Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant R. Š. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Priteista iš R. Š. nukentėjusiajam A. P. 19 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 500 Lt advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

R. Š. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. spalio 2 d. apie 3 val. prie kavinės-baro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), įėjimo durų, lauke, ant laiptelių, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,56 promilių girtumas), iš chuliganiškų paskatų – išreikšdamas nepasitenkinimą, kad yra neįleidžiamas į kavinės-baro patalpas, kuriose vyko uždaras vakaras, tyčia ranka sudavė nukentėjusiajam, kavinės-baro direktoriui A. P. vieną smūgį su pilnu alaus bokalu į veido sritį, tuo padarydamas kairės akies traumą, kiauryminę ragenos žaizdą, rainelės įstrigimą, kraujo susikaupimą kairės akies obuolyje, kraujosruvas abiejų akių junginėse, kiauryminę žaizdą kairės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimus nosies nugarėlėje, veido sumušimą, ir taip nesunkiai sutrikdė A. P. sveikatą.

Taip pat apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad, atleidus jį (apeliantą) nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, bus pažeisti BK 19 straipsnio 1 dalies reikalavimai, nes šio įstatymo nuostatų taikymas prieštarauja teisingumo principui bei neatitinka įstatymo aiškinimo taisyklių, baudžiamosios teisės teorijos ir susiformavusios teismų praktikos. Nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Teisingumo ministerijos aiškinimus (konsultacijas) dėl BK 19 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios, jog asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas, reiškia tik tai, kad ši aplinkybė savaime nešalina kaltininko baudžiamosios atsakomybės, tačiau kaltininkas gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu tam yra pagrindai, numatyti baudžiamajame įstatyme. Taip pat nurodo, kad teismas netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas, nes mano, kad yra visos sąlygos taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi jis nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, praeityje nebuvo teistas bei nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už kokias nors padarytas veikas, visiškai pripažino savo kaltę, smulkiai paaiškino įvykio aplinkybes, gailisi padaręs nusikalstamą veiką, tai teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, atlygino civiliniams ieškovams padarytą turtinę žalą, be to, atlygino nukentėjusiajam dalį neturtinės žalos. Taip pat teismui buvo pateiktas prašymas bylą nutraukti ir jį perduoti laiduotojui K. U., buvo pateikti ir pretendentą į laiduotojus charakterizuojantys duomenys. Teigia, kad teismas savo iniciatyva atsisakęs spręsti klausimą dėl jo (apelianto) atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą, suvaržė jo (apelianto) įstatymų garantuotas teisės, ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą nuosprendį. Mano, kad pritaikius BK 40 straipsnio nuostatas, bus įgyvendintinos ir BK 55 straipsnio nuostatos, numatančios, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.

Be to, apeliantas nesutinka su teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu ir mano, kad 19 500 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra nepagrįstai didelis, neproporcingas sukeltoms pasekmėms, nes byloje nenustatyta jo (apelianto) turtinė padėtis. Teigia, kad teismas neturtinės žalos atlyginimą nustatė formaliai nurodydamas įstatyme įtvirtintus pagrindus ir kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Mano, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, turėjo nustatyti (išsiaiškinti), koks A. P. regos sutrikimas buvo iki veikos padarymo, kadangi nukentėjusysis iki patirto sužalojimo nešiojo akinius. Nurodo, kad jo mėnesio pajamos yra 2 000 litų, jis gyvena su drauge, su kuria planuoja kurti šeimą, turėti vaikų, todėl teigia, kad mėnesio pajamų užtenka tik tenkinti būtinuosius poreikius, neturės realios galimybės atlyginti nukentėjusiajam priteistą 19 500 Lt sumą, todėl mano, kad priteistas neturtinės žalos dydis turi būti mažintinas iki 4 000 litų. Pastebi, kad toks civilinio ieškinio dydis neturtinei žalai atlyginti yra nustatomas ir suformuotoje teismų praktikoje daugumoje analogiškų baudžiamųjų bylų (kasacinės nutartys Nr. 2K-331/2012, 2K-148/2012, 2K-497/2011, 2K-360/2011, 2K-463/2009, apeliacinės nutartys 1A-96/2012, 1A-480-245/2012 ir kt.).

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis A. P. prašo nuteistojo apeliacinio skundo netenkinti, teigia, kad teismo nuosprendis yra pagrįstas, R. Š. veiksmai teisingai kvalifikuoti, todėl nėra pagrindo nuteistojo atleisti pagal laidavimą bei mažinti priteistos neturtinės žalos dydžio.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį, o paskirtą bausmę palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo R. Š. kaltės nesunkiai sužalojus A. P., tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatydamas tyčinio A. P. sužalojimo motyvus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių ir dėl to nepagrįstai R. Š. nusikalstamus veiksmus įvertino kaip tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą, padarytą dėl chuliganiškų paskatų.

Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas tada, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių, arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis (kasacinės nutartys Nr. 2K-142/2008, 2K-417/2008, 2K-293/2009, 2K-272/2010, 2K-286/2011). Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos (nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė) neinkriminuojamos (LAT nutartis Nr. 2K-454/2011).

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. Š. kaltu padarius veiką dėl chuliganiškų paskatų, tokį sprendimą motyvavo tuo, kad R. Š. nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje, kad jokių asmeninio pobūdžio konfliktų tarp nukentėjusiojo A. P. ir R. Š. prieš įvykį nėra buvę.

Nukentėjusysis ir liudytoja A. P. parodė, kad jie stovėjo priešais nuteistąjį, ir kad būtent R. Š. pradėjo konfliktą dėl to, jog nebuvo įleistas į barą, pradėjo grasinti, jog iškvies veterinarijos ir kitas tarnybas, kad uždarys barą, kad nuteistasis norėjo ranka suduoti, buvo kilstelėjęs ranką, kad tada kita ranka, kurioje laikė alaus bokalą, smogė A. P. į veidą (2 t. 88–91 b. l.). Teisme apklausti į įvykio vietą atvykę apsaugos darbuotojai T. V. ir S. S. parodė, kad jiems įvykio vietoje buvo paaiškinta, jog baro šeimininkui buvo trenkta alaus bokalu. Nuteistasis R. Š. neneigia sužalojęs nukentėjusįjį į jį paleisdamas rankoje laikytą alaus bokalą, tačiau tvirtina nukentėjusįjį sužalojęs po to, kai nukentėjusysis jį pradėjo koneveikti, vadinti necenzūriniais žodžiais, kaltinti, kad neva jis (apeliantas) nori uždaryti barą, kviečia įvairias tarnybas, bei po to, kai nukentėjusysis pirmas jį pastūmė, ir jis, krisdamas nuo laiptų atbulas, išmetė rankoje laikytą alaus bokalą (2 t. 86–88 b. l.). Nuteistojo parodymus, jog pats nukentėjusysis pirmas pradėjo konfliktą su R. Š., patvirtino liudytojai G. K. ir A. M., kurie parodė, kad tarp R. Š. ir baro direktoriaus prasidėjo diskusija, nukentėjusysis kaltino R. Š. iškvietus kažkokias tarnybas, inspekcijas, R. Š. plūdo necenzūriniais žodžiais, grasino R. Š. pasodins į kalėjimą. Šiuos liudytojų parodymus patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas M. M., kuris parodė, kad iš karto tarp R. Š. ir A. P. jokio konflikto nebuvo, jie kažką tarpusavyje kalbėjosi, tik po to kilo ginčas – ne dėl neįleidimo į barą, bet dėl anksčiau tarp jų vykusio konflikto, nes buvo pasakyta, jog „tu man iškvietei san. epideminę stotį“. Pats nukentėjusysis patvirtino, jog prieš įvykį nuteistasis su draugu skundėsi dėl prasto maisto kavinėje-bare, o po to įvykio į kavinę-barą buvo atvykusios tarnybos tikrinti gautą skundą. Visuma šių aplinkybių rodo, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo įvyko ne dėl menkavertės priežasties – dėl neįleidimo į barą, o dėl asmeninio pobūdžio nesutarimų. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad viešosios vietos požymis yra svarbus sprendžiant klausimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis) inkriminavimo, tačiau veiką kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbu yra ne vieta, kurioje atlikti smurto veiksmai, bet specifinis nusikalstamo elgesio motyvas – chuliganiškos paskatos. Teismų praktikoje smurto veiksmai, kad ir atlikti viešoje vietoje ir sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų (kasacinė nutartis Nr. 2K-24/2008). Tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (kasacinė nutartis Nr. 2K-136/2008).

Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis buvo sužalotas ne dėl menkavertės priežasties – dėl neįleidimo į kavinę-barą, bet dėl asmeninio pobūdžio nesutarimų, ir kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo nesutarimų buvo dar iki įvykio (dėl įvairių tarnybų iškvietimo), daroma išvada, kad R. Š. suformuluotame kaltinime nepagrįstai nurodyta veiką kvalifikuojanti aplinkybė – chuliganiškos paskatos, todėl iš kaltinimo šalinama aplinkybė, jog R. Š. veikė „iš chuliganiškų paskatų – išreikšdamas nepasitenkinimą, kad yra neįleidžiamas į kavinės-baro patalpas, kuriose vyko uždaras vakaras“. Taigi, skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismo padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo motyvo neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Kadangi nusikalstama veika padaryta ne dėl chuliganiškų paskatų, pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas R. Š. veiksmus pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas ir apelianto nusikalstami veiksmai iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuojami į BK 138 straipsnio 1 dalį (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Apeliantas taip pat skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino BK 19 straipsnio nuostatas ir dėl to nepagrįstai netaikė BK 40 straipsnio nuostatų bei neatleido jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išvadą neatleisti R. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą padarė vadovaudamasis tuo, kad įvykio metu nuteistasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, o pagal BK 19 straipsnio nuostatas asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. BK 19 straipsnio 1 dalyje numatyta nuostata reiškia, jog savanoriškas fiziologinis asmens apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų nusikaltimo padarymo metu nėra aplinkybė, pašalinanti asmens pakaltinamumą ir kaltę. Taigi, ši baudžiamojo įstatymo nuostata niekaip negali būti siejama su draudimu atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nustatytais pagrindais, tarp jų ir pagal laidavimą. Tokio šios baudžiamojo įstatymo nuostatos aiškinimo laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (nutartis Nr. 2K-536/2012). Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino BK 19 straipsnio 1 dalies nuostatą, kaip eliminuojančią galimybę apsvaigusį nuo alkoholio kaltininką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Tačiau, nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo BK 19 straipsnio 1 dalies nuostatą, kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad nėra pakankamo pagrindo R. Š. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Pagal BK 40 straipsnį asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant šio straipsnio antroje dalyje numatytų sąlygų visumai, t. y. asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą), visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pažymėtina ir tai, kad, net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismas gali, bet neprivalo taikyti BK 40 straipsnį ir asmenį, padariusį nusikalstamą veiklą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

R. Š. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, visiškai pripažino savo kaltę ir gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką, atlygino visą padarytą turtinę žalą ir dalį neturtinės žalos, ir šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančiomis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). R. Š. laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, nes nuo jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį praėjo daugiau nei vieneri metai, ir R. Š. per tą laikotarpį naujos nusikalstamos veikos nepadarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-P-85/2008). Tačiau ta aplinkybė, jog nuteistasis Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2008-11-13 nutarimu, patvirtintu teisėjo (1 t. 117–120 b. l.), vadovaujantis BK 38 straipsniu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, neigiamai apibūdina jo asmenybę. Taip pat neigiamai apeliantą apibūdina ir tai, kad jis yra baustas administracine tvarka, nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų (1 t. 108–114 b. l.). Pastebėtina, kad nuteistojo elgesys (pats apeliantas aiškino, jog taip būtų pasielgęs ir būdamas blaivus), sukeltos pasekmės (nukentėjusiajam padaryti sužalojimai yra ilgalaikiai) bei tai, kad nuteistasis, sutikdamas atlyginti nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą, kurią jis vertina tik 4 000 Lt, atlygino tik labai mažą dalį, leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis nepakankamai kritiškai vertina savo nusikalstamus veiksmus.

Taip pat teisėjų kolegija mano, kad nuteistojo siūlomas laiduotojas nėra tinkamas. BK 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys, o teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, t. y. teismas įvertina, ar laiduotojas turi autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, į tokio asmens charakteristiką (darbovietės administracijos, visuomeninės organizacijos ir pan.), ar asmuo nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan. Taigi iš šio įstatymo nuostatos matyti, kad laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui būtų akivaizdi. Nors nuteistojo nurodytas laiduotojas K. U. vienerių metų laikotarpiu nebaustas administracine tvarka (2 t. 80 b. l.), nėra psichiatro ar priklausomybių ligų kabineto įskaitoje (2 t. 81 b. l.), dirba, turi savo šeimą, tačiau K. U. ir R. Š. nesieja jokie giminystės ryšiai ir, kaip K. U. apylinkės teisme nurodė, jie yra draugai, susitinka, kartu leidžia laisvalaikį, vartoja ir alkoholinius gėrimus (2 t. 103 b. l.). Taip pat iš K. U. parodymų matyti, jis su R. Š. pažįstami 4–5 metus, kartu leidžia tik savaitgalius, o teigiamą įtaką R. Š. darytų paskambinęs pastarajam telefonu ir pasidomėjęs, kur yra ir ką veikia. Taigi, K. U. nėra pajėgus kontroliuoti kasdienio R. Š. elgesio, todėl jis nedarys pakankamai teigiamos įtakos R. Š.. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, susijusias su apelianto prašymu atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, kolegija daro išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kolegija pažymi ir tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu.

Perkvalifikavus nuteistojo nusikalstamus veiksmus iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį, R. Š. skiriama nauja bausmė.

R. Š. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, prisipažino padaręs įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, atlygino padarytą turtinę žalą ir dalį neturtinės žalos, ir tai apylinkės teismas pripažino apelianto atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Taip pat nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. R. Š. neteistas, tačiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiu asmeniu, baustas administracine tvarka, nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančią vieną administracinę nuobaudą, dirba, yra nevedęs. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos tik trys alternatyvios bausmės – laisvės apribojimas, areštas ir laisvės atėmimas. Atsižvelgus šias paminėtas aplinkybes bei vadovaujantis BK 55 straipsnio nuostata, numatančia, jog pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų nusikaltimą paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, kolegija daro išvadą, kad, R. Š. paskyrus laisvės apribojimo bausmę, ji atitiks padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jos padarinius, nesumenkins nukentėjusiojo interesų ir užtikrins bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje.

Nuteistasis R. Š. taip pat nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu, nes mano, kad priteistas neturtinės žalos dydis yra per didelis.

Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusysis A. P. dėl R. Š. nusikalstamų veiksmų patyrė neturtinės žalos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, t. y. į tai, kad nuteistasis savo tyčiniais nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl to šis patyrė fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą ir išgyvenimus, pažeminimą, dėl pablogėjusio regėjimo ir akies skausmo buvo apribotas jo bendravimas su aplinkiniais. Be to, nukentėjusysis nurodė, kad sužalota akis greitai pavargsta, kad jį kamuoja prisiminimai apie įvykį. Nors nukentėjusysis pripažino, kad iki traumos jis nešiojo korekcinius akinius, tačiau jie jam buvo reikalingi tik vairuojant, o po traumos jis akinius nešioja nuolat, prie kompiuterio gali dirbti tik valandą, nes akis pradeda skaudėti, ašaroja, parausta, reikia lašinti vaistus, kad dėl patirto sužalojimo ir būdamas nedarbingas turėjo atšaukti darbo užsakymus. Taip pat specialisto išvadoje nurodyta, kad A. P. nustatyti sužalojimai yra ilgalaikiai (1 t. 27 b. l.). Iš bylos matyti, kad nukentėjusysis buvo nedarbingas nuo 2011-10-02 iki 2012-01-27, t. y. keturis mėnesius (1 t. 65, 78 b. l.). Įvertinus visas šias aplinkybes, akivaizdu, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai turi liekamųjų reiškinių, ir po patirto sužalojimo nukentėjusiam atlikti savo darbą tapo žymiai sunkiau nei iki įvykio.

Nors nuteistasis skunde nurodo, kad nebuvo nustatyta jo turtinė padėtis, tačiau pagal teismų praktiką kalto asmens turtinė padėtis nėra lemiama aplinkybė, dėl kurios turėtų būti mažinamas nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Be to, pats nuteistasis skunde nurodė, kad jo pajamos per mėnesį yra apie 2 000 Lt, t. y. nėra minimalios.

Kolegija, atsižvelgusi į šias visas paminėtas aplinkybes bei į teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys Nr. 2K-325/2010, 2K-331/2012 ir kt., nuo 10 000 iki 20 000 Lt), daro išvadą, kad nukentėjusiojo naudai priteistas 19 500 Lt neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis, atitinka proporcingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus, todėl nėra pagrindo jo mažinti.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. nuosprendį pakeisti:

Pašalinti iš R. Š. suformuluoto kaltinimo aplinkybę, jog R. Š. veikė „iš chuliganiškų paskatų – išreikšdamas nepasitenkinimą, kad yra neįleidžiamas į kavinės-baro patalpas, kuriose vyko uždaras vakaras“.

R. Š. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį ir R. Š. paskirti laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigojant jį per paskirtą laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.