Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viktoro Preikšo ir Algirdo Remeikos,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, uždraudžiant jam lankytis T. Ž. darbo vietoje – patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), įpareigojant A. B. per 10 (dešimt) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą 4108,22 Eur (keturių tūkstančių vieno šimto aštuonių eurų 22 ct) turtinę žalą T. Ž., tęsti darbą, per bausmės atlikimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo A. B. taikoma kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuri nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinama.

Nukentėjusiajam T. Ž. priteista iš A. B. 4108,22 Eur (keturi tūkstančiai vienas šimtas aštuoni eurai 22 ct) turtinės ir 3500 Eur (trys tūkstančiai penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo. Likusi civilinio ieškinio dalis atmesta.

Priteista iš A. B. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 826,30 Eur (aštuoni šimtai dvidešimt šeši eurai 30 ct) žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. kovo 18 d., apie 15.00 val., Jonavoje, prie įėjimo į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), konflikto metu su nukentėjusiuoju T. Ž., tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į kairę akį, tuo padarydamas jam kairės akies obuolio sumušimą, pasireiškusį pilnu kairės akies ragenos rando po keratoplastikos (1995 m.) plyšimu, kraujo susikaupimu stiklakūnyje, intraokulinio lęšio dislokacija iš priekinės kameros, ir tokiu būdu nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo T. Ž. sveikatą.Apeliaciniame skunde nuteistojo A. B. gynėjas advokatas Evaldas Liutkevičius prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria A. B. pripažintas kaltu padaręs BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, panaikinti ir priimti naują - išteisinantį nuosprendį, o civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais. Apeliacinės instancijos teismui dėl kaltės padarius išvadą, analogišką padarytai pirmosios instancijos teismo, skundžiamą nuosprendį pakeisti, civiliniams ieškovams pripažįstant teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui dėl kaltės ir nukentėjusiojo civilinio ieškinio padarius išvadas, analogiškas padarytoms pirmosios instancijos teismo, skundžiamą nuosprendį pakeisti, panaikinant įpareigojimą A. B. per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą. Skunde advokatas nurodo, kad A. B. nuosekliai neigė turėjęs tikslą sužaloti T. Ž.. Ne nuteistasis kilusio konflikto metu pradėjo fizinio smurto veiksmus prieš nukentėjusįjį, o, priešingai, T. Ž. prieš jį, kaišiodamas į veidą semtuvą su stiklo šukėmis, o po to spyręs į krūtinę. A. B. jei ir sudavė T. Ž., tai nebent netyčia, gindamasis nuo T. Ž. ir šio brolio S. Ž. smūgių. Pats T. Ž. savo parodymuose iš esmės neneigė pirmas pradėję fizinius veiksmus, t. y. A. B. stumdymą ir tampymą, siekiant pašalinti jį iš patalpų. Tai, kad A. B. veidas buvo sužalotas ir jis skundėsi buvęs sumuštas trijų asmenų, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė liudytojas V. P., šiuos savo parodymus patvirtinęs ir apklaustas teisme. A. B. sumušimą jo nurodomu laiku patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada Nr. G770/20169(02), kurioje konstatuota, kad jam padaryti odos nubrozdinimai apatinės lūpos kairėje, kairiajame žande, kairio smilkinio srityje, kairiame dilbyje, dešinėje plaštakoje, dešiniame kelyje, viršutinės lūpos gleivinės nubrozdinimas kairėje ir šie sužalojimai padaryti kietu buku daiktu. Liudytojas A. L. teisme bei ikiteisminio tyrimo metu tiek jo apklausos, tiek akistatos su T. Ž. metu pabrėžė, kad A. B. ir T. Ž. susikibo ir stumdytis pradėjo tik tada, kai T. Ž., iš pradžių kišęs A. B. prie veido semtuvėlį su stiklo šukėmis, po to spyrė jam į pilvą. Šio liudytojo parodymai bei A. B. parodymai apie tas pačias aplinkybes niekuo nepaneigti. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad teismas privalėjo itin didelį dėmesį skirti akies sužalojimo T. Ž. padarymo mechanizmo nustatymui, o visas nepašalintas abejones aiškinti kaltinamojo naudai. T. Ž. pareiškime - protokole, surašytame praėjus dienai po įvykio, aiškiai nurodė kokį A. B. veiksmą mano esant jo patirtos traumos priežastimi: „susistumdymo metu jis su rankos pirštu man sužalojo akį“. Tokį patį akies sužalojimo būdą T. Ž. patvirtino savo apklausos protokole, teigdamas, kad „susistumdymo metu jis kažkurios rankos pirštu man įdūrė į akį“. Tai, kad akis buvo sužalota ne bakstelėjus pirštu, o suduodant smūgį kumščiu, T. Ž. ėmė teigti tik praėjus daugiau kaip mėnesiui po minėtų parodymų davimo, papildomai apklausiamas liudytoju 2016 m. balandžio 28 d., šioje apklausoje niekaip neaiškindamas savo parodymų pasikeitimo priežasties. Vėliau nukentėjusysis aiškino, jog akies sužalojimą pirštu nurodė dėl to, kad jautė narkozės pasekmes, jam skaudėjo operuotą akį, dėl to davė „abstrakčius parodymus“, tyrėjas jį galėjo klaidingai suprasti ir parodymus užrašyti netiksliai, o jis tikrai jautė „smūgį kietu buku daiktu“. Teisiamojo posėdžio metu T. Ž. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu protokolą pasirašė gerai neskaitęs dėl blogos savijautos. Pažymima, kad nei vienas bylos nagrinėjimo eigoje apklaustų liudytojų nenurodė matęs, kokiu konkrečiai būdu T. Ž. buvo sužalota akis. Teismo medicinos ekspertė M. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad sužalojimas galėjo būti padarytas tiek kumščiu, tiek ir pirštu. Advokato teigimu, aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo neginčijamai nustatyti, jog T. Ž. akies sužalojimas padarytas tyčiniais A. B. veiksmais, kategoriškai atmetant tokio sužalojimo padarymo dėl neatsargumo galimybę. Esant tikimybei, kad objektyviai nustatytuose A. B. veiksmuose yra BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis, teismas privalėjo kaltinamąjį išteisinti, konstatavęs veikos perkvalifikavimo teismo iniciatyva galimybės nebuvimą. Toks aplinkybių vertinimas atitiktų ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-57/2010). Advokatas pažymi, kad civiliniai ieškiniai nagrinėjami baudžiamajame procese, o regresiniai ieškiniai baudžiamajame procese nenagrinėjami, jie nagrinėtini civilinio proceso tvarka. Išspręsdamas tokį ieškinį baudžiamojoje byloje, teismas pažeidžia BPK 109 straipsnio nuostatas ir tai kliudo teismui priimti teisingą nuosprendį. Apylinkės teismas, patenkindamas Kauno teritorinės ligonių kasos ieškinį, nusprendė, kad A. B. gynėjas, prašydamas šio ieškinio netenkinti, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2K-269/2014 vadovavosi nepagrįstai, kadangi šioje nutartyje nagrinėtos kitokios faktinės aplinkybės. Tokia išvada nepagrįsta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties Nr. 2K-269/2014 esmė yra tai, kad jokie regresiniai ieškiniai baudžiamajame procese nenagrinėjami, regresiniai reikalavimai nagrinėtini civilinio proceso tvarka. Todėl konstatavus, kad ieškinys savo esme yra regresinis, baudžiamajame procese jis nenagrinėtinas būtent dėl šio požymio, nepriklausomai nuo to, kas, kam ir kieno naudai tą ieškinį pareiškė. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai konstatuota, kad Kauno teritorinės ligonių kasos ieškinys yra regresinis, nes ieškovo, kuris yra juridinis asmuo, teisė reikalauti žalos atlyginimo kito juridinio asmens - Valstybinės ligonių kasos, kaip žalos gavėjo, naudai, motyvuojama ir grindžiama tuo, kad: „Lietuvos Respublikos CK 6.280 straipsnis numato, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo“. Ieškovas šiuo atveju neįvykdė ir Lietuvos Respublikos CPK 178 straipsnyje numatytos įrodinėjimo pareigos, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimus. Ieškinyje teigiama, kad ieškovas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninei Kauno klinikoms už T. Ž. gydymą sumokėjo 826, 30 eurų, tačiau jokie tokio mokėjimo faktą patvirtinantys dokumentai nei kartu su ieškiniu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo pateikti. Skundžiamame nuosprendyje tai nurodyta kaip viena iš aplinkybių, kuria remdamasis kaltinamojo gynėjas prašė ieškinio netenkinti, tačiau paties teismo nuostatos dėl šios aplinkybės neišsakytos. Ieškovas pateikė vien gydymo kainos apskaičiavimus, bet ne dokumentus, konstatuojančius faktą, kad nurodyta suma kada nors ir kam nors buvo sumokėta. Skundžiamame nuosprendyje neatskleista, kokiais objektyviais faktiniais duomenimis remdamasis teismas ieškovo teiginį apie tariamai įvykusį sumokėjimą įvertino kaip tokio sumokėjimo faktą. Sutinkamai su CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, be kitų aplinkybių privalo atsižvelgti ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį. A. B. pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto minimalaus mėnesinio atlyginimo (toliau - MMA), t. y. 380 eurų, jis oficialiai teikia išlaikymą nepilnametei dukrai. Skundžiamame nuosprendyje, nustatant neturtinės žalos dydį, jokie duomenys apie A. B. turtinę padėtį nenurodyti, neanalizuoti ir niekaip neįvertinti. Iš dalies patenkindamas ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas žalą įvertino 3500 eurų, sumažindamas ją tik nedidele dalimi nuo ieškininio reikalavimo, t. y. 4000 eurų. Atsižvelgiant į objektyviai nustatytus, pačiame skundžiamame nuosprendyje konstatuotus, šiame skunde nurodytus T. Ž. veiksmus iki jo sužalojimo bei vadovaujantis teisingumo principu, nukentėjusiojo patirta neturtinė žala turėjo būti įvertinta mažesne pinigų suma. Advokato teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog be receptų pirkti vaistai iš viso kaip nors susiję su jam padaryto sužalojimo pasekmių medikamentiniu gydymu. Skundžiamame nuosprendyje dėstoma, kad „kartais vaistų receptai neišrašomi, o pacientui rekomenduojama pirkti vaistus, kurių pavadinimą gydytojas užrašo ant lapelio“, ar kad nereceptiniai vaistai buvo reikalingi, nes „dėl pergyvenimų gali sutrikti širdies veikla, būtina stiprinti organizmo imuninę sistemą“. Tokie teiginiai nelaikytini ieškinio patenkinimą tinkamai pagrindžiančiais argumentais ir savo esme yra aiškiai viršijantys teismo kompetencijos ribas, kadangi jais daromos specialių medicininių žinių reikalaujančios išvados. Pats nukentėjusysis savo parodymuose niekuomet nėra nurodęs aplinkybių, kuriomis teismas grindė minėtus teiginius. Netinkamai išspręstas ir ieškinio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo reikalavimas priteisti negautas pajamas. Skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad „nukentėjusiojo negautos pajamos įrodomos 2015 m. metine pajamų deklaracija“, šiuo teiginiu grindžiant nuostatą, kad T. Ž. 2016 m. nedarbingumo laikotarpiu būtų gavęs tokias pat pajamas, kokias deklaravo už analogišką 2015 m. laikotarpį. Tokia išvada yra nepagrįsta prielaida. Šią aplinkybę įrodinėti pasitelkus vienerių metų pajamų deklaraciją yra neobjektyvu. Esant tik tokiam įrodymų šaltiniui, šią aplinkybę įrodinėti reikėtų pateikiant bent keleto metų pajamų deklaracijas, kuriose esantys duomenys patvirtintų, jog tai yra pastovios ir nuosekliai deklaruojamos T. Ž. pajamos, o ne vienkartinis galimai gautų pajamų parodymas vien deklaruojančiam asmeniui žinomu tikslu. Toks civilinių ieškinių išsprendimas yra netinkamas tiek apkaltinamojo, tiek išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atveju. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas turėjo konstatuoti, kad nė vieno ieškinių negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir negavus papildomos medžiagos, bei tuo pagrindu pripažinti civiliniams ieškovams teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Išteisinamojo nuosprendžio atveju ieškiniai turėjo būti palikti nenagrinėti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).Paskyręs A. B. vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, teismas įpareigojo jį per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą 4108,22 eurų turtinę žalą, nenurodydamas jokio šio termino nustatymo teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad A. B. pajamos neviršija MMA, jis oficialiai teikia išlaikymą nepilnametei dukrai, aukščiau nurodyto įpareigojimo įvykdymas nustatytu terminu reikštų, kad A. B. privalo tam ne tik skirti visas savo pajamas, likusias po vaiko išlaikymui skirtų pinigų sumokėjimo, sau pragyvenimui nepasilikdamas nieko, bet dar ir turėtų prasimanyti papildomų lėšų. Toks teismo įpareigojimas realiai neįvykdomas ir aiškiai prieštaraujantis teisingumo principui, todėl neturėjo būti skiriamas.Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusiojo T. Ž. atstovas advokatas V. D. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Atsiliepime nukentėjusiojo atstovas nurodo, kad teismas pagrįstai sprendė, jog kaltinamojo veiksmai (smūgis ranka į nukentėjusiojo akį, t. y. į galvos/veido sritį), o ne kur nors kitur, yra sąmoningai padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje. Sudavimas į galvos sritį liudija apelianto veiksmus buvus nukreiptus užpulti ir sužaloti nukentėjusįjį, o ne gintis. Nors nukentėjusysis dėl skaudančios sužeistos akies nesipriešino, tačiau apeliantas nesiliovė kumščiuoti, kol S. Ž. juos išskyrė. Konflikto metu viskas vyko labai greitai, todėl nukentėjusysis dėl patirto šoko/streso galėjo neužfiksuoti, su kuria konkrečiai plaštakos vieta jam buvo suduota. Parodymus jis davė pagal savo suvokimą ir savijautą. T. Ž. atstovas taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, jog teismas šiam skyrė netinkamą įpareigojimą – per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsigaliojimo dienos atlyginti nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą žalą. Atsiliepime pažymima, kad teisės normos nenumato privalomos teisinės argumentacijos teismui, nustatant skiriamo įpareigojimo trukmę. Teisė skiriasi nuo pareigos, kadangi ji suteikia teismui pasirinkimo laisvę, t. y. skirti atitinkamą įpareigojimą ar ne yra teismo prerogatyvos reikalas. Advokato teigimu, apylinkės teismas teisingai išsprendė ieškovo pareikštą civilinį ieškinį ir priėmė pagrįstą sprendimą dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo. Apeliantas yra įmonės direktorius, todėl nelogiška, kad jis gauna MMA dydžio pajamas, atsižvelgiant į vadovavimo pareigų specifiškumą bei protingo verslo standartus. Be to, apeliantas ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu naudojosi skirtingų advokatų paslaugomis, kurios yra mokamos. T. Ž. dėl patirtų sužalojimų daugiau nei vienerius metus negalėjo pilnai tęsti profesinės veiklos, buvo ribojamos jo asmeninio, socialinio gyvenimo veiklos, iki šiol jis turi vartoti vaistus. Pažymima, jog akis yra žmogaus gyvenimo kokybei ypatingai svarbus organas. Todėl 3500 Eur suma priteista pagrįstai. Byloje pateikta 2015 m. pajamų deklaracija yra pakankamas įrodymas, leidžiantis spręsti apie nukentėjusiojo negautas pajamas, siejamas su apelianto nusikalstamos veikos padarymu, nes pagal verslo liudijimą dirbantys asmenys kitais įrodymais negali pagrįsti savo pajamų.Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.Nuteistojo A. B. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. BPK 301 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teismo proceso dalyvių pateiktų versijų ar pasiūlymų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas dėl A. B. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį tinkamai grindė byloje esančiais įrodymais. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas tam tikrais aspektais neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmasis fizinio smurto veiksmus kilusio konflikto metu pradėjo naudoti nukentėjusysis T. Ž., o A. B. tik gynėsi ir, jei sudavė nukentėjusiajam, tai nebent netyčia, dėl neatsargumo, kas galėtų sudaryti BK 139 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Šiems teiginiams apeliacinės instancijos teismas nepritaria, kadangi liudytojų parodymų visuma patvirtina, jog konfliktą inicijavo nuteistasis, be jokios pateisinamos priežasties sulaužydamas nukentėjusiojo darbo vietoje kabančią lentelę su taksi telefonų numeriais.Įvykio metu (duomenys neskelbtini) esančiose patalpose, buvo nukentėjusysis T. Ž., jo brolis S. Ž. bei pastarųjų pažįstamas V. J.. Vėliau atvyko A. V. su A. L.. Visi šie liudytojais apklausti asmenys tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad 2016 m. kovo 18 d., apie pietus, į nukentėjusiojo darbo patalpas atėjo A. B., pravarde „Ryžas“, kuris, pamatęs ant sienos kabantį rėmelį su taksi firmos numeriais, susinervino ir apimtas pykčio trenkė kumščiu į rėmelį, šį numesdamas nuo sienos ir sudaužydamas. Tuomet, nukentėjusiojo teigimu, jis norėjo išprašyti žodžiu bei stumdamas į lauką A. B., kadangi suprato, jog šis nusiteikęs agresyviai. Tačiau nuteistasis geruoju iš patalpos nėjo, jiems susistumdžius buvo sužalota T. Ž. akis. Susistumdymas vyko prie įėjimo į patalpas, A. B. buvo jį apkabinęs ir jie abu įgriuvo per duris į koridorių (1 t., b. l. 28, 36-37). Iš pradžių nukentėjusysis nurodė, jog nuteistasis akį jam išdūrė rankos pirštu, vėliau patikslino, jog buvo smūgiuota į akies sritį kumščiu. T. Ž. paaiškino, jog pirminis pareiškimas iš jo buvo priimtas iš karto po akies operacijos, jis jautė narkozės pasekmes, išoperuotą akį jam skaudėjo, todėl davė trumpus, abstrakčius parodymus, kuriuos vėliau detalizavo (1 t., b. l. 38-39). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju padaryto sužalojimo tikslus mechanizmas nėra reikšmingas, t. y. nesvarbu, ar į akį buvo durta pirštu, ar smūgiuojant kumščiu, reikšminga tai, jog kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai – nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teismo medicinos ekspertė M. K. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad sužalojimas T. Ž. padarytas kietu buku daiktu – tai atitiktų ir pirštą, ir kumštį, sužalojimas griuvimui nebūdingas.Teisėjų kolegija nukentėjusiojo parodymus laiko nuosekliais ir neprieštaringais. Pirmosios instancijos teisme jis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodė, jog anksčiau su A. B. neturėjo jokių nesutarimų, įvykio dieną pastarojo į savo nuomojamą garažą nekvietė, kokiu tikslu šis atėjo, nežino. Patalpų viduje pamatęs taksi firmos iškabą labai įsiuto, pradėjo ranka daužyti stiklinę, įrėmintą iškabą, tokiu būdu susižalojo ranką. Po to jis nuteistąjį išstūmė į lauką, nes šis nėjo savo noru. Lauke įvyko susistumdymas, A. B. jam ranka trenkė į akį, dar buvo užgriuvęs ant jo, tuomet jis šaukėsi brolio pagalbos, nes jautė, jog su akim yra blogai. Brolis S. Ž. juos išskyrė, tačiau neužilgo A. B., agresyviai nusiteikęs, vėl pradėjo eiti link jo, tuomet jis su po ranka pasitaikiusia šluota ar pagaliu sudavė šiam kelis smūgius. Nukentėjusiojo parodymus patvirtino S. Ž. ir V. J.. S. Ž. parodė, kad išgirdo brolio pagalbos šauksmą, pribėgęs matė, jog brolis bando grįžti į pastato vidų, o A. B. jam užsikabinęs ant sprando smūgiuoja. Brolis viena ranka laikėsi už akies, tuomet jis atkabino nuteistąjį ir už pakarpos išmetė pro duris. Liudytojas V. J. patvirtino, jog po to, kai A. B. ranka sudaužė ant sienos kabėjusį rėmelį, T. Ž. šį išstūmė į lauką. Jis ėjo paskui nukentėjusįjį ir nuteistąjį į lauką, išstumiant nuteistąjį jokio smurto nebuvo. Smūgiai T. Ž. buvo suduoti lauke, po to nukentėjusysis dar įvirto atgal į dirbtuves, o A. B. jam iš paskos, tuomet atėjo S. Ž. ir juos išskyrė. V. J. tiesiogiai matė A. B. lauke suduotus smūgius į veido sritį T. Ž., nes buvo šalia jų. Netikėti šio liudytojo parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes V. J. nėra nei su nukentėjusiuoju, nei su nuteistuoju susijęs giminystės ar artimos draugystės ryšiais. Pažymėtina, jog kitų liudytojų parodymai atskleidžia tik konflikto pradžią ar pabaigą, bet visos susistumdymo (muštynių) eigos jie nematė. Liudytojas A. V. parodė, jog matė, kaip A. B. sudaužė rėmelį su taksi firmos telefonų numeriais, kas vyko lauke, nežino, nes liko patalpos viduje. Garaže jokių muštynių nevyko, suprato, kad kažkas negero vyksta lauke, bet nieko nematė. Po konflikto T. Ž. buvo įbėgęs ir sakė kažką apie akį, buvo ją užsidengęs. Kad daugiau nebūtų problemų, jis nusprendė, jog A. B. reikia išsivežti, bet šis buvo supykęs, pamatęs T. Ž. su šluota ar lazda, iššoko iš automobilio ir gavo per galvą. Šie parodymai patvirtina, kad tęsti konfliktą buvo pasiryžęs A. B., kuris net ir vežamas iš įvykio vietos, šoko lauk iš automobilio ir toliau puolė T. Ž., nors šis jau buvo susiradęs priemonę savigynai. Liudytojas V. P. konflikto iš viso nematė, nes tik parvežė A. B. iš įvykio vietos, nukentėjusysis jau buvo išvežtas į ligoninę, visi įvykio dalyviai išsiskirstę. Kiek kitokias įvykio aplinkybes aiškina liudytojas A. L.. Jo teigimu, po to, kai A. B. sudaužė rėmelį, T. Ž. jį praktiškai jėga išstūmė iš garažo, nes žodžiu nelabai gavosi išprašyti. Tuomet T. Ž. sušlavė sudužusius stiklus, nuėjo prie A. B. ir pakėlęs semtuvėlį prikišo šiam prie veido. Tada A. B. nukentėjusįjį pastūmė ir šis nuteistajam spyrė į pilvą, abu susikibo. Kaip jie ten kumščiavosi, jis nematė, nes nuėjo į vidų. Po kurio laiko į patalpas įbėgo T. Ž. ir pasakė, kad jam išdūrė akį. Tai, kad nukentėjusysis nuteistajam prie veido kišo stiklo šukes, daugiau nepatvirtino nė vienas liudytojas. Be to, net jei ši aplinkybė būtų teisinga, tai nepaneigia A. B. fizinio smurto naudojimo fakto. Pažymėtina, jog nuteistasis pats sukėlė konfliktinę situaciją, buvo paprašytas išeiti, tačiau gražiuoju neišeinant, buvo išstumtas į lauką. T. Ž., kaip patalpų teisėtas valdytojas, turėjo pareigą užtikrinti tvarką garaže, į kurį darbo metu nuolat ateidavo klientai ar tiesiog pažįstami. A. B. turėjo galimybę išeiti neaštrindamas konflikto, tačiau to nepadarė, lauke sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvos (veido) sritį, dėl ko kilo įstatyme numatyti padariniai. Paties nuteistojo aiškinimas, kad į ant sienos kabantį rėmelį trinktelėjo juokaudamas, vertinamas kritiškai. Taip pat kaip gynybinė versija traktuotina ir A. B. aiškinimas, jog vyko tik vaikiški susistumdymai. Net jei T. Ž. iš tiesų stūmė jį ar spyrė į krūtinę/pilvą, tai nesudarė pagrindo kumščiuoti šiam į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą. Darytina išvada, jog nuteistasis bando sumenkinti savo tyčinių veiksmų apimtį bei pobūdį.Apeliacinės instancijos teismas išsamiau neanalizuoja T. Ž. veiksmų po to, kai A. B. išlipo iš pažįstamų automobilio ir toliau ėjo veltis į konfliktą su nukentėjusiuoju, kadangi aukščiau aptartų įrodymų visuma nustatyta, kad nukentėjusiojo akis buvo sužalota pirmųjų muštynių metu, kai nuteistasis buvo išstumtas iš garažo į lauką. Nors A. B. specialisto išvada Nr. G770/2016 (02) (2 t., b. l. 97) nustatyti nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkantys sužalojimai, tačiau darytina išvada, jog dalį sužalojimų jis pasidarė pats sudaužydamas stiklinį rėmelį, kiti sužalojimai padaryti nukentėjusiajam ginantis nuo agresyviai nusiteikusio nuteistojo ir jie padaryti antrojo kontakto metu, t. y. jau po to, kai T. Ž. buvo sužalota akis.Nuteistojo gynėjas advokatas mano, jog ginamojo veiksmai gali būti vertinami nebent kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo, tačiau veikos perkvalifikavimui nėra jokio pagrindo. BK 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika padaroma tik neatsargia kaltės forma (nusikalstamas pasitikėjimas ir nusikalstamas nerūpestingumas). Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nusikalstamas nerūpestingumas reiškia, kad asmuo nenumatė, jog dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai pagal BK atitinkamą straipsnį, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 2 ir 3 dalys). Nagrinėjamu atveju teigti, jog A. B., būdamas suaugęs vyras ir neturintis jokių adaptacijos ar psichikos sutrikimų, nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nėra pagrindo. Smūgiuodamas nukentėjusiajam į veido sritį, nuteistasis negalėjo tikėtis, jog nesukels nukentėjusiajam atitinkamų sužalojimų. Šiuo atveju A. B. veikė neapibrėžta tyčia – nuteistasis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Būtent tai atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo subjektyvinę pusę, t. y. suvokimas, kad daromi veiksmai kelia pavojų kito žmogaus sveikatai, numatymas, kad veika sukels asmeniui atitinkamus sveikatos sutrikdymus ir abejingumas galimiems padariniams. Tai, kad A. B. suvokė savo veiksmų neteisėtumą bei sukeltas pasekmes, netiesiogiai patvirtina jo elgesys po incidento. Nuteistasis atvyko į ligoninę pas T. Ž., pastarojo atsiprašė, taip pat buvo nuvykęs ir į nukentėjusiojo darbo vietą, kur sutikęs jo brolį S. Ž., išreiškė apgailestavimą, jog naudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu.Daroma išvada, kad nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadaryta, todėl prašymas priimti išteisinamąjį nuosprendį ir pareikštus civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais atmestinas. Esant tokiam sprendimui, prašoma civiliniams ieškovams pripažinti teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas taip pat nepagrįstas, nes tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydžiai nustatyti teisėtai ir pagrįstai.Apeliaciniame skunde nuteistojo advokatas teigia, kad Kauno teritorinės ligonių kasos ieškinys yra regresinis, todėl turi būti nagrinėjamas ne baudžiamajame, tačiau civiliniame procese. Kaip precedentas nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269/2014. Su tokiu vertinimu nesutiktina. Regresinis (atgręžtinio reikalavimo) ieškinys yra reiškiamas civiliniame procese, kai už žalos atlyginimą atsakingas fizinis ar juridinis asmuo siekia išsireikalauti žalos atlyginimo nuostolių padengimą iš realiai žalą sukėlusio asmens. Šiuo atveju kalbama apie civilinį deliktą, o ne nusikalstama veika padarytą žalą. BPK 109 straipsnis aiškiai įtvirtina, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos (ne dėl neįvykusio sandorio, pažeistos sutarties sąlygų ir pan.) patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Toks ieškinys yra nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla. Apelianto nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje yra susiklosčiusi priešinga analizuojamam įvykiui situacija. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyrius 100 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio išmoką (148 800 Lt) buvo išmokėjęs avarijoje žuvusios moters artimiesiems pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnį, nes ji žuvo pakeliui iš darbo. Civilinis atsakovas šioje byloje buvo AB „Lietuvos draudimas“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pakeitė pirmosios ir apeliacinės instancijų priimtus sprendimus ir VSDFV Kauno skyriaus civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą, konstatavus, jog ieškinys regresinis, nes jis pareikštas ne tiesiogiai kaltininkui, bet AB „Lietuvos draudimas“. Nagrinėjamu atveju Kauno teritorinė ligonių kasa ieškinį dėl žalos atlyginimo (už paciento gydymą ligonių kasa iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų sumokėjo 826,30 Eur) pareiškė tiesiogiai atsakovui A. B., dėl kurio nusikalstamų veiksmų buvo padaryti sužalojimai nukentėjusiajam. Todėl ieškinys pagrįstai nagrinėtas ir patenkintas baudžiamajame procese.Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, t. y. nepateikti dokumentai, įrodantys, kad 826,30 Eur iš tiesų buvo sumokėti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikoms. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pateiktas medicininių dokumentų apskaitos išrašas (1 t., b. l. 126) yra pakankamas įrodymas, patvirtinantis kada, kur bei dėl ko buvo gydomas nukentėjusysis T. Ž., taip pat kiek buvo sumokėta už šį gydymą. Pateiktas išrašas yra patvirtintas Kauno teritorinės ligonių kasos Teisės skyriaus vyr. specialistės R. B.-R. parašu ir jo tikrumas teismui abejonių nekelia. Nuteistojo advokatas ginčija nukentėjusiajam priteistos turtinės žalos dydį, nurodydamas, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog be receptų pirkti vaistai yra kaip nors susiję su jam padaryto sužalojimo pasekmių medikamentiniu gydymu. Nepritardama šiam aiškinimui, teisėjų kolegija pažymi, jog gydymo išlaidos, kurių nedengia ligonių kasos, sudaro tiesioginius nuostolius nukentėjusiajam. Iš pateiktų medikamentų įsigijimo čekių (3 t., b. l. 11-12) matyti, kad T. Ž. pirko ne tik išrašytus receptinius vaistus, tačiau ir kitus nereceptinius vaistus, gerinančius, stiprinančius bendrą asmens organizmą bei savijautą – vitaminą C, gudobelių ekstraktą, įvairius akims skirtus lašus, gelius ir kt. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirktieji medikamentai yra susiję su nusikalstama veika sukeltų padarinių neutralizavimu. Nukentėjusysis patyrė ne tik tiesioginę, sudėtingą akies traumą, bet ir išgąstį, stresą, kas neabejotinai reikalavo papildomų medikamentų nervų sistemos, širdies veiklos gerinimui. Prašoma priteisti 102,93 Eur suma laikytina protinga, adekvačia bei proporcinga susidariusiai situacijai. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas ir dėl nukentėjusiojo negautų pajamų netinkamo išsprendimo. Negautos pajamos yra žalą patyrusio asmens numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų kaltininko veiksmų, arba dėl tokių veiksmų prarasta nauda. Visais atvejais turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų. Apelianto teigimu, remtis vienerių metų nukentėjusiojo pajamų deklaracija yra neobjektyvu, nes ji nepatvirtina, jog gautos pajamos buvo pastovios. Tačiau, jau minėta, vertinant negautų pajamų dydį nebūtina ir netgi nėra objektyviai įmanoma tiksliai įvertinti, kokios pajamos būtų gautos, jei asmuo būtų nesužalotas ir dirbęs pagal numatytą grafiką. Svarbu įvertinti realiai tikėtinas gauti pajamas, ir šioms pajamoms nustatyti pateikta praėjusių metų (iki sužalojimo padarymo) pajamų deklaracija laikytina pakankamu įrodymu apie gaunamų pajamų stabilumą. Sutiktina, jog verčiantis individualia veikla pagal verslo liudijimą, kiekvieną mėnesį gaunamos pajamos gali skirtis, tačiau metų laikotarpis yra pakankamai ilgas laiko tarpas, kuris leidžia nustatyti vidutiniškai per mėnesį uždirbamas pajamas. Būtent ši vidutinė mėnesinė suma ir buvo imama skaičiuojant negautas pajamas nedarbingumo laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2016 m. rugsėjo mėn. pabaigos. Tai, kad individualią veiklą T. Ž. planavo tęsti ir 2016 m., patvirtina dar 2015 m. gruodžio 14 d. išduotas verslo liudijimas Nr. UT200797-1, kurio mokestiniai metai yra 2016 m. (3 t., b. l. 13).Daroma išvada, jog visa nusikalstama veika padaryta žala – 4108,22 Eur iš nuteistojo A. B. priteista teisėtai ir pagrįstai. Šią žalą įpareigota atlyginti nukentėjusiajam per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, su kuo nuteistasis nesutinka, teigdamas, kad jo pajamos neviršija valstybės nustatyto minimalaus darbo užmokesčio, be to, jis teikia išlaikymą nepilnametei dukrai, todėl toks žalos atlyginimo įpareigojimas realiai neįvykdomas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 bei 7 dalimis, teismas asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, gali nustatyti vieną ar kelis draudimus ar įpareigojimus, numatytus baudžiamajame įstatyme, ar kitus, minėtame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, jei jie, teismo nuomone, darytų teigiamą įtaką kaltininko elgesiui. Vadinasi, teismas turi teisę savo diskrecija spręsti, ar tikslinga skirti vienus ar kitus įpareigojimus bei nustatyti, kokiu laikotarpiu šie įpareigojimai turi būti įgyvendinami. 4108,22 Eur žalos atlyginimas per nustatytą dešimties mėnesių laikotarpį nelaikytinas objektyviai neįmanomu įvykdyti. A. B. yra ne eilinis darbuotojas, bet įmonės „B.“ direktorius, įmonė dirba pelningai, nėra ties bankroto riba, todėl sutiktina su nukentėjusiojo atstovo atsiliepime nurodytu teiginiu, jog, atsižvelgiant į protingo verslo standartus, mažai tikėtina, kad nuteistasis iš tiesų uždirba tik minimalų darbo užmokestį. Be to, įvertintina ir tai, kad A. B. yra darbingo amžiaus vyras, todėl jam niekas netrukdo ieškotis geriau apmokamo ar papildomo darbo. Atkreiptinas dėmesys, kad, vadovaujantis BK 48 straipsnio 9 dalies nuostata, jei nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali atleisti jį nuo bausmės vietoj jos paskirdamas BK IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę. Bet kokiu atveju skiriami įpareigojimai turi varžyti nuteistąjį, sukelti jam atitinkamus nepatogumus, nes, priešingu atveju, nebus pasiekti bausmės tikslai. Tik stengdamasis atlyginti kaip įmanoma greičiau ir kuo didesnę dalį priteistos žalos, nuteistasis gali įrodyti teismui, jog suvokia savo neteisėtų veiksmų pasekmes ir bando jas realiai pašalinti. Duomenų, jog A. B. būtų atlyginęs bent dalį nukentėjusiajam priteistos žalos, apeliacinės instancijos teismas neturi, todėl tikėtis nuteistojo geranoriškumo, pratęsiant nustatyto įpareigojimo įvykdymo terminą, nėra pagrindo.Skundžiamu nuosprendžiu T. Ž. priteista 3500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kas, nuteistojo gynėjo vertinimu, yra per didelė suma, tačiau teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytam neturtinės žalos dydžio mažinimui pagrindų nenustatė.Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į kilusias pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taip pat pažymėtina, kad, sprendžiant su vertinamaisiais aspektais susijusius teisės taikymo klausimus, svarbu atsižvelgti ne vien į įstatymo tekstą, bet ir į jau sukauptą ir toliau tebeformuojamą teismų praktiką.Paprastai kuo aiškesnė ir svarbesnė yra pažeista vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar įmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Priteisiant neturtinę žalą, tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šią pažeistą vertybę. Jeigu kilusios pasekmės yra susijusios su dideliais pakenkimais asmens sveikatai, rimtų sužalojimų asmeniui sukėlimu, kentėjimu nuo fizinio skausmo žalojimo metu, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Be abejo, reikia atsižvelgti į žalą padariusio asmens finansavimo šaltinius ir turtinę būklę, turimą turtą ir lėšas, įvertinti jo turtinę padėtį. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89/2010, 2K-280/2014), esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus šiuo atveju yra žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Svarbu įvertinti tai, jog šiuo atveju A. B. padarytos nusikalstamos veikos liekamieji reiškiniai nukentėjusiojo bus jaučiami visą likusį gyvenimą, nes jo kairė akis, teismo medicinos ekspertės M. K. teigimu, yra ties aklumo riba, matymas blogas. T. Ž. teko iškęsti sudėtingą akies operaciją bei gana ilgą gydymą po operacijos. Nukentėjusysis buvo priverstas laikytis lovos režimo, jam liejosi vaizdas, be to, tai sukėlė ir psichologines pasekmes – nežinomybė dėl matomumo kaire akimi (kartu ir darbingumo perspektyvų, galimybės užsiimti mėgstamomis veiklomis) skatino nesaugumo jausmą, baimę, nerimą. Atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusiojo žmona yra nedirbanti, o šeimoje auga dvi nepilnametės dukros, todėl nukentėjusysis pergyveno ir dėl šeimos materialinio aprūpinimo, negalėjimas dirbti ir prisidėti prie šeimos išlaikymo neabejotinai slėgė bei sekino.Pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubaudimo ar turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė, nukreipta į prarastų neturtinių vertybių bei socialinio teisingumo atkūrimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje neturtinės žalos atlyginimo dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dydis svyruoja maždaug nuo 145 iki 7240 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5/2014, 2K-68/2014, 2K-300/2014, 2K-36-895/2017, 2K-24-895/2017 ir kt.), todėl priteistoji 3500 Eur suma nelaikytina aiškiai per didele, neadekvačia ar neproporcinga sukeltoms pasekmėms, jų pobūdžiui bei liekamiesiems reiškiniams. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, priteista neturtinės žalos atlyginimo suma užtikrino protingą balansą tarp realios kompensacijos už nukentėjusiojo patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo.Remiantis išdėstytu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų kaip teisėtas ir pagrįstas, o nuteistojo gynėjo advokato apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. B. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.