę apibūdinantys duomenys bei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis neduoda pagrindo konstatuoti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

V. R. ir V. V. buvo aktyviausi nusikaltimo dalyviai: grasino ir naudojo smurtą prieš nukentėjusiuosius. Be to, praeityje jie abu teisti: V. R. – 4 kartus, V. V. – 3 kartus. Teistumai neišnykę. Jie niekur nedirba. Nustatytos tik jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, jiems už BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirtinos griežtesnės nei sankcijos vidurkis bausmės.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų V. R. ir V. V. gynėjo prašymas panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų priteisimo yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė turtinės žalos (2 000 Lt) bei proceso išlaidų (123,59 Lt), susidariusių dėl nukentėjusiojo D. K. bei liudytojos J. P. kelionės išlaidų, dydžio klausimą. Šios žalos ir proceso išlaidų dydis patvirtintas byloje esančiais įrodymais ir rašytiniais dokumentais. Nėra pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio dalį ir dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo. Nuosprendį priėmęs teismas D. K. pareikštą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti sumažino iki 4 000 Lt, nustatęs, kad nusikaltimo metu buvo panaudotas fizinis smurtas, grasinta, tačiau sužalojimai nepadaryti. Teisėjų kolegija mano, kad tokio dydžio civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti priteisimas nagrinėjamu atveju atitinka proporcingumo, sąžiningumo bei teisingumo principus, net ir nuteistųjų nusikalstamą veiką perkvalifikavus pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2015 m. vasario 19 d. pateikė prašymą Nr. (4.22.) TPA-511 iš nuteistojo R. B. priteisti valstybei 260,55 Eur už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą (8 t., 166 b. l.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai byloje gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymai netenkinami (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-173/2014, 2K–322/2014).

BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo (išteisintojo) valios. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtas išlaidas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendį pakeisti:

D. N. nusikalstamą veiką iš BK 294 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 2 dalį. Jam pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirti laisvės atėmimo bausmę trejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įst. red.), paskirtos bausmės vykdymą D. N. atidėti trejiems metams, paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (376,60 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant jos sumokėjimo terminą iki 2015 m. spalio 3 d., bei įpareigojant D. N. tęsti mokslus.

R. B. nusikalstamą veiką iš BK 294 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 2 dalį. Jam pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirti laisvės atėmimo bausmę ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. R. nusikalstamą veiką iš BK 294 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 2 dalį. Jam pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirti laisvės atėmimo bausmę penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. V. nusikalstamą veiką iš BK 294 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 2 dalį. Jam pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirti laisvės atėmimo bausmę penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, V. V. paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su Skuodo rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo R. B. bei nuteistųjų V. R. ir V. V. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.