Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja V. Kurtkienė Teisminio proceso Nr. 2-18-3-00064-2010-7

NUTARTIS

2012 m. vasario 8 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. M. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-40-874/2011 pagal ieškovės J. M. patikslintą ieškinį atsakovei R. M., tretiesiems asmenims - Joniškio rajono notarų biuro notarėms G. B., L. S. ir VĮ Registrų centras Šiaulių filialui dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo iš dalies negaliojančiais, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir kt..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. J. M. kreipėsi į Joniškio rajono apylinkės teismą prašydama:

- atnaujinti įstatymu nustatytą terminą ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą Joniškio notarės L. S. 2002-02-28 R. M. po L. M., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties ir Joniškio notarės G. B. 2002-03-08 paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą J. M. po testatoriaus L. M., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties;

- pripažinti, kad M. M. nuosavybės teisę valdė 1/2 dalį pastatų ir kiemo įrengimų, esančių (duomenys neskelbtini), kurie VĮ Registrų centre įregistruoti L. M. vardu;

- pripažinti paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą R. M. į 11/15 L. M. 2002-02-28 Joniškio rajono notarės L. S. iš dalies dėl 29/60 dalies pastatų ir kiemo įrengimų, negaliojančiu;

- nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. M. po motinos M. M. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą;

- pripažinti paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, išduotą Joniškio notarės L. S. 2002-02-28 R. M. po L. M. mirties į pastatus (duomenys neskelbtini), negaliojančiu į 1/4 dalį, paliekant L. M. 3/4 turto;

- pripažinti Joniškio notarės G. B. paveldėjimo teisės liudijimą išduotą J. M. į privalomąją palikimo dalį 2/15 po L. M. mirties į pastatus (duomenys neskelbtini)negaliojančiu;

- pripažinti J. M. teisę į 29/60 dalis, o R. M. į 31/60 dalį paveldimo turto po L. M. mirties, esančio (duomenys neskelbtini);

- pripažinti VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2002-02-28 registracijos Nr. 40/122839 įrašą, kuriuo įregistruoti nekilnojamieji daiktai R. M. vardu, negaliojančiais, o taip pat J. M. 2002-03-08 Nr. 2-911 įrašą negaliojančiu;

- priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad jos tėvai L. M. ir M. M. susituokė 1935 m. 1960 m. tėvai pradėjo statytis namus (duomenys neskelbtini). Apie 1970 m. statybos buvo baigtos. Iki 1996 m. pastatai nebuvo įregistruoti Turto registre, nes nebuvo „priduoti“. Motina M. M. mirė (duomenys neskelbtini) Tėvas L. M. pastatus įregistravo tik 1996 m., jau po ieškovės motinos mirties. Po motinos mirties ji nežinojo, kad yra motinos turto dalis. Tik 2010 metų pradžioje sužinojo, kad motinos dalis nebuvo išskirta iš turto. Mano, kad po motinos M. M. mirties ji palikimą priėmė faktiškai valdydama turtą, nes abu su tėvu L. M. toliau gyveno tėvų namuose. Negali paaiškinti kaip ji po motinos mirties likusį turtą valdė kaip savo, jei tuo metu dar nežinojo apie motinos turto dalį. Žinojo, kad tėvų turtas registruotas tik tėvo vardu, bet nesuprato, kad prijungtas ir mamos turtas. Nežinojo, kad atsakovės R. M. naudai buvo surašytas testamentas.

A. R. M. su ieškiniu ir patikslintais ieškiniais nesutiko.

Nurodė, kad išduotą paveldėjimo teisės liudijimą galima ginčyti pareiškiant ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos, t.y. L. M. mirties dienos. Atsižvelgiant į tai, reikalavimo atnaujinti įstatymu nustatytą terminą ieškovei ginčyti paveldėjimo teisės liudijimus, išduotus 2002-02-28 ir 2002-03-08, prašė netenkinti ir taikyti vienerių metų ieškinio senatį. Pažymėjo, kad nežinojimas negali būti laikomas svarbia priežastimi terminui atnaujinti. Mirus M. M., ieškovės brolis L. M. taip pat gyveno kartu su tėvu L. M. (duomenys neskelbtini). Ieškovė tėvą L. M. slaugė tik kelis metus. Palikėjas L. M. parašė testamentą jai, t.y. atsakovei R. M. tuo tikslu, kad atsakovė prižiūrėtų psichinę negalią turintį palikėjo sūnų L. M. iki pastarojo mirties, ir kad jis turėtų kur gyventi. Mano, kad palikimo priėmimas yra aktyvūs veiksmai, kuriais įpėdinis aiškiai išreiškia, kad supranta, jog palikėjo nuosavybė atitenka jam ir ja naudojasi kaip savo, tuo tarpu ieškovė, neva nežinodama apie galimą motinos palikimą, negalėjo aktyviais veiksmais to palikimo priimti ir jo nepriėmė.

Priteisė iš ieškovės J. M. 1573,00 Lt išlaidas už advokato pagalbą atsakovei R. M.. Iš ieškovės J. M. taip pat priteisė Valstybei 314,00 Lt žyminį mokestį ir 48,00 Lt išlaidas dėl procesinių dokumentų įteikimo. Skyrė ieškovei J. M. 500,00 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Dėl prašymo atnaujinti įstatymu nustatytą terminą J. M. ginčyti paveldėjimo teisės liudijimus, išduotus 2002-02-28 R. M. ir 2002-03-08 J. M. teismas nurodė, kad nežinojimas negali būti laikomas svarbia priežastimi praleistam terminui atnaujinti. Pažymėjo, kad ieškovė ieškinio senaties terminą praleido daugiau kaip septynis kartus. Iš prie bylos prijungtų civilinių bylų Nr. 2-35-01/2001, Nr. 2-402-03/2001, Nr. 2-469-03/2001 teismas nustatė, kad ieškovė buvo proceso šalimi ne vienoje civilinėje byloje, kurios buvo susijusios su L. M., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimu; visose minėtose bylose ieškovė buvo atstovaujama advokatų, todėl, konstatavo, kad ieškovės argumentai, jog ji dėl nežinojimo, nesupratimo, žemo išsilavinimo negalėjo ginti savo pažeistų teisių, yra nepagrįsti. Todėl teismas netenkino ieškovės prašymo atnaujinti įstatymu nustatytą terminą. Termino neatnaujinus, teismas nesvarstė likusių reikalavimų, susijusių su paveldėjimo teisės liudijimų ginčijimu.

Dėl prašymo pripažinti, kad M. M., mirusi(duomenys neskelbtini), iki savo mirties nuosavybės teisę valdė 1/2 dalį pastatų ir kiemo įrengimų, esančių (duomenys neskelbtini), teismas nustatė, kad ieškovė tvarkė paveldėjimo dokumentus po savo tėvo L. M. mirties pas notarą, pateikė nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, todėl negalėjo nežinoti, kad turtas, kurį ji nurodė buvus bendrąja jungtine sutuoktinių – ieškovės tėvų, nuosavybe, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre vieno L. M. vardu. Pažymėjo, kad šie dokumentai buvo ieškovei žinomi nuo (duomenys neskelbtini), t. y. nuo jos tėvo – L. M. mirties, nes ieškovė trijų mėnesių laikotarpiu po tėvo mirties, t. y. iki 2001-05-08 (o tuo pačiu ir iki 2000 m. patvirtinto naujojo Lietuvos Respublikos CK įsigaliojimo) kreipėsi į Joniškio rajono notarų biurą, prašydama išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į tėvo L. M. turtą. Nurodė, kad pati ieškovė patvirtino, jog 2002-03-08 pirko dalį paveldėjimo teisių iš savo brolio A. S. M., todėl teismas konstatavo, kad ieškovė akivaizdžiai žinojo, kokį turtą, kokio dydžio ir kokios sudėties ji paveldėjo, tuo pačiu negalėjo nežinoti, jog visas turtas įregistruotas nekilnojamojo turto registre yra ieškovės tėvo, o ne tėvo ir motinos vardu. Teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas šiam ieškovės reikalavimui yra pasibaigęs 1992 metais, t. y. iki ieškinio pateikimo teismui dienos, todėl šiuo pagrindu ieškinį atmetė.

Dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. M. po motinos M. M., mirusios (duomenys neskelbtini), mirties palikimą priėmė teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų ir dokumentų, kurie patvirtintų, jog jos motina M. M. nuosavybės teise mirties metu turėjo turto. Pažymėjo, kad ieškovė negalėjo priimti motinos palikimo faktiškai pradėdama turtą valdyti, nes pati ieškovė nurodė, kad apie galimą motinos turto dalį sužinojo tik 2010 metais. Konstatavo, kad nežinodama apie motinos palikimą, ieškovė negalėjo aktyviais veiksmais jo priimti ir valdyti kaip savo, todėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą netenkino.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis teismas nurodė, kad LR CPK 95 str. yra numatyta, jog teismas, nustatęs, kad šalis sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, gali paskirti asmeniui iki 20 000,00 Lt baudą. Konstatavo, kad ieškovė sąmoningai veikė prieš greitą bylos išnagrinėjimą, nes nušalinimą 2011-04-16 teismui pareiškė tais pagrindais, kurie buvo ieškovei žinomi jau nuo 2010-04-12, t.y. tik po metų. Todėl konstatavo, kad ieškovė veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą ir skyrė 500,00 Lt baudą.

Apeliaciniu skundu ir patikslintu apeliaciniu skundu, kurį pirmosios instancijos teismas priėmė kaip apeliacinio skundo trūkumų šalinimą, ieškovė J. M. prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.

1. Nurodo, kad visi ginčo statiniai, esantys esančių (duomenys neskelbtini), baigti statyti dar sutuoktinei M. M. esant gyvai ir gyvenant santuokoje su L. M.. Statinių statybos pabaigos laikotarpis nuo 1960 metų (baigtas statyti gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais) iki 1987 metų (garažas ir ūkinis pastatas). Vienintelis pastatas-malkinė baigtas statyti 1995 metais, jau po M. M. mirties. Gyvenant santuokoje šie pastatai nebuvo inventorizuoti ir nebuvo įregistruoti viešame registre. Šie duomenys viešame registre įregistruoti tik 1995 metais, jau po M. M. mirties. Tai, kad šie pastatai buvo sukurti statybos būdu, tai yra sukurta bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, byloje įrodoma ir seniūnijos ūkio knygose fiksuotais duomenimis, kad sutuoktiniai šiuose pastatuose gyveno iki jų mirties, taip pat ieškovė visą laiką šiuose pastatuose kartu su tėvais gyveno ir rūpinosi namų ūkiu (b. l. 15, 22). Po L. M. mirties, išduodant paveldėjimo teisės liudijimus, tokie duomenys buvo pateikti ir notarėms. Tačiau, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas esančius byloje įrodymus netinkamai įvertino, kas turėjo pagrindą neteisėtam ir neteisingam sprendimui priimti.

2. Remiantis 1969 m. Santuokos šeimos kodekso 21 str., 23 str. l d., taip pat jį keitusiu LR CK 3.87 str., 3.88 str., 3.117 str. l d., minėtas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ir notarės, išduodamos paveldėjimo teisės liudijimus į visą bendrąją sutuoktinių nuosavybę, remiantis tik VĮ Registrų centre registruoto savininko vardu, neįvertinusios, kad registracija yra tik informacijos išviešinimas, bet ne pagrindas nuosavybei atsirasti, matydamos duomenis, kad sutuoktiniai gyvendami santuokoje pasistatė ir tokiu būdu sukūrė nuosavybės teisę į pastatus, pasielgė neteisėtai, neteisingai bei pažeidė trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus, pažeidė imperatyvias įstatymo normas. Išduodant paveldėjimo teisės liudijimus turtas nebuvo atidalintas, todėl paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą galėjo ir turėjo būti išduotas tik į mirusiojo L. M. turto dalį bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje, o ne į visą santuokoje įgytą turtą, nes tokių turtinių teisių mirusysis nebuvo įgijęs ir testamentu negalėjo jų palikti. Taigi, paveldėjimo teisės liudijimai jau nuo jų išdavimo yra neteisėti, niekiniai ir negaliojantys dėl imperatyvių teisės normų pažeidimų.

3. Iš bylos duomenų matyti, jos turto dalis, kaip privaloma turto dalis, turėjo būti skiriama pagal įstatymą neįgaliam M. M. vaikui. Tačiau šitų klausimų nei notarės, išduodamos paveldėjimo teisės liudijimus nesprendė, ir Joniškio rajono apylinkės teismas neanalizavo.

1. Nurodo, kad apeliantė pateikė du skundus, vieną laiku, kitą – patikslintą, praėjus įstatymo nustatytam 30 dienu terminui. Teismas ieškovei nustatė konkrečius pirmojo apeliacinio skundo trūkumus: įpareigojo nurodyti ginčijamą sumą ir sumokėti žyminį mokestį. Tai reiškia, kad iki 2011-10-26 (teismo nustatytu terminu) ieškovė turėjo pareigą ir teisę pašalinti tik teismo nurodytus trūkumus, o ne pateikti iš esmės visiškai kitą apeliacinį skundą, su naujais motyvais, faktiniais bei teisiniais argumentais. 2011-11-25 ieškovės apeliacinį skundą, pavadintą patikslintu apeliaciniu skundu, pirmosios instancijos teismas turėjo grąžinti apeliantei (ieškovei), nes praleistas įstatymo nustatytas 30 dienu terminas apeliaciniam skundui pateikti ir neprašoma atnaujinti termino, nenurodomos priežastys, dėl kurių apeliacinio skundo padavimo terminas praleistas ir nėra jokių duomenų apie termino praleidimo priežastis (LR CPK 307 str., 315 str. 2 d.).

2. Byloje nustatyta, jog ieškovė J. M. nei motinos mirties momentu, nei tėvo mirties momentu net nežinojo, kad galimai egzistuoja palikimas, likęs po motinos mirties. Tai ne kartą patvirtino pati ieškovė, tai matyti iš jos procesinių dokumentų turtinio, iš prijungtų civilinių bylų ir ieškovės elgesio jose. Dar gerokai iki šios nagrinėjamos bylos iškėlimo, ieškovė J. M. bylinėjosi su savo tėvu – palikėju L. M.. 2000-10-30 ieškovės tėvas L. M. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė iškeldinti iš jo gyvenamojo namo savo dukrą J. M., prie ieškinio pridėdamas notaro liudijimą, kad dar 2000-07-13 J. M. per notarą įteikė reikalavimą išsikelti iš jam priklausančio gyvenamojo namo geruoju (civilinė byla Nr. 2-35-01/2001, 2 b. l.). J. M. neginčijo, jog namas priklausė jos motinai, o ne vien tėvui, netvirtino priėmusi motinos palikimą ir jį valdanti.

3. Ieškovė daugiu kaip dvidešimtį metų negynė savo teisių, kurias siekia apginti šiuo ieškiniu. Ieškovė tvarkė paveldėjimo dokumentus po savo tėvo L. M. mirties pas notarą, pati rinko ir pateikė nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, todėl negalėjo nežinoti ir žinojo, jog turtas, kurį ji nurodo buvus bendrąja jungtine sutuoktinių - ieškovės tėvų - nuosavybe, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre vieno L. M. vardu. Šie dokumentai buvo ieškovei žinomi nuo (duomenys neskelbtini), t. y. nuo jos tėvo - palikėjo L. M. mirties, nes ieškovė negali paneigti, jog ji trijų mėnesių laikotarpiu po tėvo mirties, t. y. iki 2001-05-08 (o tuo pačiu ir iki 2000 m. patvirtinto naujojo Lietuvos Respublikos CK įsigaliojimo) kreipėsi į Joniškio rajono notarų biurą, prašydama išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į tėvo L. M. turtą. Todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai taikė vienerių metų ieškinio senaties terminą ieškovės reikalavimams.

4. Šioje byloje ieškovė ieškinio senaties terminą praleido daugiau kaip dešimtį kartų, nes iš karto po L. M. mirties, žinodama, kad atsakovė R. M. priėmė palikimą, pati kreipdamasi į teismą dėl giminystės nustatymo, pati sudarydama su kitais įpėdiniais pagal įstatymą paveldėjimo teisių perleidimo sutartį, J. M. dar prieš paveldėjimo teisės liudijimo išdavimą žinojo, kas yra L. M. turto įpėdiniai, kas tą turtą paveldės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinės reikšmės turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/07). Šioje byloje priėmus ieškovei palankų sprendimą bus pažeisti kitų asmenų - visų pirma atsakovės - turtiniai interesai ir teisės. Ieškovė savo pažeistas teises galėjo ginti jau prieš dvidešimtį, pagaliau prieš dešimtį metų, tačiau jų negynė, nors naudojosi teisininkų - advokatų - pagalba ir turėjo visas galimybes tai padaryti.

5. Naudojimasis paliktu turtu, kai kurių daiktų turėjimas savaime nereiškia palikimo priėmimo. Įpėdinis, kuris siekia priimti palikimą, pradėdamas valdyti paliktą turtą, privalo tai išreikšti aiškiai, nedviprasmiškai, aktyviais veiksmais, t. y. parodyti, kad jo valia yra paveldėti turtą, juo naudotis kaip savo. Jokių tai patvirtinančių duomenų byloje nesurinkta. Tas faktas, kad ieškovė tam tikrą laiką gyveno pastatuose, kuriuos nurodo buvus L. M. ir M. M. bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, nepatvirtina, kad ieškovė priėmė palikimą ir kad jį valdė.

6. Nekilnojamojo turto registro duomenys, kurie yra vieši, kurie laikomi teisingais, kol nėra nuginčyti ir kurie niekuomet nebuvo ginčijamai iki šios bylos iškėlimo, patvirtina, kad nuosavybės teisė L. M. vardu buvo įteisinta gerokai po M. M. mirties. Žemė buvo išpirkta iš valstybės po M. M. mirties. Tiek sutartis sudaryta, tiek ir pinigai už žemę sumokėti, L. M. jau būnant našliu, o tai patvirtina, kad ginčas kyla ne dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių, bet dėl asmeninės L. M. nuosavybės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą ir paveldėjimo teisės klausimus, sprendimas yra aiškiai motyvuotas, nepadarė esminių procesinių pažeidimų, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais jo naikinti nėra pagrindo.

Byloje buvo nustatyta, kad ieškovės J. M. tėvai L. M. ir M. M. susituokė 1935 metais ir turėjo vaikus: J., B., A., V., A., L., A. S.. Motina M. M. mirė (duomenys neskelbtini) Iš ieškovės pateiktų apylinkės ūkinių knygų išrašų matyti, kad 1989-01-01 L. M. ir M. M. ūkis registruotas kaip darbininkų ūkis, kurio turto paveldėjimui buvo taikomos tuo metu galiojančio LR CK normos.

0,316 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), L. M. vardu nupirktas 1994-01-25 ir Nekilnojamojo turto registre L. M. vardu įregistruotas 1994-01-25; pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre L. M. vardu įregistruoti 1996-11-04 vadovaujantis Šiaulių apskrities valdytojo 1996-11-04 įsakymu Nr. 1107.V, t.y. po M. M. mirties (paveldėjimo byla, b. l. 176-177, 178,179, 181-184,185-187, 188-190).

2000 m. kovo 3 d. L. M. Joniškio r. notarų biure sudarė testamentą (reg. Nr. 1-901), kuriuo visą savo turtą, kuris jam priklausys mirties dieną, palieka savo vaikaitei R. M. ir įpareigoja R. M. prižiūrėti jo sūnų L. M., gimusį(duomenys neskelbtini), bei teikti jam pilną išlaikymą iki mirties (paveldėjimo byla, b. l. 173).

L. M. mirė 2011 m. vasario 8 d. (t.1, b. l. 8).

D. L. M. turto paveldėjimo Joniškio rajono notarų biurui R. M. pateikė prašymą 2001-03-27, o A. S. M. ir J. M.,- 2001-07-19 (paveldėjimo byla, b. l. 154-155).

2002 m. vasario 28 d. R. M. buvo išduotas Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas į 11/15 dalių turto, kuris liko po L. M. mirties (paveldėjimo byla, b. l. 192-193).

2002-03-08 tarp J. M. ir A. S. M. buvo sudaryta Paveldėjimo teisių pirkimo sutartis, kuria J. M. nupirko paveldėjimo teises į 2/15 dalis turto, kuris liko po L. M. mirties (paveldėjimo byla, b. l. 191), o 2002 m. kovo 8 d. J. M. buvo išduotas Paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą į 11/15 dalių turto, kuris liko po L. M. mirties (paveldėjimo byla, b. l. 194-195).

Joniškio rajono apylinkės teisme 2010-01-26 gautas ir 2010-03-03 priimtas J. M. ieškinys, kuriuo ji prašė „pripažinti, kad M. M. nuosavybės teisę valdė 1/2 dalį pastatų ir kiemo įrengimų, esančių (duomenys neskelbtini), kurie VĮ Registrų centre įregistruoti L. M. vardu; pripažinti paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą R. M. į 11/15 L. M. 2002-02-28 Joniškio rajono notarės L. S. iš dalies dėl 29/60 dalies pastatų ir kiemo įrengimų, negaliojančiu; pripažinti J. M. teisę į 29/60 dalis, kaip įstatyminei įpėdinei ir turinčiai teisę į privalomą palikimo dalį, bei įgyto pagal pirkimo-pardavimo sutartį, pastatų ir kiemo įrenginių, esančio (duomenys neskelbtini) ir registrų centre registruotų R. M. ir J. M. vardu“ (t.1, b. l. 1-3).

Joniškio rajono apylinkės teisme 2010-07-20 gautas ir 2010-07-22 priimtas J. M. patikslintas ieškinys, kuriuo ji prašė „pripažinti, kad M. M. nuosavybės teisę valdė 1/2 dalį pastatų ir kiemo įrengimų, esančių (duomenys neskelbtini), kurie Registrų centre įregistruoti L. M. vardu; pripažinti paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą R. M. į 11/15 L. M. 2002-02-28 Joniškio rajono notarės L. S. iš dalies dėl 29/60 dalies pastatų ir kiemo įrengimų, negaliojančiu; pripažinti paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, išduotą L. S. 2002-02-28 R. M. po L. M. mirties į pastatus (duomenys neskelbtini) negaliojančiu į ¼ dalį, paliekant L. M. ¾ turto; pripažinti notarės G. B. paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą J. M. į privalomąją palikimo dalį 2/15 po L. M. mirties į pastatus (duomenys neskelbtini) negaliojančiu; pripažinti J. M. į 29/60 dalis, o R. M. į 31/60 dalį paveldimo turto po L. M. mirties, esančio (duomenys neskelbtini); pripažinti VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2002-02-28 registracijos Nr. 40/122839 įrašą, kuriuo įregistruoti nekilnojamieji daiktai R. M. vardu negaliojančiu, o taip pat J. M. 2002-03-08 Nr. 2-911 įrašą negaliojančiu“ (t.1, b. l. 78-81).

Joniškio rajono apylinkės teisme 2010-10-11 gautas ir 2010-10-11 priimtas J. M. antrasis patikslintas ieškinys, kuriame ji išdėstė reikalavimus, išvardintus šios nutarties pirmajame lape, tame tarpe: atnaujinti įstatymu nustatytą terminą ginčyti paveldėjimo teisės liudijimus, išduotus 2002-02-28 ir 2002-03-08, bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. M. po motinos M. M. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą pradėdama jį valdyti.

Dėl taikomos teisės.

Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovės mama M. M. mirė (duomenys neskelbtini), o tėvas L. M. mirė (duomenys neskelbtini), tačiau į teismą ieškovė su ieškiniu kreipėsi tik 2010 m. sausio 26 d. (t. 1, b. l. 1-3). Taigi, palikimo po L. M. mirties atsiradimo metu palikimo priėmimo klausimus reglamentavo 1964 m. liepos 7 d. įstatymu patvirtintas Civilinis kodeksas. Tačiau 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis kodeksas (2000 m. CK) taikomas taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus (t. y. po 2001 m. liepos 1 d.). To paties įstatymo 38 straipsnis apibrėžia 2000 m. CK penktosios knygos „Paveldėjimo teisė“ normų taikymą iš esmės tik atvejams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus 2000 m. CK, išskyrus CK 5.8 straipsnio, kuriame nustatytas paveldėjimo teisės ginčijimo terminas, taikymą, kurį susieja su šiame straipsnyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo pasibaigimu. Taigi ginčo teisiniams santykiams iš esmės taikytinos 1964 m. CK paveldėjimą reglamentuojančios teisės normos. Kartu pažymėtina tai, kad bylai aktualus palikimo priėmimo atvejis, kai palikimas priimamas faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti, yra įtvirtintas tiek 1964 m. CK 587 straipsnyje, tiek 2000 m. CK 5.50 straipsnio 2 dalyje, 5.51 straipsnyje. Aplinkybė, kad 2000 m. CK palikimo priėmimas faktiškai pradėjus turtą valdyti detaliau reglamentuoja šį palikimo priėmimo būdą, nesupriešina ir (ar) nepriešpastato šio palikimo priėmimo būdo aiškinimo teismų praktikos pagal 1964 m. ir 2000 m. Civilinius kodeksus.

Dėl ieškinio senaties.

Esminiu argumentu J. M. patikslintame apeliaciniame skunde nurodytas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime neteisingai taikė materialinės teisės normas dėl ieškinio senaties, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 7 teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009 ir kitose kasacinės instancijos teismo nutartyse nustatyta praktika, kad kai įpėdiniai įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir yra įgiję nuosavybės teises į paliktą turtą, kvalifikuotini kaip ginčas dėl to turto tarp bendraturčių ir jeigu vieni iš jų ginčija bendraturčių nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo teisėtumą, tai tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio pradžia yra diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegijai yra žinomas toks teisės aiškinimas, tačiau apeliantės cituojamoje nutartyje faktinės bylos aplinkybės skiriasi nuo šios bylos faktinių bylos aplinkybių, nes civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009 buvo iškilęs klausimas, kad ieškovai, kurie ginčijo paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, laikė priėmusiais palikimą pradėdami jį faktiškai valdyti po to paties palikėjo mirties, tuo tarpu šioje byloje ieškovė ginčija testamentus, išduotus po savo tėvo mirties, o palikimą teigia priėmusi po motinos mirties. Be to, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartyje teisėjų kolegija konstatavo, kad tik „tuo atveju, jeigu bylą nagrinėję teismai nustatytų ieškovų palikimo priėmimo faktą, ginčas tarp šalių turėtų būti kvalifikuojamas kaip ginčas tarp bendraturčių, kuriam taikomi bendrieji 1964 m. ir 2000 m. CK nustatyti ieškinio senaties terminai“, t.y. 10 metų senaties terminas. Kadangi apeliantės nurodytoje civilinėje byloje žemesnieji teismai nebuvo tyrę ieškovų pateiktų įrodymų dėl palikimo priėmimo fakto, tai byla buvo perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad ieškovai neįrodė, jog jie priėmė palikimą pradėję jį faktiškai valdyti (Ignalinos rajono apylinkės teismo civ. byla Nr. 2-39-277/2010), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. sausio 26 d. nutartyje (civ. byla Nr. 3K-3-10/2012), konstatavo, kad nepatenkinus ieškovų prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovai palikimą priėmė pradėdami faktiškai valdyti turtą, kiti ieškovų šioje byloje pareikšti reikalavimai negali būti tenkinami, konstatavus, kad ieškovai pagal kitus jų atsakovams pareikštus reikalavimus neteko materialinio teisinio suinteresuotumo. Teismas nurodė, kad ieškovai, netapę asmenimis, priėmusiais palikimą, negali kaip asmenys, neįgiję palikimo, ginčyti kitų įpėdinių palikimo priėmimo teisėtumo; kad ieškovai atsakovų paveldėjimo teisę ir (ar) jos apimtį gali teismine tvarka ginčyti tik tuo atveju, jei tokiais reikalavimais yra apginamos pačių ieškovų, kaip įpėdinių, teisės; kad nepripažinus, kad jie yra palikimą paveldėję asmenys, tampa nebegalimas ir tolesnis jų, kaip įpėdinių, teisių gynimas kitų šioje byloje pareikštų reikalavimų kontekste.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės cituojamoje Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo sprendžiama esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms, ir į tai, kad ginčijamų Joniškio rajono apylinkės teismo sprendimu buvo atmestas ieškovės J. M. prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. M. po motinos M. M. mirties (duomenys neskelbtini) palikimą priėmė, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas dėl ieškinio senaties.

Dėl palikimo priėmimo po M. M. mirties.

I. J. M. pirmosios instancijos teisme teigė, kad ji priėmė palikimą po savo motinos M. M. mirties (duomenys neskelbtini) faktiškai valdydama pastatus ir kiemo įrenginius, nes kartu su tėvu L. M. gyveno šiuose pastatuose, jais naudojosi, abu rūpinosi pastatų priežiūra; perstatė krosnį, remontavo kaminą, perdažė gyvenamojo namo vidų, pastatė malkinę, išcementavo kiemo dalį prie ūkinių pastatų.

Pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą buvo nustatyta, jog „laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti /..../.“ Aiškindamas šią teisės normą (paveldėjimo būdą) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumas 1981m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 4 6-ame punkte nurodė, kad faktišku pradėjimu valdyti paveldimą turtą, patvirtinančiu CK 587 straipsnio prasme palikimo priėmimą, suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės (patalpų remontas, gyvulių priežiūra, sklypo įdirbimas, mokesčių mokėjimas, patalpų išnuomojimas, buto nuompinigių ėmimas iš nuomininkų, gyvenimas tame name ir t. t.), kai įpėdinis savo valią išreiškia veiksmais, liudijančiais savo sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo. Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais nurodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Veiksmų pobūdis reiškia, jog įpėdinis turi atlikti aktyvius veiksmus, iš kurių matytųsi, kad įpėdinis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2012). Įstatyme nustatytas draudimas priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Taigi įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, yra laikomas priėmusiu visą palikimą. Tačiau teismų praktikoje ne visi įpėdinio veiksmai pripažįstami palikimo priėmimu. Net įpėdinio apsigyvenimas kitų įpėdinių sutikimu gyvenamojoje patalpoje, jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir savarankiškai neįgyvendino teisių į tą turtą (t. y. nemokėjo mokesčių, nesirūpino turtu ir pan.) ilgą laiko tarpą po palikimo atsiradimo, nepripažįstama palikimo priėmimu. Ieškovas, pareiškęs prašymą, kad teismas nustatytų juridinę reikšmę turintį faktą, t. y. kad jis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis).

Bylą išnagrinėję pirmosios instancijų teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovė J. M. šio savo reikalavimo nepagrindė tinkamais įrodymais, o ieškovės pateiktus įrodymus įvertino kaip nepakankamus prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad po savo žmonos M. M. mirties priėmė valdyti turtą ieškovės tėvas L. M., nes būtent jis 1994 m. sausio 25 d. už investicinius čekius iš Valstybės išsipirko prie pastatų esantį žemės sklypą ir jį įregistravo savo vardu, 1996 metais kreipėsi į Šiaulių apskrities Valdytojo administraciją dėl ginčo pastatų įteisino jo vardu (paveldėjimo byla, b. l. 179, 188-190), kas patvirtina, kad ieškovė J. M. tuo visiškai nesirūpino. Iš prijungtos Joniškio rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-35-01/2001 matyti, kad ieškovės tėvas L. M. 2000-10-30 buvo pareiškęs ieškinį dėl J. M. iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nurodydamas ją kaip gyvenančią šiose patalpose panaudos pagrindu. Nors 2001 m. vasario 15 d, nutartimi minėta civ. byla buvo nutraukta dėl ieškovo L. M. mirties, nei atsakovė J. M., nei jai atstovaujantis advokatas, iki 2001-02-15 nekėlė klausimo, kad J. M. pastatus ar jų dalį valdo nuosavybės teise, kaip faktinė paveldėtoja po savo motinos M. M. mirties. Kaip matyti iš šios bylos dokumentų, ieškovė savo reikalavimą pripažinti, kad ji neva priėmė palikimą po savo motinos M. M. mirties (duomenys neskelbtini) faktiškai valdydama pastatus ir kiemo įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini), pareiškė tik 2010-10-11, trečią kartą tikslindama savo ieškinio reikalavimus.

Dėl termino atnaujinimo ginčyti paveldėjimo teisės liudijimus.

J. M. 2010 m. spalio 11 d. teismui pareiškė reikalavimą atnaujinti įstatymu nustatytą vienerių metų terminą ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą 2002-02-28 Joniškio notarės L. S. R. M. ir išduotą 2002-03-08 Joniškio notarės G. B. jai pačiai, t.y. J. M. po testatoriaus, ieškovės tėvo, L. M., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kurių pagrindu atmestas šis ieškovės prašymas ir jų nebekartoja. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad ieškovė J. M., būdama brandaus amžiaus, pati pateikdama prašymą dėl privalomosios dalies paveldėjimo po tėvo L. M. mirties, sudarydama paveldėjimo teisių pirkimo sutartį su broliu, teismine tvarka (dalyvaujant advokatui) nustatydama, kad ji yra palikėjo L. M. duktė, rinkdama ir teikdama paveldėjimui reikalingus dokumentus, pati 2002 m. kovo 8 d. gaudama paveldėjimo teisės liudijimą į 4/15 dalis paveldimo turto, kuris aiškiai buvo išvardintas paveldėjimo liudijime, įregistruodama šį turtą Nekilnojamojo turto registre, negalėjo nesuprasti kokį turtą, kiek šio turto ir po kurio palikėjo mirties jį paveldi. Ieškovė byloje taip ir nenurodė, kokios konkrečios aplinkybės sąlygojo tai, kad po daugiau nei dvidešimties metų po motinos mirties, beveik devynerių metų po tėvo mirties ir po aštuonerių metų po ginčijamų paveldėjimo teisės liudijimų išdavimo ji kreipėsi teisminės gynybos. Prie apeliacinio skundo pridėti dokumentai, kad 2001-06-16 ir 2001-12-03 buvo sumušta bei nuplikyta sesers, kad 2007-12-14 buvo sesers užrakinta kambaryje (t. 2, b. l. 113-114, 115, 116, 117), nekeičia ginčijamo sprendimo dėl senaties taikymo, nes šios priežastys buvo trumpalaikės ir negalėjo iš esmės sąlygoti ieškinio senaties termino praleidimo. Pažymėtina ir tai, kad būtent 2001-06-19 ieškovė J. M. pareiškė prašymą Joniškio rajono apylinkės teisme dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad L. M. yra jos tėvas (prijungta civ. byla Nr. 2-402-03/2001), o 2001-07-26 Joniškio rajono apylinkės teisme pareiškė ieškinį dėl civilinės būklės akto įrašo ištaisymo, kad L. M. yra jos tėvas (2-469-03/2001), kas patvirtina, jog ieškovės nurodytos sveikatos problemos netrukdė jai ginti savo teises teisme.

Dėl kitų apeliantės reikalavimų.

Pripažinus, kad pagrįstai ginčijamu sprendimu nebuvo nustatytas faktas, jog ieškovė J. M. nepriėmė palikimą po motinos M. M. mirties ir kad nėra atnaujintas senaties terminas skųsti išduotus paveldėjimo teisės liudijimus, kitų reikalavimų ir argumentų analizę teisėjų kolegija pripažįsta juridiškai nereikšminga.

Dėl nubaudimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

LR CPK 95 str. yra numatyta, jog teismas, nustatęs, jog šalis sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, gali paskirti asmeniui iki 20 000,00 Lt baudą.

Priešingai nei teigia apeliantė J. M., ji buvo nubausta ne už tai, kad kreipėsi teisminės gynybos, o už tai, kad nušalinimą 2011 m. balandžio 16 d. teismui pareiškė tuo pagrindu, kuris jai buvo žinomas jau nuo 2010 m. balandžio 12 d., t. y. nušalinimą pareiškė po metų. Todėl teisėjų kolegija sutinka su šiuo teismo sprendimu, juolab, kad teismo paskirta 500,00 Lt bauda nėra didelė ir nepažeidžia protingumo principo.

Dėl išdėstyto, apeliacinis skundas atmestinas, Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

CPK 93 str. 1 d. įtvirtinta nuostatą, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Todėl Kolegijai atmetus ieškovės J. M. apeliacinį skundą, pareiga atlyginti atsakovės R. M. turėtas advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos tenka ieškovei (apeliantei) J. M., kurių dydis 847,00 Lt (t. 2, b. l. 139,140, 141) už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą pripažintinas pagrįstu ir atitinkančiu CPK 98 str. nuostatas bei LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nustatytus kriterijus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini), gyvenančios (duomenys neskelbtini)) atsakovei R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančiai (duomenys neskelbtini)) 847,00 Lt (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis litus) advokato atstovavimo išlaidas.