Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutė Gasiūnienė ir Audronės Jarackaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas visiškai, civilinėje byloje Nr. 2-485-198/2013 pagal ieškovo Kultūros paminklų restauravimo uždarosios akcinės bendrovės „Rūpintojėlis“ ieškinį atsakovui restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Molesta“ dėl įsiskolinimo ir netesybų pagal statybos rangos sutartį priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepanaikino byloje esančių prieštaravimų tarp įrodymų, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovas nepažeidė sutartyje nustatytų terminų ir tinkamai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus. Byloje esantys rašytiniai įrodymai – Sutartis, papildomi susitarimai dėl darbų kainos, ieškovo pateiktos už atliktus darbus išrašytos sąskaitos faktūros, atliktų darbų aktai patvirtina, jog darbai buvo atlikti pažeidžiant Sutartyje nustatytus jų atlikimo terminus, nes papildomais susitarimais buvo įforminami papildomi darbai, bet sutartyje nustatytas terminas nebuvo pratęsiamas.Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas, vadovaudamasis CK 6.46 ir 6.58 straipsniais, pasinaudojo suteikta teise sustabdyti prievolės atsiskaityti už atliktus darbus vykdymą, kad kompensuotų savo nuostolius, nes ieškovas pažeidė sutartyje nustatytus darbų atlikimo terminus.Teismas pažeidė CPK 430, 143 straipsnių nuostatas ir nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo priešieškinį šioje byloje, kuriuo siekė įskaityti priešpriešinius reikalavimus, nes tarp priešieškinio ir ieškinio egzistavo glaudus tarpusavio ryšys, jie buvo grindžiami ta pačia Sutartimi ir iš jos kylančiais ieškovo ir atsakovo reikalavimais. Priešieškinio vėlesnis pateikimas nebūtų užvilkinęs bylos nagrinėjimo, nes ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai neabejotinai patvirtino, jog jis atliko darbus pažeisdamas Sutartyje nustatytus terminus. Atsakovas bus priverstas inicijuoti naują civilinę bylą, kurioje bus analizuojami tie patys rašytiniai įrodymai, vertinamas tas pats šalių įsipareigojimų vykdymas, o vėliau reikšti prašymus dėl proceso atnaujinimo, o tai akivaizdžiai prieštarauja proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principams. Teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymą, priteisdamas nepagrįstai dideles netesybas nesilaikė teismų praktikos, neatsižvelgė į tarp šalių susiklosčiusius santykius, todėl be pagrindo priteisė netesybas, kurios turėtų būti mažinamos vadovaujantis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, nes prievolė iš dalies yra įvykdyta, o netesybos yra aiškiai per didelės, be to, atsakovui yra iškelta restruktūrizavimo byla, kurios tikslas yra išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto. Be to, ieškovas neįrodinėjo savo nuostolių dydžio, taigi manytina, kad jokių nuostolių ieškovas nepatyrė, o atsakovas neprivalo jų atlyginti.

Priešingai nei teigia apeliantas, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad minėta Sutartimi prisiimtas pareigas ieškovas įvykdė tinkamai ir visus joje numatytus rangos darbus atliko laiku. Atliktų darbų priėmimas – perdavimas buvo įformintas aktais, kuriais ieškovas be išlygų patvirtindavo perdavęs, o apeliantas – priėmęs atliktus darbus (CK 6.662 str., 6.694 str.). Šiuo atveju nei viename iš šalių pasirašytame atliktų darbų akte jokių trūkumų nenustatyta, o tai, remiantis formuojama teismų praktika, reiškia jų nekonstatavimą. Apeliantui priėmus darbų rezultatą bei jį įforminus šalių pasirašytais atliktų darbų aktais, jam kilo pareiga sumokėti už atliktus statybos darbus sutartą kainą (CK 6.655 str. 1 d., 6.687 str., Sutarties IV sk.).Nepagrįsti apelianto argumentai, jog netesybos turėtų būti mažinamos kaip per didelės. Sutarties laisvės principas suteikia šalims teisę susitarti dėl netesybų mokėjimo sąlygų, o teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156 str., 6.189 str.). Sunki atsakovo finansinė padėtis nesudaro pagrindo atleisti jį nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Tuo labiau, kad rangos sutartyje taip pat buvo nustatytos ir tokio paties dydžio netesybos, jei rangovas sutartu laiku neatliktų darbų. Šiuo atveju nei šalių sutartinių santykių pobūdis ir Sutarties tikslai, tikrieji šalių ketinimai, šalių statusas (šalys statybų sektoriuje veikia netrumpą laiko tarpą), faktinės bylos aplinkybės, sutarties šalių interesų pusiausvyra ir apelianto nesąžiningas elgesys nesuteikia pagrindo mažinti priteistinų netesybų dydį.Apelianto teiginiai, susiję su teismo atsisakymu priimti jo priešieškinį, yra nepagrįsti, nes toks prašymas pateikta pažeisdus CPK 143 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą, t. y. jau po nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo. Todėl nesant ieškovo sutikimo, teismas pagrįstai atsisakė priimti priešieškinį, kurio priėmimas būtų neabejotinai užvilkinęs bylos nagrinėjimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atsakovo RUAB ,,Molesta“ apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Apeliantas, kaip minėta, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovas UAB „Rūpintojėlis“ tinkamai ir laiku vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, be to, apelianto nuomone, teismas be pagrindo nemažino nepagrįstai dideles netesybas, o atsisakydamas priimti jo priešieškinį, pažeidė CPK 143 straipsnio reikalavimus, o šie pažeidimai sudaro pagrindą panaikinti teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro jo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į jį argumentus, bylos medžiagą, daro išvadą, jog, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisiškai reikšmingus šalių teisiniams santykiams nustatyti, teisingai konstatavo aktualias faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas, ir, patenkindamas ieškovo Kultūros paminklų restauravimo UAB „Rūpintojėlis“ ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 263 str. 1 d.).

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių ir ieškovo sutartinių prievolių tinkamo įvykdymo

Kaip minėta, apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu, nurodo, jog ieškovas nesilaikė rangos sutartyje nustatyto darbų atlikimo termino, todėl jis, vadovaudamasis CK 6.46 ir 6.58 straipsniais, pasinaudojo suteikta teise sustabdyti prievolės atsiskaityti už atliktus darbus vykdymą, kad kompensuotų savo nuostolius.

Iš tiesų, apeliantas savo skunde teisingai teigia, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.156 str.). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliantas, išvardindamas byloje ieškovo pateiktus įrodymus (atliktų darbų aktai, sąskaitos-faktūros ir kt.), iš esmės tik deklaratyviai nurodo, jog ieškovas pažeidė sutartyje nustatytą terminą ir savo nurodomo teiginio plačiau neargumentuoja. Tuo tarpu, kaip žinia, šalys privalo įrodyti savo nurodomas aplinkybes (CPK 178 str.).

Visų pirma, iš tiesų, apeliantas teisingai nurodo, kad papildomais susitarimais buvo susitarta dėl papildomų darbų atlikimo, tačiau rangos sutartyje nustatytas darbų atlikimo terminas nebuvo pratęsiamas atsižvelgiant į tokių darbų mastą. Kaip minėta, šalys 2011-11-28 sudarė Statybos rangos sutartį Nr.11-10, kurioje susitarė, kad darbai privalo būti baigti 2012-02-10, tuo tarpu papildomi susitarimai prie šios rangos sutarties buvo sudaryti 2012-01-26, 2012-02-03, 2012-03-02, 2012-04-27, 2012-05-02, 2012-06-02, 2012-07-30, taigi iš esmės beveik visi susitarimai (penki iš septynių) dėl papildomų darbų sudaryti po rangos sutartyje nustatyto darbų atlikimo termino. Pažymėtina ir tai, kad šiuose papildomuose susitarimuose taip pat buvo nustatytą ir šių darbų kaina. Taigi darytina išvada, kad šalys susitarė dėl darbų, kurie nebuvo įtraukti į rangos sutartį ir to šalys neginčija.

Antra, kaip žinoma, CK 6.662 straipsnyje, reglamentuojančiame atliktų darbų priėmimą, nustatyta, kad atliktų darbų priėmimas įforminamas aktu, kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas – perdavęs atliktus darbus. Užsakovas, atliktų darbų priėmimo metu pastebėjęs darbų trūkumus, gali trūkumų faktu remtis tik tuo atveju, jeigu darbų priėmimo akte ar kitame dokumente, patvirtinančiame darbų priėmimą, tie trūkumai buvo aptarti arba yra numatyta užsakovo teisė reikalavimą dėl trūkumų pašalinimo pareikšti vėliau. Jei sutartis nenustato ko kita, užsakovas, priėmęs darbą ir jo nepatikrinęs, netenka teisės remtis darbo trūkumų faktu, kurie galėjo būti nustatyti priimant darbą (akivaizdūs trūkumai).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, atkreipė dėmesį į tai, jog apeliantas, teigdamas, kad ieškovas darbus pagal sutartį atliko netinkamai, pažeidė sutartyje nustatytus darbų atlikimo terminus, – nepateikė įrodymų šiems teiginiams pagrįsti (CPK 178 str.). Tokie įrodymai taip pat nepateikti ir apeliacinės instancijos teismui, kuris, kaip žinia, yra fakto teismas. Tuo tarpu kaip matyti iš byloje esančių atliktų darbų aktų, juose nėra jokių prierašų ar pastabų dėl netinkamos darbų atlikimo kokybės ar terminų pažeidimo. Pažymėtina, jog apeliantas šių aktų teisingumo neginčija, neneigia apžiūrėjęs priimamų darbų rezultatą, įvertinęs jų kokybės reikalavimus, nenurodo jokių jų trūkumų (nei akivaizdžių, nei paslėptų). Apeliantas taip pat nepateikė duomenų, įrodančių, dėl kurios šalies (ieškovo ar atsakovo) kaltės, kaip jis teigė, buvo vėluojama perduoti darbus. Pažymėtina ir tai, kad išskyrus byloje esantį apelianto Reikalavimą sumokėti netesybas, kurį jis ieškovui išsiuntė 2012-12-28, tai yra tik po to, kai ieškovas 2012-12-19 kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, kaip minėta, apeliantas nepateikė duomenų, įrodančių, jog darbų atlikimo metu ar po galutinio jų pridavimo, būtų reiškęs kokias nors pretenzijas dėl netinkamos darbų kokybės ar jų pavėluoto perdavimo (CPK 178 str.).

Trečia, kaip teisingai atsiliepime į skundą nurodė ieškovas, paties apelianto pozicija dėl galutinio darbų atlikimo termino bylos nagrinėjimo metu buvo prieštaringa. Apeliantas 2013-02-06 teismui pateiktuose prieštaravimuose teigė, kad ieškovas faktiškai darbus baigė tik 2012 m. birželio mėn., bylos nagrinėjimo 2013-04-04 teismo posėdyje metu paaiškino, jog darbai baigti buvo 2012-11-08, tuo tarpu apeliaciniame skunde jau nurodoma, kad darbai baigti 2012-07-30.

Pažymėtina ir tai, kad nei prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo, nei apeliaciniame skunde atsakovas neneigia, jog pagal rangos sutartį bei papildomus susitarimus su ieškovu buvo atsiskaityta tik iš dalies, taip pat neginčija skolos dydžio.

Remdamasi paminėtais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas neįrodė savo teiginių, kad ieškovas netinkamai atliko sutartyje nustatytus darbus ar pažeidė jų atlikimo terminą, todėl privalo atsiskaityti su ieškovu už atliktus ir perduotus darbus (sutarties IV p., CK 6.444 str. 1 d., CPK 185 str.).

Dėl atsisakymo priimti priešieškinį

Apeliantas taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą teigdamas, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti jo priešieškinį, nes ieškovo ir atsakovo reikalavimai kyla iš tų pačių teisinių santykių, grindžiami tais pačiais įrodymais ir teisingam bylos išsprendimui buvo būtina vertinti abiejų šalių reikalavimus. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais (CPK 185 str.).

Kaip žinoma, vienas iš atsakovo teisių gynimo būdų yra priešieškinio pareiškimas. Priešieškinis – tai atsakovo pareikštas ieškinys pradiniam ieškovui jau vykstančiame procese, kuriam taikomi CPK nustatyti reikalavimai ir kuris gali būti pareikštas iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo (CPK 143 str. 1 d.). Vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Teismas gali atsisakyti priimti priešieškinį, jei yra bent vienas iš šių pagrindų: pirma, yra CPK 137straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai; antra, priešieškinis pareikštas pažeidžiant CPK 143 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą ir trečia, priešieškinis neatitinka CPK 143 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2009; 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-375/2014 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad pagal CPK 7 straipsnio 2 dalį dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ir atsikirtimai (CPK 7 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieškinys buvo pareikštas dokumentinio proceso tvarka. Atsakovas, nesutikdamas su Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. preliminariu sprendimu, pateikė į bylą prieštaravimus, teismas 2013 m. kovo 18 d. nutartimi paskyrė civilinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka 2013-04-04. Šio teismo posėdžio metu atsakovas pateikė priešieškinį, kurį teismas protokoline nutartimi atsisakė priimti (b. l. 117). Apeliantas teigia, jog priešieškinio priėmimas nebūtų užvilkinęs bylos nagrinėjimo, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, paminėto teismo posėdžio metu apeliantas taip pat teikė prašymą dėl papildomų įrodymų išreikalavimo (architektūrinius dokumentus, priedus ir sąmatas prie sutarties ir kt.), kurie, anot jo, būtų pagrindę priešieškinį bei jo teiginius, susijusius su ieškovo sutartinių prievolių vykdymo pažeidimais. Tuo tarpu teismas nurodė, jog atsakovo prieštaravimai dėl 2013 m. sausio 14 d. preliminaraus teismo sprendimo buvo gauti dar 2013-02-07, nei prieštaravimuose, nei vėliau atsakovas nereiškė prašymo dėl papildomų įrodymų išreikalavimo, todėl sprendė, kad toks prašymas nepagrįstas. Pažymėjo, kad prašomus išreikalauti dokumentus taip pat turi turėti ir pats atsakovas. Remiantis tuo, kas nurodyta, daryti išvada, jog apeliantas, kuris pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko, turėjo galimybę pateikti priešieškinį anksčiau. Atkreiptinas dėmesys, kad į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad priešieškinio priėmimo būtinumas iškilo vėliau. Taigi atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, jog priešieškinis buvo pateiktas pažeidžiant CPK 143 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atsisakyti jį priimti, todėl apelianto pirmiau paminėti teiginiai atmestini kaip nepagrįsti (CPK 143 str., 185 str.). Pažymėtina, kad teismui atsisakius priimti priešieškinį, apeliantas turi teisę reikšti reikalavimus atskiroje byloje.

Dėl netesybų mažinimo

Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu priteisti ieškovui netesybas (delspinigius ir baudą) teigia, jog teismas be pagrindo nemažino neprotingai per didelių netesybų, nesilaikė teismų praktikos šiuo klausimu ir nevertino tarp šalių susiklosčiusių santykių, kitų reikšmingų aplinkybių, kad ieškovas laiku neatliko darbų, atsakovas iš dalies buvo įvykdęs prievolę, o ieškovas savo nuostolių neįrodinėjo.

Tačiau teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad netesybos yra šalių susitarimu iš anksto nustatyti minimalūs nuostoliai, kurių sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju ieškovas neturi įrodinėti, nes, kaip žinia, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str. 1 d.).

Iš tiesų, apeliantas teisingai nurodo, jog pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį teismas gali netesybas sumažinti, jeigu jos yra aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, jog sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis; teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010).

Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė ieškovas, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismas, nustatydamas, ar yra pagrindas pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes ir kt., vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007 ir kt.). Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008 ir kt.). Taigi netesybų dydis turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes.

Šiuo atveju šalys susitarė dėl 0,2 procentų dydžio delspinigių bei 3 000 Lt baudos už kiekvieną pradelstą atsiskaityti mėnesį. Apeliantas, teigdamas, jog netesybos turėtų būti mažinamos, kaip minėta, nurodo, jog apie 60 procentų visos sutarties kainos jau yra sumokėjęs, be to, yra sprendžiamas klausimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Iš tiesų, kaip matyti iš bylos bei Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, apeliantas yra restruktūrizuojama įmonė. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal teismų praktiką apeliantas negali būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės vien dėl sunkios jo finansinės padėties. Tokiu būdu būtų paneigtas civilinės atsakomybės institutas, šalių lygybė, interesų pusiausvyra, kreditoriaus teisės, nes pasikeitus skolininko finansinei padėčiai, kreditorius netektų savo interesų apsaugos.

Pažymėtina tai, kad rangos sutartis sudaryta tarp dviejų turinčių ūkinę-komercinę patirtį juridinių asmenų, verslo tikslais, galinčių numatyti įsipareigojimų nevykdymo pasekmes ir laisva valia pasirinkti sutarties sąlygas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaip atsiliepime į skundą nurodė ieškovas, rangos sutartyje taip pat buvo nustatytos ir netesybos ieškovui: sutarties V skyriaus 5 punktu šalys susitarė, jog ieškovui laiku neatlikus sutartyje nustatytų darbų, už kiekvieną sugaištą dieną iki 5 d. d. iš rangovo išskaičiuojama 0,2 procentų delspinigių nuo neapmokėtų atliktų darbų vertės, o uždelsus darbų atlikimą virš 5 d. d., rangovas (ieškovas) užsakovui (apeliantui) moka 500 Lt dydžio baudą už kiekvieną uždelstą dieną. Taigi šalys sutartimi susitarė iš esmės dėl vienodų delspinigių dydžio, o baudos dydis ieškovui numatytas net tris kartus didesnis nei atsakovui. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog sutarties šalių interesų pusiausvyra yra pažeista, taip pat nenustatyta kitų aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima spręsti, kad šalių sutartyje laisva valia nustatytas delspinigių dydis neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų (CPK 185 str.). Tuo tarpu vien tik netesybų dydis (50 938,12 Lt) vertinant jį su neįvykdytos prievolės dydžiu (sumokėjo 176 762 iš 300 000 Lt), nesudaro pagrindo pripažinti šalių sutartyje nustatytų netesybų (delspinigių ir baudos) dydžio aiškiai per dideliu ir jį mažinti.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, taip pat į pirmiau paminėtus kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas be pagrindo teigia, kad teismas, atmesdamas kaip nepagrįstą jo prašymą mažinti netesybas, neatsižvelgė į pateiktus argumentus ir neteisingai įvertino byloje nustatytas aplinkybes (CPK 185 str.).

Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovo UAB „Rūpintojėlis“ ieškinį, tinkamai įvertino ir išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, aiškino ir taikė materialinės bei proceso normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą atmeta, nenagrinėdama kitų jame nurodytų argumentų kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, o skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kaip žinoma šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str.).

Netenkinus atsakovo RUAB „Molesta“ apeliacinio skundo, ieškovui UAB „Rūpintojėlis“ priteistinos jo turėtos advokato išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Pagal pateiktus įrodymus šios išlaidos sudaro 400 Lt (b. l. 148), neviršija Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl iš atsakovo priteistinos (CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovui Kultūros paminklų restauravimo uždarajai akcinei bendrovei „Rūpintojėlis“ priteisti 400 Lt (keturi šimtai) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Molesta“.