Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagri­nė­jo civili­nę by­­lą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo pagal pareiškėjų Ž. B., D. B., E. B. ir B. P. pareiškimą, suinteresuoti asmenys Valstybės įmonė Turto bankas, Lazdijų rajono savivaldybės adminis­tra­ci­ja ir Valstybės įmonė „Registrų“ centras.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjų reikalavimas grindžiamas šiais argumentais. 1998-01-22 įvykęs Lazdijų rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės pajininkų susirinkimas patvirtino pagrindinių priemonių inventorizaciją ir perkainavo pagrindines priemones 1998 metams. Kartu su kitais žemės ūkio bendrovei priklausančiais pastatais buvo inventorizuotos trys kiaulidės (duomenys neskelbtini) kaime, įkainotos po 2000 Lt. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės 1998-02-03 pajininkų susirinkime buvo svarstytas J. B. ir B. P. prašymas pirkti kiaulidę (duomenys neskelbtini) kaime ir nutarta parduoti šią kiaulidę J. B. ir B. P. už 2000 Lt. Tai patvirtina (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės 1998-02-03 pajininkų susirinkimo protokolas Nr. 2. J. B. pagal 1998-02-25 kasos pajamų orderį SAB N. 02066438 sumokėjo (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei 1400 Lt už perkamą kiaulidę. B. P. už perkamą kiaulidę sumokėjo 502,35 Lt grynais ir 97,65 Lt pajais. Kainos dalies sumokėjimą pajais patvirtina 1998-02-25 įrašai pajaus apskaitos knygelėje. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija 1998-03-12 priėmimo-perdavimo aktu Nr. 46 perdavė J. B. ir B. P. kiaulidę (duomenys neskelbtini) k., Lazdijų rajone, tačiau daugiau jokių nuosavybės dokumentų neišdavė. J. B., įgijęs 70/100 dalis kiaulidės, ir B. P., įgijęs 30/100 dalis kiaulidės, nuo pastato įsigijimo 1998 m. nuolat naudojosi kiaulide savo reikmėms, o po J. B. mirties pastatu naudojasi jo įpėdiniai Ž. B., D. B., E. B.. Pareiškėjai yra atlikę pastato kadastrinius matavimus ir parengę kadastro bylą, tačiau turimų dokumentų nepakanka J. B. ir B. P. nuosavybės teisei įregistruoti, todėl pareiškėjai prašo nustatyti nuo­sa­vy­bės teisės įgijimo pagal įgy­­­jamąją se­na­tį faktą, nes pastatą daugiau kaip 10 metų jie valdė teisėtai, sąžiningai ir atvirai kaip savą, laikė jame avis ir malkas, niekas pretenzijų į jį nereiškė ir daugiau teisių už juos į šį pastatą neturi. Pareiškėjai negali pateikti dokumentų apie šio statinio statybos teisėtumą, nes vandens siurblinė buvo statyta kolūkio „(duomenys neskelbtini)“ valdybos sprendimu apie 1987-1988 m., buvo įtraukta į kolūkio balansą, tačiau Lazdijų rajono savivaldybės adminis­tra­ci­jos dokumentų ir informacijos skyrius patvirtino, kad kolūkis į archyvą neperdavė dokumentų, susijusių su vandens siurblinės statyba. Statybos teisėtumą ir aplinkybes pareiškėja įrodinėja liudytojų, kurie ir dalyvavo statyboje, parodymais.

Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 532 straipsnio 1 dalimi pranešimas apie bylos nagrinėjimą 2019-01-11 paskelbtas specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt (b. l. 62), tačiau jokie kiti suinteresuoti asmenys nesikreipė į teismą dėl jų įtrau­ki­mo į procesą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nustatyta, kad Lazdijų rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės (toliau – ŽUB „(duomenys neskelbtini)“) pajininkų susirinkimas 1998-01-22 protokolu Nr. 1 patvirtino pagrindinių priemonių inventorizaciją ir perkainavimą 1998 metams, o tarp inventorizuoto bendrovės turto yra ir trys kiaulidės (duomenys neskelbtini) kaime, kurių vertė nustatyta po 2000 Lt kiekvienos (b. l. 52-56). ŽUB „(duomenys neskelbtini)“ 1998-02-03 pajininkų susirinkimo protokole Nr. 2 nurodyta, kad J. B. ir B. P. pateikė prašymą pirkti (duomenys neskelbtini) kiaulidę ir buvo nutarta už 2000 Lt jiems abiems parduoti kiaulidę (b. l. 13). 1998-02-25 kasos pajamų orderio kvitu SAB Nr. 02066438 J. B. sumokėjo ŽUB „(duomenys neskelbtini)“ 1400 Lt už kiaulidę (b. l. 14). B. P. ŽUB „(duomenys neskelbtini)“ pajaus apskaitos knygelės 1998-02-25 įrašas ir jo rašytinis sutikimas nurašyti pajų patvirtina, kad B. P. už perkamą kiaulidę dalį kainos (97,65 Lt) sumokėjo pajais (b. l. 10-18). ŽUB „(duomenys neskelbtini)“ 1998-03-12 priėmimo-perdavimo aktu Nr. 46 ŽUB „(duomenys neskelbtini)“ likvidacinė komisija, remiantis 1998-02-03 pajininkų susirinkimo nutarimu, perdavė kiaulidę už 2000 Lt pajininkams B. P. - už 502,35 Lt grynais ir 97,65 Lt pajais, ir J. B. - už 1400 Lt (b. l. 19). J. B. mirė 2016-04-10 (b. l. 57), o jo įpėdiniai pagal įstatymą Ž. B., D. B. ir E. B. yra priėmę J. B. palikimą (b. l. 20, 57). Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla patvirtina, kad statiniui - kiaulidė, 1Ž1/p, esanti (duomenys neskelbtini), suteikta unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 39-46). VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2018-09-07 sprendimas Nr. (2.16.13.)R5-231 ir 2018-10-24 raštas Nr. (2.1.10.)ALS-3482 patvirtina, kad kiaulidė, 1Ž1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini), viešame registre nėra įregistruota nei kaip valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nei kaip jokio kito asmens nuosavybė (b. l. 21, 22). Su pareiškimu pateiktos nuotraukos patvirtina, kad kiaulidė, 1Ž1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini) pareiškėjų naudojama pašarų, įvairių daiktų, malkų laikymui (b. l. 48-50).

Liudytojas V. M. patvirtino, kad nuo 1986 m. jis dirbo kolūkyje „(duomenys neskelbtini)“, po to vietoj jo įsteigtoje valstybės žemės ūkio įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, kuri dar vėliau buvo reorganizuota į žemės ūkio bendrovę „(duomenys neskelbtini)“, kurios pirmininku jis ir buvo iki likvidavimo. Kolūkyje buvo pastatyta kiaulidė (duomenys neskelbtini) kaime, kuri visą laiką buvo eksploatuojama ir likviduojant kolūkį buvo perduota į žemės ūkio bendrovės balansą. Likviduojant žemės ūkio bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ visas turtas buvo inventorizuotas, įkainotas ir ši kiaulidė buvo parduota J. B. ir B. P., kurie sumokėjo grynais pinigais. Visas bendrovės turtas buvo parduotas arba išdalintas nariams už pajus, jeigu niekas nepageidavo jo pirkti. Jokio nerealizuoto turto neliko ir joks turtas savivaldybei perduotas nebuvo.

Liudytoja I. E. patvirtino, kad ji dirbo tiek kolūkyje „(duomenys neskelbtini)“, tiek vietoj jo įsteigtoje valstybės žemės ūkio įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, kuri buvo reorganizuota į žemės ūkio bendrovę „(duomenys neskelbtini)“. Ji patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) kiaulidė visą laiką buvo eksploatuojama iki pat bendrovės likvidavimo, o po to ją nupirko J. B. ir B. P., kurie ją naudojo ir toliau savo reikmėms.

Liudytoja E. Ž. patvirtino, kad gyvena (duomenys neskelbtini) kaime ir yra J. B. ir B. P. kaimynė. Ji patvirtino, kad kolūkio laikais statyta kiaulidė visą laiką buvo naudojama, o likviduojant žemės ūkio bendrovę ją nupirko J. B. ir B. P.. Po to jie bendrai visą laiką ja naudojosi, o po J. B. mirties ja naudojasi jo vaikai.

Sprendžiant dėl pareiškėjų pasirinkto jų teisių gynimo būdo pirmiausia pažymėtina, kad pagal 1998-02-25 įvykusio kiaulidės pirkimo–pardavimo sandorio tarp ŽUB „(duomenys neskelbtini)“ ir J. B. bei B. P. sudarymo metu galiojusias normas (1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsnis) nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys turėjo būti notarinės formos, o notarinės formos nesilaikymas tokį sandorį darė negaliojantį. J. B. ir B. P. kiaulidės pirkimo sandorio notarine tvarka neįformino, todėl vien tik pagal jų pateiktus dokumentus jie neįgijo nuosavybės teisės į šį statinį po to, kai jį nusipirko. Tačiau pats sandoris ne tik atitiko jo šalių valią, bet ir faktiškai buvo visiškai įvykdytas, nes pardavėjo ŽUB „(duomenys neskelbtini)“ nustatytą kainą pirkėjai J. B. ir B. P. sumokėjo, o parduodamą nekilnojamąjį turtą (kiaulidę) pardavėjas perdavė pirkėjams. Nors pirkėjai J. B. ir B. P. pagal tokį sandorį neįgijo nuosavybės teisės į nupirktą kiaulidės pastatą, tačiau jį valdė ir naudojo daugiau kaip 10 metų kaip savininkai, tik sandorio negaliojimas dėl formos nesilaikymo kliudo įregistruoti šį statinį ir jų nuosavybės teisę į jį viešame registre. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iš išaiškinęs, kad tokioms spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti įstatyme numatytas įgyjamosios senaties institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-287-706/2016, 3K-3-52-916/2017), todėl pareiškėjas B. P. ir mirusio J. B. palikimą priėmę įpėdiniai Ž. B., D. B. ir E. B. pagrįstai savo teises gina remiantis šiuo institutu.

Nuosavybės teisei įgyti įgyjamosios senaties pagrindu (Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 11 punktas) būtina visuma įstatyme nustatytų sąlygų, kurių turinys ne kartą nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-67/2011, 3K-3-52-916/2017 ).

Šioje byloje jokie kiti asmenys, kurie turėjo galimybę pagal viešai paskelbtą pranešimą apie bylos nagrinėjimą pareikšti pretenzijas į pareiškėjų valdomą turtą, neginčijo pareiškėjų valdymo sąžiningumo, teisėtumo, atvirumo ir nepertraukiamumo, niekas nepareiškė teisų į šį pastatą. Byloje nėra nustatyta, jokių aplinkybių, kad J. B. ir B. P. kiaulidės pastatą būtų užvaldę per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus, t. y. neteisėtai. Pareiškėjų paaiškinimai ir pateikti rašytiniai įrodymai apie buvusio savininko ŽUB „(duomenys neskelbtini)“ sprendimą parduoti pastatą, apie pinigų sumokėjimą ir pastato perdavimą J. B. ir B. P., patvirtina, kad kiaulidės pastato valdymas prasidėjo sąžiningai ir teisėtai – pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu, nors jis ir negalioja. Pagal kasacinio teismo praktiką sandorio, nesilaikant įstatymo nustatytos formos, sudarymas gali būti sąžiningo ir teisėto valdymo patvirtinimas, o asmuo, sudaręs sandorį dėl nekilnojamojo daikto, kuris atitiko sandorio šalių valią, tačiau sandoriui esant negaliojančiam dėl 1964 m. CK 255 straipsnio reikalavimų nesilaikymo, savo teises gali ginti įgyjamosios senaties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-85/2013, 3K-3-52-916/2017).

Nors J. B. ir B. P. neįgijo nuosavybės teisės į kiaulidės pastatą, tačiau abu jį sąžiningai valdė visą valdymo laiką iki J. B. mirties 2016-04-10, o po to sąžiningai valdo B. P. ir J. B. palikimą priėmę jo įpėdiniai, nes niekas neturi daugiau už juos teisių į šį daiktą ir jie nežinojo bei nežino apie jokias kliūtis, trukdančias įgyti šį turtą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. J. B. ir B. P. valdymo teisėtumo ir sąžiningumo niekas niekada neginčijo. Visą valdymo laiką pastatą jie valdė atvirai, kaip savą – išlaikė, juo naudojosi, valdė nesislapstydami, todėl daikto savininkas, jeigu toks yra, galėjo įgyvendinti savo teisę į daiktą, galėjo pareikšti ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, tačiau niekas to nepadarė. Kiaulidės pastatas J. B. ir B. P. buvo valdomas nepertraukiamai 18 metų nuo valdymo teisės įgijimo (nuo 1998 m.) iki J. B. mirties 2016-04-10, o po to sąžiningai toliau valdomas B. P. ir J. B. palikimą priėmusių jo įpėdinių iki šiol. Šis valdymas niekada nepasibaigė dėl to, kad J. B. ir B. P. būtų praradę galimybę naudotis pastatu ar paveikti jį pagal savo valią, jie niekada nebuvo atsisakę šio pastato valdymo. VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2018-09-07 sprendimas Nr. (2.16.13.)R5-231 ir 2018-10-24 raštas Nr. (2.1.10.)ALS-3482 patvirtina, kad kiaulidės pastatas nėra įregistruotas viešame registre nei kaip valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nei kaip jokio kito asmens nuosavybė, kas trukdytų įgyti nuosavybės teisę į jį įgyjamosios senaties būdu.

Byloje iš esmės nėra ginčo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti būtinų ir aukščiau nurodytų sąlygų, tačiau suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Turto bankas išreiškė abejonę, ar kiaulidės pastatas nepriklauso valstybei ar savivaldybei ir ar jis nėra pastatytas neteisėtai, kas būtų kliūtys patenkinti pareiškėjų reikalavimą.

Valstybės įmonė Turto bankas savo abejones dėl kiaulidės pastato galimo priklausymo savivaldybei argumentuoja tuo, kad sandoris dėl kiaulidės pastato pirkimo negalioja dėl 1964 m. CK 255 straipsnio reikalavimų sandorio formai nesilaikymo, o pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnį, privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Toks situacijos traktavimas iš tiesų būtų pagrįstas, jeigu privatizavimo metu šis kiaulidės pastatas iš tiesų būtų likęs nenupirktas, nes vien tai, kad savivaldybės nuosavybės teisė į tokį likusį nenupirktą turtą nėra įregistruota viešame registre, nereikštų, kad savivaldybė nėra jo savininke (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Tačiau šiuo atveju nurodytas Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymas iš viso netaikytinas nagrinėjamai situacijai, nes 1998 m. buvo likviduojama ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“, o ne privatizuojama žemės ūkio įmonė. Liudytojas V. M., kuris buvo ir žemės ūkio įmonės „(duomenys neskelbtini)“, ir ją privatizavus įkurtos žemės ūkio bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, patvirtino, kad J. B. ir B. P. pirko likviduojamos ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ kiaulidę, kuri nebuvo perduota savivaldybei kaip bendrovės likvidavimo metu neparduotas turtas. Taigi, J. B. ir B. P. kiaulidės pastatą pirko ne žemės ūkio įmonės privatizavimo metu, o jau privatizuotą ir ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą. Kita vertus, nėra pagrindo konstatuoti, kad kiaulidės pastatas J. B. ir B. P. nebuvo nupirktas net ir Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 14 straipsnio (suinteresuotas asmuo neteisingai nurodė 13 straipsnį, nes nuo 1993-05-03 įsigaliojusių pakeitimų 13 straipsnis tapo 14 straipsniu) prasme. Kaip minėta, pats sandoris dėl kiaulidės pirkimo ne tik atitiko jo šalių valią, bet ir faktiškai buvo visiškai įvykdytas, nes pardavėjo nustatytą kainą pirkėjai sumokėjo pardavėjui, o parduodamą nekilnojamąjį turtą pardavėjas perdavė pirkėjams, tik jiems neperėjo nuosavybės teisė į nupirktą daiktą. Taigi, šis ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ turtas faktiškai buvo nupirktas, nors nuosavybės teisė pirkėjams ir neperėjo dėl reikalavimų sandorio formai nesilaikymo. Todėl konstatuotina, kad nebuvo ir Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 14 straipsnyje numatyto pagrindo šį turtą perimti vietos savivaldybei kaip nenupirktą. Pažymėtina, kad Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 14 straipsnis privatizuojamo turto perėjimą vietos savivaldybės nuosavybėn numato tik tuo atveju, kai turto niekas iš viso neturi tikslo nupirkti ir jo nenuperka, tačiau šis įstatymo straipsnis nėra skirtas tokiems atvejams, kai turtas faktiškai nuperkamas, už jį gaunami pinigai ir jis net perduodamas pirkėjui, tačiau pastarajam neišduodamas nuosavybės teisės liudijimas į įsigytą daiktą ar nesudaroma privalomos formos sutartis. Pabrėžtina, kad ir pati Lazdijų rajono savivaldybė nei iki šios bylos iškėlimo, nei šioje byloje jokių pretenzijų į šį kiaulidės pastatą kaip galima jo savininkė nereiškė ir nereiškia, nepateikė jokių įrodymų, kad pastatas nuosavybės teise priklauso savivaldybei ar bent jau yra įtrauktas į bešei­­mi­­nin­kio turto apskaitą. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog kiaulidės pastatas nebuvo nupirktas ir nėra pagrindo pripažinti, kad jis galėjo kokiu nors pagrindu pereiti vietos savivaldybės nuosavybėn.

Suinteresuoto asmens išreikšta abejonė, ar pastatas nepriklauso valstybei ar savivaldybei nepagrįsta jokiais kitais, nei prieš tai aptartas, pagrindais, o pareiškėjai pateikė nurodytus rašytinius įrodymus, kad kiaulidės pastatą J. B. ir B. P. įgijo iš buvusios savininkės ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“, todėl pareiškėjai įrodė, kad šis pastatas J. B. ir B. P. valdymo prasidėjimo metu nebuvo nei valstybės, nei savivaldybės nuosavybė, o priklausė ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“. Tuo tarpu jokių įrodymų, kad nuo šio pastato perdavimo valdyti J. B. ir B. P. momento nuosavybės teisę į kiaulidės pastatą kokiu nors pagrindu būtų įgijusi valstybė ar savivaldybė byloje nėra. Todėl Valstybės įmonės Turto banko abejonės dėl pastato galimos priklausomybės savivaldybei ar valstybei yra paneigtos ir teismas neturi jokio įrodymais pagrįsto pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjų siekiama įgyti nuosavybėn kiaulidė priklauso valstybei ar savivaldybei.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas, tai nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-287-706/2016, 3K-3-52-916/2017). Atsižvelgiant į tokią kasacinio teismo praktiką, nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti iš tiesų yra reikšminga aplinkybė, ar statinys pastatytas teisėtai.

Šiuo atveju pareiškėjai nepateikė rašytinių dokumentų, pagrindžiančių, kad sąžiningai ir teisėtai įsigytas kiaulidės pastatas buvo ir teisėtai pastatytas, tačiau tai nereiškia, kad jo statyba vien dėl to turi būti laikoma neteisėta. Kiaulidės pastato statybos teisėtumą pareiškėjai įrodinėja liudytojų parodymais, kurie patvirtino, kad kiaulidė buvo pastatyta kolūkio ir visą laiką buvo naudojama pagal paskirtį, o kolūkį likvidavus buvo perduota į žemės ūko įmonės „(duomenys neskelbtini)“, o vėliau ir į ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ balansą. Be to, ŽUB „(duomenys neskelbtini)“ 1998-01-22 protokolas Nr. 1 patvirtina, kad pajininkų susirinkimas patvirtino pagrindinių priemonių inventorizaciją ir perkainavimą 1998 metams, o tarp inventorizuoto bendrovės turto buvo ir trys kiaulidės (duomenys neskelbtini) kaime, kurių vertė nustatyta po 2000 Lt kiekvienos. Taigi, pareiškėja pateikė ir išlikusį rašytinį įrodymą, kurį patvirtina byloje apklaustų liudytojų parodymai, kad kiaulidės pastatą J. B. ir B. P. teisėtai įgijo iš ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“, o ne pasistatė patys, todėl akivaizdu, kad jie tikrai nėra pažeidę jokių statybą reguliuojančių teisės normų. Pažymėtina, kad kiaulidė buvo specialios paskirties statinys, pastatytas kolūkio ir būtinas kolūkio veiklai, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad pati valstybė galėjo savavališkai ir neteisėtai pastatyti tokį statinį.

Vertinant įrodymų pakankamumą šiai įgyjamosios senaties faktui nustatyti būtinai sąlygai pažymėtina, kad kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo, yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, jog tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-416/2007; Nr. 3K-3-427/2008; Nr. 3K-3-91/2011). Todėl vien tik tiesioginių rašytinių, statybos teisėtumą pagrindžiančių, įrodymų nebuvimas savaime negali būti kliūtis pareiškėjams įteisinti nuosavybės teisę į teisėtai pradėtą valdyti pastatą, nes byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad statinio statyba buvo būtina ir teisėta. Būtų neteisinga, neprotinga ir nesąžininga, nesant kitų galimybių, asmeniui, sąžiningai ir teisėtai pastatą valdžiusiam nuo 1998 metų, užkirsti kelią įteisinti savo nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes tai neatitiktų CK 1.5 straipsnio 4 dalyje numatyto imperatyvo teismui įstatymus aiškinti ir taikyti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Todėl teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo konstatuoti šį pastatą buvus pastatytą neteisėtai ir dėl to atmesti pareiškėjų reikalavimą, kaip neįrodžius visų būtinų sąlygų nuosavybei pagal įgyjamąją senatį įgyti.

Taigi, byloje nustatyta, kad J. B. ir B. P. nėra kiaulidės pastato, kadastrinių matavimų byloje žymimo 1Ž1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkai, bet sąžiningai jį įgijo bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdė jau daugiau kaip dešimt metų, o per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas, jeigu toks būtų, turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo, todėl yra visos įstatyme numatytos sąlygos pripažint juridinį faktą, kad J. B. ir B. P. įgijo nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį daiktą įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.68 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškimą patenkinti.

Nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad B. P. a. k. (duomenys neskelbtini) įgijo nuosavybės teisę į 30/100 dalių, o J. B., a. k. (duomenys neskelbtini) įgijo nuosavybės teisę į 70/100 dalių pastato – kiaulidės, kadastrinių matavimų byloje žymimos 1Ž1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį.

Dėl sprendimo per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti paduotas apeliacinis skun­das Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Lazdijų rajono apylinkės teismą.