Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3963-560/2016 pagal ieškovės A. V. K., kurios teisių perėmėjas yra V. K., ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl kompensacijos už visuomenės poreikius nusavintą paveikslų kolekciją priteisimo, trečiasis asmuo - Lietuvos Dailės muziejus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. V. K., patikslinusi ieškinio reikalavimus (t. 1, b. l. 2-7, 69-76, 141-143), prašė priteisti iš atsakovės 1 400 000 Lt kompensaciją, lygią vidutinei A. Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ rinkos kainai, kurią nustatė ekspertė J. Š.. Ieškovė nurodė, kad sovietinės okupacijos metais jos tėvas V. S. buvo nuteistas ir įkalintas dešimčiai metų, konfiskuotas jo turtas – paveikslų kolekcija. Paveikslų kolekcija 1951-10-12 konfiskavimo aktu buvo perduota Lietuvos Dailės muziejui. V. S. mirė 1958 metais, reabilituotas - 1989-05-25, tačiau neteisėtai konfiskuotas turtas negrąžintas ir už jį neatlyginta. Nuosavybės teisė į visuomenės poreikiams paimtą kilnojamąjį turtą valstybei pereina nuo atsiskaitymo su daikto savininku momento, todėl akivaizdu, jog atsakovė nėra paveikslo savininkė ir negali priimti sprendimo dėl jo mainų ar perdavimo Vokietijai. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1995-07-26 sprendimu nustatyta, kad ieškovė A. V. K. priėmė savo tėvo V. S. palikimą, todėl jai priteistina kompensacija už paveikslą.

Ieškovei A. V. K. 2014-02-01 mirus, procese ji buvo pakeista jos teisių perėmėju V. K. (t. 2, b. l. 173-174).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl faktų, nustatytų kitoje išnagrinėtoje civilinėje byloje, privalomumo, dėl į bylą pateiktų įrodymų netinkamo vertinimo, kas, apelianto nuomone, ir lėmė neteisingų teismo išvadų dėl ginčo dalyko susiformavimą. CPK 320 straipsnio nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo visus reikšmingus tam konkrečiam ginčui išspręsti faktinius aspektus ir ar juos tinkamai teisiškai kvalifikavo. Nenustačiusi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ar poreikio peržengti skundų ribas, teisėjų kolegija įvertina apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentus.

Dėl prejudicinių faktų

CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo praktika teismų jau suformuota. Ne kartą teismų procesiniuose dokumentuose buvo konstatuota, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Nors jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, tačiau civilinio proceso taisyklės gali numatyti tam tikras išimtis (CPK 185 str. 2 d.). Prejudicinių faktų privalomumas, atleidžiant nuo jų įrodinėjimo pareigos (CPK 182 str.), ir yra viena iš tokių išimčių.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas esminių ir nagrinėjamam ginčui būtinų aplinkybių pats nenustatinėjo, neatliko jų vertinimo, nepagrįstai remdamasis vien kitoje civilinėje byloje nustatytais faktais kaip prejudicija. Kolegijos vertinimu, pirmiausiai būtina identifikuoti kokio teisinio rezultato apeliantas siekia ir kokį teisių gynimo būdą yra pasirinkęs. Kaip matyti iš ieškovės A. V. K. procesinių dokumentų turinio, ieškovė, kurios procesines teises yra perėmęs apeliantas, pareiškė reikalavimą būtent dėl savininko teisių gynimo, tvirtindama, kad nepatenkinus pirmiau teisme pareikšto jos vindikacinio ieškinio (sugrąžinti paveikslus), už jos tėvui V. S. nuosavybės teise priklausiusios paveikslų kolekcijos, įskaitant ir šioje byloje ginčo objektu tapusios paveikslo, nusavinimą jai turi būti išmokėta piniginė kompensacija ta pačia tvarka, kaip ir už nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams, t. y. pagal CK 4.67, 4.93 ir 4.100 straipsnių nuostatas. Vadinasi, pareiškus tokio pobūdžio reikalavimą pats svarbiausias įrodomasis faktas yra ginčo paveikslo teisėto savininko nustatymas. Tik nustačius faktą, kad paveikslo teisėtas savininkas yra V. S., atsirastų teisinės prielaidos tokiam savininko pažeistų teisių gynybos būdui, kaip teisingo atlyginimo iš šiuo turtu disponuojančio asmens reikalavimas, taikyti.

Nagrinėjamoje byloje įrodinėjant V. S. nuosavybės teisę į A. Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ bei atsakovės Lietuvos valstybės pareigą kompensuoti už jo paėmimą ir eksponavimą muziejuje, buvo teikiami duomenys apie V. S. represavimą ir jo reabilitavimą, apie ginčo paveikslo paėmimą / konfiskavimą, apie jo buvimo / eksponavimo vietą, apie vykusį susirašinėjimą tarp ieškovės ir atitinkamų institucijų dėl jo grąžinimo / kompensavimo už jį, apie vykusį bylinėjimąsi, susijusį su nusavintais paveikslais, ir apie priimtus sprendimus paveikslų, įskaitytinai ir ginčo paveikslo, negrąžinti V. S. įpėdinei, apie šio paveikslo rinkos vertę. Tačiau patys savaime tokie rašytiniai įrodymai, kad minėtas paveikslas sovietų okupacijos metais buvo konfiskuotas iš V. S. (t. 1, b. l. 42-49a), nepateikus jokių įrodymų apie jo įsigijimo aplinkybes bei sąlygas, dar daugiau, kasaciniam teismui jau konstatavus, kad ginčo paveikslo nuosavybės teisės priklauso kitam subjektui, leidžia identifikuoti V. S. tik kaip šio paveikslo buvusį valdytoją, bet neleidžia taikyti savininko teisių gynimo būdų, numatytų CK 4.100 straipsnyje, nepaisant sąžiningo ar nesąžiningo turto valdymo atsiradimo.

Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas vadovavosi prejudiciniais faktais, nustatytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-20 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal Vokietijos Federacinės Respublikos ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei dėl kultūros vertybių grąžinimo, tretieji asmenys Lietuvos dailės muziejus ir A. V. K. (civilinė byla Nr. 3K-3-357/2014) (t. 2, b. l. 112-126). Patenkinus ieškinį, A. Campi paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvo grąžintas ieškovei Vokietijos Federacinei Respublikai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sutiko su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad ginčo paveikslas po Antrojo pasaulinio karo buvo neteisėtai išvežtas iš Vokietijos Federacinės Respublikos, kuriai ir nuspręsta paveikslą grąžinti.

Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto prejudicinių faktų taikymo. Priešingai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėjote civilinėje byloje pagal Vokietijos Federacinės Respublikos ieškinį nustatytomis aplinkybėmis bei ginčą pagal jau teismų nustatytus faktus (CPK 182 str. 1 d. 2 p.) išsprendė teisingai. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-134/2011; 2015-07-30 nutartis c. b. Nr. 3K-3-459-611/2015).

Šiame kontekste teisėjų kolegija atsižvelgia į tokią aplinkybę, kad kasacinis teismas, nagrinėdamas bylos sustabdymo teisėtumo klausimą, jau yra konstatavęs ieškovės pareikštų reikalavimų teisinį ryšį su civilinėje byloje pagal Vokietijos Federacinės Respublikos pareikštą ieškinį nustatinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog tiek byloje, kurioje ieškinį pareiškė Vokietijos Federacinė Respublika, tiek ir nagrinėjamoje byloje pagrindinė nustatinėtina faktinė aplinkybė sutampa, t. y. visų pirma turi būti išaiškintas ginčo paveikslo nuosavybės teisės subjektas; taip pat nurodė, kad toje byloje nustatyti faktai, atitinkamai, ir ginčo turto savininko identifikavimas, turės prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai (t. 2, b. l. 74-79). Tokiu atveju šių abiejų lyginamų bylų tiesioginis teisinis ryšys bei nustatinėtinų faktų sutaptis yra jau pripažinti aukščiausios instancijos teismo, o šio teismo išaiškinimai yra privalomi (CPK 4 str., 362 str. 2 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas neabejotinai privalėjo vadovautis kitoje byloje nustatytu prejudiciniu faktu apie tai, kas yra tikrasis ginčo paveikslo savininkas. Tai konstatavus, apelianto skunde nurodomi argumentai bei teiginiai apie paveikslo teisėtą įgijimą bei sąžiningą jo valdymą iki konfiskavimo, viena vertus, nebeturi lemiamos reikšmės, nes savininko teisių gynimo priemonės apskritai negali būti taikomos, o kitokio pobūdžio reikalavimai nebuvo reiškiami. Kita vertus, tokie argumentai stokoja ir pagrįstumo, kadangi teisėtai perleisti nuosavybės teisę į daiktą kitam asmeniui gali tik tikrasis to daikto savininkas (CK 4.48 str.).

Apeliantas, nesutikdamas su prejudiciniu faktu dėl paveikslo savininko, kuriuo yra grindžiamas ir skundžiamas teismo sprendimas, taip pat nurodo, kad jis asmeniškai nebuvo įtrauktas į kasacinį procesą byloje pagal Vokietijos Federacinės Respublikos ieškinį Lietuvos Respublikai, todėl minėtoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės neturi jam prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija ir su tokia apelianto pozicija nesutinka. Į nagrinėjamą bylą pateiktas 2014-05-14 liudijimas (t. 2, b. l. 170) patvirtina, kad vienintelis pradinės ieškovės A. V. K. testamentinis įpėdinis yra sūnus V. K.. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2015-10-06 nutartimi (t. 2, b. l. 173-174) išsprendė procesinių teisių perėmimo klausimą ir pradinę ieškovę A. V. K. pakeitė jos teisių perėmėju apeliantu V. K.. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-20 nutarties turinys (t. 2, b. l. 112-126), tiek ir teismų informacinė sistemoje LITEKO duomenys leidžia įsitikinti, kad A. V. K. dalyvavo trečiuoju asmeniu ir toje byloje, kurioje nustatytas ginčo paveikslo savininkas, taigi turėjo teisę ir galimybę dalyvauti įrodinėjimo procese pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, juolab kad faktines aplinkybes nustatinėja ne kasacinis teismas, kurio paskirtis - aiškinti teisę, o būtent pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Be to, A. V. K. 2014-01-22 buvo išsiųstas ir kasacinis skundas bei išaiškinta teisė teikti į jį atsiliepimą. Po A. V. K. mirties Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nebuvo gauta teisių perėmėjo prašymų dėl trečiojo asmens A. V. K. pakeitimo kasaciniame procese jos teisių perėmėju ar terminų pratęsimo kuriems nors procesiniams veiksmams atlikti (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys; CPK 179 str. 3 d.), nors teisių perėmėjas privalo ir pagrįsti savo dalyvavimą procese (CPK 48 str. 3 d.), ir būti procesiškai aktyvus bei imtis reikiamų veiksmų, įgyvendinant savo procesines teises. Pažymėtina ir tai, kad kasacinė byla buvo išnagrinėta teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, į kurį byloje dalyvaujantys asmenys nebuvo pakviesti.

Aptariami apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti dar ir tuo aspektu, kad minėtoje prejudicinėje byloje nustatytų faktų privalomumas nagrinėjamai bylai egzistuoja bet kuriuo atveju. Teismo sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, ne tik nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, bet taip pat negali ir kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ar teisinius santykius, o įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią net ir byloje tiesiogiai nedalyvavusiems asmenims (CPK 279 str. 4 d.). Kadangi prejudicinėje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-06-20 nutartimi grąžino ginčo paveikslą Vokietijos Federacinei Respublikai, o žemesnės instancijos teismai joje yra pripažinę, kad būtent ši valstybė yra jo savininkė ir kad paveikslas buvo neteisėtai išvežtas iš Vokietijos, darytina išvada, jog buvo pareikštas reikalavimas dėl pripažinimo. Vadinasi, procesinis teismo sprendimas (nutartis), kuriuo nustatytas ginčo objekto tikrasis savininkas, prejudicinę galią turi ir byloje nedalyvavusiems asmenims.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-20 nutartis bei joje nustatyti faktai yra privalomi ir apeliantui, priešingai skundo argumentai atmestini.

Dėl kitų skundo argumentų

Apeliaciniame skunde taip pat yra akcentuojama, kad nėra duomenų apie V. S. nesąžiningumą ar neteisėtą paveikslo įgijimą. Tokie skundo argumentai teisiškai nėra aktualūs, nes apeliantas nepagrįstai tapatina sąžiningo įgijėjo bei savininko sąvokas bei jų teises. Teisėjų kolegija jau nurodė, kad nuosavybės teisę perleisti kitiems asmenims gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo (CPK 4.48 str. 1 d.), todėl vien nustačius aplinkybę, kad ginčo paveikslas po Antrojo pasaulinio karo buvo neteisėtai išvežtas iš Vokietijos, akivaizdu, kad ir nuosavybės teisė į tokį paveikslą negalėjo būti perleista teisėtai. Atitinkamai, V. S. negalėjo perimti savininko teisių bei pareigų (iš neteisės teisė neatsiranda).

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir tokius skundo teiginius, kad ankstesnis Vilniaus apygardos teismo 2010-10-25 sprendimas, kuriuo nuspręsta išmokėti kompensaciją už dalį kolekcijos, neleidžia kitokio faktų įvertinimo ir dėl likusios kolekcijos dalies (t. y. dėl ginčo paveikslo). Vien dėl šios priežasties, kad atsirado subjektas, įrodinėjantis savo nuosavybės teisę į A. Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ bei reikalaujantis jo grąžinimo teisėtam savininkui, lėmė, kad ši ginčo dalis buvo išskirta į atskirą bylą, o vėliau ir sustabdyta iki paaiškės, ar įvardijusio save paveikslo savininku subjekto pretenzijos yra pagrįstos. Taigi nurodytais dviem atvejais (dėl ginčo paveikslo ir dėl kitos kolekcijos dalies) vertintos aplinkybės skiriasi, o atsakovės atsikirtimai į apeliacinį skundą, kad nagrinėjamoje byloje reikalavimas galėjo būti išspręstas tik nustačius tikrąjį A. Campi paveikslo savininką, yra teisingi.

Apelianto skunde dėstomi argumentai, kad jo senelis buvo gerbimas verslininkas ir visuomenės veikėjas, nesuponuoja kitokio ginčo situacijos vertinimo ir yra taip pat nereikšmingi. Be to, apelianto senelio kolekcija buvo privati, ją formuojant buvo tenkinami ne viešieji, o privatūs kolekcininko interesai, taigi ir į tokio pobūdžio skundo argumentus neatsižvelgtina.

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo klausimas, tvirtinant, kad kai kurių įrodymų teismas nevertino, o kitus vertino tik atsakovės naudai. Pirma, šioje nutartyje kolegija jau nurodė, kad visus įrodymus bei jų įrodomąją reikšmę teismas įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą (CPK 185 str.). Todėl vien apelianto nuomonė, kad įrodymai buvo įvertinti išimtinai atsakovės naudai, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Antra, apeliantas ir neįvardija konkrečių bylos įrodymų, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė vertinti ar įvertino netinkamai. Priešingai, jis pats pripažįsta, kad įrodymų, pagrindžiančių teisėtą ginčo paveikslo įsigijimą, nesama, nes praėjo ilgas laiko tarpas ir jie neišliko. Ir trečia, šiuo konkrečiu atveju padarius išvadą, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis prejudiciniais faktais, nustatytais kitoje civilinėje byloje, ir kurių nustatymo apeliantas jau neturi teisės kvestionuoti, skundo teiginiai apie netinkamą įrodymų vertinimą nepatvirtina skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo ar jo nepagrįstumo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.