Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

nukentėjusiesiems L. S., A. S., R. L., V. S.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo M. R. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas :

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 2 d. 8 p. - šešeriems metams laisvės atėmimo;

- pagal BK 284 str. 1 d. vieneriems metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2008 m. kovo 31 d. iki 2008 m. balandžio 2 d. laikas.

Iš M. R. priteista nukentėjusiesiems L. S. 17999,89 Lt turtinei ir 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti; V. S. 6028 Lt turtinei ir 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti; R. L. 114,73 Lt turtinei ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti; A. S. 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti; R. L. 500 Lt, A. S. 500 Lt, L. S. 4500 Lt, V. S. 500 Lt advokato paslaugoms ir valstybei 51,20 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo 16 d., apie 0 val. 40 min., (duomenys neskelbtini), dėl chuliganiškų paskatų, neleistinu ir moralės požiūriu nepriimtinu, trikdančiu visuomenės rimtį ir pažeidžiančiu viešąją tvarką elgesiu, įžūliais ir vandališkais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, be jokios priežasties, pro nuleistą automobilio ,,Rover 620“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo durelių langą, kumščiu tyčia sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį minėto automobilio vairuotojo sėdynėje sėdėjusiai L. S. į veidą, padarydamas jai veido sumušimą ir muštinę žaizdą apatinės lūpos kairėje, viršutinio 22, apatinio 31 dantų išmušimą, apatinių 41 ir 32 dantų panarinimą, viršutinių 11 ir 21 dantų vainikų dalinį nuskėlimą, dėl to L. S. apatinėje lūpoje liko ryškiai pastebimas randas, bjaurojantis veidą, kurio pašalinimui reikalingas operacinis gydymas, t.y. už tai, kad padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 2 d. 8 p.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką – padarė viešosios tvarkos pažeidimą, o būtent : 2008 m. kovo 16 d., apie 0 val. 40 min., (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrai su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta, bei su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia, neleistinu akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu elgesiu, trikdančiu visuomenės rimtį ir pažeidęs viešąją tvarką, įžūliais ir vandališkais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, be jokios priežasties užšoko ant V.S. priklausančio automobilio ,,Rover 620“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), variklio dangčio, 1 kartą spyrė koja į automobilio ,,Rover 620“ priekinį stiklą ir taip apgadino automobilio variklio dangtį bei priekinį stiklą, po to, nušokęs ant žemės, kumščiu suduodamas ne mažiau kaip vieną smūgį vairuotojo sėdynėje sėdėjusiai L. S. į veidą, tuo padarydamas jai sunkų sveikatos sutrikdymą. Asmeniui, kuriam baudžiamoji byla išskirta, spiriant ne mažiau kaip 1 kartą į automobilio ,,Rover 620“ dešinės pusės galines dureles ir taip jas apgadinant, po to jas atidarius ir pagriebus nukentėjusiajai A. S. už švarkelio bei ištraukus ją iš automobilio, laikant nukentėjusiąją už pečių, trenkus ją ne mažiau kaip 5 kartus į automobilį, pagriebus ranka ją už plaukų ir trenkus jos galvą į asfaltą, tuo padarius nukentėjusiajai A. S. galvos sumušimą su minkštųjų audinių paburkimu, poodinę kraujosruvą, muštinę žaizdą ant kairio antakio, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus kairiajame delne ir kairiojo kelio paviršiuje, kas sukėlė A. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, ranka sugriebdamas šalia stovėjusios nukentėjusiosios R. L. kaklą ir pargriaudamas ją ant asfalto, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, nenustatytiems asmenims lazdomis ir kojomis suduodant nenustatytą skaičių smūgių į įvairias automobilio ,,Rover 620“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vietas ir jį apgadinant, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

M. R. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė R. L. ir A. S. sveikatą, o būtent:

2008 m. kovo 16 d., apie 0 val. 40 min., (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrai su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta, bei su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia, neleistinu akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu elgesiu, trikdančiu visuomenės rimtį ir pažeidęs viešąją tvarką, įžūliais ir vandališkais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, be jokios priežasties užšoko ant V. S. priklausančio automobilio ,,Rover 620“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), variklio dangčio, 1 kartą spyrė koja į automobilio ,,Rover 620“ priekinį stiklą ir tokiu būdu apgadino automobilio variklio dangtį bei priekinį stiklą, po to, nušokęs ant žemės, kumščiu suduodamas ne mažiau kaip vieną smūgį vairuotojo sėdynėje sėdėjusiai L. S. į veidą, tuo padarydamas jai sunkų sveikatos sutrikdymą. Asmeniui, kuriam baudžiamoji byla išskirta, spiriant ne mažiau kaip 1 kartą į automobilio ,,Rover 620“ dešinės pusės galines dureles ir taip jas apgadinant, po to jas atidarius ir pagriebus nukentėjusiajai A. S. už švarkelio bei ištraukus ją iš automobilio, laikant nukentėjusiąją už pečių, trenkus ją ne mažiau kaip 5 kartus į automobilį, pagriebus ranka ją už plaukų ir trenkus jos galvą į asfaltą, tuo padarius nukentėjusiajai A. S. galvos sumušimą su minkštųjų audinių paburkimu, poodinę kraujosruvą, muštinę žaizdą ant kairio antakio, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus kairiajame delne ir kairiojo kelio paviršiuje, kas sukėlė A. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, ranka sugriebdamas šalia stovėjusios nukentėjusiosios R. L. kaklą ir pargriaudamas ją ant asfalto, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, nenustatytiems asmenims lazdomis ir kojomis suduodant nenustatytą skaičių smūgių į įvairias automobilio ,,Rover 620“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vietas ir jį apgadinant, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Dėl šios nusikalstamos veikos nukentėjusiosioms R. L. ir A. S. išsivystė potrauminis streso sutrikimas, kas sukėlė R. L. ir A. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. už tai, kad padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p.

Be to, teismas pažeidė BPK 308 str. nuostatas, nes paskelbus nuosprendį apeliantui nebuvo išaiškinta ne tik kardomosios priemonės - rašytinio pasižadėjimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ir dokumentų paėmimo pakeitimo į suėmimą - pakeitimo ir vykdymo tvarka, bet ir bausmės - bausmę atlikti skirti pataisos namuose - vykdymo ypatumai. Tokiu būdu buvo pažeistos nuteistojo teisės bei teisėti interesai, kas pagal suformuotą teismų praktiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-74/2002) laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

Skundo autorius pažymi, kad teismas šioje byloje laisvės atėmimo bausmę paskyrė ne apeliantui, o asmeniui „A. G.“. Apelianto nuomone, ši aplinkybė dar kartą patvirtiną, jog byla išnagrinėta šališkai, neišsamiai, jam paskirta neindividualizuota bausmė, o skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro - atmesti. Prokurorai ir nukentėjusieji prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o nuteistojo M. R. - atmestinas.

Prokuroras ginčija nuosprendžio dalį, kurioje teismas nepriėmė sprendimo dėl M. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 2 d. 8 p., padarymo. Taip pat jis nesutinka su nukentėjusiosioms R. L. ir A. S. priteistų civilinių ieškinių neturtinei žalai atlyginti dydžiais.

Kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad skundžiamame nuosprendyje nenurodžius teismo išvadų dėl M. R. nusikalstamų veiksmų kvalifikacijos pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., kaltės bei bendrininkavimo požymių nenustatymo prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Todėl apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl M. R. yra keistinas jau nurodytu pagrindu dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 328 str. 1, 3 p.). Dėl civilinių ieškinių dydžių klausimo kolegija šiame nuosprendyje pasisakys vėliau.

Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą jog, šioje byloje surinktų įrodymų visetas duoda pakankamą pagrindą pripažinti, kad M. R. nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p., padarė tokiomis aplinkybėmis:

2008 m. kovo 16 d., apie 0 val. 40 min., (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrai su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta, bei su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia, neleistinu akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu elgesiu, trikdančiu visuomenės rimtį ir pažeidęs viešąją tvarką, įžūliais ir vandališkais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, be jokios priežasties užšoko ant V. S. priklausančio automobilio ,,Rover 620“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), variklio dangčio, vieną kartą spyrė koja į automobilio ,,Rover 620“ priekinį stiklą ir tokiu būdu apgadino automobilio variklio dangtį bei priekinį stiklą, po to, nušokęs ant žemės, kumščiu suduodamas ne mažiau kaip vieną smūgį vairuotojo sėdynėje sėdėjusiai L. S. į veidą, tuo padarydamas jai sunkų sveikatos sutrikdymą. Asmeniui, kuriam baudžiamoji byla išskirta, spiriant ne mažiau kaip vieną kartą į automobilio ,,Rover 620“ dešinės pusės galines dureles ir taip jas apgadinant, po to jas atidarant ir pagriebiant nukentėjusiajai A. S. už švarkelio bei ištraukiant ją iš automobilio, laikant nukentėjusiąją už pečių, trenkiant ją ne mažiau kaip penkis kartus į automobilį, pagriebiant ranka ją už plaukų ir trenkiant jos galvą į asfaltą, tuo padarius nukentėjusiajai A. S. galvos sumušimą su minkštųjų audinių paburkimu, poodinę kraujosruvą, muštinę žaizdą ant kairio antakio, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus kairiajame delne ir kairiojo kelio paviršiuje, kas sukėlė A. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, ranka sugriebiant šalia stovėjusios nukentėjusiosios R. L. kaklą ir pargriaunant ją ant asfalto, tuo sukeliant jai fizinį skausmą, nenustatytiems asmenims lazdomis ir kojomis suduodant nenustatytą skaičių smūgių į įvairias automobilio ,,Rover 620“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vietas ir jį apgadinant, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Dėl šios nusikalstamos veikos nukentėjusiosioms R. L. ir A.S. išsivystė potrauminis streso sutrikimas, kas sukėlė R. L. ir A. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. už tai, kad padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p.

Iš teismo psichiatrijos ekspertizių aktų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad abejoms nukentėjusiosioms R. L. ir A. S. po byloje nagrinėjamo įvykio (2008 m. kovo 16 d.) išsivystė potrauminio streso sutrikimas, kuris yra priskiriamas prie nesunkių sveikatos sutrikdymų (4 t. 173-174, 175-176 b. l.).

Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas patvirtino minėtų ekspertizių išvadas ir atsakė į jam užduotus klausimus (6 t. 20-21 b. l.). Šių ekspertizių išvados yra išsamios ir kolegijai jokių abejonių nekeliančios.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji L. S. parodė, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis M. R. kartu su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta, bei kitais vaikinais užpuolė ją ir jos brolį V. S. bei drauges R. L. ir A. S., sėdinčius automobilyje. Jai (L. S.) į veidą būtent M. R. sudavė smūgį, nuo kurio jai buvo išmušti dantys bei padaryta apatinės lūpos muštinė žaizda. Dėl šio sumušimo jai padarytas iki šiol ryškiai pastebimas randas, bjaurojantis veidą, kurio pašalinimui reikalingas operacinis gydymas. Be to, M. R. kartu su juo buvusiais asmenimis sudaužė V. S. automobilį ir šio įvykio metu buvo sumuštas jos brolis bei abi draugės (1 t. 57-59, 60, 61-63, 64 b. l.; 5 t. 36-38 b. l.).

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šio liudytojo parodymų vertinimu ir plačiau jo neanalizuoja.

Kolegija pažymi, kad, šiuo atveju, procesinis sprendimas (2 t. 66-69 b. l.), priimtas ikiteisminio tyrimo metu dėl liudytojo E. Z. veiksmų, nors ir keliantis kolegijai labai didelių abejonių, neturi įtakos M. R. nusikalstamų veiksmų kvalifikacijai. Be to, šioje proceso stadijoje kolegija neturi teisės revizuoti paminėto nepanaikinto (2 t. 89 b. l.) sprendimo.

Pirmosios instancijos teisme M. R., neigdamas kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo, paaiškino, kad važiuodamas į įvykio vietą kartu su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta, ir liudytojais R. B. bei E. Z., „<...įtariau, kad kažkas (duomenys neskelbtini) bus...>“, „<...žinojau maždaug kas bus...>“. Tvirtindamas, jog jokio smurto prieš nukentėjusiąją L. S. nevartojo ir automobilio nedaužė, jis teigė, kad stovėdamas priešais nukentėjusiojo automobilį, tik pasyviai stebėjo kaip įvykio metu jam nepažįstami vaikinai, kurių buvo apie 10, daužė V. S. automobilį ir vartojo smurtą prieš nukentėjusiąsias merginas. Iš įvykio vietos jis pasišalino kartu su kitais vaikinais „<...sušokome į mašiną ir išvažiavome į (duomenys neskelbtini)...>“ (6 t. 22-23 b. l.).

Iš aptartų nuteistojo M. R. parodymų seka, kad juose nurodytos įvykio ir smurto vartojimo aplinkybes tik iš dalies (dėl konkrečių asmenų, padariusių skundžiamame ir šiame nuosprendyje nurodytas nusikalstamas veikas bei įvykio vietos apšvietimo) prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams (nukentėjusiųjų V. S., L. S., A. S., R. L., betarpiškai įvykyje dalyvavusio liudytojo R. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotiems bei liudytojų V. D. (5 t. 50 b. l.), E. P. (5 t. 52 b. l.) parodymams, teismo medicinos specialistų ir ekspertizių aktų išvadoms bei specialistų paaiškinimams). Todėl tokius M. R. parodymus (apie savo pasyvų elgesį nusikalstamų veikų padarymo metu) kolegija vertina tik kaip siekimą išvengti atsakomybės arba ją sušvelninti ir juos, kaip neatitinkančius tikrovės ir prieštaraujančius byloje surinktų duomenų visetui, atmeta.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 str. dėl nesunkus sveikatos sutrikdymo numatyta tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 str. 1 d. nurodytų padarinių.

Iš anksčiau aptartų nukentėjusiųjų A. S. ir R. L. parodymų seka, kad jos emocinį stresą ir šoką patyrė nuo įvykio metu atliktų nusikalstamų veiksmų visumos: paties užpuolimo, kuriame kartu su nuteistuoju M. R., asmeniu, kuriam byla išskirta, dar dalyvavo apie 10 asmenų, automobilio, kuriame įvykio metu sėdėjo nukentėjusiosios, daužymo, fizinio smurto panaudojimo prieš jas ir šalia buvusią L. S., nukentėjusiojo V. S. nusivijimo. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad dalį šių veiksmų tiesiogiai atliko nuteistasis M. R. (jis kartu su kitais asmenimis užpuolė nukentėjusiuosius, užšoko ant automobilio variklio dangčio ir jį kartu su kitais asmenimis daužė, smūgiavo L. S. į veidą ir tempė ją iš automobilio).

Šios aplinkybės neabejotinai rodo, kad nukentėjusioms potrauminis stresas buvo padarytas dėl negatyvaus poveikio (nusikalstamų veiksmų) jų psichikai ir emocinio streso. Tokie duomenys konstatuoti ir anksčiau minėtose teismo psichiatrijos ekspertizių aktų išvadose. Taigi, potrauminis stresas nėra kūno sužalojimas, kuris lieka nukentėjusiojo kūne jį paveikus fiziniu poveikiu (sudavus smūgį, atsitrenkus, suspaudus, įdūrus, nudeginus ar pan.). Todėl kolegija sutinka su prokuroro teiginiu, kad, šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas minėtų nukentėjusiųjų susargdinimą - potrauminį stresą, nepagrįstai susiejo tik su fizinio smurto panaudojimu prieš jas.

BK 24 str. 1 d. nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.).

Paminėtas susitarimo požymis bendrininkaujant reiškia tiek išankstinį, tiek ir spontanišką, staiga kilusį susitarimą. Susitariama gali būti įvairiomis formomis - žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales. Be to, visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Esant bendrininkavimui kelių asmenų padaryta veika kvalifikuojama pagal tą patį BK straipsnį nepriklausomai nuo paminėtų aplinkybių (vaidmens, veiksmų pobūdžio ir kt.). Tai reiškia, kad nebūtina, jog kiekvienas iš jų padarytų nukentėjusiojo sveikatą sutrikdančius sužalojimus, o pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir suduodant smūgius ar atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-229/2008, 2K-523/2009, 2K-7-156/2010, 2K-366/2010 ir kt.).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai ji padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos. Chuliganiškos paskatos paprastai pasireiškia neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu be tarpusavio santykių priežasties arba panaudojant tam menkavertę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 21, kasacinės nutartys Nr. 2K-286/2011, 2K-349/2011).

Byloje nustatyta, kad M. R. nukentėjusiuosius užpuolė dėl menkavertės dingsties - degalinėje įvykusio žodinio konflikto su nukentėjusiuoju V. S..

Iš liudytojo R. B. parodymų seka, kad tokiam užpuolimui buvo iš anksto ruoštasi, t.y. asmuo, kuriam byla išskirta, pakvietė savo draugus, kurių atvažiavo apie 10 asmenų keliais automobiliais, sakydamas jiems, kad „<...reikia s. pamokyti...>“. Be to, ir pats nuteistasis suprato ir žinojo „<...maždaug kas bus...>“. Tai reiškia, kad M. R. ir kitų bendrininkų susitarimas apėmė ne tik turto žalojimą - automobilio daužymą, V. S. ir su juo buvusių merginų įbauginimą, bet ir nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymą. Šioje byloje nagrinėjamo įvykio seka rodo, kad nuteistasis M.R., susitaręs su kitais asmenimis, užpuolė automobilyje sėdėjusius nukentėjusiuosius, užšoko ant automobilio ir jį daužė, sudavė smūgį automobilyje vienai iš sėdėjusių nukentėjusiųjų (L. S.) ir tempė ją iš automobilio. Tuo pačiu metu įgyvendindami susitarimą kiti bendrininkai taip pat daužė automobilį ir mušė kitus nukentėjusiuosius (A. S., R. L.) bei vijosi bėgantį šauktis pagalbos V. S.. Tai reiškia, kad M. R. veikė sutartinai kaip bendrininkas ir suprato, jog bendrais tyčiniais veiksmais sukelia nukentėjusiesiems labai stiprų baimės jausmą ir sukelia emocinį stresą, numatė, kad dėl to gali būti sutrikdyta nukentėjusiųjų sveikata ir to norėjo, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia. Taigi, šiuo atveju, už nukentėjusiųjų R. L. ir A. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą turi atsakyti ne tik tas asmuo, kuris prieš šias nukentėjusiąsias tiesiogiai vartojo fizinį smurtą, bet ir M. R., kurio veiksmai, kartu su bendrininkų veiksmais, buvo nukentėjusiųjų psichikos sutrikdymo priežastis. Be to, anksčiau aptartus nusikalstamus veiksmus M. R. atliko be jokios priežasties, jo elgesį lėmė chuliganiškos paskatos, t. y. jo veiksmuose yra visi požymiai nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 2 d. 8 p.

Nuteistasis M. R., visiškai nepripažinimas kaltės, apeliuoja į ikiteisminio tyrimo metu atlikto procesinio veiksmo (asmens parodymo atpažinti), jo nuomone, padarytus BPK pažeidimus, ginčija visų nukentėjusiųjų parodymų vertinimą ir teismo išvadas dėl nukentėjusiosios L. S. sveikatos sutrikdymo masto. Su šiais nuteistojo M. R. teiginiais sutikti negalima, nes jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Baudžiamoji atsakomybė dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, numatyta tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjusiajam buvo sukeltas bent vienas iš 12 padarinių, nurodytų BK 135 str. 1 d. Tarp paminėtų aplinkybių yra ir nepataisomas asmens kūno subjaurojimas. Pastarasis padarinys yra estetinis sužalojimas, operacijos, amputacijos dėl sužalojimo, nudegimo, ligos padarinys. Veido subjaurojimas yra akies obuolio netekimas, nosies netekimas ar deformacija, žymus veido randas, asimetrija ir pan. Kūnas pripažįstamas subjaurotu nepataisomai, kai tokių padarinių negalima pašalinti įprastu chirurginiu būdu (ne kosmetine operacija) ir daro jį nenormaliu – negražiu, atstumiančiu. Jeigu tokiems padariniams pašalinti reikalinga kosmetinė operacija, subjaurojimas pripažįstamas nepataisomai. Kūno subjaurojimo faktą konstatuoja teisėsaugos institucijos, o ar subjaurojimas pataisomas, ar ne, sprendžia teismo medicinos ekspertai.

Nesutikdamas su nukentėjusiajai L. S. nustatytu sunkiu sveikatos sutrikdymo mastu (apelianto nuomone, jos veidas nėra subjaurotas nepataisomai), skunde daug dėmesio skiria ikiteisminio tyrimo metu atliktoms teismo medicinos specialisto išvadoms Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. 29-30 b. l.) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. 39-40 b. l.). Nuteistojo M. R. nuomone, pastarosios išvados prieštarauja specialisto konsultacinei išvadai Nr. (duomenys neskelbtini) (6 t. 104-113 b. l.).

Siekiant pašalinti prieštaravimus, esančius tarp nuteistojo ginčijamų specialisto išvadų, specialisto R.P. P. paaiškinimų, duotų apeliacinės instancijos teisme, ir nuteistojo pateiktos teismo medicinos konsultacinės specialisto išvados (6 t. 104-113 b. l.), apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimo metu buvo paskirta komisijinė teismo medicinos ekspertizė. Iš šios ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) seka, kad dėl nagrinėjamo įvykio metu L. S. padarytos traumos (muštinės žaizdos apatinės lūpos kairėje) buvo sunkiai sutrikdyta jos sveikata, nes šios nukentėjusiosios kūno subjaurinimo faktas yra teismo medicininiu požiūriu - nepataisomų (sužalojimų) atitiktyje (sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.12 p. nuostatos). Nukentėjusiosios L. S. veide susidariusį ženklų randą medicininiu požiūriu galima bandyti mažinti-menkinti-šalinti tik taikant specializuotas medicinines priemones (kas yra patirto sužalojimo padarinių nepataisomumo požymis) – operacijas, specialias lazerines priemones (6 t. 164-167 b. l.).

Minėtos ekspertizės akto išvados yra išsamios, motyvuotos ir kolegijai jokių abejonių nekeliančios. Tai, kad jos yra nepalankios nuteistajam, neduoda jokio pagrindo teigti apie jų neteisingumą ir (ar) netinkamumą. Be to, ir pats nuteistasis nenurodo kaip kitaip galėtų būti vertinamos aptartos komisijinės ekspertizės išvados.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo medicinos gydytojas P. Pt., pateikęs anksčiau minėtą specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtino, kad jis nėra įtrauktas į teismo medicinos ekspertų sąrašą. Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad privataus eksperto ar kito asmens, turinčio specialių žinių, surašytas dokumentas, nėra objektų tyrimas BPK 205 str. prasme, o toks dokumentas pagal BPK 88 ir 90 str. nuostatas nėra nei ekspertizės aktas, nei specialisto išvada (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. „Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, „Teismų praktika“ Nr. 27). Tai reiškia, kad ir šiuo atveju aptariamas P. Pt. pateiktas dokumentas yra tik konsultacinio pobūdžio išvada.

Šioje konsultacinėje išvadoje ir specialisto paaiškinimuose apeliacinės instancijos teisme nėra nurodyti jokie įtikinami argumentai, kurie leistų specialisto R.P. P. ir komisijinės teismo medicinos ekspertizės akto išvadas vertinti kaip neišsamias ar nepatikimas. Paminėtoje konsultacinėje išvadoje nurodyti tik atskiri procedūriniai pažeidimai, kurie neduoda pagrindo konstatuoti, jog šie įrodymai gauti pažeidžiant BPK 20 str. reikalavimus.

Taigi, šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiosios L. S. veide padarytam randui pašalinti būtinas operacinis gydymas. Tuo pačiu tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas M. R. nusikalstamą veiką, padarytą prieš L. S., teisingai kvalifikavo pagal sunkaus sveikatos sutrikdymo požymius. Kolegija sutinka su skundžiamo nuosprendžio išdėstytais argumentais dėl tokios veikos kvalifikacijos ir plačiau jų neanalizuoja.

Aukštesnės instancijos teismas pažymi tik tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamieji (nuteistieji) ir (ar) jų gynėjai, gali teismui tik pateikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir visų nukentėjusiųjų ir liudytojo R. B. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir teisėjui, tiek teisiamajame posėdyje vertino visų bylos duomenų visete ir ne taip kaip norėtų nuteistasis ir (ar) jo gynėjas, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas. Be to, nuteistasis savo skunde nenurodo, kad jo kaltė pagrįsta ne įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis, o teismas įrodymais būtų pripažinęs duomenis, kurių nebuvo galima patikrinti BPK numatytais veiksmais. Taigi, teigti, kad apygardos teismas, pripažindamas M. R. kaltu pagal BK 135 str. 2 d. 8 p., pažeidė BPK 20 str. reikalavimus, nėra jokio pagrindo.

Taip pat nuteistasis M. R. ginčija ikiteisminio tyrimo metu atliktą procesinį veiksmą - asmens parodymą atpažinti, tuo aspektu, kad šis veiksmas, esą, buvo atliktas pažeidžiant BPK nustatytą tvarką.

Tačiau iš aptariamo procesinio veiksmo protokolų matyti, kad nei vienas tokio veiksmo atlikime dalyvavęs asmuo nepateikė jokių prašymą, pareiškimų ar pastabų dėl tariamai padarytų BPK pažeidimų (2 t. 118-119, 120-121, 122-123, 124-127 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme apklausta minėtą asmens atpažinimą atlikusi liudytoja A. J. paaiškino, kad prieš atpažinimą nukentėjusieji sėdėjo kitame kabinete, nematė nei M. R., nei statistų, ir į kabinetą, kuriame vyko atpažinimas, buvo atvedami po vieną. Ji taip pat paneigė galimybę, kad prieš šį procesinį veiksmą visi asmenys laukė koridoriuje ar kad šiame koridoriuje M. R. galėjo susitikti su nukentėjusiaisiais (6 t. 150-151 b. l.). Šias aplinkybes patvirtino ir atpažinime dalyvavę nukentėjusieji. Todėl konstatuoti kokius nors BPK 191 ir (ar) 192 str. reikalavimų pažeidimus, kolegija neturi jokio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad aptariamo veiksmo atlikimo eigos BPK III skyriaus penktajame skirsnyje nustatyta tvarka neginčijo nei nuteistasis, nei jo gynėjas.

Šiuo nuosprendžiu M. R. pripažinus kaltu ir pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., nebėra prasmės analizuoti šio nuteistojo apeliacinio skundo teiginių dėl teisme neapklausto asmens, kuriam byla išskirta, ir jo parodymų vertinimo. Pažymėtina ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistojo M. R. baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra pripažinta tai, kad jis nusikalto veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.).

Nagrinėjamoje byloje analogiškų nusikaltimų padarymu buvo kaltinamas ir asmuo, kuriam, pasislėpus nuo teismo ir paskelbus paiešką (5 t. 130 b. l.), baudžiamoji byla buvo išskirta į atskirą bylą (5 t. 132-133 b. l.). Apeliantas yra neteisus, teigdamas, kad tokiu būdu (išskyrus bylas) buvo pažeistos jo teisės įrodinėti savo nekaltumą. Kolegija pažymi, kad kaip tik priešingu atveju, t. y. neišskyrus bylų, būtų pažeista tiek nuteistojo teisė į greitą bylos išnagrinėjimą, tiek ir BPK 2 str. reikalavimai. Taigi, šioje byloje pirmosios instancijos teismas, nenustatęs BPK 254 str. 2 d. numatytų aplinkybių, pagrįstai vadovavosi BPK 234 str. 4 d. nuostatomis ir išskyrė baudžiamąsias bylas dėl atskirų kaltinamųjų.

Į nuteistojo M. R. skundo teiginius apie BPK 308 str. 4 d. nuostatų pažeidimus jau yra atsakyta pirmosios instancijos teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutartyje (6 t. 55 b. l.), kuria atmestos pastabos dėl apygardos teismo 2011 m. balandžio 26 d. teisiamojo posėdžio protokolo (6 t. 50 b. l.).

Kartu apeliacinės instancijos teismo kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal BPK 255 str. 1 d. nuostatas, teisme byla nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Todėl net ir pripažinus, kad nagrinėjamo įvykio metu M. R. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dvejoms nukentėjusiosioms - R. L. ir A. S., nuteistojo nusikalstamų veikų papildomas kvalifikavimas pagal BK 138 str. 2 d. 5 p., numatantį baudžiamąją atsakomybę už nesunkaus sveikatos sutrikdymą dvejiems ar daugiau asmenų, negalimas, nes ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo pareikštas įtarimas padarius aptariamą nusikalstamą veiką ir dėl tokios veikos padarymo byla nebuvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (5 t. 3 b. l.). Pirmosios instancijos teisme prokuroras nepateikė rašytinio prašymo kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Todėl šioje proceso stadijoje kolegija neturi teisės nuteistojo M. R. nusikalstamus veiksmus papildomai kvalifikuoti dar ir pagal BK 138 str. 2 d. 5 p., nes tai neišvengiamai pažeistų jo teisę į gynybą.

Kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad nukentėjusiosioms R. L. ir A. S. priteisti civiliniai ieškiniai neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per maži. Pirmosios instancijos teismas šių abiejų nukentėjusiųjų civilinius ieškinius neturtinei žalai atlyginti tenkino tik iš dalies, motyvuodamas tuo, kad šioms nukentėjusiosioms ir nukentėjusiajam V. S. didesnė neturtinė žala padaryta ne nuteistojo M. R., bet kitų asmenų veiksmais. Kolegijos nuomone, toks sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dalyje dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Tačiau nesant apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl nukentėjusiesiems V. S. ir L. S. priteistų civilinių ieškinių neturtinei žalai atlyginti dydžio bei šio klausimo neginčijant ir prokuroro apeliaciniame skunde, kolegija šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio taip pat nerevizuoja (BPK 320 str. 4 d.).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.).

BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Kartu kolegija pažymi, kad pagal BPK 112 str. 1 d. nuostatas, civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį prokurorui ar teismui raštu bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo pradžios. Toks civilinio ieškinio pareiškimo terminas nustatytas dėl to, kad šio ieškinio pagrindas turi būti nustatomas tikrinant ir vertinant įrodymus bylos nagrinėjimo teisme metu.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str.). Nuteisto asmens galimybės atlyginti žalą, jo turtinė ir (ar) šeimyninė padėtis neturi esminės įtakos nustatant atlygintinos žalos dydį. Tačiau, tuo pačiu turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp nukentėjusių asmenų teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir nuteistojo padėties, teisėtą prioritetą suteikiant pirmiesiems. Teismų praktikoje nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, į kurias, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju, atsižvelgė nepakankamai.

Nagrinėjamoje byloje dėl apysunkio nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiosioms R. L. ir A. S. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo M. R. veiksmais, kuriais buvo nesunkiai sutrikdyta minėtų nukentėjusiųjų sveikata.

Nukentėjusioji R. L. nurodė, kad dėl įvykio metu patirto smurto ir stipraus išgąsčio bei šoko ji ilgai gydėsi namuose, dažnai lankėsi pas psichologę ir psichikos centre, jai atsirado žmonių baimė, bijojo kur nors išeiti, taip pat buvo labai sunku mokytis vidurinėje mokykloje (5 t. 42-43 b. l.).

Nukentėjusioji A. S. taip pat parodė, kad dėl nagrinėjamo įvykio metu patirto smurto ir didelio streso, ji gydėsi anksčiau minėtoje specialisto išvadoje nurodytus sumušimus, gėrė įvairius vaistus, dėl naktimis sapnuojamų košmarų neišsimiegodavo, dėl ko buvo sunku mokytis ir ruoštis vidurinės mokyklos baigimo egzaminams (5 t. 38-39 b. l.).

Paminėtų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad minėtos nukentėjusiosios turėjo kęsti tiek fizinį skausmą, tiek didelius dvasinius išgyvenimus, kas apribojo jų bendravimo galimybes. Jos abi patyrė nemažą žalą psichinei sveikatai, kas neabejotinai jau padarė bei gali daryti ir ateityje neigiamą įtaką jų gyvenimo kokybei. Šie padariniai atsirado dėl M. R., veikusio bendrininku grupe su kitais, skundžiamame nuosprendyje nurodytais asmenimis, nusikalstamais veiksmais padaryto tyčinio smurtinio nusikaltimo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nukentėjusiosios dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo turi teisę į didesnį neturtinės žalos atlyginimą.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Be to, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios.

Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo nukentėjusioji A. S. pareiškė 10000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti (4 t. 135, 180 b. l.), o nukentėjusioji R. L. – 8000 Lt civilinį ieškinį analogiškos rūšies žalai atlyginti (4 t. 127 b. l.). Nutarime pripažinti R. L. civiline ieškove yra nurodyta, kad šiai nukentėjusiajai yra padaryta 8114,73 Lt turtinė ir neturtinė žala (4 t.178 b. l.).

Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, vadovaudamasis BPK 109, 115 str., CK 6.250 str. 2 d. nuostatomis, atsižvelgęs į nuteistojo turtinę padėtį (turi legalų pragyvenimo šaltinį), po nukentėjusiųjų sužalojimo nuteistasis nei vienam iš jų nesuteikė jokios pagalbos, nesistengė ženkliai sumažinti padarytą žalą, nuo nusikaltimo padarymo praėjus daugiau kaip ketveriems metams jokios žalos neatlygino nei vienam nukentėjusiajam, bei kitas reikšmingas bylai aplinkybes (yra jauno amžiaus, darbingas), mano, kad proporcingumo, sąžiningumo bei teisingumo principai bus įgyvendinti priteisiant A. S. 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Šią bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje ir įrodymų tyrimo metu apklausiant vieną iš nukentėjusiųjų - R. L., pastaroji paaiškino, kad ji nori padidinti civilinio ieškinio neturinei žalai atlyginti dydį iki 10000 Lt (5 t. 42-43 b. l.).

Tačiau byloje nėra šios nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio būtent tokiai sumai (10000 Lt), kuris būtų pateiktas teismui raštu bei iki įrodymų tyrimo pradžios, t. y. iki teisiamojo posėdžio, įvykusio 2010 m. vasario 3 d. (5 t. 34 b. l.). Tai reiškia, kad minėtas nukentėjusiosios R.L. paaiškinimas negali būti vertinamas kaip pareikštas civilinis ieškinys, atitinkantis BPK 112 str. 1 d. reikalavimus. Tokiu būdu prokuroro apeliacinio skundo vienas iš prašymų priteisti nukentėjusiajai R. L. 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti, negali būti tenkinamas, nesant pačios nukentėjusiosios raštiško pareiškimo priteisti būtent tokią sumą neturtinei žalai atlyginti ir pateikto įstatymo nustatytu proceso metu. Taigi, kolegija, įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad nukentėjusiajai R. L. priteistina 8000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Toks (ar panašus) civilinio ieškinio dydis neturtinei žalai atlyginti yra nustatomas ir suformuotoje teismų praktikoje daugumoje analogiškų baudžiamųjų bylų (kasacinės nutartys Nr. 2K-331/2012, 2K-148/2012, 2K-497/2011, 2K-360/2011, 2K-463/2009 ir kt.).

Šiuo nuosprendžiu pripažinus kaltu M. R. padarius nukentėjusiųjų R. L. ir A. S. sveikatos nesunkų sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, jam skiriama laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatomas vadovaujantis BK 41 str., 54 str. 2 d. ir 61 str. reikalavimais. Taigi, kolegija atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas), kaltininko asmenybę (yra jauno amžiaus, charakterizuojamas teigiamai, neteistas, administracine tvarka nebaustas, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str. nuostatas už vieno iš analogiškų nusikaltimų – viešosios tvarkos pažeidimo - padarymą, po nusikaltimų padarymo dirbo), jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 str. 1 d. 1 p.) ir atsakomybės lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Todėl nuteistajam M. R. už nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 2 d. 8 p., padarymą skirtina bausmė, kurios dydis nežymiai didesnis už straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Kolegijos nuomone, ši bausmė nėra per griežta ar per švelni bei neprieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui. Toks bausmės dydis yra artimas suformuotai teismų praktikai daugumoje analogiškų baudžiamųjų bylų (kasacinės nutartys Nr.2K-182/2011, 2K-148/2012 ir kt.). Paskirtoji bausmė, esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, apėmimo būdu subendrinama su skundžiamu nuosprendžiu paskirtomis laisvės atėmimo bausmėmis pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d.

Tačiau apygardos teismas, skirdamas nuteistajam M. R. bausmę, teisingai nustatydamas šios bausmės rūšį, nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarė rašybos klaidą, nurodydamas, kad „<...bausmės paskirtis bus pasiekta paskyrus A. G. bausmę...>“. Šis rašybos netikslumas taisytinas, t. y. patikslinant apygardos teismo nuosprendžio aprašomąją dalį dėl nuteistojo M. R. pavardės.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1, 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1, 3, 4 p.,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 26 d. nuosprendį pakeisti.

M. R. pripažinti kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir nuteisti trejų metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p., šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę ir bausmę, paskirtą skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d., subendrinti apėmimo būdu bei galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą šešeriems metams.

Iš nuteistojo M. R. priteisti nukentėjusiajai A. S. 10000 Lt ir nukentėjusiajai R. L. 8000 Lt neturinei žalai atlyginti.

Ištaisyti skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarytą rašybos netikslumą, nustatant, kad „<...bausmės paskirtis bus pasiekta paskyrus M. R. bausmę,,,>“, o ne „<...A.G....>“.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo M. R. apeliacinį skundą atmesti.