- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-06
- Bylos Nr.
- 2S-2577-221/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-00556-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Lozoraitytė
- Ieškovas
- G. Č.
- Atsakovas
- A. M.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. Č. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės G. Č. ieškinį atsakovui A. M. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, išvadą duodanti institucija – Marijampolės savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnametei dukrai E. M. po 190 Eur kasmėnesinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos iki vaiko pilnametystės, nustatant ieškovei uzufrukto teises į vaiko išlaikymui mokamas lėšas, išlaikymą indeksuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, taip pat priteisti iš atsakovo išlaikymo nepilnametei dukrai įsiskolinimą už trejus metus, sudarantį 4 575 Eur, bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1925-221/2017 panaikino Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. nutarties dalį, kuria paliktas nenagrinėtas ieškovės ieškinys atsakovui dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, ir perdavė ieškinio teismingumo Lietuvos Respublikos teismams klausimą Marijampolės rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas, nustatęs, kad ieškovės nurodyta atsakovo gyvenamoji vieta nesutampa su atsakovo deklaruotu išvykimu į užsienį, 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi nustatė ieškovei 10 dienų terminą ieškinio trūkumams pašalinti – nurodyti atsakovo įprastinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiant teismų praktikoje suformuotos įprastinės gyvenamosios vietos kriterijus, tokius kaip: buvimo atsakovo įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teritorijoje trukmė, buvimo šioje valstybėje reguliarumas, sąlygos ir priežastys, darbo vieta ir sąlygos, šeimos ir socialiniai ryšiai ir kt.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad, ieškovei pateikiant ieškinį, jame buvo nurodyta atsakovo gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini). Atsakovas visuose teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose savo gyvenamąją vietą nurodė esant (duomenys neskelbtini), tuo patvirtindamas ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes dėl jo gyvenamosios vietos. Teismas, nutartį motyvuodamas įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teritorijoje kriterijais, turėjo įvertinti, jog byloje nėra objektyvių duomenų apie šiuos kriterijus užsienio valstybėse, kuriose atsakovas deklaravo ar žodžiu nurodė esant jo gyvenamąją vietą. Nei viename iš atsakovo teiktų dokumentų atsakovas neginčijo gyvenamosios vietos Lietuvoje, nenurodė kito adreso Lietuvoje ar užsienyje, tik 2017 m. birželio 5 d. teismo posėdyje žodžiu nurodė, jog gyvena Olandijoje (Nyderlanduose), nors jo išvykimas buvo deklaruotas į Daniją. Po keleto mėnesių deklaruodamas išvykimą į Norvegiją, atsakovas patvirtino, jog nei Gyventojų registre deklaruotas jo išvykimas į Daniją, nei teismo posėdyje žodžiu nurodytas išvykimas į Olandiją (Nyderlandus), nėra teisingas ir objektyvus, atsakovo su šiomis valstybėmis nesieja jokie ryšiai. Dėl to paskutinio deklaruoto atsakovo išvykimo į Norvegiją nėra pagrindo laikyti nuolatinės gyvenamosios vietos keitimu, nes tam nėra objektyvių priežasčių. Byloje atsakovas nėra pateikęs duomenų apie buvimo Norvegijoje priežastis, socialinius ar kitus ryšius, įgytą ar nuomojamą gyvenamąjį plotą, kitą turtą, ilgalaikius darbo santykius. Aplinkybė, kad atsakovas po šios civilinės bylos iškėlimo nusprendė išvykti iš Lietuvos, nesudaro pagrindo nebaigti bylos nagrinėjimo teisme, kuriame ji buvo iškelta.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 6 d. nutartimi paliko nenagrinėtus ieškovės ieškinį atsakovui dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, atsakovo priešieškinį ieškovei dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, motyvuodamas tuo, kad pagal 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas) 3 straipsnio a punktą ieškinys teismingas Anglijos arba Olandijos teismams, o pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“) 8 straipsnio 1 dalį priešieškinis teismingas Anglijos teismams.
Kauno apygardos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovės atskirąjį skundą, 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1925-221/2017 panaikino Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. nutarties dalį, kuria paliktas nenagrinėtas ieškovės ieškinys atsakovui dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, ir perdavė ieškinio teismingumo Lietuvos Respublikos teismams klausimą Marijampolės rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Kauno apygardos teismas šį procesinį sprendimą motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė aplinkybių, susijusių su atsakovo įprastinės gyvenamosios vietos nustatymu.
Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti atsakovo įprastinę gyvenamąją vietą, skundžiama nutartimi nustatė ieškovei 10 dienų terminą ieškinio trūkumams pašalinti – nurodyti atsakovo įprastinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiant teismų praktikoje suformuotos įprastinės gyvenamosios vietos kriterijus, tokius kaip: buvimo atsakovo įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teritorijoje trukmė, buvimo šioje valstybėje reguliarumas, sąlygos ir priežastys, darbo vieta ir sąlygos, šeimos ir socialiniai ryšiai ir kt. Ieškovė nesutinka su šia nutartimi, atskirąjį skundą grįsdama tuo, kad atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra adresu: (duomenys neskelbtini), o išvykimo į Norvegiją deklaravimas nelaikytinas nuolatinės gyvenamosios vietos keitimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nutartį pripažinti nepagrįsta ir neteisėta bei ją panaikinti.
Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui (jurisdikcija) yra viena sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Kad bylos su tarptautiniu (užsienio) elementu teismingumo klausimas būtų teisingai išspręstas, būtina nustatyti, koks konkretus teisės aktas turi būti taikomas. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė reikalavimus dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Kadangi byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas, ginčas susijęs su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, todėl dėl reikalavimų priteisti nepilnamečiam vaikui išlaikymą ir išlaikymo įsiskolinimą teismingumo spręstina remiantis Išlaikymo reglamente nustatytomis taisyklėmis.
Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškinio reikalavimai dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo nėra teismingi Lietuvos Respublikos teismams pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio b, c ir d punktus, tačiau Kauno apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1925-221/2017 konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimų dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumo klausimą, nepakankamai argumentuotai sprendė, jog ieškinio reikalavimai dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo nėra teismingi Lietuvos Respublikos teismams pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktą. Kauno apygardos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio turinį, bylos nagrinėjimo metu atsakovo teiktus procesinius dokumentus, pirmosios instancijos teismo iniciatyva surinktus duomenis, 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartyje pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad ieškinio reikalavimai dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo galėtų būti teismingi Lietuvos Respublikos teismams pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktą.
Tam, kad būtų pagrindas jurisdikcijos klausimą spręsti pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktą, turi būti nustatyta atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta. Nesant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikos, aiškinančios Išlaikymo reglamente įtvirtintą įprastinės gyvenamosios vietos sampratą, nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad ji turėtų būti aiškinama kitaip, nei reglamente „Briuselis II bis“ nurodyta nuolatinės gyvenamosios vietos samprata. Reglamente „Briuselis II bis“ nėra pateikiama asmens nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016 nurodė, kad terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra aiškinamas autonomiškai, pirmiausia atsižvelgiant į ESTT praktikoje nurodytus principus: būtina atsižvelgti į individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį, specifines konkrečios bylos aplinkybes (ESTT 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37 punktas); sprendžiant dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, svarbūs yra šie kriterijai: 1) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje trukmė; 2) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje reguliarumas; 3) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje sąlygos; 4) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje priežastys; 5) pilietybė; 6) darbo vieta ir sąlygos; 7) kalbos mokėjimas; 8) šeimos ir socialiniai ryšiai; 9) kitos susijusios aplinkybės (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje B. M. prieš R. C., C-497/10 PPU, 51 punktas); kūdikio, vaiko ir suaugusio žmogaus nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai dėl objektyvių priežasčių bei vaiko ryšio ir priklausomybės nuo tėvų nėra tapatūs (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje B. M. prieš R. C., C-497/10, 41–57 punktai; 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37–42 punktai).
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nustatyta, kad atsakovas teigė gyvenantis Nyderlanduose, tačiau buvo deklaravęs išvykimą iš pradžių į Daniją, paskui į Norvegiją, o ieškovė nurodė, jog atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, adresu: (duomenys neskelbtini). Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, atsižvelgiant į nutarties 13 punkte išvardytas jos nustatymui teisiškai reikšmingas aplinkybes, nėra aiški, todėl sprendžiant ieškovės pareikšto ieškinio teismingumo klausimą pirmosios instancijos teismui reikalingi papildomi duomenys.
Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pritrūkęs duomenų, jog pagrįstų savo teismingumą visiems ar daliai ieškiniu pareikštų reikalavimų, teismas priima nutartį dėl trūkumų šalinimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis), kiek galima aiškiau suformuluodamas, kokius duomenis turi pateikti šalys ar viena iš jų, kad teismas galėtų spręsti dėl teismingumo nagrinėti atitinkamą byloje keliamą reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426-969/2016). Plėtodamas šią praktiką, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016 konstatavo, kad tais atvejais, kai pareikštas ieškinys yra susijęs su tarptautiniu elementu, jo priėmimo klausimą sprendžiantis teismas, nustatęs, kad iš ieškinio ir kartu su juo pateiktų įrodymų nėra pakankamo pagrindo spręsti dėl pareikštų reikalavimų teismingumo, turi taikyti trūkumų šalinimo institutą, t. y. nurodyti ieškovui pateikti įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos teismui sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų teismingumo. Jei ieškovas teismo nustatytu terminu pateikia atitinkamas aplinkybes patvirtinančius įrodymus arba nurodo įrodymus, kurių negali pateikti dėl objektyvių priežasčių, teismas priima ieškinį. Atsisakymas priimti Lietuvos Respublikos teismams neteismingą ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), prieš tai nepritaikius trūkumų šalinimo instituto, taikomas tais atvejais, kai teismui iš pateikto ieškinio turinio ir kartu su juo pateiktų įrodymų akivaizdu, kad ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, siekdamas tinkamai ištirti visas su atsakovo įprastinės gyvenamosios vietos nustatymu susijusias aplinkybes, pagrįstai taikė ieškinio trūkumų šalinimo institutą, įpareigodamas ieškovę nurodyti atsakovo įprastinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotus įprastinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus. Atkreiptinas ieškovės dėmesys į tai, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimas nereiškia, kad, atsižvelgiant į ieškovės pateiktus duomenis ir nurodytas aplinkybes, vadovaujantis pirmosios instancijos teismo išvardintais kriterijais, atsakovo įprastine gyvenamąja vieta negali būti pripažinta jo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje, adresu: (duomenys neskelbtini). Visgi ieškovės pozicija ir argumentai turi būti aiškiai išdėstyti ir pagrįsti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatytų įprastinę atsakovo gyvenamąją vietą ir išspręstų ieškovės pareikšto ieškinio teismingumo klausimą.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, ieškovė atskirojo skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji nekeistina.
Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovei skundžiama nutartimi nustatytas 10 dienų terminas ieškinio trūkumams pašalinti yra pasibaigęs, apeliacinės instancijos teismas nustato jai naują terminą iki 2017 m. gruodžio 20 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartyje nustatytiems ieškinio trūkumams pašalinti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartį.
Nustatyti ieškovei G. Č. terminą iki 2017 m. gruodžio 20 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartyje nustatytiems ieškinio trūkumams pašalinti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.