- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-10
- Bylos Nr.
- e2-1785-863/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-31964-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Lysionok
- Ieškovas
- Uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Lietuva“
- Atsakovas
- N. U.
- Kategorijos
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Kristina Lysionok, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Lietuva“ ieškinį atsakovei N. U. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 209,30 Eur skolą, 38,43 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys buvo priimtas 2018 m. spalio 15 d. teisėjos rezoliucija, ši diena laikoma bylos iškėlimo teisme diena (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 1 dalis).
Atsakovei ieškinio ir jo priedų kopijos bei teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo buvo siunčiami ieškinyje nurodytu adresu, bei teismui žinomais adresais: Šeškinės g. 5-22, Vilnius ir Mokyklos g. 8, Mostiškių kaimas, Vilniaus rajonas, tačiau buvo neįteikti ir grąžinti į teismą. Kadangi atsakovė yra deklaravusi savo išvykimą į J. K., teismas kreipėsi į Lietuvos ambasadą šioje civilinėje byloje, tačiau atsakovės gyvenamosios vietos nustatyti nepavyko. Atsižvelgiant į tai, procesiniai dokumentai atsakovei įteikti CPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka 2018 m. gruodžio 21 d. Kadangi atsakovė nepateikė tinkamai įforminto atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą 14 dienų terminą, o ieškovė pareiškė prašymą priimti sprendimą už akių, yra visi CPK 142 straipsnio 4 dalyje, 285 straipsnyje numatyti pagrindai priimti sprendimą už akių.
Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp pradinės kreditorės UAB „Bitė Lietuva“ ir atsakovės N. U. 1998 m. kovo 18 d. buvo sudaryta Mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugų naudojimo sutartis Nr. M071573. Pagal minėtą sutartį pradinė kreditorė įsipareigojo teikti atsakovei mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugas, o atsakovė įsipareigojo naudotis paslaugomis ir už jas atsiskaityti sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Atsakovei už suteiktas paslaugas buvo pateikta 1998 m. birželio 14 d. sąskaita Nr. 3314420696, tačiau atsakovė jos neapmokėjo ir liko skolinga pradinei kreditorei 209,30 Eur. Duomenų apie tai, kad atsakovė būtų atsiskaičiusi su ieškove byloje nėra (CPK 178 straipsnis).
2006 m. rugsėjo 25 d. Reikalavimo teisių į skolų portfelį pirkimo-pardavimo sutartimi UAB „Bitė Lietuva“ reikalavimo teisę į atsakovės N. U. įsiskolinimą perleido naujajam kreditoriui – Lindorff Oy, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per Lindorff Oy filialą. Nuo 2017 m. spalio 1 d. ieškovė UAB „Intrum Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Lindorff Lietuva“) perėmė visą Lindorff Oy vykdytą lietuvišką veiklą, įskaitant vykdytą per Lindorff Oy filialą.
Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Ieškovė ieškinyje nurodė, kad apie reikalavimo perleidimą atsakovė buvo informuota rašytiniu pranešimu, siųstu paštu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardintam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011 išaiškino, kad tuo atveju, jei skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 straipsnio 1 dalį paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus ar vykdyti veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. CK 6.59 straipsnis nustato draudimą kuriai nors šaliai vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutartinės atsakomybės samprata – kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Kadangi duomenų apie tai, kad atsakovė savo įsipareigojimus ieškovei įvykdė ir sumokėjo už suteiktas paslaugas nėra, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovė pažeidė savo sutartines prievoles, t. y. nepagrįstai vengia mokėti už suteiktas paslaugas, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 209,30 Eur skolą yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.38 straipsnis, 6.59 straipsnis, 6.63 straipsnis, 6.205 straipsnis, 6.716 straipsnio 1 dalis, 6.720 straipsnio 3 dalis).
CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. CK 6.101 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės. Mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų sutarties 5.6 punkte numatyta, kad jeigu klientas nustatytu laiku neapmoka sąskaitos, jis privalo mokėti 0,10 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Ieškovė atsakovei už neapmokėtą 209,30 Eur sumą už 183 dienas, taikydamas 0,10 procento delspinigių normą, paskaičiavo 38,43 Eur dydžio delspinigius.
Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp atsakovo ir UAB „Bitė Lietuva“ buvo sudaryta vartojimo paslaugų sutartis. Kadangi reikalavimas kildinamas iš vartojimo sutarties, teismas ex officio imasi vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų pažeidimo apsaugos. Netesybos turi atlikti kompensuojamąją funkciją, jos nustatomos siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius, tačiau netesybos negali leisti nukentėjusiajai šaliai (kreditoriui) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (skolininko) sąskaita. Nors šalys netesybų dydį nustatė tarpusavio susitarimu, tačiau netesybos neturi būti pernelyg didelės, nes sutarties dalyviai tarpusavio santykius privalo grįsti protingumo, sąžiningumu ir teisingumu, o šaliai prašant priteisti netesybas, teismui pavesta kontroliuoti šalių elgesį ir tikrinti netesybų dydį, kad viena šalis nepagrįstai nepraturtėtų kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010, 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010, 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kad įstatyme sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ nėra sukonkretintos (CK 6.258 straipsnio 3 dalis), todėl kriterijus, kuriuos taikant sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos vertina netesybas teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2010). Vertindamas, ar netesybos yra „aiškiai per didelės“ arba „aiškiai neprotingos“, konkrečią bylą nagrinėjantis teismas turi atsižvelgti į nagrinėjamos bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), remtis teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais bei nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008, 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į sutartinių teisinių santykių pobūdį, į tai, kad atsakovė yra vartotojas, ji, sudarydama sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, taip pat ir į negrąžintos skolos dydį, ieškovės delsimą kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo, sprendžia, kad 19,15 Eur (paskaičiavimas: 209,30 Eur x 0,05 proc. x 183 d. / 100) dydžio delspinigiai yra pakankami kompensuoti ieškovės patirtus nuostolius, tuo pačiu, neleidžiantys nukentėjusiajai šaliai (ieškovui) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (atsakovės) sąskaita. Taigi ieškovės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo iš atsakovės tenkintinas iš dalies.
CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio l dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (228,88 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. spalio 15 d. ) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas.
Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi – jei ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal ieškovo ieškinį yra patenkinti 92,39 procentai reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovui priteisiamos vadovaujantis šia proporcija. Iš atsakovės ieškovei priteistina 13,86 Eur žyminio mokesčio (paskaičiavimas: 15 Eur x 92,39 / 100) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis).
Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (3,58 Eur) viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (3 Eur) – 3,58 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos priteistinos iš atsakovės (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės N. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės UAB „Intrum Lietuva“, juridinio asmens kodas 304615887, naudai 209,30 Eur (dviejų šimtų devynių eurų ir 30 euro centų) skolą, 19,15 Eur (devyniolikos eurų ir 15 euro centų) delspinigius, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (228,88 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. spalio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 13,86 Eur (trylikos eurų ir 86 euro centų) bylinėjimosi išlaidas. Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovės N. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 3,58 Eur (trijų eurų ir 58 euro centų) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Sumokėjus, mokėjimo kvitą reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Atsakovė negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, bet per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui dėl pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuris turi atitikti CPK 287 straipsnio reikalavimus.
Ieškovė turi teisę per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos apskųsti sprendimą apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.